Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Baldų karaliai Riontgenai– pasaulio karaliams

Sunku būtų rasti žmogų, negirdėjusį Rentgeno pavardės, nes medicinoje jau labai ilgai ir plačiai naudojamas šiuo vardu pavadintas aparatas. Nobelio premijos laureatas Vilhelmas Konradas Rentgenas buvo itin kuklus žmogus, o savo atradimo, padaryto XIX a. pabaigoje, net nepatentavo. Tačiau šįsyk ne apie jį, o labai panašia pavarde vadintus prabangių baldų kūrėjus – Abraomą ir Dovydą RIONTGENUS ( Abraham ir David Roentgen), savo talentingais darbais garsėjusius dar XVIII a. viduryje.

Išskirtiniai Riontgenų klientai ir rinkodara

dirbtuvės baldai tokie garsūs ir meniški, kad jų galima aptikti ir Europos muziejuose, ir aristokratų pilyse, ir kolekcininkų namuose. Jei šis baldas netyčia išnirtų kokioje nors senienų prekyvietėje, tai būtų tikra „aukso puodo laimėjimo istorija.
Abraomo ir Dovydo Riontgenų baldai ne tik įspūdingai dekoruoti, bet ir labai įdomios konstrukcijos, mat gaminti išskirtinai reikliems klientams. Pavyzdžiui, karalienei Marijai Antuanetei. Monarchai XVIII a. ieškodavo keisčiausių pramogų. Taigi Marija Antuanetė turėjo visą žaidimams skirtą kaimelį, primenantį jos gimtąją Normandiją. Jame stovėjo daržinės, fermos, balandinė, žvejo namelis, viduramžių stiliaus bokštas, karalienės namas ir malūnas. Aplink augo daržovės, prieskoniniai ir vaistiniai augalai, vaismedžiai ir vynuogės. Karalienė su damomis persirengdavo piemenaitėmis ir ten pramogaudavo.
Garsiausi XVIII a. baldininkai Riontgenai šiai karalienei pagamino prašmatnią muzikinę dėžutę. Tokia jau buvo šios šeimos rinkodara – dėžutė Prancūzijos karalienei, kabineto baldai Prūsijos valdovui, prašmatnus rašomasis stalas Rusijos carienei Jekaterinai II. Po to, suprantama, baldininkus užgriūdavo lavina dvariškių užsakymų. Tobula strategija.

Baldai su laiką pralenkusiais mechanizmais

Verta pasakyti, kad už baldus valdovai dosniai susimokėdavo. Štai Rusijos carienė Jakaterina II už rašomąjį stalą „Apolonas“, kuris buvo panašus į trijų aukštų rūmus su daugybe slaptų stalčiukų, nepagailėjo 20 tūkstančių rublių. Tai prilygo užmiesčio dvaro su šimtais baudžiauninkų kainai. Dar ji pridėjo dovanų auksinę tabokinę ir 5 tūkstančius rublių arbatpinigių.
Toks dosnumas buvo užsitarnautas, nes meistrai šią klientę stengėsi apžavėti įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, išsiaiškinę apie jos meilę šunims, žymiajame stale – biure „Apolonas“ įtaisė tuomet mylimiausio carienės šuns Zemiros skulptūrėlės formos rankenėlę, kuria buvo galima atidaryti slaptuosius skyrelius.
Abraomo ir Dovydo Riontgenų baldų dirbtuvės pasižymėjo tuo, kad čia buvo dirbama su garsiausiais ir talentingiausiais to meto mechanikais. Jų gaminamuose balduose buvo mechanizmų, staiga atveriančių ar paslepiančių ištisus skyrelius, išskleidžiančių papildomas plokštumas ar skatinančių skambėti muziką. Ir ne bet kaip, o tam tikru metu užgroti , vieną iš kelių „užprogramuotų“ melodijų.
Tokie daiktai – žaislai buvo labai vertinami. Jekaterina II netgi buvo užsakiusi dar vieną baldo dublį ir atidavusi analizuoti bei demonstruoti savo šalies mokslininkams.

Riontgenų laikrodžiai

Dar viena išskirtinė Riontgenų dirbtuvės detalė – laikrodžiai. Juos baldų meistrai gamindavo itin retai, tačiau tai darė visą savo gyvenimą. Jie gamino ne tik medinius korpusus su puošybos elementais, bet ir patį mechanizmą, bendraudami su žymiausiais to darbo meistrais. Vieni šių meistrų – tikra dinastija, dirbusi net 200 metų. Įskaičiavus žentus, žinomi net 13 keturių kartų tos giminės meistrų. Ant žemės statomų laikrodžių mechanizmai rodė mėnesio dienas, valandas ir sekundes, o muzikinis repertuaras buvo sudaromas iš fleitų, cimbolų ir klavesino garsų melodijų.

Tėvas ir sūnus

1750 m. Vokietijoje savo dirbtuvę atidarė Abraomas Riontgenas. 1754 m. Frankfurto laikraštis pranešė, kad aukštu meniškumu pagarsėjęs Abraomas Riontgenas pristatys savo komodas, spintas, korpusinius laikrodžius, kėdes, krėslus, stalus ir kitus baldus. Frankfurte tuomet vykdavo pavasario ir rudens mugės, kuriose būdavo pristatomi garsiausių dirbtuvių bei menininkų gaminiai, o juose lankydavosi prekybos agentai iš visos Europos, ieškantys pirkinių savo klientams aristokratams.
Štai, pavyzdžiui, Johanas Kasparas Getė, žymiojo poeto tėvas, aistringai kolekcionavęs meniškus daiktus, užsisakė riešutmedžio krėslus ir dvi skulptūriškas konsoles, puoštas virtuoziškais raižiniais. Baldai būdavo parduodami ir aukcionuose.
Dovydas Riontgenas gimė 1743 m. ir buvo pirmasis Abraomo Riontgeno vaikas iš aštuonių. Apie kitų veiklą ir likimą istorija jokių duomenų neišsaugojo. Jau 14 metų berniukas pradėjo dirbti tėvo baldų dirbtuvėje eiliniu pameistriu. Paaiškėjo, kad jis itin gabus mechanikai ir greitai mokėsi iš garsiausių meistrų, kurie bendradarbiavo su tėvu.
Kol tėvas dirbo vienas, jo baldai būdavo puošiami geometriniais ornamentais, o prisijungus sūnui, juos papildė itin sudėtingos gėlių ir geometrinių raštų kompozicijos. Dovydas taip patpradėjo baldų medieną spalvinti, suteikdamas jai įvairesnių atspalvių.
Tad šios baldininkų įmonės gaminiai tapo itin išraiškingi bei lengvai atpažįstami, nes labai skyrėsi nuo kitų meistrų darbų. Į tuo metu plintančius plunksnų motyvus įpinami drugelių, paukščių, gėlių ir net muzikos instrumentų elementai.
Dovydas Riontgenas ne kartą lankėsi Jekaterinos II rūmuose ir kūrė daugybę baldų, tad jo kūrinių Rusijos muziejuose yra daug. Tėvo, Abraomo – vos keletas – sekreteras, kampinė spintelė ir komoda, kurie dabar yra Ermitažo kolekcijoje.

Samdė tik geriausius

Ilgai manyta, kad Riontgenų baldus puošiantys raštai, sustiprinti graviruotais elementais ir medienos atspalviais, kurti pasinaudojant graviūromis ir ruošiniais, tačiau vėliau ištirta, kad kiekvienam baldui buvo kuriamas originalus dekoro eskizas. Mat baldininkai bendradarbiavo su žymiais to meto dailininkais, tarp jų – freskų tapytoju bei architektu Johann Rasso Januarius Zick. Riontgenai visoje Europoje samdė geriausius meistrus arba tokius talentingus žmones, kuriuos buvo galima greitai apmokyti. Jiems skirdavo labai aiškias funkcijas, o ne gaminti visą baldą. Jau anuomet jie panaudodavo kai kurias standartines detales, bet sugebėdavo iš jų gaminti skirtingai dekoruotus ir nevienodas technines galimybes turinčius gaminius, tad ramiausiai pardavinėdavo juos savo karūnuotiems užsakovams. Visi jie turėjo ką slėpti ir Riontgenai puikiai suprato, kad būtent slaptaviečių atidarymas turi likti niekam neatskleistas. Jie patys asmeniškai lydėdavo krovinius stambiems ir įtakingiems užsienio užsakovams bei apmokydavo, kaip baldais naudotis. Pasuki tam tikrą mažutį raktelį ir iš stalo išvažiuoja slapti stalčiukai arba iššoka lentynėlės, pasirodo įmantrios dėželės, o joms atsidarant pasigirsta muzika.

Išradingi ir lankstūs

1765 m. vasarą ir rudenį tėvas ir sūnus praleido Nyderlanduose bei Anglijoje, į kurią norėjo perkelti savo baldų gamybą. Tuo metu jų finansinė situacija buvo gana rizikinga, nes buvo prisipirkta įvairių rūšių egzotinės medienos ir medžiagų baldų puošybai. Ir čia sūnui į galvą šovė įžūliai geniali mintis – surengti neišparduotų baldų loteriją. Buvo parduota 715 bilietų gan nedidele kaina – vienas bilietas atsiėjo apie pusantro mėnesio pameistrio algos.
Pagrindinis laimėjimas buvo aprašomas taip: biuras su spintele viršuje, meniškai inkrustuotas kinų figūrėlėmis, su laikrodžiu, turinčiu muzikinį mechanizmą.
Dovydas pasižymėjo ypatinga energija, aštriu protu, turėjo komercinę gyslelę ir be viso to dar gebėjo kurti itin meniškus baldus. 1770 m. jis perėmė iš tėvo vadovavimą baldų dirbtuvėms, kurias labai greitai pavertė iki tol Europoje neregėto mąsto ir tiems laikams nebūdinga įmone. Tai išties jau labiau priminė fabriką, kurie dar net nebuvo sugalvoti – vienu metu dirbtuvėse stovėjo apie 100 meistrų varstotų.
Kai 1774 m. į Prancūzijos sostą sėdo Liudvikas XVI, Dovydas Riontgenas tuojau pat susikrovė pačius gražiausius baldus ir išvyko į Paryžių. Po penkerių metų jis ten surengė savo baldų parodą ir sužavėjo visus savo išmoningais rašomaisiais stalais. Taip vokiečių meistras išgarsėjo visoje Europoje. Juolab kad turėdamas puikią meninę nuojautą suprato, kad rokoką turi pagaliau pakeisti griežtesnės klasicistinės formos. Jis ir pradėjo tas formas naudoti, bet puošybą kol kas paliko gausią ir itin išraiškingą.
Po 10 metų, užkariavęs savo gaminiais Vokietiją ir Prancūziją, Dovydas Riontgenas apsilankė Rusijoje ir tiesiog nokautavo jau minėtu savo stalu „Apolonas“ pačią carienę. Su tikru rusišku užmoju carienės dvariškai ėmė užsisakinėti išradingojo meistro baldus ir per šešerius metus Sankt Peterburgą pasiekė daugybė gaminių.
Beje, įžymusis stalas dabar, kaip ir kiti 20 Riontgenų gaminių, yra Ermitažo kolekcijoje. Palyginti neseniai buvo kruopščiai sutvarkyta jų mechaninė dalis ir dabar šie baldai – žaislai kuo puikiausiai veikia, lankytojus stebindami įvairiausiais netikėtumais.
Dovydas itin aktyviai bendravo su savo karūnuotais klientais visiškai tam negailėdamas nei laiko, nei pastangų. Iš Riontgenų baldų dirbtuvių pasiekti Berlyną arkliais kinkyta karieta trukdavo 2 – 3 savaites. Per aštuonerius metus jis ten lankėsi 12 kartų, iš kurių 5 – pakeliui į Sankt Peterburgą.
1791 m. Riontgenas tapo oficialiu Prūsijos valdovo rūmų baldų teikėju. Tačiau gana greitai didžiausą šlovės akimirką patyrusiam baldininkui visus planus sujaukė Prancūzijos revoliucija su garsiuoju Bastilijos šturmu. Prasidėjo rūsčios dienos aristokratijai, o išskirtinių baldų meistras buvo išvarytas iš šalies. Jo nuolatiniai užsakovai, karalius ir karalienė, negailestingai giljotinuoti 1793 m. o kiti aristokratai ilgam pritilo ir nebesišvaistė užsakymais prabangiems baldams.

