Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Visai kitokia sagė: kamėja iš kokliaus

Papuošalai gali atsirasti iš visko. Net ir iš seno kokliaus. Šiam papuošalui pagaminti pirmiausia reikės nedidelio, gražaus, 5–7 cm skersmens kokliaus, o jau tuomet pagalbinių priemonių: didesnių matinių ir skaidrių mažesnių karoliukų, vieno didelio ir nedidelių platinos spalvos „Swarovski“ kristalinių karoliukų, smulkučių apskritų sidabrinių karoliukų, skirtingų dekoratyvių metalinių karoliukų, kaspino detalės, pakabinimo, grandinėlės, segės prisegimo mechanizmo, audinio skiautelės, klijų, kaprono siūlo ar plono valo. Dar prireiks fantazijos, kruopštumo, išmonės ir taip kokliukas pradės antrą, turiningą savo gyvenimą.

* Segei reikės sutvarkyti nugarėlę, todėl dar prieš darbą koklį apibrėžkite, padarykite iškarpą ir iš kieto plono kartono, o dar geriau – iš plastiko iškirpkite jos detalę.

* Koklį priklijuokite prie audinio. Aukštus jo šonus karoliukais dailinti pradėkite tik klijams gerai išdžiūvus. Koklį apsiūkite neplačiais lankeliais iš dviejų matinės spalvos karoliukų, tarp kurių – smulkus sidabrinis karoliukas. Siūlą iš blogosios audinio pusės perverkite per paskutinius karoliukus taip, kad jis išlįstų iš metalinio karoliuko.

* Toliau siuvinėkite lankelius iš dviejų skaidrių koklio spalvos karoliukų, tarp kurių – platinos spalvos kristaliukas, siūlą vis perverkite per sidabrinį karoliuką. Trečioje šių nėrinių eilėje tarp platinos spalvos karoliukų įverkite po skaidrų koklio spalvos karoliuką. Verdamos siūlą vis atsargiai patraukite – karoliukų „karūnėlė“ turi pakilti ir apgaubti koklio šonus. Pačioje eilės pabaigoje – portreto ar motyvo apačioje vietoje skaidrių karoliukų įverkite du stambesnius metalinius, jų viduryje – pakabinimo detalę. Siūlą užtvirtinkite blogojoje audinio pusėje.

* Prie pakabinimo detalės pritvirtinkite dekoratyvaus kaspino detalę ir atskirai suvertą apie 4 cm ilgio vėrinėlį su dideliu „Swarovski“ kristalu. 1 cm atstumu nuo koklio apkirpkite audinį, jo kraštus sudaigstykite tos pačios spalvos siūlu, kurį suraukite ir sutvirtinkite – audinys neturi išlįsti iš po karoliukų nėrinio.

* Vienodu atstumu – maždaug per 1,5 cm nuo pakabinimo detalės, segės šonuose, prie audinio krašto pritvirtinkite dvigubą iš grandinėlės ir įvairių karoliukų bei metalinių detalių padarytą vėrinį. Jis gali būti trumpesnis ar ilgesnis – nelygu, kokį padarysite centrinį vėrinį su dideliu kristalu.

* Pagal darbo pradžioje iškirptą iš plastiko nugarėlės detalę iškirpkite audinio detalę su 1 cm užlaidomis palenkti. Skiautės centre prisiūkite segės užsegimo mechanizmą. Audiniu aptraukite plastiko detalę taip, kad mechanizmas atsirastų pačiame nugarėlės centre. Paruoštą detalę prispauskite prie blogosios segės pusės ir prisiūkite smulkiais dygsneliais audinio spalvos siūlu.

Eglė KUDZYTĖ. Autorės nuotraukos

Paslaptingoji porcelianinė šokėjos skulptūrėlė

Šią skulptūrėlę gavau dovanų su paslaptinga užuomina, kad ji nepigi. Internete jų gausybė ir kainuoja jos labai įvairiai. Ji ir paženklinta. Yra užrašas Drezden, dar lyg kažkokia karūnėlė nupiešta. Būtų įdomu žinoti, ar skulptūrėlė vertinga? – klausia Dovilė iš Kauno.

Vokietijoje XIX a. II pusėje buvo išrastas originalus porcelianinių skulptūrėlių – rūmų damų, balerinų, princesių rūbų dekoras. Liejant gaminį, buvo naudojamas tiulis, kurį sumirkydavo skysta porceliano mase. Išdegant tokį gaminį, audinys išsilydydavo ir likdavo tik gražus audinį primenantis porcelianinis ažūras. Tai sudėtinga ir jautri gamybos technika, todėl skulptūrėlės yra vertingos ir brangios. Jos gaminamos iki šiol, tačiau kuo senesnės, tuo vertingesnės. Ši skulptūrėlė atrodo tikrai labai preciziškai pagaminta ir gali būti net XIXa. pabaigos, tačiau norint apie ją pasakyti ką nors daugiau, reiktų matyti visą ženklą. Problema ta, kad išpopuliarėjus Drezdeno porcelianui atsirado daug firmų, gaminančių senovinių statulėlių kopijas. Kai kurios iš jų savo dirbinius signuodavo įvairiais ženklais, kurie atrodydavo kaip senesnių firmų, ar suteikdavo senesnio ženklo įvaizdį. Taigi kaip ir bet kokį kitą seną daiktą, ją reiktų ir apžiūrėti ir, kaip minėjau, patikrinti ženklą kataloguose.

Jei šokėjos skulptūrėlė XIXa. jos kaina antikvariatuose 200-300 eurų.

Už informaciją apie šokėją dėkojame menotyrininkei Ritai ŠKIUDIENEI ir dailininkei Ritai KIŠONIENEI.

Reto dizaino ir labai gražus arbatos sietelis

„Šį sietelį įsigijau sendaikčių mugėje Kaune už 5 eurus. Pirkau be jokio reikalo – tiesiog todėl, kad buvo gražus, tad labai įdomu, kokia jo tikroji vertė“, – teiraujasi Sofija Daubarienė iš Druskininkų.

Sietelis arbatai yra iš balto metalo, sidabruotas galvanoplastikos būdu (24 įrankiams – 90 g sidabro), taigi ir sidabro ant jo nemažai. Tačiau kurioje Vakarų Europos šalyje gamintas – sunku pasakyti. Dizainas labai originalus – sietelis primena tarytum daržovę – ištęstos formos arbūzą, o auksakalio ranka išgraviruotas dekoras ant kotelio – neorokoko stiliaus, įsivyravusio Vakarų Europoje XIX a. 4–6 dešimtmetyje, bet mėgstamas ir naudojamas iki XX a. pradžios. Už savo sietelį tikrai nepermokėjote, dėl savo retos išvaizdos jis gali būti ir kur kas vertingesnis, o jei užklius už kolekcininko akies, galbūt galėsite parduoti kelis kartus brangiau, nes jo dizainas labai retas

Už informaciją apie sietelį dėkojame menotyrininkei Ritai ŠKIUDIENEI ir dailininkei Ritai KIŠONIENEI.

Žiedai – sidabriniai ir paauksuoti

„Du žiedus servetėlėms gavau dovanų. Juos įteikusi draugė pasakė, kad jie tinka prie mano interjero, o jeigu aš neimsiu, teks juos tiesiog išmesti. Ji nežinojo, iš kur tie žiedai atsirado jos namuose, tad ir jokių sentimentų neturėjo. O man jie iš karto patiko, ypač dėl išraižytos gėlytės ornamento. Norėčiau sulaukti išsamesnio komentaro“, – klausia Jolanta Rodokaitytė iš Kauno.

