Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Ar nudžiugins dovana iš ANTIKVARIATO?

Ne visus, bet tuos, ką jau nudžiugins tai labai. Juk mes žinome, kas iš mūsų artimųjų daiktus su praeities ženklais mėgsta, o kas ne. Tai, ko gero, ir būtų tas kriterijus, kuriuo remiantis galima pirkti dovanų seną daiktą arba ne. Na, o mes praeities nebijome, tad ir dovanos iš senų laikų mums mielos. Ieškojome jų šį kartą ne tviskančių prabanga, bet derančių bet kuriuose namuose, arba tiesiog džiuginanačių savo retumu ir tematika.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: “Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai”

Dovana iš antikvariato šiandien galėtų būti pavadinta ne tik antikvarine, bet ir vintažine. Dovanojant visuomet tikimasi, kad adresatas bus pradžiugintas, ypač toks, kurio interesai ir laisvalaikio pomėgiai dovanojančiajam puikiai žinomi. Viskas priklauso nuo mėgstamų sveikinamojo užsiėmimų, jo meninės nuovokos ir išsilavinimo, tiesa, tai pat ir amžiaus. Dovaną gausiančiojo asmens požiūris į antikvarinius arba vintažinius istorinės ir meninės vertės objektus gali nesutapti su dovanojančiojo požiūriu ir meniškumo savybių supratimu, todėl dovanoti daiktą vien todėl, kad jis antikvarinis arba vintažinis – neatsargus ir, gal būt, dovanojančiojo lūkesčių nepateisinsiantis poelgis. Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie – retų knygų mėgėjai. Užsienio šalyse, kuriose prekyba antikvaru išvystyta, antikvarininkai ir verslininkai kasmet, Šv.Kalėdų išvakarėse, sudaro viešoje erdvėje (periodinėje spaudoje, internete) skelbiamus galimų dovanų sąrašus, siūlo dovanas individualizuoti, sakykime, prie dovanojamo meno kūrinio prisegti etiketę su dedikaciniu įrašu, linkėjimais arba tinkama lotyniška sentencija. Dovanojamą daiktą galima išgraviruoti jį gausiančiojo vardo inicialais (monograma). Jeigu būtų nuspręsta tokią unikalią dovaną skirti vaikams ar paaugliams, tai nereikėtų pamiršti, kad įprastai jiems patinka pramogai skirtos naujovės, atitinkančios jų bendraamžių, o ne ankstesniųjų kartų atstovų, pomėgius. Visgi, antikvarinė (vintažinė) dovana gali būti vertintina kaip labai naudingas edukacinis „žingsnis”, meninio lavinimo „instrumentas” praturtinsiantis vaizduotę, žinias, kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Šventinių indų, įrankių ir taurių savo šventėms ir dovanų galite rasti ir ČIA.

Tegul šventės spindi sidabru

Kalėdos ir Naujieji – tai šventės, kada norisi spindesio, tad nuspalvinę jas sidabro spalva tikrai neprasilenksite su geru skoniu. Sidabro spalvos paieška antikvariatuose gali būti ypač sėkminga,nes senovinių sidabro, pasidabruotų ar melchioro indų pasiūla juose dar gana nemaža. O kur dar stalo įrankiai, žvakidės, įvairios statulėlės, figūrėlės ir visi kiti mažmomiai, kurie gali suteikti elegancijos ir savituumo visiems namams. Visi šie gaminiai gali tapti ir labai išskirtine dovana tiems, kas neignoruoja antikvariatų apskritai ir nebijo daiktų su amžiumi.

Tačiau, dėmesio, kalbant apie sidabrą reikia žinoti, kad tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų – prabos ženklo (lot. probe – „bandau, įvertinu“).

Tauriųjų metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis, o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje. Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro – auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide. Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose – dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje. Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą. Tai papildoma informacija, padedanti nustatyti daikto vertę apskritai arba jo vertę konkrečiai kolekcijai. Prabos ženklais nežymimi tik ordinai, medaliai ir monetos, tačiau jų lydinių praba taip pat griežtai reglamentuota ir kontroliuojama. Taip pat nežymimi labai vertingi senovės meno kūriniai, laboratoriniai indai ir prietaisai.

Laikas skambėti KRIŠTOLUI

Didelė stiklo gaminių pasiūla, pastaruoju metu į šalį pastumėjo krištolą. Tačiau jeigu sugalvotumėte išgerti vyno ar šampano ne iš stiklo, o iš krištolinės taurės, Jums iš tiesų tai gali patikti. Antikvariatuose galima rasti ypač kokybiško ir gero krištolo gaminių, o kaip dovana jis patrauklus tuo, kad priešingai nei kiti daiktus, lieka laiko nepalytėtas ir visada atrodo tarsi naujas. Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia – išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.

Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas – 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą – staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.

Įsigiję krištolo indų, nepamirškite, kad jie turi nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus. Krištolo induose patariama netiekti karštų patiekalų ar gėrimų, kadangi nuo karščio šie indai paranda savo žėrėjimą.

Vynas iš krištolo taurių skanesnis. Gal Jūsų taurės yra ČIA?

Džentelmenai laukia kitokių dovanų

Įdomių, nekasdieniškų, kitokių. Nudžiuginkite juos netikėta dovana. Ne praktiška, ne kasdieniška, ne pasikartojančia. Žiūronais ar binokliu. Kompasu ar termometru. Katiliuku ar cilindru. Porcigaru ar cigarų laikikliu. Kardu ar peiliu. Senu žemėlapiu ar reta knyga. Kažkuo dar nematytu arba labai netikėtu. Tiesiog pribloškiančiu ir grąžinančių į praeitį, Jūrininko, keliautojo, pypkoriaus ar medžiotojo. Nuostabiausia antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse yra atrasti kažką savito ir savo, o gal net lobį, jeigu „pigiau” nei tikėtasi. Todėl čia reikia ieškoti dovanų keistuoliams ir intelektualams, svajotojams ir romantikams, kolekcininkams ir retenybių žvejams.

Gal Jūsų atradimas yra ČIA?

Damos renkasi vintažą

Kada jei ne per Naujuosius pasipuošti vintažiniais drabužiais? Jų gerbėjai pasakys, kad visada. Ir tai tiesa, bet ne tokie drąsuoliai vintažo ieško teminiams vakarams ar tiesiog prašmatnioms šventėms. Vintažinių drabužių parduotuvės visad pasiruošusios padėti, tačiau šio to galima rasti beveik visuose antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse. Todėl ten galima nupirkti ir puikią vintažinę dovaną jo gerbėjai ir jau jokios rizikos, kad nepatiks, nes „sena”. Tik, dėmesio, ne viskas, kas sena yra vintažas.

O šią savoką labai gražiai apibūdina dr. Eugenijus Skerstonas:” Būdvardis vintažinis – beje, skolinys iš vynų gamybos pasaulio – pradėtas vartoti XX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai buvo aptarinėjami garsių aukštosios mados kūrėjų darbai, rasti naudotų drabužių rinkoje. Būtent todėl daiktus ar meniškumo požymių turinčius kūrinius, kurių kilmė ar autentiškumas neįrodytas, vintažiniais vadinti nederėtų. Tiesa, mūsų laikais šis terminas vartojamas nesigilinant į esmę, jam suteikiama platesnė reikšmė, tai yra siekiama akcentuoti senyvą, tam tikram praeitam laikmečiui priskiriamo daikto, ypač drabužių ir su išvaizdos kultūra siejamų aksesuarų, amžių.Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina. Išvaizdos kultūros sričiai, ypač madai, būdingas groteskas – perteklinis ekstravagantiškumas, siekis šokiruoti nenatūralumu, komiška išvaizda. Tad „vintažišką“ atrodymą nuo karikatūros gali skirti vienas žingsnis. Tai reikštų, kad visi išvaizdos privalumai sąmoningai arba to nesuvokiant paverčiami ryškiais, juoką keliančiais trūkumais”.

Vaikų kambario pasaka

Vintažinių žaislų antikvariatuose dažniausiai ieško ne vaikai ir ne vaikams. Vintažiniai žaislai – suaugusiųjų žmonių žaidimai, nes ir jie kaip bet kas kitas yra kolekcionuojami, pagal temas, gamintojus, šalis, medžiagas, laikotarpius – tų kriterijų gali būti įvairiausių. Žmogus visu tuo nesidomintis gali nustebti, kas šiandien kolekcionuojama ir kiek tai gali kainuoti.

Tačiau antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse žaislų galima rasti pačių įvairiausių ir – o paradokse – visai tinkamų žaisti. Lėlės, mašinos, minkšti žaislai, įvairios dėžutės gali nudžiuginti ir mažuosius, jeigu tik tai kaip dovana priimtina jų „Kalėdų seneliams”. Dar daugiau – tie žaislai gali būti labai gražūs jaukūs, visiškai gero stovio ir palyginus nebrangūs.

Kitas pirkinys galėtų būti vintažiniai kalėdų eglutės žaisliukai, kurių taip pat netrūksta sendaikčių parduotuvėse. Vieniems tai vėlgi – nostalgijos prekė, prisiminimas iš vaikystės, kitiems – kolekcinis taikinys, atčiau kai randi tai kas miela – visada džiaugsmas.

Kolekcininkai visada turi viltį

Gauti dovanų dar vieną egzempliorių savo kolekcijai. Ir nieko nėra lengviau kaip pirkti dovaną kolekcininkui. Ir nėra geresnės vietos tam daryti negu antikvariatai ar sendaikčių paduotuvės. Senos knygos, vinilinės plokštelės ar tiesiog bet kas, ką kolekcionuoja draugas. Nes iš tiesų kolekcionuoti galima viską ir nudžiuginti galima viskuo. Tačiau šį kartą paagituosime už muziką ir prisiminsime mūsų autoriaus ir vinilų kolekcininko Igorio Riabovo citatą: „Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiųstas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim”. Pradžiuginkime?

HiFi audio įranga, CD grotuvai, garso stiprintuvai, garso kolonėlės, koncertinė garso įranga ir, žinoma, vinilinės plokštelės Jūsų laukia ČIA.

Antikvariatų mįslės

Ten jos gyvena ir gyvens amžinai. Daiktai, kurių funkcijų taip niekas ir neatspės, pamiršti dailininkai, kurių parašų ant senų paveikslų jau niekas neidentifikuos, nesuprantami mechanizmai, kurie atrodys kaip meno kūriniai, nenuspėjamos medžiagos iš kurių kažkada kažkas kažką pagamino… Šį karta tuo atradimu tapo ši gal 50 cm aukščio figūra iš…NE, to tikrai nebuvo galima atspėti, nes tai tiesiog neįmanoma. Bet galima sužinoti patekus ČIA. O jau tada nupirkti dovanų vienos profesijos žmonėms. Tegul ji puoš ir saugos.

Gražaus švenčių laukimo ir dovanų džiuginančių širdis!

Tekstą parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Monikos POCIŪTĖS

Sekreterai ir biurai: kuo panašūs ir kuo skirtingi

Iki XVII a. dvaruose ir net rūmuose nebuvo atskirų darbo kambarių – kabinetų. Damos laiškus dažniausiai rašydavo prie tualetinio stalelio krašto miegamuosiuose, o ponai - svetainėse. Žąsies plunksna vedžiojamas rašalas buvo nudžiovinamas barstant smulkų smėlį, laiškai plombuojami vašku. Visas priemones reikėjo kažkur laikyti, o ir laiškai dažnai buvo kupini paslapčių ir juos reikėdavo slėpti nuo smalsių akių. Brendo dar vieno baldo poreikis. Arba net dviejų.

Tai, ką šiandien mes dažniausiai vadiname sekreterais, Vakarų Europoje vadinama biurais. Bet, apskritai, biuras ir sekreteras yra skirtingi baldai. Biuras – tai pirmiausiai stalas, o jo pavadinimas kilęs nuo prancūziško žodžio “bureau”, reiškiančio medžiagos, kuria buvo aptempiamas rašomojo stalo viršus, pavadinimą. Tačiau šis stalas neįprastas, o su sulankstoma lenta ir daugybe stalčių bei skyrių. Sekreteras yra ne stalas, o aukštas spintelės tipo stelažas (uždaras arba atviras), taip pat su su stalčiais ir lentynomis dokumentams bei knygoms laikyti. Tačiau jis irgi turi slankiojančią arba sulankstomą lentą (dažniausiai vietoj vienos iš centrinių lentynų), kuri atstoja rašomąjį stalą. Taigi sekreteras apjungia biuro ir miniatiūrinės spintelės funkcijas. Todėl terminas „sekreteras“ tapo bendresniu ir vartojamas daugeliui baldų rūšių, kuriuos vienija panašios funkcijos: ištraukiama lenta rašyti ir daug stalčiukų bei lentynų.

Diskutuotina biuro kilmė

Yra dvi biuro kilmės versijos. Pagal pirmąją, už šio šio objekto atsiradimą neva turėtume būti skolingi viduramžių alchemikams, kurie ieškojo aukso gamybos paslapties ir labai uoliai slapstė savo darbo stalų turinį po įvairiais gaubtais. Kita versija, ir ši, manoma labiau tikėtina, byloja tai, kad biuro atsiradimą įkvėpė moterų papuošalų dėžutės nuožulniais dangteliais, kuriose jos laikė ne tik brangenybes, bet ir slaptus laiškelius. Išradingiems baldininkams, atrodo, neliko nieko kitko, kaip tas dėžutes pritvirtinti prie stalo paviršiaus vieną ant kitos, šalia, ar taip kaip sugalvodavo plati jų vaizduotė ir gimė biuras. Dėžės, įvairūs gaubtai, o po to ir stačiukai netruko tvirtai „priaugti“ prie „pagrindo“ ir prasidėjo tokių patogių stalelių gamyba. Žodžiu, kokios bebūtų šio baldo šaknys, baldų istorikai teigia, kad biuras gimė XVII amžiaus pabaigoje Prancūzijoje, o dar po šimto metų „didelė dėžė su kojomis“ užtikrintai įsitaisė gyvenamuosiuose kambariuose ir net damų buduaruose. Prie jos buvo patogu sėdėti, skaityti knygą, o labiausiai rašyti ir rakinti raktu ypač svarbią savo korespondenciją.