Labai išsami informacija apie tėvo ir sūnaus Riontgenų kūrybą pateikiama knygoje Wolfram Коерре „Extravagant Inventions. The Princely Furniture of the Roentgens“, The Metropolitan Museum of Art, New York. Ji ebay sistemoje parduodama už kiek didesnę nei 400 dolerių sumą.

Parengė Liucija SABĖ. Nuotraukos iš Metropoliteno Meno muziejaus Niujorke archyvo.

Sidabrinė sagė lyg iš Muchos paveikslo

„Šią segę gavau dovanų ypatinga proga. Matau, kad tai neeilinis papuošalas, tačiau būtų įdomu daugiau apie jį sužinoti iš specialisto lūpų“, – smalsu Rasai Bitytei iš Vilniaus.

Segė tikrai neeilinė – labai daili ir stilinga. Ji yra 925 sidabro prabos, arba sterling silver, o tai reiškia, kad lydinyje yra 92,5 proc. gryno sidabro ir apie 7,5 proc. vario. Toks sidabras dažniausiai naudojamas juvelyrinių dirbinių gamyboje, taip pat iš jo gaminami ir stalo įrankiai, nedideli kavos ar arbatos servizai, šukų ir veidrodžių rankenos ir rėmeliai bei kitokie prabangūs daiktai. Sterling silver – aukščiausios prabos sidabras iš visuotinai priimtų ir naudojamų (800; 830; 875; 916; 925) sidabro prabų. Sterlingo sidabro lydinys žinomas Vakarų Europoje jau nuo XII a., iš jo buvo kalamos monetos ir gaminami papuošalai. XIII a., matyt, apsisaugant nuo padirbinėtojų šios kokybės sidabro gaminiai netgi buvo ginami įstatymų: 1275 m. Anglijos karalius Edvardas I išleidžia įsaką, kuris griežtai reglamentuoja tokios prabos sidabro dirbinių gamybą bei žymėjimą. Segė yra moderno, dar vadinamo secesija, stiliaus, susiformavusio Europoje vokiečių ir austrų simbolizmo įtakoje maždaug nuo 1895 iki 1915 m. Grakštus moters profilis labai primena garsaus šio stiliaus dailininko čeko Alfonso Muchos (1860-1939) kurtas įspūdingas teatro afišas ar tapybos darbus. Moderno stiliui būdingas išorinis dekoratyvumas – banguotos, lanksčios linijos, lelijų, irisų, vandens augalų vaizdavimas, ką matome iš šiame juvelyrikos dirbinyje. Kadangi nėra jokių tikslesnių prabos ženklų (valstybės ar miesto), tai sunku pasakyti, kurioje Vakarų Europos šalyje ši segė buvo pagaminta.

Už atsakymą dėkojame menotyrininkei Ritai ŠKIUDIENEI

Alaviniai bokalai

Šią temą man pasiūlė draugai, kurie į kelionę mėgo pasiimti tuos vokiškuosius bokaliukus… Na, gal kam prireiks. Apie dešimtį jų su įvairiais vaizdeliais turiu ir aš, bet gerti iš jų nemėgstu dėl vienos nedidelės priežasties – jaučiu skonio priemaišą. Gal tik taip atrodo? Juk kalbama, kad indai iš gryno alavo neduoda jokio prieskonio… Nežinau. Nors stiklinius ar molinius bokalus su alaviniais dangteliais labai mėgstu.

Sidabro pakaitalas

Alaviniai indai žinomi nuo senų senovės, nuo pačios žiliausios senovės. Yra manoma, kad jie pradėti naudoti nuo 4000–2000 metų iki Kristaus. Apie juos rašoma ir pačioje Biblijoje. Tačiau štai tarp senovės graikų ir romėnų alaviniai indai buvo reti. Beje, sugadintus, matyt, dažniausiai perlydydavo, tad jų ir neliko. Be to, alavo kasyklos Europoje buvo menkos. Dažniausiai juo aprūpindavo Anglija, Ispanija, Persija (Iranas/Sirija) ir t. t… Pagal brangumą jis buvo ketvirtoje vietoje iš pagrindinių septynių senovės metalų: aukso (Saulė), sidabro (Mėnulis), vario (Venera), alavo (Jupiteris), geležies (Marsas), švino (Saturnas) ir gyvsidabrio (Merkurijus).

Tinkamai pagamintas alavo indas mažai skyrėsi nuo sidabro, tad ir buvo naudojamas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kurių toli gražu ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Alavas, lygiai kaip ir sidabras, – pakankamai minkštas, tad patogus apdirbti (pvz., vok. Zinn – pažodžiui minkšta skardelė) ir dar atsparus korozijai. Kartais alavo indai buvo sidabruojami, nes sidabras puikiai lipo prie alavo, ko nepasakysi apie auksą.

Vakarų Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje) alaviniai indai pradėjo populiarėti nuo XII a., o pirmosios meistrų gildijos laisvuosiuose miestuose atsirado apie XIII a. Nuo XIV a. pradėta orientuotis į platų jų naudojimą namų apyvokoje, tačiau net ir XIV a. viduryje tai buvo pakankamai brangus, nors ir ilgaamžis daiktas.

O štai XV–XVI a. graviūrose dažnai galima matyti, kaip miestelėnai, landsknechtai ar kariai prie diržo yra prisisegę alavinį puodelį (gali pasirodyti, kad juos ant kiekvieno kampo troškina)… Bet čia jau prasideda subtilumai ir kelios tokio rūpestingumo priežastys: statuso ženklas, brangumas arba mokumas (stabili valiuta, be kita ko) ir… azartiniai lošimai. Tuo metu buvo populiarūs lošimai kauliukais, o tie puodeliai tam labai tinkami.

Alavinių bokalų puošnių buvo nedaug

Šiandien antikvariatuose ir sendaikčių turguose mes randame labai puošnių ir gražių alavinių bokalų bei taurelių, bet vis tik reikėtų atsiminti, kad tie tarsi ir senoviniai bokalai, bokaliukai ir indai – tai visai nesenų laikų išmonė. Mat iki XIX a. vidurio alaviniai indai retai buvo graviruoti ar turėjo reljefinių puošmenų. Tiesa, pirmieji tokie indai atsirado XIV a., bet dažniausiai tai buvo tik ornamentai, po 1500-ųjų jau pasitaikydavo ir bareljefinių, ir net su meniniais vaizdiniais, tačiau tai daugiau išimtys, nei taisyklės. Dažniausiai tokie indai turėjo reprezentacinę prasmę – buvo su herbais, veidais, jais buvo demonstruojams meistriškumas, jų buvo galima rasti tarp bažnytinių rakandų ir t. t. Standartizuoti šiuos gaminius buvo bandoma nuo 1527 m. – kiekviena gildija turėjo dėti savo ženklą (dedamas ir dabar – dažnai su alavo procentu). Dar daugiau – tie puošnieji alaviniai indai buvo liejami dalimis, kurios vėliau lituojamos, o siūlės šlifuojamos, slepiamos ir t. t. Ypač gerai reikėjo nušlifuoti ir nupoliruoti vidines sieneles. Taigi masiniam vartotojui įmantrius gaminius gamintojai galėjo pateikti tik naujaisiais amžiais, bet čia gi atsirado porceliano manufaktūros ir gamyklos ir alavas ėmė trauktis iš namų apyvokos daiktų. Tiesa, paklausa ne iš karto nukrito: pasiturinčių miestelėnų namuose alaviniai indai išliko ganėtinai populiarūs net ir XIX a. pabaigoje, ir XX pradžioje. Vėliau jau buvo daugiau kaip suvenyras, nors namuose pamenu kelis aliuminius puodus, kuriuose bobutė virė košę.Taigi didesnė dalis įmantrių, raižytų, reljefinių alavinių bokalų, dabar dažnai pasitaikančių sendaikčių turguose, retai kada turi ką nors bendro su senoviniais, nors jie dažnai imituoja senus gaminius arba net sendintą sidabrą. Rinkitės atidžiai ir neapsigaukite – sidabro gaminiai visada turi turėti prabą.

Skanu ar ne?

Dabar apie skonį. Taip, grynas alavas skonio nekeičia ir nėra nuodingas. Yra netgi gaminami specialūs indai vynui ar kitiems gėrimams degustuoti iš grynojo alavo. Tačiau didesnė dauguma alavinių indų alavo turi iki 95 proc.. Pagal ankstesnį ir dabartį supratimą, indai iš alavo nekenkia, jei alavo kiekis juose sudaro bent 90 procentų, mat ne alavas nuodingas, o kaip tik jo priedai. Dabar gamintojai dažniausiai siūlo alavinius indus, kur alavo apie 92–95 procentų. Manoma, kad maistui nevertėtų naudoti alavinių indų, pagamintų iki 1950-ųjų. Esmė ta, kad iki pat 1887 m. (tais metais Britanijoje išėjo draudimas naudoti švino ir alavo lydinius, tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje jie buvo naudojami ir toliau) alaviniuose induose dažnai buvo naudojama apie 10 procentų švino (švinas daug pigesnis už gryną alavą, be to, gryną alavą sudėtinga apdirbti – per minkštas). Tad geriant stipriuosius spiritinius gėrimus, naudojant alavinius indus actui ar rūgščiai (marinuoti), druskingiems patiekalams ar karštam maistui, jis ne tik gali keisti skonį, bet ir nuodyti gėrimus ar valgį (ypač jei vidinės šlifuotos sienelės yra subraižytos ar skilusios). Viduramžiais ir vėliau, ypač jei gamintojas bandė apgaudinėti, švino ar alavo pakaitalo (pvz., varis) procentas galėjo būti gerokai didesnis (pvz.: 0,5 proc. švino, 2 proc. vario ir 7 proc. stibio). Bet čia tik įdomumo dėlei – vargu ar koks šedevras iš viduramžių galėtų atsirasti ant mūsų stalo.

