Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Medinių dvarų likimas: daug turėjome – mažai turime

Aplankę šią vasarą daugybę Lietuvos dvarų, medinių dvarų temą pasilikome pabaigai, mat medinukų istorijos dažnai kiek kitokios nei mūrinių. Apžvelgti medinių dvarų likimus sutiko architektė – architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė.

Ar šiandien suskaičiuota, kiek Lietuvoje buvo medinių dvarų, kiek iš jų šiandien išlikusių ir restauruotų?

Deja, ne, mediniai dvarai nėra suskaičiuoti. Apie 90-uosius, kai aš juos pradėjau tyrinėti ir per 5 metus apvažiavau maždaug 700 dvarų ir jų fragmentų, paaiškėjo, kad praktiškai gerai išlikusių medinukų sodybų mes ir neturime. Bet tai buvo prieš 30 metų, o situacija labai greitai keičiasi, tad dabar padėtis su mediniais dvarais žymiai prastesnė. O buvo jų labai daug: 1923 m. surašymo duomenimis be Klaipėdos ir Vilniaus krašto, kuriame dvarų buvo ypač gausu, buvo surašyta 3508 mūrinių ir medinių dvarų ir palivarkų. Galime daryti prielaidą, kad su Klaipėdos ir Vilniaus kraštu Lietuvoje buvo apie 5000 dvarų. Ypač dvarais vadinamų sodybų padaugėjo XIXa., kai prasidėjo kapitalizmas, dvarininkams reikėjo pinigų, jie skaidė žemes ir mažiau vertingas parduodavo. Jas pirkdavo pirkliai, pasiturintys miestiečiai ir statydavo sodybas, kurios irgi buvo pradėtos vadinti palivarkais ar dvarais. Nes anksčiau dvaras pirmiausiai buvo suprantamas kaip kilmingojo sodyba, o po baudžiavos panaikinimo, dvarais jau vadino ir nekilmingųjų sodybas. Kalbant apie medinius dvarus, tai jie sudarė daugiau nei 80 proc. visų dvarų. Paradoksalu: mūrinių nebuvo labai daug, bet šiandien jų žinome daug daugiau nei medinukų.

O kodėl taip stipriai sunyko medininių dvarų paveldas?

Pirmiausiai dėl to, kad jo ilgai niekam nereikėjo. Medinis nugyventas pastatas atrodo labai kraupiai, o mediniai dvarai atrodė vos ne kaip didelės samanotos bakūžės. O nugyventi medinuką nesunku. Įsivazduokime kaip buvusiame dvare apgyvendinama 17 šeimų, visi pasistato po viryklę. Pastato niekas neprižiūri, stogas kiauras, pamatais drėgmė kyla į viršų, problemų daugybė. Iš kitos pusės, tai paveldas, jį atstatant reikia laikytis senų technologijų, kitų taisyklių. Drąsu to imtis, ne dažnas ir imasi. Antras dalykas – požiūris. Mūsų įsivaizdavime dvaras tai Tiškevičių rūmai Palangoje, o medinis tai koks čia dvaras? Taigi nebuvo jie nei labai saugomi, nei atnaujinami, nors mes jų turėjome labai daug. Juk visi senieji dvarai buvo mediniai, mūras tapo „madingas“ nuo XVIIIa. paskutinio ketvirčio. Tiesa, XVIIa. pirmoje pusėje lyg ir buvo kilusi pirmoji mūrinių banga, atsirado jų gal 20, tarp jų pilys palei Nemuną, Siesikai, Biržai dar anksčiau, bet XVIIIa. dauguma iš mūro vėl sukrįžo į medinius rūmelius. Juose buvo patogiau, šilčiau, jaukiau, medžio žaliava pigesnė, daugiau meistrų. Net Radvilų, turėjusių Biržus ir Nesvyžių, XVII a. pirmoje pusėje kaimiškųjų dvarų namai buvo mediniai. Antrą kartą mūras prisimenamas XVIIIa. pabaigoje, bet vidutiniai ir smulkieji dvarininkai dar stato medinukus iki XXa. vidurio. Didžioji dalis išlikusių medinių mūsų dvarų yra iš XIX a.. Nors… norėčiau atkreipti dėmesį į medinį seniausią XVIIa. labai nugyventą Staškūniškio dvarą Širvintų r. Jo atstatymas tikrai turėtų būti valstybės garbės reikalas.

Ypač unikalus, net archajiškas, žinomas kaip seniausias Lietuvoje, yra XVII a. pab. medinis Staškūniškio dvaro ponų namas (rūmai) Širvintų r. tikrai nusipelno dėmesio ir būti restauruotas vien dėl savo istorinės vertės.

Kiek mediniai dvarai šiandien rūpi valstybei ir kiek jie domina privačius investuotujus? Apskritai, nuo ko priklauso dvaro likimas?

Valstybę galėtų dominti labiau – su paveldosauga ir paminklotvasrka pas mus vis dar netvarka, o savivaldybės turi daugybę kitų rūpesčių,daug socialinių problemų. Nors kalbnat apie dvarus, tai dažnas jų turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Kai atrasime tą kultūrinį sluoksnį, galbūt taps svarbu ir patys dvarai, bijau tik, bus gerokai per vėlu.

Privačius investuotojus mediniai dvarai kažkiek domina, juolab, kad atsatant dvarą pagal visus paveldo reikalavimus galima pasinaudoti paramomis ir kompensacijomis. Tačiau visi mato ir jų problemas, apie kurias jau užsiminiau. Vis dėlto, reikia žinoti, kad įsigijus tokį dvarą, jam teks pašvęsti gyvenimą. Vargu, ar pavyks dvare tik gyventi, dažniausiai jam išlaikyti reikia sugalvoti ir pritaikyti kažkokią programą, reikia skirti daug savo laiko ir lėšų – tai iš tiesų yra pasiaukojimas.

Anot pašnekovės dažnas dvaras dar turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Atminimo lenta kabo ir ant Ilguvos dvaro rūmų, pastatytų XVIIIa. pabaigoje.

Galbūt žmones atbaido ir restauravimo reikalavimai?

Mes, lietuviai, apskritai, labai mėgstame naujoves. Savo laiku patys dvarininkai daug ką sunaikino, nes tas naujoves mėgo, o dabar mes pabaigiame. Pasaulyje viskas, kas surišta su paveldu turi pridėtinę vertę, o pas mus tai viskas atvirkščiai. Amerikiečiai dėl paveldo eina iš proto, stengiasi viską išsaugoti ir to paveldo neturėję, greitai turės daugiau nei mes. Jiems bet koks autentiškumo ženklas yra vertybė. Jei parduodamas namas, o jo sode likęs dujinis apšvietimas, tai bus įrašyta pirmoje eilutėje, nes tai didžiausia vertybė, kelianti viso objekto kainą. Mums didžiausia vertybė euroremontas, nes mums jis gražiausias, mums nelygi siena problema. Todėl, jei medinį dvarą įsigijęs savininkas, grožį supras kaip tik taip, jokios komisijos jo nesustabdys – jis jį taip ir atstatys. Gal postsovietiniai žmonės vis dar nenori to „skurdo“? Kita vertus, užaugo kita karta, jau ne sovietinė, kuri iš viso nenori nieko seno. Todėl vertinti turbūt pradėsime, tik kai nieko neliks, bet bus gerokai per vėlu. Nors jeigu medį prižiūrėtume, jis gali labai ilgai tarnauti. labai ilgai gyventi.

Tačiau turbūt turime ir išsaugotų medinių dvarų?

Restauruotų medinių yra. Tai Biržuvėnai prie Telšių, Pavirvyčio ir Pavirvytės prie Telšių ir Mažeikių, dabar tvarkomi Čiulai Molėtų r. ir kt. Dar tarybiniais laikais buvo tvarkyta Adomynė Panevėžio r.. Kažkas lyg įgijo mano mylimą Drobiškių dvarelį Jonavos r., kuriame galima tiesiog gyventi, mat visai nedidelis Dar prieš dešimtmetį jis buvo labai unikalus savo autentiškumu: durys, krosnys, rankenos, kabliukai.Man labai patinka ir nedidelis Linkavičių dvarelis Panevėžio r. , o stovi netvarkomas, plėšiamas – gaila. Teko girdėti ir apie labai gražiai sutvarkytą Gačionių Rokiškio r. dvarą, į kurį atvažinėja šeimininkas iš Lenkijos, bet po sutvarkymo nesu ten buvusi.

Paveldosaugininkai sako, kad XIX a. statyti Drobiškių dvaro rūmai – vienas vertingiausių medinės architektūros pastatų Kauno regione.

Išlikę neoklasicistiniai mediniai Gačionių dvaro rūmai buvo pastatyti 1870 metais pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą, o šiandien jų šeimininkas Piotras Rozenas juos prikėlęs naujam gyvenimui.

O kaip mes su savo mediniais dvarais atrodome šalia Latvijos ir Estijos palikimo ir išsaugojimo prasme?

Estai ir latviai savo bajorijos neturėjo, jų bajorija tai vokiečių ir danų kilmės dvarininkai, tai stambi žemėvalda ir mūriniai pastatai, medinių visai nedaug. Bet paradoksas: jei norėtusi pamatyti tikrą barokinį medinį dvarą, tai reikėtų važiuoti į Latviją, į Ungurmuižą, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras. O mes jų turėjome begalę ir nei vieno neliko. Ko neišsaugojo dvarininkai, dar labiau neišsaugojome mes ir laikas. Lygiai taip pat gaila ir daug nugriautų medinukių bažnyčių, kurios buvo puikios, bet madų ir garbės besivaikančios bendruomenės ir dvarininkai XIX a. pab. – XX a. pradžioje jas griovė ir statė mūrines.

Tikrą barokinį medinį dvarą galime pamatyti Latvijoje, Ungurmuiže, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras.

Koks pats aktualiausias klausimas yra šiandien, kalbant medinių dvarų tema?

Galbūt labiausiai norėtųsi supratimo, kad medinis paveldas, apskritai, nėra atgyvena, ir išprusimo, kad dvarai – tai mūsų kultūra, o ne lenkų. Tai, kad ponas buvo blogas, taip pat ne priežastis neišsaugoti paveldo. Taip, kažkada mes paaukojome savo aristokratiją, dvarus ir likome ne tik be jų, bet ir be supratimo, kas ta dvaro dvasia ir kaip ją užčiuopti. Todėl, man labai norėtųsi, kad visi, kurie imsis atstatyti dvarą, net jei ir nesugebės laikytis visų paveldo taisyklių, suprastų, kad svarbiausiai euroremonte nepaskandinti jo dvasios, nes tik su ja jis bus vertingas. Sunki užduotis, bet stengiantis įveikiama.

AČIŪ.

Rasa Žemaitienė

Projektą "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Į Valdovų rūmus atkeliavo unikalus stalinis laikrodis

Nors Lietuvoje prasidėjo sugriežtintas karantinas, jo išvakarėse į Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus dar spėjo atkeliauti ypatingas eksponatas – 1590 m. Augsburge (Vokietija) sukurtas stalinis bokšto formos laikrodis, į kurį panašių tikrai turėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Jį muziejaus specialistams pavyko įsigyti Vokietijoje veikiančioje senojo meno galerijoje.

Vienintelis toks eksponatas šalyje

Ši unikali vertybė bus rodoma muziejaus antrojo maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ ekspozicijoje ir greičiausiai papildys Barokinio olandiškojo valdovo kabineto interjerą, o lankytojai ją galės apžiūrėti, kai tik pasibaigs karantinas ir muziejai vėl taps laisvi. „Nors Lietuva šiuo metu išgyvena sugriežtintą karantiną, o gerų žinių dėl jo tikimasi kitų metų sausio pabaigoje, ir šiuo metu gyvenimas stabtelėjo ne tik muziejuose, vis dėlto norime pasidžiaugti, kad šis, ko gero, pirmasis ir vienintelis toks eksponatas mūsų šalyje – įspūdingas, itin meistriškai sukurtas, bemaž pusės metro aukščio manieristinių bruožų turintis, bokšto formos laikrodis – dar spėjo atvykti. Šiuo metu raginame savo lankytojus su juo susipažinti virtualiai, nes tuomet, kai galėsime vėl susitikti, bus gerokai įdomiau jį pamatyti iš arti ir detaliai apžiūrėti tokioje aplinkoje, kokioje jį laikė ir saugojo valdovai. Pasistengsime po karantino lankytojams pateikti ir daugiau įdomių naujovių, atnaujinsime ir papildysime nuolatines ekspozicijas, planuojame pratęsti įkalintų parodų laiką“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Auksakalystės šedevras

Lygiai prieš 430 metų viename iš to meto Europoje svarbiausių juvelyrikos centrų, kurio įtaką patyrė ir su kuriuo savo meistryste konkuravo Vilnius, – Augsburge (Vokietija) – nežinomų meistrų pagamintas bokšto pavidalo laikrodis atrodo kaip auksakalystės meno kūrinys, o jam sukurti panaudotas vario lydinys, padengtas auksu. Gerai išlikę dekoro elementai liudija apie ypač aukštą to meto laikrodininkų meninio ir techninio meistriškumo lygį: laikrodžio apatinė dalis papuošta išraižytais augaliniais bei vadinamojo apkaustų ornamento motyvais, kurie buvo itin būdingi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės to meto architektūrai bei dailei. Vidurinę dalį su trimis ciferblatais įrėmina romėniškos kolonos, tarp kurių galima įžvelgti išraižytas erelių, kiškių ir šunų figūras. Laikrodžio pakopomis smailėjanti viršūnė užbaigiama grakščia skulptūrėle. Itin įdomūs 45 cm aukščio bei 25,5 cm ilgio ir pločio laikrodžio dėžutės ciferblatai: pagrindinis – su romėniškais ir arabiškais skaitmenimis bei dviem (veikiausiai valandas ir minutes rodžiusiomis) rodyklėmis. Žemiau jo esantys du mažesni ciferblatai, turintys po vieną rodyklę, greičiausiai rodė mėnesius ir ketvirčius. Beje, 1590 m., kai laikrodis buvo pagamintas, tai turėjo būti visiška naujovė, nes yra žinoma, kad pirmieji XVI a. gaminti nešiojamieji staliniai laikrodžiai turėjo tik vieną – valandinę – rodyklę, o minutinė rodyklė atsirado ir paplito tik XVII amžiuje.