Meno kūriniai su paslaptimi

Kvalifikuoti meistrai netruko paversti šį baldą tikru meno kūriniu, kuriuo buvo galima grožėtis valandų valandas. Tai buvo biurai su būgnų dangteliais, kurie slėpė lentynų turinį nuo smalsių akių, biurai su skaitymo skydeliais, biurai su stalčiais smulkiems daiktams ir skyriais knygoms. Biuras galėjo būti pagamintas iš retos ir brangios medienos, inkrustuotas pusbrangiais akmenimis, puoštas dramblio kaulu ar vėžlio kiautu, dekoruotas aukso ar sidabro ornamentais, sudėtingas raižiniais, įvairiomis puošnuiomis inkrustacijomis. Dar daugiau: biurai tarnavo kaip patikimos slėptuvės, apie kurių egzistavimą dažnai žinodavo tik du žmonės – meistras ir klientas. Patekę į restauratorių rankas, biurai iki šiol juos stebina sumaniai sukurtomis slėptuvėmis ir netgi juose užsilikusiais lobiais.

XVIIIa. viduryje vienus prabangiausių baldų, tarp jų ir sekreterus, kūrė baldų meistrai Abraomas ir Dovydas Riontgenai.

Biuras už milijoną

O štai biuro modelis su cilindriniu dangčiu pirmą kartą buvo sukurtas Prancūzijoje Liudviko XV laikais. Jį sukūrė garsus teismo baldininkas Žanas Fransua Ebenas, o jo padėjėjas Žanas Henris Rieseneris galutinai užbaigė projektą ir padarė pirmąją kopiją po savo mentoriaus mirties. Šis meno stebuklas, priklausęs pačiam Liudvikui XV dabar saugomas Paryžiaus „Nissim de Camondo“ muziejuje. Garsiems amatininkams prireikė kelerių metų jį sukurti. Masyvus jo korpusas, pagamintas iš poliruotų vėžlių kiauto plokščių, lapų ir gėlių raštai išgauti dekoruojant paauksuota bronza, sidabru ir egzotinių medžių mediena. O neįprastai išradinga slėptuvių ir spynų sistema padarė šį baldą iš tiesų nuostabiu ir nepakartojamu. Šis „karališkas“ baldas monarchui kainavo beveik milijoną frankų! Šiomis dienomis biuras yra pagrindinis klasikinės aplinkos elementas. Beje, prancūzai, kaip jau minėta, iki šiol vartoja žodį „biuras“ apibūdindami bet kokį rašomąjį stalą, kurio paviršius padengtas storu audiniu. Tačiau tai siauras aiškinimas: dauguma baldininkų supranta biurą kaip stalą su sulankstoma lenta ir daugybe stalčių-skyrių.

Biuro su cilindriniu dangčiu pirmtakas Liudvikui XV atsiėjo milijoną frankų.

Sekreterų gimtinė - Italija

Sekreterai atsirado XVII a.pab. – XVIII a. pr., o Italijos meistrai laikomi jų pirmaisiais kūrėjais. Tik po italų, jų idėją entuziastingai perėmė prancūzai. Pirmasis sekretero egzempliorius buvo priskirtas moteriškiems baldams ir atrodė kaip nedidelis staliukas su išskleidžiama lenta ir dokumentų spintele. Vėliau sekreterai padidėjo ir tai nutiko dėl to, kad buvo pridėta daug stalčių laiškams ir verslo dokumentams laikyti. Sekreterų gamybai buvo naudojams brangios medienos rūšys, prabangūs apdailos elementai. Štai kodėl sekreterai buvo laikomi aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojų prerogatyva – ne kiekviena ponia galėjo sau leisti tokią prabangą. Kiekvienas sekreteras, kaip ir biuras, turėjo savo gerai apgalvotą slaptų skyrių ir sekcijų sistemą, kurios niekas, išskyrus savininką, negalėjo pasiekti. Kadangi sekreterai buvo gana patikimi „seifai“, juose buvo laikomi vertybiniai popieriai, verslo korespondenciją, pinigai ir net brangenybės. Po kurio laiko sekreterai pradėjo atlikti ne tik kabinetų funkciją, atsirado kelionių sekreterai. Pavyzdžiui, yra amžininkų prisiminimų apie Napoleono I kelionių sekreterą, kuris sulankstytas užėmė labai mažai vietos, tačiau išskleidus tarnavo imperatoriui kaip rašomasis stalas, prie kurio jis dirbo net keliaudamas karieta. Daugybė stalčių padarė jį labai erdvų ir patogų. Sekreterus labai mėgo ir gydyojai , kurie daugybėje jų stalčių patogiai laikė įrankius ir vaistus.

Verta prisiminti ir dar vieną puikų šios rūšies baldų pavyzdį – tai karalienės Marijos Antuanetės sekreterą, kurį Žanas Henris Rieseneris pagamino jos privačiam kabinetui Versalyje. Šis klasicizmo epochos kūrinys tarsi apjungė visus tos epochos baldininkų pasiekimus ir technikas: medžio apdirbimo, faneravimo, lakavimo, dažymo, juvelyrinių dirbinių su bronza kūrimo paslaptis ir auksavimo techniką. Konkrečiai šis sekreteras buvo pagamintas iš natūralaus pelkinio ąžuolo, padengto juodmedžio lukštu, nulakuotu juodu japonišku laku.Dekoruojama buvo vienos iš burnočių žiedų rūšių augaliniais motyvais, itin subtiliai ir detaliai, naudojant auksinį japonų laką. Apatinė sekretero dalis buvo išpiešta gausiais rytietiškais peizažais. Dangtis buvo pagamintas iš poliruoto balto marmuro su pilkomis gyslomis, ir harmoningai įsiliejo į juodos ir auksinės spalvų gamą.

Įspūdingas 1884m.pagamintas sekreteras, suskleistas tampa visai nedideliu badeliu.

Biurų tipai

Tradicinis biuras. Skirtas svetainei ar miegamojo kambariui. Uždarytas jis primena milžinišką krūtinę su kojomis. Toks biuras daugiausia atlieka dekoratyvinę funkciją – naudojamas jis gali būtik tada, kai stalviršis su vyriais yra pailgintas arba nuleistas.

Biuras -stalas. Galimos dvi versijos. Pirmoji yra ne kas kita, kaip rašomojo stalo modifikacija, turinti stumdomą dangtį, bet išskleidžiamų lentynų ar stalviršių nėra. Antroji versija, kai dalis stalviršio pakyla ir atidaro įvairais talpyklas. Uždarytas jis atrodo kaip įprastas stalas. Biuro stalas yra tiek klasikinio, tiek modernaus stiliaus. Ji idealiai tinka žmonėms, dirbantiems su popieriais: dokumentus ir rašymo medžiagas patogu laikyti stalčiuose ir skyriuose.

Biuras – komoda. Konstrukcija turi laikymo sistemą su papildomu (ištraukiamu) darbiniu paviršiumi. Stalviršis gali būti tiesus arba pasviręs. Prie biuro- komodos priešingai nei prie biuro stalas, atsisėdama tik trumpam, arba rašoma iš viso stovint.Originalūs biuro modeliai tinka išraiškingame pop meno ir art deco stilių interjere.

Biuras – konsolė. Tai siauras ir, kaip taisyklė, gana aukštas modelis: patogu šalia jo stovėti ir brūkštelti porą eilučių. Kartais toks konsolės tipo biuras įrengiamas kaip alternatyva rašomajam stalui miegamajame, kur nenorima užgriozdinti vietos dideliais baldais. Biuro konsolė nuo tradicinio stalo skiriasi tik ant stalo esančiu stalčiukų ir skyriukų „būriu“.

Biurai - klasikinio stiliaus baldai iki šiol gaminami baldų gamintojų.

Sekreterai ir biurai interjere

XVIII a. pabaiga buvo šių baldų klestėjimo pikas. Šiais laikais sekreteras ir biuras, nepelnytai pamiršti ankstesniais dešimtmečiais, grįžta į gyvenamųjų namų interjerą ir užima deramą vietą miegamuosiuose, darbo kambariuose, svetainėse ar darbo kambariuose. Jie mažesni ir dažnai dabar pakeičia tradicinius rašomuosius stalus. Žinoma, ne kiekvienas jų yra tinkamas stacionariam kompiuteriui įkurdinti, bet nešiojamam kompiuteriui – tinka puikiai, o juk pastarieji dabar ir populiariausi. Idealiu atveju dar vertėtų pasirinkti ir tinkamą sekretero ar biuro kėdę, ant kurios sėdint būtų patogu dirbti.

Šiandien šių baldų galima rasti visokiausių: nuo itin madingų variantų, pagamintų šiuolaikinių gamintojų iki puikaus antikvariato ar vintažo. Tą patį galima pasakyti ir apie jų spalvų gamą: jie gali derėti prie kitų kambario baldų, arba tapti akcentiniu tašku visame kambaryje. Ypač prabangiai atrodo raudonmedžio baldai. Raudonmedžio biuras ar sekreteras jau gali diktuoti toną visam kambario interjerui. Kaltiniais elementais dekoruoti sekreterai atrodo ne mažiau prabangiai ir taip pat puikiai puošia bet kokį interjerą. Tačiau jie gali tapti boho ar Provanso stiliaus akcentu ir lofto puošmena – pasirinkimas didelis. O didysis šių baldų žavesys tas, kad pabaigus darbą, spinta ar spintutė gali būti uždaryti, o mažas kambarys vėl įgaus papildomos erdvės.

Biurai ir sekreterai sugrįžta į mūsų namus, pamažu išstumdami klasikinius rašomuosius stalus.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Kokias istorijas pasakoja dvarų paveikslai?

Paveikslų tema užkabino būnant Burbiškio dvare (Radviliškio r.) ir klausant vienos paveikslo radybų istorijos. Tada naiviai pagalvojome, kad pilni dvarai romantiškų pasakojimų apie tai, kaip dvarų šeimininkai randa antikvariatuose senus paveikslus ir jie po ilgų išlikimo kelionių grįžta į savo namus. Tačiau, lankant dvarus paaiškėjo, kad tokių stebuklingų istorijų nėra daug. O jeigu ir yra pavykę kažkaip išsaugoti viename ar kitame dvare buvusius paveikslus, tai dažniausiai jie sugrįžta ne į dvarą, o į paveikslų galerijas, ar bent jau to krašto muziejus. Vis dėlto, keletą istorijų iš savo vasarinių kelionių parsivežėme, o temos taškus ant „i“ sudėjome drauge su dr. Eugenijumi SKERSTONU. Kelių išsamių leidinių apie madą ir interjerą autorius maloniai sutiko atsakyti į kelis su paveikslų tema susijusius klausimus. Bet – pirmiausiai istorijos.

Į Burbiškį sugrižęs šeimininkas

Burbiškio dvarą (Radviliškio r.), šiandien garsų Tulpių šventėmis, nemažą laiko tarpą valdė Baženskiai. Galima sakyti, kad nuo jų valdymo pradžios dvaro sodyba įgavo visai kitokį veidą. Prie to daug prisidėjo Mykolas Baženskis, ypač daug dėmesio skyręs parko atnaujinimui. Jis iškasė keletą tvenkinių, suformavo salas, sujungė jas tilteliais ir pavadino jas romantiškais vardais. XXa. pradžioje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomi, čia lankėsi Jonas Basanavičius, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, Petras Vileišis. Gamtos prieglobstyje pleveno meno dvasia ir intelektualūs pašnekesiai. Mykolo Baženskio portretą viename iš antikvariatų Vilniuje dideliam savo diaugsmui rado dvaro direktorius ir siela Egidijus Prascevičius. Jis buvo nupirktas, sugrįžo į dvarą ir puošia jo interjerą. Beje, šis dvaras, be kita ko, turi ir labai gausią nuotraukų kolekciją, kuri pradžiugintų ne tik mėgėjų, bet ir fotografijos profesionalų akis.

Du – viename. Ką rinktis?

Beveik mistiška istorija nutiko su Hugo Šojaus dvare (Šilutėje) eksponuojamu paveikslu „Šv. Pranciškus Ksaveras“, kuris 2010 m. buvo atiduotas restauruoti į Lietuvos dailės muziejų, P. Gudyno restauravimo centrą. Prieš restauraciją buvo atlikti paveikslo tyrimai ir rentgeno, ir ultravioletiniais spinduliais. Ir čia paaiškėjo netikėtas dalykas: tyrimai parodė, kad ant vienos drobės yra du paveikslasi – matosi dvi figūros. Pirmoji figūra užtapyta ir tai yra puošniai apsirengusi moteris, rankoje laikanti gėle, o antroji – matomas šventasis. Kilo dilema, kuris paveikslas turi likti, juk vertingesnis galbūt tas pirmas senesnis? Vis dėlto, buvo pasirinktas Šv. Pranciškus Ksaveras, nes jis ir anksčiau kabėjo dvare.

Laivas dukros garbei Hugo Šojaus dvare

Paskutinis Šilutės dvaro šeimininkas Hugo Šojus pakeitė visą to krašto gyvenimą, tačiau jam pačiam asmeninis gyvenima ne itin nusisekė. Hugo Šojus vedė šeimos draugų dukrą Mari Džein, kuri gimdydama trečią poros vaiką mirė. Jos tėvas, kaip ir Hugo Šojaus tėvas, buvo laivų statytojas ir vieną laivą buvo pavadinęs dukros garbei „Mari Džein“. Ant laivo vėliavėlių matomi MD iniacilaiai. Ta proga buvo užsakyta nutapyti ir du paveikslus: vieną – laivo užsakovui, kitą – laivo kapitonui. Vienas iš jų dvare – muziejuje išlieka iki šių dienų ir byloja graudžią ir romantišką jo atsiradimo istoriją.