Šie žiedai pagaminti Rusijoje, Maskvoje, 1908–1926 m. Gaila, kad nepavyko nustatyti meistro, nors ženklas iš dalies ir įskaitomas. Gera žinia ta, kad jie yra sidabriniai, ką byloja jų praba 84, (875), o vidus ir dekoro gėlytė net ir auksuoti, tad jie vertingi ne tik dėl savo senumo, bet ir dėl metalo.

Už informaciją apie servetėlių žiedus dėkojame menotyrininkei Ritai ŠKIUDIENEI ir dailininkei Ritai KIŠONIENEI.

Stiklas visada paslaptingas

„Mėlyną ir žalią taures dabartinė jų savininkė paveldėjo iš močiutės ir iš jos lūpų girdėjo, kad taurių buvo daugiau. Tačiau karo metais, kai rusų kareiviai sodybose ieškojo slėptuvių ar sprogmenų, vienas jų, nieko nerasdamas, iš apmaudo metė didelį akmenį ir pataikė kaip tik ten, kur buvo užkasti geresni indai. Išliko sveikos tik kelios taurės. Tai atsitiko Vabalninko miestelyje 1894 m. gimusio Jono ir 1898 m. gimusios jo žmonos Ksaverijos Dilių sodyboje. Iš kur paprasti ūkininkai gavo tokių taurių, tėra spėliojama. Viena versija, kad senelis, kurį laiką uždarbiavęs Rygoje, parvežė jų dovanų. Kita versija, kuria linkstama tikėti labiau, sieja taures su dar ankstesne karta – Ksaverijos tėvais. Tėvas buvo vargonininkas, o mama žinoma apylinkių žolininkė ir pribuvėja, sunkią valandą padėjusi Kamajuose buvusio Bimbos dvaro savininkui, kuris taip ir atsidėkojęs. Padėkite atpažinti ir susigaudyti, koks šių taurių amžius ir vertė?“ – domisi Daiva iš Kauno.

Stiklo gaminius nėra lengva vertinti, nes jie neturi jokių ženklų. Jei trumpai, tai yra XX a. pirmosios pusės taurės iš Vakarų Europos, nes panašius gaminius gamino ne viena Europos gamykla. Tokio tipo taurės yra vadinamos plačiu pavadinimu: „rӧmers, rummers, roemers”, pasiekusiu mūsų laikus nuo viduramžių Nyderlandų, Vakarų Vokietijos, Reino upės baseino teritorijos, kurioje kūrėsi ir plėtėsi stiklo bei krištolo gamyba. Tai ne vienetinės, o masinės gamybos taurės. Tik šiuo atveju terminas „masinės gamybos” reiškia, kad tas pats gaminys atkartotas daug kartų (ne vienetinis), bet dirba meistrai, kurie gerai įgudę ir kurių kiekvienas atlieka savo darbą – formuoja kojelę, pėdelę ar dekoruoja – raižo taurės paviršių.

Taurės galvelė dengta kitos spalvos stiklu: bespalvė krištolo masė dar kartą dengiama spalvota stiklo mase. Krištolas skiriasi nuo stiklo tuo, kad jį lengviau raižyti, jis labiau laužo šviesos spindulius – labiau blizga. Dėl to krištolinių indų paviršiai yra gausiai raižyti. Jei lengvai jį stuktelėsite, krištolinė vazelė ar taurė „skambės”. Stiklinės garsas bus kur kas duslesnis. Tai šiek tiek padeda atskirti stiklą nuo krištolo.

Panašių taurių yra ir virtualioje erdvėje. Pavyko rasti ir lygiai tokią pačią, tačiau gaila – ji nedatuota. Pagal šią nuorodą, ji pagaminta Belgijoje, „Val Saint Lambert“ (1826–2013) gamykloje. Datuoti taures nėra lengva, nes forma ir dekoras galėjo būti atkartojamas ne vieną dešimtmetį. Yra lengviau, kai dekoras turi pavadinimą. Pvz., taurė „Lagny” buvo gaminama 1912–1993 m.

Vertė taip pat yra sąlyginis dalykas. Jei tiesa, kad šios taurės buvo slėptos karo metu, tai jų vertė didesnė nei 10 eurų už vienetą. Kaina kinta ir nuo rinkinio dydžio. Pavienė taurė mažiau vertinga už rinkinį (jei dar būtų grafinas, vertė būtų dar didesnė). Pasakyti piniginę išraišką sunku. Tai gali nuo daug ko priklausyti – vietos, laiko, aplinkybių.

Už informaciją apie taures dėkojame menotyrininkei Ritai ŠKIUDIENEI ir dailininkei Ritai KIŠONIENEI.

Šakutės: ką byloja jų išvaizda ir ženklai?

Antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse ar turguose vis dar galima aptikti senovinių stalo įrankių. Ir tai ne tik įprasti akiai šakutės, peiliai, šaukštai, šaukšteliai, bet ir įvairūs kitokie stalo įrankiai bei reikmenys. Pastaruosius, kaip ir visą įrankių istoriją, aptarsime kituose straipsniuose, o dabar kviečiame į parktinę šakučių mažinimo pamoką.

Pirmoji ir antroji šakutės

Jos randamos dažnuose namuose, nes tarybiniais laikais jos buvo gana plačiai pardavinėjamos. Dailus jų dizainas traukė akį, joms netrūko pirkėjų ir tai buvo beveik deficitinė prekė. Deja, šios šakutės nei sidabrinės, nei sidabruotos – jos melchiorinės, bet melchioras puikiai imituoja sidabrą ir jis buvo plačiai naudotas Tarybų Sąjungoje stalo įrankių gamyboje. Melchioras – lydinys, išrastas Prancūzijoje. Tai neozilberio ( neosilber) – naujojo sidabro – metalų lydinio atmaina, išrasta prancūzų Maillot ir Choruer (Majo ir Šore) ir taip pavadintas jų garbei. Didžiąją dalį lydinio sudaro varis, nikelis – 3-30 proc, 0,8 proc. – geležis ir apie 1 proc. mangano. Neozilberio sudėtyje irgi varis, nikelis ir 13-45 proc. cinko. Kaip matyti iš šių lydinių sudėčių, komponentų kiekis gali būti kiek skirtingas, bet SSSR žymimi jie buvo dažnai taip pat – ovale raidės МНЦ. Be šių raidžių ant šių šakučių dar yra SSSR metalo gaminių fabriko ženklas 3 i D.

Trečioji šakutė

Ji pažymėta GOWE SILVER 60, kas byloja jos vokišką kilmę. Šiuo atveju naudotas vokiškasis sidabravimo standartas – 60 (buvo dar ir 90), kada galvanoplastikos būdu yra sidabruojami 24 įrankiai – (12 šaukštų ir 12 šakučių) naudojant tam 60 g (antruoju atveju 90 g) sidabro. Ant stalo įrankių kotelių toks ženklas ir nurodo sidabravimo būdą. Tačiau ant jos yra ir labai ryškus įspaudas BM, kas lenkiškai reiškia baltas metalas, bet šį įspaudą naudojo ir kitos Vakarų Europos šalys. Taigi šakutė yra balto metalo ir sidabruota. Vizualiai šakutė žavinga dar ir tuo, kad turi monogramą – greičiausiai buvo naudojama pasiturinčiųjų namuose. Iš visų šakučių ši yra vertingiausia.