„Yra žinoma, kad kai tik XVI a. buvo pradėti gaminti laikrodžiai, jie iškart papildė ir mūsų valdovų kolekcijas. Pavyzdžiui, Milano, Neapolio, Bario ir Rosano kunigaikštytės Bonos Sforcos (Sforza), tapusios Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene, inventoriuje minimi du laikrodžiai, iš kurių, deja, nė vienas nėra išlikęs. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų įrašai byloja apie tai, kad valdovas ne tik pirko ir gavo dovanų, bet ir įdarbino laikrodininkus. O štai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza bandė ir pats kurti laikrodžius“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis.

Ketvirtasis eksponatas laikrodžių kolekcijoje

Beje, ši įsigyta retenybė yra jau ketvirtasis laikrodis iš Valdovų rūmų muziejuje saugomų laikrodžių kolekcijos – ją papildo ir kartu išplečia jos chronologines ribas bei tipologiją. Iki šiol šioje kolekcijoje ankstyviausiu laikytas žinomo ir nagingo laikrodžių meistro Johaneso (Hanso) Klaseno (Johannes (Hans) Klassen) 1638 m. Vilniuje sukurtas stalinis laikrodis, kurį muziejui dovanojo Kalifornijoje (JAV) gyvenantis lietuvių išeivijos teisininkas, visuomenininkas ir dosnus mecenatas Donatas Januta. Dar viena kolekcijos pažiba – XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje sukurtas Johano Šairerio (Johan Scheirer; Scherer, Scheur, Scheurer) laikrodis, kuris yra vienintelis išlikęs šio meistro dirbinys Lietuvoje. Trečioji kolekcijos vertybė – XVII a. laikrodis, kurį pagamino garsiojo Augsburgo meistras Kristofas Miuleris (Christoph Müller). Visos šios vertybės iki šiol buvo ir toliau bus eksponuojamos atnaujintoje antrojo maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ erdvėje – Valdovų lobyno ekspozicijoje. Ją, kaip ir kitas ekspozicijas, lankytojai galės aplankyti pasibaigus karantinui.

Valdovų rūmų muziejaus inf.

Valdovų rūmų muziejaus (Daliaus Avižinio) nuotr.

Oranžerija – egzotiškiausioji dvaro dalis

Oranžerijų mada Lietuvos dvarus pasiekė XVIIIa. pabaigoje – XIXa. , kai visoje Vakarų Europoje tapo madinga auginti įvairius egzotinius vaisius. Be to, kaip tik tuo metu buvo pradėta medinius dvarus perstatinėti į mūrinius, o aplinkui veisti parkus, taigi ir atsirado to šilto ir saulėto pastato poreikis. Tiesa, nedaug dvarų turėjo dideles ir moderniai įrengtas oranžerijas – kartais jas atstodavo tiesiog stiklinis saulėtas kambarys, kuriame buvo daug augalų ir patogios vietos prisėsti ir jais pasigrožėti. Vis dėlto, ir Lietuvoje buvo keletas didesnių ir gana įspūdingų oranžerijų. Išsamiau norėtųsi pakalbėti apie įdomesnius oranžerijų projektus.

Žodis “oranžerija” kilęs nuo prancūziško žodžio “orangerie “, kas reiškia apelsinas. Tai atskiras šildomas pastatas arba pastato dalis su stikliniu stogu ir dideliais langais, kuris buvo skirtas auginti šilumamėgiams ir egzotiškiems šiltųjų kraštų augalams.

Istorijos takais

Pirmosios oranžerijos Vakarų Europoje pasirodė antroje XVI a. pusėje Prancūzijoje, kuri buvo daugelio naujienų pionierė. Šie šildomi pastatai turėjo per žiemą saugoti egzotinius ir ypač vaisius vedančius augalus. Pirmoji stiklinė oranžerija su krosniniu apšildymu, leidusiu ištisus metus auginti egzotinius augalus buvo pastatyta 1599 m. Leideno botanikos sode. 1646 m. toks sodas atsidarė Amsterdame, 1714 m. – Paryžiuje. XVII–XIX a. tokie šiltnamiai jau buvo populiarūs turtinguose Europos dvaruose, kuriuose buvo auginami apelsinai ir kiti egzotiniai augalai. Pavyzdžiui, 1805 m. į Vieną atvykęs prancūzų gamtininkas B. de Saint-Vincent rašė apie įspūdį, kurį jam padarė vietinių aristokratų namai: „Man naujas įprotis pasirodė žavus: beveik visos aukštuomenės damos savo namus puošė oranžerijomis, kuriose net žiemą sklandė pačių rečiausių ir nuostabiausių augalų kvapai“.

Pamažu oranžerijos ėmė puošti ir turtingesnių miestiečių namus, svetainių-oranžerijų mada plito sparčiai: visi norėjo turėti kuo retesnių augalų, o tarp jų netgi skraidė egzotiški paukščiai, ar gyveno kiti gyvūnai. Tai buvo dar vienas būdas parodyti savo turtus, statusą, ryšius ir galimybes. Lietuvos dvarininkai taip pat nenorėjo atsilikti nuo Vakarų Europos madų ir perstatydami savo dvarus, ėmė rūpintis ir oranžerijų įrengimų. Norėta padžiuginti save, pasipuikuoti prieš svečius ir sekti Vakarų Europos madas.

Liubavo dvare ne tik malūnas – ir oranžerija

Lankydamiesi Liubavo dvaro sodybos atrestauruotame malūne, neaplenkėme ir atrestauruotos oranžerijos, kuri, kiek kitokia nei galima įsivaizduoti –architektūra ji labiau panašį į oficiną, tiesa, kiek didesniais langais. Į šią oranžeriją prieš žiemą buvo sunešami šalčiui neatsparūs augalai iš sodo, kad joje saugiai peržiemotų. Pastate būdavo užtikrinama pageidaujama temperatūra ir vėdinimas. Nustatyta , kad XVIIIa. pastatyta oranžerija galbūt pati seniausiai Lietuvoje. Joje buvo kelios skirtingos patalpos, turinčios savo paskirtį, su skirtinga apšildymo sistema. Egzotinių augalų šiandien šioje oranžerijoje nėra, o istoriniai šaltiniai byloja, kad kažkada čia galbūt stovėjo apie 150 augalų vazonų. Įdomu pamatyti ir tai, kaip čia buvo suplanuotos ir sujungtos įvairios vidaus patalpos – skirtos augalams auginti, laisvalaikiui leisti, sodininkui gyventi, šildymo krosnims aptarnauti, sodo inventoriui laikyti. Pati didžiausia patalpa buvo skirta augalams laikyti ir įkurdinta išilgai pastato vidinės sienos. Bet įdomiausia šioje oranžerijoje, anot Gintaro Karoso, Liubavo dvaro pastatų ir malūno atstatytojo, joje įrengta sudėtinga šildymo sistema. Augalų laikymo patalpos grindyse ir išilginėje sienoje buvo įrengtas dūmtakių tinklas šildymui, kitas patalpas dar šildė ir krosnys. Jose augo dūmų nebijantys augalai. Viskas buvo kruopčiaii apgalvota ir suplanuota, o dūmtakių kanalai rasti netgi šalia oranžerijos likusiuose šiltnamio pamatuose. Šiandien restauruotame pastate taip pat yra išsaugota šildoma siena, eksponuojami ir grindinio šildymo fragmentai, atkurta XVIII amžiaus krosnis. Ir nors čia nėra augalų, bet galima pažiūrėti, kaip gi funkcionavo pats statinys.

Po Plungės dvaro oranžeriją – virtualiai

Tačiau bene “oranžeriškiausias”, labai išskirtinis ir įdomus projektas šiuo metu vykdomas Plungės dvaro sodybos laikrodinėje – oranžerijoje, kur nuo 2012 m. yra įsikūrusi biblioteka. Be priešistorės neapsieisime.

Taigi sename Plungės dvaro parke, maždaug 300 metrų į pietus nuo Mykolo Oginskio dvaro rūmų, stovi graži romantizmo neogotikos stiliaus pilaitė laikrodinė – seniausias statinys šioje dvarvietėje. Pastatas yra su restauruotu XIX amžiaus vidurio laikrodžiu, turinčiu labai retą mechanizmą bei išlikusią XIX amžiaus oranžerijos sodinukų auginimo liniją. Pilaitė turi 12 m aukščio bokštelį, kuriame yra laikrodis, matomas iš visų keturių pusių. Šis laikrodis turi tik vieną rodyklę bei labai retą ir unikalų Paryžiaus laikrodininko Ž. L. Amanto 1741 m. sukurtą inkaro mechanizmą. Pilaitė su laikrodžiu bokšte yra labai panaši į Florencijoje (Italija) esančius Palazzo Vecchio rūmus. Tai lyg maža šių rūmų kopija. Ant laikrodinės pamatų pietinėje pusėje įrašyta data – 1846 m. Tai pats seniausias išlikęs Plungės dvaro statinys ir seniausias žinomas mūrinis pastatas visoje Plungėje. Grafų Zubovų pastatytas kaip neogotikinio stiliaus vasaros vila, pagal paskirtį turėjusi būti oranžerija.1873 metais Plungės dvaro sodybą, kartu su jame esančia laikrodine-oranžerija nupirko grafas M. M. Oginskis. Parke stovėjusią Zubovų pilaitę M. Oginskis naudojo, kaip sodininko buveinę ir oranžeriją. Pirmame aukšte gyveno daržininkas, antrajame –laikrodininkas, kuris prižiūrėjo laikrodį ir kas keletą dienų turėjo užtraukti akmeninius laikrodžio svarsčius. Laikrodinė balkonu sujungta su kitu, mažesniu, pastatu, prie kurio buvo priestatas – vasaros oranžerija – didelė patalpa, atskirta stikline siena. Čia buvo auginami ir egzotiniai augalai: palmės, vynuogės, ananasai. Pilaitė Oginskių valdymo laikais kartais buvo vadinama sodininko namu arba oranžerija, bet dažniausiai – „dziegorine“, o vėliau – laikrodine. Atlikus pastate archeologinius kasinėjimus buvo atkastos šildymo įrenginių liekanos, kurios iki šiol atvirai matomos ir pristatomos bibliotekos lankytojams. Tačiau turistai, atvykstantys lankyti Plungės dvaro, iki šiol oranžerijos patalpoje tikisi pamatyti ir augalus, kurių…jau seniai nebėra.

“Tai ir buvo priežastis sukurti virtualią ekspoziciją – oranžeriją. 2019 m. žiemą Lietuvos kultūros tarybai buvo pateikta paraiška „Atgyjanti XIX a. M.M. Oginskio oranžerija“. Projektu siekiama virtualios realybės pagalba atkurti XIX a. laikrodinėje gyvavusią M.M. Oginskio oranžeriją ir sukurti edukacinę programą. Pirmajame darbų etape buvo sukurta oranžerijos aplinka, įgyvendinti architektūriniai sprendimai ir „pasodintas” vienas augalas – bananas. Antrojo darbų etapo metu padaryti visi likuseji darbai, viskas baigta įgyventi kaip tik visai neseniai ir pristatoma jau galutinė virtuali ekspozicija, kurioje oranžerija yra pilnai „apsodinta”. Dėl to, kokie augalai augo XIX a. oranžerijose mes konsultavomes su Kretingos muziejaus Žiemos sodo ir KU Botanikos sodo specialistais. Ekspozicijoje informacija apie augalus bus pateikta lietuvių ir anglų kalbomis”, – džiugiai pasakojo Uršulė Padagienė, Plungės r. savivaldybės viešosios bibliotekos Kultūrinės veiklos vadybininkė.

Virtuali ekspozicija iš tiesų įdomi, informatyvi, savaip egzotiška, augalus galima čia galima ne tik pamatyti, bet ir – o stebukle – paklausyti augalų skleidžiamos muzikos. Tai tikrai puikus sprendimas bent tokiu būdu prisiliesti prie praeities. Reikia manyti, kad tai džiugins ir bibliotekos lankytojus, juolab, kad apsilankius bibliotekoje tai bus galima žiūrėti virtualios realybės akinių pagalba. Džiaugiamės dėl tokio puikaus sumanymo ir sveikiname tiek jo sumanytojus, tiek ir kūrėjus – puiku.

Pasižiūrėti virtualią oranžeriją galite ČIA.

Plungės bibliotekos lankytojai gali matyti atkastas šildymo įrenginių liekanas.

Oranžerijos vizualizacijos fragmentas.

Kretingos žiemos sode – amžina vasara

Tačiau tikros ir žalios realybės reiktų važiuoti ieškoti į kitą vietą ir tai turbūt būtų pati žinomiausia ir lankomiausia Lietuvoje oranžerija – tai Kretingos muziejaus žiemos sodas, įkurtas grafo Tiškevičiaus dvaro rūmuose.Pastaruoju metu būtent šis žiemos sodas, kuriame dabar dar įkurta ir kavinė, yra tas traukos centras, dėl kurio vėliau susidomima ir visu muziejumi.

Oranžeriją prie rūmų pristatė grafas Juozapas Tiškevičius, kai 1875 m. nupirko dvarą ir juos rekonstravo. Jau to meto žiemos sode puikavosi vėduoklinės palmės, augo bananmedžiai, kaktusai, apelsinmedžiai, laurai, citrinmedžiai, didžiulė araukarija, o koralais išpuoštomis sienomis raizgėsi vijokliai. Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Vandenyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas. 1912 m. grafas Aleksandras Tiškevičius oranžeriją sumažino, bet buvo prisodinta dar retesnių augalų. Kretingos dvaro Žiemos sodas buvo didžiausias tarp to meto Europos privačiose valdose pastatų oranžerijų.

Deja, nelaimės neaplenkė šio unikalaus grožio kampelio. 1915 m. žiemos sodas nukentėjo nuo gaisro, o 1940 m. rūmuose įsikūrę raudonarmiečiai sunaikino visus augalus. Pokario metais sodo patalpos buvo paverstos ūkio arklidėmis, sandėliu, mokyklos sporto sale ir šiltnamiu.

