Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

EGLUTĖS ŽAISLIUKŲ KOLEKCININKĖS ISTORIJA: NUO POMĖGIO IKI VERSLO

Kai eglutės žaisliukų kolekcininkė ir e-parduotuvės www.egleszaislai.lt įkūrėja Snieguolė GRIGOROVIČIENĖ, gyvenanti Lentvaryje, kuria su savo žaisliukais dar ir dar vieną „reelsą“ parduotuvytei garsinti, ji pasijunta tarsi vaikas, kurį džiugina ir jo darbas, ir tas siužeto kūrimas, ir, žinoma, svarbiausieji herojai – eglutės žaislai. Juk nuo jų viskas ir prasidėjo. Seniai prasidėjo, dar Snieguolės vaikystėje.

Pirmasis etapas: SENŲ ŽAISLIUKŲ KOLEKCININKĖ

Ji nebuvo labai turtinga, tad ir Snieguolės vaikystės eglutė, o dažnai tik šaka, buvo puošiama kankorėžiais ir vienu kitu kukliu to meto žaisleliu. O jie Snieguolę, tarsi jos vardo užkoduotą, traukė kaip magnetas. Net tie kuklučiai, kurie prieš Naujuosius, atsirasdavo univermage. Ji eidavo ir eidavo žiūrėti naujienų, bet jų pasitaikydavo retai ir labai jau neįmantrių. Pakeliui dar visada pasigrožėdavo kioskelyje sutūpusiu naujametinių atvirukų asortimentu – jie taip pat buvo nuostabūs. Tokie prisiminimuose ir liko, sentimentalumas – stipri emocija.

Snieguolės žaisliukų kolekcija prasidėjo nuo išprašytų žaisliukų. Visur, kur ji pasisukdavo nepasidrovėdavo paprašyti eglutės žaislo. O kai jau atsirado už ką ir pirkti, pradėjo pirkti. Iš pradžių pirko iš aplinkinių gyventojų, pažįstamų ir draugų, dažnai gaudavo ir dovanų. Po 1990-ųjų tarybinius žaislus jau keitė atvežtiniai iš Europos – daug kas norėjo atsikratyti senų žaisliukų ir darė tai be skrupulų. O tada Snieguolė suprato, kad prisipirko…visko per daug. Kaip pati sako, tai būdinga visiems pradedantiesiems, nes kai nieko neturi, visko reikia. Tik vėliau kolekcininkas supranta, kad rinkti verta įdomius, vertingus, retus žaislus.

Apie 1995 – uosius Snieguolė įsisuko į Ukrainos aukcionus, mat šioje šalyje sovietmečiu buvo gaminama labai daug eglutės žaislų, kurių masinė gamyba, pašnekovės nuomone, prasidėjo apie 1950 – uosius. Mat besibaigiant Lenino erai, eglutės netgi kurį laiką buvo uždraustos ir tik prie Stalino reabilituotos su visais žaislais. Tuo draudimo laikotarpiu, daugiausiai vatinukus gamino vos ne slaptos meistrų artelės, todėl sąlyginai jų buvo pagaminta mažai, išliko dar mažiau ir šiandien jie brangiai kainuoja. Bet šis istorinis rakursas tik tarp kitkto, vintažinių žaislų vertei suprasti. Tuo tarpu Snieguolė, atradusi aukcionus, juose nardo kaip žuvis vandenyje ir jos dėžės rūsyje pilnėja tiesiog dienomis. Rodyti ji jų beveik niekam nerodo, o jeigu rodo, tai tik paliepus laikyti rankas už nugaros ir nieko neliesti. Bet, jeigu jau kam lemta sudužti, tai tas ir suduš. Taip atsitiko ir su vienu pašnekovės pirkiniu. Nupirkusi iš Ukrainos tuomet jai labai brangų žaislą net už 200 dolerių, atidarius dėžutę rado tik šukes.

„Pamenu kaip atidariau tą dėžutę, pažiūrėjau ir užvožiau ją tarsi karstelį, pasakydama sau: viskas, gana. Tas didžiulis smūgis mane tiesiog sustabdė ir aš baigiau šią veiklą. Ilgus metus nedalyvavau jokiuose aukcionuose, niekur nieko nepirkau, išskyrus po vieną žaislą per metus savo eglutei papuošti ir tas dažniausiai būdavo iš kelionių. Briuselis, Paryžius, Gdanskas – tai buvo tarsi emocijų ir prisiminimų kolekcionavimas. Vėliau sūnus iš Amerikos taip pat atsiųsdavo po vieną prabangų žaislą metuose, bet tai buvo jau nauji, geri, gražūs, brangūs žaislai – ne vintažiniai. Mano eglė namuose irgi labai paprasta, su vaikų darytais žaislais, draugų dovanomis ir pan. Tikri kolekcininkai kolekcinių žaislų ant eglės nekabina – tai didelis stresas. Ir net ne kainose esmė, o galimybėje juos gauti – skaudu jeigu jie suduš. Taigi aš po to sudužusio žaislo sustojau stipriai ir ilgam, labai ilgam su pilnu rūsiu žaislų“, – pasakoja Snieguolė.

Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje Kolekcininkus domina patys įvairiausi vintažiniai žaislai, kurių rinkoje nors ir mažėja, bet dar yra.

Antrasis etapas: SENŲ ŽAISLŲ MEDŽIOTOJOS SUGRĮŽIMAS

Ir čia korona, namai, stabtelėjimas ir klausimas: kuo užsiimti? Būtent šiuo metu Snieguolė patenka į eglutės žaislų kolekcininkų grupę feisbuke, pamato kainas už sąlyginai paprastus žaislus, apstulbsta ir leidžiasi į rūsį apžiūrėti savo seniai sukauptų turtų. Atsirinkusi aukso fondą, visa kita pateikia parduoti. Nauja pardavėja, naujas asortimentas, grupėje tikras sujudimas, pirkėjai pešasi, konkuruoja, kelia kainas ir Snieguolė supranta, kad į šią sritį verta sugrįžti. Ir dėl malonumo, ir dėl uždarbio. Ji susiranda senus draugus Ukrainoje, sugrįžta į aukcionus ir pradeda ieškoti vertingų žaislų ir sau, ir kitiems. Sau, juokiasi, nusigraibanti grietinėlę, bet ir kolekcininkams lieka pakankamai. Tuo pat metu jau formuojasi jos pirkėjų ratas, pasirodo, kad Lietuvoje yra nemažai dėl eglutės žaisliukų galvas pametusių žmonių. Ir net labai pametusių, nes kartais kautynės dėl vertingo žaislo būna tokios atkaklios, kad galutinė suma pakyla iki kelių šimtų eurų. Beje, kaip ir visame pasaulyje.

Snieguolė net nepajunta, kaip įsisuka į kolekcininkų pasaulį, sužino jų pageidavimus, lūkesčius ir jai darosi smagu juos išpildyti. Dar daugiau: ji pati žino, kad šią sritį jau neblogai išmano, ypač tarybinius žaislus ir dėl to jų paieškos tampa dar įdomesnės. Šią išmintį sukaupė ne tik pirkdama žaislus, bet ir nuolatos domėdamasi, skaitydama, tyrinėdama. Jai visada buvo smalsu ir žinoti, ir pažinti – tikro kolekcininko bruožas. Žinoma, retsykiais tenka ir konsultuotis dėl žaislų autentiškumo, ypač tarpukario vatinukų, nes šiame pasaulyje kaip ir visame kitame antikvariato pasaulyje, egzistuoja padirbiniai.

„Pasaulyje leidžiama labai daug žaislų katalogų, jie brangūs, pakankamai reti, bet jie yra mūsų – kolekcininkų biblijos. Mes galime naktimis sėdėti, vartyti juos ir žiūrėti žiūrėti į savo svajones. O jeigu dar gauni lygiai tokį patį žaislą kaip kataloge, tai jau yra visiška laimė“, – šypsosi pašnekovė.

Dabar jos laimė tą žaislą gauti ir kitiems. Taigi šiandien padėtis tokia, kad jau beveik yra kvėpuojančių Snieguolei į nugarą žmonių, kurie kasdien laukia savo svajonės išsipildymo, savo lobio. Kartais net pačios Snieguolės akimis tie lobiai būna keisti, bet retenybė yra retenybė. Tai kas kad apsilupusi, net įdužusi, bet už…1200 eurų. Beje, žaisliukus kaip ir visa kita galima restauruoti, todėl tikri kolekcinikai defektų nesibaido. O pašnekovė skuba pačiais gražiausiais žodžiai pagirti restauratorę Laurą Kundrotaitę, senovinius žaislus restauruojančią labai autentiškai ir su pagarba. Kai reikia, kreipiasi į ją pati, rekomenduoja ir savo klientams. Juk nusipirkus retą vintažinį žaislą su defektu, jį norisi nors kažkiek atstatyti.

Senieji vatinukai iš Ukrainos visada užduoda daug mįslių - šiandien yra daug jų gamintojų, o dažnai seni žaislai ir padirbinėjami.

Menininkės iš Ukrainos vatinukai.

Vintažinių žaislų kainą labiausiai apsprendžia jų retumas ir tai, kiek į juos įdėta darbo. Kaip pavyzdį Snieguolė pateikia žaislų, pagamintų pagal knygos apie Čipoliną, herojus. Kosminių šių žaisliukų kainų ji niekaip negalėjo suprasti. O istorijos būta tokios. Be galo išpopuliarėjus šiai knygai, o po to ir pagal ją sukurtam fimui, Ukrainoje, Lvive, maždaug apie 1960 – uosius buvo išleista pirmoji žaislų serija su knygos apie Čipoliną herojais. Bet žaisliukai buvo tokiais charakteringais piktais veideliais, kad vaikai pradėjo bijoti artintis prie eglučių. Šalyje, kur svarbiausi vaikai… buvo nutarta daugiau šių žaislų nebegaminti. Taigi žaislų ištos serijos išliko labai mažai, jie tapo kolekcininkų medžiojamu grobiu ir vertinami šimtais eurų. Vėliau žaislai Čipolino tema jau su kur kas mielesniais veideliais buvo leidžiami ne kartą, įvairių gamintojų ir šiandien šie žaislai yra gerokai pigesni. Senovinių žaislų vertę kelia ir tai, kiek prie tokio žaislo buvo dirbta. Jei jis išpūstas stiklapūčio meistro, detalizuotas, sudėtingas, išpieštas rankomis, jis bus kur kas vertingesnis už paprastą fabrikinį žaisliuką. Beje, kolekcininkams kainas bando sufleruoti ir katalogai, tereikia išmokti tai skaityti.

Atgaivinusi savo aistrą, šiandien Snieguolė jau turi daug vintažinių žaislų iš JAV, Vokietijos, Japonijos, Lenkijos. Beje, nustebo, kad ne ką terado Amerikos antikvariatuose, bet už tai išgelbėjo „e-bėjus“ – toje platformuoje iki dabar nuperkamas ne vienas žaislas, kuris išvykimo į Lietuvą laukia pas Snieguolės sūnų. Kai kampas su dėžėmis tampa tiesiog šokiruojančio dydžio, mama skrenda atlaisvinti sūnaus namų. Kai kuriuos žaislus dabar pasilieka sau, arba parduoda po kelių mėnesių jais atsidžiaugusi. Jai patinka darbas be įtampos, su atraktyvumo natele, su laukiančiais kolekcinikais ir azartišku jų nerimu. Žaidimai jai patinka, antraip argi patiktų žaislai.

Be to, ji džiaugiasi galimybe drauge su jos randamais žaislais, žmonėms dovanoti ir teigiamas emocijas. Juk kas gali būti nuostabiau, kaip iš kliento vaikystės nuotraukos, atpažinti jo eglutės žaisliukus ir surasti tokius pačius, kas gali būti nuostabiau kaip žmonėms išpildyti jų svajones?

O štai retieji ir brangieji „čipolinai“. Deja, tik kataloge.

Trečiasis etapas: E-PARDUOTUVĖS WWW.EGLESZAISLAI.LT ĮKŪRĖJA

Snieguolė visada norėjo ir elektroninės parduotuvės, bet vintažiniai žaisliukai neturėjo jokių galimybių joje užsibūti ir sudaryti asortimentą – juos pirko tiesiog akimirksniu. Taip kilo idėja pasiūlyti naujų. Juo labiau, kad kolekcininkė pradėjo pastebėti, kad yra dalis žmonių, kurie baidosi senos temos, energetikos, be to, seni žaislai netinka jų namų interjerui, o štai naujų pasirinkimas nėra pats didžiausias mūsų rinkoje. Tuo tarpu pasaulyje kai kurių šiuolaikinių gamintojų žaislai yra meno kūriniai ir kolekcininkai šiandien į juos taip pat drąsiai investuoja kaip ir į senuosius. Pradėjo vertis dar vienos veiklos durys.

„Net senų žaisliukų rinkėjai pradėjo ieškoti naujų – katinai iš įvairių laikmečių ant eglutės nesipeša. Per kelerius metus suformavau savo asortimentą: lankiausi mugėse, įvairiose žaislų parduotuvėse užsienyje, dairiausi įdomybių per google, išsirinkau, kas man pačiai patinka labiausiai, išsigrynino favoritai. Šiandien pirmenybę teikiu žaislams iš Lenkijos, puikus kainos ir kokybės santykis. Esu firmos „BluBom“ fanė. Jų laisvo pūtimo technika atliekami žaislai yra tiesiog nuostabūs – meno kūriniai, kosmosas. Juos pučia geriausias Lenkijos siklapūtys Daniel Denbinski, kažkada jie taps didele vertybe. Kitas Lenkijos gamintojas Komozja šeima – taip pat kuria nuostabius žaislus. Turiu šio ženklo gaminių gal 80 pozicijų – daugiau nei bet kuri lenkų parduotuvė. Taip pat turiu naujų žaislų iš Italijos (šeimos De Carlini darbai), Vokietijos, JAV – yra tikrai nuostabių serijų ir gamintojų. Savo asortimentą formuoju tarsi iš trijų dalių: klasikiniai, modernūs šiuolaikiniai ir kaip aš sakau a‘la Pikaso – avangardiniai, kosminiai“, – pasakoja Snieguolė, kai mes atsiduriame jos trapių prekių kambaryje ir bandome nors šį tą nufotografuoti.