„Keturi evengelistai“ – Kretingos dvaro turtas

Paveikslą „Keturi evengelistai“ pamatėme puikioje Kretingos dvaro Baltojoje salėje ir prie jo stabtelėjome dėl jo vertingumo. XVII a. nutapytas paveikslas „Keturi evangelistai“ buvo retauruotas1957 m. Jame vaizduojami keturi evangelistai (iš kairės į dešinę: Morkus, Matas, Jonas, Lukas) su savo ikonografiniais simboliais. Tai tapytojo Valentin de Boulugne kūrinys ir tai byloja užrašas ant paveikslo: „Le Valentin. 1601–1634“. Yra žinoma, kad tapytojas Valentin de Boulogne (1594-1634) nutapė apie 75 paveikslus, kurie saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose ir privačiose kolekcijose ir yra labai vertingi. Sunku tiksliai pasakyti kaip jis pateko į Kretingos dvarą, tačiau remiantis istoriniais šaltiniais galima daryti prielaidą, kad paveikslas priklausė Vladislovo Tiškevičiaus itališkajai meno kolekcijai. Vis dėlto, nuostabu, kai tokio lygio menininkų darbai “išgyvena” iki mūsų dienų dvaruose ir muziejuose, kurie patys buvo ant išlikimo ribos.

Eugenijus SKERSTONAS: "Paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis".

Žmonės skiria didelį dėmesį remontui, po to baldams ir labai dažnai pamirštami interjere meno kūriniai, tarp jų ir paveikslai. Ar Jūsų nuomonė būtų kitokia, kokie Jūsų pastebėjimai?

E.S. Negalėčiau teigti kategoriškai, kad vaizduojamosios dailės kūriniai pamirštami. Savo įžvalgas pradėčiau pasamprotavimu, kad ne visi jaučia poreikį savo namuose gėrėtis meno kūriniais, taip pat ne visi gali sau leisti juos įsigyti, jeigu kalbame ne apie tariamus, o tikrus meno kūrinius ir suprasti jų tikrąją paskirtį arba, kaip mėgstama sakyti mūsų laikais, misiją. Jeigu namų puošybai apsisprendžiama pasirinkti paveikslus (sakykime, tapybos darbus, reprodukcines graviūras), tai, visų pirma, pasikliaujama savaja menine nuojauta arba nuovoka. Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti. Vaizduojamosios dailės kūrinių eksponavimas namuose pastaruosius tarsi personifikuoja, jiems suteikia unikalumo, perteikia namų savininkų meninių aspiracijų turinį, suteikia intelektinio solidumo. Taigi paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis. Sakykime, kolekcininkai (daugelis jų – profesionalūs meno žinovai) arba menotyrininkai be mano minėto ir įprasto pasirinkimo kriterijaus – gėrėjimosi – atkreitų dėmesį į kūrinių vertę rinkoje (tai sudėtingas klausimas ypač tada, kai ta rinka neapčiuopiama), kuriai poveikį daro kūrinio amžius, įrodyta autorystė, autoriaus žinomumo geografinė aprėptis, signatūra (parašas), žinoma, tema, kilmės ir buvusių kūrinio savininkų istorija. Iš esmės kitaip reikėtų vertinti šiuolaikinių, dar aktyviai dirbančių, autorių darbus. Beje, apie investavimą į meno kūrinius esu ne kartą skelbęs straipsnių, aptarinėjęs viešose paskaitose. Jeigu namai puošiami paveikslais tik todėl, kad taip daro kiti, sakykime, draugai, pažįstami, taip pat todėl, kad „reikia“, jeigu nenori atrodyti visiškai abejingas meno sričiai ar jos neišmanėlis (tokiais atvejais įžiūrėčiau snobiškumo apraiškas), tai geriau jų atsisakyti, nes kitaip paveikslai taps erzelio pretekstu.

Dr. Eugenijus Skerstonas primena, kad paveikslai tas pirkinys, į kurį verta investuoti.
(Vido Černiausko nuotrauka).

Pagal ką turėtume pasirinkiti savo namams paveikslą? Ar egzistuoja, kalbant šia tema, kokie nors kriterijai, geras skonis, apskritai?

E.S. Kriterijų yra ne vienas ir ne du – jų daug; keletą jų paminėjau atsakydamas į ankstesnį klausimą. Pratęsdamas jį, galėčiau išvardyti dar keletą svarbių: paveikslų visuma (jų skaičius), atsižvelgiant į jų atlikimo technikas (sakykime, tapybos darbų iškabinti šalia grafikos darbų – nereikėtų, tai būtų didelė klaida), eksponavimo ant sienų kompozicija, atsižvelgiant į atstumus, paveikslų formatą (mažesnio formato – apačioje, didesnio – viršuje; mažesni juk geriau apžiūrimi iš arti…) ir t.t. Kalbant apie meninį skonį, tai jokio „teisėjo“ lyg ir nėra. Kiekvienas iš mūsų tai, ką matome suvokiame skirtingai, taigi ir gėrimės skirtingai. Asmeniui ji gali būti priimtina arba ne, o požiūris į per ilgą laiką susiklosčiusias „taisykles“ gali būti vertinamas kaip dogmatiškas, taigi neatmestina, kad gali kilti noras jam priešintis.

Ar yra taisyklė, apsprendžianti paveikslų kiekį ant sienos, vienoje erdvėje ir pan.?

E.S. Vienintelės taisyklės atrasti lyg ir nepavyktų – skirtingais istorijos etapais, skirtingose kultūrose, įskaitant religijas, vaizduojamosios dailės kūrinių, taigi ir paveikslų skaičius, o tai pat jų eksponavimo kompozicijų būdų, būta neapsakoma įvairovė. Nežiūrint į tai, galėtume išskirti tam tikras tendencijas, kurios galėtų būti laikomos komponavimo taisyklėmis ar principais. Paminėčiau geometrinį paveikslų grupavimo principą įprastai galiojantį mažo formato darbams. Simetrinį arba klasikinį, kuris labiausiai priimtinas man pačiam, kai paveikslų centras esti akių lygyje. O jam priešingas yra asimetrinis grupavimas, kuris žvilgsniui nepatrauklus, tačiau daugelis mano, kad „įdomesnis“ už simetrinį. Taip pat paminėtini horizontalus ir vertikalus principai. Tapybos ir grafikos darbai dažniausiai grupuojami pagal temas, ikonografinio lauko (vaizdo) – pagal turinį. Neatmestinas grupavimas pagal atlikimo technikas, sakykime grupė pastelės, akvarelės ar guašo technika atliktų darbų.

Kur įsigyti paveikslą šiandien: galerijoje, aukcione, antikvariate?

E.S. Kur tik pageidaujate, nes visos išvardytos meno kūrinių pardavimo vietos lygiavertės ir, sakyčiau, vienodai patikimos. Daug lemia jūsų apsisprendimas matant kūrinį ir įsiklausant į specialisto komentarus. Turiu minty, kad būtina juos ne tik išgirsti, bet ir suprasti, o tam būtinas pirkėjo, juolab ketinančio įsigyti meno, išsilavinimas. Jo siekdamas pirkėjas turėtų pasidomėti meno istorija, pasigilinti į meniškumo ypatumus, vietinės meno rinkos ir užsienio meno rinkų gyvavimo principus, dailininkų (preities ir šiuolaikinių) veiklą, jų deklaruotas arba deklaruojamas vertybes, susipažinti su plačiai išgarsėjusiomis klastočių ir jų iniciatorių istorijomis. Beje, nusprendusiems investuoti į vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, visuomet patarčiau, nes nepakenktų, kad ir labai pasitikint savimi, kreiptis į meno srities profesionalus, įskaitant, žinoma, muziejininkus, galerininkus, antikvarus ir aukcionų specialistus.

Paveikslas kaip investicija: verta pamąstyti?

E.S. Išties verta…, bet pamąstyti, įvertinant daug aplinkybių, kurias, net esmines, sunku užtikrintai numatyti. Investavimas – rizikos „įgyvendinimo“ procesas. Esu ne kartą viešai minėjęs, kad investavimas į meno kūrinius – intelektualų veikla, nors labai patraukli snobams ir tai nėra blogai. Meno kūrinio atributavimas (priskyrimas konkrečiam autoriui-kūrėjui) ir autentiškumo nustatymas – itin svarbūs veiksniai, investicijai suteikiantys užtikrintumo. Jeigu kalbėtume apie pirmąjį investavimo aktą, tai jo metu įgyjami menininkų darbai į namus „keliauja“ sukeldami daugybę jausmų, nuojautų ir vilčių. Per daugelį metų ne be pagrindo susiformavo nuomonė, kurią galėtume vadinti ir taisykle: teisingai nustatyta tikrų meno kūrinių vertė, laikui bėgant, nekrinta, bent jau išlieka nepakitusi. Taigi, atsižvelgiant į šią, sakyčiau, istorinę „taisyklę“, investuoti– vert

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Kalėdų laukiant – teptukui šokant

Atrodo, kad pagaliau galime atrasti laiko ilgai atidėliotiems darbams ir nors to priežastys nedžiugina, tai nors darbais pasidžiaukime. Kadangi ne už kalnų Kalėdos, tai istoriją norėjome pradėti nuo minties atnaujinti senutėles pačiūžas ir paversti jas kalėdiniu namų dekoro akcentu. Tačiau klaipėdietė Marina BLAŽKO, į kurią kreipėmės patarimo, pasiūlė dar kelias idėjas, kurioms niekaip nepajėgėme atsispirti ir kurios galbūt įkvėps naujoms paieškoms ir jus. Nors dar ir dar kartą primename, kad prieš perdažydami baldus, įvertinkite juos ir dažykite tik tada, kai įsitikinsite, kad ne sugadinate, o pataisote.

Komoda „Baltoji svajonė“

Marina dirba su puikiais „Frenchic Furniture Paint“ dažais, taigi ir mes jokių kitų neieškojome. Juolab kad dirbti su jais tikrai smagu ir svarbiausiai – saugu. Dažai natūralūs, kreidiniai mineraliniai, taigi bekvapiai, greitai džiūsta, prieš naudojimą nereikia nei maišyti, nei skiesti, nei kitaip paruošti. Be to, tinka įvairiems paviršiams. Savo pamoką Marina pradėjo nuo didžiausio daikto – komodos. Tokio stiliaus naudoti baldai paprastai mus pasiekia iš Vakarų Europos, dažniausiai – iš Nyderlandų. Jie yra gana kokybiški, patvarūs, dažniausiai būna faneruoti kokia nors mediena. Pastaruoju metu tokie baldai pinga, nes nėra itin madingi ar įdomūs tikrojo antikvariato mėgėjams. Taigi pats tas objektas eksperimentams – istorijai nebūsime prasikaltę. Juolab kad šviesi spalva tikrai gerai dera su jų stilistika, jei tik neįsivaizduosime, kad kuriame Provanso stilių.

Jei ir Jums reikia tokių dažų, ieškokite jų ČIA.

Komodai restauruoti prireiks šių „Frenchic“ produktų:

„Wolf Whistle” spalvos dažų. pilko vaško. lako, „Fren Sheen” pudros.

Taip pat pasirūpinkite papildomomis medžiagomis ir įrankiais:

Įvairaus šiurkštumo šlifavimo popieriumi, virtuvine kempinėle, teptuku (naudojant „ Frenchic“ teptuką dažų sąnaudos būna mažesnės), vaško teptuku, voleliu, keliomis medvilninės medžiagos skiautelėmis.

Dažyti rinkitės baldus, kurie neturi istorinės vertės.

Žingsnis po žingsnio

Pasiruošimas darbui. Pirmiausia nuo komodos nusukame rankenėles, kad jos netrukdytų dirbti, po to nuimame dureles, ištraukiame stalčius. Kad dažai geriau susigertų, visą komodos paviršių nušveičiame šiurkščiu šlifavimo popieriumi, nuvalome dulkes ir baldą nuriebaliname. Paviršius turi būti labai švarus, kad dažai dengtųsi lygiai.
Dažymas. Komodą dažome voleliu 2-3 kartus. Nudažę palaukiame, kad dažai išdžiūtų( maždaug apie valandą). Norėdami, kad paviršius būtų glotnesnis ir tolygesnis, kiekvieną išdžiūvusį sluoksnį lengvai patriname smulkiu šlifavimo popieriumi. Galiausiai, kai 3 dažų sluoksniai nugula ant komodos, paliekame ją džiūti parą.
Dengimas vašku. Pasirenkame pilką vaško spalvą. Norėdami paryškinti paviršiaus faktūrą ir išgauti sendinimo efektą tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, aplink dureles ar stalčius, paviršių teptuku nuvaškuojame plonu sluoksniu. Vaško perteklių pašaliname švaria medvilnės skiautele ir leidžiame jam džiūti parą.
Dengimas laku. Jei komoda bus intensyviai naudojama, neapsieisime be lako. Jis apsaugos dažus nuo mechaninių pažeidimų. Laką dengiame švelnia kempinėle tris kartus. Sluoksnis išdžiūsta per valandą.

Rankenėlių dažymas. Rankenėlėms dažyti sumaišome „Frenchic“ laką ir bronzos spalvos pudrą. Dažome teptuku 2-3 sluoksnius ir paliekame džiūti valandai.

Dar daugiau praktinių patarimų ir darbų pavyzdžių, pamatysite ČIA.

Švytinti banketė

Nedidukė banketė irgi iš sendaikčių parduotuvės. Ją Marina įsigijo jau žinodama, kad baldas stovės toje pačioje erdvėje kaip ir komoda - koridoriuje, taigi ir atnaujinti ją nutarė labai panašiai. Kėdutė medinė, patvari, tik su kiek susidėvėjusiu gobelenu. Darbuokimės drauge, o priemones naudokime tokias pat kaip ir komodai atnaujinti.