Ketvirtoji šakutė

Daili, ornamentuotu koteliu. Ji pažymėta C. R. CARLSTROM, o tai Švedijos metalo dirbinių fabrikas, tačiau išsamesnių duomenų apie šią firmą nepavyko rasti. Šakutė yra XX a. I pusės ir sidabruota.

Pastaba!

Šių šakučių kainos įvairiose vietose, priklausomai nuo pardavėjo išmanymo ir pardavimo vietos, galėtų svyruoti nuo 2 Eur iki 5 Eur. Kaina dažnai priklauso ir nuo to, kiek vienodų šakučių yra komplekte. Bet aptiktos tarp sendaikčių gali kainuoti ir vos centus. Laimės dalykas, už kiek dailias senovines šakutes nusipirksite jūs.

Dirbiniams iš sidabro lydinių – stalo įrankiams ir indams naudojamos tokios prabos:
metrinėje sistemoje – 750, 800, 875, 916, 925, 960;
zolotnikinėje sistemoje – 875 – 84, 916 – 88;
karatinėje sistemoje – 875 – 21; 916 – 88.
Ant įrankių radus tokius skaičius, galima manyti, kad jie iš tiesų vertingi.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Raudonmedžio namuose, ąžuolo paunksnėje

Kaip jaustis gyvenant nuostabaus raudonmedžio name, kurio istorija galbūt liečiasi dar prie pirmojo mūsų eros tūkstantmečio? Fotografė Jade Turgel su vyru spaudos dizaineriu Ryan Schmid, tėčiu Bruce Chader ir dviem vaikais – dukra Zohar Kennard ir sūnumi Rhaziel Kennard raudonmedžio name ąžuolo paunksnėje jaučiasi puikiai. Sebastopolio mieste, Kalifornijoje, JAV šeima įkurtuves atšventė vos prieš metus, tad viskas dar nauja, tebekinta ir kasdien kažkuo pradžiugina.

Tūkstantmetė raudonmedžio mediena – iš upės

Bet grįžkime prie to intriguojančio tūkstantmečio. Tiksliau, medienos iš kurios pastatytas visas namas istorijos. O ja pasirūpino Jade tėtis, kai dar prieš dvidešimt metų iš upės dugno ištraukė nežinia kiek laiko jame pragulėjusias visžalias sekvojas (Sequoia sempervirens) Kalifornijoje dažniausiai vadinamas pajūrio raudonmedžiu. Šių medžių amžius gali siekti iki 2200 metų, tad ir šios greičiausiai ne antrojo mūsų eros tūkstantmečio, nes buvo milžiniškos ir su daugybe metus bylojančių rievių. Šie medžiai labiausiai paplitę Kalifornijoje, rekordininkai yra pasiekę net 140 aukštį ir 5 metrų skersmenį. Natūralu, kad dėl itin gražios medienos, medžiai buvo labai paklausūs ir visais laikais kertami. Kol nebuvo transporto, sausuma juos vilkdavo įkinkyti jaučiai, o vėliau iki lentpjūvių jie buvo plukdomi upėmis. Kartais medžiai už kažko užkliūdavo ir tiesiog nuskęsdavo. Rasti šiais laikais tokį nuskendusį medį – tikras lobis ir tarp amerikiečių tai yra netgi savotiškas verslas. Tuo domėjosi ir Jade tėtis su draugais, kuriems irgi pasisekė. Taigi raudonmedis buvo ištrauktas iš upės dugno ir dvidešimt metų džiovinamas. Tik gerai išdžiūvus įmirkusiai medienai buvo užsiimta namo statyba. Jo projektą vadovaujant Jade, kūrė trys architektai. Šiandien ji savo namus įvardina kaip modernius Rytų stiliaus, tačiau tokią stilistiką greičiau sufleruoja ne namo architektūra, bet interjeras, kurį kūrė pati Jade.

Durys iš senų San Francisko namų

Namų interjero apdailoje irgi gausu medžio, tačiau jis nėra nuobodus, nes namo erdvės gana didelės, sienos išdažytos baltai, o rytietiškos stilistikos baldai ir dekoro elementai namams suteikia spalvų, žaismės ir lengvumo. Bene moderniausiai atrodo erdvi virtuvė, tačiau medinės lubų sijos, baldų sienelės, baro kėdės, senoviškas stalas su antikvarinėmis ir vintažinėmis kėdemis patalpą užpildo visai namo stlistikai būdingu grįžtelėjimu į praeitį.

Iš tiesų, šiuose namuose visi daiktai turi savo istorijas, o šeimininkė daiktus renkasi labai kruopščiai. Daug keliaujanti fotografė Jade kur bebūtų randa laiko aplankyti antikvariatus, sendaikčių parduotuves ir turgus. Rinkdamasi daiktus, visada pasidomi jų istorija bei kilme.

Kelis žodžius būtina tarti apie namo duris. Daugumą jų padarė Jade tėtis iš tos pačios išgelbėtos medienos, tačiau vienos yra pargabentos iš senų San Francisko namų ir atnaujintos. Eglinės durys atsiėjo 500 dolerių. Tai dar viena amerikietiško verslo rūšis. Kai namus ruošiamasi griauti, jie tampa tarsi niekeno. Tuomet juose ir darbuojasi senienų ar kitų vertingų daiktų ieškotojai. Po to senas duris, langus, židinio apdailas ir pan. jie priduoda į specialias parduotuves, kur tokius daiktus ir įsigyja jų mėgėjai. Jade šeima nuspręndė, kad prie seno raudonmedžio ir jų interjero kūrimo koncepcijos senos durys iš seno San Francisko namo labai tiks.

Meksikietiškos plytelės ir mandalos

O štai meksikietiškos rankų darbų plytelės, puošiančios laiptus ir iš tos šalies atvežtos, bei pieštos mandalos ant sienų turi kitą funkciją – namams suteikti linksmumo ir spalvų. Jade labai preciziškai rinkosi plytelių piešinius ir derino juos tarpusavyje, taigi geras vaizdas toli gražu neišėjo savaime. Mandalas pagal jos eskizus piešė studentė. Ji primygtinai prašo paminėti jos vardą. Tai Ayala Reznik is Israelio, šiuo metu studijuojanti Toronte Kanadoje. Tokio pat kolorito yra ir kai kurie namų baldai, tekstilė, net indai. Palubėse sūpuojasi gana solidaus amžiaus lengvi ir puošnūs šviestuvai, vonioje – mandalos rašto plytelės dar kartą primena, kad čia kuriama Rytų pasaulio dvasia.

Visus daiktus Jade perka labai įvairiose vietose, daugumą, kaip jau minėta, sendaikčių ir antikvariato parduotuvėse. Geba gerai įvertinti daikto vertę, galimybę daiktą restauruoti. O kartais kaip tik nusiperka visišką senieną labai pigiai ir suranda jai tinkamą vietą dar šiek tiek pasimėgauti gyvenimu.

Visai Jade šeimai patinka seni daiktai, jų istorijos ir tas džiaugsmo pojūtis, kuris aplanko į namus perkeliavus naujam pirkiniui, sušildančiam jų erdvę.