Firmos „BluBom" žailiukai gaminami laisvo pūtimo technikos būdu ir atrodo tarsi kosminiai. Jie Snieguolės favoritai.

Komozja šeima taip pat kuria nuostabius, daug gerbėjų turinčius, žaislus.

Šiandien galima konstatuoti, kad savo pirkėją jau turi ir nauji žaisliukai. Kartais jie netgi perkami kaip investicija ir dovanojami, pavyzdžiui, anūkams. Naujos svetainės veikla, kurią taip romantiškai apipavidalino dailininkė Aistė Jurgilaitė, dar tik įsibėgėja, o kol kas Snieguolę džiugina komplimentai dėl jos apipavidalinimo ir pirmieji pirkėjai. Tiesa, joje neužsimezga tas šiltas jaudinantis ryšys su pirkėju, kuris iki šiol ją taip džiugino, bet dar tik pradžia ir kokios susikurs tradicijos spręsti anksti.

Aišku tik viena: žaisliukai Snieguolę „pagavo“ visam gyvenimui. Juo labiau, kad kolekcininkės geną pašnekovė tikrai turi. Ne veltui jos rytinį kavos puodelį visada lydi aukcionų peržiūra. Ieško dar ir dar vieno reto žaislo? Ne visada. Kartais ieško ir nuotraukos su Lentvariu, nes kita jos aistra – Lentvario istorijos tema. Ji ne tokia spindinti, bet už tai ir ne tokia trapi. Bet įdomi, nes ten, kur istorija, ten visada įdomu. Ir ant eglučių, ir senuose albumuose.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir pašnekovės archyvo nuotraukos

Šis žaislas iš Kinijos įdomus tuo, jog pieštas teptuku iš burbulo vidaus.

xr:d:DAFySDtqZD8:6,j:5844953552372432563,t:23102517

IŠLIKIMAS: antikvariatas naujuose namuose

Antikvariatas daugeliui žmonių (be jo gerbėjų) iki šių dienų yra sunkiai įmenama paslaptis. Dauguma mano, kad jis labai brangus ir dėl to prabangos prekė, dalis – kad labai senamadiškas ir sunkiai pritaikomas šiandien, treti jį tiesiog ignoruoja kaip kažką, ko tiesiog nepažįsta ir nepripažįsta. Nepamiršiu vienos moters pasakojimo, kai ji džiaugėsi per antro aukšto langą uošvių namuose išmėčiusi sunkias tamsias, drožinėtas spintas, kurias vyras vėliau sukapojo malkoms ir senovinių lovų šonines drožinėtas lentas, iš kurių ji pasidarė paaukštintų lysvių kraštus. Miegamojo komplektą jie pirko naują, šviesų, iš drožlių, Lenkijoje. Nėra ko pridurti, be to, kad nuo kvailumo vaistų nėra, jau vien dėl to, kad visus senovinius baldus šiandien galima parduoti, o jeigu apie tai šį tą nutuoki, tai dar ir ne už visai mažus pinigus. Na, o tai, kad tokie baldai, indai ar interjero detalės gali tapti ir puikiu palikimu ateities kartoms – dar kita kalba. Bet šiandien tiesiog pabandysime išgelbėti jūsų paveldėtus baldus, laikrodžius, skulptūrėles ir kitus dekoro elementus nuo „smurtinės mirties“ ir patarsime, į ką atkreipti dėmesį, norint integruoti juos į savo šiuolaikinį, gal net visai paprastą interjerą ir taip pratęsti jų gyvenimą. Čia patarimai ne tiems, kurie namus šiandien kuria pagal praeities stilistikas: art deco, mid-century ar kad ir klasiką ir ne tiems, kurie be jokių agitacijų myli antikvariatą.

Kontrastingi žaidimai

Vienas iš būdų, padėsiančių šiuolaikiniame bute pritaikyti istoriją turinčius baldus, yra kontrasto principas, kuriant interjerą. Sakykim, sukūrėte visiškai minimalistinę virtuvę, kurioje viskas pakankamai santūru. Toks ramus fonas – puiki galimybė senovinio baldo iš močiutės palėpės „invazijai“. Ir štai atkeliauja senas, didžiulis, ąžuolinis, pernelyg nepretenzingų formų, lengvai padrožinėtomis kojomis stalas iš maždaug XX a. vidurio. Laikas dailiai nugludinęs visus jo paviršius, vietomis nusitrynę dažai ar lakas, bet neverta dėl to labai rūpintis. Jis jaukus savo spalva ir medžiagiškumu. Aplinkui rikiuojasi modernios metalinio tinklo kėdės, dar labiau sustiprinančios stalo ir viso kito, esančio virtuvėje kontrastą. Jeigu kėdės būtų to paties stiliaus, virtuvė taptų pernelyg užgriozdinta ir kontrastas „pasimestų“ – atsirastų seno ir naujo konkurencinė kova. Dabar gi stalas nieko negali nugalėti – jis tiesiog puošia modernų interjerą. Stalui laikmečio kompaniją palaiko tik ant jo stovinčios žvakidės ir truputį – vintažinis šviestuvas. Daugiau šioje aplinkoje nėra nieko jam draugiško. Ir vis dėlto galutinis vaizdas „suskamba“ tiesiog puikiai.

Lygiai taip pat moderniame miegamajame gali atsirasti nutriušusi, žavingu gobelenu banketė ar fotelis, o visiškai minimalistinę svetainę sušildyti krištolinis šimto metų šviestuvas, ar geras šilkinis rytietiškas kilimas.

Dėmesio centre

Dažnai diskutuojama, kas iš viso yra antikvariatas. Ar visada užtenka apibrėžimo, kad tai vyresni nei 50 metų daiktai? Tikrai ne. Jeigu jie bus nuobodžios fabrikinės gamybos, prastų medžiagų ir visiškai neatspindės savojo laikmečio stiliaus tendencijų, jie bus tiesiog sendaikčiai, kartais visai beverčiai. Antikvariniai baldai, netgi jeigu jie tik senovinių ar istorinių baldų kopijos, o taip ir būna dažniausiai, turi būti gaminti gerų meistrų iš gerų medžiagų. Savo laiku jie diktavo madą ir buvo tikros „žvaigždės“. Nesvarbu, kad jie mus pasiekia sulūžę ar suplyšę. Kitas momentas. Yra antikvariniai baldai ir „labai antikvariniai“ arba istoriniai. Pastarieji yra kaip etalonai. Juos kažkada kažkas sukūrė pirmą kartą, panaudodamas originalias technologijas ar dizainą. Tokius tikrai vargu ar įpirktume, tai tikrasis antikvariatas, paprastai labai mažo tiražo, o gal ir vienetinis. Tačiau vėliau pasipila tokių baldų kopijos. Jos irgi labai gražios ir dėl savo amžiaus laikytinos antikvariatu, bet ne tokiu vertingu kaip, sakykim, originalas. Pavyzdžiui, dažname antikvariate jums gali pasiūlyti „buliuką“. Kas šiek tiek nusimano apie baldus, supras, kad kalba eina apie Andre Šarlio Bulio (André-Charles Boulle), kūrusio XVII a. Prancūzijoje, stilistikos dublikatus. Mat puošnią jo baldų gaminimo manierą perėmė daug gamintojų ir daug puošnių ir vertingų baldų buvo prigaminta. Bet tikraisiais A. Š. Bulio dirbtuvių šedevrais tegali pasigirti garsūs pasaulio muziejai ir kolekcininkai, kuriems itin pasisekė. Šiuo metu tikrųjų šio menininko gaminių netgi neleidžiama išvežti iš Prancūzijos. Kitas pavyzdys Michaelio Thoneto XIX a. sukurtos ir labai išpopuliarėjusios kėdės. Jos buvo skirtos masėms, jų jau paties Tchoneto fabrike buvo pagaminta labai daug, bet jeigu jas rasime su originaliais to fabriko spaudais ir kitais ženklais, ji bus kur kas vertingesnė nei tos, kurios pagamintos jau kituose fabrikuose Thonetą tiesiog kopijuojant. Tiesa, abi kėdės atrodys beveik vienodai, bet orginalioji turės visai kitą vertę – tikrojo antikvariato.

Ilga įžanga į tai, kad šiandien geras ir vertingas, gal net istorinis antikvarinis daiktas šiuolaikiniame interjere galėtų vaidinti meno objekto vaidmenį. Įsigijus tokį daiktą jam reikėtų labai apgalvotai parinkti vietą ir padaryti pagrindiniu kambario akcentu. Kitas variantas: keli mažesni daiktai, tokie kaip vaza, paveikslas, šviestuvas, žvakidė, tekstilė – taip pat gali tapti bet kokios stilistikos erdvės puošybos elementais. Todėl neišsaugoti pavelėtų daiktų – tiesiog nusikaltimas, o jau pirkti juos ar ne kaip ateities investiciją – kiekvieno reikalas.

Pakeiskite stilistiką

Dar vienas būdas naudoti interjere antikvarinius, tik šiuo atveju norisi rašyti senus baldus – tai pakeisti jų vaizdą, o drauge ir stilistiką, baldus tiesiog perdažant. Nors šiuo atveju yra apie ką pagalvoti. Jeigu baldas yra vertingas, tai jį nudažyti reiškia sugadinti ir kažkada neparduoti už tokią sumą, kokios jis vertas. Jei daiktas ypatingos vertės neturi, galima su juo ir paeksperimentuoti. Prieš keletą metų baldai tiesiog masiškai buvo perdažomi baltai, jų išliekamąja verte nelabai ir rūpinantis. Šiandien jie galbūt perdažomi mėlynai, o po daugelio metų koks protingas restauratorius po keliais dažų sluoksniais vėl ras riešutmedį ir džiaugsis baldo autentiškumu. Bet kaip jau minėjau, mažiau vertingus baldus galima dažyti kaip tik patinka ir savo interjere turėti tokį „popantikvariatą“ tiesiog dėl patikusios baldo formos ar funkcijos. Gal tai geriau nei tiesiog sukapoti.

Daugiau oro, daugiau drąsos

Dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį, įsigyjant ar paveldėjus antikvarinį baldą yra patalpos erdvė. Antikvariniams baldams labai reikia oro. Jeigu antikavariato neužkrausite nereikalingais daiktais, o kaip tik leisite jam kvėpuoti, tai jis ir taps tuo unikaliu dalyku, kuris puoš kambarį. Vienas vienintelis baldas gali atsidurti bet kokios stilistikos interjere.

Žinoma, jei butas kaip aukštųjų technologijų laboratorija, arba pabrėžtinai minimalistinis, tai kam tas antikvariatas, o ir vargu ar jo norės tokio interjero šeimininkai. Bet jei interjeras skandinaviškas, rytietiškas, Viduržemio jūros stilistikos, tai jis kuo puikiausiai susidraugaus su sena komoda, sekreteru, indauja, foteliu ar pufu. Ir nebijokite išsaugoti visiškai neatrestauruotą senelių palikimą: seną skrynią, stalą, spintą – laikmečio ženklų protingi žmonės neslepia, o kaip tik saugo drauge su prisiminimais apie ankstesnius jų savininkus. Kam seną skrynią padaryti kaip naują? Juk naują galima nusipirkti. Ką jau kalbėti apie tai, kad toks baldas bus tik pas jus ir prisidės prie jūsų individualaus stiliaus.

Beje, atkreipkite dėmesį į apšvietimą – į patalpą turi prasiskverbti kuo daugiau natūralios šviesos, kuri išryškins retus baldus ir detales. Ir dar prie antikvariato labi tinka tinka dideli augalai. Na, kaip tik tai, kas dabar be galo madinga.

Parengė Rasa Žemaitienė

Paroda „Tarp būties ir atminties. Vilniaus pilių vaizdai“ – prieš mitus

Ankstyvoji Vilniaus pilių istorija neatsiejama nuo miesto kūrimosi, o Vilniaus miestas jau Gedimino laiškuose paminėtas kaip valdovo rezidencija – valstybės sostinė. Nuo pat XIV a. Vilniaus pilys buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, valstybės, nusidriekusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, politinis, diplomatinis ir kultūrinis centras. Valdovų rūmų muziejus, norėdamas priminti istorinius įvykius, kviečia į naują parodą „Tarp būties ir atminties. Vilniaus pilių vaizdai“. Muziejaus vadovas ir šios parodos idėjos autorius dr. Vydas Dolinskas pristatė pagrindinę jos mintį: „Norėjome surinkti ir parodyti originalius Vilniaus pilių atvaizdus, žemėlapius bei kitą istorinę medžiagą. Atėjo laikas. Ypač, jei dar yra abejojančiųjų, ar užteko ikonografijos atkuriant Valdovų rūmus. Kai kurių originalių vaizdų, kurie buvo labai reikšmingi atkuriant rūmus, Vilnius nematė 200 metų. Kaip Martyno Knakfuso (Marcin Knackfus, Knackfuss) darbas, jau XIX a. pradžioje iškeliavęs į Čartoriskių šeimos fondą. Jį nedaug kas matė, nors tai yra vienas svarbiausių ir tiksliausių šaltinių, naudotų atkuriant Valdovų rūmų fasadą.“

Paroda – vertingas istorinis šaltinis

Dar prieš dešimtmetį Lietuvoje virė įvairios diskusijos. Vieni aiškino, kad nėra rūmų vaizdų, todėl negalime jų atkurti. Kiti tvirtino, kad nugriautus rūmus visi jau pamiršo ir turime galvoti apie naujus valstybės simbolius. Parodos kuratoriai Marijus Uzorka ir Rita Lelekauskaitė-Karlienė suteikia progą lankytojams palyginti ikonografinius vaizdus, išlikusius iš tų laikų, kai rūmai egzistavo, vizijas, kurios buvo kuriamos, kai rūmai jau buvo nugriauti, ir realybėje atkurtą šiandienos vaizdą.

Uzorka teigia: „Paroda gal nėra tokia įspūdinga eksponatų dydžiais ar milijonine verte. Lankytojus dažnai žavi prabanga, spindesys, bet šiuo atveju tai yra be galo vertingas rinkinys, istorinis šaltinis. Mūsų paroda – tiesiogine to žodžio prasme.“

Autentiškus eksponatus parodai skolino 16 institucijų ir privačių fondų, dar 12 institucijų skolino ikonografinių vaizdų. „Kai kurių eksponatų negavome, nes dėl itin blogos būklės negalėjome jų atsivežti, bet čia išvysite jų faksimiles“, – sako M. Uzorka. Eksponatai surinkti iš keturių valstybių.

