Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Paroda „Heritas“ – šventė visiems, kam rūpi paveldas

Pernai startavusi tarptautinė kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų paroda „Heritas“, praėjusį savaitgalį (gegužės 3 – 4d.) ir vėl užpildė visas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios ir Europos humanitarinio universiteto erdves (Vilnius), pasiūlydama be galo platų žinių, praktinių pamokų bei reginių meniu paveldo gurmanams. O ir kaip kitaip, juk parodos pavadinimas „Heritas“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia paveldėtojas, tad ir paroda orientuota į paveldėtojus – mus visus. Organizatorių misija – priartinti paveldo temas prie visuomenės, sugriauti stereotipus, kad tai kažkas tolimo, o kartais net blogo. Idėjos autorė ir parodos iniciatorė, renginių organizatorė ir Kultūros paveldo centro projektų vadovė Erika KIELĖ, pokalbio metu ne kartą dėkojusi visiems savanoriams, bendraminčiams ir rėmėjams, džiaugėsi nauja šiemetinės parodos kokybe, dar didesne renginių ir veiklų gausa ir sakė neabejojanti dėl šio puikaus renginio tęstinumo.

Erika Kielė (sėdi viduryje) su kūrybiška, išradinga ir paveldą mylinčia komanda.

Erika, kuo šiemetinis „Heritas“ skyrėsi nuo praeitų metų?

Per metus mes paaugome, pasimokėme iš klaidų ir daug galvojome, kaip viską padaryti dar įdomiau. Šiemet buvo daugiau ir įvairesnių temų seminarų, įvairiapusiškesnių, lankytojų taip mėgstamų, kūrybinių dirbtuvių, įdomių ir modernių, bet vienaip ar kitaip su paveldu susijusių instaliacijų ir pan. Viena iš populiaresnių, tik šiemet atsiradusių erdvių – konsultacijų erdvė paveldo savininkams. Apie 10 specialistų, dirbančių paveldo apsaugos srityje ir praktiškai susiduriančių su kultūros paveldu, konsultavo gyventojus, kurie registravosi iš anksto ir siuntė klausimus su savo problemomis. Manau, kad žmonės sulaukė konsultantų atsakymų, arba bent jau tolimesnių nurodymų, kur kreiptis dėl jų problemų. Konsultacijos vyko ir Polocko g. 52 numeriu pažymėtame name, kuriame įsikurs medinio paveldo muziejus. Ten buvo konsultuojami medinių statinių savininkai. Taipogi, renginys pasipildė naujais dalyviais ir veiklomis. Štai priešgaisrinė tarnyba pasakojo, kaip apsaugoti savo turtą nuo gaisro, rūsyje buvo įrengtas restauruotų filmų kino teatras, vyko elektroninių sutartinių interaktyvi instaliacija, kur kiekvienas lankytojas – instaliacijos dalis ir kūrėjas, išsiplėtė vaikų bei jaunimo edukacijos erdvė, siūlanti gausybę užsiėmimų visai šeimai, naujos ekskursijos ir gausybė kitų dalykų, kurie vos tilpo programoje! Bendrai, tai „Heritas“ tiesiog paaugo, nes visa komanda daug dirbo visus metus, kad visos veiklos taptų kuo įdomesnės ir kuo patrauklesnės. Žmonės juk dar labai dažnai nežino, kaip atrodo paveldo išsaugojimo procesai, nes viskas vyksta už uždarų durų, tad mes bandome praverti kuo daugiau pažinimo durų ir tai padaryti per kūrybines dirbtuves, specialiai į parodą pakviestus meistrus ir jų pamokas. Be to, šiemet mes sumaišėme kūrybines dirbtuves su dalyviais, pristatančiais savo veiklą tiesiog stenduose. Tikimės, kad kuo toliau, tuo daugiau dalyvių savo veiklą pristatys interaktyviai, įdomiai, patraukiai. Tuomet ir įstaigos, dirbančios su paveldu, ir meistrai, ir savinikai po vienu stogu galės kolegoms ir visuomenei pristatyti savo darbą per patirtį. Tokiu būdu ir žinosime daugiau, ir suprasime, kaip gi iš tiesų atrodo paveldo išsaugojimas. Tad ateityje labai tikimės dar daugiau dalyvių, dirbančių su paveldo išsaugojimu plačiąja prasme: muziejų, laisvai samdomų specialistų, viešųjų, biudžetinių įstaigų ir visų visų, kuriems rūpi paveldo išsaugojimas. Šiemet džiaugiamės ir puikiu „Heritas“ leidiniu – stora informacine knyga, kurios leidybos projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba – lankytojai žinią apie „Heritas“ namo parsineš ilgam ir informaciją visuomet turės po ranka.