Pirmiausia nuo kėdės nuimamame sėdimąją dalį, o nuo jos – seną gobeleną.
Šiurkščia kempinėlė negailėdami jėgų braukiame per medinę kėdutės dalį ir taip pašaliname dulkes bei įvairius kitus užsilikusius nešvarumus ant medienos paviršiaus. Nuriebaliname, kad būtume tikri, jog paviršius idealiai švarus ir sausas.
Apverčiame kėdutę aukštyn kojomis ir trimis plonais sluoksniais tepame dažus. Sluoksnis, kaip minėta, džiūsta apie valandą.
Imamės minkštosios dalies atnaujinimo. Pirmiausia iškerpame ir uždedame sluoksnį porolono, kad kėdutė būtų minkštesnė ir labiau „pasipūtusi“, ant jos dedame atraižą dailaus naujo gobeleno ir „prišaudome“ specialiu baldiniu pistoletu metalinėmis kabėmis.
Kėdutės medinę dalį dar dengiame baltu vašku, taip išgaudami lengvą „žiemiškumo“ įspūdį, o drauge ir sendinimo efektą. Vašką patogu dengti specialiu teptuku arba medvilninės medžiagos atraižėle. Vaškuoti reikia ten, kur norisi lengvo sendinimo efekto. Jei norime, galime ir nulakuoti – dažai geriau laikysis.

Pagal paskirtį kėdutę naudojame jau kitą dieną, jei tik negaila – juk pavyko nuostabiai.

Kai pačiūžos pavargsta

...jos tampa Kalėdų dekoracija. O juk nuo jų viskas ir prasidėjo. Ačiū Marina, puikiai išpildžiusiai mūsų prašymą „atgaivinti“ senas pačiūžas. Šventiškuose namuose joms bus tikrai smagiau nei rūsyje.

Pačiūžas kaip ir ankstesnius baldus labai gerai nuvalome, nuriebaliname ir nudžiovinę padengiame dviem dažų sluoksniais. „Frenchic“ dažai tinka gobelenui, stiklui, tad ir odinėms pačiūžoms puikiai tiko. Spalva šiuo atveju –„Hornblower“.
Nudažytas pačiūžas dviem sluoksniais padengiame lako ir bronzos spalvos pudros mišiniu. Dažų beveik nesimato, vien spindesys, bet to ir siekta laukiant švenčių.
Taip dekoruotomis pačiūžomis galime puošti kiemo vartus, namų duris, arb kabintyi ten kur norisi – juk taip gražu ir žiemiška, net tuomet, kai žiemos nėra.

Dar daugiau gražių dekoro idėjų ieškokite ČIA.

Nuotraukos iš asmeninio Marinos BLAŽKO archyvo.

Patiko? www.blamarin.lt laukia Jūsų.

Biblioteka – Renavo dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas

Į Renavo dvarą Mažeikių rajone, kuriame buvo 13 dvarų, važiavome gan vėjuotą ir darganotą spalio dieną, tačiau subjuręs oras jo žavesio nesumažino. Ant srauniosios Varduvos kranto stovintis mūrinis dvaras, apsuptas didingo angliško stiliaus parko ir ūkinių pastatų komplekso, išties įspūdingas. Tai vienas įdomiausių ir geriausiai išsilaikiusių dvarų ansamblių Žemaitijoje. 1999 metais Renavo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau mus čia atvedė jo išskirtinumas – kažkada dvare buvusi didžiulė biblioteka savo gyvenimą čia tęsia ir toliau. Tiesa, kur kas mažesnė, bet ji vis tiek yra.

Po Renavo dvaro rūmų istoriją pasižvalgius

Ankstesnis Renavo vardas buvo Gaurė arba Gaurai, dažnai minimas ir Gaurelių vardas. Seniausias dokumentas, kuriame paminėtas Gaurelių dvaras, yra datuotas 1589 m. gruodžio 26 d. Tuomet dvaro pastatas buvęs medinis, šiaudiniu stogu. XVII a. pabaigoje dvarą įsigijo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys – Vokietijoje, Brėmene. Lietuvoje ji buvo žinoma jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo. Labiausiai jis suklestėjo vokiškos kilmės baronams Rönne, pavertus dvarą savo centrine valda (1753 m.). Renavo vardu dvarą pradėta vadinti tik nuo 1780 m. pagal Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriaus Renė pavardę. Tačiau abu pavadinimai (Gaurai ir Renavas) išliko iki XX a., tik Gaurai virto pagrindinio Renavo dvaro dalimi (palivarku). XIX a. viduryje Gaurai dar buvo vadinami Antapoliu, manoma, kad nuo dvaro savininko Antano Renė vardo.

Baronas Mikalojus Antanas Renė (1795–1877) dvarą valdyti pradėjo XVIII a. viduryje. Jis buvo Vilniaus universitete apsigynęs filosofijos magistro laispnį, todėl labai vertino mokslą ir meną. Renavo dvaras visą Renė giminės valdymo laikotarpį būdavo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Po Mikalojaus Antano mirties dvarą paveldėjo jo brolio Felikso Rene (1797-1857) sūnus Eugenijus Renė (1830-1895), kuris pats kūrė eiles. 1878 m. jis Vilniuje išleido knygą “Poezye i prace dramatyczne”, pagal save pertvarkė giminės kolekcijos, biblioteką. 1895 m. mirus Eugenijui, Renavas atiteko jo giminaičiams grafams Melžinskiams. 1895 m. čia apsigyvena grafas Feliksas Mielžinskis (1871-1910). Felikso našlė Stanislava (1869-1958) ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės.

Paminklas broliams Stanislovui ir Gabrieliui Narutavičiams. Baronas Antanas Renė pasižymėjo filantropizmu: jis globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos 2 sūnus – Stanislovą bei Gabrielių. Jos vaikams mokyti Antanas Renė nusamdė pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtos, praeities ir kalbos tyrinėtoją Lauryną Ivinskį (1810–1881). Galbūt tai turėjo įtakos, jog auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862–1932) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Beje, prieš mirtį Antanas Renė našlei ir jos vaikams užrašė kapitalą, garantuojantį kuklų pragyvenimą.

Renavo dvaras Antano Renė valdymo laikotarpiu...

Baronas Antanas Renė buvo Telšių pavieto maršalka, mokyklų globėjas, nuo 1850 m. ėjo Telšių pavieto bajorų vado pareigas, garsėjo pomėgiu sodininkauti. Tad dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai. Antanas Renė Vilniaus universitete buvo apsigynęs filosofijos magistro laispnį, taip pat studijavo Tartu universitete, todėl labai vertino mokslą, ypač gamtos, ir meną. Antanui Renė labai rūpėjo dvaro reikalai, todėl 1830–1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – čia ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai. Renavo dvaras siejamas ir su 1863 m. sukilimu. Dvare buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis.

...ir dvaro paveldėtoju tapus Eugenijui Renė

1877 m. dvaro paveldėtojas Antano Renė brolio Felikso sūnus Eugenijus Renė rekonstravo rūmus. Metalinį prieangį, tikriausiai, pristatė Eugenijus šimtmečio proga, kai vietovei buvo suteikta giminės pavardė (1880 m.). 1890 m. Renavo dvaro inventoriuje minimi mūriniai pastatai: rūmai, svirnas, arklidė, kluonas, oranžerija, vandens malūnas, karčema; mediniai pastatai – administracinis pastatas, tarnų namas, skalbykla, paukštidė, ledainė ir kiti.

Iki 1895 m. dvare gyvenęs Eugenijus Renė (1830–1895) mėgo keliauti, domėjosi menu, pats rašė eilėraščius (lenkiškai). 1878-aisiais Vilniuje jis net išleido 400 puslapių knygą “Poezye i prace dramatyczne”. Eugenijus Renė Renavo dvare pagal save pertvarkė giminės kolekcijas, biblioteką. E. Renė mirė 1895 m. gruodžio 25 d. Berlyne ir buvo palaidotas jo tėvo statytos Gargždų bažnyčios šventoriaus baltos koplyčios rūsyje.

Dvaras naujų spalvų įgavo šeimininkaujant Feliksui Melžinskiui

Po Eugenijaus Renė Renavo dvarą valdė Felikso Renė anūkas Feliksas Melžinskis (1871-1910). Tais laikais priekinėje rūmų portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. baltojo marmuro židinys, holo dešinėje buvo įrengta puotų salė su židiniu. Rūmų daržo pusėje įrengtas didelis salonas: čia taip pat stovėjo marmuro židinys, kabėjo krištolinis sietynas. Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo, raudonmedžio bei kitų vertingų medžių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas.

Savo unikalumu garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1 000 tomų knygų (dauguma jų gražiai įrištos, vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. II pusės lotyniški leidiniai. Bet į ją mes sugrįšime dar vėliau.

Mielžinskio valdymo laikotarpiu Renavas garsėjo ne tik sodu, bet ir šiltnamiais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį. Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės. Deja, 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, jo archyvas iškeltas į Telšius, kur pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sudegė. Štai kodėl Renavo dvaro istorijai pažinti yra labai maža medžiagos.

Renavo dvaro sodyba mūsų laikais

Po karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. Pirmąkart Renavo rūmai buvo restauruoti 1985 metais. 2012 m. restauruotos dvaro rūmų patalpos: sutvarkytas fasadas, stogas, vandentiekio ir nuotekų tinklai, vidaus elektros tinklai, priešgaisrinė ir apsauginė signalizacijos, pakeisti langai, atnaujintos durys, laiptai, grindys, įrengta vaizdo stebėjimo sistema. Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose, kaip ir anksčiau, veikia atnaujinta nuolatinė Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra. Antrasis aukštas tapo meno galerija, kurioje eksponuojamos įvairios menininkų parodos, vyksta plenerai, susitikimai.

Pastaraisiais metais Renavo dvarą labai išgarsino čia filmuota dalis didelio populiarumo sulaukusio meninio filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ scenų. Anot filmo kūrėjų, šis dvaras iš daugelio pasirinktas, nes sužavėjo jo grožis ir autentika.

Jei teks viešėti Renavo dvare, būtinai pavaikštinėkite po parką, išsiskiriantį medžių ir krūmų rūšių bei jų formų įvairove. Čia auga storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo krūtinės aukštyje siekia per 1,20 m. Parko aplinkoje ryškiai išsiskiria Veimutinė pušis, kanadinė cūga, geltonžiedis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma.

Viena iš dvaro kultūros dalių – biblioteka

Dvaras be bibliotekos turbūt sunkiai įsivaizduojamas, kaip dvaras – be dvaro pastato ar parko. Deja, šiandien retas kuris dvaras gali pasigirti išlikusiomis knygomis, o štai Renave visas įdomus dvaro bibliotekos kambarys. Knygos į biblioteką pateko nuo XIX a. pradžios iki A. Renne mirties – 1877 metų. Spintos knygoms, kurių čia buvo apie tūkstantis, išsidėsčiusios per du aukštus. Renavo dvaro bibliotekos knygos, kaip ir kitų asmeninių bibliotekų knygos, buvo skirtos tenkinti vieno asmens, vienos šeimos poreikiams ir retai iškeliaudavo iš dvaro. Dauguma šios bibliotekos knygų buvo išleistos 19 a., nemažai 18 a. antroje pusėje. Vietiniai gyventojai dar prisimena, kaip rusų kareiviai iš brangių odinių knygų viršelių darydavosi batų padus, o retomis knygomis pasikurdavo krosnis. Tik stebėtis reikia, kad vis dėlto nemažai Renavo dvaro bibliotekos knygų išliko. Keletas jų yra saugoma žemaičių muziejuje „Alka”, bei dauguma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Renavo dvaro biblioteką kaupė ir tvarkė rūmų savininkas, vienuoliktosios kartos Renne giminės atstovas A. Renne. Knygų jau turėjo ir jo tėvas Feliksas Renne, turtingas ir išsilavinęs žmogus, masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys. A. Renne domėjosi gamtos mokslais, studijavo Tartu ir Vilniaus universitetuose, todėl ir jo biblioteką galima būtų pavadinti gamtamoksline, nors tarp jų būta filosofinių, istorinių, mokslo populiarinimo – fizikos, chemijos ir apie astronomiją pasakojančių leidinių, įvairių mokslo šakų žinynų, enciklopedijų, kelionių aprašymų, vadovėlių kalboms mokytis ir itin mažai grožinės literatūros.

XIX a. viduryje biblioteką papildė Žemaičių vyskupo nominato Jono Krizostomo Gintilos bibliotekos knygos – rasta 105 pavadinimų knygų, kurios sudarė bemaž pusę Renavo bibliotekos ir taip čia atsirado atsirado teologinės literatūros. Renavo dvaro bibliotekoje daugiausia knygų buvo prancūzų kalba, kadangi šios kalbos vyravimas XIX amžiaus dvarų kultūroje buvo labai ryškus. Yra leidinių vokiečių, lotynų, šiek tiek – lenkų, anglų, italų kalbomis.

Kai kurios knygos ypač kokybiškos poligrafijos, puikiai išsilaikiusios spalvotos iliustracijos. Dauguma knygų buvo įrištos – vertingiausios turėjo itin gražius, prabangius viršelius, yra ir prastesnės poligrafijos leidinių, net plonais viršeliais ir primenančių šiuolaikines brošiūras. Ant itin vertingų, brangių knygų jų savininkas A. Renne palikdavo savo autografą, knygų nuosavybės ženklus – lipdes. Ant stačiakampio rėmelio viduje įrašas „A.B.RÖNNE“. Lipdės buvo išspausdintos ant geltono, žalio, balto, violetinio ir mėlyno popieriaus – spalva priklausė nuo to, kokios tematikos knyga. Ant daugelio knygų jau užklijuotos baltos lipdės su Evaldo Renne užrašu. Po jomis dar matyti kiek didesnės įvairių spalvų lipdės. Evaldas buvo A. Renne brolio, gyvenusio Gargžduose, sūnus: po dėdės mirties paveldėjo jo biblioteką. Koks buvo bibliotekos dydis – nežinoma, leidiniai nebuvo sunumeruoti, katalogo nebuvo.