Ar tikrai niekam rūmų nereikėjo?

„Viena parodos surengimo idėjų – paneigti mitus, kad niekam šių rūmų nereikėjo. Reikėjo. Ir ypač tada, kai jų jau nebuvo. Žmogiška, kai įvertini praradimą tada, kai jis įvyksta, – žiūrėdamas į per du aukštus eksponuojamą parodą teigia V. Dolinskas. – Parodoje kelios dešimtys atvaizdų iš XIX a., XX a. pradžios. Tai laikas, kai rūmų realybėje jau nebėra, bet jiems suteikiama sakralinė prasmė, jie vadinami Jogailaičių pilimi. Tai rodo, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tauta labiausiai pasigedo, kai ją praradome.“

Labiausiai niokota Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija

Skirtingai nei kitos valdovų rezidencijos, Vilniaus pilių kompleksas patyrė gerokai daugiau priešų antpuolių, niokojimų. Jie prasidėjo nuo XVII a. vidurio, garsiosios Maskvos invazijos. „Vėliau mums irgi labai nepasisekė, jei lygintume su kaimynine Lenkija ar Ukraina, – teigia V. Dolinskas. – XVIII a. pabaigoje beveik visa Lietuvos teritorija atiteko labiausiai atsilikusiai valstybei – Rusijos imperijai.“

Parodoje matyti, kad netekčių akivaizdoje Valdovų rūmai imti suvokti ir vertinti kaip svarbus valstybinės tapatybės, istorinės atminties atributas. Romantizmo epochoje sukurta bei įvairiais būdais paskelbta daugybė nebeegzistavusių Vilniaus pilių ansamblio ir atskirų jo pastatų vizijų, liudijusių šių Lietuvos valstybės centro istorinių objektų simbolinę reikšmę bei prasmę. XX a. pradėti Vilniaus pilių ir atskirų jų statinių tyrimai, rengti rekonstrukcijų projektai, puoselėtos viltys atkurti Valdovų rūmus.

Parodą lydės diskusijos

Programos rengėja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė išsamiai apie ją papasakojo: „Lankytojai bus kviečiami susipažinti, kaip keitėsi pilių architektūra, kalbėsime, kaip kito teritorijos išplanavimas. Prof. Valdas Rakutis pristatys, kaip Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija virto Rusijos karine tvirtove. Architektūros tyrinėtojai, menotyrininkai diskutuos, kiek valstybei ir jos žmonėms svarbus pilių atminties išsaugojimas, kaip vietos, istorinio valstybės centro atkūrimo idėja. Kviesime ir į koncertą – bus galima pasiklausyti lietuvių kompozitoriaus Felikso Janevičiaus Baroko epochos muzikos – šie kūriniai galėjo skambėti ir Lietuvos valdovo rezidencijoje.“

Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė: „Tai išskirtinė proga dar kartą įvertinti mus formuojančias bei saugančias šaknis“

Vilniui švenčiant 700 metų Vilniaus pilių teritorija ir jos rūmai yra pagrindinis atpažinimo ženklas. Vilniaus pilių kompleksas su valdovo rezidencija ir kitais atributais liudija Vilnių kaip amžinąją Lietuvos sostinę. Parodos globėja Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, apžiūrėjusi parodą, teigė: „Kaip gimusi ir užaugusi amžinojoje valstybės sostinėje Vilniuje, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad miesto 700 metų sukakties minėjimas yra proga giliau apmąstyti ir pasikalbėti apie mūsų valstybės tapatybę, jos kultūrinį paveldą, simbolius, siekius ir ateitį. Šis jubiliejus – taip pat ir išskirtinė proga dar kartą įvertinti mus formuojančias bei saugančias šaknis, iš kurių ir pagal „Tautišką giesmę“ mes semiamės stiprybės.“

Valdovų rūmų muziejaus inf.

Laimos Panek, Vytauto Kaminsko ir Vytauto Abramausko nuotraukos

Žygimanto Augusto GOBELENAI vieši Valdovų rūmuose

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“. Neįtikėtino dydžio, per ilgus šimtmečius legenda tapusi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) gobelenų kolekcija yra istorinė senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės relikvija. Šiandieninėje Lenkijoje gobelenų rinkinys įvardijamas kaip meno lobynas, svarbiausias Krokuvos Vavelio karališkosios pilies nuolatinių ekspozicijų akcentas, o tokio rinkinio paroda Lietuvoje – istorinis įvykis tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, kaimyninės valstybės dovana Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga. Išskirtinės parodos atidarymas į Valdovų rūmus sutraukė beveik pusė tūkstančio meno žinovų, parodos partnerių, muziejaus bičiulių. Paskutinį kartą Žygimanto Augusto gobelenai rezidenciją Vilniuje puošė Vazų dinastijos valdymo laikais, tad toks didelis rinkinys, beveik keturios dešimtys istorinių audinių, į Lietuvos sostinę grįžo po 400 metų.

Parodos globėjai – Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos prezidentai

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje sakė, kad gegužės 3-iąją kasmet minime pirmosios Europoje parlamentiniu būdu priimtos rašytinės Konstitucijos metines. Šis istorinis fenomenas įkūnija Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją ir kultūros paveldą, liudija mūsų šalių raidos europietiškąją dimensiją. Simboliška, kad būtent šiandien atidaroma tarptautinė paroda atveria dar ankstesnius ir gilesnius Lietuvos bei Lenkijos, o ir visos Europos istorinių ryšių bei kultūrinės integracijos klodus. Į atkurtą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją visa savo kultūrine galia ir estetikos grožiu sugrįžta renesansinė didybė – reprezentatyviausi Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos artefaktai, kurie ir visos Europos kultūros istorijos kontekste yra laikomi išskirtiniu fenomenu, pasaulio meninio paveldo integralia dalimi“.

Lenkijos Respublikos prezidento Andžejaus Dudos (Andrzej Duda) sveikinimą Valdovų rūmuose perskaitė naujasis Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje J. E. kunigaikštis Konstantinas Radvila (Konstanty Radziwiłł): „Žygimantas Augustas – ne tik valdovas ir politikas, jis buvo ir išskirtinis meno žinovas. (…) Anuomet Briuselio audimo meistrams pateiktas užsakymas buvo didžiulis, daugiau kaip 160 gobelenų. Taip XVI a. šeštame dešimtmetyje buvo sukurta šedevrų kolekcija, kuri dabar yra vienas puošniausių Renesanso meno paminklų. Norėčiau padėkoti Vavelio karališkosios pilies ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų Vilniuje kuratoriams, taip pat Adomo Mickevičiaus instituto komandai už šios įspūdingos parodos organizavimą“.

Paroda primins Krokuvos ir Vilniaus aukso amžių

Vilniuje Žygimanto Augusto gobelenai eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus trečiajame aukšte, Atkurtų istorinių interjerų salėse. Didžiulė XVI a. audinių kolekcija atskleidžia europinę Renesanso kultūrą, paskutiniojo Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio – reprezentacijos užmojus, primena Krokuvos ir Vilniaus aukso amžių – Renesanso epochą.

„Europos kontekste tai yra turbūt pati vertingiausia kolekcija visomis prasmėmis: menine, istorine, materialia. Meno istorikai ją lygina su Romos popiežių, Ispanijos karalių kolekcijomis,“ – parodos atidaryme kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius dr. Vydas Dolinskas, – toks didelis gobelenų rinkinys dar niekada nebuvo eksponuotas už Vavelio pilies sienų. O tai, kad jis atvežtas į Vilnių, rodo tikrai glaudų Lenkijos valstybės ryšį su Lietuva ir Vavelio karališkosios pilies vadovų bičiuliškumą. Ypač dėkoju Vavelio pilies direktoriui, profesoriui, mokslų daktarui Andžejui Betlejui (Andrzej Betlej), nes tikrai ne kiekvienas direktorius ryžtųsi tokią vertingą ir jautrią audinių kolekciją išvežti iš savo muziejaus.“

Pasak Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriaus prof. dr. Andžejaus Betlejaus, „Karaliaus Žygimanto Augusto gobelenų paroda Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje – precedento neturintis įvykis. Gobelenų kolekcija yra Vavelio rezidencijos kolekcijos perlas karūnoje. Tai viena vertingiausių kolekcijų, kurios reikšmė toli gražu neapsiriboja vien meniniu aspektu. Čia nebūtina pabrėžti, kokią reikšmę teikiame šiai kolekcijai, kaip tampriai ji susipynusi su buvusios Lenkijos Respublikos istorija. Žygimanto Augusto gobelenai – Lenkijos Karalystės iždo dalis, iškilmingų valstybinių ceremonijų puošmena, jie yra beveik tokie pat svarbūs kaip insignijų elementai. Gobelenai vertinami viso pasaulio ekspertų ir yra priskiriami prie geriausių XVI a. Briuselyje sukurtų tokio pobūdžio kūrinių.

Tikimės, kad šis unikalus pristatymas visiems priartins Lenkijos ir Lietuvos valstybės klestėjimo, galybės laikų viziją, sustiprėjusią dėl paskutiniojo Jogailaičių valdovo kultūrinės veiklos ir toliaregiškos politikos. Gobelenų kolekcija yra mūsų bendros istorijos liudijimas, tačiau šiais sudėtingais laikais ji taip pat yra regimas vienybės ir bendrų siekių ženklas.“

Audringa gobelenų istorija

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas XVI a. viduryje užsakė kelias gobelenų serijas, kurias audė žymiausi to meto meistrai Ispanijos Nyderlandų sostinėje Briuselyje. Per dešimtį metų Žygimantas Augustas sukaupė 160 meninių audinių kolekciją.

Anuomet gobelenai vadinti „šiaurietiškomis kilnojamomis freskomis“, kurios pilyse, rūmuose ir katedrose kūrė didybės ir prabangos įspūdį, šlovino savininkus. Šie audiniai vertinti ne tik kaip meno kūriniai, bet ir kaip valdovo didybės įkūnytojai, pamokančių Biblijos istorijų pasakotojai, gyvūnijos ir augalijos pažinimo žinynai, siužetai, kuriuose slypi daug simbolinių prasmių.

Brangūs audiniai buvo saugomi Lenkijos Karalystės ižde. Po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. audiniai buvo pagrobti ir išvežti į Rusiją, dalis jų tuo metu buvo pažeista ar sunaikinta. 1921 m. sutartimi bolševikinė Rusija gobelenus grąžino Lenkijai. Jie papuošė Krokuvos Vavelį. 1939 m. nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Žygimanto Augusto gobelenai, kaip nacionalinė relikvija, buvo išgabenti į Kanadą, ir į Vavelio karališkąją pilį neįkainojama kolekcija sugrįžo tik 1961 metais. Iki šių dienų išliko beveik 140 gobelenų ir dauguma jų saugoma Vavelio karališkojoje pilyje.

Paroda Valdovų rūmų muziejuje – iki liepos vidurio

Paroda Vilniui reikšminga ir dėl dar vienos, reikšmingos istorinės detalės – ankstyviausi Žygimanto Augusto gobelenai buvo užsakyti Vilniaus Žemutinėje pilyje. Tarp jų – serijos „Pirmųjų tėvų istorija“ ir „Nojaus istorija“ bei herbiniai audiniai. Tokio dydžio rinkinio Vavelio karališkosios pilies muziejininkai teigia artimiausiais dešimtmečiais neketiną skolinti jokiai kitai institucijai. Todėl ši paroda yra išskirtinis Vavelio karališkosios pilies ir Lenkijos valstybės dėmesio bei palankumo Lietuvai ženklas, geriausia dovana Vilniui, švenčiančiam savo 700 metų sukaktį. Kartu tai yra ir vienas sudėtingiausių, didžiausių bei brangiausių parodinių projektų Lietuvos muziejininkystės istorijoje. Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje, parodą bus galima apžiūrėti iki liepos 16 dienos.

Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pateiktą informaciją

Nuotraukos – Valdovų rūmų muziejaus ir Rasos Žemaitienės

Antikvarinių baldų pavadinimai: vakar ir šiandien

Jei pasigilintume į tikslius antikvarinių baldų pavadinimus, tai jų rastume ne vieną dešimtį. O šiandien, kad nustebintumėt savo išmanumu, turbūt užtektų ir to, kad užsukę į antikvariato parduotuvę paprašytumėt parodyti gablotę, kasonę ar triumo... Žodžiu, stabtelkime prie įdomesnių, bet vis dar egzistuojančių baldų pavadinimų.

Kanapa (pranc. canape) – tai nedidukė sofutė su atkalte ir ranktūriais, labai dažnai su 6 kojytėmis, skirta sėdėti trims, kiek rečiau – dviems žmonėms. Šio baldo stilius susiformavo dar Liudviko XV ir Liudviko XVI laikais, o XIX a. nutiko taip, kad kanapų ranktūrius pakeitė voleliai. Šių elegantiškų baldų korpusams gaminti buvo naudojamos prabangios medienos: riešutmedis, raudonmedis, vyšnia, o minkštoji dalis buvo apmušama brangiais audiniais, dažniausiai puošniu gobelenu su siužetiniais piešiniais. Šiuos laikus kanapos pasiekė kiek supaprastintų formų ir ne taip išsidabinusios. Dabar jos naudojamos tose erdvėse, kuriose sofos tiesiog per didelės.

Kušetė taip pat yra nedidelė sofutė, bet nuo kanapos skiriasi tuo, kad turi paaukštintą atkaltę tik viename gale. Šis baldas nuo seno buvo skirtas trumpam poilsiui pusiaugulomis dieną. Daroma ji buvo irgi iš brangių medžio rūšių, dekoruojama įvairios medienos drožiniais, traukta puošniais audiniais.

Otomanė (pranc. ottomane) arba Osmano tachta – tai plati žema sofa, vietoje atlošo su pagalvėlėmis, o vietoje ranktūrių – su voleliais. Dažnai ji būdavo užklojama kilimu ar kitu dekoratyviniu prabangiu audiniu, demonstruojančiu šeimininko turtus. Ši sofos atmaina populiaresnė Azijos šalyse nei Europoje, ten ji iki šiol yra nepakeičiamas baldas, puikiai derantis prie daugelio tų šalių etninio interjero stiliaus.