Koks „Heritas“ parodos lankytojas?

Lankytojų segmentas labai platus. Visų pirma – tai paveldo srityje dirbančių profesionalų susiburimas, nes „Heritas“ – tai šventė, į kurią mes susirenkame kartą per metus pabendrauti, pasidalinti patirtimi ir padiskutuoti kaip gi sekasi šioje srityje dirbti, kas naujo nutiko per metus. Tokių didelių ir atvirų paveldo išsaugojimo tematikos renginių daugiau kaip ir nėra. Juolab, kad „Heritas“ nėra formalus renginys, o greičiau erdvė, kurioje atmosfera draugiška ir atvira, kurioje daug dialogo tarp specialistų ir visuomenės. O vaikus, žinoma, vilioja kūrybinės dirbtuvės, tad ir jų parodoje labai daug. Žinoma, mūsų lankytojus jungia domėjimosi paveldu tema. Ir nebūtinai tai žmonės, turintys nekilnojamo turto – ateina norintys išsaugoti knygas, nuotraukas ar tiesiog daugiau sužinoti.

Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į paveldą? Koks jis, apskritai, yra?

Kartais atrodo, kad žmonėms, praeiviams, paveldas – nė motais. Kad tai lyg kažkoks baubas, kuris jų neliečia, yra neapčiuopamas. Tačiau praėjusiais metais savo apklausoje teiravomės žmonių, kaip jie reaguotų, jei vietoje bažnyčios pastatytume prekybos centrą? Ir, pasirodo, kad kiekvienam žmogui tai rūpi: „Ne, ką jūs kalbat?!“ Iš tiesų, tai paveldas yra visur ir visas jis mūsų. Tai kalba, papročiai, tradicijos, gatvės, kurios mus supa, namai. „Heritas“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia paveldėtojas. Taigi kiekvienas iš mūsų esame tam tikrų dalykų paveldėtojai ir tik nuo mūsų visų priklauso, ką mes perduosime ateities kartoms. Reikia tiesiog žinoti, kaip elgtis su paveldo objektais, nes kai nežinome – bijome ir tai natūralu. O juk kartais tereikia labai nedidelių veiksmų, kad jį išsaugotume. Pavyzdžiui, nusipirkome butą senamiestyje ir atradome sieninę tapybą. Pagalvokime ne kaip ją uždažyti, o kaip palikti, nebijokime su paveldu susijusių dalykų, o prisijaukinkime juos ir palikime ateities kartoms – juk tai mūsų visų istorija!

O kodėl vis dar tokia komplikuota žmonių nuomonė apie paveldą?

Manyčiau, jog labai prastą nuomonę apie paveldą formuoja ir pati žiniasklaida. Jei jau rašome apie paveldą, tai tik minėdami kažkokį skandalą, konfliktą, nepagrįstus reikalavimus ir žmonėms pradeda atrodyti, kad tai labai komplikuota, su jų interesais nesuderinama sritis. „Heritas“ misija paveldą pateikti per kitą prizmę: supraskime, pažinkime ir nebijokime to, ką turime ir ką galime išsaugoti. Juk jei viešintume daugiau gerų patirčių, tai ir nuomonė formuotųsi visai kitokia. Bijome to, ko nepažįstame, o pažinsime – ir nebijosime. Toks ir vienas iš „Heritas“ uždavinių.

Ačiū ir sėkmės!