Ši vertinga knygų kolekcija sovietmečiu buvo išvežta: knygos buvo saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, daug jų pateko į privačias rankas. Tačiau neseniai Į Renavo dvaro rūmų biblioteką sugrįžo apie 100 čia buvusių jos savininko A. Renne knygų. Iš viso pavyko rasti 245 pavadinimų knygų. Kitų A. Renne bibliotekos knygų likimas neaiškus, o grįžusiųjų dar laukia kruopštus tyrinėjimas, jų registracija, katalogo sudarymas.

KNYGOS ŠIANDIEN

Neįsivaizduoju namų be knygų. Kai jų namuose nematau, nuliūstu. Šiaip laikais didelė biblioteka su nuolat kaupiamais enciklopediniais ar mokslo populiaruinimo leidniais tikrai nebūtina, nes gausybė greitai besikeičiančios informacijos virste virsta iš interneto. Akivaizdu ir tai, kad interneto tinklas niekada netaps visaverčiu knygos pakaitalu. Neįmanoma palyginti kompiuterio pelės spragsėjimo su puslapių šnarėjimu, švelnių dramblio kaulo spalvų puslapio su šaltu ekranu,ką jau kalbėti apie tikrų namų estetų požiūrį- odiniai ar net nutriušę kartoniniai senų, retų leidinių viršeliai labai puošia namus. Senų leidinių kolekcionavimas, laimei, populiarumo ir didelio susidomėjimo neprarado. Mūsų laikais kompiuteris ir grožinės ar meno literatūros leidiniai šiuolaikiniame darbo kabinete puikiai „sugyvena“. Tokį sumanymą įgyvendinti visada lengva, nes viską lemia užsiėmimo pobūdis- dirbti su komiuteriu ir skaityti reikia panašių sąlygų, nes abiem aplinkybėmis būtina susikaupti, vadinasi, aplinkos puošyba turi būti santūri. Kita vertus, bibliotekoje tarp knygų tikrai atsirs vietos ir kompiuteriui. Iš patvirtintų praktinių patarimų galėčiau paminėti vieną patį svarbiausią – bibliotekoje reikėtų vengti knygas dėlioti dviem eilėmis.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Jurga SAJENKIENĖ Rasa ŽEMAITIENĖ Jurgos SAJENKIENĖS nuotraukos

Rubriką "Įš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Emilis GALE: didysis stiklo reformatorius

Nors XIX a. antros pusės prancūzų menininkas Emilis Gale (Emile Galle) pirmiausiai tapatinamas su stiklo meistryste, bet jis ir nepakartojamas baldų kūrėjas, nekalbant jau apie tai, kad yra vienas žinomiausių Prancūzijos Art Nouveau stiliaus atstovų. Bet prasidėjo viskas iš tiesų nuo stiklo.

Kitokiu žvilgsniu į stiklą

XIX amžius galutinai neišsiskyrė nė su vienu iš prieš tai buvusių stilių, jame buvo pakankamai spalvingas jų mišinys, tačiau visuomenė laukė kažko naujo, troško emocijų sprogimo ir ilgėjosi dar vienos filosofijos. Laimingo atsitiktinumo dėka XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijoje gyveno ir dirbo meistras, kurio meniniai siekiai, drauge dar su keliolika bendraminčių, padėjo pagrindą naujai krypčiai Art Nouveau, apjungiančiai Rytų filosofiją, subtilią Vakarų Europos estetiką ir naujų technologijų galimybes. Meistro vardas buvo Emilis Gale (18460805 – 19040923). Būdamas vos 28-erių jis tapo vieninteliu tėvo dirbtuvių, kurių specializacija buvo stiklo ir keramikos gamyba, vadovu. Nepaisant stabilių pajamų iš tuo metu gamintų produktų pardavimo, jaunasis Emilis matė, kad stiklo gaminiai gali būti ne tik utilitariniai. Stiklo medžiagos plastiškumas ir kartu kietumas jo manymu galėjo atverti kur kas daugiau galimybių eksperimentams. Dėl tokio savo matymo ir kūrybinių bandymų, kurių netruko imtis, jis tapo vienu iš naujo meninio stiliaus pradininkų ir novatoriumi dekoratyvinio stiklo srityje.

Nauji produktai – meno kūriniai

Emilis Gale gimė ir baigė savo gyvenimą mažame Prancūzijos Nansi mieste, o jį apsupusi gamta, tapo didžiąją jo mūza. Jo darbuose matomi modifikuoti gamtos motyvai: virš rytinio upės rūko švyti sidabriniai žiogų sparneliai, žydi išskirtinės orchidėjos, karališkos rožės, rafinuoto violeto lelijos, skraido vabzdžiai iš fantastinio pasaulio. Ir visa tai žavingojo Art Nouveau stiliaus ženklai stiklo trapume.

Pavyzdžiui, vaza pavadinimu „Prancūzijos rožė“ tarsi atspindi visą vidinį menininko pasaulį ir jo suvokimą apie tėvynę. iš kurios jis semiasi įkvėpimo. „Dubuo su laumžirgiu“ atrodė panašus į siurrealistinį ne šio pasaulio svečią smaragdo akimis, plaukiantį žiūrovo link. Vabzdys toks grakštus, jo sparneliai tokie lengvi, kad atrodo akimirka ir laumžirgis paliks vanilės-šokolado spalvos vazą ir leisis į tikrą kelionę.

Neįtikėtinas gaminių plastiškumas, grakščios formos, gėlių motyvai, neįprasta stiklui spalvų paletė, tūrinės dekoro figūros kiekvieną kūrinį pavertusios išskirtiniu, sukrėtė pasaulinę parodą Paryžiuje 1878 m. ir per naktį meistrą padarė žvaigžde – jo darbai buvo išgraibstyti neįtikėtinai greitai.

Neįprasti dekoro siužetai ir detalės

Autoriaus naudojama „clair-de-lune“ („mėnulio šviesos“) technika leido pagaminti daugiasluoksnį stiklą, o apdorojus darbą rūgštimi, dažais bei dekoravus raižiniais ir turinėmis figūromis, kiekvienas kūrinys tapo tiesiog išskirtiniu. Juolab, kad ir dekoro temos dažnai būdavo labai neįprastos. Pavyzdžiui, sraigės formos vaza, arba vaza su vynuogėmis dekoruota sraigutėmis, arba vaza su šiknosparniais, arba dėžutė su aštunkoju. Dirbdamas su stiklu meistras naudojo ofortą, drožybą, martelio techniką, kai ant paviršiaus padaromos išpjovos, kurios sudaro ažūrinį foną.

Vėliau Emilis Gale įsiliejo į kitų meninininkų draugiją, bet ir toliau užsiėmė stiklo gaminių propagavimu, sparčiai plėsdamas ir savo gaminių asortimentą. XIXa. pabaigoje jis kūrė nuostabius stiklo ąsočius, dekoratyvines dėžutes, stalo lempas ir kvepalų flakonėlius. Išskirtinio dėmesio nusipelno šio meistro lempos – gracingi, žavingi ir romantiški kūriniai, skleidžiantys ypatingą šilumą nors pagaminti iš gana šaltų medžiagų: bronzos ir stiklo.

Pačiam meistrui visada buvo svarbus ne tiek gaminio siužetas, kiek pats daikto gamybos procesas, stiklo, spalvos, tekstūros derinys. Jis nuolat eksperimentavo, apsunkindamas techniką, todėl vėlesni darbai, daug turtingesni, techniškesni ir kupini papildomų elementų.

Emilio Gale dirbtuvėse buvo gaminami produktai plačiajai visuomenei, tačiau gavęs karališkosios šeimos, garsių rašytojų ar turtingų žmonių užsakymą, meistras darbą atlikdavo pats ir pradėdavo jį nuo eskizo. Jo eskizai tokie gražūs švelnūs ir estetiškai puikūs, taip subtiliai perteikiantys piešinio nuotaiką ir charakterį, kad jau juos galima laikyti meno kūriniais.

Baldų muzika

Nepaprastai mylėjęs stiklą, Emilis Gale vis dėlto buvo universalus menininkas. Jis puikiai išmanė mena, grafiką, tapybą ir kūrė kasdienius dalykus, bet…ne kasdieniškus. 1895 m. Nansi mieste buvo atidaryta parduotuvė „La Maison de l’Art Nouveau“, kurioje buvo eksponuojami šiuolaikinio stiliaus interjero daiktai, kurių dauguma buvo sukurti novatoriškų dizainerių Emilio Gale ir Luiso Majorelio (Louisas Majorelle), taip pat baldininko, taip pat Art Nouveau stiliaus pradininko.

XIX amžiaus pabaigoje pagal Emilio Gale eskizus sukurti baldai, išsiskiria grakščia forma ir turtingais dekoratyviniais elementais. Menininkui buvo svarbu viskas: patogumas, plastiškos formos, medžiagų pasirinkimas ir apdaila. Nepaisant to, kad Gale gamykloje jau buvo įrengtos mechaninės mašinos, dauguma baldų detalių buvo gaminamos rankomis. Baldai buvo padengti medžio faneruote, dekoruoti paauksuotomis detalėmis ir intarpais. Floristika ir drugeliai išliko mėgstamiausiais meistro dekoro motyvais ir balduose. Papuošti raižiniais,inkrustuoti įvairių rūšių mediena, stiklu ir brangakmeniais, jie tapo bet kokio interjero puošmena. Labai dažnai baldai buvo iš raudonmedžio, mat jis buvo populiarus dėl įvairių spalvų: nuo rausvai šviesiai rudos iki sodrios plytos ir net šokolado, tamsių violetinio atspalvio medienos raštų. Ši mediena labai kieta, todėl iš jos pagaminti produktai yra puikiai išsaugoti iki šių dienų.

Pagrindinė Art Nouveau stiliaus E. Gale išraiškos priemonė buvo ornamentas, kuris vienu metu ir dekoravo, ir kompociziškai formavo gaminio struktūrą. Beje, poezijos mylėtojas Emilis sukūrė „kalbančius“ kūrinius, mat ant vazų ir baldų labai mėgdavo užrašyti garsių autorių citatas, poetų posmus. Tai buvo be galo romantiška asmenybė ir tą byloja jo kūryba.

Emilis Gale mirė nuo leukemijos Nansyje 1904 m., būdamas populiarumo viršūnėje. Nuo to laiko, keturių dukterų pastangomis dirbtuvės bandė egzistuoti iki 1936 m.. Buvo gaminami nedideli stiklo gaminiai ir kai kurių baldų partijos pagal išlikusius eskizus. Tačiau niekam nebuvo lemta pakartoti Gale darbų. Nepaisant visų pastangų, šeimos fabriko turtas buvo parduotas aukcione, o šiandien tik laimingieji gali pasigirti daiktais, kuriuos sukūrėė meno ir amatų genijus – Emilis Gale, nes didžioji jų dauguma puošia pasaulinio garso muziejus.

Emilio Gale darbų skiriamieji ženklai

Emilis Gale sugebėjo pajusti meno filosofiją ir visada didžiavosi savo darbais. Kiekvieną iš jų meistras visada pasirašydavo, tarsi bučiuodamas prieš leidžiant į didįjį gyvenimą. Emilis Gale buvo originalus ne tik meniniais sprendimais, jo prekės ženklas irgi unikalus.

Ant vazų parašas dažniausiai būdavo apačioje ir harmoningai derėdavo prie gaminio spalvų gamos. Štai ant vazos su peizažu tas parašas panašus į trapią valtį, plaukiančią ežeru, o ant medinės dėžės jis labiau pimena dekoratyvinį augalą, derantį prie pagrindinio piešinio. Ant vazos su begonijų žiedais ir lapais, antspaudas išgraviruotas auksu: sukūrimo metai – 1900 m. – labai subtiliai, įmantriai, neįprastai.

Parašus turėjo ir baldai. Štai sieninė spinta, pagaminta 1900 m. ir dekoruota šakų motyvais, puošniomiss aguonomiss su pumpurais intarsijos technika dešiniajame kampe turi autoriaus parašą, kuris tarsi išlenkta liana.

Po Emilio Gale mirties fabrikas gyvavo kelis dešimtmečius, gaminiai atitiko įkūrėjo stilių, tačiau prekės ženklas pasikeitė. Dvejus metus, pradedant nuo 1904 – ųjų metų prie pirmosios pavardės raidės buvo pritvirtinta žvaigždutė. O kūriniai nuo 1906 iki 1936 m. buvo pažymėti tipiniu antspaudu.

Tačiau unikalūs eksponatai, saugomi viso pasaulio muziejuose, pasirašyti Emilio Gale ranka, yra idealūs, gražūs, nepakartojami net po daugelio metų ir, žinoma, patys vertingiausi.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Švėkšnos dvaras ir Genovaitės vilos barokas

„Genovaitės“ vila Švėkšnoje stovi tarsi iš dangaus nuleisti miniatiūriniai rūmai viduryje romantiško parko, kuriame dar žaliuoja ir senutėlis ginkmedis. Tačiau vilos, į kurią mus atviliojo gipso lipdinių ir sieninės tapybos tema, istoriją pradėsime nuo visos Švėkšnos dvaro istorijos, kurios dalį išgirdome ir iš dabartinio vilos valdytojo Kęstučio Paulausko.

Dvaras įsikūręs pačiame Švėkšnos miestelio centre, prie neogotikinės Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios. Bažnyčią ir dvarą jungia unikalus dviejų arkų tiltas, o tiesus kaip styga takas ir atveda į „Genovaitės“vilą. Ši bažnyčia buvo pastatyta 1905m., po to, kai Švėkšnos ir Vilkėno dvarų savininkai grafai Adomas Pliateris ir Aleksandras Konstantinas Mykolas Pliateris bažnyčios statybai skyrė 50 000 rublių ir davė visą statybinę miško medžiagą, o jų plytinėse nemokamai buvo išdegintos statybai reikalingos plytos ir čerpės.

Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški liepteliai.