Sodo atgimimas prasidėjo1987 m. Kretingos žemės ūkio technikumo vadovų rūpesčiu, o grafų Tiškevičių rūmuose 1991m. pradėjus kurtis muziejui, darbai pajudėjo dar sparčiau ir dabar viešnagė sode tiesiog pribloškia. Beveik 700 m2 plote auga daugiau kaip 170 rūšių apie 5000 augalų, baseinėliuose nardo žuvys, reziduoja vėžliukų šeimyna ir smalsiai dairosi papūga Barbora. Augalus vardinti beprasmiška – būtina pamatyti. Šis sodas – pats gyviausias įrodymas, koks puikus statinys yra oranžerija ir kiek daug gyvybės ji gali teikti aplinkai. O kiek reikia darbo, išmanumo ir lėšų jį prižiūrėti jau būtų kita tema – šiek tiek ne dvariška.

Žiemos sodo interjeras 1890m. (Paulinos Mongirdaitės nuotrauka)

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO ir Plungės bibliotekos archyvo nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Židinys VAKAR dvaruose ir ŠIANDIEN namuose

Turbūt nėra jaukesnės temos prieš Kalėdos kaip ugnies tema. O namuose ji neįmanoma be židinio, na, bent didžiojoje dalyje namų. Be židinių neapsiėjo ir mūsų lankytieji Lietuvos dvarai. Tiesa, ne visuose dabar spragsi ugnis, bet daugumą jų židiniai ar koklinės krosnys dar tebepuošia. Taip nutiko todėl, kad iš neprižiūrėtų dvarų buvo galima išnešti beveik viską, bet sunkiausiai - gražiuosius jų koklius, todėl pradėjus dvarus atstatinėti autentiškų krosnių ir židinių galima rasti dar pakankamai.

Židinio istorija

Židinio istorija prasidėjo akmens amžiuje, kai pasirodė pirmieji jų prototipai. Tai buvo židiniai iš sausų šakų. Civilizuotų akmeninių židinių, kurie dažniausiai buvo įkurdinami būsto centre, išvaizda turėtų būti siejama su mūsų eros 1–3 a. ir jų funkcija buvo sušildyti. VIII a. viduramžių pradžioje, židinys jau buvo neatsiejama feodalų, dvasininkų ir riterių būsto dalis. Jis buvo statomas centre, o pro lubose padarytą skylę išeidavo dūmai. Paprastų mirtingųjų būstuose židinys atsirado X-XVI amžiuje ir jau pradėjo įgyti labiau mums visiems pažįstamą išvaizdą, mat išradus kaminą, židinys buvo pastatytas prie sienos.

XVII a. pabaigoje amerikiečių mokslininkas Bendžaminas Franklinas sukūrė ketaus krosnį ir jos vėl buvo pradėtos montuoti kambario centre, todėl skleisdavo ir daugiau šilumos. Be to, Franklinas sumanė pailginti kaminą, dėl ko šiluma buvo naudojama taip pat efektyviau.

XVIII a. pabaigoje amerikiečių mokslininkas ir išradėjas E. Ramfordas išrado naują židinio dizainą. Jo pasiūlyta židinio krosnis buvo aukštesnė ir siauresnė, todėl ilgiau laikė šilumą, o per supaprastintą kaminą geriau šalinosi dūmai. Dėl tokios konstrukcijos židinys dabar galėjo būti įmūrijamas tiesiai į sieną.

Carinėje Rusijoje židinių mada atsirado valdant pirmajam šalies imperatoriui Petrui I – ajam, XVIII a. pradžioje. Jis netgi išleido dekretą, pagal kurį kiekvienas namo bajoras turėjo turėti židinį. Jis buvo laikomas prabangos preke ir pabrėžė socialinę padėtį. Nenorėdami atsilikti nuo pažangiosios Europos, didikai uoliai statė židinius, tačiau namuose nebuvo pakankamai šilumos, ypač šiaurinėje sostinėje Sankt Peterburge. Taigi krosnių namams šildyti irgi neskubėta atsisakyti. Kiek vėliau prašmatniuose namuose vėl buvo grįžtama prie židinių, kurių dauguma dėl įspūdingos koklių apdailos atrodė kaip tikri meno kūriniai.

Lietuvos dvaruose dauguma židinių pastatyti XIXa., kai dvarininkai masiškai perstatinėjo dvarų rūmus ir dauguma jų iš medinių virto mūriniais. Tuomet buvo pastatyti židiniai, krosnys ir po visus rūmus išvedžiotos gudrios ortakių sistemos.

Židiniai Lietuvos dvaruose

Jeigu dvare yra likusių senų krosnių ar židinių, žinoma, šiandien jau daugiau ar mažiau restauruotų, tai galima teigti kad juose ir kur kas daugiau jaukumo. Mat reta krosnis ar židinys senais laikais buvo prastos apdailos – dauguma jų dekoruoti įspūdingais, dažnai specialiai tam dvarui pagamintais kokliais. Židinių istorijų per vasaros keliones po dvarus, o ir anksčiau, teko išgirsti ne vieną.

Tačiau ugnį mes užkūrėme tik viename dvare. Ir tikrai ne dėl šilumos, o dėl grožio ir jaukesnės nuotraukos. Tai buvo Anykščių rajone įsikūrusiame Burbiškio dvare, į kurį verta užsukti, be kita ko, ir dėl jo krosnių bei židinių. Juk dekoruoti priesieniniai židiniai yra išskirtinis šio dvaro elementas, nes tokius židinius galima pamatyti tik šiame dvare ir Lietuvos Prezidentūros rūmuose.

Ugnis mūsų prašymu buvo užkurta gražiajame ketaus lydinio židinyje, kuris yra vyriškoje pusėje, vadinamajame cigarų kambaryje (nuotrauka prie įžangos). Be galo jauki patalpa, dar ir su biblioteka. Darbo kambaryje taip pat yra autentiškas marmurinis židinys su įdomia istorija. Mat, tarybiniais laikais jis buvo storai užtepliotas geltonos spalvos dažais, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip medinis ir bevertis, tačiau pabandžius pagrandyti, pasimatė baltas prabangus marmuras ir šiandien šis židinys taip pat dvaro puošmena.

Dvare sukurta įspūdinga ir sėkmingai išlikusi aukšto lygio šildymo sistema – sienose sumaniai išraizgytas oro vamzdžių tinklas, kuris krosnių sušildytą orą išnešiodavo po visą pastatą, taigi kambarių krosnys šildydavo ne tik tą kambarį, kur ji stovėdavusi, bet ir kitas patalpas. Dūmtraukių durelės – autentiškos, išsilaikiusios iki šių dienų ir savotiškai netgi puošia sienas.

Restauruojant dvarą židinių gamintojai liko neišaiškinti, tačiau žinoma, kad ypatingos interjero puošmenos – krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis, pagamintos tuometiniame Derpte, t. y. šiandieniniame Tartu. Kaip jau minėta, lygiai tokios pat krosnys, kaip ir šiame dvare, stovi Lietuvos Prezidentūroje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai, o čia visi dvaro svečiai. Tad visiems, kurie ieško gražių idėjų savo namams įkurti ir židiniams įrengti čia tikrai verta apsilankyti.

Išskirtiniai Burbiškio dvaro židiniai.

Visai kitokią istoriją būtų galima papasakoti apie Gelgaudiškio dvaro krosnis, tačiau šį kartą ją priminsime tik trumpai, nes apie tai jau rašėme. Įdomu, o ir liūdna tai, kad visos dešimt iš trylikos buvusių dvaro krosnių šiandien, deja, nekūrenamos. Norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus turbūt būtų reikėję nugriauti ir vėl pastatyti. Nors sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga: sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildė visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro. Žinoma, kaip ir visuose dvaruose krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Šiam dvarui kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų ir virš durų. Tai buvo milžiniška investicija, nes ir tais laikais kokliai buvo brangūs, jau nekalbant apie tai, kad šiuo atveju jie buvo gaminti pagal specialų užsakymą. Rūmai turėjo dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Moteriškoje dominavo šviesios spalvos, tad ir krosnys buvo šviesios, vyriška pusė buvo tamsi, su tamesesnėmis krosnimis. Kiekviena iš krosnių – tikras meno kūrinys. Jas puošė ne tik ornamentuoti kokliai, kai kurie jų dar turėjo ir savo simboliką.

Gelgaudiškio dvarą puošia dešimt restauruotų krosnių.

Senovinės krosnys su gražia koklių apdaila akį traukia ir Zyplių dvare. Jų nedaug –atstatytos tik trys iš buvusių 18, bet visos puikiai restauruotos ir esant reikalui gali būti pakūrenamos. Jos atrodo ypač dekoratyviai ir autentiškai. Įdomu tai, kad šios krosnys yra dvipusės – stovi tarsi nišose, taigi ir šildo dvi patalpas. Židinių ir krosnių, kaip jau minėta, galima rasti vos ne kiekviename dvare, tiesa, ne visur jie tokie svarbūs ir akcentuotini kaip čia minėti, tačiau visi savo laiku ir šildė, ir puošė. Lygiai to paties, statydami šiandien židinį savo namuose, siekiame ir mes. Kodėl jis toks svarbus ir į ką turėtume atkreipti dėmesį, planuodami jį statyti ar atstatyti, jeigu tenka laimė gyventi istoriniame name?

Zyplių dvaro krosnys.

Židiniai istoriniuose namuose

Čia nekalbėsime apie naujų namų ir naujų židinių įrengimą, tai atskira ir plati tema, tačiau į ką reikėtų atkreipti dėmesį, įsigijus istorinį pastatą su senu židiniu? Pabrėžti keletą momentų nepavyktų niekam labiau nei mums visada maloniai padedančiam dr. Eugenijui Skerstonui:

“Šviesą, šilumą ir degančių malkų kvapa skleidžianti ugnis – neišsenkamas namų džiaugsmo šaltinis. Manyčiau, kad nėra neįspūdingo židinio – mėgautis galima jau vien jo buvimu kambaryje. Vis dėlto išorinės židinio dalies (vadinamos kaktos, arba frizo, bei kojų) išvaizda svarbi, gal net svarbiausia sudėtinė interjero visumos dalis. Būtent todėl dekoratorius turi būti itin atidus tokio išskirtinio pobūdžio objekto puošybai. Židinio vieta gyvenamajame kambaryje jokiu būdu negali būti parinkta atsitiktinai – nei seniau, nei kai ją renkatės naujam židiniui statyti. Ypač didelė reikšmė jam teikiama svetainėje, kur maloniai pabendrauti susirenka namų svečiai, arba vakarodami šeimininkai mėgsta pasvajoti, tiesiog pasėdėti. Židinys – išskirtinis gerovės objektas, su kuriuo reikia mokėti elgtis ir tinkamai prižiūrėti.

Vertingiausi židiniai – autentiški, t.y. išlikę tokie patys kaip kadaise sumūryti. Jų stiliai – visiškai atitinka pagrindinius architektūrinius ir netgi baldų stilius. Įkvėpti prancūziškų stilių, ypač Liudviko XV ir Liudviko XVI stiliaus židinių, galime atkurti gražias, sumažintų proporcijų jų kopijas iš marmuro, tačiau lygiai taip pat gražiai atrodo mažesni angliški karalienės Viktorijos laikų židiniai, kurių malkų laikikliai primena krepšelius.

Prieš ketindami statyti židinį, istoriniame ar sename pastate, būtinai pasidomėkite jo (ypač dumtraukio) būkle. Dažniausiai pasitaikantis ir ypač didelį pavojų keliantis pažeidimas – nematomi dūmtraukio įtrūkimai. Atstatymo darbus privalu patikėti tik profesionalui, nes židiniui įrengti būtinas specialus pasirengimas, išsamios žinios ir gerį įgūdžiai. Žinotina, kad statant naują židinį, kurį numatoma eksploatuoti, privalu laikytis visų atitinkamų šalyje galiojančių reglamentų, taisyklių ir gaisrininkų keliamų reikalavimų. Nors patalpoms apšildyti maga pasinaudoti ir židiniu, manyčiau, kad židinys skirtas malonumui ir grožiui, o ne funkcijai, yra saugenis. Daugeliui nepatinka židiniai su ugniakuro ertmę dengenčiais stiklais, nors tokie židiniai neginčijamai saugesni”.

Židinio priedai, kurių galima ieškoti ir antikvariatuose

Židinio skydas

Malkų laikikliai

Židinio įrankiai

Anglių ar pelenų dėžė

Malkų dėtuvė

Židinio dumplės

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos Žemaitytės ir Giedros Bartas nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN"

Ar nudžiugins dovana iš ANTIKVARIATO?

Ne visus, bet tuos, ką jau nudžiugins tai labai. Juk mes žinome, kas iš mūsų artimųjų daiktus su praeities ženklais mėgsta, o kas ne. Tai, ko gero, ir būtų tas kriterijus, kuriuo remiantis galima pirkti dovanų seną daiktą arba ne. Na, o mes praeities nebijome, tad ir dovanos iš senų laikų mums mielos. Ieškojome jų šį kartą ne tviskančių prabanga, bet derančių bet kuriuose namuose, arba tiesiog džiuginanačių savo retumu ir tematika.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: “Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai”

Dovana iš antikvariato šiandien galėtų būti pavadinta ne tik antikvarine, bet ir vintažine. Dovanojant visuomet tikimasi, kad adresatas bus pradžiugintas, ypač toks, kurio interesai ir laisvalaikio pomėgiai dovanojančiajam puikiai žinomi. Viskas priklauso nuo mėgstamų sveikinamojo užsiėmimų, jo meninės nuovokos ir išsilavinimo, tiesa, tai pat ir amžiaus. Dovaną gausiančiojo asmens požiūris į antikvarinius arba vintažinius istorinės ir meninės vertės objektus gali nesutapti su dovanojančiojo požiūriu ir meniškumo savybių supratimu, todėl dovanoti daiktą vien todėl, kad jis antikvarinis arba vintažinis – neatsargus ir, gal būt, dovanojančiojo lūkesčių nepateisinsiantis poelgis. Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie – retų knygų mėgėjai. Užsienio šalyse, kuriose prekyba antikvaru išvystyta, antikvarininkai ir verslininkai kasmet, Šv.Kalėdų išvakarėse, sudaro viešoje erdvėje (periodinėje spaudoje, internete) skelbiamus galimų dovanų sąrašus, siūlo dovanas individualizuoti, sakykime, prie dovanojamo meno kūrinio prisegti etiketę su dedikaciniu įrašu, linkėjimais arba tinkama lotyniška sentencija. Dovanojamą daiktą galima išgraviruoti jį gausiančiojo vardo inicialais (monograma). Jeigu būtų nuspręsta tokią unikalią dovaną skirti vaikams ar paaugliams, tai nereikėtų pamiršti, kad įprastai jiems patinka pramogai skirtos naujovės, atitinkančios jų bendraamžių, o ne ankstesniųjų kartų atstovų, pomėgius. Visgi, antikvarinė (vintažinė) dovana gali būti vertintina kaip labai naudingas edukacinis „žingsnis”, meninio lavinimo „instrumentas” praturtinsiantis vaizduotę, žinias, kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Šventinių indų, įrankių ir taurių savo šventėms ir dovanų galite rasti ir ČIA.