Kūrybinių „Herito“ dirbtuvių idėjos

Parodoje buvo galima mokytis surinkti tradicinį rąstinį namą, galąsti įrankius, retušuoti paveikslus, paklausyti ką „kalba“ senasis popierius, išgirsti senų knygų SOS, domėtis japoniškojo knygų įrišimo ypatumais ar aplankyti knygų restauravimo dirbtuves, apsilankyti gipso liejimo dirbtuvėse, mokytis rišti tradicinius šiaudų sodus, aplankyti sieninės tapybos ir polichromijos konservavimo dirbtuves, domėtis kalkių galimybėmis ir kazeininių dažų gamyba, o taip pat tradicinių tinkų ir dažų ypatumais, bandyti išspręsti senųjų durų detektyvą, domėtis krosnių, židinių ir dūmtraukių įrengimo subtilybėmis, pasižiūrėti, kaip atgimsta restauruojami baldai ir netgi keraminis puodelis, nusifotografuoti senosios fotografijos dirbtuvėse, pasidaryti mėlyną saulės atviruką ir pasidairyti virtualaus paveldo dirbtuvėse 3D.

Seminarų temų įvairovė Herite

Šalia reginių, šurmuliavo žinių auditorija, kurioje keitėsi mokslininkai ir specialistai, skaitantys paskaitas ir vedantys diskusijas įvairiausiomis temomis.„Nuo amato prie restauravimo: dokumentų ir jų įrIšų išsaugojimo problemos“, „Tradicinis rankų darbo stiklo pūtimas – vis dar gyvas“, „Senųjų fotografinių procesų klasifikacija ir identifikavimas“, „Naujas žvilgsnis į paveldo teoriją: nuo daikto link bendruomenės“, „Gedimino kalno tyrinėjimaI; 10 radinių – 10 istorijų“, „ XIX – XXa. dekoratyvinių grindų mados“, „Aukcionai kaip kultūros paveldo apsaugos premonė“, „Sietynai su žalčio/gyvatės formos šakomis nuo Nyderlandų iki Lietuvos“, „Kultūra, pilietinė visuomenė ir paveldo“, „Bendruomenės tarp betono: nuo genties iki miesto“, “ Gyvenimas nesuvoktame pavelde: Lazdynų ir Žirmūnų atvejis“. Tai tik dalis temų, kuriomis buvo dalijamasi parodoje ir kurios sulaukė nemažo lankytojų susidomėjimo.

Garso ir vaizdo instaliacijos, skaitymai, elektroninių sutartinių performansai, kino erdvė ir kiti netikėti atradimai bažnyčios erdvėse, dalyvių laukė instaliacijų rūsyje.

Pas archeologus

Archeologija – viena romantiškiausių ir paslaptingiausių mokslo šakų. Lietuvos archeologijos draugija parodoje kvietė kuo įvairiapusiškiau pažinti šį mokslą. Čia buvo įsikūrusi archeologinių radinių pažinimo erdvė, vyko edukaciniai užsiėmimai, kurių metu visi norintieji galėjo atlikti laboratorines užduotis, mokytis senovėje gyvavusių amatų ar archeologų klausti visko, kas tiktai rūpi. Šioje ardvėje abi parodos dienas netrūko šurmulio.

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

KAPODIMONTĖS LĖKŠTĖ – graži namų dekoracija

„Gavau dovanų labai gražią, ant sienos pakabinamą lėkštę. Ant kitos jos pusės yra toks spalvotas ženkliukas, užrašas Capodimonte ir dar visokių tarsi ranka rašytų skaičiukų. Gal galėčiau apie ją sužinoti ką nors daugiau?“ – teiraujasi Danguolė Valaitytė iš Panevėžio r.

Pirmiausiai, tai visada žinokite, kad tas ženkliukas ir yra svarbiausias, nustatant daikto vertę, tad labai gaila, kad jo nenufotografavote, todėl mums belieka tiesiog papasakoti apie fabriką, kuriame ši lėkštė pagaminta.

Porceliano fabrikas, pavadintas Kapodimontės (Capodimonte) vardu, yra vienas žymiausių Vakarų Europos porceliano fabrikų. Deja, ši įmonė išgyveno ne vieną pakilimą bei nuosmukį.