P.S. Beje, visų šių minkštasuolių tiek pavadinimai, tiek ir patys baldai dažnai painiojami, o populiariausias pavadinimas dabar yra kanapa.

Banketė – nedidelis minkštasuolis su minkšta, apmušalais traukta sėdimąja dalimi atsirado baroko laikotarpiu (XVII a. vid.) Prancūzijoje, o labiausiai paplito rokoko laikotarpiu. Priešingai nei pufas, banketė gali turėti porankius, o kartais ir pakojį bei būti skirta ne vienam žmogui prisėsti, o net keliems. Todėl prieš kelis amžius jos vieta buvo priimamojo pasienyje ar pokylių salėje. Banketės buvo gaminamos iš įvairios medienos, puošiamos drožiniais ar kutais, trauktos gražiu audiniu – dažnai aksomu, gobelenu ar dekoratyviu storu šilku. Dabar banketės gali stovėti koridoriuje, miegamajame gale lovos, ar net vonios kambaryje – visur kur reikia trumpam prisėsti.

Etažerė – tai baldas su keliomis, iš visų pusių atviromis lentynėlėmis, išdėstytomis viena virš kitos. Kartais apatinėje dalyje būna stalčiukai. Atsirado ji XVIII a. II pus. kaip valgomojo baldas. Statoma ant grindų, rečiau – kabinama ant sienos. Tinka knygoms ar įvairioms smulkmenoms sudėti. Iki šių laikų etažerės konstrukcija beveik nepakito, kaip ir funkcija. O šiuo metu ji netgi išgyvena savo atgimimą, nes dėl konkstrukcijos lengvumo tinka ir moderniuose interjeruose.

Gablotė (it. gablotta, pranc. gablette) – tokį žodį gal ir galite išgirsti antikvariatuose, bet kur kas dažniau dabar jos vadinamos tiesiog vitrinomis. Šis baldas ypač populiarus buvo rokoko, neoklasicizmo, istorizmo laikotarpiais. Tai iš tiesų tokia įstiklinta vitrina, beveik kaip dėžė arba spinta, skirta smulkiems kolekcijos eksponatams (miniatiūroms, medaliams, monetoms, papuošalams, kt.) laikyti. Gablotė gali būti tvirtinama prie sienos, statoma ant grindų ar stalo. Dažnai šis baldas turi lentynėles, dvivėres dureles, o kartais ir kojeles. Gaminamos jos buvo iš įvairios medienos, kartais puošiamos saikingu auksavimu, žalvariniu ar bronziniu augalinių ar geometrinių ornamentų reljefu. Šiandien šio baldo dažiausiai ieško muziejai, dvarai ar kolekcininkai ir reikia pastebėti, kad antikvariatuose būtent tokio tipo spintos, vitrinos ar, kaip sužinojome, gablotės yra vieni paklausiausių baldų. Juk dažnuose namuose yra daiktų, kurie turi būti padėti ne tik saugiau, bet ir pakankamai matomai, jau nekalbant apie kolekcijas.

Konsolė – pirmiausiai taip buvo pavadintas architektūros elementas, nuo kurio ir atsirado baldas. Taigi architektūroje – tai puošni atrama, laikanti balkoną, karnizą, lango ar durų apvadą. Konsolė-baldas yra mažas, siauras, dažniausiai prie sienos po veidrodžiu ar tarplangiuose statomas staliukas. Viršus stačiakampis, trapecinis ar pusapskritis, banguotais pakraščiais, dažnai marmurinis, su viena, dviem arba keturiomis kojomis, neretai sujungtomis pakojomis. Yra ir komodos ar servanto pavidalo (su stalčiais ar lentyna apačioje), o taip pat kampinių konsolių.Nuo savo gimimo XVIII a. Prancūzijoje ji daryta iš įvairios medienos, puošta augalinių motyvų drožiniais, marketri technika, auksuota ar bronzuota. Paprastai ant konsolių buvo statomos vazos, skulptūrėlės, laikrodžiai, muzikinės ar tiesiog dekoratyvios dėžutės. Konsolės pasiekė ir šias dienas. Jų vaizdas ir funkcija nepakito, o mėgstamiausios jos klasikiniuose interjeruose.

Kredensas (itakiškai credenza) – tai savotiškas spintelės ir komodos hibridas, naudojamas indams ir stalo įrankiams laikyti, gaminamas nuo XV a. Italijoje. Kredensai atsirado kaip virtuvės baldai, kurių dizaine būtinai turėjo būti stalčiai ir durys su šarnyriniu mechanizmu, o jos stalviršis buvo kaip ir serviravimo vieta. Taigi pirmieji kredensai buvo neaukštos spintelės, puoštos drožtais architektūriniais elementais – frizais, kolonėlėmis, arkomis, karnizais ir kt. Ir tik XVI a., sekant prancūzais, pradėti gaminti dviaukščiai kredensai. Daryti jie iš įvairios medienos, lakuoti tamsiu laku, faneruoti, dekoruoti drožyba, įvairia puošybos technika. Durelių stiklai kartais būdavo polichromuoti, puošti vitražais, raižytu ornamentu. Galima sakyti, kad tai buvo mažesnė bufeto atmaina, bet dažnai irgi pakankamai dekoratyvi ir puošni.

Kasonė – tai medinė skrynia, vienas svarbiausių italų renesanso baldų. Pradėta daryti Italijoje gotikos laikais, plito renesanso laikotarpiu, kol XVII a. pabaigoje ją pakeitė komoda. Kasonė buvo stačiakampės dėžės ar sarkofago pavidalo, su plokščiu ar išgaubtu antvožu, profiliuota, pūsta, įvairiai skaidyta apačia, žemomis, žvėries pavidalo letenų kojomis arba visai be jų. Daroma ji buvo iš riešutmedžio, buko, juodmedžio, faneruota, vaškuota, puošta drožyba, marketri technika, ištapyta. Kasonė buvo naudota kaip kraitinė skrynia, suolas, stalas, o kartais ir lova. Joje laikyti drabužiai, vertingi daiktai, brangenybės.

Komoda – tai skrynia su stalčiais, kuri ir pakeitė kasonę. Pirmąją komodą 1690 suprojektavo žymus baldininkas Andre Charles Boulle karaliaus Liudviko XIV miegamajam. Masyvi stačiakampė, pusapskritė, trikampė (statoma kertėje), sarkofago pavidalo, dažnai su neaukštomis kojomis. Kartais dviejų dalių (viršutinė siauresnė), su atverčiamu viršumi. Komodos atmaina – šifonjerė. Gaminama iš įvairios medienos, lakuojama, faneruojama, puošiama marketri technika, drožiniais. Komodoje iki šiol laikomi drabužiai, lovos baltiniai, stalo įrankiai. Nuo XVIII a. plito Prancūzijoje ir kitose šalyse. Verta paminėti komodos atmainą – Seminier. Ji įdomi tuo, kad joje –sumontuoti septyni stalčiai. Kiekvienas komodos stalčius buvo skirtas patalynei ar drabužiams laikyti kiekvienai savaitės dienai.

Sekreteras – tai spintelė su atverčiama arba stumdoma lenta, skirta rašyti. Šio tipo baldai savo išvaizda primena mums žinomą spintą su stalčiais bei lentynomis ir drauge rašomąjį stalą. Pirmasis sekreteras pasirodė 1730 m. Prancūzijoje ir buvo skirtas moterims, kurios sekreteruose laikė slaptus savo laiškus ar svarbius dokumentus. Štai kodėl iš pradžių šie baldai buvo nedideli ir labai delikatūs. Vėliau sekretero paskirtis šiek tiek išsiplėtė ir jį pradėta naudoti kaip funkcionalią vietą, kur galima tvarkingai tvarkyti asmeninę ir verslo dokumentaciją. Sekreterai visada buvo ypatingi baldai su daugybe stalčiukų, lentynėlių ir, būtinai, slaptavietėmis, apie kurias žinojo tik baldą pagaminti užsakę šeimininkai.

Biuras (pranc. bureau) – tai rašomasis stalas, sudarytas iš stalo (plokščias viršus, aukštos kojos), komodos (stalčiai) ir spintos (lentynos) elementų bei ištraukiamo arba atlenkiamo skydo. Kai kada biurai būna su cilindriniu pakeliamu viršumi. Daromas jis buvo iš įvairios medienos, viršus ne tik iš medžio, bet ir iš marmuro ar alebastro. Faneruotas, lakuotas, puoštas reljefine drožyba, raižyba, profiliuotas. Pradėtas gaminti XVII a. II pus. Prancūzijoje, kai karaliaus Henriko IV užsakymu buvo sukurtas pats pirmasis.

Kabinetas – tai dar vienas universalus baldas: spintelės ir rašomojo stalo junginys. Sudarytas jis iš dviejų dalių korpuso su durelėmis ir stalčiukais. Apatinė dalis neretai stalo pavidalo, su aukštomis kojomis. Dažnai turi atlenkiamą arba ištraukimą skydą rašyti. Darytas iš įvairios medienos, faneruotas brangmedžiu. Dekoruotas drožyba, tapyba, inkrustacija, veidrodžiais, metalo furnitūra. Ypač būdingas renesanso ir baroko laikotarpiams.

P.S. Visa tai rašomųjų stalų didesnės ar mažesnės atmainos, kurias mes renkamės ir pagal funkcionalumą ir pagal grožį. Žinoma, dabar interjeruose pirmauja sekreterai. Keli dokumentai, nešiojamo kompiuterio vieta… Jų dydžio visiškai pakanka dažnai nedideliuose mūsų būstuose.

Širma – gana senovinis baldas, dabar jau įgijęs „egzotikos“ statusą. Senovinės širmos buvo konstruojamos iš sulankstomų rėmų, padengtų audiniu. Jos atsirado dar Antikos laikais ir iki šių dienų tarnauja kaip patogios erdvės skirstytojos.

Šis egzotiškas baldų elementas daugiausia gyveno buduaruose, miegamuosiuose ir svetainėse, kartais širmos pagalba būdavo atskiriamos valgomojo ir kažko panašaus į biurą zonos. Širmos šiais laikais irgi gana populiarios, nes sukuria autentišką privatumo atmosferą. Būtent todėl dažniausiai už širmos įrengiamos poilsio zonos – skaityklos, kambariai pokalbiui ar miegui.

Triumo (pranc. trumeau) sąvoka reiškianti „tualetinis staliukas“ pas mus atkeliavo iš Prancūzijos, kur iš pradžių turėjo kiek kitokią interpretaciją ir reiškė pertvarą tarp langų, kuri buvo dekoruota įvairiais ornamentais. Kita šios sąvokos prasmė – tai didelis sieninis veidrodis, įtaisytas tarp langų, durų ar virš židinio. Kartais jis ribojosi su lipdiniais, tapyba arba reljefu dekoruota sienos dalimi, dažnai atkartojo lango formą. Tokie veidrodžiai atsirado XVII a. pabaigoje Prancūzijoje, o išpopuliarėjo XVIII a. Tačiau Prancūzijoje taip vadinti buvo pradėtas ir tualetinis staliukas, kurį privalėjo turėti visos turtingų aristokratų namų ponios. XX a. tualetinis staliukas ir toliau buvo nusistovėjusio pasiturinčio gyvenimo simbolis, kuris atkeliavo iki mūsų dienų. Šiuolaikiniai tualetiniai staliukai yra modernizuoti ir gali šiek tiek skirtis nuo savo pirmtakų, tačiau antikvariatuose galima rasti ir senovinių triumo tiesiai iš XIXa. Prancūzijos ar kitų Vakarų Europos šalių – labai jaukūs, gražūs, puošnūs ir moteriški baldai.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Kas sukuria ir kas užaugina PAVEIKSLO vertę?

Klausimas lyg ir paprastas, bet atsakymas be galo sudėtingas. Mums, eiliniams mirtingiesiems, kartais iš tiesų sudėtinga suprasti, kodėl vienos drobės aukcionuose parduodamos už milijonus, o į kitas iš viso niekas nežiūri.

ŠLIFUOTI AKĮ

Paklausta, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio Vilniaus meno kūrinių aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė – Makselienė atsakė taip: „Stebuklingo recepto, deja, nėra, išskyrus patarimą, kurį nuolat kartoja Ernestas Parulskis knygoje „Menas ir pinigai”: šlifuoti akį. Man atrodo, kad tik labai nedaug žmonių turi prigimtinį tikrai rafinuotą meninį skonį. Apskritai tai yra kultūrinis, auklėjimą ir išsilavinimą atspindintis dalykas. Geroji žinia ta, kad skonis, gebėjimas skirti gerą meną nuo prasto, yra toks dalykas, kuris sparčiai lavėja ir kristalizuojasi, jei žmogus įdeda bent kiek noro ir sąmoningumo. Lengvinanti aplinkybė yra tėvai, šeima, meno kūrinių prisotinta aplinka namuose, kuriuose žmogus augo, brendo ir formavosi. Net jei žmogus to neturėjo, bet aktyviai lankosi gero meno vietose – muziejuose, parodose, galerijose, bienalėse, mugėse, paskaitose, jei jis „įsimerkia” į meno aplinką, jo akis stulbinančiu greičiu „šlifuojasi”, o skonis lavėja. Beje, mes irgi manome, kad prie to prisidedame. Esame įsteigę Meno istorijos mokyklą (MIM). Įdomu tai, kad idėja įsteigti vietą, kur suaugę žmonės galėtų ateiti gilinti meno istorijos žinių, gimė mūsų klientams kolekcininkams. Ne vienas jų ir ne kartą yra teiravęsis apie tokias tobulinimosi galimybes. Kadangi nežinojome vietos, kur juos nukreipti, patys ir įsteigėme mokyklą“.

Vis dėlto, keletą patarimų, besidomintiems tapyba, ekspertai turi, ypač kalbant apie senąją tapybą.