Medis

Visos rankenelės senose duryse iš San Francisko pirktos Balyje sendaikčių turguje. Drambliukas parkeliavo iš Pietų Amerikos. Jis padarytas iš senos mašinos skardos.

Senoviška, lauke įkurdinta vonia buvo nupirkta už 500 dolerių, išsikraustant labai prabangaus namo šeimininkams. Senos eglinės durys iš San Francisko kainavo 500 dolerių.

Drambliukas – bilstukas ir durų rankena įsigyti Balyje.

Budos statula – fontanas kainavo 200 dolerių ir buvo įsigytas iš jau minėtos svetainės. Šie japoniškų klevų bonsai pasodinti 1973 m.

Virtuvė

Rankų darbo baro kėdes padarė Jade bičiulis italas Aurelio Lofaro. Jis ir laiptų turėklų meistras.

1920 m. vintažiniai šviestuvai pirkti San Rafael miesto sendaikčių parduotuvėje. Jų kaina – 25 doleriai. Antikvarinė kėdė kainavo dolerį ir dar kurį laiką puoš šeimos aplinką.Šviestuvas is Maroko sendaikčių turgaus už 20 dolerių

Visos kėdės skirtingos ir pirktos iš įvairių vietų už 50-60 dolerių. Jade taip suteikė jaukumo savo moderniai virtuvei.

Margumynai

Vonioje – spalvingos rankų darbo plytelės, dekoruotos mandalos motyvais. Namuose netrūksta spalvingos tekstilės.

Langas – veidrodis parvežtas is Indonezijos.Kampinė spintutė padaryta is seno meksikietiško krovininio konteinerio, kurį Jade pirko svetainėje www.craigslist.org, kurioje dažnai apsilanko.Tradicija: altorius a.a. Jade mamai atminti.

Rasa KUNCAITĖ

Jurgitos PAUŽAITĖS – MAŽEIKA nuotraukos

Toneto kėdė išbandyta skrydžiu iš Eifelio bokšto

Vargu ar pasaulyje yra kita kėdė, įžymesnė ir populiaresnė už Vienos ar Toneto kėdę. Vos užmetę akį į nuotraukas suprasite, kad ant tokios sėdėjote senelės virtuvėje ar draugų sodyboje. Ir tuomet net nepagalvosite, kad tokios pat kėdės stovėjo Pablo Picasso studijoje. Telieka pridurti – kėdės iki šiol gaminamos – jau 160 metų.

Išliko meno kūriniuose

Vienos kėdę galima išvysti ir antrajame Tuluzo Lotreko tapytų paveikslų plane, o jos giminaitį, to paties meistro sukurtą supamąjį krėslą nutapė Pierre-Auguste Renoiras.

Le Corbusier, šveicarų architektas modernistas, toneto baldus naudojo visuose ankstyvuosiuose savo projektuose. Jis teigė, kad tai įkūnytas šiuolaikiškumo, ekonomiškumo, patvarumo ir ilgaamžiškumo derinys.

Jei atidžiau žiūrėsite į baldus senose fotografijose ir nebyliojo kino filmuose, tokių kėdžių taip pat pamatysite, juk jos yra šių atradimų amžininkės. Ją tikrai matėte šalia Charlio Chaplino.

Toneto Supamasis krėslas buvo būtinas atributas Salvadoro Dali studijoje, jis paminėtas G. G. Marquezo kūrinyje „Šimtas metų vienatvės“. Ten paaiškėja, kodėl šis baldas amžininkų laikytas erotišku.

Nesvarbu, kaip vadinsite – Vienos kėde ar tonetu, tačiau ši kėdė žymi naują baldų gamybos epochą. Jos kūrėjas Michaelis Thonetas baldų dizaino pasaulyje yra tas pats, kas automobilių – Henry‘s Fordas. Abu jie organizavo konvejerinę gamybą ir tai, kas iki tol buvo tik išrinktųjų privilegija, pavertė daugeliui įperkamomis prekėmis. M. Thonetas tai padarė 70 metų anksčiau.

Nepaisant masinės gamybos, kuri toneto kėdžių atveju prasidėjo dar iki išrandant garo mašiną, M.Thoneto baldai išliko tikrais meno kūriniais. Pramonės revoliucija, elektros išradimas ir net šiuolaikinės technologijos, regis, pakeitusios viską, šios kėdės nepakeitė.Tuo galima įsitikinti šiuolaikiniuose firmos kataloguose.

Amatininko sūnus sukūrė imperiją

1796 metais miestelyje prie Reino gimė Michaelis, vienturtis vaikas odininko Antono Thoneto ir jo žmonos Margaretos šeimoje. Paaugęs jis mokėsi staliaus amato, mat miškingame krašte tai žadėjo geras gyvenimo perspektyvas.

Napoleono karų metu jaunasis Michaelis turėjo tarnauti prūsų kariuomenėje, bet tėvas išrūpino išimtį – vienintelis vaikais buvo būtinas šeimai padėti išgyventi.

Jau po kelerių metų – 1819-aisiais, Michaelis atsidarė savo baldų dirbtuvę, o po metų vedė. Su žmona Marija jis susilaukė 14 vaikų, iš kurių pusė, dvi dukterys ir 5 sūnūs, užaugo. Būtent jie ir pratęsė tėvo sukurtos baldų imperijos gyvenimą – 1853 metais firma pavadinta „Broliai Thonetai“. Pats Michaelis Thonetas mirė 1871 metais.

Štai tiek eilučių pakaktų daugelio tos epochos amatininkų gyvenimui aprašyti. Tačiau Michaelis nebuvo eilinis žmogus, jis, puikus baldų meistras, turėjo daug užsakymų, tad ėmė eksperimentuoti, ieškodamas, kaip pagaminti daugiau baldų.

Iki tol baldą nuo pradžios iki pabaigos gamindavo vienas meistras ir nuo jo meistriškumo priklausė gaminio kokybė. Tad gražių ir grakščių toneto baldų nebuvo daug ir jie kainavo įspūdingas sumas.

Toneto genialumas - paprastume

Ar lengva įsivaizduoti daiktą, kuris sukurtas daugiau nei prieš 150 metų ir iki šiol tebegaminamas? Dabar jis prieš jūsų akis – žymioji kėdė Nr .14, kuri šiuolaikiniuose firmos kataloguose žymima kaip Nr.214.

Nustebtumėte, kur ji stovėjo per savo ilgą istoriją – pasilinksminimo ir maisto įstaigose, kokias tegalite sugalvoti, įstaigų laukiamuosiuose, parlamentuose, imperatorių namuose. Ant jų vienodai mielai sėdėjo aristokratų vasaros koncertų svečiai ir kuklių butų gyventojai. Šios lengvos kėdės prašyte prašėsi į verandas ir lauko kavines.

Ši toneto kėdė itin minimalistinė – tik 6 detalės ir štai – lengva spyruokliuojanti ir stabili konstrukcija. Ji tiesiog stebuklinga, nes, kai ant kėdės atsisėda žmogus, ji visiškai dingsta, tarsi ištirpsta, todėl taip puikiai ir įsikomponuoja į bet kokį interjerą.

Iš lenktos medienos jau seniai buvo gaminamos slidės, statinės, rogės, valtys, tačiau baldų gamyboje tokią medieną panaudoti pirmasis sugalvojo būtent M. Thonetas.