Besikeičiantys šeimininkai

Švėkšnos dvaras, priklausęs Žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a., o miestelis – nuo 1509 m. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 metų, kol vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, kuriam, kaip žmonos kraitis, ir atiteko Švėkšnos dvaras. Zavišos Švėkšnoje šeimininkavo iki 1624 metų, o jau po to šeimininkai ne kartą keitėsi, kol galiausiai 1766 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Šios giminės rankose dvaras išbuvo iki 1944 m. ir didžioji dalis dvaro istorijos kaip tik ir sietina su Pliaterių gimine. Verta prisiminti ir tai, kad Pirmojo pasaulinio karo metais, kai iš dvaro Pliateriai pasitraukė, jį užvaldė vokiečių karininkai, suniokojo pastatus ir išnaikino garsųjį dvaro „žvėryną“. O1918 m., Lietuvos Nepriklausomybės laikais, iš Rusijos į Švėkšną sugrįžęs Jurgis Pliateris gyveno čia iki pat sovietizacijos pradžios, po to buvo ištremtas, ten mirė ir buvo palaidotas nežinomame kape. 1940-aisiais smarkiai nukentėjo ir dvaras. Sovietų aktyvistai parke sudegino visą senąjį Švėkšnos dvaro archyvą, bibliotekos knygas, sunaikino daug vertingų meno kūrinių.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Švėkšnos parkas prie Švėkšnalės upelio ir jam priklausę pastatai grąžinti Jurgio sūnui Aleksandrui Pliateriui ir jo žmonai Laimei Felicijai Pliaterienei, kuri ir ėmėsi dvarą atstatyti. Miestelis tuomet ne juokais sunerimo, ar neliks be parko, tačiau užbėgant pasakojimui už akių, reikia pasakyti, kad ponia Laimė tvoromis neapsitvėrė, jai labiau rūpėjo vilos likimas, tad ir ją restauruojant ji buvo dažna viešnia viloje. Tačiau jau penkeri metai, kai ponios Laimės nebėra, o kiti paveldėtojai ne tokie greiti kažką nuspręsti ir vilos ateitis pakibusi nežinomybėje. Bet apie viską iš eilės.

„Genovaitės“ vila – moters užgaida

Taigi pagrindiniai Švėkšnos dvaro rūmai ilgus metus buvo mediniai, tiesa, palopomi, padailinami, bet tikrai niekuo neišskirtiniai ir nugriautas tas senas didelis pastatas buvo tik 1952 metais. Dabar iš pagrindinių rūmų likę tik pamatai, o iš ūkinės dalies – svirnas, arklidės ir kalvė. O štai išskirtinio grožio 1880 metais pastatyta ampyro stiliaus vila, buvo moters užgaida, kurią įgyvendino Adomas Pliateris ir pavadino ją žmonos garbei – „Genovefa“. Ji buvo tarsi vasaros rezidencija, skirta svečių priėmimui ir pokyliams. Ir tų svečių čia tikrai netrūko. Sako, kad viloje yra viešėjęs netgi garsusis žemės reformos iniciatorius Piotras Stolypinas.

Vėliau, jau tarybiniais metais, viloje buvo įsikūrę kultūros namai, biblioteka, buvo butai, užkalus langus rodė kiną ir pan., bet tai nebuvo pats blogiausias variantas, tad ir daugybė vilos vidaus puošmenų išliko iki pat restauracijos.

Parko žavesys

2004 m. dvaro pastatai ir įvairių augalų gausus parkas prie Švėkšnalės upelio paveldėtojos Laimės Felicijos Pliaterienės rūpesčiu pradedami tvarkyti. Rezultatas stulbinantis: dabar 9,5 ha plote žaliuojantis Švėkšnos dvaro parkas – vienas gražiausių Lietuvoje. Parke yra kuo pasigėrėti, pradedant centriniais vartais su tvoros segmentais, sodo vartais su akmenų tvoros liekanomis ir, senovės romėnų medžioklės deivės Dianos statula tvenkinio saloje. Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški liepteliai.

Prie vilos mus pasitinka dabartinis vilos valdytojas Kęstutis Paulauskas. Vilą jis yra išsinuomojęs iš dabartinių paveldėtojų, ją tvarko, prižiūri ir pats bando iš šio objekto išgyventi. Šiandien vilos teritorijoje galima ne tik pasivaikščioti, bet ir pasivažinėti karieta, viloje rengiamos fotosesijos, furšetai, santuokos ceremonijos, vyksta kultūriniai renginiai. Tiesa, pandemija šiemet, ko gero, bus sugriovusi visus viloje planuotos renginius, tad tiesiog reikės išgyventi. Tai nėra paprasta, nes mirus poniai Laimei, vilą paveldėjo Laimės seserų vaikai ir dabar niekaip nesusitariama, kaip ją toliau išlaikyti, o laikas bėga ir pradeda reikėti didesnių investicijų.

„Kažkada mažas, kaip ir dauguma kitų Švėkšnos vaikų bėgiojau po parko krūmynus, klausiau pasakojimų apie paskendusį grafienės šunelį, o vėliau teko atstatinėti ir vilą, ir net atkurti paminkliuką tam šuneliui“, – tarsteli Kęstutis rakindamas puošniosios vilos duris.

Tarp kitko

Seniau savo būstų lubas ir sienas žmonės mėgdavo puošti lipdiniais, imituodami rūmų ir didelių dvarų rezidencijų puošybą. Daug tokių puošmenų praradome vaikydamiesi tariamo gero stonio ir mados, o dabar mokame nemažus pinigus, kad jie būtų atkurti iš ...poliuretano putos. Vis dėlto, pastaruoju metu nemažai būstų savininkų stengiasi išlikusią autentiką išsaugoti ar net atkurti ir nenusikalsti praėjusių laikų dvasiai. Jeigu įsikėlėte gyventi į seną namą ar butą, ir jus skatinu išlaikyti kuo autentiškesnį jo išplanavimą ir puošybą jeigu tik randama jos pėdsakų.Sumaniai panaudoję naujas statybines ir puošybines medžiagas, ilgus metus galėsite džiaugtis patys ir kitus džiuginti nepakartojama savita ir originalia, gyvybe alsuojančia namų aplinka. Dr. Eugenijus SKERSTONAS

„Genovaitės“ vilos interjeras – pagal Peterburgo madas

„Genovaitės“ vilos interjeras, puoštas gipso lipdiniais ir tapyba iš tiesų įspūdingas, nors Kęstutis sako, kad anksčiau čia iš viso nebuvo nei vieno lipdinio be aukso potėpio. Matyt tam įtakos turėjo dažnas Pliaterių svečiavimasis Peterburge, kur prabangos viršūne buvo laikomi ir gipso lipdiniai, ir auksavimas. Bene puošniausiai atrodo centrinė pobūvių salė su keturiomis marmuro imitacijos kolonomis, sijas tarp jų ir palubės frizą puošia 30 skulptūrinių moterų galvučių. Lubų centre skrieja ištapyta antikinės deivės Floros figūra, o šoniniuose plafonuose – skraido amūrai, barstantys gėles, tiesiantys girliandas ir žaidžiantys su balandžiais.

„Kai mes išsinuomojom vilą, kilo mintis padaryti Pliaterių šakos muziejuką, tad viena salė jam ir paskirta“, – pasakoja Kęstutis, o nuo sienų į mus žvelgia mąslūs Pliaterių giminės veidai.

Pastatas iš tiesų yra labai jaukus, subtilus, kompaktiškai suplanuotas, sakytume, tikrai moteriškas. Jau nekalbant apie visą romantišką jo puošybą. Antrame jo aukšte šiuo metu yra įrengti miegamieji, o prieš penkerius metus, čia apsistodavo ir ponia Laimė.

„Vilą savo žmonai pastatęs Adomas Pliateris buvo bajorų maršalka, Ūkio banko prezidentas, taigi žmogus prie pinigo. Jis sudomino turtingą lenkaitę Genovefą Puslovską ir jie susituokė. Jaunavedžiai parvažiavo čia, ir jaunoji ponia labai nusivylė tuo, ką pamatė. Mediniai dvaro rūmai jai turbūt visai nebuvo panašūs į rūmus. Adomui neliko nieko kito kaip susiimti ir jos garbei pastatyti šiuos tarsi svečių namus. Pastatas buvo puošnus ir pilnas meno kūrinių. Į Telšių Alkos muziejų iš čia iškeliavo 48 meno kūriniai, o kiek dar jų pražuvo… Taigi nuo Adomo prasideda dvaro atsinaujinimas, o jo sūnus Jurgis jau vėliau išpuošia parką. Būdamas Rusijos karo etašė Paryžiuje pavaduotojas, jis veža iš ten skulptūrų formas, ovietiniai meistrai jam gamina darbus. Taip atsiranda Dianos skulptūra, vaza, saulės laikrodis – visa mažoji ir dabar atnaujinta parko architektūra“, – pasakoja Kęstutis.

Jis prisiminė ir 1964 m. metų bylą, kuri buvo iškelta už statybinių medžiagų vagystes, restauruojant vilą. Tuo metu tai buvo rezonansinis įvykis, mat vagystės buvo tokio mąsto, jog užglaistyti visko tyliai tapo tiesiog neįmanoma net tarybiniais laikais..

„Kai 2004m. vilą pradėjome restauruoti mes, paaiškėjo, kad kiekviena gipso gėlytė turi po brūkšnelį aukso, kuris buvo tiesiog užteptas dažais. Salė kažkada turėjo atrodyti auksinė, atstatyti to buvo neįmanoma. O štai lipdiniai ir tapyba išliko autentiški iki šių dienų, jei neskaičiuosime tų nuostolių, kurie buvo patirti sovietų nomenklatūrininkams čia geriant šampaną ir šaudant kamščiais į gipso lipdinius. Tačiau darbo vis dėlto buvo labai daug, tokia restauracija imli laikui. Vila buvo baigta restauruoti 2008 m. Čia prasidėjo koncertai, įvairūs kultūriniai renginiai, salę pradėjome nuomoti pobūviams. Antrame aukšte gyveno Laimė, bet labai spartietiškai, kukliai, viską skyrė knygoms, mūsų lietuvišku supratimu ji buvo tiesiog skūpi. Tačiau dvarui jai nieko nebuvo gaila, ji skubėjo kuo daugiau padaryti ir labai daug spėjo. Gaila, bet kai grafienė mirė, mes ir pakibome. Paveldėtojai nepriima sprendimų dėl investicijų, pastatas neturi šildymo, žiemą apšerkšnija sienos, o tai pastatui labai ne į naudą. Kažkada jame buvo krosnys, yra likę ortakiai, bet kaip jos nunyko, sunku ir pasakyti“, – sakė Kęstutis Paulauskas, savo laiku padėjęs daug pastangų, kad pastatas virstų tokiu koks buvo, o dabar bandantis padėti jam ir sau išgyventi. Reikia tikėtis, kad pasiseks.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Auksuotos XXa. vidurio Stafordšyro lėkštės

„Mėgstu lankytis sendaikčių turguose ir dažnai nusiperku gražių indų. Štai visai neseniai įsigijau dvi lėkštes. Labai dailios, su spalvingomis anemonomis. Pirkau vien todėl, kad po eurą, o daiktas estetiškas. Grįžusi namo ebay portale analogiškas lėkštes radau po 20 dolerių. Žinoma, tai dar nereiškia, kad jos bus nupirktos. Vis dėlto, įdomu, kokia technika šios lėkštės dekoruotos, kas jų gamintojas, kokia jų tikroji vertė?“ – teiraujasi Viltė Rukienė iš Vilniaus.

Lėkštės iš Anglijos, Stafordšyro, firmos „Midwinter Stylecraft” (įsikūrusios 1910 m.) gamybos, šeštojo dešimtmečio vidurio. Ši firma 1930 m. tapo vienu didžiausių Anglijos keramikos gamintojų. Tuo pat metu buvo sukūrti keli art deco stiliaus arbatos servizai, tačiau dizaino požiūriu lyderiavo kitos firmos.

Nors Anglijoje tuo metu tebebuvo naudojamos apskritos formos, lėkščių forma tapo panaši į televizoriaus ekraną, mat šalyje jautėsi nauji poreikiai, kuriuos ir atitiko šios firmos pradėtas taikyti modernus dizainas masinei gamybai.

Tai iš tiesų labai gražios, spalvotos, auksuotos lėkštės. Jos pagamintos perkeliamosios spaudos technikos būdu, kuris kitaip dar vadinamas dekalkomanijos technika. Žinoma, jos būtų kur kas vertingesnės, jei turėtumėte visą XX a. viduryje pagamintą servizą, nes tuomet žinotume, kokiems patiekalams valgyti jos konkrečiai skirtos. Vis dėlto lėkštės nėra unikalios – įsižiūrėjus galima pamatyti, kad dekoras šiek tiek „sukepęs“ (yra taškų – „spurgelių“), auksavimo linijos „lipa viena ant kitos“. Tai vėlgi atspindi pagreitintą „masinę“ gamybą. Pačios lėkštės visuomet bus įdomios tuo, kad jos senos, o formos stilius atspindi XX a. vidurio tendencijas. Tai tarsi maža dalis kitos šalies, šiuo atveju Anglijos, kultūros. Šios dvi lėkštės (pavieniui) šiandien labai didelės vertės neturi, nebent atsirastų jų kolekcininkas.

Menotyrininkė Rita KIŠONIENĖ

Pakruojo dvaras: odė meilei, žydėjimui ir džiaugsmui

Pakruojo dvaro prieigose pirmiausiai mus pasitinka žąsys. Tarsi dvi kažkur susiruošusios poniutės greta ir greitai jos krypuoja pačiu šaligatvio viduriu ir beveik nekreipia dėmesio į jas stebinčius žmones. Akivaizdu - turi svarbesnių reikalų. Mes irgi turime svarbių reikalų ir už minutės kitos panyrame į Pakruojo dvaro šurmulį. Tarp šimtų ir tūkstančių gėlių žiedų pilna žmonių klegesio, bėgiojančių vaikų, muzikos, aktorių improvizacijų, parko alėjoje - tarsi iš dangaus sklindančios Šekspyro poezijos. Pilna gyvybės ir džiaugsmo, o vėliau pastebėsime - ir meilės, arba jos ženklų. Kitaip ir būti negali. Juk visą vasarą čia vyksta gėlių festivalis „Vasarvidžio nakties sapnas“, o juk ten, kur Šekspyras, ten romantika ir meilė. Dvi temos labiausiai ir pritinkančios dvarui visais laikais. Mus pasitikęs Vadim Ovčinko dvariškai pasipuošęs ir dvariškai prisistato: dvaro Hoff maršalas. Dvarišką ir šventišką atmosferą čia kuria visi darbuotojai ir, atrodo, kad šis užmanymas tikrai puikus.