O dabartiniuose pusiau suvenyriniuose bokaluose dažniausiai būna iki 0,5 proc. priemaišų – vario arba stibio. Tačiau ir juose ilgiau laikyti maisto nevertėtų. Ypač tokių gėrimų kaip vynas, brendis ar pan. Kaip minėjau – degustacijai yra gaminami šimtaprocentiniai alaviniai indai. O jeigu vis dėlto alaviniai indai vilioja, pasidairykite kombinuotų su stiklu. Ir dar, visi tie pasendinti senoviniai bokaliukai, šaukštukai, lėkštutės ir ąsočiai prižiūrimi lygiai taip pat, kaip sidabras – jokių indaplovių. Plauti rekomenduojama iškart panaudojus, nes maistas gali palikti pėdsakus (alavas ganėtinai porėtas)…

Armanjako šalis

Dėvėti baldai ir juos gelbstintys žmonių sentimentai

Dėvėtus baldus gelbsti sentimentai - tokią išvadą daro, pristatyčiau, baldų restauratorė Gintarė JURGĖ, bet ji pati kategoriškai prieš tokį savo profesijos įvardijimą ir vadina save tiesiog baldų atnaujintoja. „Baldų restauratoriai Lietuvoje nerengiami, mes jais tampame patys, per patirtį“, – priduria ji, kai susėdame pasikalbėti apie jos darbą ir žmonių poreikius. Šį kartą bandysime apsieiti be praktinės restauracijos pamokos, už tai priminsime, kad senus, bet gražius baldus tikrai verta restauruoti.

„Lietuviškus – ypač. Nes jie – mūsų identiteto dalis. Su jais galime tapti saviti ir įdomūs, susikurti lietuvišką stilių. Ir sovietmetis čia niekuo dėtas – stiliai, tarp jų ir 1970-ųjų modernusis, mus pasiekdavo iš Vakarų Europos “, – primena Gintarė, tokią patriotinę pasaulėžiūrą susiformavusi gyvendama Airijoje. Sako, kad be gyvenimo svetur, gal net nebūtų pradėjusi vertinti mūsų savitumo ir autentikos.
O Airijoje jai teko stebėti daug įvairių interjerų ir įsitikinti, kad būti vienodiems nesunku, o štai būti išskirtiniems reikia žinoti kaip. Be to, anot jos, tautiškumo ženklai baldininkystėje ir šiandien puikiai dera modernioje aplinkoje, tad jų nevertėtų ignoruoti, greičiau paieškoti ir akcentuoti.
Grįžusi iš Airijos ji ir nusprendė savo profesinę ateitį sieti su baldų atnaujinimu. Iki tol baldus buvo naujinusi tik sau, bet jautė, kad tai jai tinka ir patinka, be to, veikla gana nauja, o Gintarei visada patiko naujovės. Gilinimosi į technologijas procesas vyksta iki šiol, visko iš karto neįmanoma išmokti. Vis dėlto ketveri metai praktinio darbo, įvairių projektų – jau nemaža patirtis ir užgyventas klientas.

Dėvėti baldai - praeities saugotojai

Klientai ir jų norai šiandien labai skirtingi, bet dauguma jų baldus restauruoja dėl sentimentų – nori išsaugoti kažką iš šeimos praeities. Gintarė įsiklauso į žmonių norus ir nors ne visada jiems pritaria, dideliais pamokslavimais neužsiima. Kita vertus, visada pataria, jei žmogus prašo patarimo.
Kokius reikalavimus šiandien kelia užsakovas, palikdamas baldą restauratoriaus rankose? „Dauguma nori tiesiog atgauti tvarkingą ir gražų baldą. Atneša gobeleną, turi savo matymą, žino daug daugiau nei aš – juk nesu mačiusi, nei kaip tas žmogus gyvena, nei koks jo skonis. Mano kriterijai irgi labai paprasti: baldas turi tapti higieniškas, funkcionalus, tvarkingas. Laiko ženklai vertingi tiek, kiek iš tiesų daiktas su jais atrodo įdomesnis. Ne visada juos reikia ir verta saugoti“, – sako pašnekovė.

Dėvėtų baldų dažymas

G. Jurgė pritaria tarp restauratorių dabar paplitusiai nuomonei, kad žmonės pernelyg dažnai ėmė žavėtis baldų dažymu. Tikrai ne visada jam reikėtų teikti pirmenybę. „Prisimenu atvejį, kai vedžiojau užsakovą tarp baldų, pasakojau apie medžio grožį, o jis pamatė balsvai nudažytą spintelę ir sako: noriu taip. Uždažėme jo ąžuolinę drožinėtą spintutę iki plastmasės įspūdžio. Žinoma, man tikrai būtų nejauku uždažyti gražų riešutmedį ar raudonmedį, taip beatodairiškai kertamą atogrąžų miškuose, juk būtent po restauracijos šios medienos ir sušvistų visu grožiu, atrodytų visai kitaip nei nusidėvėjusios, bet žmonės kartais to net nežino. Medį visais laikais dažydavo tik pigų, brangi mediena dažant tiesiog nuvertinama, o kas to gali norėti, jei galvojama? Žinoma, yra spalvų mados ir bet kurią medieną galima šiek tiek paspalvinti, bet nebūtinai dažant, nes dažų nusidėvėjimas apskritai greičiau matyti. O tikra prabanga turėti geros dekoratyvios medienos baldą. Juk ji turi savas spalvas, raštus, o ir laiko pėdsakai ant jos sunkiau pastebimi“, – pamąstyti kviečia Gintarė.
Pamąstyti mes tikrai turėtume dėl ko. Ypač dabar, vasarą, kai senose senelių sodybose galbūt rasime tikrų, tik mūsų akiai, išlepintai šiandienos sterilumo, sunkiai įžvelgiamų lobių. Gintarės mėgstami 1970-ųjų krėslai irgi gali būti tarp jų. Neatsitiktinai iš visų jos restauruojamų daiktų nuotraukose pateikiame būtent juos. Štai kokie žavingi, stilingi ir elegantiški jie yra po restauracijos. Gaila, bet į komplektą įėjusių to laikmečio sofučių ir staliukų dažniausiai jau nebėra. Sofutės užėmė per daug vietos, kad būtų išsaugotos, staliukai dėl trapumo sulūžo.
„Aš labai mėgstu šio laikmečio fotelius, krėslus, pufus, supamąsias kėdes. Ir dabar gera proga pakalbėti apie gobeleną, kuris labai lemia baldo vaizdą. Taigi galime rinktis ekonominį variantą ir pirkti masinės gamybos gobeleną, galime aplankyti išskirtinių audinių butikus ir ten įsigyti kažką išskirtinio. Antruoju atveju turėsite baldą, kokio neturės niekas. Man kartais gaila, kai pigiu gobelenu gražus daiktas tiesiog suprastinamas, bet tai irgi užsakovo pasirinkimas“, – sako baldų atnaujintoja, prisimindama savo patirtį. Jos feisbuko paskyroje kartais pateikiama iš tiesų žavingų ir labai netikėtų gobelenų pavyzdžių, kartais net tautiško rašto, puikiai derančių prie lakoniškų aptariamų krėsliukų formų.

Dėvėtų baldų atnaujinimas namuose

Kita Gintarės patirtis susijusi su klientais, bandžiusiais baldus restauruoti namuose. Žinoma, kad tai galima ir apsimoka, jei tik nereikės prisipirkti įrankių, kurie kainuotų brangiau nei restauruoti pas meistrą. Dar viena daroma klaida – skubėjimas. Visi mano, kad viską galima padaryti labai greitai. Išardydami baldą nesigilina į darbo eiliškumą, po to painioja procesus ir ne viskas pavyksta, kaip norėtųsi. Dažymas irgi turi savų niuansų: žmonės įsitikinę, kad gali perdažyti bet kokius paviršius. Iš tiesų rankų darbą reikia naudoti ten, kur reikia, o iš mašinų darbo atiminėti nereikėtų.
„Aš pasižiūriu, kaip daiktas buvo pagamintas, kurio jis laikmečio, ir stengiuosi atkartoti technologiją. Todėl labai dažnai dažus purškiu pulvizatoriumi ir paviršiai išeina daug lygesni nei dažant. Visada reikia gerai apgalvoti, ar baldą restauruoti pačiam, ar kreiptis į meistrą. Pačiam – ne visada pigiau, kaip kad gali pasirodyti“, – sako Gintarė ir priduria, kad nieko neagituoja. Šiandien restauravimo darbų auksarankiai meistrai turi daugiau nei pakankamai. Pati Gintarė jau kuris laikas veda mokymus Vilniuje bendruomeninėse dirbtuvėse gražiu pavadinimu „Padirbtuvės“. Už vienkartinį mokestį ar narystę jose galima naudotis instrumentais, įranga ir atnaujinti savo baldus patiems, mokytojai prižiūrint. Norinčiųjų pasinerti į tokią veiklą ir išbandyti savo gebėjimus visada atsiranda.
„O kur dar savieji lobiai? Juk laikas nuo laiko vis kažką įsigyju ir atnaujinusi planuoju parduoti. Tai kaupiasi į vieną didelį lobį ir vieną didelę mano darbų skolą. Bet su restauravimo darbais nepriskubėsi, tad saviems lobiams kol kas lieka tik laukti“, – juokėsi Gintarė Jurgė, dar niekada nepasigailėjusi, kad štai vieną dieną ji nutarė bičiuliautis su baldais iš praeities.

Rasa KUNCAITĖ. Gintarės JURGĖS nuotraukos. Daugiau - G. Jurgės Facabook paskyroje.

Keliaujantis bufetas ir minimalizmas

Šį baldą pamatėme ką tik įrengtuose namuose, kuriuos, jei ne šis bufetas, galėtume pavadinti minimalistiniais. Šiuolaikinė mada, šiuolaikinės medžiagos ir madingos spalvos. Ir jis – drožinėtas, gana ryškios ąžuolo medienos prislopintų spalvų kontekste.

„Šis bufetas atvežtas iš Latvijos. Ilgus dešimtmečius nuo tarpukario laikų jis stovėjo bute Rygos senamiestyje. Kiek pamenu, butas buvo keistas, apie 90 kvadratinių metrų ploto, bet tik du didžiuliai kambariai, o vonia – bendrame koridoriuje. Buto savininkė – garsaus muzikanto našlė, kuri nuomojo vieną savo kambarių mano tetai Solveigai Šlarai. Teta ten gyveno apie 40 metų, todėl jos buvo tarsi giminės ir bufete laikydavo abiejų maisto atsargas – uogienes, kompotus, marinuotus produktus. Vienu metu tą labai talpų baldą nutarė atnaujinti ir jis buvo nudažytas juodais dažais“, – pasakoja dabartinė baldo savininkė.
Prieš 15 metų, mirus bufeto savininkei, jis atiteko Solveigai, kuriai reikėjo išsikraustyti ir iš buto. Senų baldų ten buvo ir daugiau, kitus išdalijo kaimynams ar net išmetė, o štai bufeto pagailėjo ir pasiūlė Lietuvoje gyvenusiems giminėms.
„Atvežė jį tokį didžiulį ir sunkų, juodą ir būtinai reikalavusį restauracijos. Atidaviau sutvarkyti profesionaliems restauratoriams, nepagailėjau tam nemažos sumos, už kurią tuomet buvo galima gerą naują baldą įgyti. Kai krausčiausi iš namo į butą, žinojau, kad bufetas būtinai keliaus su manimi. Teko dėl jo net sieną stumtelėti, durų vietą pakeisti, kad sutilptų ir tas jo dydis kiek užsimaskuotų. Interjero dizainerė tikrai nebuvo sužavėta šia idėja ir siūlė pabalinti bent baldo atspalvį. Bet aš negaliu, ranka nekyla“, – sako senovinį baldą pamėgusi moteris.