Todėl dėl konkurentų ir pavyduolių jam buvo labai nelengva savo išradimą užpatentuoti ir tai vos neatvedė jo prie bankroto.

Novatoriškumas

Michaelis Thonetas sugalvojo, kaip išlenkti medieną, prieš tai apdorotą garu arba išmirkytą vandenyje, tačiau dar viena jo idėja – vietoje medžio masyvo naudoti suklijuotą fanerą.

Jis vienodo pločio juostelėmis supjaustytą fanerą klijuodavo, paskui virdavo ir sudėdavo į savo sugalvotus lenkimo šablonus, o paskui iš jos išpjaudavo vienodas detales. Kitaip tariant, jis pradėjo standartinių baldų serijinę gamybą.

O tuomet teko sugalvoti ir patogesnę bei pigesnę logistiką – į kubo formos dėžę, kuri ant žemės teužimdavo vieną kvadratinį metrą, sugalvota sudėti net 36 kėdžių detales. Taip jos buvo plukdomos už jūrų marių, kur užsakymų nuolat daugėjo.

Surinkti toneto kėdes reikėjo jau vietoje, tad naudoti varžtai, nors anksčiau kėdes buvo priimta klijuoti. Visi išmatavimai buvo tokie tikslūs, kad prireikus buvo galima pakeisti bet kurią kėdės dalį nauja. Kėdėms rinkti net nereikėjo meistrų baldininkų, tad gaminiai buvo labai konkurencingi.

Kai buvo sudaryta prekybos sutartis su Rusija, Thonetai pastatė savo fabriką Lenkijos, kuri tuomet priklausė Rusijai, dalyje ir taip išvengė didžiulių muito mokesčių.

Kiek vėliau būtent ši firma išleido pirmuosius savo baldų kolekcijų katalogus ir taip pradėjo rinkodarą, kurią galėtume vadinti šiuolaikine. O ko vertas triukas – mesti toneto kėdę nuo Eifelio bokšto, kuris dar ne taip seniai tebuvo pastatytas ir kėlė visuotinį smalsumą. Kas galėjo užmiršti faktą, kad iš taip aukštai mesta kėdė išliko tinkama sėdėti?

Pasaulinė toneto šlovė

Savo baldus M.Thonetas demonstravo jau pirmojoje pasaulinėje parodoje 1851 metų gegužę. Londono Crystal Palace apsilankė 6 milijonai žmonių. M.Thonetas ten turėjo visą ekspoziciją: 6 modelių toneto kėdes, 2 krėslus, 2 stalus, staliuką siūti, 2 staliukus skaityti, keletą etažerių. Tuomet pelnytas bronzos medalis.

Sidabro medalis pelnytas ir 1855 metais Paryžiuje vykusioje parodoje. Po jos prasidėjo eksportas į Pietų Ameriką. Ten paaiškėjo, kad klijai neatlaiko karščio ir teko medieną lenkti drauge su pritvirtinta metalo plokštele.

1862 metais Londone, po vėl ten vykusios pasaulinės parodos, buvo atidarytas Thoneto baldų prekybos salono filialas, vėliau jie atsirado Paryžiuje, Berlyne, Hamburge, Roterdame, Brno.

Ypatingos šlovės Thoneto baldai sulaukė po aukso medalio,pelnyto 1867 metų pasaulinėje parodoje, vykusioje Paryžiuje, kurioje buvo 11 milijonų lankytojų. Paryžiuje tuomet dar nebuvo jo dabartinio simbolio – Eifelio bokšto. Šis bus pastatytas tik dar po kelių dešimtmečių, 1889 m., kai šiame mieste vėl vyks pasaulinė paroda.

Įspūdingas toneto asortimentas

M.Thonetas suprojektavo 20 bazinių kėdžių modelių ir kiekvienas jų buvo gaminamas 8–10 variantų iš skirtingų medžio rūšių ir galėjo turėti kitokią apdailą.

Dar jis sugalvojo kurti komplektus – kiekvieno modelio kėdės galėjo būti papildytos krėslu, sofa, staleliu, supamuoju krėslu, drabužių kabykla. Supamasis krėslas buvo sukurtas 1860 metais ir kasmet jų būdavo pagaminama apie 100 000.

Ši baldų kompanija gamino bemaž viską – lovas, sodo baldus, žaislinius baldelius vaikams, lopšius, roges, slides, teniso raketes ir net specialias aukštas kėdes kazino krupjė.

Iki XIX a. pabaigos buvo pagaminta per 50 milijonų pigių ir praktiškų toneto kėdžių. XX a. pradžioje išleistame firmos kataloge minima 1200 gaminių modelių. 1913 metais kompanija GEBRÜDER THONET samdė per 6 tūkstančius darbuotojų ir pagamindavo beveik 2 milijonus vienetų įvairių baldų.Mūsų antikvariatuose šiandien galima rasti įvairaus amžiaus Thoneto baldų ir kartais jį nustatyti labai sunku. Senieji Thoneto baldai nepavaldūs laiko ženklams, o nauji lengvai atkartojami pagal senųjų formas.

Liucija Sabė

Sustojęs KUBOS laikas

Fidelį Castro palaidojusi Kuba savo duris smalsiam turistui iš viso pasaulio veria vis plačiau ir plačiau, nes pajamos iš turizmo didelės, o ir turistai Kubos nesibaido. Pagaliau į ją gali pakliūti jau ir amerikiečiai, todėl pasigirsta kalbų, kad pats laikas į Kubą, kol joje dar gausu autentikos ir nestovi stikliniai dangoraižiai. Tiesa, visai neaišku, ar jie greitu laiku ir stovės. Nors JAV ir Europos verslas jau varžosi dėl vietos salos rinkose, kai šalies ekonomika pamažu atsivers, Raulis Castro toliau atkakliai neša brolio įduotą socializmo ugnies deglą, šūkiai „Socializmas arba mirtis“ dar nenukabinti, o kubiečiai vis dar tiki šviesiu rytojumi. Pavydėtinos šypsenos daugybės tenykščių žmonių veiduose, pavydėtinas ir tikėjimas. Pasižvalgome?

Nykimo ženklai

Kuba vilioja savo egzotika ir kitokia buitimi. Turistai fotoobjektyvą dažniausiai kreipia į žmones, Kubos gamtą, Karibų jūrą ir, žinoma, architektūrą, ypač Havanos. Įdomi, įvairiaplanė, nulemta įvairių šalių architektūros – daugiausia Maroko, Ispanijos, Italijos, Graikijos papuošta neoklasicizmo šedevrais Havana buvo betampanti Karibų pakrantės perlu, o pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plėtėsi bene greičiausiai. Ji buvo tarpinis prekybos taškas tarp senojo ir naujojo pasaulio, kolonizatoriai į ją atgabeno daug turtų ir būtent dėl to miestas turėjo stipriausius įtvirtinimus visoje Šiaurės Amerikoje, kurie ir šiandien yra nuostabus kolonijinės architektūros pavyzdys. O 1925 m. penkeriems metams į Havaną atvykęs žymus prancūzų architektas Jean-Claude Nicolas Forestieris, bendradarbiaudamas su kitais architektais ir kraštovaizdžio dizaineriais, sukūrė harmoningą balansą tarp klasikinės statybos ir atogrąžų kraštovaizdžio. Viskas ėjo į gera… Tačiau 1959 m. revoliucija sustabdė ne tik Kubos laiką, bet ir pasmerkė žūčiai jos grožį. Išlikti – tai ne tas pats, kas augti. Nereikia eiti toli nuo centro, kad patektum tarsi į džiungles iš beveidžių statinių, laidų, kičinių meno kūrinių, sąvartynų ir grafiti „meno“. Skurdas niokoja ir skandina Havanos žavesį, kaip ir visai Kubai, jai reikia milžiniškų finansinių injekcijų ir didelio rūpesčio..