Tegul šventės spindi sidabru

Kalėdos ir Naujieji – tai šventės, kada norisi spindesio, tad nuspalvinę jas sidabro spalva tikrai neprasilenksite su geru skoniu. Sidabro spalvos paieška antikvariatuose gali būti ypač sėkminga,nes senovinių sidabro, pasidabruotų ar melchioro indų pasiūla juose dar gana nemaža. O kur dar stalo įrankiai, žvakidės, įvairios statulėlės, figūrėlės ir visi kiti mažmomiai, kurie gali suteikti elegancijos ir savituumo visiems namams. Visi šie gaminiai gali tapti ir labai išskirtine dovana tiems, kas neignoruoja antikvariatų apskritai ir nebijo daiktų su amžiumi.

Tačiau, dėmesio, kalbant apie sidabrą reikia žinoti, kad tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų – prabos ženklo (lot. probe – „bandau, įvertinu“).

Tauriųjų metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis, o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje. Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro – auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide. Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose – dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje. Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą. Tai papildoma informacija, padedanti nustatyti daikto vertę apskritai arba jo vertę konkrečiai kolekcijai. Prabos ženklais nežymimi tik ordinai, medaliai ir monetos, tačiau jų lydinių praba taip pat griežtai reglamentuota ir kontroliuojama. Taip pat nežymimi labai vertingi senovės meno kūriniai, laboratoriniai indai ir prietaisai.

Laikas skambėti KRIŠTOLUI

Didelė stiklo gaminių pasiūla, pastaruoju metu į šalį pastumėjo krištolą. Tačiau jeigu sugalvotumėte išgerti vyno ar šampano ne iš stiklo, o iš krištolinės taurės, Jums iš tiesų tai gali patikti. Antikvariatuose galima rasti ypač kokybiško ir gero krištolo gaminių, o kaip dovana jis patrauklus tuo, kad priešingai nei kiti daiktus, lieka laiko nepalytėtas ir visada atrodo tarsi naujas. Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia – išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.

Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas – 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą – staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.

Įsigiję krištolo indų, nepamirškite, kad jie turi nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus. Krištolo induose patariama netiekti karštų patiekalų ar gėrimų, kadangi nuo karščio šie indai paranda savo žėrėjimą.

Vynas iš krištolo taurių skanesnis. Gal Jūsų taurės yra ČIA?

Džentelmenai laukia kitokių dovanų

Įdomių, nekasdieniškų, kitokių. Nudžiuginkite juos netikėta dovana. Ne praktiška, ne kasdieniška, ne pasikartojančia. Žiūronais ar binokliu. Kompasu ar termometru. Katiliuku ar cilindru. Porcigaru ar cigarų laikikliu. Kardu ar peiliu. Senu žemėlapiu ar reta knyga. Kažkuo dar nematytu arba labai netikėtu. Tiesiog pribloškiančiu ir grąžinančių į praeitį, Jūrininko, keliautojo, pypkoriaus ar medžiotojo. Nuostabiausia antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse yra atrasti kažką savito ir savo, o gal net lobį, jeigu „pigiau” nei tikėtasi. Todėl čia reikia ieškoti dovanų keistuoliams ir intelektualams, svajotojams ir romantikams, kolekcininkams ir retenybių žvejams.

Gal Jūsų atradimas yra ČIA?

Damos renkasi vintažą

Kada jei ne per Naujuosius pasipuošti vintažiniais drabužiais? Jų gerbėjai pasakys, kad visada. Ir tai tiesa, bet ne tokie drąsuoliai vintažo ieško teminiams vakarams ar tiesiog prašmatnioms šventėms. Vintažinių drabužių parduotuvės visad pasiruošusios padėti, tačiau šio to galima rasti beveik visuose antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse. Todėl ten galima nupirkti ir puikią vintažinę dovaną jo gerbėjai ir jau jokios rizikos, kad nepatiks, nes „sena”. Tik, dėmesio, ne viskas, kas sena yra vintažas.

O šią savoką labai gražiai apibūdina dr. Eugenijus Skerstonas:” Būdvardis vintažinis – beje, skolinys iš vynų gamybos pasaulio – pradėtas vartoti XX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai buvo aptarinėjami garsių aukštosios mados kūrėjų darbai, rasti naudotų drabužių rinkoje. Būtent todėl daiktus ar meniškumo požymių turinčius kūrinius, kurių kilmė ar autentiškumas neįrodytas, vintažiniais vadinti nederėtų. Tiesa, mūsų laikais šis terminas vartojamas nesigilinant į esmę, jam suteikiama platesnė reikšmė, tai yra siekiama akcentuoti senyvą, tam tikram praeitam laikmečiui priskiriamo daikto, ypač drabužių ir su išvaizdos kultūra siejamų aksesuarų, amžių.Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina. Išvaizdos kultūros sričiai, ypač madai, būdingas groteskas – perteklinis ekstravagantiškumas, siekis šokiruoti nenatūralumu, komiška išvaizda. Tad „vintažišką“ atrodymą nuo karikatūros gali skirti vienas žingsnis. Tai reikštų, kad visi išvaizdos privalumai sąmoningai arba to nesuvokiant paverčiami ryškiais, juoką keliančiais trūkumais”.

Vaikų kambario pasaka

Vintažinių žaislų antikvariatuose dažniausiai ieško ne vaikai ir ne vaikams. Vintažiniai žaislai – suaugusiųjų žmonių žaidimai, nes ir jie kaip bet kas kitas yra kolekcionuojami, pagal temas, gamintojus, šalis, medžiagas, laikotarpius – tų kriterijų gali būti įvairiausių. Žmogus visu tuo nesidomintis gali nustebti, kas šiandien kolekcionuojama ir kiek tai gali kainuoti.

Tačiau antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse žaislų galima rasti pačių įvairiausių ir – o paradokse – visai tinkamų žaisti. Lėlės, mašinos, minkšti žaislai, įvairios dėžutės gali nudžiuginti ir mažuosius, jeigu tik tai kaip dovana priimtina jų „Kalėdų seneliams”. Dar daugiau – tie žaislai gali būti labai gražūs jaukūs, visiškai gero stovio ir palyginus nebrangūs.

Kitas pirkinys galėtų būti vintažiniai kalėdų eglutės žaisliukai, kurių taip pat netrūksta sendaikčių parduotuvėse. Vieniems tai vėlgi – nostalgijos prekė, prisiminimas iš vaikystės, kitiems – kolekcinis taikinys, atčiau kai randi tai kas miela – visada džiaugsmas.

Kolekcininkai visada turi viltį

Gauti dovanų dar vieną egzempliorių savo kolekcijai. Ir nieko nėra lengviau kaip pirkti dovaną kolekcininkui. Ir nėra geresnės vietos tam daryti negu antikvariatai ar sendaikčių paduotuvės. Senos knygos, vinilinės plokštelės ar tiesiog bet kas, ką kolekcionuoja draugas. Nes iš tiesų kolekcionuoti galima viską ir nudžiuginti galima viskuo. Tačiau šį kartą paagituosime už muziką ir prisiminsime mūsų autoriaus ir vinilų kolekcininko Igorio Riabovo citatą: „Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiųstas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim”. Pradžiuginkime?

HiFi audio įranga, CD grotuvai, garso stiprintuvai, garso kolonėlės, koncertinė garso įranga ir, žinoma, vinilinės plokštelės Jūsų laukia ČIA.

Antikvariatų mįslės

Ten jos gyvena ir gyvens amžinai. Daiktai, kurių funkcijų taip niekas ir neatspės, pamiršti dailininkai, kurių parašų ant senų paveikslų jau niekas neidentifikuos, nesuprantami mechanizmai, kurie atrodys kaip meno kūriniai, nenuspėjamos medžiagos iš kurių kažkada kažkas kažką pagamino… Šį karta tuo atradimu tapo ši gal 50 cm aukščio figūra iš…NE, to tikrai nebuvo galima atspėti, nes tai tiesiog neįmanoma. Bet galima sužinoti patekus ČIA. O jau tada nupirkti dovanų vienos profesijos žmonėms. Tegul ji puoš ir saugos.

Gražaus švenčių laukimo ir dovanų džiuginančių širdis!

Tekstą parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Monikos POCIŪTĖS

Sekreterai ir biurai: kuo panašūs ir kuo skirtingi

Iki XVII a. dvaruose ir net rūmuose nebuvo atskirų darbo kambarių – kabinetų. Damos laiškus dažniausiai rašydavo prie tualetinio stalelio krašto miegamuosiuose, o ponai - svetainėse. Žąsies plunksna vedžiojamas rašalas buvo nudžiovinamas barstant smulkų smėlį, laiškai plombuojami vašku. Visas priemones reikėjo kažkur laikyti, o ir laiškai dažnai buvo kupini paslapčių ir juos reikėdavo slėpti nuo smalsių akių. Brendo dar vieno baldo poreikis. Arba net dviejų.

Tai, ką šiandien mes dažniausiai vadiname sekreterais, Vakarų Europoje vadinama biurais. Bet, apskritai, biuras ir sekreteras yra skirtingi baldai. Biuras – tai pirmiausiai stalas, o jo pavadinimas kilęs nuo prancūziško žodžio “bureau”, reiškiančio medžiagos, kuria buvo aptempiamas rašomojo stalo viršus, pavadinimą. Tačiau šis stalas neįprastas, o su sulankstoma lenta ir daugybe stalčių bei skyrių. Sekreteras yra ne stalas, o aukštas spintelės tipo stelažas (uždaras arba atviras), taip pat su su stalčiais ir lentynomis dokumentams bei knygoms laikyti. Tačiau jis irgi turi slankiojančią arba sulankstomą lentą (dažniausiai vietoj vienos iš centrinių lentynų), kuri atstoja rašomąjį stalą. Taigi sekreteras apjungia biuro ir miniatiūrinės spintelės funkcijas. Todėl terminas „sekreteras“ tapo bendresniu ir vartojamas daugeliui baldų rūšių, kuriuos vienija panašios funkcijos: ištraukiama lenta rašyti ir daug stalčiukų bei lentynų.

Diskutuotina biuro kilmė

Yra dvi biuro kilmės versijos. Pagal pirmąją, už šio šio objekto atsiradimą neva turėtume būti skolingi viduramžių alchemikams, kurie ieškojo aukso gamybos paslapties ir labai uoliai slapstė savo darbo stalų turinį po įvairiais gaubtais. Kita versija, ir ši, manoma labiau tikėtina, byloja tai, kad biuro atsiradimą įkvėpė moterų papuošalų dėžutės nuožulniais dangteliais, kuriose jos laikė ne tik brangenybes, bet ir slaptus laiškelius. Išradingiems baldininkams, atrodo, neliko nieko kitko, kaip tas dėžutes pritvirtinti prie stalo paviršiaus vieną ant kitos, šalia, ar taip kaip sugalvodavo plati jų vaizduotė ir gimė biuras. Dėžės, įvairūs gaubtai, o po to ir stačiukai netruko tvirtai „priaugti“ prie „pagrindo“ ir prasidėjo tokių patogių stalelių gamyba. Žodžiu, kokios bebūtų šio baldo šaknys, baldų istorikai teigia, kad biuras gimė XVII amžiaus pabaigoje Prancūzijoje, o dar po šimto metų „didelė dėžė su kojomis“ užtikrintai įsitaisė gyvenamuosiuose kambariuose ir net damų buduaruose. Prie jos buvo patogu sėdėti, skaityti knygą, o labiausiai rašyti ir rakinti raktu ypač svarbią savo korespondenciją.

Meno kūriniai su paslaptimi

Kvalifikuoti meistrai netruko paversti šį baldą tikru meno kūriniu, kuriuo buvo galima grožėtis valandų valandas. Tai buvo biurai su būgnų dangteliais, kurie slėpė lentynų turinį nuo smalsių akių, biurai su skaitymo skydeliais, biurai su stalčiais smulkiems daiktams ir skyriais knygoms. Biuras galėjo būti pagamintas iš retos ir brangios medienos, inkrustuotas pusbrangiais akmenimis, puoštas dramblio kaulu ar vėžlio kiautu, dekoruotas aukso ar sidabro ornamentais, sudėtingas raižiniais, įvairiomis puošnuiomis inkrustacijomis. Dar daugiau: biurai tarnavo kaip patikimos slėptuvės, apie kurių egzistavimą dažnai žinodavo tik du žmonės – meistras ir klientas. Patekę į restauratorių rankas, biurai iki šiol juos stebina sumaniai sukurtomis slėptuvėmis ir netgi juose užsilikusiais lobiais.

XVIIIa. viduryje vienus prabangiausių baldų, tarp jų ir sekreterus, kūrė baldų meistrai Abraomas ir Dovydas Riontgenai.

Biuras už milijoną

O štai biuro modelis su cilindriniu dangčiu pirmą kartą buvo sukurtas Prancūzijoje Liudviko XV laikais. Jį sukūrė garsus teismo baldininkas Žanas Fransua Ebenas, o jo padėjėjas Žanas Henris Rieseneris galutinai užbaigė projektą ir padarė pirmąją kopiją po savo mentoriaus mirties. Šis meno stebuklas, priklausęs pačiam Liudvikui XV dabar saugomas Paryžiaus „Nissim de Camondo“ muziejuje. Garsiems amatininkams prireikė kelerių metų jį sukurti. Masyvus jo korpusas, pagamintas iš poliruotų vėžlių kiauto plokščių, lapų ir gėlių raštai išgauti dekoruojant paauksuota bronza, sidabru ir egzotinių medžių mediena. O neįprastai išradinga slėptuvių ir spynų sistema padarė šį baldą iš tiesų nuostabiu ir nepakartojamu. Šis „karališkas“ baldas monarchui kainavo beveik milijoną frankų! Šiomis dienomis biuras yra pagrindinis klasikinės aplinkos elementas. Beje, prancūzai, kaip jau minėta, iki šiol vartoja žodį „biuras“ apibūdindami bet kokį rašomąjį stalą, kurio paviršius padengtas storu audiniu. Tačiau tai siauras aiškinimas: dauguma baldininkų supranta biurą kaip stalą su sulankstoma lenta ir daugybe stalčių-skyrių.