NUSTATYKIME PAVEIKSLO AMŽIŲ

Jei ant drobės yra data ir ją pasirašo menininkas, tai labai supaprastina užduotį jį vertinant. Paveikslas, tapytas XVIII–XIX a., greičiausiai bus vertinamas labiau nei XX a., bet tai tikrai ne taisyklė. Galutinė kaina priklauso nuo daugybės kitų detalių, kurias toliau ir aptarsime. Jei paveiksle nėra jokios datos, tuomet ekspertai žiūri į tapybos techniką, drobės ypatumus, įvertina dažų ir grunto būklę. Dažnai tam naudojama speciali įranga. Skirtingų epochų menininkai naudojo skirtingas technikas tiek kurdami dažus, tiek tapydami drobes. Ši informacija padeda teisingai nustatyti paveikslo datą. Ką daryti, jei neturite reikiamų žinių ir įrangos, o štai mugėje norite įgyti seną paveikslą? Na, pirmiausiai tai bloga vieta pirkti, nėra jokio realaus kainos atspirties taško ir tenka kliautis pardavėju. Bet į keletą momentų galima atkreipti dėmesį. Pirmiausiai apžiūrėkite antrąją drobės pusę. Tamsi spalva byloja solidų paveikslo amžių, šviesi, kad kūrinio amžius – ne daugiau 30 metų. Atkreipkite dėmesį ir į rėmo spalvą. Su amžiumi jis tamsėja, o tai gali būti dar vienas senovinio paveikslo požymis. Kita vertus, tie, kas padirbinėja paveikslus, šiuos dalykus taip pat išmano ir pasirūpina „tinkamu“ atrodymu. Todėl, jei paveikslas Jums tiesiog patiko ir nėra brangus, tai sukti galvą dėl jo amžiaus visai ir neverta – puoškite juo savo namus. Jei Jums patikęs darbas, brangus, geriau kreiptis į ekspertą.

PASIDOMĖKIME PAVEIKSLO ISTORIJA

Jei paveikslą paveldėjote, pasikalbėkite su savo artimaisiais apie drobės kilmę. Prisiminkite viską, ką esate apie jį girdėję. Šiuo atveju svarbios visos detalės. Kam jis priklausė anksčiau? Galbūt buvo laikomas kokiuose muziejuose? Kokiomis sąlygomis pirktas? Tai yra labai svarbu. Visada yra brangiau vertinami paveikslai, puošę kilmingų ir iškilių asmenų interjerą, buvę dvaruose ar muziejuose. Visa tai prognozuoja jų didesnę vertę. Apžiūrėkite kitą drobės pusę. Bet kokie anspaudai ar kiti ženklai gali pasitarnauti kaip užuominos. Didelė tikimybė rasti kažką informatyvaus egzistuoja tuo atveju, kai paveikslas buvo eksponuotas muziejuje.

ĮVERTINKIME DROBĖS ir DAŽŲ KOKYBĘ

Labai pažeistas dažų sluoksnis, suskilinėjusi ar kitaip pažeista drobė labai sumažina paveikslo meninę vertę. Todėl, sakykime, XIX a. pradžioje nutapytas garsaus dailininko kūrinys su labai pastebimais drobės ar tapybos defektais gali būti kelis kartus pigesnis, nei mažiau žinomo autoriaus nepažeistas paveikslas. Juk kaip ten bebūtų, paveikslą su trūkumais greičiausiai teks restauruoti, o tai nėra pigus darbas ir paveikslo kaina labai išaugs. Bet jei į Jūsų rankas pakliuvo žinomo dailininko paveikslas, turintis vos pastebimą įtrūkimų tinkliuką ar smulkius įbrėžimus, rimtai juo susidomėkite – tokį paveikslą yra tikimybė parduoti gana brangiai.

PASIDOMĖKIME AUTORIAIS

Čia galioja paprasta taisyklė: žinomų tapytojų darbai vertinami labiau. Bet kiek gi mes jų žinome? Pripažinkime, nedaug, o ypač jeigu darbai mus pasiekia iš užsienio.Tačiau bet kokiu atveju, pirkti paveikslą, žinant autorių kur kas geriau nei jo nežinoti. Jeigu įsigijote paveikslą ir menininko vardas jums nieko nesako, tai dar tikrai ne viskas prarasta. Visada verta paieškoti informacijos apie autoriaus biogafiją, personalines parodas, kritikų atsiliepimus, rasti jo kitus paveikslus ir jų kainas. Surinkus visą medžiaga, kartais galima nustebti, kokį lobį įgijote.

ĮVERTINKITE PAVEIKSLO MENIŠKUMĄ

Tai yra: pasidomėkite paveikslo tapybos stiliumi, tema, spalviškumu, tapybos technikos kokybe ir kompozicija. Be tinkamos patirties visus šiuos kiriterijus suprasti, o juo labiau įvertinti, sunku, bet pabandyti visada verta, juk tik per patirtį jaukinamės supratimą.

Realizmas, siurrealizmas, kubizmas, impresionizmas – kiekvienas iš šių stilių turi savo bruožus. Tikslus, tikroviškas interjero ar aplinkos vaizdavimas byloja realistinį stilių. Juo nutapyta didžioji dauguma antikvarinių paveikslų, taip dirbo visame pasaulyje garsūs olandų tapytojai. Platūs, šiek tiek neatsargūs potėpiai rodo, kad paveikslą nutapė impresionistas. Kubizmas nesunkiai identifikuojamas pagal jam būdingas geometrines formas figūrose. Apie tai reikėtų atskiro teksto.

Nustačius paveikslo tapybos stilių, vertėtų išsiaiškinti jo temą. Retos ir unikalios temos paveikslas visada turi didesnę vertę. Tapybos technika taip pat labai svarbus gero paveikslo požymis. Daugelis menininkų turijiems būdingą tapymo techniką, dėl kurios jų darbai yra unikalūs ir geidžiami kolekcininkų. Kitas svarbus dalykas – tapymo kokybė. Pradedančiojo menininko nutapytą paveikslą iš karto atskirs profesionalas. Dažniausiai tai išduoda:

*proporcijų nesilaikymas;

*harmonijos ir perspektyvos trūkumas, kuris nesuteikia darbui apimties;

*nešvarūs atspalviai, kurie gaunami netinkamai maišant spalvas ir naudojant prastos kokybės medžiagas;

*nesuprantamų dėmių, kurios neatitinka kūrinio stiliaus ir kompozicijos, buvimas;

*neryškios linijos, akivaizdus potėpių neužtikrintumas.

Nors ir čia yra išimčių. Žmogus, nesuprantantis tapybos, Marko Rothko „Violetinę, žalią ir raudoną“ gali priskirti prie mėgėjiškų, nors ji laikoma viena brangiausių pasaulyje.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS: „Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti“.

„Negalėčiau teigti kategoriškai, kad vaizduojamosios dailės kūriniai šiandien namuose pamirštami. Galbūt ne visi jaučia poreikį savo namuose gėrėtis meno kūriniais, taip pat ne visi gali sau leisti juos įsigyti, jeigu kalbame ne apie tariamus, o tikrus meno kūrinius ir suprasti jų tikrąją paskirtį arba, kaip mėgstama sakyti mūsų laikais, misiją. Jeigu namų puošybai apsisprendžiama pasirinkti paveikslus (sakykime, tapybos darbus, reprodukcines graviūras), tai, visų pirma, pasikliaujama savaja menine nuojauta arba nuovoka. Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti. Vaizduojamosios dailės kūrinių eksponavimas namuose pastaruosius tarsi personifikuoja, jiems suteikia unikalumo, perteikia namų savininkų meninių aspiracijų turinį, suteikia intelektinio solidumo. Taigi paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis. Sakykime, kolekcininkai (daugelis jų – profesionalūs meno žinovai) arba menotyrininkai be mano minėto ir įprasto pasirinkimo kriterijaus – gėrėjimosi – atkreitų dėmesį į kūrinių vertę rinkoje (tai sudėtingas klausimas ypač tada, kai ta rinka neapčiuopiama), kuriai poveikį daro kūrinio amžius, įrodyta autorystė, autoriaus žinomumo geografinė aprėptis, signatūra (parašas), žinoma, tema, kilmės ir buvusių kūrinio savininkų istorija. Iš esmės kitaip reikėtų vertinti šiuolaikinių, dar aktyviai dirbančių, autorių darbus. Beje, apie investavimą į meno kūrinius esu ne kartą skelbęs straipsnių, aptarinėjęs viešose paskaitose. Jeigu namai puošiami paveikslais tik todėl, kad taip daro kiti, sakykime, draugai, pažįstami, taip pat todėl, kad „reikia“, jeigu nenori atrodyti visiškai abejingas meno sričiai ar jos neišmanėlis (tokiais atvejais įžiūrėčiau snobiškumo apraiškas), tai geriau jų atsisakyti, nes kitaip paveikslai taps erzelio pretekstu.

Pagal ką turėtume pasirinkiti savo namams paveikslą? Kriterijų yra ne vienas ir ne du – jų daug; keletą jų jau paminėjau. Pratęsdamas galėčiau išvardyti dar keletą svarbių: paveikslų visuma (jų skaičius), atsižvelgiant į jų atlikimo technikas (sakykime, tapybos darbų iškabinti šalia grafikos darbų – nereikėtų, tai būtų didelė klaida), eksponavimo ant sienų kompozicija, atsižvelgiant į atstumus, paveikslų formatą (mažesnio formato – apačioje, didesnio – viršuje; mažesni juk geriau apžiūrimi iš arti…) ir t.t. Kalbant apie meninį skonį, tai jokio „teisėjo“ lyg ir nėra. Kiekvienas iš mūsų tai, ką matome suvokiame skirtingai, taigi ir gėrimės skirtingai. Asmeniui ji gali būti priimtina arba ne, o požiūris į per ilgą laiką susiklosčiusias „taisykles“ gali būti vertinamas kaip dogmatiškas, taigi neatmestina, kad gali kilti noras jam priešintis“.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Straipsnis iliustruotas paveikslų iš www.senovesprabanga.lt nuotraukomis.

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Eglutės žaislų istorija: nuo faktų iki sentimentų

Nuo vaikystės be galo krašto mėgstu puošti eglutę ir vis dar tebemėgstu pirkti kalėdinius žaislus. Taigi kiekvienais metais aš suplanuodavau parašyti apie eglutės žaisliukų istoriją ir vis kažkas sutrukdydavo. O dar paaiškėdavo, kad žaisliukų kolekcininkų bendruomenė irgi ne pati atviriausia (tarsi aukso monetas rinktų), nelabai radau su kuo šia tema pabendrauti ir žaisliukų tema kėlėsi vis kėlėsi, kol pasiekė šiuos metus. O kai jau pasiekė, aš supratau, kad taip kaip prieš metus jau neparašysiu. Ir kad „Vintažo ženklų“ bičiulė Ramunė Pigagaitė jau niekada nepasakys taip kaip pasakė iš manęs dovanų gavusi tarybinių laikų aptriušusį agurką: „Na bet kooooks puikus agurkas!“. Tame balse tada buvo tiek susižavėjimo, džiaugsmo ir patoso, kad mes prapliupome juoktis iki nukritimo. Ir mums iš tiesų tas agurkas buvo tobulas. O štai šiemet pasikalbėjome ir supratome , kad kažkur išgaravo tas žavėjimasis. Tiesiog išgaravo. Taip, vaikystės žaisliukai visada kels sentimentus, dėžė su jais bus turtas, bet agurkas iš mugės jau bus nieko vertas. Apsilupęs milijoniniais tiražais pagamintas agurkas ir tiek, dėl kurio tikrai neverta dūsauti iki dangaus. Karas Ukrainoje mūsų vertybių skalę labai pakoregavo, pakoregavo tiesiog iki smulkmenų ir kartais galbūt net pasąmoniniu lygiu. Bet...kiekvienam savo. O kadangi pažadas parašyti žaislų istoriją bent jau sau duotas, tai bus ir išpildytas.

Vokiška maždaug 1960-ųjų viršūnė.

Čekiški, XX a. pirma pusė (1940-1950 m.).

Vokiški, reti 1916 -1918m. žaislai.

Pirmieji žaislai – valgomi ir simboliniai

Tradicija puošti eglutę vis dar gaji ir mes visi turime, kuo ją padabinti. Tačiau juk ne visada buvo taip. Žaisliukai kaip ir bet koks šiandienos daiktas turi savo šimtametę istoriją ir ji kaip bet kuri kita istorija taip pat įdomi.Taigi kai kurios tautos senovėje tikėjo, kad medžių viduje gyvenančios dvasios yra atsakingos už žmonių gyvybes, jų sveikatą ir sėkmę naujaisiais metais. Kad jos būtų apramintos, prie naujametinės eglutės buvo sunešami visi vertingiausi daiktai ir maisto atsargos. Tokios buvo gyvos eglutės puošimo šaknys.

Oficialiai paprotys Naujiesiems metams puošti gyvą eglutę Europoje susiformavo VII a. viduryje. Kalėdinės dekoracijos tuo metu buvo glaudžiai su religiniais simboliais susiję daiktai. Ant eglučių buvo pakabinami džiovinti obuoliai, simbolizuojantys vaisius iš Rojaus sodo, meduoliai ir sausainiai, simbolizuojantys bendrystės apeigų duoną, o eglutės viršūnę būtinai puošė kelrodė „Betliejaus“ žvaigždė. Būtent obuoliai kiek vėliau ir įkvėpė stiklo pūtikus pagaminti pirmuosius kalėdinius burbulus.

Tuo, ką galima valgyti, eglutės buvo puošiamos iki VIII a. vidurio. Tik vėliau valgomas dekoracijas pakeitė žaislai iš medžio, šiaudų ir kriauklių, atsirado popierinių gėlių, sidabrinių žvaigždžių ir žalvarinių figūrėlių – angelų, kareivių, fėjų.Tuo metu tikros kalėdinės dekoracijos buvo labai brangios, todėl jais puošti eglutę galėjo tik pasiturinčios šeimos.

Vokietija, 1920-1930 m.

Dauguma vokiški, XX a. pradžia. Paukštis pirktas iš jį nuo Smetonos laikų išsaugojusių kauniečių.

Stiklo burbulai – Vokietijoje

Pirmieji kalėdiniai burbulai buvo pagaminti Vokietijoje, Lauscha mieste iki dabar garsėjančiame stiklo gaminiais. Jie buvo pagaminti iš storo stiklo ir daug sunkesni nei tie, prie kurių esame įpratę dabar. Iš vidaus burbulai buvo padengti švino sluoksniu (vėliau žalingą šviną pakeitė sidabras), o iš išorės – įvairiaspalviais blizgučiais. Persilaužimas įvyko 1857 m. tame pačiame Lauscha mieste atidarius dujų gamyklą, kurioje stiklo pūtikai jau pūtė lengvus burbulus plonomis sienelėmis ir ne tik burbulus, bet ir visokias sudėtingas formas: vaisius, gyvūnus, pasakų personažus. Šie žaislai buvo žinomi visoje Europoje ir ilgą laiką Lauscha meistrai buvo nepralenkiami stiklinių eglučių dekoracijų gamybos lyderiai. Tik vėliau juos pradėjo gaminti ir kitos šalys.