Kuba - be konkurencijos

Be salsos ir romo, Kuba turi ir dar vieną vizitinę kortelę. Tai jos cigarai, kuriais patys kubiečiai be galo didžiuojasi. Kvapūs dūmai sklinda iš dažnos užeigėlės, o jau kubiečių portretai su cigarais tiesiog nepakartojami. Be to, jie noriai fotografuojasi ir užmokesčio už tai neprašo. Esame prieš bet kokią tabako reklamą ir primename, kad rūkymas kenkia jūsų sveikatai, bet nematyti šios tradicijos ženklų Kuboje tiesiog neįmanoma. Juk šis indėnų išradimas jau seniai tapo Kubos simboliu, o Havana iki šiol išlieka ne tik Kubos – ir cigarų sostine. Čia suplaukia didžioji dalis tabako derliaus, čia jis preciziškai sukamas, pakuojamas į dėžutes ir pasklinda po visą pasaulį. Nuvykus į Kubą, galima apsilankyti cigarų fabrike ir net pamatyti tą procesą. Ekspertų nuomone, Vinjaleso slėnyje palankiausios sąlygos kokybiškiems tabako lapams vešėti, nes kritulių iškrinta tiek, kiek reikia, o nedidelė temperatūros kaita tabako lapams nekenkia. Be to, kiekvieną augalą plantacijos darbuotojai prižiūri kaip vaiką, kol, atėjus laikui, po keliolikos procesų jis virsta dūmu. Norint išgauti specifinį cigarų skonį, pageidautina sumaišyti įvairių rūšių tabako, o dūmo aromatą atskleidžia kaip tik viršutinis lapas. Žodžiu, kubiečiai žino visus niuansus.

Iššūkis laikui

Dar vienas Kubos stebuklas – tai seni, senoviški, o kartais net ir kolekciniai automobiliai, kuriais važiuojama tiesiog iš paskutiniųjų. Keliai ir gatvės – tikras antikvarinių ir vintažinių automobilių paradas. Kubos gatvėse dar dominuoja iki komunistinės revoliucijos daugiausia Amerikoje gaminti istoriniai ir užsienyje dabar jau brangiai vertinami automobiliai. Iš karto po karo JAV pagaminti automobiliai buvo tikrai patvarūs ir tą patvirtina jų amžius Kuboje. Tiesa, gana daug ir rusiško asortimento – žigulių, volgų, moskvičių. Esant komunistiniam režimui, Fidelio Castro vyriausybė buvo leidusi importuoti automobilius tik iš SSRS. Pokštas tas, kad užsienietiškiesiems „Chevrolet“, „Chrysler“, Buick“, „Cadillac“ ir visiems kitiems nebuvo galima gauti ir detalių, todėl jos buvo keičiamos LADA analogais. Taigi šiandien Kuboje pilnos gatvės antikvarinių automobilių… su LADA varikliais. Nors kai kurie šeimininkai vis dėlto iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti originalius amerikietiškų automobilių variklius ir didžiuojasi galingų senukų riaumojimu. Viešas transportas Kuboje – atskira tema, o jei trumpai, tai jis tiesiog unikalus – kai kur keleivius veža arkliais kinkyti vežimai, kai kur tokio senumo priemonės, kad sunku jas įvardyti. Ką gi, galima guostis bent tuo, kad transporto amžius nuotraukų negadina, otik padeda šiuolaikinį Kubos gyvenimą suverti ant praeities siūlo.

Rasa KUNCAITĖ. Nuotraukos Marko GERŠTEINO

Eugenijus SKERSTONAS: „Pasidomėti tuo, kas palikta, ir gal tuo, ką teks palikti kitiems, labai verta“

Kokio amžiaus daiktai laikomi antikvariniais arba kokie drabužiai yra vintažiniai, kaip vertingus daiktus pirkti, ir ar visada reikia saugoti palikimą. Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus maloniai sutiko dr. Eugenijus SKERSTONAS – su mados industrija susijusių disciplinų dėstytojas, radijo ir televizijos laidų pašnekovas, viešųjų paskaitų lektorius, renginių moderatarius ir kelių išsamių edukacinių leidinių apie madą ir interjerą autorius.

Antikvariato ir vintažo sąvokos vis dar diskutuojamos. Kuo jos skiriasi, apie kokius daiktus kalbant vartojamos? Kokio „jauniausio“ amžiaus daiktus galima laikyti antikvariniais ir vintažiniais?

Taip, Jūs teisi, diskutuojamos, nes jei sąvokos reikšmę gretinsime su sinonimu „samprata“, tai visiškai akivaizdu, kad terpė diskusijoms neišsemiama. Specialioje šiai temai skirtoje literatūroje sąvoka antikvariatas suprantamas įvairiai. Sakykim, Prancūzijoje vos dvidešimties metų senumo taikomosios arba vaizduojamosios dailės kūrinys galėtų pretenduoti į netrukus įgysiantį išliekamąją vertę, nes jo bendralaikiai – išmanantys vertintojai, dažniausiai menotyrininkai – viešai jau išreiškė argumentuotą susižavėjimą, konstatavo madingą tendenciją ir rekomendavo nepraleisti progos tokį meno kūrinį įsigyti (dažniausiai, jeigu pavyktų – iš autoriaus). Paprastai daiktą siekiant laikyti antikvariniu pasirenkamas laiko kriterijus – šimtmetis ir daugiau, nurodant įvertinimo datą bei kilmės vietą (sakykim, dirbtuves pagal žymę) arba autentiškumą (pavyzdžiui, meistro inicialus). Beje, Lietuvoje dažnai sakoma senovinis(-ė) ir reiškia tą pat kaip ir antikvarinis. XIX amžiuje, kai vėl pradėta žavėtis graikų ir romėnų meno kūriniais, jų pasauliu, antikvariato samprata buvo siejama su Antika. Šie kūriniai iki šiol laikomi vertingiausiu tarptautiniu meno paveldu dėl unikalaus, nepakartojamo, sakyčiau, idealizuoto, grožio, atsiskleidžiančio darniomis žmonių ir gyvūnų kūno proporcijomis, bei tobulos kūrinio atlikimo technikos.

Būdvardis vintažinis – beje, skolinys iš vynų gamybos pasaulio – pradėtas vartoti XX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai buvo aptarinėjami garsių aukštosios mados kūrėjų darbai, rasti naudotų drabužių rinkoje. Būtent todėl daiktus ar meniškumo požymių turinčius kūrinius, kurių kilmė ar autentiškumas neįrodytas, vintažiniais vadinti nederėtų. Tiesa, mūsų laikais šis terminas vartojamas nesigilinant į esmę, jam suteikiama platesnė reikšmė, tai yra siekiama akcentuoti senyvą, tam tikram praeitam laikmečiui priskiriamo daikto, ypač drabužių ir su išvaizdos kultūra siejamų aksesuarų, amžių. Vertėtų paminėti, kad aptariant darbužių derinio stilistiką, vartojamas dar vienas terminas – „retro“, kuris, be kita ko, taip pat reiškia sąsajas su praeitimi.