Dekoratorius Laisvis Janulis: „Dėl senovinio baldo galima ir sieną perdažyti, bet nesiūlyčiau daryti atvirkščiai, nes baldas vertingesnis už sieną, kurią reikia perdažyti periodiškai“.

Dekoro studijos dekoratorius Laisvis Janulis sako, kad jau dažnai pasitaiko, kai žmonės nori senu baldu „suminkštinti“ modernų interjerą. Mat būna, kad pasižiūrėti labai gražu, o gyventi nelabai jauku. Tačiau mada siekio senovinius daiktus integruoti vadinti negalime, nes tarybinių laikų butaforinė prabanga labai ir ilgam pakeitė bendrą suvokimą apie vertybes.
„Lietuviai labai atsargiai vertina senus daiktus, kad ir kokie gražūs jie būtų. Jie nori sužinoti jų praeitį, savininkus, jų gyvenimą, baiminasi dėl negatyvios energijos. Anglijoje ar Prancūzijoje seni daiktai ir jų integravimas yra savaime suprantamas dalykas, nes tai šeimos ankstesnėms kartoms priklausę daiktai ir jie dėl to mieli bei branginami. Pas mus paveldas ilgai nebuvo gerbiamas, o metamas į šiukšlyną, todėl išsaugotų šeimos daiktų likę labai nedaug. O norint įsileisti į savo namus svetimą baldą reikia kažkaip išsilaisvinti“, – sako Laisvis.
Jo teigimu, mūsiškė interjero kūrimo tradicija dar tik formuojasi pastaruosius 20 metų, nes iki tol viskas tik kopijuota. Atsirado ir antikvariatų, atvežama įdomesnių baldų ir žmonės empiriškai nustatė, kad jie namuose yra gerai, jei yra priimtini šeimos nariams. Tam reikia vidinio išsilavinimo ir pamiršti, kaip tie gražūs daiktai buvo negailestingai naikinami. Užaugusi nauja karta į senienas žiūrės visai kitaip, savi bus kad ir svetimi įsigyti, tačiau senelių ar tėvų namuose ilgai stovėję baldai.
„Į interjerą nereikia žiūrėti kaip į atskirų daiktų sankaupą. Senas bufetas gali ne tik jį pagerinti, bet ir pagadinti, nes turi būti sukurta visuma, toks 3D paveikslas, kur dera proporcijos ir spalvos, parinkta tinkama vieta. Dėl senovinio baldo galima ir sieną perdažyti, bet nesiūlyčiau daryti atvirkščiai, nes baldas vertingesnis už sieną, kurią reikia perdažyti periodiškai. Privatus interjeras yra ir dalis šeimininko asmenybės, todėl kartais gana sudėtinga jį sukurti“, – sako Laisvis Janulis.

Antikvaro žvilgnis

Bufetas jugendo stiliaus, kitaip dar vadinamo secesija arba art nouveau stiliumi. Lietuviai tai laikė dar ir modernu. Labai didelė tikimybė, kad jis pagamintas Vokietijoje XXa. trečiajame dešimtmetyje. Baldas fanieruotas ąžuolo fanieruote, drožiniai iš ąžuolo masyvo. Greičiausiai jis stovėjo gana pasiturinčiuose namuose, nes yra masyvus, puošnus, tad ir tais laikais buvo brangus. Lietuviams patiko tokio stiliaus baldai iš Europos, nes priminė gana masyvius lietuviškus. Latviai baldų iš Vokietijos turėjo dar daugiau – ten kiek gilesnės antikvariato tradicijos. Be to, bufetas labai geros būsenos, kokybiškai ir profesionaliai restauruotas. Žinoma, kad baldas turi visapusišką vertę – tiek istorinę, tiek piniginę. Dažyti? Būtų madinga, bet žmonių prekiaujančių tokiais baldais akimis, beveik nusikaltimas.

Liucija SABĖ. Autorės nuotraukos

Kai nutyla varpeliai

Daugybė daiktų iš praeities yra netekę savo pirminės paskirties. Taip nutiko ir su skambučių juostomis su varpeliais, kurios XIX a. pabaigoje buvo labai populiarios Vakarų Europoje, Rusijoje, Skandinavijoje. Tačiau vėliau, namuose atsiradus elektrai, maždaug nuo 1910 – ųjų, tokios juostos tapo nereikalingos, mat rankinius skambučius pakeitė elektriniai.

Pažintis – Šveicarijoje

Mano pažintis su siuvinėtomis skambučių juostomis prasidėjo Šveicarijoje, vienoje sendaikčių parduotuvėlėje. Tokia juosta krito į akis kaip tiesiog labai preciziškas rankdarbis: ant jos, pasiūtos su pamušalu, pakietinimu ir aksomine antrąja puse, smulkiu kryželiu buvo išsiuvinėtos rožių puokštelės. Juostos galai buvo įrėminti dekoratyviais žalvariniais laikikliais, kraštai dekoruoti nertomis blizgiomis juostelėmis. Dailus daiktas. Pardavėja tuomet paaiškino, kad juostai trūksta varpelio, bet kodėl juo buvo skambinama, nežinojo. Nusipirkau šį dailų rankdarbį ir grįžusi namo pasikabinau ant sienos.
Panašių juostų laikas nuo laiko vis rasdavau sendaikčių turguose ir Lietuvoje. Jos kainuodavo 5-10 litų, o šiuo metu kainuoja 5-10 eurų. Neatsispirdavau ir iki šiol neatsispiriu pagundai gražesnį dirbinį įsigyti. Antikvariatuose tenka matyti juostų ir su varpeliais, bet tuomet jų kaina jau siekia 20-50 eurų. Dalį savo turimų juostų esu gavusi dovanų iš bičiulės, gyvenančios Šveicarijoje. Kartą vienas pardavėjas man paaiškino, kad parduodami ar atiduodami juostas šeimininkai dažniausiai pasilikdavo varpelius, todėl jų komplekte ir nebūna. O pačios juostos seniai praradusios savo paskirtį.

Tarnų juostos

Paskirtį? Vedama smalsumo kreipiausi į tris Lietuvos muziejus ir nė iš vieno negavau jokių aiškesnių žinių – nėra tokių juostų fonduose, nėra apie jas ir žinių. Teko informacijos ieškoti kitur. Paaiškėjo, kad tai tarnų juostos (bellpul – angliškai, sonetka – rusiškai), bet ne viskas taip paprasta. Juosta, su viršuje kabančiu ir spyruokliuojant skambančiu varpeliu, kai ją truktelėji už apatinio žiedo, – tik dalis sudėtingos tarnų prisišaukimo sistemos, kuri XIX a.būdavo įrengiama turtinguose namuose. Juostos su varpeliais kabodavo vos ne kiekviename kambaryje, vadinasi, ir skirtinguose namų aukštuose. Todėl jos dar būdavo sujungiamos virvėmis ir su tarnų kambariais, kuriuose irgi kabojo varpeliai, suskambantys šeimininkams patraukus už juostos. Varpelių skambėjimo tembras skyrėsi, kad tarnai greičiau suprastų, iš kurio kambario skambinama. Buvo ir tokių juostų, kurios pačios varpelio neturėjo, o tarnavo kaip jungtis su pas tarnus skambančiais varpeliais. Tokia tad praktinio jų panaudojimo istorija.
Tačiau juostų paskirtis buvo ne tik skambinti varpeliu, bet ir puošti. XIX a. antrojoje pusėje – Viktorijos epochos įkarštyje – buvo ir pats juostų bumas. Anglijoje jos buvo siuvinėjamos kryželiu, Prancūzijoje audžiamos kaip gobelenai, o Rusijoje nubarstomos smulkiausių karoliukų ornamentais – biseriu. Dabar tokios XIX a. antikvarinės juostos yra kolekcininkų taikiklis arba muziejų eksponatai, o tos, kurios patenka į platesnę rinką, tikėtina, yra iš daug vėlesnio laikotarpio, todėl nėra labai vertingos.

Kodėl nepasipuošus?

Šveicarijoje viena antikvarininkė paaiškino, kad XX a. tokios varpelių juostos vaidino tiesiog dekoro vaidmenį ir bent jau šioje šalyje buvo itin populiarios 1920-1940 metais. Moterys siuvinėjo tokias juostas ir puošė jomis savo namus. Varpelis nevaidino jokio funkcinio vaidmens, o tiesiog dailiai derėjo prie juostos. Dirbinius buvo populiaru kabinti ten, kur netilpo joks paveikslas, pavyzdžiui, tarp dvejų durų. Ilgainiui, kai iš mados išėjo siuvinėjimas k.ryželiu, daugelyje namų buvo nukabintos ir juostos. Kruopštūs rankdarbiai galutinai prarado savo funkciją. Tačiau tarp jų yra tikrai nuostabių kūrinių, kuriuos galima panaudoti ir visiškai kitaip, juolab kad tai rankų darbas, kuris visada turės tokią vertę, kokią mes sugebėsime jam suteikti.

Rasa KUNCAITĖ. Autorės nuotraukos

Pypkės iš meršaumo – meno kūriniai iš praeities

Kalbant apie meršaumą, neišvengiamai bus minimos pypkės, tad idant nekiltų nesusipratimų, iš pat pradžių norime pabrėžti, jog tai tikrai nėra tabako vartojimo arba rūkymo reklama. Pypkės, pagamintos iš meršaumo, kitaip tariant, iš „jūros putos“, šį kartą pagerbiamos tik kaip meno kūriniai. Beje, šių kūrinių nevalia painioti su kukurūzinėmis, vadinamomis Misurio meršaumo pypkėmis. Taigi pabandykime atsakyti į klausimą, kaip išsirinkti tikrai dėmesio vertą suvenyrą, kaip išvengti klastočių bei kaip meršaumo pypkę prižiūrėti, jei vis dėlto ji būtų naudojama pagal savo pirminę paskirtį.

Kas gi tas meršaumas?