Pirmasis šlovės laikotarpis tetruko 16 metų. Jo preliudija tapo tai, kad 1734 m. Neapolio ir Sicilijos karaliumi karūnuotą Karlą III iš Burbonų dinastijos, į tą kraštą atlydėjo menininkų, meistrų ir patarėjų svita. Jaunasis karalius į Neapolį atsivežė ir turtingą savo motinos Elžbietos, paskutiniosios iš Farnezių dinastijos, meno kolekciją, kurioje buvo per tūkstantį paveikslų. Kolekcijai saugoti ir buvo pastatyti Kopadimontės rūmai. Gana greitai, 1743 m., rūmų parke atsirado ir dirbtuvės, kuriose per mėnesį buvo pagaminama apie 2000 porceliano tabokinių, taurių, arbatos bei kavos servizų. Kiek vėliau ten pradėtos gaminti ir statulėlės pagal religinius ir mitologinius siužetus bei muzikantų, valstiečių ar žvejų atvaizdai. Kasmet plėtėsi asortimentas ir gamybos apimtys, buvo sukuriama unikalių meno dirbinių. Tačiau 1759 m. Karlas III žengė į Ispanijos sostą ir turėjo atsisakyti Neapolio bei Sicilijos karūnos. Iškeliaudamas jis įsakė sunaikinti viską, kas galėjo atskleisti garsiosios manufaktūros paslaptis.

Naujasis Kapodimontės šlovės etapas prasidėjo tik po 21 metų. 1780 m. Neapolio karališkajai manufaktūrai vadovauti ėmėsi Karlo III sūnus, Ferdinandas IV. Tuo laikotarpiu buvo įsisavinta matinio porceliano, kitaip dar vadinamo biskvitu, gamyba, o visi porceliano gaminiai pradėti žymėti manufaktūros ženklu – „N“ raide ir karūna.

Prancūzijos revoliucija ir Napoleono valdymo laikotarpis fabriką sparčiai atvedė prie visiško nuopuolio. Jo palikimas buvo beveik sunykęs ir tik daugiau nei po šimtmečio, 1925 m. prie Milano buvo įkurtas naujas porceliano fabrikas. Jame žymiausi to meto skulptoriai, įkvėpti senųjų meistrų darbų bei išlikusių senovinių gaminių pavyzdžių, nutarė atkurti porceliano tradicijas ir taip pradėjo naująją Kapodimontės istoriją.

Aišku, kad patys vertingiausi, nes rečiausi yra gaminiai iš paties pirmojo fabriko gyvavimo laikotarpio. Tačiau šį lėkštė greičiausiai yra iš praeito šimtmečio vidurio. Irgi – vertinga, nes Kapodimontės porcelianas visada buvo kokybiškas ir turėjo vertę.

VŽ inf.

Aukcionų užkulisiuose su Simona Skaisgiryte – Makseliene

Praėjusių metų gruodžio 1-ąją (interviu rengtas 2018 m.) įvyko jubiliejinis, jau 50-asis Vilniaus aukcionas, o pirmasis buvo surengtas prieš dešimtį metų. Dvigubas jubiliejus – puikus pretekstas pakalbinti meno kūrinių aukciono vadovę dr. Simoną SKAISGIRYTĘ – MAKSELIENĘ ir drauge su ja praverti daugeliui mažai žinomo pasaulio duris.

Justinas Vienožinskis. Parko tvenkinys su gulbėmis Dačiūnų apylinkėje. 1921, drb., al., 71 x 61. Pradinė kaina 17087 E, pardavimo – 33306 E.

Jonas Čeponis. Prie jūros.1968, kart., al., 120,7 x 95. Pradinė kaina 12900 E, pardavimo – 20900 E.

– Metų pabaigoje įvyko Jūsų organizuotas 50 – tasis Vilniaus aukcionas. Jubiliejaus proga gražu prisimini pradžią 2007 – aisiais. Kokie įspūdžiai ir nuotaikos iki šių dienų išlikę iš pirmojo aukciono?

-Pirmasis aukcionas įvyko 2007 m. rugsėjo 14 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenale). Nors nebuvome spėję plačiai išviešinti šio renginio, aukcionas turėjo platų atgarsį tarp kolekcininkų ir kitų meno rinkos dalyvių. Rengdami antrąjį aukcioną, persikėlėme į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Jame aukcionai tebevyksta iki šiol (išskyrus vasaros aukcionus Palangoje, kurie vyksta Antano Mončio namuose – muziejuje). Pirmuosius du aukcionus pakvietėme vesti p. Algimantą Čekuolį, ir man iki šiol miela prisiminti jo palaikymą.

– Tiems, kam ši tema visai nežinoma, prašome praverti aukciono organizavimo virtuvės duris. Kaip viskas vyksta iki tol, kol renginio dalyviai susėda salėje?