Stabtelėkime prie vintažinės mados. Juk ne visi praeities drabužiai yra madingi ir vintažiniai, neišmanėliui nesunku tapti ir juokingu. Kaip tinkamai išsirinkti vintažinius rūbus? Kokie kriterijai?

Pirma minėjau, kad reikėtų teisingai suprasti būdvardžio vintažinis(-ė) reikšmę. Jeigu kalbame apie žmonėms reikšmingą išvaizdos kultūros segmentą – aprangos madą, tai pirmiausia reikėtų suprasti, kas yra mada. Nesiplėtodamas sakyčiau, kad „vintažine mada“ sekama tada, kai stengiamasi rengtis taip, kaip kadaise rengtasi ir atrodyta, bet šį savikūros procesą būtina kontroliuoti pasitelkiant žinias, visų pirma, žabojant asmeninį pasitikėjimą intuicija ir vaizduote, kol to nesiėmė asmens atžvilgiu kiti. Beje, mada apima ne tik aprangos, bet ir elgesio, netgi kalbos kultūros sritį, todėl atsargiai, su dideliu išmanumu reikėtų kurti savąjį įvaizdį. Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina. Išvaizdos kultūros sričiai, ypač madai, būdingas groteskas – perteklinis ekstravagantiškumas, siekis šokiruoti nenatūralumu, komiška išvaizda. Tad „vintažišką“ atrodymą nuo karikatūros gali skirti vienas žingsnis. Tai reikštų, kad visi išvaizdos privalumai sąmoningai arba to nesuvokiant paverčiami ryškiais, juoką keliančiais trūkumais. To išvengiama, kai nuoširdžiai stengiamasi pažinti save, mokomasi iš savų ir svetimų klaidų, lavinamasi skaitant (ypač specializuotus leidinius), lankomasi teatre, žiūrimi filmai, kuriuos verta aptarti su šias menų sritis gerai išmanančiais žmonėmis. Tokiu būdu praturtinamos žinios, padedančios atrasti ir nusistatyti saviraiškos ribas, kurios kels aplinkinių susidomėjimą, bet ne juoką ar piktas apkalbas.

Kodėl, Jūsų manymu, daugybė žmonių nenori pamatyti antikvarinių daiktų grožio, suprasti jų vertės ir senų daiktų ne tik neperka, bet ir nesaugo palikimo?

Daugeliui senovė, beje, kaip ir senatvė, nepatraukli. Dauguma visuomenių vystosi siekdamos eiti pažangos keliu, vis naujai įvertindamos naujų technologijų privalumus, atmesdamos senąsias. Tuo pat metu gimsta nauji grožio, kaip idealaus reiškinio, kriterijai ir samprata. Šiame kelyje pergalės vėliava priskiriama naujumui, kitaip tariant, ateičiai, o ne praeičiai, kuri domina, o gal ir jaudina tik tuos, kurie ne tik taikstosi su tikrove (sensta žmonės, daiktai, pažiūros…), bet supranta, kad praeitis kadaise taip pat buvo kieno nors tikrovė. Be to, susidomėjimo ir pagarbos tikrai verti praeities gyvenimo aspektai, išsilavinusiam žmogui istorijos pažinimas būtinas, kad jis geriau suvoktų savo tapatybę, suprastų, kas yra kilmė, kilmingumas, kuo įvaizdis skiriasi nuo stiliaus. Praeities kartų sukaupta kultūrinė patirtis neturėtų būti prarasta ar iššvaistyta, nes kolektyvinė visuomenės ar tautos atmintis – ateities pamatas, esminė egzistencijos sąlyga. Pagarba arba abejingumas meno kūriniams, sukūrusiems žmonijos praeities didybę, įamžinusiems daiktiškąjį Grožį, rodo ir dabartinės visuomenės pilnatvę arba tuštybę. Kita vertus, pamatyti, juo labiau – pajusti ir išgyventi Grožį, manyčiau, Aukščiausiųjų jėgų suteikiama privilegija, kurią gauna ne kiekvienas.

Kalbant apie antikvarinių daiktų vertę, nereikėtų pamiršti, kad ji ne konstatuojama, o įrodoma, išskyrus emocines arba simbolines reikšmes, kurios sietinos su individo patirtimi, jo požiūriu į objektą. Kad ir koks būtų vertingas arba gražus daiktas, žūtbūt stengtis tapti jo savininku nereikėtų, nors kolekcionavimo aistra kartais gali būti nevaldoma… Anksčiau nesuprasdavau, kad grožėtis meno kūriniu galima jo neįsigyjant, nors labai malonu, kai esi apsuptas pasigėrėjimą keliančių daiktų, kurie namus paverčia Savaisiais. Pirkimas susijęs su daugeliu veiksnių, bet dažniausiai lemia kasdienybės prioritetai, nebūtinai sutampantys su gyvenamosios aplinkos puošyba, ir, žinoma, asmeninė perkamoji galia. Meno, ypač senojo, tikslinis kūrinių kolekcionavimas – itin prasminga, mažai kam suprantama didelio intelekto žmonių veikla. Kas kita – sendaikčiai, t. y. dar sąlygiškai neseniai kitų naudoti daiktai, kurių kaupimas namuose, jų integravimas į asmeninę aplinką tėra daug žinių nereikalaujantis, malonus užsiėmimas tiems, kurių saviraiškos užmojai platesni nei įprasti, minimalistiniai. Čia ypač didelis vaidmuo tenka daugiau ar mažiau išlavintai meninei nuovokai, dažnai vadinamai skoniu, kuri tampa atsitiktinių aršių kritikų, besidedančių visažiniais teisėjais, taikiniu.

Apie vertingo daiktiškojo palikimo – istorinio, meninio paveldo – išsaugojimą, jo prasmę tektų kalbėtis ilgas valandas, o gal net dienas. Sunku įvertinti, kiek visuomenės žmonių šio paveldo nevertina, bet visuomet esama išsilavinusių, kultūros vertybes puoselėjančių, jas branginančių asmenybių. Nevertina tie, kuriems likimas pašykštėjo valios mokytis, pastangų turtinti savo dvasinį gyvenimą, gebėjimo gerbti save ir kitus.

O ką pasakytumėte žmonėms, kurie teigia bijantys senų daiktų energetinio lauko?