Biuro su cilindriniu dangčiu pirmtakas Liudvikui XV atsiėjo milijoną frankų.

Sekreterų gimtinė - Italija

Sekreterai atsirado XVII a.pab. – XVIII a. pr., o Italijos meistrai laikomi jų pirmaisiais kūrėjais. Tik po italų, jų idėją entuziastingai perėmė prancūzai. Pirmasis sekretero egzempliorius buvo priskirtas moteriškiems baldams ir atrodė kaip nedidelis staliukas su išskleidžiama lenta ir dokumentų spintele. Vėliau sekreterai padidėjo ir tai nutiko dėl to, kad buvo pridėta daug stalčių laiškams ir verslo dokumentams laikyti. Sekreterų gamybai buvo naudojams brangios medienos rūšys, prabangūs apdailos elementai. Štai kodėl sekreterai buvo laikomi aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojų prerogatyva – ne kiekviena ponia galėjo sau leisti tokią prabangą. Kiekvienas sekreteras, kaip ir biuras, turėjo savo gerai apgalvotą slaptų skyrių ir sekcijų sistemą, kurios niekas, išskyrus savininką, negalėjo pasiekti. Kadangi sekreterai buvo gana patikimi „seifai“, juose buvo laikomi vertybiniai popieriai, verslo korespondenciją, pinigai ir net brangenybės. Po kurio laiko sekreterai pradėjo atlikti ne tik kabinetų funkciją, atsirado kelionių sekreterai. Pavyzdžiui, yra amžininkų prisiminimų apie Napoleono I kelionių sekreterą, kuris sulankstytas užėmė labai mažai vietos, tačiau išskleidus tarnavo imperatoriui kaip rašomasis stalas, prie kurio jis dirbo net keliaudamas karieta. Daugybė stalčių padarė jį labai erdvų ir patogų. Sekreterus labai mėgo ir gydyojai , kurie daugybėje jų stalčių patogiai laikė įrankius ir vaistus.

Verta prisiminti ir dar vieną puikų šios rūšies baldų pavyzdį – tai karalienės Marijos Antuanetės sekreterą, kurį Žanas Henris Rieseneris pagamino jos privačiam kabinetui Versalyje. Šis klasicizmo epochos kūrinys tarsi apjungė visus tos epochos baldininkų pasiekimus ir technikas: medžio apdirbimo, faneravimo, lakavimo, dažymo, juvelyrinių dirbinių su bronza kūrimo paslaptis ir auksavimo techniką. Konkrečiai šis sekreteras buvo pagamintas iš natūralaus pelkinio ąžuolo, padengto juodmedžio lukštu, nulakuotu juodu japonišku laku.Dekoruojama buvo vienos iš burnočių žiedų rūšių augaliniais motyvais, itin subtiliai ir detaliai, naudojant auksinį japonų laką. Apatinė sekretero dalis buvo išpiešta gausiais rytietiškais peizažais. Dangtis buvo pagamintas iš poliruoto balto marmuro su pilkomis gyslomis, ir harmoningai įsiliejo į juodos ir auksinės spalvų gamą.

Įspūdingas 1884m.pagamintas sekreteras, suskleistas tampa visai nedideliu badeliu.

Biurų tipai

Tradicinis biuras. Skirtas svetainei ar miegamojo kambariui. Uždarytas jis primena milžinišką krūtinę su kojomis. Toks biuras daugiausia atlieka dekoratyvinę funkciją – naudojamas jis gali būtik tada, kai stalviršis su vyriais yra pailgintas arba nuleistas.

Biuras -stalas. Galimos dvi versijos. Pirmoji yra ne kas kita, kaip rašomojo stalo modifikacija, turinti stumdomą dangtį, bet išskleidžiamų lentynų ar stalviršių nėra. Antroji versija, kai dalis stalviršio pakyla ir atidaro įvairais talpyklas. Uždarytas jis atrodo kaip įprastas stalas. Biuro stalas yra tiek klasikinio, tiek modernaus stiliaus. Ji idealiai tinka žmonėms, dirbantiems su popieriais: dokumentus ir rašymo medžiagas patogu laikyti stalčiuose ir skyriuose.

Biuras – komoda. Konstrukcija turi laikymo sistemą su papildomu (ištraukiamu) darbiniu paviršiumi. Stalviršis gali būti tiesus arba pasviręs. Prie biuro- komodos priešingai nei prie biuro stalas, atsisėdama tik trumpam, arba rašoma iš viso stovint.Originalūs biuro modeliai tinka išraiškingame pop meno ir art deco stilių interjere.

Biuras – konsolė. Tai siauras ir, kaip taisyklė, gana aukštas modelis: patogu šalia jo stovėti ir brūkštelti porą eilučių. Kartais toks konsolės tipo biuras įrengiamas kaip alternatyva rašomajam stalui miegamajame, kur nenorima užgriozdinti vietos dideliais baldais. Biuro konsolė nuo tradicinio stalo skiriasi tik ant stalo esančiu stalčiukų ir skyriukų „būriu“.

Biurai - klasikinio stiliaus baldai iki šiol gaminami baldų gamintojų.

Sekreterai ir biurai interjere

XVIII a. pabaiga buvo šių baldų klestėjimo pikas. Šiais laikais sekreteras ir biuras, nepelnytai pamiršti ankstesniais dešimtmečiais, grįžta į gyvenamųjų namų interjerą ir užima deramą vietą miegamuosiuose, darbo kambariuose, svetainėse ar darbo kambariuose. Jie mažesni ir dažnai dabar pakeičia tradicinius rašomuosius stalus. Žinoma, ne kiekvienas jų yra tinkamas stacionariam kompiuteriui įkurdinti, bet nešiojamam kompiuteriui – tinka puikiai, o juk pastarieji dabar ir populiariausi. Idealiu atveju dar vertėtų pasirinkti ir tinkamą sekretero ar biuro kėdę, ant kurios sėdint būtų patogu dirbti.

Šiandien šių baldų galima rasti visokiausių: nuo itin madingų variantų, pagamintų šiuolaikinių gamintojų iki puikaus antikvariato ar vintažo. Tą patį galima pasakyti ir apie jų spalvų gamą: jie gali derėti prie kitų kambario baldų, arba tapti akcentiniu tašku visame kambaryje. Ypač prabangiai atrodo raudonmedžio baldai. Raudonmedžio biuras ar sekreteras jau gali diktuoti toną visam kambario interjerui. Kaltiniais elementais dekoruoti sekreterai atrodo ne mažiau prabangiai ir taip pat puikiai puošia bet kokį interjerą. Tačiau jie gali tapti boho ar Provanso stiliaus akcentu ir lofto puošmena – pasirinkimas didelis. O didysis šių baldų žavesys tas, kad pabaigus darbą, spinta ar spintutė gali būti uždaryti, o mažas kambarys vėl įgaus papildomos erdvės.

Biurai ir sekreterai sugrįžta į mūsų namus, pamažu išstumdami klasikinius rašomuosius stalus.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Kokias istorijas pasakoja dvarų paveikslai?

Paveikslų tema užkabino būnant Burbiškio dvare (Radviliškio r.) ir klausant vienos paveikslo radybų istorijos. Tada naiviai pagalvojome, kad pilni dvarai romantiškų pasakojimų apie tai, kaip dvarų šeimininkai randa antikvariatuose senus paveikslus ir jie po ilgų išlikimo kelionių grįžta į savo namus. Tačiau, lankant dvarus paaiškėjo, kad tokių stebuklingų istorijų nėra daug. O jeigu ir yra pavykę kažkaip išsaugoti viename ar kitame dvare buvusius paveikslus, tai dažniausiai jie sugrįžta ne į dvarą, o į paveikslų galerijas, ar bent jau to krašto muziejus. Vis dėlto, keletą istorijų iš savo vasarinių kelionių parsivežėme, o temos taškus ant „i“ sudėjome drauge su dr. Eugenijumi SKERSTONU. Kelių išsamių leidinių apie madą ir interjerą autorius maloniai sutiko atsakyti į kelis su paveikslų tema susijusius klausimus. Bet – pirmiausiai istorijos.

Į Burbiškį sugrižęs šeimininkas

Burbiškio dvarą (Radviliškio r.), šiandien garsų Tulpių šventėmis, nemažą laiko tarpą valdė Baženskiai. Galima sakyti, kad nuo jų valdymo pradžios dvaro sodyba įgavo visai kitokį veidą. Prie to daug prisidėjo Mykolas Baženskis, ypač daug dėmesio skyręs parko atnaujinimui. Jis iškasė keletą tvenkinių, suformavo salas, sujungė jas tilteliais ir pavadino jas romantiškais vardais. XXa. pradžioje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomi, čia lankėsi Jonas Basanavičius, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Petras Vileišis. Gamtos prieglobstyje pleveno meno dvasia ir intelektualūs pašnekesiai. Mykolo Baženskio portretą viename iš antikvariatų Vilniuje dideliam savo diaugsmui rado dvaro direktorius ir siela Egidijus Prascevičius. Jis buvo nupirktas, sugrįžo į dvarą ir puošia jo interjerą. Beje, šis dvaras, be kita ko, turi ir labai gausią nuotraukų kolekciją, kuri pradžiugintų ne tik mėgėjų, bet ir fotografijos profesionalų akis.

Du – viename. Ką rinktis?

Beveik mistiška istorija nutiko su Hugo Šojaus dvare (Šilutėje) eksponuojamu paveikslu „Šv. Pranciškus Ksaveras“, kuris 2010 m. buvo atiduotas restauruoti į Lietuvos dailės muziejų, P. Gudyno restauravimo centrą. Prieš restauraciją buvo atlikti paveikslo tyrimai ir rentgeno, ir ultravioletiniais spinduliais. Ir čia paaiškėjo netikėtas dalykas: tyrimai parodė, kad ant vienos drobės yra du paveikslasi – matosi dvi figūros. Pirmoji figūra užtapyta ir tai yra puošniai apsirengusi moteris, rankoje laikanti gėle, o antroji – matomas šventasis. Kilo dilema, kuris paveikslas turi likti, juk vertingesnis galbūt tas pirmas senesnis? Vis dėlto, buvo pasirinktas Šv. Pranciškus Ksaveras, nes jis ir anksčiau kabėjo dvare.

Laivas dukros garbei Hugo Šojaus dvare

Paskutinis Šilutės dvaro šeimininkas Hugo Šojus pakeitė visą to krašto gyvenimą, tačiau jam pačiam asmeninis gyvenima ne itin nusisekė. Hugo Šojus vedė šeimos draugų dukrą Mari Džein, kuri gimdydama trečią poros vaiką mirė. Jos tėvas, kaip ir Hugo Šojaus tėvas, buvo laivų statytojas ir vieną laivą buvo pavadinęs dukros garbei „Mari Džein“. Ant laivo vėliavėlių matomi MD iniacilaiai. Ta proga buvo užsakyta nutapyti ir du paveikslus: vieną – laivo užsakovui, kitą – laivo kapitonui. Vienas iš jų dvare – muziejuje išlieka iki šių dienų ir byloja graudžią ir romantišką jo atsiradimo istoriją.

„Keturi evengelistai“ – Kretingos dvaro turtas

Paveikslą „Keturi evengelistai“ pamatėme puikioje Kretingos dvaro Baltojoje salėje ir prie jo stabtelėjome dėl jo vertingumo. XVII a. nutapytas paveikslas „Keturi evangelistai“ buvo retauruotas1957 m. Jame vaizduojami keturi evangelistai (iš kairės į dešinę: Morkus, Matas, Jonas, Lukas) su savo ikonografiniais simboliais. Tai tapytojo Valentin de Boulugne kūrinys ir tai byloja užrašas ant paveikslo: „Le Valentin. 1601–1634“. Yra žinoma, kad tapytojas Valentin de Boulogne (1594-1634) nutapė apie 75 paveikslus, kurie saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose ir privačiose kolekcijose ir yra labai vertingi. Sunku tiksliai pasakyti kaip jis pateko į Kretingos dvarą, tačiau remiantis istoriniais šaltiniais galima daryti prielaidą, kad paveikslas priklausė Vladislovo Tiškevičiaus itališkajai meno kolekcijai. Vis dėlto, nuostabu, kai tokio lygio menininkų darbai “išgyvena” iki mūsų dienų dvaruose ir muziejuose, kurie patys buvo ant išlikimo ribos.

Eugenijus SKERSTONAS: "Paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis".

Žmonės skiria didelį dėmesį remontui, po to baldams ir labai dažnai pamirštami interjere meno kūriniai, tarp jų ir paveikslai. Ar Jūsų nuomonė būtų kitokia, kokie Jūsų pastebėjimai?