Meršaumas ir meršauminės pypkės… Kadaise jos buvo aristokratų, turtuolių ir visų dabitų pasididžiavimas, privalomas jų atributas ir netgi simbolis. Neatsiejama Vakarų Europos Naujųjų amžių kultūros ir istorijos dalis. Gaminiai iš meršaumo (dažniausiai – pypkės ir mundštukai (vok. Mundstück)) dažnai yra taip genialiai išgraviruotos, kad nuo jų sunku atitraukti akį.
Pats žodis „meršaumas“, kuris reiškia ne ką kitą kaip „jūros putą“, yra vokiškos kilmės – „Meerschaum“. Neapdorotas uolienos gabalas atrodo tarsi sustingę jūros purslai. Oficialusis jo pavadinimas ganėtinai keblus – „Hydrous Magnesium Silicate“. Dar jis vadinamas „afroditu“ arba „sepiolitu“. Ši uoliena pasižymi lengvumu, ji labai porėta, lengvai sugeria drėgmę ir lygiai taip lengvai ją grąžina į aplinką. Atspari karščiui, kurį irgi sparčiai išspinduliuoja. Šis mineralas išgaunama tik dviejose pasaulio vietose: Turkijoje ir Tanzanijoje. Visiškai baltas aukščiausios kokybės mineralas be jokių priemaišų išgaunamas Turkijos regione Eskišechire (Eskisehir lietuviškai reiškia „Senas miestas“. Bizantijos imperijoje tai buvo miestas Dorilėja, gr. Δορύλαιον). Tanzanijoje randamas mineralas yra su priemaišomis, rausvai rudos spalvos. Jo savybės nuo turkiškojo „afrodito“ gana ryškiai skiriasi.

Puikavosi džentelmenai, neatsiliko ir damos

Gaminiai iš meršaumo, dažniausiai pypkės, taip pat įvairios paskirties interjero detalės (dėžutės, statulėlės ir t.t.) Vakarų Europoje ėmė plisti XVIII a. pirmojoje pusėje ir gana greitai tapo didikų „vizitine kortele“. Pirmiausiai Austrijoje – Vengrijoje, po to Vokietijoje ir galiausiai užkariavo visą Europą.
Meršaumas pasižymi ypatinga fizine savybe: gaminiai nuo ilgo čiupinėjimo, o pypkės ir mundštukai dar ir nuo rūkymo, juos tinkamai eksploatuojant, keičia spalvą. Nauja balta pypkė, pradedant čiubuku, ilgainiui tamsėja. Tad nelygu išraižytas ornamentas, meršaumas gali pradėti lietis visa švelnių spalvų gama: nuo pastelinių iki juosvai rudos ar net rožinės. Būtent todėl muziejuose ar kolekcijose nepamatysime baltų pypkių, jei tik jos buvo naudotos.
Verta paminėti, kad buvo metas, kai su balta meršaumo pypke madų besivaikantis dabita visuomenėje net nesirodydavo. Tai buvo laikoma prastu tonu. Tokiu atveju pypkės buvo sendinamos dirbtinai: arba naudojant specialų patamsinantį vašką arba, duodant kurį laiką parūkyti tarnui. Po tokios procedūros belikdavo tik pakeisti mundštuką.
XIX a. antrojoje pusėje atėjus į madą cigaretėms, damoms buvo pradėti skobti mundštukai. Šie gaminiai ne mažiau, o galbūt netgi daugiau verti dėmesio nei pypkės, nes raižiniai būdavo neįtikėtinai meniški. Žinoma, mundštukai taip pat keitė spalvą.

Gaminiai tik rankų darbo

Iš šio mineralo pypkės jau daugiau kaip tris šimtus metų gaminamos tik rankiniu būdu. Kad ir kas ką pasakotų, bet vertinga ir iš tiesų naudoti tinkama pypkė iš meršaumo turi būti pagaminta rankomis. Tai lemia mineralo ypatumai – jokios masinės gamybos staklės nenaudojamos.
Taigi iškasti meršaumo gabalai rūšiuojami ir atrenkami. Vidutinis išgauto mineralo dydis apytikriai toks kaip ananaso ar greipfruto. Jis skirstomas į 5 kategorijas ir 12 rūšių pagal spalvą, porėtumą, priemaišas.
Meistras, įsigijęs meršaumo, turi įvertinti jo struktūrą, spalvą, priemaišas ir t.t. Tada gabalas suskaldomas į norimas dalis. Vėliau šie gabalai mirkomi vandenyje 15 – 30 min. Išmirkytas ruošinys tampa panašus į… mocarelos sūrį. Tada iš jo daromas tikrasis ruošinys ir suteikiama forma. Baigtas gaminys, tam, kad būtų išgarinta visa drėgmė, dedamas į krosnį ir kaitinamas aukštoje temperatūroje. Gerai išdžiūvęs gaminys šlifuojamas ir padengiamas vašku. Jokios sintetikos – tik bičių vaškas. Reikia atkreipti dėmesį, kad kiekvienas meistras turi savo vaško receptūrą. Kai kurie vaško receptai žinomi viešai, o kai kurie tebelaikomi paslaptyje.

Kodėl iš meršaumo dažniausiai gaminamos pypkės ir kodėl jos keičia spalvą?

Ogi todėl, kad korėtas mineralas yra ganėtinai geras filtras, sugeriantis kenksmingas dervas ir rūgštis, kurios ir keičia pypkės spalvą. Tiesa, jų visų nesugeria, tad dažnai dabartiniuose pypkių variantuose būna numatyta ir galimybė įsidėti papildomą filtrą. Rūkant su papildomu filtru, spalvą pypkė keis gerokai lėčiau ir spalvų tonai bus švelnesni. Kaip ir visų pypkių dūmas, naudojant meršauminę pypkę, turi būti šaltas, o prikimšimas ir degimas turi būti kontroliuojamas taip, kad ranka nekaistų, o tik justų lengvą šilumą. Beje, priklausomai nuo meršauminės pypkės sienelių storio, ji gali būti naudojama net kelis kartus per dieną. Pirmasis požymis, kad intensyviai naudojamai pypkei reikia „pailsėti“ – staigus jos temperatūros pakilimas vos pradėjus rūkyti. Beje, nereikia bijoti jos čiupinėti rankomis (aišku jei rankos ne tepaluotos ar riebaluotos). Nučiupinėtose vietose pypkė įgyja kiek kitokį atspalvį.

Atsargiai ir švelniai

Meršaumo pypkes turi būti prižiūrimos kitaip nei kukavinės. Meršaumo pypkėje negali likti jokia anglinė, pelenų ar dervų pluta. Tai jai trukdytų „filtruoti“ dūmą, o vėliau ją gali netgi suskaldyti. Ir valoma ji tik visiškai ataušusi. Ne taip svarbu, kokiu audiniu tai daroma, bet itin svarbu, kad šis nebraižytų ir nešlifuotų paviršiaus. Na ir neklausykite tų, kurie siūlo šias pypkes valyti spiritu – ne iš pirmo karto, bet ankščiau ar vėliau valydami spiritu ją „užmušite“. Mat spiritas tirpdo dervas ir dervų tirpalas, prasiskverbęs į poras, jas nepataisomai užkemša – pypkė praranda savo savybes, ima kaisti. Na, o jei atsitiko taip, kad vis dėlto kas nors prikepė prie vidinių pypkės sienelių ir tos prielipos nebegalima nuvalyti audiniu, galima labai atsargiai, kuo nors minkštesniu už pačią pypkę (tarkime, mediniu krapštuku) s prielipas nugremžti. Dar teigiama, kad meršaumą galima plauti šaltu vandeniu. Tikėtina, kad galima, tik vanduo ilgai džius. Dirbtinai džiovinti karštyje nerekomenduojama: naudota pypkė gali suskilti. Galima džiovinti nebent saulėje.
Reikėtų pastebėti, kad yra mėgėjų, kurie mėgsta iškratydami pelenus pypkę pabarbenti į smilių ar į peleninėje įstatytą specialią kamštinę pagalvėlę. Naudojant meršauminę pypkę šį įprotį reikia pamiršti. Baksnojimų ji nepakęs ir už tai „nedovanos“. Taigi – jokio barbenimo.
Šiuo metu autentiška meršauminė pypkė jau nėra aristokratiškumo simbolis. Ir dažnai ji netgi ne brangesnės už, tarkime, vidutinės klasės kukavinę pypkę. Tačiau klastočių dėl įvairių priežasčių ganėtinai dažnai pasitaiko. Klastotės dažniausiai esti dviejų rūšių – suklijuotos iš meršaumo trupinių ir dulkių arba iš susintetinto polimerinio meršaumo. Beje, tai taikytina ne tik pypkėms, bet ir kitiems suvenyriniams gaminiams (šachmatų figūrėlėms, dėžutėms ir t.t.).

Kaip atskirti falsifikatą?

Tiesą sakant, ne taip jau ir sudėtinga. Pirmiausia – originali meršaumo pypkė ir mundštukas turi turėti konkrečiam gaminiui skirtą odinį, pagal jų formą pagamintą šilku ar aksomu klotą futliarą. Tai būtinas atributas, nes pypkės yra trapios. Dažnai futliarą turi ir kiti gaminiai. Netgi kiekviena šachmatų figūra gali turėti savo dėkliuką.
Futliaro viduje pypkė turi gulėti tampriai , bet ji negali būti ir įspaudžiama jėga. Ant futliaro turi būti parašyta šalis gamintoja, o jį atidarius turėtume rasti meistro ar meistrų susivienijimo ženklą arba firmos logotipą. Logotipai gali būna siuvinėti, o žemesnės kokybės gaminiams apsiribojama lipduku ar piešiniu. Siuvinėtas logotipas dažniausiai būna tik pačios aukščiausios kokybės pypkių futliaruose.
Mėgėjai padrožinėti internete gali rasti pasiūlymų įsigyti pusfabrikačių, tad galima išsiskaptuoti asmeninę unikalią pypkę ir patiems.
Kadangi originalūs meršaumo gaminiai rankų darbo – dviejų identiškų darbų nebūna. Net jei šalia stovi iš pirmo žvilgsnio dvi pypkės ar statulėlės panašiu ar net vienodu ornamentu, atidžiau pasižiūrėjus bus matyti, kad jos skirsis ir storiu, ir atspalviu, ir svoriu, ir ornamento „nusimušimu“. Jei skirtumų pernelyg mažai, ramia širdimi eikite šalin, nes tikimybė, kad tai klastotė, – pernelyg didelė. Mažiausiai klastojamas rytietiškas ornamentas, o dažniausiai lygios arba „galvų“ pavidalo pypkės. Renkantis meršauminį gaminį iš kelių panašių, svoris irgi vaidina nemažą vaidmenį: vienodo tūrio ir svorio meršauminių gaminių nebūna, o tarp klastočių tai įprastas dalykas.
Kalbant apie mundštukus, tai dabartiniai jie visada įsukami ar užsukami sriegiu. Kitaip tariant, muštukas gali būti lygus, bet jis nesideda tiesiai į meršaumą – jame jau būna įsukta įvorė, į kurį ir įsistato mundštukas.
Na ir testas nagu. Gremžtelėjus nagu, sintetinė pypkė bus panaši į plastiką ar į sukietėjusius klijus ir gremžiasi ji sunkiai arba visiškai nesigremžia. Tokių pypkių paviršius dažniausiai būna nenatūraliai glotnus ir blizgantis. Tuo tarpu natūrali pypkutė tiek pastangų nereikalauja ir yra rupi. Gremžtelėjus iš meršaumo granulių ir dulkių presuotą ar klijuotą gaminį, rupumas taip pat gali būti jaučiamas, tačiau jis sluoksniuosis granulėmis panašiai kaip putplastis, t.y., stambiais grūdeliais. Beje, kai kada siūloma įsigyti kukavinę pypkę su meršaumo įdėklu. Neapsigaukite, nes 99,99 % tikimybė, kad įdėklas dirbtinis. Niekas nedės vertingo meršaumo kaip įdėklo.
Papildomos rekomendacijos turėtų būti tokios: jei tai pypkė ar mundštukas iš meršaumo, tai jų sienelės turi būti kiek galima storesnės. Kai kurių konstrukcijų pypkių muštukai ne užsisuka ant čiubuko, o įsisuka, tad plastmasinis ar ebonitinis galelis įsukamas į čiubuką turi būtų kuo toliau nuo taurės.
Na, o visa kita – kaip ir kukavinės…

Armanjako šalis.