Visų pirma, tektų susitarti dėl energetinio lauko sampratos: tikriausiai ji sietina su daiktų skleidžiamais, bet neapčiuopiamais, nematomais ir negirdimais virpesiais? Mokslininkai tebevargsta stengdamiesi išsiaiškinti tikrąją jų prigimtį. Daugelis turbūt žino, kad visi gyvieji organizmai, taigi ir žmonės, apdovanoti vidine energija, kuri savaime naudojama, kai siekiama apsisaugoti nuo gresiančio išorinio „pasikėsinimo“ į sielą. Mes, žmonės, saugome bene svarbiausią savo energetinį lauką, vadinamąją aurą. Žinau, kad esama ir traukos arba magnetinio lauko. Nesu šios srities žinovas, tačiau akivaizdu, kad šių ir kitų mums būdingų energetinių laukų sąveika, jos stiprumas lemia mūsų energetinį santykį su aplinka. Sunku pasakyti, ar tikrai mus supantys daiktai yra sukaupę kokios nors energijos ir ar ją spinduliuoja; jeigu taip, tai visgi neaišku, kiek laiko tai trunka, nes energijos negavęs šaltinis laikui bėgant turėtų išsekti… Kas ir kaip jį galėtų papildyti, kokiu būdu energija būtų kaupiama, juk daiktuose nėra „sielos“, juk jie negyvi. Žodžiu, man tai mistikos sritis, bet yra ir baimės instinktas, pasąmonėje bręstančios vaizduotės padariniai, todėl bijoti ar džiaugtis senu gražiu daiktu – kiekvieno apsisprendimo dalykas. Viena akivaizdu: jeigu kilo įtarimas, savęs kankinti perkalbinėjimais neverta.

Kaip į antikvariatą žiūrima Europoje? Ten jo yra dar daug. Ar jaunoji karta įsileidžia senus ir senovinius daiktus į savo interjerus? Papasakokite apie kitų šalių santykį su daiktais iš praeities?

Atsakydamas į šį klausimą pakartosiu tai, ką daug kartų sakiau: į šiuolaikinį interjerą antikvarinius daiktus (taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūrinius) ar gerokai mažiau vertingus sendaikčius integruoti galima – jie puikiai dera su aplinka. Tuo tarpu į istorinį interjerą integruotas modernus baldas ar paveikslas visuomet bus šokiruojantis inkliuzas, kad ir kaip būtų teisinamasi tokio komponavimo originalumu ar sėkme. Civilizuoto Vakarų pasaulio žmonės, tai yra intelektualai, gyvenantys besaikės urbanistikos ir įvairiausių infrastruktūrų plėtros pasaulyje, bet suvokiantys antikvariato vertę ir prasmę, kolekcininkams dėkoja už galimybę atrasti savo šaknis, pažadinti poreikį prikelti ir išsaugoti žmogiškųjų praeities vertybių, civilizacijos raidos atmintį, taip pat iš jos mokytis. Žinoma, kad esama jaunimo, kuris susigundo „įstoti“ į kolekcininkų, muziejininkų, menotyrininkų, kitaip tariant, kompetentingų meno žinovų gretas. Jų susidomėjimas ir mokslinė-tiriamoji veikla, įtraukiant ypatingos aistros lydimas paieškas, dažnai apima ne tik savo šalies istorinio-kultūrinio paveldo objektus: domimasi Artimųjų ir Tolimųjų Rytų, Azijos ir Lotynų Amerikos tautų paveldu. Šiais laikais įprasta, kad vienas ar kitas retų, didelę meninę vertę turinčių rinkinių savininkas palikimu juos perduoda valstybiniams muziejams, išparduoda aukcionuose, tokiu būdu svariai prisidėdamas prie grožio ir meno sklaidos. Taip darbais, o ne įmantriomis kalbomis stengiamasi patvirtinti, kad civilizuota tauta negali pretenduoti į kultūringos statusą, jeigu jos kultūra tapatinama su prabanga, bet ne su poreikiu lavinti, šviesti visuomenę, išsaugoti savo dvasinę tapatybę ir netgi patriotiškumą.

Pakalbėkime ne tik apie dvasinius dalykus. Antikvarinių daiktų kainos gali labai skirtis. Nuo ko tai priklauso? Nuo daiktų amžiaus, paklausos, pardavimo vietos, pardavėjo išmanymo? Kaip vertinate antikvarinių daiktų kainas Lietuvoje?

Tai labai plati ir sudėtinga tema. Antikvariniai daiktai (bet ne sendaikčiai!) – brangūs arba labai brangūs. Esmė – profesionalumas, išmanymas, gebėjimas teisingai įvertinti objektą, o jis susijęs su daugybe veiksnių, kurių aptarimas vertas atskiro straipsnio ar net kelių. Antikvarinių daiktų kainų lygio nei Lietuvoje, nei kur kitur vertinti nesiimčiau vien todėl, kad jos – parduodančiojo ir perkančiojo susitarimo dalykas. Tokios sutartys, kaip žinome, slaptos, neviešinamos. Visiškai neaišku, kas ką perka, kokie kūriniai paklausūs šiuo metu. Kiek žinau, iki šiol neatlikta nors kiek išsamesnių tyrimų, susijusių su antikvaro rinka Lietuvoje.

Ar Jums asmeniškai yra pasisekę įsigyti ką nors labai vertinga už juokingą kainą? Na, išlošti savotišką aukso puodą kokiame nors sendaikčių turguje?

Aš nieko nerenku, o mano pomėgis lankytis Liuksemburgo, Belgijos ar Prancūzijos sendaikčių turguose, antikvaro salonuose ir aukcionuose gerokai aprimo prieš kokį dešimtmetį… Supratau, kad visko, kas žavi, nesupirksi, todėl intensyvesnis lankymasis po muziejus ir profilines parodas šiandien man atrodo daug vertingesnis nei nuolatinis taupymas ir ieškojimas vis „ko nors naujo“. Nors kolekcininko gyvenimas labai įdomus, tačiau šiai veiklai reikia ne tik palankių aplinkybių, bet ir daug laiko bei lėšų. Tiesa, kad daug žinant, nusimanant apie tikrąją senų daiktų vertę, turguose įmanoma rasti tikrą lobį. Neseniai plačiai nuskambėjo Didžiosios Britanijos pilietės istorija apie žiedą, kurio krištolo akis pasirodė esąs retas briliantas. Žinau ne vieną užsienio periodinėje spaudoje aprašytą panašų nuotykį, kuris lengvų pinigų siekiantiesiems gali tapti įkvėpimo šaltiniu „perbėgti“ per meno enciklopedijas ir žinynus.

Kaip reikėtų pirkti brangų daiktą antikvariate, jei pats nesi didelis tos srities žinovas? Gal verta tartis su specialistais, menotyrininkais, ekspertais? Ar dar yra su kuo pasitarti Lietuvoje ir sužinoti tikrą daikto vertę?

Jūs jau atsakėte į šį klausimą, bet atsakymą visgi papildyčiau: istorinio-meninio objekto (daikto) vertė negali būti tikra, t. y. objektyvi, bet, pasikartosiu, gali ir turi būti įrodyta. Įrodytas rezultatas turėtų būti sudedamas su materialinės išraiškos neturinčiais dėmenimis – emocine, simboline ir išliekamąja verte, tačiau, kaip suprantate, to padaryti neįmanoma. Investavimas ne visuomet bus pelningas, bet bėgant laikui, keičiantis vertybėms, kas žino… Jeigu abiems suinteresuotoms pusėms pavyktų sąžiningai susitarti, tai įvykusį sandorį tektų pripažinti sėkmingu.

Kokiais žodžiais paragintumėte mūsų skaitytojus, jei ir ne pirkti daiktus antikvariatuose, tai bent išsaugoti tai, kas jiems atiteko kaip palikimas?

Viskas priklauso nuo palikimą gavusių asmenų apsisprendimo, kurio savo patarimais varžyti nenorėčiau, bet iš esmės pasidomėti tuo, kas palikta, ir gal tuo, ką teks palikti kitiems, labai verta.