Drezdeno kartonas

O štai XIX a. pabaigoje itin populiarus buvo vadinamasis kartonas – figūrėlės iš išgaubto kartono. Geriausi produktai buvo gaminami Europoje, Drezdeno mieste, todėl technologija buvo pavadinta „Dresden Cartonage“. Po pasaulį jie keliavo didelių lakštų pavidalu, iš kurių reikėjo patiems iškirpti figūrėles ir suklijuoti tam tikra technologija. Vėliau juos imta daryti tūrinius, o iki XX a. pradžios – porcelianinius. Drezdenas ir Leipcigas išgarsėjo ir tuo, kad įvedė techno stiliaus kalėdinių dekoracijų madą – traukinius, lėktuvus, dirižablius ir gyvūnų – vėžlių, dramblių, meškų – pavidalo figūrėles.

Modernus, labai sunkus porceliano žaislas., Vokietija.

1970-ųjų stiklinė musmirė iš Vokietijos.

Porceliano kareivėlis su judančia galva. 1916-1918 m.,Vokietija.

Žaisliukai – turtingųjų privilegija

Paprotį švęsti Naujuosius Rusijoje patvirtino Petras Didysis, tačiau visa tradicija puošti Naujųjų metų eglutę, uždegti žvakes ir dovanoti dovanas buvo perkelta į Rusiją vėliau, valdant Nikolajui I. Pirmosios Naujųjų metų dekoracijos Rusijoje buvo pagamintos iš medžio, vatos, audinio, papjė mašė. Tarp turtingų šeimų kartoninės medžiagos irgi buvo labai populiarios, jos buvo užsakomos iš Europos, kaip ir pirmieji stikliniai žaislai. Vėliau meistrai išmoko kopijuoti užsienietiškus gaminius ir gamino savo produkciją. Dauguma žaisliukų buvo rankų darbo, skirtingų meistrų, nedidelių tiražų, todėl ir vertingi kaip kolekcionavimo objektas iki šių dienų, nors išliko jų dėl nepatvarių medžiagų labai nedaug.

Tuo tarpu smetoninėje Lietuvoje dažnuose namuose naujametė eglutė dažnai būdavo puošiama valgomomis dekoracijomis – sausainiais, meduoliais, riešutais, taip pat karpiniais iš popieriaus bei folijos ir iš šiaudelių rištais žaisliukais. Turtingesnius miestelėnų namus pasiekdavo ir pirktiniai žaisliukai iš Vakarų Europos, bet tai buvo prabanga.

Rusijoje gi kalėdinės dekoracijos visais laikais fiksavo svarbius istorinius įvykius ir buvo to laiko atspindys. Buvo žaislų ir su to meto politikų atvaizdais, tačiau trumpai. Stikliniai trapūs burbulai dažnai dūždavo, o mesti politinius lyderius į šiukšlių dėžę buvo nepriimta. 1927–1935 m. Naujieji metai Sovietų Sąjungoje iš viso buvo uždrausti kaip religinės orientacijos šventė, kelianti grėsmę sovietinei ideologijai. Laikinai sustabdyta ir eglučių dekoracijų gamybos plėtra.

Papjė mašė žaisliukai iš Ukrainos, 1960-1970m.

Kartoniniai žaisliukai buvo gaminami gana ilgai, jų pasiūla dabar dar vis nemaža.

Žaisliukai – gyvenimo atspindys

Antrojo pasaulinio karo metais žaislų buvo gaminama labai mažai, tačiau naujametinių dekoracijų gamyba nebuvo visiškai nutraukta. Tais metais ant eglučių vyravo karinė-patriotinė tema: kareivėliai, tankai, kulkosvaidžiai.

1950-aisiais kalėdinis dekoras ir vėl atspindėjo dabar jau sąjungos žmonių gyvenimą. Ant eglučių pasirodė maži stikliniai ledo ritulininkai ir kitos sportinės figūrėlės. Žymūs filmai ir animaciniai filmai taip pat prisidėjo prie eglutės dekoracijų. Labai populiarūs buvo laikrodžio formos žaislai – tai grandiozinės filmo „Karnavalo naktis“ sėkmės atgarsiai. Tokie žaislai sklido po visą plačią sąjungą ir ką gi be jų galėjai nupirkti…

60-aisiais, po pirmųjų sėkmingų palydovų paleidimo ir pirmojo pilotuojamo skrydžio į kosmosą, buvo gaminamos kalėdinės dekoracijos astronautų ir raketų pavidalu, o štai žaislai kukurūzų, agurkų ar kviečių varpų pavidalu jau yra agrarinės reformos aidas. Tuo pačiu metu Vakarų Europoje į madą atėjo stiklo karoliukai. Ypač daug tokių girliandų buvo pagaminama tuometinėje Čekoslovakijoje.

70–80-aisiais eglutės papuošalai, kurie dabar dažniausiai ir siūlomi sendaikčių mugėse, nebuvo nei labai įdomūs, nei orginalūs, nei įvairūs, nei rankų darbo, o jų tiražai buvo milijoniniai. Taigi nei vertinga, nei įspūdinga, kad jais užkrautume savo namus, bet kiekvienas žmogus renkasi pats ką jam kolekcionuoti. Visi šie žaisliukai prieš Naujuosius vaidino ir kitą, gal net svarbesnę, misiją – jais buvo kompensuojamas prekių trūkumas, vis šiokios tokios spalvos vitrinose visiško prekių deficito fone švenčių išvakarėse.

Tuo tarpu Vakarų Europoje, iš kurios mus tuo metu žaislai pasiekia ne taip ir dažnai, klesti stikliniai žaislai, ne taip smarkiai atspindintys gyvenimo aktualijas, bet už tai ypatingai gražūs, meniški ir sklindantys po visą laisvą pasaulį. Tame pačiame Vokietijos mieste Lauscha žaislų pramonė dirba iki dabar.

Stiklinės girlaindos - kolekcininkų medžiojamas objektas.

Nauji laikai – naujos mados

Dešimtajame dešimtmetyje, atsivėrus sienoms, į Lietuvą plūsteli žaisliukai iš Lenkijos ir Vokietijos. Dažniausiai tai stikliniai vienos spalvos burbulai, kuriais tampa labai madinga puošti eglutes ir jie iš tiesų labai gražūs. Be to, gyventojai pasiduoda horoskopų manijai. Šia intencija atsiranda daug žaislų, vaizduojančių metų simbolį pagal kinų kalendorių, pasakiškų gyvūnų ir neįprastų būtybių. Kaip tik tuo metu daug senų žaisliukų iškeliauja į šiukšliadėžes – mainosi rūbas margo svieto. Žmonėms būna jau pabodęs tas apšiuręs kartoninės dėžės turinys.

Tarybinių žaisliukų kolekcininkų visada buvo ir yra ypač Rusijoje, o prieš gerą dešimetį ir Lietuvoje tai virsta beveik nauja manija – visiems reikia senų žaisliukų, ne visi žino kodėl. Mugėse jie pardavinėjami visai nepigiai., kas sugalvoja kainas ir kiek jos adekvačios sunku ir pasakyti. Nurašykime tai madai ir nostalgijai.

Dabar turime kalėdinių dekoracijų kiekvienam skoniui. Galime įsigyti tiek dizainerių ir menininkų sukurtų rankų darbo žaislų, tiek pagamintų gamyklose. Atsiranda žaisliukų amatininkų: gaminančių žaislus iš vatos pagal senas technologijas, liejančių žaisliukus iš vaško, veriančių iš šiaudelių. Visi jie turi savo gerbėjų ir pirkėjų. Kažkada ant eglučių pakibę vienspalviai burbulai dabar visiškai nemadingi, o dar blogesnis variantas – plastikas. Sugrįžta stikliniai žaisliukai, sugrįžta porcelianas ir galima rasti tikrai labai meniškų ir skoningų naujos kartos žaisliukų. Tiesa, jų kainos irgi gana įspūdingos.

Yra gamintojų, kopijuojančių ir tarybinius pasakų herojus, bet kopija ir bus kopija – jau nebeįdomu, o ir kažkas netikro. Juk 1970 – ųjų agurkas vertas tik tiek, kad jam 50 metų, o ko vertas nukopijuotas ir vakar pagamintas agurkas? Kiekvienas laikmetis turi savas technologijas, madas ir žavesys tas, kad visa tai skiriasi. Todėl kopijuoti niekada ir nieko neverta.

Bet galbūt verta pradėti naujų gražių žaislų kolekciją? Aš kasmet per išpardavimus nusiperku po du žaislus jau kitiems metams. Galiu pasakyti, kad dabartiniai kokybiški stiklo burbulai tikrai pranoksta praeities žaislus tiek savo kokybe, tiek dizainu ir atrodo labai įspūdingai. Gal kažkada ir jie taps medžiojamu kolekcininkų objektu? O jei netaps, tai bus gražus palikimas šeimoje.

Puikius vatinius žaisliukus pagal senąsias technologijas šiuo metu kuria vilnietė Viktorija Zausajeva.

Iš dailininkės Erikos Tumienės dovanų gautas antinas dabar visada puošia mano eglutę. Ji juos kuria iš kankorėžių.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės ir privačių kolekcininkų žaisliukų nuotraukos, už kurias labai dėkojame.

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

SKULPTŪRA NAMUOSE. Geriau viena vertinga, nei daug beverčių

Tiek stebint interjerus, demonstruojamus viešoje erdvėje, tiek žvalgantis aplinkoje, galima pastebėti, kad namų puošimas meno dirbiniais išgyvena ne pačius geriausius laikus. Į paveikslus dažnai žiūrima kaip į spalvines interjero dėmes, kurių trūksta arba ne, o skulptūra, atrodo, apskritai apleidžia interjerus. Tačiau toks įspūdis greičiausiai susidaro todėl, kad mes retai matome prabangesnius nei viduriniosios klasės interjerus ir dar rečiau grožimės klasikiniais namais. Tą tarsi patvirtino ir mūsų pešnekovas šia tema, antikvaras Gediminas AKELIS, jau 20 metų dirbantis su antikvariatu ir 4 metus kviečiantis į savo antikvariato galeriją „Gaza“ Vilniuje, kurios asortimente nemažai ir įvairių skulptūrų.

Tai, kad Jūsų galerijoje vis dėlto daug dėmesio skiriama skulptūrai, ko gero, byloja tai, kad ir pirkėjas šiai prekei yra. Kokie būtų Jūsų pastebėjimai tiek kalbant apie Vakarų Europą, tiek ir apie Lietuvą?

Gerų meistrų ir iš gerų medžiagų pagamintų antikvarinių skulptūrų pastaruoju metu Vakarų Europoje mažėja, tad ir Lietuvą jų pasiekia mažiau. Prastų, pagamintų iš nekokybiškų medžiagų ir nesvarbu, kad pigiai, niekur nereikia: nei Lietuvoje, nei Europoje, nei Amerikoje, nei Kinijoje, tai jų yra kiek tik norite. Todėl paagituočiau visus, kurie gali sau leisti – o 1000 eurų už gerą bronzinę ar marmurinę skulptūrą nėra dideli pinigai – į skulptūrą ir investuoti, ir namus pasipuošti. Tokių skulptūrų paprastai pagaminamas ribotas tiražas, tai unikalūs daiktai, kurie niekada nepigs. Apskritai, kas liečia marmurą, akmenį ar alebastrą, tai vienetiniai daiktai, kurie kiekvieną kartą gimsta iš naujo. Ir galiu pasakyti, kad paklausa gerai skulptūrai šiandien tiek visame pasaulyje, tiek ir Lietuvoje yra, nes yra daug protingų ir uždirbančių žmonių, kurie namus nori puošti vertingais daiktais. Gal kam pasirodys keista, bet mano pastebėjimais, Lietuvoje brangų ir išskirtinį, vertingesnį daiktą yra didesnė galimybė parduoti sėkmingiau nei vidutinės ar second hand klasės daiktą. Žinoma, įgydamas skulptūrą, visada vertinu kainą – nesame Niujorkas, tai kainų žirklės turi būti protingos.

Skulptūrų siužetai gali būti patys įvairiausi: nuo vienišo biusto, gyvūnų kompozicijų, biblinių ir antikinių siužetų, mitologijos.

„Bronza – tai vario ir alavo lydinys, kurio sudėtyje esama ir kitų metalų: sidabro, cinko ar švino. Nuo vario ir alavo santykio priklauso bronzos tvirtumas – ji net tris kartus atsparesnė už varį ir ypač tinka liejiniams, nes beveik akimirksniu sustingsta. Būtent todėl bronza dažniausiai liejama. Šio labai populiaraus lydinio spalvą lemia vario kiekis –kuo jo daugiau, tuo lydinys rausvesnis. Bronziniai juosvos ar žalsvai gelsvos (patinuoti) meninia itaikomosios dailės kūriniai iki šiol labai vertinami, jais nepaliaujama grožėtis. Pradedantiesiems kolekcininkams patarčiau visada naudotis palyginamuoju antikvarinių meno kūrinių vertinimo būdu, o perkant daiktą atidžiau jį apžiūrėti bent jau per didinamąjį stiklą. Ypač svarbu origialų nesupainioti su galvanoplastikos „šedevrais“: padirbiniai, be cheminės sudėties analizės ir neskaičius specialios literatūros, „iš akies“ ypač sunkiai nustatomi. Svarbu nusimanyti apie stilius, nors minimaliai pasidomėti garsiausiais menininkais ir liejikais. Autoriniai darbai pasirašomi, įbrėžiama data, bet nereikėtų pamiršti, kad būtent signatūra ir data – padirbinėoijų desertas: siekdami daugiau uždirbti parduodant meno kūrinį, jie šitaip jį pasendina. Žinoma, nemažai vien tik padirbinius gaminančių manufaktūrų, kurių produkcija taip pat vertinga, bet pradedančiam kolekcininkui dera kreiptis pagalbos į patyrusį asmenį“. Dr. Eugenijus SKERSTONAS

O kas labiausiai domisi skulptūra: aistringas meno medžiotojas, atsitiktinis pirkėjas, kolekcininkas, dizaineris?