Daugiau skaityti:
Facebook ir Blogspot

Sumedžioti… SEGĘ

Su Vijole MERECKIENE, tik kelioms savaitėms iš Briuselio sugrįžusia paatostogauti į Vilnių, mus suveda jos pomėgis – vintažinių segių kolekcija. Per trys šimtai moters surinktų segių skrynutėje spindi tarsi tikras lobis. Ir jei tik šios segės galėtų, tikėtina, kiekviena papasakotų nepakartojamą savo buvusios šeimininkės istoriją. Kartais, pirkdama segę, tokių istorijų labai mėgsta klausytis ir ponia Vijolė, tačiau šįkart jai teks pasakoti savąją.

Atrankos kriterijus – grožis

O viskas prasidėjo prieš trejus metus, kai dėl vyro darbo Mereckų šeima apsigyveno Briuselyje. Poniai Vijolei teko ieškoti sau mielos veiklos, kad laikas svetur taptų įdomesnis ir prasmingesnis. Ir tokia veikla atsirado, kai moteris apsilankė Belgijos sendaikčių turguose, vadinamuose brokante. Tik pirmasis kolekcionavimo objektas buvo ne segės, o spalvoto krištolo taurės. Jų dabar namuose jau irgi sukaupta nemažai. Segės atsirado kiek vėliau, kai Vijolė įsigijo segę, tarsi atkeliavusią iš vaikystės vizijų. Mat pašnekovės mama mėgo puoštis segėmis, ir štai viena tokių nostalgišku prisiminimu suspindo turguje. Ponia Vijolė ją nusipirko. Taip prasidėjo naujas kolekcionavimo etapas, kurio objektu ir tapo šie moterų geidžiami papuošalai. Dabar beveik kiekvieną sekmadienį moteris keliauja į netoli Briuselio esančio miestelio Waterloo ar gerokai toliau nuo sostinės nutolusios miesto Tongeren sendaikčių turgus ir ieško dar ir dar vieno „deimančiuko“ savo lobių skrynutei. Juokiasi, kad jos kriterijus labai paprastas – grožis. Ne amžius, ne retumas, ne brangumas, o tik grožis, na, ir gal dar grožio santykis su kaina. Savo segėmis pirmiausia ponia Vijolė nori mėgautis pati, todėl ir įsigyja tik sau patinkančias.

Pirmenybė – ažūrui ir žaliai spalvai

Kas yra GRAŽU Vijolės akimis? Pasirodo, pirmenybė teikiama segėms su ažūriniu dekoru ir žalios spalvos stiklui ar akmenims. Kartais suvilioja plika akimi matomas itin subtilus meistro darbas, kartais – retas dizainas ar žinomas gamintojas. Dažniausiai seges tenka pirkti iš perdavinėtojų, taigi ir gražių segių istorijų jie nežino. Tais retais atvejais, kai papuošalus parduoda pačios savininkės, ponia Vijolė stengiasi apie segę sužinoti kuo daugiau: iš kur ji, kokio amžiaus, kas ją segėjo. Juk seni daiktai tuo ir žavūs, kad turi savas istorijas. Užsienyje apsipirkti sendaikčių turguose apskritai mėgsta labai daug žmonių. Vieni ieško retenybių ir gražių daiktų, kiti stengiasi sutaupyti, bet eiti į sendaikčių turgų nėra nei blogas tonas, nei blogas skonis. Veikiau – didelis malonumas, pramoga ir aistra.

Sidabro spalva populiaresnė už auksą

Iš visų per trejus metus įsigytų segių jau atsirado ir „aukso fondas“, su kuriuo kolekcininkė niekada nenorėtų skirtis. Jame pačios gražiausios, mėgstamiausios ir, žinoma, dažnai segimos segės. Pašnekovė mėgsta jomis puoštis ir džiaugiasi pastebėjusi, kad segės pastaruoju metu vėl grįžta į madą. Neatsispyrusios surinktos kolekcijos žavesiui, segėmis jau susidomėjo ir daug V. Mereckienės bičiulių. Taigi dabar ji jų dairosi jau ne tik sau, bet ir draugėms. Tiesa, specialius užsakymus ne itin mėgsta – juk išrinkti papuošalą, juolab senovinį, kitai moteriai yra gana sudėtinga. Vijolės kolekcijoje yra ir šio šimtmečio segių, taigi net ne vintažinių, bet dauguma jų savo amžių skaičiuoja nuo XX a. vidurio, o ne viena galėtų pasigirti ir „antikvarinės“ epitetu. Iš savo kolekcijos Vijolė galbūt išskirtų žavingus prancūziško Limožo porceliano kūrinėlius, yra keletas žinomos škotų fimos „Miracle“ eksponatų, yra iš Murano stiklo, taigi atkeliavusių iš Italijos, yra ir iš plastiko, bet labai įdomių. Keliolika gražuolių puoštos aukso dekoru, nemaža dalis sidabrinių, kai kurios su natūraliais akmenimis, kai kurios – su inkrustuotu šlifuotu stiklu. Yra dailių segių su mikromozaikomis iš itališko stiklo karoliukų, yra su dirbtiniais perlais. Kalbėdama su draugėmis apie savo kolekciją, Vijolė pastebėjusi, kad Lietuvos moterims labiau patinka sidabras, ar bent jau baltas metalas, o štai geltonas metalas asocijuojasi su pigumu. O štai anksčiau kaip tik daug papuošalų buvo gaminama iš geltono metalo, nes jis buvo artimesnis aukso spalvai ir laikomas prabangesniu. Spalvų paletėje pirmenybė teikiama mėlynai, violetinei ir gana retai pačios Vijolės mylimiausiai – žaliai spalvai. Segių su raudonu stiklu ar akmenimis – retenybės, bet tarp jų gali būti ir labai įspūdingų. Kartais moteris susigundo įsigyti gyvūno formos segę, o kartais draugės tokios paprašo savo dukrytėms. Povai, katinai, varlytės, tigrai – galima rasti visko.

Kainos nenuspėjamos

Ar tokia kolekcija yra prabanga? Pašnekovės teigimu, kaina reliatyvus dalykas: kas vienam gali atrodyti labai brangu, kitam – visiškai ne. Tačiau antikvarinės ar išskirtinio dizaino vintažinės segės tiesiog negali būti labai pigios. Kaip ir segės iš tauriųjų metalų arba su natūraliais akmenimis. Tačiau kolekcionavimo žavesys yra ir tai, kad brokantėse įvairių daiktų kainos tiesiog neprognozuojamos. Tad kartais kolekcininkui gali labai pasisekti. Vijolė šypsosi, kad toji radybų aistra greičiausiai ir yra labiausiai viliojanti, nes net grįžus į Vilnių be savaitgalinio pasivaikščiojimo po turgų moteriai kažko akivaizdžiai pritrūksta. Žinoma, galėtų eiti segių pamedžioti į antikvariatus, kurių Vilniuje gausu, tačiau yra pastebėjusi, kad kainos juose nepagrįstai išpūstos, o pasirinkimo net nepalyginsi su gausiais užsienio turgumis. Taigi to radybų malonumo, kurį patiria svetur, čia gali tiesiog nebūti. O juk be jo į vieną skrynutę per trejus metus tikrai nebūtų atkeliavusios per 300 segių.

Rasa KUNCAITĖ. Liudo MASIO nuotraukos

GELGAUDIŠKIO DVARAS: subtilumas ir logika greta

Iš praeities žvelgiantis Gelgaudiškio dvaras Šakių rajone tyliai pasakoja savo istoriją – modernią, prašmatnią, nepelnytai apleistą, užmirštą, suniokotą ir vėl atgimusią. Vietos bendruomenės ir restauratorių pastangos davė stulbinančių rezultatų – sudegęs, kiauru stogu kelis dešimtmečius lietaus merktas dvaras neatpažįstamai pasikeitė.

Galgaudiškio dvaras, prikeltas iš griuvėsių ir pelenų

Nubraukus amžių dulkes, pašalinus gaisro pėdsakus, nugrandžius pelėsius, atkūrus aptrupėjusias koklines krosnis, po dešimtimis sienų dažų sluoksnių atidengus unikalią tapybą išvydome tikrą Suvalkijos perlą – Gelgaudiškio dvarą.

Restauravimo darbai vienoje rūmų pusėje dar nebaigti, bet jau šiandien galime džiaugtis, kad dvaras suspindo visu savo grožiu. Pakviesti dirbti restauratoriai prisimena, kad pirmas įspūdis išgąsdino – taip viskas atrodė negailestingai suniokota ir apleista. Sovietmečiu kilus gaisrui, 30 metų pastatas stovėjo apsemtas vandens: pro kiaurą stogą nuo lietaus mirko parketas, medinės vidinės langinės, durys. Vietomis viskas buvo suirę iki perdangų, liko tik sienų tinko, grindų parketo fragmentai. Tik 2009 m. uždėtas naujas stogas, o po kelerių metų pradėtas tvarkyti ir vidus. Pastangos davė puikių rezultatų – daug kas subtiliai atkurta, surinkta iš menkiausių detalių, sulipinta po mažą gabalėlį.

Tai vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, susiliejęs su šimtamečiais parko medžiais ir šlaito apačioje tekančiu Nemunu. Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas.

Gelgaudiškio dvarą gaubia ypatinga aura – senieji jo šeimininkai mėgo muziką, poeziją, dailę. Visa tai simbolizuoja sienų tapyba ir ypatingo grožio koklinių krosnių dekoras, kuriuo šis dvaras ir skiriasi nuo kitų. Unikali dvaro puošyba atspindi XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Europoje gyvavusią secesiją*.

Iš architektūros žinyno

*Secesinė architektūra – tai architektūros kryptis, gyvavusi 1895–1914 m. Secesija bandyta sukurti naują stilių, remiantis išimtinai estetika ir kūrėjų įkvėpimu. Šis stilius pasižymi abstrakčiomis formomis ir turtingais ornamentais, ypač augaliniais. Secesijos periodas architektūroje skirtingose valstybėse yra apibrėžiamas skirtingai. Austrijoje toks stilius vadinamas Sezession ir kilęs iš dailininkų grupių pavadinimų: Vienos secesija ir Monako secesija. Vokietijoje ir skandinavų valstybėse naudojamas Jugendstil (jaunimo stiliaus) pavadinimas, Prancūzijojeji vadinama Art nouveau (naujasis menas), Ispanijoje kalbama apie modernisme (nepainioti su modernizmo architektūra), Italijoje žinomas Stile Lyberty pavadinimu. Jungtinėje Karalystėje jį atitinka Arts and Crafts judėjimas, o JAV–Čikagos mokykla. Rusijoje šis stilius vadinamas Модерн, Lietuva tuomet priklausė Rusijos imperijai ir stiliui taip pat prigijo moderno pavadinimas.Visi šie pavadinimai jungia vieną, XX a. kilusią architektūros kryptį, dažniausiai vis dėlto įvardijamą Art nouveau stiliumi.