E.S. Negalėčiau teigti kategoriškai, kad vaizduojamosios dailės kūriniai pamirštami. Savo įžvalgas pradėčiau pasamprotavimu, kad ne visi jaučia poreikį savo namuose gėrėtis meno kūriniais, taip pat ne visi gali sau leisti juos įsigyti, jeigu kalbame ne apie tariamus, o tikrus meno kūrinius ir suprasti jų tikrąją paskirtį arba, kaip mėgstama sakyti mūsų laikais, misiją. Jeigu namų puošybai apsisprendžiama pasirinkti paveikslus (sakykime, tapybos darbus, reprodukcines graviūras), tai, visų pirma, pasikliaujama savaja menine nuojauta arba nuovoka. Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti. Vaizduojamosios dailės kūrinių eksponavimas namuose pastaruosius tarsi personifikuoja, jiems suteikia unikalumo, perteikia namų savininkų meninių aspiracijų turinį, suteikia intelektinio solidumo. Taigi paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis. Sakykime, kolekcininkai (daugelis jų – profesionalūs meno žinovai) arba menotyrininkai be mano minėto ir įprasto pasirinkimo kriterijaus – gėrėjimosi – atkreitų dėmesį į kūrinių vertę rinkoje (tai sudėtingas klausimas ypač tada, kai ta rinka neapčiuopiama), kuriai poveikį daro kūrinio amžius, įrodyta autorystė, autoriaus žinomumo geografinė aprėptis, signatūra (parašas), žinoma, tema, kilmės ir buvusių kūrinio savininkų istorija. Iš esmės kitaip reikėtų vertinti šiuolaikinių, dar aktyviai dirbančių, autorių darbus. Beje, apie investavimą į meno kūrinius esu ne kartą skelbęs straipsnių, aptarinėjęs viešose paskaitose. Jeigu namai puošiami paveikslais tik todėl, kad taip daro kiti, sakykime, draugai, pažįstami, taip pat todėl, kad „reikia“, jeigu nenori atrodyti visiškai abejingas meno sričiai ar jos neišmanėlis (tokiais atvejais įžiūrėčiau snobiškumo apraiškas), tai geriau jų atsisakyti, nes kitaip paveikslai taps erzelio pretekstu.

Dr. Eugenijus Skerstonas primena, kad paveikslai tas pirkinys, į kurį verta investuoti.
(Vido Černiausko nuotrauka).

Pagal ką turėtume pasirinkiti savo namams paveikslą? Ar egzistuoja, kalbant šia tema, kokie nors kriterijai, geras skonis, apskritai?

E.S. Kriterijų yra ne vienas ir ne du – jų daug; keletą jų paminėjau atsakydamas į ankstesnį klausimą. Pratęsdamas jį, galėčiau išvardyti dar keletą svarbių: paveikslų visuma (jų skaičius), atsižvelgiant į jų atlikimo technikas (sakykime, tapybos darbų iškabinti šalia grafikos darbų – nereikėtų, tai būtų didelė klaida), eksponavimo ant sienų kompozicija, atsižvelgiant į atstumus, paveikslų formatą (mažesnio formato – apačioje, didesnio – viršuje; mažesni juk geriau apžiūrimi iš arti…) ir t.t. Kalbant apie meninį skonį, tai jokio „teisėjo“ lyg ir nėra. Kiekvienas iš mūsų tai, ką matome suvokiame skirtingai, taigi ir gėrimės skirtingai. Asmeniui ji gali būti priimtina arba ne, o požiūris į per ilgą laiką susiklosčiusias „taisykles“ gali būti vertinamas kaip dogmatiškas, taigi neatmestina, kad gali kilti noras jam priešintis.

Ar yra taisyklė, apsprendžianti paveikslų kiekį ant sienos, vienoje erdvėje ir pan.?

E.S. Vienintelės taisyklės atrasti lyg ir nepavyktų – skirtingais istorijos etapais, skirtingose kultūrose, įskaitant religijas, vaizduojamosios dailės kūrinių, taigi ir paveikslų skaičius, o tai pat jų eksponavimo kompozicijų būdų, būta neapsakoma įvairovė. Nežiūrint į tai, galėtume išskirti tam tikras tendencijas, kurios galėtų būti laikomos komponavimo taisyklėmis ar principais. Paminėčiau geometrinį paveikslų grupavimo principą įprastai galiojantį mažo formato darbams. Simetrinį arba klasikinį, kuris labiausiai priimtinas man pačiam, kai paveikslų centras esti akių lygyje. O jam priešingas yra asimetrinis grupavimas, kuris žvilgsniui nepatrauklus, tačiau daugelis mano, kad „įdomesnis“ už simetrinį. Taip pat paminėtini horizontalus ir vertikalus principai. Tapybos ir grafikos darbai dažniausiai grupuojami pagal temas, ikonografinio lauko (vaizdo) – pagal turinį. Neatmestinas grupavimas pagal atlikimo technikas, sakykime grupė pastelės, akvarelės ar guašo technika atliktų darbų.

Kur įsigyti paveikslą šiandien: galerijoje, aukcione, antikvariate?

E.S. Kur tik pageidaujate, nes visos išvardytos meno kūrinių pardavimo vietos lygiavertės ir, sakyčiau, vienodai patikimos. Daug lemia jūsų apsisprendimas matant kūrinį ir įsiklausant į specialisto komentarus. Turiu minty, kad būtina juos ne tik išgirsti, bet ir suprasti, o tam būtinas pirkėjo, juolab ketinančio įsigyti meno, išsilavinimas. Jo siekdamas pirkėjas turėtų pasidomėti meno istorija, pasigilinti į meniškumo ypatumus, vietinės meno rinkos ir užsienio meno rinkų gyvavimo principus, dailininkų (preities ir šiuolaikinių) veiklą, jų deklaruotas arba deklaruojamas vertybes, susipažinti su plačiai išgarsėjusiomis klastočių ir jų iniciatorių istorijomis. Beje, nusprendusiems investuoti į vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, visuomet patarčiau, nes nepakenktų, kad ir labai pasitikint savimi, kreiptis į meno srities profesionalus, įskaitant, žinoma, muziejininkus, galerininkus, antikvarus ir aukcionų specialistus.

Paveikslas kaip investicija: verta pamąstyti?

E.S. Išties verta…, bet pamąstyti, įvertinant daug aplinkybių, kurias, net esmines, sunku užtikrintai numatyti. Investavimas – rizikos „įgyvendinimo“ procesas. Esu ne kartą viešai minėjęs, kad investavimas į meno kūrinius – intelektualų veikla, nors labai patraukli snobams ir tai nėra blogai. Meno kūrinio atributavimas (priskyrimas konkrečiam autoriui-kūrėjui) ir autentiškumo nustatymas – itin svarbūs veiksniai, investicijai suteikiantys užtikrintumo. Jeigu kalbėtume apie pirmąjį investavimo aktą, tai jo metu įgyjami menininkų darbai į namus „keliauja“ sukeldami daugybę jausmų, nuojautų ir vilčių. Per daugelį metų ne be pagrindo susiformavo nuomonė, kurią galėtume vadinti ir taisykle: teisingai nustatyta tikrų meno kūrinių vertė, laikui bėgant, nekrinta, bent jau išlieka nepakitusi. Taigi, atsižvelgiant į šią, sakyčiau, istorinę „taisyklę“, investuoti– vert

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Kalėdų laukiant – teptukui šokant

Atrodo, kad pagaliau galime atrasti laiko ilgai atidėliotiems darbams ir nors to priežastys nedžiugina, tai nors darbais pasidžiaukime. Kadangi ne už kalnų Kalėdos, tai istoriją norėjome pradėti nuo minties atnaujinti senutėles pačiūžas ir paversti jas kalėdiniu namų dekoro akcentu. Tačiau klaipėdietė Marina BLAŽKO, į kurią kreipėmės patarimo, pasiūlė dar kelias idėjas, kurioms niekaip nepajėgėme atsispirti ir kurios galbūt įkvėps naujoms paieškoms ir jus. Nors dar ir dar kartą primename, kad prieš perdažydami baldus, įvertinkite juos ir dažykite tik tada, kai įsitikinsite, kad ne sugadinate, o pataisote.

Komoda „Baltoji svajonė“

Marina dirba su puikiais „Frenchic Furniture Paint“ dažais, taigi ir mes jokių kitų neieškojome. Juolab kad dirbti su jais tikrai smagu ir svarbiausiai – saugu. Dažai natūralūs, kreidiniai mineraliniai, taigi bekvapiai, greitai džiūsta, prieš naudojimą nereikia nei maišyti, nei skiesti, nei kitaip paruošti. Be to, tinka įvairiems paviršiams. Savo pamoką Marina pradėjo nuo didžiausio daikto – komodos. Tokio stiliaus naudoti baldai paprastai mus pasiekia iš Vakarų Europos, dažniausiai – iš Nyderlandų. Jie yra gana kokybiški, patvarūs, dažniausiai būna faneruoti kokia nors mediena. Pastaruoju metu tokie baldai pinga, nes nėra itin madingi ar įdomūs tikrojo antikvariato mėgėjams. Taigi pats tas objektas eksperimentams – istorijai nebūsime prasikaltę. Juolab kad šviesi spalva tikrai gerai dera su jų stilistika, jei tik neįsivaizduosime, kad kuriame Provanso stilių.

Jei ir Jums reikia tokių dažų, ieškokite jų ČIA.

Komodai restauruoti prireiks šių „Frenchic“ produktų:

„Wolf Whistle” spalvos dažų. pilko vaško. lako, „Fren Sheen” pudros.

Taip pat pasirūpinkite papildomomis medžiagomis ir įrankiais:

Įvairaus šiurkštumo šlifavimo popieriumi, virtuvine kempinėle, teptuku (naudojant „ Frenchic“ teptuką dažų sąnaudos būna mažesnės), vaško teptuku, voleliu, keliomis medvilninės medžiagos skiautelėmis.

Dažyti rinkitės baldus, kurie neturi istorinės vertės.

Žingsnis po žingsnio

Pasiruošimas darbui. Pirmiausia nuo komodos nusukame rankenėles, kad jos netrukdytų dirbti, po to nuimame dureles, ištraukiame stalčius. Kad dažai geriau susigertų, visą komodos paviršių nušveičiame šiurkščiu šlifavimo popieriumi, nuvalome dulkes ir baldą nuriebaliname. Paviršius turi būti labai švarus, kad dažai dengtųsi lygiai.
Dažymas. Komodą dažome voleliu 2-3 kartus. Nudažę palaukiame, kad dažai išdžiūtų( maždaug apie valandą). Norėdami, kad paviršius būtų glotnesnis ir tolygesnis, kiekvieną išdžiūvusį sluoksnį lengvai patriname smulkiu šlifavimo popieriumi. Galiausiai, kai 3 dažų sluoksniai nugula ant komodos, paliekame ją džiūti parą.
Dengimas vašku. Pasirenkame pilką vaško spalvą. Norėdami paryškinti paviršiaus faktūrą ir išgauti sendinimo efektą tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, aplink dureles ar stalčius, paviršių teptuku nuvaškuojame plonu sluoksniu. Vaško perteklių pašaliname švaria medvilnės skiautele ir leidžiame jam džiūti parą.
Dengimas laku. Jei komoda bus intensyviai naudojama, neapsieisime be lako. Jis apsaugos dažus nuo mechaninių pažeidimų. Laką dengiame švelnia kempinėle tris kartus. Sluoksnis išdžiūsta per valandą.

Rankenėlių dažymas. Rankenėlėms dažyti sumaišome „Frenchic“ laką ir bronzos spalvos pudrą. Dažome teptuku 2-3 sluoksnius ir paliekame džiūti valandai.

Dar daugiau praktinių patarimų ir darbų pavyzdžių, pamatysite ČIA.

Švytinti banketė

Nedidukė banketė irgi iš sendaikčių parduotuvės. Ją Marina įsigijo jau žinodama, kad baldas stovės toje pačioje erdvėje kaip ir komoda - koridoriuje, taigi ir atnaujinti ją nutarė labai panašiai. Kėdutė medinė, patvari, tik su kiek susidėvėjusiu gobelenu. Darbuokimės drauge, o priemones naudokime tokias pat kaip ir komodai atnaujinti.

Pirmiausia nuo kėdės nuimamame sėdimąją dalį, o nuo jos – seną gobeleną.
Šiurkščia kempinėlė negailėdami jėgų braukiame per medinę kėdutės dalį ir taip pašaliname dulkes bei įvairius kitus užsilikusius nešvarumus ant medienos paviršiaus. Nuriebaliname, kad būtume tikri, jog paviršius idealiai švarus ir sausas.
Apverčiame kėdutę aukštyn kojomis ir trimis plonais sluoksniais tepame dažus. Sluoksnis, kaip minėta, džiūsta apie valandą.
Imamės minkštosios dalies atnaujinimo. Pirmiausia iškerpame ir uždedame sluoksnį porolono, kad kėdutė būtų minkštesnė ir labiau „pasipūtusi“, ant jos dedame atraižą dailaus naujo gobeleno ir „prišaudome“ specialiu baldiniu pistoletu metalinėmis kabėmis.
Kėdutės medinę dalį dar dengiame baltu vašku, taip išgaudami lengvą „žiemiškumo“ įspūdį, o drauge ir sendinimo efektą. Vašką patogu dengti specialiu teptuku arba medvilninės medžiagos atraižėle. Vaškuoti reikia ten, kur norisi lengvo sendinimo efekto. Jei norime, galime ir nulakuoti – dažai geriau laikysis.

Pagal paskirtį kėdutę naudojame jau kitą dieną, jei tik negaila – juk pavyko nuostabiai.

Kai pačiūžos pavargsta

...jos tampa Kalėdų dekoracija. O juk nuo jų viskas ir prasidėjo. Ačiū Marina, puikiai išpildžiusiai mūsų prašymą „atgaivinti“ senas pačiūžas. Šventiškuose namuose joms bus tikrai smagiau nei rūsyje.

Pačiūžas kaip ir ankstesnius baldus labai gerai nuvalome, nuriebaliname ir nudžiovinę padengiame dviem dažų sluoksniais. „Frenchic“ dažai tinka gobelenui, stiklui, tad ir odinėms pačiūžoms puikiai tiko. Spalva šiuo atveju –„Hornblower“.
Nudažytas pačiūžas dviem sluoksniais padengiame lako ir bronzos spalvos pudros mišiniu. Dažų beveik nesimato, vien spindesys, bet to ir siekta laukiant švenčių.
Taip dekoruotomis pačiūžomis galime puošti kiemo vartus, namų duris, arb kabintyi ten kur norisi – juk taip gražu ir žiemiška, net tuomet, kai žiemos nėra.

Dar daugiau gražių dekoro idėjų ieškokite ČIA.

Nuotraukos iš asmeninio Marinos BLAŽKO archyvo.

Patiko? www.blamarin.lt laukia Jūsų.

Biblioteka – Renavo dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas

Į Renavo dvarą Mažeikių rajone, kuriame buvo 13 dvarų, važiavome gan vėjuotą ir darganotą spalio dieną, tačiau subjuręs oras jo žavesio nesumažino. Ant srauniosios Varduvos kranto stovintis mūrinis dvaras, apsuptas didingo angliško stiliaus parko ir ūkinių pastatų komplekso, išties įspūdingas. Tai vienas įdomiausių ir geriausiai išsilaikiusių dvarų ansamblių Žemaitijoje. 1999 metais Renavo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau mus čia atvedė jo išskirtinumas – kažkada dvare buvusi didžiulė biblioteka savo gyvenimą čia tęsia ir toliau. Tiesa, kur kas mažesnė, bet ji vis tiek yra.