Visi išvardytieji. Kartais pasitaiko, kad net netyčia užėjęs žmogus gali nusipirkti skulptūrą, nes skulptūra yra universalesnė nei, sakykim, paveikslas interjere, jos nereikia taip preciziškai derinti – ji graži iš visų pusių. O paveikslui reikia labiau išieškotos vietos ir jis jau negali taip bet kur keliauti po namus. Ypač jei paveikslas senovinis, spalvingas, teminis.

Norite pasakyti, kad šiandien žmonės skulptūrą perka lengvesne ranka nei paveikslą?

Šiandien taip. Ir aš užtikrintai galiu teigti, kad šiandien skulptūra labai drąsiai skinasi kelią į interjerą, ir netgi į šiuolaikinį interjerą. Kaip jau minėjau, ji mažiau dominuoja, jos spalvų gama nėra plati, ji labiau prie visko dera. Štai skulptūra iš marmuro ar bronzos, praktiškai bus vienos spalvos paletės. O tapyba, ypač senovinė, jau yra daugiaspalvė, įmantri, stiprai detalizuota ir derinama kur kas sunkiau.

Kokius kriterijus kelia pirkėjai, rinkdamiesi skulptūrą?

Kriterijus pagrindinis ir vienas: gražu ir patinka. Pirmoji emocija labai stipri, o jau mano uždavinys parvežti tą gražią ir patinkančią į Lietuvą, kad ji keltų kuo mažiau pirminių dvejonių. Jau tik po to eina klausimai apie autorių, kilmės šalį, amžių ir pan. Vizualinis vaizdas yra numeris vienas.

O tas „patinka“ kažkaip sietinas su medžiaga, iš kurios skulptūra pagaminta?

Taip, galima sakyti, kad taip. Kas nori akmens skulptūros, pirmenybę teikia marmurui. Tai brangesnė medžiaga, sunkiau apdirbama nei minkštesni akmenys ir ja kažkaip labiau pasitikima. Man asmeniškai dar labai patinka alebastras. Gal iš nežinojimo, bet pirkėjai šį akmenį priima atsargiau. Aš jo skulptūrų turiu nemažai, parduodu jas lėčiau, bet laikau visiškai saugia investicija. Na, ir žinoma, bronza jau yra klasikos klasika. Juo labiau, kad senieji broinzos gaminiai turi labai gražią kelių spalvų patiną, nuo žalsvos iki samaninės, kas ir yra jos pardavimų sėkmės arkliukas. Naujos skulptūros tokios patinos niekada neturės dėl savo naujų ir pigesnių technologijų.

Kokie yra skulptūros kolekcininkai Lietuvoje?

Tas kolekcionavimas yra gana atsargus ir silpnas. Sakyčiau, kad tai yra daugiau puošmenų rinkinys namams. Temomis Lietuvoje renkama labai retai, priešingai nei užsienyje. Todėl kartais iš Vakarų Europos parvežta skulptūra išvažiuoja atgal. Mane džiugina, kad aš turiu didesnę rinką, bet liūdina, kad jos nelieka Lietuvoje, nors ją ji jau buvo pasiekusi. Esame nedidelė šalis, kiek kitos kultūros, kitaip gyvenome ir daugeliui mūsų akių šie daiktai yra svetimi. O ir kaina, nors pardavėjo akimis ir žiniomis pagrįsta, bet daug kam atrodo nemaža. Vis dėlto tautiečiai dar dažnai renkasi kitas parduotuves, o ne mano galeriją. Ten pardavinėjamas plastikas, gipsas, kaina kur kas mažesnė ir gali atrodyti, o kuo tai skiriasi? Bet tai nėra nei puošmena, nei investicija, nei menas akimis tų, kurie nusimano. Nuoširdžiai siūlau atlenkti pirštus ir turėti namuose galbūt vieną puošybos daiktą, bet gerą.

Rizikuojate vežti brangias skulptūras?

Rizika ir yra šio mano verslo pagrindinis variklis: rizikuoti ir provokuoti. Nes tik šitaip augame ir tik šitaip auginame. Išsikelti metro aukščio kartelę yra savotiška mirtis ir letargo miegas. Be to, visada yra įdomu menu praturtinti ir šalį. Štai visai neseniai galeriją pasiekė XX a. pab. įspūdingo dydžio dinamiška ir emocinga patinuota bronzinė skulptūra pagal žymaus XVI a. skulptoriaus Giambologna kūrinį „Sabinės pagrobimas”. Originalas iš marmuro stovi Florencijoje. Dabar skulptūra laukia pirkėjo. Ji gali puošti ir vidaus erdves, ir aplinką, galbūt privačią erdvę, o gal miesto skverą ar fontaną. Kiek ji lauks pirkėjo, pasakyti sunku, bet jei liks Lietuvoje – bus puiku. Beje, visas skulptūras išrenku tik aš pats.

Galima numanyti, kad patirtis ir išprusimas Jums leidžia nesuklysti, vertinant daikto vertę ir mokant už jį tam tikrą kainą. O kaip antikvariato vandenyne susivokti pirkėjui? Pasitikėti antikvariato reputacija?

Ši rinka, apskritai, yra pasitikėjimo rinka. Ir iš tiesų, kainų diapazonas už tą patį objektą yra milžiniškas ir jeigu tu tame nedalyvauji, tai tada tos ribos tau bus tikrai neaiškios. Tuomet žmogus ir pakliūna į tas duobes, kai išsirenka mažą kainą, o kartu ir prastą daiktą. Nors, žinoma, visko galima bandyti ieškoti pačiam ir bandyti nesuklysti – pasiūla šiandien vis dar yra ir ji įdomi. Tačiau užsukus į patikimą antikvariatą, yra tikimybė įsigyti gerą daiktą už adekvačią kainą. Galiu sakyti, jog šiandien esu pelnęs gerą reputaciją ir ketvirti metai funkcionuoja graži galerija. Man tai labai svarbu. Tačiau, jei lankytojas klausia, ar tikrai bronza ir ar tikrai marmuras ir kai tu tikini, kad tikrai, o jis netiki, tai čia jau niekas nepadės. Nepasitikėti juk galima bet kuo. Gaila, bet turtas ir intelektas dar vis susijungia retai. Suprantantys meną dažnai neturi pinigų, o turintys pinigų nelabai gaudosi mene. Deja, jei daiktą norima turėti, tai galimybės šiuo atveju svarbiau už žinias.

Ačiū už pokalbį.

Rasa ŽEMAITIENĖ
Nuotraukos iš www.gaza.lt archyvo

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, ragauti, užuosti, matyti" remia

xr:d:DAFReMX2wrY:23,j:43847130504,t:22121814

VARGONŲ PAVELDO CENTRAS: žinoti istoriją, kurti ateitį

Lietuvoje yra daug įdomių dalykų, kuriuos net neįtartum esant, jei nepradėtum domėtis specialiai. Prie tokių įstaigų priskirčiau ir VARGONŲ PAVELDO CENTRĄ, kurio įkūrėjas dr. Girėnas PAVILIONIS. Pasižvalgyti ir pasikalbėti vargonų tema į centrą, įsikūrusį 26 kilometrai nuo Vilniaus Daučionių kaime, važiavome visai neseniai, dantukus šiepiant baltai žiemai, taigi erdvius pastatus, dar kvepiančius mediena, o kaip vėliau paaiškės – ir dideliu entuziazmu, pasiekėme apsnigtais keliais keliukais, o mus pasitiko centro įkūrėjas Girenas ir nauja jo gyventoja – pusnyje rasta katytė. Ekskursija po centrą buvo iš tiesų įspūdinga, čia pamažu formuojasi istorinių vargonų, fisharmonijų, klavesinų muziejus, visu pajėgumi dirba vargonų gamybos ir restauravimo dirbtuvės, planuose – įvarios edukacijos ir, apskritai, visapusiško vargonų istorijos ir šiandienos centro Lietuvoje sukūrimas.

Pradėjus ieškoti informacijos vargonų tema, ji pasirodė neatsiejama nuo Jūsų asmenybės. Vilniaus dailės akademijoje esate apsigynęs menotyros mokslų daktaro disertaciją „Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokykla“, išleidote knygą, parašyta daug straipsnių, įvykdyta nemažai gražių iniciatyvų, siekiant propaguoti vargonų muziką. O dabar štai veikia ir Jūsų įkurtas bei vadovaujamas Vargonų paveldo centras. Kaip Jūs pats pasukote šios temos keliu?

Vargonais domiuosi nuo 15 metų, o nuo 16 metų, 1992m., kai Klaipėdoje Eduardo Balsio menų gimnazijoje pastatė vargonus, aš jais pradėjau ir groti. Šalia muzikavimo, man visada buvo įdomu, kaip ir kodėl vargonai skamba, koks viso šio instrumento mechanizmas. Kai 1994m. į stojau į Muzikos akademiją, pradėjau lankytis vargonų dirbtuvėje Vilniuje, bendravau su meistrais. Knygų tuo metu beveik nebuvo, o kas buvo, tai mano buvo skaityta ir perskaityta. Šalia to visada domėjausi, kokie vargonai yra pas mus Lietuvoje. Taigi žiūriu į šį instrumentą visais įmanomais tyrinėjimo rakursais, juk tik taip įmanoma tapti ir geru meistru, ir gerų muzikantu. Manau, kad kiekvienas vargonininkas turi žinoti, kaip veikia vargonai ir mokėti juos susiderinti. Dar geriau, jei žino ir istoriją. Ilgainiui domėjimasis restauravimu nusvėrė vargonavimą. Juo labiau, kad išsipildė mano svajonė ir pavyko išvažiuoti į tas Vakarų Europos šalis, kurios turi gilias vargonų gamybos tradicijas, kur iš kartos į kartą meistrai perduoda savo sukauptą informaciją. Teko būti metus Prancūzijoje, pasimokyti pas vargonų meistrus Švedijoje, buvau stažuotėse Vokietijoje. Šiandien galiu pasakyti, kad tai nėra nei amatas, nei profesija, tai visas gyvenimo būdas.

Įkurdamas šį centrą tokį gyvenimo būdą ir pasirinkote?

Supratau, kad viskas, kas susiję su vargonais, iš tiesų mano kelias, o norint juo eiti, be patalpų nieko neišeis, todėl su žmona, beje, irgi muzike, pianiste, muzikologe nusprendėme viską parduoti ir kurtis kaime. Taip atsirado mūsų gyvenamasis namas, o šalia – ir šis nemažas centras. Juk restauravimo ir vargonų gaminimo darbams patalpų reikia erdvių. Juo labiau, kad štai dabar planuose jau ir muziejus, ir edukacijos ir, apskritai, viskas, kas susiję su vargonais Lietuvoje. Dabar mes čia jau 5,5 metų. Šis centras vainikavo visą mano domėjimąsi vargonais. Ir taip, tai ne vien mano darbas, tai mano gyvenimo būdas – galiu užsibūti čia iki išnaktų. Žinoma, tai ne vieno mano darbas, tai komandinis darbas. Nes ko gi tik nėra vargonuose: medis, metalas, dailė, tapyba, oda, kartais porcelianas, popierius. Tokių tad restauratorių mums ir reikia. Kitas momentas, mes čia ne vien kolegos, mes čia draugai ir dirbame taip, kad vienas kito nepaaestume. Aš labai džiaugiuosi, jei pavykta rasti žmogų, kuris nori ne tik dirbti, kuris nori kurti. Nes be meilės ir įkvėpimo, kuris baigtis 17 val. tiesiog negali, geri instrumentai gimti tiesiog negali.

Katile lydomas alavo, švino ir kitų metalo mišinys, o iš jo liejama skarda taikant tokią pat technologiją, kaip ir prieš 200-300 metų.

Ar įkūręs šį centrą jaučiate, kad jo reikia Lietuvai? Ar yra pakankamai restauruotinų vargonų, užsakymų, susidomėjimo?

Situacija dviprasmiška. Poreikis restauruoti ir tvarkyti yra, pinigų – nėra. Pats ieškaisi lėšų, kažką darai neatlygintinai, skaitai pranešimus, tada žmonės užsikabina ir, galima tikėtis, kad kažkas vyks. Vargonai mistiškas dalykas, fasado vamzdeliai – tai tik 3-5 procentai skambančio instrumento, o jo viduje gal dar 1500 detalių, kuriančių visumą. Tai labai sudėtingas mechanizmas ir nėra sudėtingesnio instrumento nei vargonai.

Bet iš mūsų neišprusimo dažnai jie tarsi nuvertinami: bažnyčių instrumentas…

Vargonai į bažnyčią pateko, joje liko, bet iš jos ir išėjo… jau kitokie. Pateko kaip kelių vamzdelių instrumentas, bažnyčioje užaugo, tapo didžiuliu instrumentu, o į visuomenę už bažnyčios ribų išėjo kaip orkestras. Iš jų išsivystė lempiniai vargonai, sintezatorius. Tačiau vargonų muzika žmones Lietuvoje iš tiesų dar reikia sudominti. Todėl dabar dažnai po vargonų koncertų bažnyčioje, vargoninkai pakviečia žmones užliipti pasidomėti ir vargonais, rodo kaip jie veikia, pasakoja istoriją. Štai mes restauravome vargonus Aušros vartų galerijai. Jie skirti groti per atlaidus, tuomet atsidaro langai ir kai gatvėje skamba vargonų muzika kuriama labai graži atmosfera. Bet norėtųsi, kad ji skambėtų dažniau. Pavyzdžiui, kai temperatūra lauke ir viduje tampa vienoda, jie galėtų skambėti tam tikrą nustatytą valandą nuolatos ir taip reprezentuoti Vilnių. Turėti miestui savo tradiciją ar net ir kelias labai puiku. Kitas momentas, dėl kurio vargonų muzika sunkiai skinasi kelią yra tas, kad provincijoje dažnai nebūna gerų vargonininkų, jie paminko klavišus, pagieda ir viskas. Todėl, kai atvažiuoja koks solistas pagroti, patys žmonės nustemba, kad jie turi tokius puikius vargonus.Vargonai labai spalvingas instrumentas ir mokėti jį atskleisti taip pat menas.