Ilgamečiai šeimininkai - fon Roppai

Dvaro istorijoje labai išsamiai nenardysime, bet pasakyti, kad Pakruojo dvaras pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1531 m., tiesiog privalu. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis šeimininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, o vėliau savininkai ne kartą keitėsi. Tačiau, kai grafaitė Aleksandra Minsterytė 1786 m. ištekėjo už Vilhelmo fon Roppo, dvaras kaip kraitis tapo Roppų giminės nuosavybe iki pat jo nacionalizavimo. Paskutinis jo šeimininkas Julius fon Roppas iš dvaro, kuriame tuo metu buvo įsikūręs vokiečių repatriacijos štabas, buvo išgintas 1944 m. kaip stovi ir jau pakeliui į Vakarų Europą dingo be pėdsako.

Įdomu tai, kad labiausiai rūmai nukentėjo ne sovietmečiu, kai čia veikė tarybinis ūkis, žemė ūkio technikumas ar kvalifikacijos kėlimo mokykla, o tuomet, kai bet koks gyvenimas čia pasibaigė ir maždaug apie 1982-uosius metus dvaras buvo užrakintas ir tarsi užkonservuotas. Štai tuomet iš jo išnyko parketai ir visa kita, ką buvo galima išsinešti, net kai kurios antrojo rūmų aukšto perdangos.

Gaisras inspiravo pokyčius

Tiesa, 1992 m. atsirado fon Roppų giminės, teisėti dvaro paveldėtojai, išsaugoję titulus, bet ne turtus, tad ir finansinių galimybių perimti šį dvarą jie neturėjo. Nuo 1990 m. iki 2008 m. dvarą valdė ir tvarkė pati valstybė. Bet tik, kai 2001 m. sudegė pagrindinių rūmų ir priešingoje upės pusėje stovėjusio malūnininko namo stogas, savivaldybei atsirado poreikis pradėti rimtesnę rūmų rekonstrukciją. Europinių pinigų pagalba visoje dvaro teritorijoje buvo pakeisti visų pastatų stogai, tačiau darbo liko be galo – krašto, kiekvienas pastatas prašėsi rankų ir naujo savo vaidmens, reikėjo kažko imtis. Tuomet ir buvo pradėta ieškoti taip vadinamojo dvaro operatoriaus. Juo tapo Giedrius Klimkevičius, išsinuomojęs dvarą 99 metams. Iš pradžių jam teko tik pastatai už tvoros, o po to ir didžioji likusių pastatų dalis. Nuo to laiko dvaras pradėjo naują gyvenimo etapą, su naujais užmojais, tikslais ir koncepcija. Čia buvo sumanyta sukurti XIX a. dvarišką atmosferą ir nesibaigiančią šventę kiekvienam jo svečiui.

Kuliamoji vis dar tebeveikia.

Pakruojo dvaro rūmams - apie 200 metų

Patys rūmai, kurie dabar iškilmingai stovi žiedų apsuptyje, nėra tokie seni kaip dvaro istorija. Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai, tik 1817-1840 m. pastatytas mūrinis dvaro ansamblis ir iš karto po to užveistas angliško stiliaus parkas. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. ir šiandien gali didžiuotis tuo, kad Lietuvoje yra pirmas pagal pastatų, išlikusių iki šių dienų skaičių – jų yra 42. Ne visi jie dvaro, apsupto tvora, teritorijoje, juk daug ūkinių pastatų buvo gerokai toliau nuo rūmų, už vadinamos reprezentacinės zonos. Bet visi pastatai, kuriuos šiandien matome pastatytus iš lauko riedulių, anksčiau priklausė dvaro sodybai.

Žinoma, dvaro pasididžiavimas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Šalia dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlys, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobėsiai. Kalvę, smuklę ir vėjo malūną nuo centrinių dvaro rūmų irgi skyrė parkas. Ir dabar tebestovi Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas bei vandens malūnas prie Kruojos užtvankos, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.Visi šie pastatai šiandien atnaujinti ir turi savo misijas.

Įkvepianti Pakruojo dvaro praeitis

Šiandien gyvenimas dvare kuriamas paraleliai su restauracija, darbų čia niekada netrūksta, užmojų propaguoti dvarišką kultūrą – taip pat. Juolab, kad ir praeitis įkvepianti. Pakruojo dvare buvo labai daug meno, savininkai fon Roppai turėjo tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcijas, dar daugiau – prekyba meno darbais, buvo dvarininkų pragyvenimo šaltinis. Šalia to Pakruojo dvaras buvo vienas didžiausių ūkių Lietuvoje. Jame veikė bravoras, spirito gamykla, vandens malūnas, aptieka ir netgi buvo įsteigta ligoninė. Jau nuo barono fon Vilhelmo Roppo laikų dvaras plėtojo prekinį ūkį, kuris duodavo daug pajamų ir netgi po Pirmojo pasaulinio karo garsėjo pramonine gyvulininkyste.

„Tačiau šiandien vykdyti rekonstrukcijas sudėtinga, nes didžioji dauguma dokumentų yra prarasta, remiamasi ir tuo, kas gaunama iš baronų fon Roppų šeimos archyvo, kuris yra Vokietijoje. Viskas vyksta pamažu, žingsnis po žingsnio. Be to, rūmai – architektūrinis paveldas ir reikia laikytis tam tikrų rekonstravimo reikalavimų. Štai, pavyzdžiui, šis kambarys autentiškas, čia buvo pono mažasis valgomasis ir jo net neketinama tvarkyti, norima palikti autentišką sienų dekorą, o visa kita tvarkoma, kad atrodytų kultūringai“, – kasdienybės aktualijas pasakojo Vadimas.

Tačiau čia atvykę svečiai kasdienybės darbų nežino, čia jie kviečiami į šventę, kviečiami patirti XIX a. dvarų kultūrą, panirti į kitokį gyvenimą ir atrodo, kad dvaro šeimininkams įgyvendinti šią viziją sekasi – 2018 m. jie buvo vieni iš 18, patekusių tarp patraukliausių kultūrinio turizmo vietų visoje ES, o pernai tokia vieta Pakruojo dvarą išrinko patys Lietuvos žmonės.

Dvarišką atmosferą kuria į savo vaidmenis įsijautę aktoriai, o ir visi kiti darbuotojai.

Du milijonai gėlių

Ar galėtų būti kitaip dvare, kuriame šiemet pasodinta daugiau nei 2 milijonai gėlių?

„Planuose buvo 5 milijonai, bet tiek Lietuvoje tiesiog negavome ir ne visi planai buvo įvykdyti. Už tai turime palmių ir alyvmedžių, atkeliavusių iš Ispanijos. Buvo sugalvota kurti atostogų nuotaiką tiesiog čia, mūsų dvare, kad būtų linksmiau tiems, kurie šiemet neišvyko atostogauti į šiltus kraštus“, – šypsosi Vadimas, o aukštai vėjyje iš tiesų plaikstosi palmių vėduoklės.

Kad visą šią žydėjimo fiestą dar vainikavo ir 20 vestuvinių arkų konkursas, kuriame dalyvavo žymiausi floristai-dekoratoriai, mes sužinojome jau vėliau. Gėlių jūros, kompozicijos, žaliuojantys gyvūnai dvaro parke iš tiesų kuria nepakartojamą atmosferą, juolab, kad visas šis žydėjimas dar pilnas ir veiksmo. Aktoriai kviečia dvaro lankytojus vaidinti, pranašauja likimus, groja, kalbina, linksmina, pokštauja, kviečia suptis karuselėje ir sugrįžti į vaikystę. Savaitgaliai dvare pilni koncertų ar spektaklių, netrūksta ir švenčiamų asmeninių švenčių – tam pritaikytos įvairios dvaro erdvės. Galima pasiplaukioti valtimis, pajodinėti žirgais, pasivažinėti karietomis ar tiesiog apžiūrėti daugybę senųjų dvaro pastatų ir įvairių kolekcijų ekspozicijų. Kiek per dieną čia padaroma nuotraukų ir asmenukių, sunku ir įsivaizduoti.

Todėl norom nenorom imi dairytis, kaip čia dar labiau tapti tuo dvaro gyventoju – tuomet pats laikas užsukti į kostiuminę, o tuo pačiu sudalyvauti ir dvare vykstančiose edukacinėse programose, dėl kurių šis dvaras mus labiausiai ir sudomino.

Po vienu stogu - daug amatininkų ir edukacijų

„Pats dvaras išskirtinis tuo, kad čia galima rasti daugybę amatininkų, dirbančių po vienu stogu. Čia įkurdinta vilnos manufaktūra ir vėlėjos, bitininkė, kostiumininkė ir net siuvėja, parfumerė ir keramikė. Čia yra alaus bravoras, spirito varykla, aptieka. Kiekvienas iš šių amatininkų turi savo edukacijas, kurias galima užsisakyti netgi didesnėms kompanijoms ir maloniai leisti laiką. Pas parfumerę galima pasigaminti savo eterinių aliejų mišinį; pas keramikę nusilipinti ir pageidaujant net išdegti savo molio kūrinuką; pas vilnos vėlėją galima nusivelti įmonės herbą ar kitą kokį nors simbolį; bitininkė pamokys, kaip lieti ar susisukti iš vaško lakšto žvakes. Tačiau pirmiausiai reiktų užsukti pas kostiumininkę ir persirengti dvaro kostiumu. Dar daugiau – siuvėja gali pasiūti jį pagal jūsų pageidavimą. O jau pasipuošus galima aplankyti bravorą ar karčiamą. „Gėrimų degustacijose sužinosite visą mūsų gaminamų trauktinių kelią. Beje, turime likerį, pripažintą pačiu geriausiu pasaulyje ir tai yra „Čiobrelinė“. Su čiobreliu, medumi ir šafranu. Dar gaminama alaus degtinė, nes tai populiaru Vokietijoje, o dvaro istoriniai savininkai – vokiškų šaknų“, – su edukacine veikla supažindina Vadimas, o mums lieka tik apeiti daugybę jaukiai ir stilingai įrengtų amatų dirbtuvėlių, maloniai pakalbant su savo amatų meistrais.

Panašu, kad dvare sklando ne tik daug puikių idėjų, bet dirba ir daug atsidavusių, darbščių, jas įgyvendinančių žmonių.

Beje, natūralu, kad šiemet dėl pandemijos vokiečių turistų atvyko mažiau, kaip ir turistų apskritai, ypač iš Vakarų Europos. Už tai lietuviai vis aktyviau atranda Lietuvą, daugiau domisi tiek pačiu dvaru, tiek ir lietuviškais amatais.

Rūmuose – XIX a. dvaro gyvenimo atmesfera

Visai kitokia pačių rūmų ekspozicija ir interjeras. Čia patenki į ganėtinai prabangų XIX amžių ir susidaro įspūdis, jog rūmuose netgi gyvenama: baldų ir interjero detalių čia tikrai jau pakankamai. Vadimas paaiškina, kad šis pojūtis – tai šių dienų dvaro šeimininkų nuopelnas.

„Giedrius Klimkevičius labai domisi antikvariatu ir istorija, todėl į Pakruojo dvarą atkeliauja Vakarų Europos aukcionuose įsigytų senovinių daiktų, baldų. Pasitaiko, kad kai kurie pirkiniai būna ne pačios geriausios būklės, tad dvaro meistrai juos sutvarko ir prikelia naujam gyvenimui. Galima sakyti, kad pačiam tikriausiam gyvenimui, nes ir rūmuose – ne tik atokiau stovinčiame dvaro viešbutyje – galima pernakvoti ir net pusryčiauti ar vakarieniauti Barono valgomajame žvakių šviesoje. Taigi viskas, ką matome rūmuose čia atsirado per pastarąjį dešimtmetį, jokio palikimo nebuvo. Autentiški tik kai kurie interjero akcentai – koklių pečiai, lubų apdaila, vienur kitur – parketas, bet daugiau atkurtas nei išlikęs“, – pasakojo Vadimas.

Dvare lankytojams gali būti įdomi ir Giedriaus senovinės technikos bei automobilių kolekcija, bet tai būtų jau kito rašinio tema.

Iš tiesų, apžiūrėti visą Pakruojo dvarą, juo pasimėgaujant, o ne bėgant su spragsinčiu telefonu, reikia mažiausiai trijų valandų, o dar geriau – skirti visą dieną. Dar nuostabiau atvažiuoti čia su nakvyne, ryte pabusti, pusryčiauti ir pasimėgauti spalvingu žydėjimu be žmonių šurmulio.

„Tuomet čia tylu, ramu ir daug paukščių čiulbėjimo. Turbūt rytais čia daugiausiai ir romantikos“, – sako ir kviečia Vadimas.

MĮSLĖ. Kam skirtas ir kaip vadinasi šis prietaisas? Atsakymą rašyti į Vintažo ženklų FB profilio mesindžerį. Iš visų teisingai atsakiusiu atsitiktiniu būdu išrinksime laimėtoją, kuriam atiteks DU KVIETIMAI Į PAKRUOJO DVARO SAVAITGALIO RENGINIUS. Netingėkite, domėkitės ir dalyvaukite.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Anglų porcelianas „Johnson Bros“- kasdienai ir kolekcijai

1883 metais prasidėjusi firmos "Johnson Brothers" istorija baigėsi, bet jos kurtų indų gyvenimas tęsiasi kolekcijose ir norinčių gražiai gyventi žmonių kasdienybėje.