Gelgaudiškio dvaras už milijoną aukso rublių

Gelgaudiškio dvaro istorija siekia XVI a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Dvaro rūmai pastatyti 1842–1844 m., juose šeimininkaujant prūsų kilmės dvarininkui Gustavui Koideliui. Jam valdant ūkis itin sustiprėjo: įsteigti nauji palivarkai, veikė šveicariškų ir limburgiškų sūrių įmonė, buvo garsus žirgynas. Dvare pragyveno keturios Koidelių giminės kartos, bet XIX a. pabaigoje, Užnemunę prijungus prie carinės Rusijos, užsieniečiams uždrausta turėti privačią nuosavybę. Koideliai išvažiavo į Vokietiją, o dvarą pardavė dvarininkei Anai Komarienei už vieną milijoną carinės Rusijos aukso rublių. Tai buvo milžiniška, tiesiog pasakiška suma. Po jos mirties dvarą kartu su 18 tūkst. ha žemės paveldėjo sūnus Medardas Komaras. Tuo metu dvaro ribos siekė Šakius ir Plokščius. „Anuomet ne Šakiai, o Gelgaudiškis buvo rajono centras“, – pabrėžia Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė.

Po kurio laiko M. Komaras vedė tolimą giminaitę Maryną Ritą Komaraitę ir pakvietė nuotaką gyventi į Gelgaudiškį. Jaunoji ponia apžiūrėjo dvarą ir kirste nukirto: tokiame tvarte ji negyvens. „Ponios pageidavimu, 1900 m. Gelgaudiškio dvaras rekonstruotas ir atvežta viskas, kas tik buvo madingiausia ir prašmatniausia Europoje. Iš šiaurinės rūmų pusės pastatyta terasa, ant stogo įrengtas apžvalgos bokštelis, į kurį ir dabar veda originalūs sraigtiniai laipteliai, XX amžiaus pradžioje dvare įgyvendintos visos europietiškos naujovės: įrengtas liftas, vandentiekis, kanalizacija, elektra ir telefonas“,– pasakoja D. Šležienė. Komarų laikais atskirame pastate įrengta dvaro virtuvė, nes, pagal europietišką madą, ruošiamo maisto kvapai neturėjo sklisti rūmuose.

Iš Gelgaudiškio dvaro terasos - vaizdas į Nemuną

Gelgaudiškio dvaras stebina tuo, kad yra išlikę labai daug autentiškų detalių, kurioms neabejingi besižavintys istorija ir architektūra lankytojai. Taigi dabar į dvarą ekskursijos iš visos Lietuvosplūsta viena po kitos.

„Komarų laikais buvo išpuoštas ne tik dvaro vidus, bet ir fasadas – į Nemuno pusę pastatyta dvylikos antikinio stiliaus kolonų terasa. Kolonos išlikusios iki šiol ir nors kažkas bandė vieną nugriauti, laimė, to padaryti nepavyko“, – pasakoja D. Šležienė.

Išlikę autentiški laiptai, terasos stogelio karkasas, tik jo danga pakeista. Nors pastatas nebuvo remontuotas nuo tų laikų, kol čia veikė vaikų namai, terasos stogo karkasas puikiai išsilaikė, nes sutvirtintas tvirtomis metalo kniedėmis.

Terasos turėklai dekoruoti žvaigždžių ornamentais. Unikalu ir tai, kad jos motyvas kartojasi parko išplanavime – nuo aikštelės į aštuonias puses taisyklingomis kryptimis nutiesti takai.

Net ir žiemos metu terasoje nėra šalta, nes ji apsaugota nuo vėjų, o vasarą vėsu – šiaurinė pastato pusė neprikaista nuo saulės. Anuomet čia ateidavo pasivaikščioti jaunoji Komarienė: iš terasos atsiverdavo vaizdas į parką. Viena kryptimi pro medžių proskyną nuo vieno storiausio ąžuolo iki kito buvo matyti Nemunas, kuriame kursuodavo laivai, virė gyvenimas. Upės link žemyn nuo pastato vedė 11 pakopų, apsodintų rožių krūmais kas 1,5 metro. Kiekviena pakopa turėjo savo rožių spalvą – Komarienė nepaprastai mėgo gėles.

Nuo terasos vakarų kryptimi per parką ėjo kitas takas. Pro jį buvo matyti raudonų plytų Gelgaudiškio bažnyčia, miestelis, o kitoje pusėje Nemuno – Skirsnemunė. Rytų kryptimi kitoje pusėje Nemuno atsivėrė Panemunės pilies vaizdas.

Meandro juosta ir gėlių ornamentai

XIX a. pabaigoje Europoje buvo madinga puošti dvarus elegantiškais ornamentų, dažniausia augalinių, motyvais. Tai secesinis stilius, kuris tuo metu atsispindėjo ir moterų papuošaluose, suknelėse – atsirado gėlėti audiniai, grakščios ir lengvos skrybėlaitės, pirštinaitės, net stalo įrankiai buvo dekoruoti augalų motyvais. „Šis stilius Europoje klestėjo 15–20 metų, o Lietuvoje net nespėjo įsigalėti, tad Gelgaudiškio dvaras – vienintelis Lietuvoje, kuris visas buvo išpuoštas secesiniu stiliumi. Ir viskas dėl moters įgeidžio“, – šypsosi D. Šležienė.

Pro pagrindinį portalą patenkama į rūmų vestibiulį, kurį puošia žalios spalvos majolikinis* židinys su krosnimis bei kesoninės* lubos, kurios anksčiau buvo dar ir ištapytos. Ant sienų kabėjo dideli veidrodžiai, kurie optiškai praplėtė vestibiulio erdvę. Rūmų fojė sienos puoštos antikiniu ornamentu,vadinamąja meandro juosta*, kuris simbolizuoja apsaugą nuo piktųjų jėgų. Tokia pačia nenutrūkstančia ornamento juosta apjuostas visas rūmų fasadas.

Interjere vyrauja istorizmo stilius su moderno – secesijos bruožais. Fojė išlikusios originalios grindų plytelės. „Stebina meistrų, kurie įrenginėjo rūmus,kruopštumas. Buvo supirktos visos geriausios statybinės medžiagos, kokios tik tuo metu buvo Europoje. Dabar išlikusios interjero detalės rekonstruotos, o ten, kur nieko neliko, atkurta minimalizmo principu“, – sako D. Šležienė.

Gelgaudiškio dvaras - elegancija ir subtilumas

Rūmai turėjo dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Moteriškojoje pusėje restauruota muzikinė menė. Sienos dekoruotos ilgomis, elegantiškomis linijomis. Kambario sienų ir lubų sujungimo kampai užapvalinti, puošti gėlėmis, instrumentų stygomis. Sienos buvo išmuštos pilku aksomu, rankomis siuvinėtu tamsiai mėlynomis lyromis.

Menėje išlikęs originalus parketas, kuriam – daugiau kaip 100 metų. Tris dešimtmečius parketas stovėjo užlietas vandeniu, bet nebuvo sugadintas ir atrodo puikiai. Šis parketas padarytas iš brangiausio pasaulyje medžio –Karelijos ąžuolo – mediena specialiai paruošta, 25 metus laikoma specialioje terpėje, todėl tampa atspari temperatūros pokyčiams ir drėgmei.

Kai kuriose patalpose išliko tik parketo fragmentai, be to, kiekviename kambaryje – skirtingas parketo išdėstymas. Trūkstamos dalys atkurtos taip preciziškai, kad visiškai nesiskiria nuo autentiško.

Lankytojams atvertas ir ypatingo grožio, elegantiško ir lengvo stiliaus ponios salonas, puoštas japoniškomis chrizantemomis, kurios simbolizuoja amžinąją meilę. Virš chrizantemos žiedo – dvi puokštelės alpinių žibuoklių. Kokia romantika!

Restauratorė Ramunė Valančiūnienė dirbo itin kruopščiai su smulkiomis detalėmis – kiekvienai turėjo būti padaryta atskira liejimo forma.

Ypatingo grožio visterijų motyvais dekoruotas ponų miegamasis. Toje pačioje rūmų pusėje šiuo metu restauruojamas vonios kambarys, kuriame išlikusios plytelės, o sienos irgi dekoruotos meandro ornamentu.

Atkuriant kitus kambarius R. Valančiūnienė paliko nedidelį sienos fragmentą, kuriame matyti, kiek buvo užtepta dažų– iš viso teko nuvalyti trylika sluoksnių.

Iš architektūros žinyno

*Majolika–tai fajansui artima keramikos rūšis. Iš degto molio gaminami indai, vazos, skulptūrėlės, apdailos plytelės, kokliai. Vieni dengti skaidria pusiau majolika arba neskaidria alavoglazūra ir traktuojama kaip tikroji majolika.Pavadinimas kilęs nuo Maljorkos salos lotyniško pavadinimo.Lietuvoje majolika, daugiausia rūmų krosnių koklių pavidalu, atsirado XV a. XVII a., o XIX–XX a. pradžioje Lietuvą jau pasiekė tokie majolikos dirbiniai kaip indai, dekoratyvinės vazos, architektūrinės apdailos plytelės. Daugiausia jie gaminti Lenkijoje, Neborovomajolikos fabrike bei privačiose dirbtuvėse.
*Medinės kesoninės lubos – tai lubos su kvadratinės arba daugiakampės formos įdubimais.Dažnai tokios lubos buvo naudojamos ypatingais atvejais ir derinamos su sudėtingo rašto parketu.
*Meandro ornamentas – tai daugeliui pažįstamas senovinis graikų ornamentas. Šį pavadinimą ornamentas gavo nuo labai vingiuotos upės Mažojoje Azijoje Meandro pavadinimo (gr. Μαίανδρος). Anot Senekos „Meandras –tai visų poetų įkvėpimo šaltinis. Ši upė nuolatos vinguriuoja, savo kilpomis dažnai priartėdama prie nuosavos vagos, tačiau ir vėl nusisuka, taip ir nespėjusi įtekėti į save pačią“ (Seneka. Laiškai Liucijui CIV:15). Meandro tipo ornamentas seniesiems graikams simbolizavo gilią ir vinguriuotą žmogaus gyvenimo tėkmės prasmę.

Logika ir matematika

Vyriškojoje rūmų pusėje vyrauja kitokia puošyba. Ornamentai tiksliai apskaičiuoti – atsispindi logika ir matematika. Augalų linijos trumpos ir storos, lubos puoštos svastikos motyvais.

Raudonasis Gelgaudiškio dvaro kambarys buvo skirtas lošti kortomis. Šioje patalpoje išlikusi ypatinga polichrominė secesija – pereinamos spalvos. „Restauratoriai dirbo daug laiko, kol atkūrė autentiškas spalvas. Vienas sluoksnis tepamas ant kito, kol išgaunami pereinami atspalviai“, – pasakoja D. Šležienė.