FAKTAI Seniausias rašytinis vargonų paminėjimas Lietuvos istorijoje – 1408 m. balandžio 11 d. Marienburgo kryžiuočių pilies iždininko knygoje įrašyta žinia apie tai, kad Didysis (Vokiečių) ordino magistras Ulrichas von Jungingenas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai kunigaikštienei Onai išsiuntė dovanas – klavikordą ir portatyvą, kainavusius šešias markes.Iki mūsų dienų Lietuvoje išlikę daug autentiškų, istorinių vargonų instrumentų, kurie pripažinti unikaliais Europos kontekste. Internetinis tinklalapis www.vargonai.com – tai virtualus katalogas Lietuvos vargondirbystės meno istorijos tema. Jame šiuo metu pristatoma daugiau kaip 70 vargonų meistrų (XVI–XIX a.), sukataloguoti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje statyti neišlikę ir/arba archyviniuose dokumentuose minimi vargonai, išlikę barokiniai-klasicistiniai (XVII–XIX a. pr.) bei keletas romantinių (XIX–XX a.) instrumentų (viso ~170).

Sovietmečių jų paveldas, ko gero, nebuvo labai ir prižiūrimas. Vis dėlto, bažnyčiose…

Taip, 50 metų viskas buvo užleista, o meistrai neturėjo nei žinių, nei galimybių, kad jie būtų tvarkomi. Jei ir buvo restaruojami, tai tik muziejuose, o rūpintis vargonais bažnyčiose buvo tabu. Muzikos akademijoje buvo grasinama, kad jei nors vienas nueis vargonaut į bažnyčią, specialybė bus uždaryta. Mano tikslas Lietuvai viską padaryti savo lėšomis. Nesinori, kad tai būtų 3-5 žmonių įmonė, kur aš vienas nieko nespėju. Noriu turėti mokinių. Planuojamos edukacijos, kad būtų galima turėti mokymo programą neformaliam ugdymui. Čia yra kuriama nauja mokykla, kuri pakeis Vilniaus vargonų dirbtuvę. Tikimės, kad mums pasiseks. Mus jau įvertino Vakarų Europos ekspertai, mes esame gerai dirbantys, antraip mums nebūtų patikėta restauruoti Vilniaus šv. Dvasios bažnyčios vargonus, kurie laikomi vertingiausia nacionaline vertybe. Jie ilgus metus stovėjo išrinkti detalėmis ir galbūt laukė mūsų centro restauratorių (juokiasi).

Turbūt esate apvažiavęs daug Lietuvos ir kaip niekas kitas žinote vargonų Lietuvoje paveldą. Ar jis turingas?

Šiandien galiu pasakyti, kad mums reikia kitaip pažiūrėti į savo paveldą. Mes negalime lyginti viename lygmenyje Vilniaus baroko bažnyčių su su kaimo bažnytėlėmis, bet ir tos ir tos vertingos ir įdomios. Taip ir su vargonais. Priklauso, kokie meistras dirbo, kiek jie turėjo suvokimo, kiek meilės, ar turtingas didikas pasikvietė meistrus iš Vakarų Europos ar darė vietinis meistras. Maži vargonėliai niekada negros kaip Katedros vargonai, bet savo lygyje galbūt jie irgi geri ir puikūs. Turime nemažai įdomių nedidelių vargonų.

Bet ar yra Lietuvoje pasaulyje žinomų meistrų gamintų vargonų?

Vieni iš tų, kuriuos mes dabar restauruojame, yra atvežti iš Karaliaučiaus, juos dominikonai nupirko 1775 m. Tai istoriškai labai vertingi vargonai. Apskritai, vargonai yra vertingi tuomet, kai daromi konkrečiai bažnyčiai. Jei vargonai perkeliami, jie jau bus antrarūšiai ir gerai neskambės. Po 1990-ųjų pas mus tokių buvo atvežta iš Anglijos, Vokietijos, Švedijos. Tai nėra gera praktika, tų antrarūšių vargonų atvežimas dar kartą žlugdo vietinius amatininkaus ir darbas nuvertėja.

Kokius vargonus norėtumėt paminėti tarp svarbių savo restauruotų darbų ir ar Jūsų centre užtektų žinių ir meistrų pagaminti visiškai naujiems vargonams?

Esame restauravą vargonus Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai, Telšių kaderai, Pivašiūnų bažnyčiai, Aušros vartų galerijai. Džiugu, kad pas mus dirba meistai, kuriems įdomu tai, ką jie daro. Nes jeigu nėra susidomėjimo, tai vargonai neskamba. Yra dirbtuvių, kurių vargonus mes vadiname eurovargonais – baldai be šarmo. „Nuo-iki“ vargonų nesame padarę, bet galimybes turime, tereikia sulaukti užsakymo (juokiasi). Dideliems vargonams pagaminti reikia kelių milijonų. Mažesni bus pigiau, bet visumoje tai brangus instrumentas. Štai, pavyzdžiui, vien kilogramas alavo kainuoja virš 50 eurų. O jį reikia išlieti, apdirbti ir vamzdelį padaryti. O kur visa kita? Žinoma, būtų puiku pagaminti nacionalinius vargonus, juo labiau, kad tokio užsakymo sulaukti iš kitų šalių praktiškai irgi neįmanoma – kiekviena šalis turi savo tradicijas ir visi nori pasigaminti nacionalinius vargonus. Bet net ne užsakymai svarbiausia, mes tiesiog norime šį amatą kuo plačiau skleisti ir kuo plačiau dirbti. Mano siekis, kad dirbtų 10 žmonių, nes tik didelė komanda gali daug nuveikti. Labai ilgai daryti vienus vargonus blogai ne tik ir finansiškai, bet ir nuobodu – ima slėgti psichologiškai. Todėl 2-4 metai yra tas laikas, per kurį turėti atsirasti nauji vargonai. Tikiu, kad kada nors jie atsiras.

FAKTAI Vargonų statybos tendencijas mūsų krašte nuo XVI a. ėmė formuoti vokiškosios vargondirbystės tradicijos. Išlikusios archyvinės žinios apie XVI–XVII a. laikotarpį daugiausia susijusios su Vilniuje ir jo apylinkėse dirbusiais svetimšaliais vargonų meistrais; Gdansko ir Karaliaučiaus meistrai buvo kviečiami didesniems užsakymams Vilniuje, Kaune, Kretingoje, Gardine ir kituose LDK centruose. Vėliau Vilnius tapo centru, kuriame vargonų meistrai apsistodavo ilgesniam laikui ar apsigyvendavo. XVIII a. antroje pusėje Vilniuje susiformavo meistrų branduolys – Gerhardtas Arendtas Zelle bei jo sūnūs Paulas ir Michaelis, Joachimas Friedrichas Scheelis ir jo sūnus Johannas Friedrichas, Nicolausas Jantzonas ir jo sūnus Friedrichas Samuelis, meistras Ludwikas Jozefas Klimowiczius ir kiti, kurių vargonams būdingas stilistinis bendrumas, panašūs konstrukciniai, muzikinės dalies sprendiniai, o jų vargonų statybos meno tendencijas vėliau perėmė mokiniai, vietos vargondirbiai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos. Faktai iš www.vargonai.com

Rubriką „Kultūros pojūčių anatomija: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

318763313_813892306710295_657389165733872113_n

Daiktams iš praeities – švenčių sceną!

Turbūt dažnuose namuose yra daiktų, kurių istorija ar praeitis spalvingesnė nei ši diena. Bet nors gražūs bei dekoratyvūs, dažnai jie būna pamiršti, nefunkcionalūs ir štai klausimas: KUR JUOS PANAUDOTI? Artėjančios šventės – geras laikas šiems daiktams dar kartą suspindėti. O kad Jus įkvėptume, sendaikčių paieškojome Alytaus antikvariato, vintažo ir sendaikčių parduotuvėje „Senovės prabanga“, o floristė Jolanta Žilvienė (gėlių parduotuvė „Jolantos gėlės“ Prienuose) pavertė juos šventiniais namų dekoro akcentais.

Šventinė kepurė – žvakidės kojytei

Tiksliai sunku ir pasakyti, kokio daikto dalis buvo ši žalvario koja su plokščiu apvaliu pagrindu dailiu ažūriniu pakraštėliu. Gal žvakidės, o gal kokio indo, bet tai iš tiesų tik daikto dalis. Ant jo ir nutūpė pusė putoplasto rutulio, apklijuoto klevų, kaip išsireiškė floristė Jolanta, „nosiukais“. Viršuje dar įsitaisė samanų eglutė, papuošta auksiniais kankorėžiukais ir grakščia blizgia viršūne, padabinta puošniu kutu. Tikra kepurė visiems namams.

Senoje padažinėje – hortenzijų eglutė

Senos padažinės pasižymi ypač dailiomis ir grakščiomis formomis. Jų dažnai pasitaiko pirkti sendaikčių parduotuvėse, yra užsilikusių ir namuose nuo išsidaužiusių servizų. Ši dramblio kaulo spalvos padažinė pasirodė ypač dailių formų, kurias norėjosi ne užgožti, o pabrėžti, kaip, beje, ir jos spalvą. Todėl oazėje iš vielutės buvo sumontuotas eglutės formos karkasėlis ir floristiniais karštais klijais apklijuotas sudžiūvusiais hortenzijų žiedeliais. Lakoniškas ir stilingas švenčių stalo akcentas, ypač derantis prie balto porceliano servizo.

Puodeli, virk! Ne sriubą – šventę

Aliuminio puodas, o gal net katiliukas su lankeliu patiko dėl savo formos ir jaukumo – toks dailus. Beje, jei grybštelsime lašą istorijos, tai jau nuo senų laikų tinkamai pagamintas alavo indas mažai skyrėsi nuo sidabro, tad ir buvo naudojamas kaip pakaitalas sidabrui. Ypač tuo metu, kai išpopuliarėjo sidabriniai indai, kurių toli gražu ne kiekviena šeima išgalėjo įsigyti. Kartais alavo indai buvo sidabruojami, nes sidabras puikiai lipo prie alavo, ko nepasakysi apie auksą. Bet šį kartą jis buvo praturtintas kitaip. Iš graikinių riešutų kalnelio (kevalai suklijuoti ant putoplasto rutulio) išdygo miniatiūrinė eglutė. Ir jos, kaip žalio akcento ir amžinumo simbolio, visai gana, laukiant Kalėdų.

Gramofono ruporas virto varpeliu

Senovinio gramofono rupore ( o jis labai gražus) įsikūrė kėnių šakos su žaisliukais ir nors šį kartą gramofonas tyli, už tai puošia ir šventes kviečia.

Vainiko guolis senam arbatinukui

Gražiam arbatinukui! Todėl nusipelniusiam matomos vietos nors per šventes. Šį kartą jis šildosi kėnių vainiko glėbyje, kurį puošia raudonos žvaigždutės, karoliukai ir…sniegenos. Trys laibos žvakutės tarp kankorėžių arbatinuko viršuje – spalvinis išbaigtumo akcentas.

Indais, kuriuose gali būti kuriamos kalėdinės kompozicijos gali būti ne tik tai, ką šiandien parodome. Tam tinka senos taurės, sriubinės, gražūs dubenys, o ir visa kita, kas gali įsiūbuoti Jūsų fantaziją. Dar daugiau – ištraukite iš indaujų ir spintų savo indų kolekcijas, gražiai sukompnuokite, išpuoškite jas šakomis, žaisliukais ir turėsite kur kas šventiškesnį namų vaizdą.

Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje Kolekcininkus domina patys įvairiausi vintažiniai žaislai, kurių rinkoje nors ir mažėja, bet dar yra.

Senieji vatinukai iš Ukrainos visada užduoda daug mįslių - šiandien yra daug jų gamintojų, o dažnai seni žaislai ir padirbinėjami.

Menininkės iš Ukrainos vatinukai.

O štai retieji ir brangieji „čipolinai“. Deja, tik kataloge.

Firmos „BluBom" žailiukai gaminami laisvo pūtimo technikos būdu ir atrodo tarsi kosminiai. Jie Snieguolės favoritai.

Komozja šeima taip pat kuria nuostabius, daug gerbėjų turinčius, žaislus.

Šis žaislas iš Kinijos įdomus tuo, jog pieštas teptuku iš burbulo vidaus.

Parengė Rasa Žemaitienė

Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pateiktą informaciją

Nuotraukos – Valdovų rūmų muziejaus ir Rasos Žemaitienės

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Klausimas lyg ir paprastas, bet atsakymas be galo sudėtingas. Mums, eiliniams mirtingiesiems, kartais iš tiesų sudėtinga suprasti, kodėl vienos drobės aukcionuose parduodamos už milijonus, o į kitas iš viso niekas nežiūri.

Vis dėlto, keletą patarimų, besidomintiems tapyba, ekspertai turi, ypač kalbant apie senąją tapybą.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Vokiška maždaug 1960-ųjų viršūnė.

Čekiški, XX a. pirma pusė (1940-1950 m.).

Vokiški, reti 1916 -1918m. žaislai.

Vokietija, 1920-1930 m.

Dauguma vokiški, XX a. pradžia. Paukštis pirktas iš jį nuo Smetonos laikų išsaugojusių kauniečių.

Modernus, labai sunkus porceliano žaislas., Vokietija.

1970-ųjų stiklinė musmirė iš Vokietijos.

Porceliano kareivėlis su judančia galva. 1916-1918 m.,Vokietija.

Papjė mašė žaisliukai iš Ukrainos, 1960-1970m.

Kartoniniai žaisliukai buvo gaminami gana ilgai, jų pasiūla dabar dar vis nemaža.

Stiklinės girlaindos - kolekcininkų medžiojamas objektas.

Puikius vatinius žaisliukus pagal senąsias technologijas šiuo metu kuria vilnietė Viktorija Zausajeva.

Iš dailininkės Erikos Tumienės dovanų gautas antinas dabar visada puošia mano eglutę. Ji juos kuria iš kankorėžių.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės ir privačių kolekcininkų žaisliukų nuotraukos, už kurias labai dėkojame.

Rubriką „Pojūčių anatomija KULTŪROJE: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Skulptūrų siužetai gali būti patys įvairiausi: nuo vienišo biusto, gyvūnų kompozicijų, biblinių ir antikinių siužetų, mitologijos.

Katile lydomas alavo, švino ir kitų metalo mišinys, o iš jo liejama skarda taikant tokią pat technologiją, kaip ir prieš 200-300 metų.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Kultūros pojūčių anatomija: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia

Rasa Žemaitienė, autorės nuotraukos