Turbūt visi esame matę panašiai kaip šie dekoruotų indų iš Anglijos. Man asmeniškai jie labai patinka dėl spalvų sodrumo, piešinių įvairovės ir, be abejo, kokybės - dar nesu nei vieno sudaužiusi, nors iš rankų yra išslydusių. Ne veltui mūsų laikus yra pasiekę puikiai išsilaikę, toli gražu, netgi ne tik indaujose laikyti XIXa. gaminiai. Gal todėl, kai pamačiau dar vieną anglų firmos „Johnson Brothers“ mėlynų indų servizą, priklausantį serijai „Senosios Britanijos pilys“ kruopčiai surinktą po kelis egzempliorius (skiriasi tiek indų kiekiai, tiek ir ženklinimas), o ne nupirktą visą iš karto (kas retai Lietuvoje ir pasitaiko), panorau vėl panardyti šių indų istorijoje.

Johnson Bros - Stafordšyro keramikos dalis

Firma „Johnson Brothers“ („Johnson Bros“) , įkurta 1883m., yra tarp tų gamintojų, kurie gamino vadinamąją „Stafordšyro keramiką“, apimančią labai plačios kategorijos terminą, kalbant apie indus. Tai Anglijos istorinė ir geografinė vietovė, kurioje XVII a. pr. atsiradusios pavienės dirbtuvės vėliau tapo didelės industrinės bazės dalimi. Ši teritorija apėmė šešias šiaurės Stafordšyro vietoves Burslemą, Fentona, Hanley, Longtoną, Stoką ir Tunstalį, kurios 1910 m. apsijungė į Stoko prie Trento miestą. XVIII a. pirmi stambesni keramikos gamybos centrai įsikūrė ir Vedžvude, Spode ir Mintone.

Pagrindinis įvykis „Stafordšyro keramikoje“ buvo XVIII a. pr. vietinių puodžių pastebėjimas, kad pridedant pašildytus grūsto titnago miltelius į vietinio molio masę, gaunamas gražus, kur kas baltesnis, kreminio atspalvio gaminys. Vėliau, apie 1900 m. tai buvo pakeista grūstais kaulų milteliais ir Anglijos keramika, dažnai pavadinama dar ir „pusiau porcelianu“ tapo geidžiama viso pasaulio preke.

XIX a. keramikos gamintojai aktyviai telkėsi Aynslyje, Burleigtone, Doultone, Dudsone, Mintone, Murcrofte, Tvyforde, Vedžvude, Spode, o atsiradęs geležinkelis, paskatino kurtis naujas gamyklas Londone. Taigi buvo gaminama daugybė panašios keramikos su skirtingais gamintojų ženklais. Dekoras galėjo atspindėti kažkokį metų įvykį, žymėjo svarbią datą, nors pats gaminys galėjo būti pagamintas ir vėliau. Todėl šiandien ant indo pamačius įspūdingai seną datą, nereikėtų manyti, kad tiek metų ir jūsų pirkiniui. galbūt tai gamuklos įkūrimo, o gal to įvykio data.O štai nespausdintas, bet tapytas ranka ženklas, gali sufleruoti, kad dirbinys galbūt ir senesnis, ir vertingesnis.

Servizas tinka ir pietų, ir pusryčių serviruotei.

Amerika - buvo viena didžiausių firmos "„Johnson Brothers“ indų importuotojų ir jaibuvo skurta indų serija "Istorinė Amerika".

Keturių brolių firma

Bendrovėje „Johnson Brothers“ didžiąją jos gyvavimo dalį dirbo keturi broliai. 1883 m. trečiosios kartos keramikos profesionalai Alfredas ir Frederikas Johnsonai nusipirko bankrutuojančią įmonėlę Henley miestelyje, kuris vėliau tapo Stoke-on-Trent miesto dalimi ir pradėjo gaminti keramiką. Iš pradžių įmonė specializavosi patvarių molinių indų, dėl tvirtumo vadinamų netgi „baltuoju granitu“, gamyboje ir užsitarnavo labai gerą vardą. Broliams dirbo akcentuodami ilgaamžiškumą ir patikimumą, tad įmonė plėtėsi ir klestėjo. 1888 m. prie jų prisijungė trečias brolis kunigas Henry, o dar po dešimties metų – ketvirtasis brolis Robertas. Vis dėlto, susikūrusi tvirtą baltos keramikos gamintojų reputaciją ir tapusi netgi vonios įrangos gamintoja, įmonė neatsilaikė ir pradėjo gaminti taip vadinamą „pusiau porcelianinę“ spalvotą keramiką, nors dažnai ji vadinama tiesiog anglišku porcelianu. Ir štai pirmoje dvidešimtojo amžiaus pusėje „Johnson Brothers“ tampa viena iš pirmaujančių indų gamybos įmonių Anglijoje. „Johnson Brothers“ dirbtuvėse sukuriami nuostabūs porceliano indai, dekoruoti puikiais geriausių meistrų sukurtais spalvotais piešiniais. 1918 m. jie pristato labai populiarią indų liniją „Aušra“, 1930 m. buvo pradėti gaminti indai pavadinimu „Senosios Britanijos pilys“, o 1938 pristatyta „Istorinė Amerika“. Indų eksportas į Ameriką buvo tiesiog milžiniškas ir nešė įmonei didžiulius pelnus. Keturių brolių kompanija sėkmingai gyvavo ir visą pirmąją XXa. pusę. Bendrovės sėkmę iš dalies lėmė jos sugebėjimas nustatyti ir sekti mados tendencijas, kurios buvo patrauklios jos klientams Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir iš dalies aukštos kokybės dizainas. Tačiau Antrasis pasaulinis karas beveik sustabdė gamybą, JAV poreikiai tapo minimalūs ir reikėjo pasukti galvą dėl išlikimo.

Stilingi ir išskirtiniai KAVOS ir ARBATOS SERVIZAI Jūsų laukia ČIA.

Išlikimo pokyčiai

Išaugus konkurencijai ir gamybos sąnaudoms „Johnson Brothers“ 1968 m. prisijungė prie „Wedgwood Group“ ir pradėjo gaminti visai kitokius, gėlėtus gaminius, liniją pavadinę „Summer fields” ( „Vasaros laukai“) . 1981 m. „Johnson Brothers“ pristatė garsųjį „Heritage“ („Paveldo“) asortimentą, įskaitant visų laikų populiariausią gaminį – servizą „Eternal Beau“ („Amžinasis gražuolis:) ir atrodė, kad viskas eina į gerą. Tačiau 1995 m. „Hanley“ keramika užsidarė ir netrukus buvo nugriauti net gamyklos pastatai. Tuo pačiu metu, buvo vėl peržiūrėtos tradicinės „Johnson Brothers“ indų linijos, racionalizuotas ir sumažintas sukurtų modelių skaičius. O 2003 m. „Johnson Brothers“ produktų gamyba Didžiojoje Britanijoje iš buvo nutraukta ir perkelta į Kiniją. Pasak „Waterford Wedgwood“ bendrovės, gamyba Kinijoje kainavo 70 proc. pigiau nei gamyba Didžiojoje Britanijoje. Bet ir to nepakako. 2015 m. „Waterford Wedgwood“ grupę įsigijo Suomijos bendrovė „Fiskars“, kuri toliau dirba su „Waterford“ ir „Wedgwood“ prekių ženklais, tačiau „Johnson Brothers“ indų gamybą ji nutraukė.

O Jūs sau tinkamiausią ir gražiausią PIETŲ SERVIZĄ galbūt rasite ČIA?

Indai iš linijos "Eternal Beau" taip pat domina kolekcininkus.

O šie servizai gaminti jau būnant „Wedgwood Group“ sudėtyje.

Istorijos pabaiga - kolekcijų pradžia

Taigi „Johnson Brothers“ indai jau nekuriami, teks tenkintis tuo, kas yra, o yra dar nemažai. Šiandien šios firmos įvairaus laikmečio indai iš tikrųjų įkūnija senąją gerąją Angliją, o unikalios kolekcijos, kruopščiai saugo praeities žavesį ir iki šių dienų yra neįtikėtinos paklausos tarp tikrų angliškojo porceliano žinovų.

Bene įdomiausios kolekcininkams yra tokios linijos kaip, pavyzdžiui, „Eternal Beau”, „Dawn”, „Old Britain Castles” and „Historic America“. Jos visada buvo populiarios ir kolekcininkų renkamos iki šiol. Viena iš tokių kolekcijų pasidomėti įmonės „Johnson Brothers“ istorija paskatino ir mane. Įvairūs šios kolekcijos gaminiai pažymėti skirtingais ženklais, kurių visi priklauso „Johnson Bros“ kompanijai ir tai rodo, kad servizas surinktas dalimis. Dar daugiau – daiktai yra skirtingo laikmečio, bet tai nesumažina rinkinio vertės, juolab, kad indai yra vienos spalvos ir vieno rašto. Mėlynoji kolekcija „Senosios Britanijos pilys“ nuo to tampa tik dar įdomesnė ir romantiškesnė. Gal metas savo kolekciją pradėti rinkti ir Jums? Kelionės į sendaikčių muges ar krautuves taps ir prasmingesnės, ir azartiškesnės.

Kolekcijoje apie kurią rašau, radau net kelis skirtingus indų žymėjimus, rodančius, kad jie nėra vieno amžiaus. Seniausi - XXa. vidurio, jauniausi galbūt net XXa. pradžios.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: “Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai”

Tegul šventės spindi sidabru

Laikas skambėti KRIŠTOLUI

Džentelmenai laukia kitokių dovanų

Damos renkasi vintažą

Vaikų kambario pasaka

Kolekcininkai visada turi viltį

Antikvariatų mįslės

Gražaus švenčių laukimo ir dovanų džiuginančių širdis!

Tekstą parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Nuotraukos Monikos POCIŪTĖS

Diskutuotina biuro kilmė

Meno kūriniai su paslaptimi

Biuras už milijoną

Biuro su cilindriniu dangčiu pirmtakas Liudvikui XV atsiėjo milijoną frankų.

Sekreterų gimtinė - Italija

Įspūdingas 1884m.pagamintas sekreteras, suskleistas tampa visai nedideliu badeliu.

Biurų tipai

Biurai - klasikinio stiliaus baldai iki šiol gaminami baldų gamintojų.

Sekreterai ir biurai interjere

Biurai ir sekreterai sugrįžta į mūsų namus, pamažu išstumdami klasikinius rašomuosius stalus.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Į Burbiškį sugrižęs šeimininkas

Du – viename. Ką rinktis?

Laivas dukros garbei Hugo Šojaus dvare

„Keturi evengelistai“ – Kretingos dvaro turtas

Eugenijus SKERSTONAS: "Paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis".

Dr. Eugenijus Skerstonas primena, kad paveikslai tas pirkinys, į kurį verta investuoti.(Vido Černiausko nuotrauka).

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Komoda „Baltoji svajonė“

Komodai restauruoti prireiks šių „Frenchic“ produktų:

Taip pat pasirūpinkite papildomomis medžiagomis ir įrankiais:

Dažyti rinkitės baldus, kurie neturi istorinės vertės.

Žingsnis po žingsnio

Švytinti banketė

Pagal paskirtį kėdutę naudojame jau kitą dieną, jei tik negaila – juk pavyko nuostabiai.

Kai pačiūžos pavargsta

...jos tampa Kalėdų dekoracija. O juk nuo jų viskas ir prasidėjo. Ačiū Marina, puikiai išpildžiusiai mūsų prašymą „atgaivinti“ senas pačiūžas. Šventiškuose namuose joms bus tikrai smagiau nei rūsyje.

Nuotraukos iš asmeninio Marinos BLAŽKO archyvo.

Po Renavo dvaro rūmų istoriją pasižvalgius

Renavo dvaras Antano Renė valdymo laikotarpiu...

...ir dvaro paveldėtoju tapus Eugenijui Renė

Dvaras naujų spalvų įgavo šeimininkaujant Feliksui Melžinskiui

Renavo dvaro sodyba mūsų laikais

Viena iš dvaro kultūros dalių – biblioteka

KNYGOS ŠIANDIEN

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Jurga SAJENKIENĖ Rasa ŽEMAITIENĖ Jurgos SAJENKIENĖS nuotraukos

Rubriką "Įš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Kitokiu žvilgsniu į stiklą

Nauji produktai – meno kūriniai

Neįprasti dekoro siužetai ir detalės

Baldų muzika

Emilio Gale darbų skiriamieji ženklai

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Parką taip pat puošia naujai atkurtas saulės laikrodis, vaza ant pjedestalo, apvali apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai su vazomis, Šv. Marijos skulptūra, „Laisvės angelas“, paminklas paskendusiam Genovaitės šuneliui, romantiški liepteliai.

Besikeičiantys šeimininkai

„Genovaitės“ vila – moters užgaida

Parko žavesys

Tarp kitko

„Genovaitės“ vilos interjeras – pagal Peterburgo madas

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Menotyrininkė Rita KIŠONIENĖ

Ilgamečiai šeimininkai - fon Roppai

Gaisras inspiravo pokyčius

Kuliamoji vis dar tebeveikia.

Pakruojo dvaro rūmams - apie 200 metų

Įkvepianti Pakruojo dvaro praeitis

Dvarišką atmosferą kuria į savo vaidmenis įsijautę aktoriai, o ir visi kiti darbuotojai.

Du milijonai gėlių

Po vienu stogu - daug amatininkų ir edukacijų

Rūmuose – XIX a. dvaro gyvenimo atmesfera

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Rimanto RUTKAUSKO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

1883 metais prasidėjusi firmos "Johnson Brothers" istorija baigėsi, bet jos kurtų indų gyvenimas tęsiasi kolekcijose ir norinčių gražiai gyventi žmonių kasdienybėje.

Dr. Eugenijus Skerstonas primena, kad paveikslai tas pirkinys, į kurį verta investuoti.
(Vido Černiausko nuotrauka).