Visuose rūmuose išlikusios originalios medinės vidinės langinės, kurios susilanksto ir įsistumia į angokraščio nišą. Tai buvo XX a. pradžios naujiena. Langinės padarytos nepaprastai preciziškai tiksliai, mechanizmai iki šiol veikia, nors ilgą laiką buvo merkiami lietaus. „Tokių langinių nepamatysite niekur kitur Lietuvoje, panašios yra tik Klaipėdos centriniame pašte“, – sako direktorė.

Atkuriant sienų ir lubų dekorą teko ieškoti nuotraukų, kuriose būtų galima įžiūrėti trūkstamus fragmentus. Tokių nuotraukų, nors ir prastos kokybės, restauratoriams pavyko rasti archyvuose. Lipdinių, piešinių dekoras atkurtas po dalelytę – sulipintas kaip mozaika. Dvare dirbusi restauratorė Ramunė Balandžiūnienė net ir menkiausioms detalėms – durų staktoms, rankenoms, krosnių durelėms – skyrė ypatingą dėmesį ir jį nesunku dabar pastebėti bei įvertinti.

Kokliai kaip meno kūriniai

Tačiau bene labiausiai Geldaugiškio dvare į akis krinta išlikusios originalios krosnys. Jų kokliai skirtingi, bet visi tarsi meno kūriniai. Moteriškojoje rūmų pusėje krosnys dekoruotos šviesios spalvos kokliais su subtiliais gėlių ornamentais, kitoje pusėje – solidi vyriškosios sececijos koklių ornamentika.

Pasak D. Šležienės, kai po gaisro dvaras buvo apleistas, žmonės koklius bandė lupti ir išsinešioti. Bet jie iš vidaus sutvirtinti kabėmis ir prikepę prie šamotinio pamušalo, tadišardyti po vieną buvo tiesiog neįmanoma. Po kurio laiko gerokai apniokotas ir apdaužytas krosnis bandyta apsaugoti – jos buvo užmūrytos ir taip sulaukė šių dienų – atidengtos 2011 m. Pagal išlikusius sveikus koklius restauratoriai atkūrė trūkstamas dalis.

Koklines krosnis atkūrė aukščiausios kategorijos keramikos restauratorė, dailininkė Aelita Bielinytė. Prisilietimas prie dvaro istorijos restauratorei buvo itin reikšmingas, nes pati dailininkė kilusi iš bajorų giminės.

Gelgaudiškio dvaras prisikėlė naujam gyvenimui: restauruotas fasadas, perdengtas stogas, atnaujintos kolonos, oranžerija, kumetynas. Naujos gyvybės dvarui įpūtė ir Gelgaudiškio kultūros centro, bendruomenės vykdoma veikla. Kasmet tradiciškai organizuojamos dvaro dienos, puikios akustikos salėje rengiami kameriniai koncertai, pristatomos meno parodos, vedamos teatralizuotos ekskursijos, mokoma dvaro šokių. Rūmuose įrengtas amatų centras – siuvamos senovinės suknelės, rišamos knygos, o puošniomis ponių skrybėlaitėmis gali pasipuošti kiekviena lankytoja.

Margarita PUNDZIŪTĖ. Nuotraukos Silvija Žemaitytė

Mugė Londone: ŽALIĄ ŠVIESĄ TEKSTILEI

Anglija – tai šalis, kurios interjerų dar nepasiglemžė skandinaviškojo minimalizmo banga ir, ko gero, niekada nepasiglemš. Anglai turi savo amžiną klasikinį stilių ir didelį antikvarinių bei vintažinių daiktų paveldą. Ne tik turi – ir puoselėja bei propaguoja. Vienas iš renginių su tokia misija – dekoratyviosios tekstilės ir antikvariato mugė, kurią dar 1985 m. sugalvojo antikvarinių daiktų pardavėja Patricia Harvey.

Organizatorė pastebėjo, kad neretai interjero dizaineriai desperatiškai ieško nepretenzingų antikvarinių daiktų, kurių paprastai nebūna tradicinėse antikvariato mugėse ir kuriais siekiama kurti elegantišką tam tikro laikotarpio dizainą ir iš visos šalies pritraukė bendraminčius prekiautojus. Taip po vienu stogu atsirado labai patraukli savo asortimentu mugė. 2008 m. teisę rengti šias muges įsigijo buvę jų dalyviai Davidas ir Jane Juranai. Nauji savininkai irgi stengiasi išlaikyti jaukią mugės atmosferą, kuria mėgaujasi ir dalyviai, ir klientai. Ši mugė vyksta tris kartus per metus – žiemą, pavasarį ir rudenį. Mes jos duris pravėrėme balandžio viduryje (2017m). Mugės tema – pavasarinė namų revizija, skirta pavasariui švęsti, vyraujančios spalvos – pastelinės, taip pat dominavo ir įvairūs gėlių raštai, o pardavėjai savo stenduose kūrė jaukią, gražią namų atmosferą.

Įdomu tai, kad daugumos antikvarinių daiktų pardavėjų stendai įrengti tarsi kambariai. Tokiu būdu ne tik lengva pamatyti daiktus, bet ir paprasčiau įsivaizduoti, kaip interjero detalė gali būti panaudota namų aplinkoje ar net ir inovatyviame dizaine ir pritraukti potencialaus pirkėjo akį – kitaip tariant „esi tarsi užvedamas ant kelio“. Stendai erdvūs, neperkrauti, jei koks daiktas nuperkamas, jis pakeičiamas analogiškos funkcijos objektu „iš užkulisių“. Tokiu būdu išvengiama antikvariato mugėms dažnai būdingos grūsties, savotiško chaoso, o eksponatai atsiskleidžia visu savo grožiu. Dažniausiai pardavėjai viską žino apie savo parduodamus daiktus ir maloniai pasakoja jų istorijas, istorinį kontekstą, faktus bei pagrindžia tikrai nemažas jų kainas. Daug parodos dalyvių – ne tik pardavėjai, bet ir interjero dizaineriai, todėl nesunku gauti ir tokio pobūdžio patarimų. Tarp antikvarinių daiktų yra ir visai naujų.

Tačiau teko girdėti pabėdojant apie dideles stendo nuomos kainas, todėl vis daugiau stendų mugėje įkuria stambūs antikvariatai ir vis mažiau – nedidelių parduotuvėlių savininkai. Pastarieji netgi kooperuojasi viename stende ir mugėje dalyvauja daugiau reklaminiais tikslais – primena apie savo nuolatines prekybos vietas.

Keičiantis metams, keičiasi ir žmonių poreikiai, tad maždaug nuo 1990-ųjų mugei teko šalia antikvariato įsileisti jaunesnės kartos pirkėjų geidžiamus XX a. vidurio klasikinio dizaino baldus ir tekstilę. Tačiau tai nesugriovė mugės koncepcijos – tiesiog kiek atjaunino asortimentą ir pritraukė dar daugiau žmonių. Dauguma pardavėjų apskritai pastebėjo, kad šiuolaikinis pirkėjas, net jei ir yra antikvariato mylėtojas, dažniau perka funkcionalius daiktus, kuriuos netgi perdaro pagal savo poreikius. Tekstilė šiuo atveju ypač pretenzinga, nes jos pagrindinė funkcija – puošti. Todėl pirkėjas ją renkasi atsakingiau ir atsargiau. Pavyzdžiui, sienų kilimėliai, takeliai ar gobelenai patraukia tik kolekcininkų akį, o štai grindų kilimai tebėra labai populiarūs ir daugybė klientų jų ieško kuo įdomesnių, retesnių, vertingesnių. Žinoma, dar yra įvairiausi audiniai, gobelenai, mezginiai, nėriniai. Dauguma šių prekių visiškai naujos, tačiau klasikinio stiliaus, raštų, spalvų, o panaudojami visur – baldams pervilkti, užuolaidoms, virtuvės ir miegamojo tekstilei ir pan. Jos irgi turi savo pirkėją, nes angliškas klasikinis stilius be to tiesiog neįmanomas. Kaip ir jaukumas. Nepamirškime to ir Lietuvoje.

Išskirtiniai Riontgenų klientai ir rinkodara

Baldai su laiką pralenkusiais mechanizmais

Riontgenų laikrodžiai

Tėvas ir sūnus

Samdė tik geriausius

Išradingi ir lankstūs

Labai išsami informacija apie tėvo ir sūnaus Riontgenų kūrybą pateikiama knygoje Wolfram Коерре „Extravagant Inventions. The Princely Furniture of the Roentgens“, The Metropolitan Museum of Art, New York. Ji ebay sistemoje parduodama už kiek didesnę nei 400 dolerių sumą.

Parengė Liucija SABĖ. Nuotraukos iš Metropoliteno Meno muziejaus Niujorke archyvo.

„Šią segę gavau dovanų ypatinga proga. Matau, kad tai neeilinis papuošalas, tačiau būtų įdomu daugiau apie jį sužinoti iš specialisto lūpų“, – smalsu Rasai Bitytei iš Vilniaus.

Už atsakymą dėkojame menotyrininkei Ritai ŠKIUDIENEI

Sidabro pakaitalas

Alavinių bokalų puošnių buvo nedaug

Skanu ar ne?

Dėvėti baldai - praeities saugotojai

Dėvėtų baldų dažymas

Dėvėtų baldų atnaujinimas namuose

Šį baldą pamatėme ką tik įrengtuose namuose, kuriuos, jei ne šis bufetas, galėtume pavadinti minimalistiniais. Šiuolaikinė mada, šiuolaikinės medžiagos ir madingos spalvos. Ir jis – drožinėtas, gana ryškios ąžuolo medienos prislopintų spalvų kontekste.

Dekoratorius Laisvis Janulis: „Dėl senovinio baldo galima ir sieną perdažyti, bet nesiūlyčiau daryti atvirkščiai, nes baldas vertingesnis už sieną, kurią reikia perdažyti periodiškai“.

Antikvaro žvilgnis

Liucija SABĖ. Autorės nuotraukos

Pažintis – Šveicarijoje

Tarnų juostos

Kodėl nepasipuošus?

Rasa KUNCAITĖ. Autorės nuotraukos

Kas gi tas meršaumas?

Puikavosi džentelmenai, neatsiliko ir damos

Gaminiai tik rankų darbo

Kodėl iš meršaumo dažniausiai gaminamos pypkės ir kodėl jos keičia spalvą?

Atsargiai ir švelniai

Kaip atskirti falsifikatą?

Armanjako šalis.

Atrankos kriterijus – grožis

Pirmenybė – ažūrui ir žaliai spalvai

Sidabro spalva populiaresnė už auksą

Kainos nenuspėjamos

Rasa KUNCAITĖ. Liudo MASIO nuotraukos

Galgaudiškio dvaras, prikeltas iš griuvėsių ir pelenų

Iš architektūros žinyno

Gelgaudiškio dvaras už milijoną aukso rublių

Iš Gelgaudiškio dvaro terasos - vaizdas į Nemuną

Meandro juosta ir gėlių ornamentai

Gelgaudiškio dvaras - elegancija ir subtilumas

Iš architektūros žinyno

Logika ir matematika

Kokliai kaip meno kūriniai

Margarita PUNDZIŪTĖ. Nuotraukos Silvija Žemaitytė

Rasa ŽEMAITIENĖ

Nedos MOCKEVIČIŪTĖS nuotraukos