– Kiekvienam aukcionui renkamas atskiras rinkinys, išleidžiamas katalogas (popierinė ir elektroninė versijos). Darbai kontraktuojami 3 – 4 mėn. iki aukciono, tuomet jie aprašomi, esant reikalui – restauruojami, perrėminami. Aukcionų rinkinius peržiūri Kultūros paveldo departamentas, taip pat LATGA, tad tenka bendrauti ir su šioms institucijomis. Vėliau, jau pasirodžius katalogui, siunčiame jį kolekcininkams, ieškome potencialių klientų. Likus kelioms dienoms iki renginio įrengiama aukciono ekspozicija. Tuomet jau tiesiogiai bendraujame su būsimaisiais pirkėjais, pristatome kūrinius, suteikiame visą reikalingą informaciją. Pats aukcionas, kaip renginys, yra trijų mėnesių darbo apvainikavimas. Po aukciono per porą savaičių atsiskaitome su parduotų kūrinių savininkais ir iškart pradedame dirbti, renkdamiesi naujam aukcionui. Taip ir sukasi šis ratas. Kovo mėnesį vyks jau 51 – asis Vilniaus aukcionas.

– Kur gaunate darbų, kuriuos siūlote pirkėjams? Ar atneša patys žmonės? Kokie atrankos kriterijai?

– Darbus ir atneša patys žmonės – esame atviri visiems pasiūlymams. Bet taip pat tenka jų ir paieškoti, pavažinėti, kartais – kantriai laukti, kol savininkas nuspręs atsisveikinti su turimu kūriniu. Apskritai dauguma žmonių užmezga su turimais meno kūriniais savotišką emocinį ryšį: dažniausiai – prisirišimo, nostalgijos, bet kartais – ir negatyvų, jei, tarkime, primena žmogų ar aplinkybes, kurių nebesinori prisiminti.

Kartais juokaujama, kad žmonės parduoda meno kūrinius dėl “trijų D” (debts, death, divorce – skolos, mirtis, skyrybos). Bet iš tiesų kur kas dažniau meno kūriniai patenka į aukcioną būtent dėl to, kad formuojant ir gryninant kolekciją nuo jos atskiriami balastiniai tos kolekcijos atžvilgiu meno kūriniai.

Tai labai sveikas apsivalymas, reiškiantis, kad judama teisinga kryptimi, kad kolekcininko akis yra „nušlifuota”, pasikeitęs skonis, iškristalizuota kolekcijos koncepcija. Na, o mūsų taikomi pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis kontraktuojame kūrinius aukcionui arba ne, yra keli: autorius, meninė vertė, retumas, pasiektas kainos ir kokybės santykis.

– Gal prisimintumėt kokią nors ypatingą, įdomią darbo suradimo istoriją?

– Įdomių istorijų būta ne vienos ir ne dviejų, bet galbūt didžiausią malonumą suteikia tie atvejai, kuomet kūrinys atkeliauja pas mus kaip nežinomo autoriaus, o mums pavyksta jį atributuoti, reabilituoti vertę ir pelningai parduoti. Tokiu atveju tikrai jaučiame, kad per tą trumpą laiką, kurį meno kūrinys praleidžia mūsų aukciono namuose, sukūrėme pridėtinę vertę. Na, tarkime, XXXIX Vilniaus aukciono titulinis darbas (t.y. tas, kurį dedame ant katalogo viršelio) buvo atneštas kaip nežinomo autoriaus. Pavyko nustatyti, kad tai Boleslovo Balzukevičiaus pastelė. Kūrinys buvo parduotas už 2200 eurų.

– Ar galima teigti, kad, jei darbas pateko į aukcioną, jis jau vertingas menine prasme, o kartu yra ir gera investicija?

– Meno rinkoje cirkuliuoja ne daugiau kaip 10 proc. tikrai investicinių kūrinių. Dar 20 proc. sudarytų kolekciniai kūriniai (su galimu, bet neprivalomu investicinės grąžos potencialu). Taigi labai apibendrintai galima teigti, kad trečdalis rinkos kūrinių yra įdomūs kolekciniu arba investiciniu požiūriu. Kitas trečdalis būtų įvairūs interjeriniai kūriniai. Nieko prieš juos neturiu, tiesiog mes su interjeriniais kūriniais nelabai dirbame. Ir, galiausiai, trečią rinkos trečdalį sudaro tai, ką tiktų vadinti nebe meno kūriniais, bet “produkcija” – įvairių darbščių meno darbininkų sukurta meninių bruožų turinčiais gaminiais. Jie irgi gali gyvuoti ir turi savo klientūrą, bet tokių aukcione neišstatome.