Po Renavo dvaro rūmų istoriją pasižvalgius

Ankstesnis Renavo vardas buvo Gaurė arba Gaurai, dažnai minimas ir Gaurelių vardas. Seniausias dokumentas, kuriame paminėtas Gaurelių dvaras, yra datuotas 1589 m. gruodžio 26 d. Tuomet dvaro pastatas buvęs medinis, šiaudiniu stogu. XVII a. pabaigoje dvarą įsigijo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys – Vokietijoje, Brėmene. Lietuvoje ji buvo žinoma jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo. Labiausiai jis suklestėjo vokiškos kilmės baronams Rönne, pavertus dvarą savo centrine valda (1753 m.). Renavo vardu dvarą pradėta vadinti tik nuo 1780 m. pagal Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriaus Renė pavardę. Tačiau abu pavadinimai (Gaurai ir Renavas) išliko iki XX a., tik Gaurai virto pagrindinio Renavo dvaro dalimi (palivarku). XIX a. viduryje Gaurai dar buvo vadinami Antapoliu, manoma, kad nuo dvaro savininko Antano Renė vardo.

Baronas Mikalojus Antanas Renė (1795–1877) dvarą valdyti pradėjo XVIII a. viduryje. Jis buvo Vilniaus universitete apsigynęs filosofijos magistro laispnį, todėl labai vertino mokslą ir meną. Renavo dvaras visą Renė giminės valdymo laikotarpį būdavo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Po Mikalojaus Antano mirties dvarą paveldėjo jo brolio Felikso Rene (1797-1857) sūnus Eugenijus Renė (1830-1895), kuris pats kūrė eiles. 1878 m. jis Vilniuje išleido knygą “Poezye i prace dramatyczne”, pagal save pertvarkė giminės kolekcijos, biblioteką. 1895 m. mirus Eugenijui, Renavas atiteko jo giminaičiams grafams Melžinskiams. 1895 m. čia apsigyvena grafas Feliksas Mielžinskis (1871-1910). Felikso našlė Stanislava (1869-1958) ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės.

Paminklas broliams Stanislovui ir Gabrieliui Narutavičiams. Baronas Antanas Renė pasižymėjo filantropizmu: jis globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos 2 sūnus – Stanislovą bei Gabrielių. Jos vaikams mokyti Antanas Renė nusamdė pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtos, praeities ir kalbos tyrinėtoją Lauryną Ivinskį (1810–1881). Galbūt tai turėjo įtakos, jog auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862–1932) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Beje, prieš mirtį Antanas Renė našlei ir jos vaikams užrašė kapitalą, garantuojantį kuklų pragyvenimą.

Renavo dvaras Antano Renė valdymo laikotarpiu...

Baronas Antanas Renė buvo Telšių pavieto maršalka, mokyklų globėjas, nuo 1850 m. ėjo Telšių pavieto bajorų vado pareigas, garsėjo pomėgiu sodininkauti. Tad dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai. Antanas Renė Vilniaus universitete buvo apsigynęs filosofijos magistro laispnį, taip pat studijavo Tartu universitete, todėl labai vertino mokslą, ypač gamtos, ir meną. Antanui Renė labai rūpėjo dvaro reikalai, todėl 1830–1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – čia ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai. Renavo dvaras siejamas ir su 1863 m. sukilimu. Dvare buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis.

...ir dvaro paveldėtoju tapus Eugenijui Renė

1877 m. dvaro paveldėtojas Antano Renė brolio Felikso sūnus Eugenijus Renė rekonstravo rūmus. Metalinį prieangį, tikriausiai, pristatė Eugenijus šimtmečio proga, kai vietovei buvo suteikta giminės pavardė (1880 m.). 1890 m. Renavo dvaro inventoriuje minimi mūriniai pastatai: rūmai, svirnas, arklidė, kluonas, oranžerija, vandens malūnas, karčema; mediniai pastatai – administracinis pastatas, tarnų namas, skalbykla, paukštidė, ledainė ir kiti.

Iki 1895 m. dvare gyvenęs Eugenijus Renė (1830–1895) mėgo keliauti, domėjosi menu, pats rašė eilėraščius (lenkiškai). 1878-aisiais Vilniuje jis net išleido 400 puslapių knygą “Poezye i prace dramatyczne”. Eugenijus Renė Renavo dvare pagal save pertvarkė giminės kolekcijas, biblioteką. E. Renė mirė 1895 m. gruodžio 25 d. Berlyne ir buvo palaidotas jo tėvo statytos Gargždų bažnyčios šventoriaus baltos koplyčios rūsyje.

Dvaras naujų spalvų įgavo šeimininkaujant Feliksui Melžinskiui

Po Eugenijaus Renė Renavo dvarą valdė Felikso Renė anūkas Feliksas Melžinskis (1871-1910). Tais laikais priekinėje rūmų portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. baltojo marmuro židinys, holo dešinėje buvo įrengta puotų salė su židiniu. Rūmų daržo pusėje įrengtas didelis salonas: čia taip pat stovėjo marmuro židinys, kabėjo krištolinis sietynas. Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo, raudonmedžio bei kitų vertingų medžių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas.

Savo unikalumu garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1 000 tomų knygų (dauguma jų gražiai įrištos, vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. II pusės lotyniški leidiniai. Bet į ją mes sugrįšime dar vėliau.

Mielžinskio valdymo laikotarpiu Renavas garsėjo ne tik sodu, bet ir šiltnamiais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį. Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės. Deja, 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, jo archyvas iškeltas į Telšius, kur pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sudegė. Štai kodėl Renavo dvaro istorijai pažinti yra labai maža medžiagos.

Renavo dvaro sodyba mūsų laikais

Po karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. Pirmąkart Renavo rūmai buvo restauruoti 1985 metais. 2012 m. restauruotos dvaro rūmų patalpos: sutvarkytas fasadas, stogas, vandentiekio ir nuotekų tinklai, vidaus elektros tinklai, priešgaisrinė ir apsauginė signalizacijos, pakeisti langai, atnaujintos durys, laiptai, grindys, įrengta vaizdo stebėjimo sistema. Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose, kaip ir anksčiau, veikia atnaujinta nuolatinė Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra. Antrasis aukštas tapo meno galerija, kurioje eksponuojamos įvairios menininkų parodos, vyksta plenerai, susitikimai.

Pastaraisiais metais Renavo dvarą labai išgarsino čia filmuota dalis didelio populiarumo sulaukusio meninio filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ scenų. Anot filmo kūrėjų, šis dvaras iš daugelio pasirinktas, nes sužavėjo jo grožis ir autentika.

Jei teks viešėti Renavo dvare, būtinai pavaikštinėkite po parką, išsiskiriantį medžių ir krūmų rūšių bei jų formų įvairove. Čia auga storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo krūtinės aukštyje siekia per 1,20 m. Parko aplinkoje ryškiai išsiskiria Veimutinė pušis, kanadinė cūga, geltonžiedis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma.

Viena iš dvaro kultūros dalių – biblioteka

Dvaras be bibliotekos turbūt sunkiai įsivaizduojamas, kaip dvaras – be dvaro pastato ar parko. Deja, šiandien retas kuris dvaras gali pasigirti išlikusiomis knygomis, o štai Renave visas įdomus dvaro bibliotekos kambarys. Knygos į biblioteką pateko nuo XIX a. pradžios iki A. Renne mirties – 1877 metų. Spintos knygoms, kurių čia buvo apie tūkstantis, išsidėsčiusios per du aukštus. Renavo dvaro bibliotekos knygos, kaip ir kitų asmeninių bibliotekų knygos, buvo skirtos tenkinti vieno asmens, vienos šeimos poreikiams ir retai iškeliaudavo iš dvaro. Dauguma šios bibliotekos knygų buvo išleistos 19 a., nemažai 18 a. antroje pusėje. Vietiniai gyventojai dar prisimena, kaip rusų kareiviai iš brangių odinių knygų viršelių darydavosi batų padus, o retomis knygomis pasikurdavo krosnis. Tik stebėtis reikia, kad vis dėlto nemažai Renavo dvaro bibliotekos knygų išliko. Keletas jų yra saugoma žemaičių muziejuje „Alka”, bei dauguma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Renavo dvaro biblioteką kaupė ir tvarkė rūmų savininkas, vienuoliktosios kartos Renne giminės atstovas A. Renne. Knygų jau turėjo ir jo tėvas Feliksas Renne, turtingas ir išsilavinęs žmogus, masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys. A. Renne domėjosi gamtos mokslais, studijavo Tartu ir Vilniaus universitetuose, todėl ir jo biblioteką galima būtų pavadinti gamtamoksline, nors tarp jų būta filosofinių, istorinių, mokslo populiarinimo – fizikos, chemijos ir apie astronomiją pasakojančių leidinių, įvairių mokslo šakų žinynų, enciklopedijų, kelionių aprašymų, vadovėlių kalboms mokytis ir itin mažai grožinės literatūros.

XIX a. viduryje biblioteką papildė Žemaičių vyskupo nominato Jono Krizostomo Gintilos bibliotekos knygos – rasta 105 pavadinimų knygų, kurios sudarė bemaž pusę Renavo bibliotekos ir taip čia atsirado atsirado teologinės literatūros. Renavo dvaro bibliotekoje daugiausia knygų buvo prancūzų kalba, kadangi šios kalbos vyravimas XIX amžiaus dvarų kultūroje buvo labai ryškus. Yra leidinių vokiečių, lotynų, šiek tiek – lenkų, anglų, italų kalbomis.

Kai kurios knygos ypač kokybiškos poligrafijos, puikiai išsilaikiusios spalvotos iliustracijos. Dauguma knygų buvo įrištos – vertingiausios turėjo itin gražius, prabangius viršelius, yra ir prastesnės poligrafijos leidinių, net plonais viršeliais ir primenančių šiuolaikines brošiūras. Ant itin vertingų, brangių knygų jų savininkas A. Renne palikdavo savo autografą, knygų nuosavybės ženklus – lipdes. Ant stačiakampio rėmelio viduje įrašas „A.B.RÖNNE“. Lipdės buvo išspausdintos ant geltono, žalio, balto, violetinio ir mėlyno popieriaus – spalva priklausė nuo to, kokios tematikos knyga. Ant daugelio knygų jau užklijuotos baltos lipdės su Evaldo Renne užrašu. Po jomis dar matyti kiek didesnės įvairių spalvų lipdės. Evaldas buvo A. Renne brolio, gyvenusio Gargžduose, sūnus: po dėdės mirties paveldėjo jo biblioteką. Koks buvo bibliotekos dydis – nežinoma, leidiniai nebuvo sunumeruoti, katalogo nebuvo.

Ši vertinga knygų kolekcija sovietmečiu buvo išvežta: knygos buvo saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, daug jų pateko į privačias rankas. Tačiau neseniai Į Renavo dvaro rūmų biblioteką sugrįžo apie 100 čia buvusių jos savininko A. Renne knygų. Iš viso pavyko rasti 245 pavadinimų knygų. Kitų A. Renne bibliotekos knygų likimas neaiškus, o grįžusiųjų dar laukia kruopštus tyrinėjimas, jų registracija, katalogo sudarymas.

KNYGOS ŠIANDIEN

Neįsivaizduoju namų be knygų. Kai jų namuose nematau, nuliūstu. Šiaip laikais didelė biblioteka su nuolat kaupiamais enciklopediniais ar mokslo populiaruinimo leidniais tikrai nebūtina, nes gausybė greitai besikeičiančios informacijos virste virsta iš interneto. Akivaizdu ir tai, kad interneto tinklas niekada netaps visaverčiu knygos pakaitalu. Neįmanoma palyginti kompiuterio pelės spragsėjimo su puslapių šnarėjimu, švelnių dramblio kaulo spalvų puslapio su šaltu ekranu,ką jau kalbėti apie tikrų namų estetų požiūrį- odiniai ar net nutriušę kartoniniai senų, retų leidinių viršeliai labai puošia namus. Senų leidinių kolekcionavimas, laimei, populiarumo ir didelio susidomėjimo neprarado. Mūsų laikais kompiuteris ir grožinės ar meno literatūros leidiniai šiuolaikiniame darbo kabinete puikiai „sugyvena“. Tokį sumanymą įgyvendinti visada lengva, nes viską lemia užsiėmimo pobūdis- dirbti su komiuteriu ir skaityti reikia panašių sąlygų, nes abiem aplinkybėmis būtina susikaupti, vadinasi, aplinkos puošyba turi būti santūri. Kita vertus, bibliotekoje tarp knygų tikrai atsirs vietos ir kompiuteriui. Iš patvirtintų praktinių patarimų galėčiau paminėti vieną patį svarbiausią – bibliotekoje reikėtų vengti knygas dėlioti dviem eilėmis.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Jurga SAJENKIENĖ Rasa ŽEMAITIENĖ Jurgos SAJENKIENĖS nuotraukos

Rubriką "Įš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Emilis GALE: didysis stiklo reformatorius

Nors XIX a. antros pusės prancūzų menininkas Emilis Gale (Emile Galle) pirmiausiai tapatinamas su stiklo meistryste, bet jis ir nepakartojamas baldų kūrėjas, nekalbant jau apie tai, kad yra vienas žinomiausių Prancūzijos Art Nouveau stiliaus atstovų. Bet prasidėjo viskas iš tiesų nuo stiklo.

Kitokiu žvilgsniu į stiklą

XIX amžius galutinai neišsiskyrė nė su vienu iš prieš tai buvusių stilių, jame buvo pakankamai spalvingas jų mišinys, tačiau visuomenė laukė kažko naujo, troško emocijų sprogimo ir ilgėjosi dar vienos filosofijos. Laimingo atsitiktinumo dėka XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijoje gyveno ir dirbo meistras, kurio meniniai siekiai, drauge dar su keliolika bendraminčių, padėjo pagrindą naujai krypčiai Art Nouveau, apjungiančiai Rytų filosofiją, subtilią Vakarų Europos estetiką ir naujų technologijų galimybes. Meistro vardas buvo Emilis Gale (18460805 – 19040923). Būdamas vos 28-erių jis tapo vieninteliu tėvo dirbtuvių, kurių specializacija buvo stiklo ir keramikos gamyba, vadovu. Nepaisant stabilių pajamų iš tuo metu gamintų produktų pardavimo, jaunasis Emilis matė, kad stiklo gaminiai gali būti ne tik utilitariniai. Stiklo medžiagos plastiškumas ir kartu kietumas jo manymu galėjo atverti kur kas daugiau galimybių eksperimentams. Dėl tokio savo matymo ir kūrybinių bandymų, kurių netruko imtis, jis tapo vienu iš naujo meninio stiliaus pradininkų ir novatoriumi dekoratyvinio stiklo srityje.

Nauji produktai – meno kūriniai

Emilis Gale gimė ir baigė savo gyvenimą mažame Prancūzijos Nansi mieste, o jį apsupusi gamta, tapo didžiąją jo mūza. Jo darbuose matomi modifikuoti gamtos motyvai: virš rytinio upės rūko švyti sidabriniai žiogų sparneliai, žydi išskirtinės orchidėjos, karališkos rožės, rafinuoto violeto lelijos, skraido vabzdžiai iš fantastinio pasaulio. Ir visa tai žavingojo Art Nouveau stiliaus ženklai stiklo trapume.

Pavyzdžiui, vaza pavadinimu „Prancūzijos rožė“ tarsi atspindi visą vidinį menininko pasaulį ir jo suvokimą apie tėvynę. iš kurios jis semiasi įkvėpimo. „Dubuo su laumžirgiu“ atrodė panašus į siurrealistinį ne šio pasaulio svečią smaragdo akimis, plaukiantį žiūrovo link. Vabzdys toks grakštus, jo sparneliai tokie lengvi, kad atrodo akimirka ir laumžirgis paliks vanilės-šokolado spalvos vazą ir leisis į tikrą kelionę.

Neįtikėtinas gaminių plastiškumas, grakščios formos, gėlių motyvai, neįprasta stiklui spalvų paletė, tūrinės dekoro figūros kiekvieną kūrinį pavertusios išskirtiniu, sukrėtė pasaulinę parodą Paryžiuje 1878 m. ir per naktį meistrą padarė žvaigžde – jo darbai buvo išgraibstyti neįtikėtinai greitai.

Neįprasti dekoro siužetai ir detalės

Autoriaus naudojama „clair-de-lune“ („mėnulio šviesos“) technika leido pagaminti daugiasluoksnį stiklą, o apdorojus darbą rūgštimi, dažais bei dekoravus raižiniais ir turinėmis figūromis, kiekvienas kūrinys tapo tiesiog išskirtiniu. Juolab, kad ir dekoro temos dažnai būdavo labai neįprastos. Pavyzdžiui, sraigės formos vaza, arba vaza su vynuogėmis dekoruota sraigutėmis, arba vaza su šiknosparniais, arba dėžutė su aštunkoju. Dirbdamas su stiklu meistras naudojo ofortą, drožybą, martelio techniką, kai ant paviršiaus padaromos išpjovos, kurios sudaro ažūrinį foną.

Vėliau Emilis Gale įsiliejo į kitų meninininkų draugiją, bet ir toliau užsiėmė stiklo gaminių propagavimu, sparčiai plėsdamas ir savo gaminių asortimentą. XIXa. pabaigoje jis kūrė nuostabius stiklo ąsočius, dekoratyvines dėžutes, stalo lempas ir kvepalų flakonėlius. Išskirtinio dėmesio nusipelno šio meistro lempos – gracingi, žavingi ir romantiški kūriniai, skleidžiantys ypatingą šilumą nors pagaminti iš gana šaltų medžiagų: bronzos ir stiklo.

Pačiam meistrui visada buvo svarbus ne tiek gaminio siužetas, kiek pats daikto gamybos procesas, stiklo, spalvos, tekstūros derinys. Jis nuolat eksperimentavo, apsunkindamas techniką, todėl vėlesni darbai, daug turtingesni, techniškesni ir kupini papildomų elementų.

Emilio Gale dirbtuvėse buvo gaminami produktai plačiajai visuomenei, tačiau gavęs karališkosios šeimos, garsių rašytojų ar turtingų žmonių užsakymą, meistras darbą atlikdavo pats ir pradėdavo jį nuo eskizo. Jo eskizai tokie gražūs švelnūs ir estetiškai puikūs, taip subtiliai perteikiantys piešinio nuotaiką ir charakterį, kad jau juos galima laikyti meno kūriniais.

Baldų muzika

Nepaprastai mylėjęs stiklą, Emilis Gale vis dėlto buvo universalus menininkas. Jis puikiai išmanė mena, grafiką, tapybą ir kūrė kasdienius dalykus, bet…ne kasdieniškus. 1895 m. Nansi mieste buvo atidaryta parduotuvė „La Maison de l’Art Nouveau“, kurioje buvo eksponuojami šiuolaikinio stiliaus interjero daiktai, kurių dauguma buvo sukurti novatoriškų dizainerių Emilio Gale ir Luiso Majorelio (Louisas Majorelle), taip pat baldininko, taip pat Art Nouveau stiliaus pradininko.

XIX amžiaus pabaigoje pagal Emilio Gale eskizus sukurti baldai, išsiskiria grakščia forma ir turtingais dekoratyviniais elementais. Menininkui buvo svarbu viskas: patogumas, plastiškos formos, medžiagų pasirinkimas ir apdaila. Nepaisant to, kad Gale gamykloje jau buvo įrengtos mechaninės mašinos, dauguma baldų detalių buvo gaminamos rankomis. Baldai buvo padengti medžio faneruote, dekoruoti paauksuotomis detalėmis ir intarpais. Floristika ir drugeliai išliko mėgstamiausiais meistro dekoro motyvais ir balduose. Papuošti raižiniais,inkrustuoti įvairių rūšių mediena, stiklu ir brangakmeniais, jie tapo bet kokio interjero puošmena. Labai dažnai baldai buvo iš raudonmedžio, mat jis buvo populiarus dėl įvairių spalvų: nuo rausvai šviesiai rudos iki sodrios plytos ir net šokolado, tamsių violetinio atspalvio medienos raštų. Ši mediena labai kieta, todėl iš jos pagaminti produktai yra puikiai išsaugoti iki šių dienų.

Pagrindinė Art Nouveau stiliaus E. Gale išraiškos priemonė buvo ornamentas, kuris vienu metu ir dekoravo, ir kompociziškai formavo gaminio struktūrą. Beje, poezijos mylėtojas Emilis sukūrė „kalbančius“ kūrinius, mat ant vazų ir baldų labai mėgdavo užrašyti garsių autorių citatas, poetų posmus. Tai buvo be galo romantiška asmenybė ir tą byloja jo kūryba.

Emilis Gale mirė nuo leukemijos Nansyje 1904 m., būdamas populiarumo viršūnėje. Nuo to laiko, keturių dukterų pastangomis dirbtuvės bandė egzistuoti iki 1936 m.. Buvo gaminami nedideli stiklo gaminiai ir kai kurių baldų partijos pagal išlikusius eskizus. Tačiau niekam nebuvo lemta pakartoti Gale darbų. Nepaisant visų pastangų, šeimos fabriko turtas buvo parduotas aukcione, o šiandien tik laimingieji gali pasigirti daiktais, kuriuos sukūrėė meno ir amatų genijus – Emilis Gale, nes didžioji jų dauguma puošia pasaulinio garso muziejus.

Emilio Gale darbų skiriamieji ženklai

Emilis Gale sugebėjo pajusti meno filosofiją ir visada didžiavosi savo darbais. Kiekvieną iš jų meistras visada pasirašydavo, tarsi bučiuodamas prieš leidžiant į didįjį gyvenimą. Emilis Gale buvo originalus ne tik meniniais sprendimais, jo prekės ženklas irgi unikalus.

Ant vazų parašas dažniausiai būdavo apačioje ir harmoningai derėdavo prie gaminio spalvų gamos. Štai ant vazos su peizažu tas parašas panašus į trapią valtį, plaukiančią ežeru, o ant medinės dėžės jis labiau pimena dekoratyvinį augalą, derantį prie pagrindinio piešinio. Ant vazos su begonijų žiedais ir lapais, antspaudas išgraviruotas auksu: sukūrimo metai – 1900 m. – labai subtiliai, įmantriai, neįprastai.

Parašus turėjo ir baldai. Štai sieninė spinta, pagaminta 1900 m. ir dekoruota šakų motyvais, puošniomiss aguonomiss su pumpurais intarsijos technika dešiniajame kampe turi autoriaus parašą, kuris tarsi išlenkta liana.

Po Emilio Gale mirties fabrikas gyvavo kelis dešimtmečius, gaminiai atitiko įkūrėjo stilių, tačiau prekės ženklas pasikeitė. Dvejus metus, pradedant nuo 1904 – ųjų metų prie pirmosios pavardės raidės buvo pritvirtinta žvaigždutė. O kūriniai nuo 1906 iki 1936 m. buvo pažymėti tipiniu antspaudu.

Tačiau unikalūs eksponatai, saugomi viso pasaulio muziejuose, pasirašyti Emilio Gale ranka, yra idealūs, gražūs, nepakartojami net po daugelio metų ir, žinoma, patys vertingiausi.

Aplankę šią vasarą daugybę Lietuvos dvarų, medinių dvarų temą pasilikome pabaigai, mat medinukų istorijos dažnai kiek kitokios nei mūrinių. Apžvelgti medinių dvarų likimus sutiko architektė – architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė.

Ypač unikalus, net archajiškas, žinomas kaip seniausias Lietuvoje, yra XVII a. pab. medinis Staškūniškio dvaro ponų namas (rūmai) Širvintų r. tikrai nusipelno dėmesio ir būti restauruotas vien dėl savo istorinės vertės.

Anot pašnekovės dažnas dvaras dar turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Atminimo lenta kabo ir ant Ilguvos dvaro rūmų, pastatytų XVIIIa. pabaigoje.

Paveldosaugininkai sako, kad XIX a. statyti Drobiškių dvaro rūmai – vienas vertingiausių medinės architektūros pastatų Kauno regione.

Išlikę neoklasicistiniai mediniai Gačionių dvaro rūmai buvo pastatyti 1870 metais pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą, o šiandien jų šeimininkas Piotras Rozenas juos prikėlęs naujam gyvenimui.

Tikrą barokinį medinį dvarą galime pamatyti Latvijoje, Ungurmuiže, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras.

Rasa Žemaitienė

Projektą "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Vienintelis toks eksponatas šalyje

Auksakalystės šedevras

Ketvirtasis eksponatas laikrodžių kolekcijoje

Valdovų rūmų muziejaus inf.

Valdovų rūmų muziejaus (Daliaus Avižinio) nuotr.

Istorijos takais

Liubavo dvare ne tik malūnas – ir oranžerija

Po Plungės dvaro oranžeriją – virtualiai

Plungės bibliotekos lankytojai gali matyti atkastas šildymo įrenginių liekanas.

Oranžerijos vizualizacijos fragmentas.

Kretingos žiemos sode – amžina vasara

Žiemos sodo interjeras 1890m. (Paulinos Mongirdaitės nuotrauka)

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO ir Plungės bibliotekos archyvo nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Židinio istorija

Židiniai Lietuvos dvaruose

Išskirtiniai Burbiškio dvaro židiniai.

Gelgaudiškio dvarą puošia dešimt restauruotų krosnių.

Zyplių dvaro krosnys.

Židiniai istoriniuose namuose

Židinio priedai, kurių galima ieškoti ir antikvariatuose

Židinio skydas

Malkų laikikliai

Židinio įrankiai

Anglių ar pelenų dėžė

Malkų dėtuvė

Židinio dumplės

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos Žemaitytės ir Giedros Bartas nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN"

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: “Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai”

Tegul šventės spindi sidabru

Laikas skambėti KRIŠTOLUI

Džentelmenai laukia kitokių dovanų

Damos renkasi vintažą

Vaikų kambario pasaka

Kolekcininkai visada turi viltį

Antikvariatų mįslės

Gražaus švenčių laukimo ir dovanų džiuginančių širdis!

Tekstą parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Monikos POCIŪTĖS

Diskutuotina biuro kilmė

Meno kūriniai su paslaptimi

Biuras už milijoną

Biuro su cilindriniu dangčiu pirmtakas Liudvikui XV atsiėjo milijoną frankų.

Sekreterų gimtinė - Italija

Įspūdingas 1884m.pagamintas sekreteras, suskleistas tampa visai nedideliu badeliu.

Biurų tipai

Biurai - klasikinio stiliaus baldai iki šiol gaminami baldų gamintojų.

Sekreterai ir biurai interjere

Biurai ir sekreterai sugrįžta į mūsų namus, pamažu išstumdami klasikinius rašomuosius stalus.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Į Burbiškį sugrižęs šeimininkas

Du – viename. Ką rinktis?

Laivas dukros garbei Hugo Šojaus dvare

„Keturi evengelistai“ – Kretingos dvaro turtas

Eugenijus SKERSTONAS: "Paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis".

Dr. Eugenijus Skerstonas primena, kad paveikslai tas pirkinys, į kurį verta investuoti.(Vido Černiausko nuotrauka).

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Komoda „Baltoji svajonė“

Komodai restauruoti prireiks šių „Frenchic“ produktų:

Taip pat pasirūpinkite papildomomis medžiagomis ir įrankiais:

Dažyti rinkitės baldus, kurie neturi istorinės vertės.

Žingsnis po žingsnio

Švytinti banketė

Pagal paskirtį kėdutę naudojame jau kitą dieną, jei tik negaila – juk pavyko nuostabiai.

Kai pačiūžos pavargsta

...jos tampa Kalėdų dekoracija. O juk nuo jų viskas ir prasidėjo. Ačiū Marina, puikiai išpildžiusiai mūsų prašymą „atgaivinti“ senas pačiūžas. Šventiškuose namuose joms bus tikrai smagiau nei rūsyje.

Nuotraukos iš asmeninio Marinos BLAŽKO archyvo.

Dr. Eugenijus Skerstonas primena, kad paveikslai tas pirkinys, į kurį verta investuoti.
(Vido Černiausko nuotrauka).