– Norėtųsi klausti, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio, bet ar šiuo atveju apskritai įmanomas koks nors patarimas?

– Stebuklingo recepto, deja, nėra, išskyrus patarimą, kurį nuolat kartoja Ernestas Parulskis knygoje “Menas ir pinigai”: šlifuoti akį. Man atrodo, kad tik labai nedaug žmonių turi prigimtinį tikrai rafinuotą meninį skonį. Apskritai tai yra kultūrinis, auklėjimą ir išsilavinimą atspindintis dalykas. Geroji žinia ta, kad skonis, gebėjimas skirti gerą meną nuo prasto, yra toks dalykas, kuris sparčiai lavėja ir kristalizuojasi, jei žmogus įdeda bent kiek noro ir sąmoningumo. Lengvinanti aplinkybė yra tėvai, šeima, meno kūrinių prisotinta aplinka namuose, kuriuose žmogus augo, brendo ir formavosi. Net jei žmogus to neturėjo, bet aktyviai lankosi gero meno vietose – muziejuose, parodose, galerijose, bienalėse, mugėse, paskaitose, jei jis “įsimerkia” į meno aplinką, jo akis stulbinančiu greičiu “šlifuojasi”, o skonis lavėja. Beje, mes irgi manome, kad prie to prisidedame. Esame įsteigę Meno istorijos mokyklą (MIM), kuri veikia jau ketvirti metai (paskaitų archyvas: https://www.menorinka.lt/page/mim_archive; einamosios paskaitos: https://www.menorinka.lt/page/mim ). Įdomu tai, kad idėja įsteigti vietą, kur suaugę žmonės galėtų ateiti gilinti meno istorijos žinių, gimė mūsų klientams kolekcininkams. Ne vienas jų ir ne kartą yra teiravęsis apie tokias tobulinimosi galimybes. Kadangi nežinojome vietos, kur juos nukreipti, patys ir įsteigėme mokyklą.

– Aukcionas daug kam asocijuojasi su antikvariatu. Ar į aukcioną patenka šiuolaikinių menininkų darbų? Jei taip, tai kaip tai vyksta? Menininkai kviečiami, ar jie siūlosi?

– Tradiciškai aukcionai dirba su kolekcininkais, kitaip tariant, su antrine rinka, t.y. su meno kūriniais, kurie jau buvo pirkti bei parduoti. Pardavinėti meno kūrinius pirmą kartą autoriaus vardu bei įgaliojimu – galerijų duona. Todėl natūralu, kad aukcione didžiąją dalį sudaro ankstesnių laikotarpių meno kūriniai. Tiesa, Damienas Hirstas 2008 m. pabandė sulaužyti šią nusistovėjusią schemą, drauge su Sotheby’s aukcionu surengdamas savo paties darbų aukcioną. Mes irgi kartais dirbame tiesiogiai su menininkais, tačiau tai sudaro, ko gero, ne daugiau kaip 10 proc. bendrosios aukcioninės pasiūlos apimties. Tam tikslui įkūrėme atskirą prekinį ženklą – galeriją “Kunstkamerą”, kuri gali daugiau dėmesio skirti tiesioginiam bendradarbiavimui su menininkais. “Kunstkamera” veikia jau aštuntus metus, kasmet surengia po 5 – 6 parodas.

– Stereotipiškai dar daug žmonių mano, kad aukcionuose kainos dirbtinai „užauginamos“ ir pirkti brangu. Bet pastebėjau kitką: galerijose ar net internetinėse svetainėse galima rasti ir kur kas brangesnių darbų už parduotus aukcione. Taip buvo visada, ar tai pastarojo laikotarpio reiškinys?

-Žmonės įsimena tuos atvejus, kai kaina augo ir žiūri į galutinius rezultatus. Bet nemažai darbų yra parduodami ir už pradines kainas. Apskritai geru pardavimu, matyt, galima laikyti tokį, kurio eigoje abi pusės jaučiasi laimėjusios: pardavėjas – kad gerai pardavė, pirkėjas – kad gerai pirko. Tokiam rezultatui pasiekti reikalinga sėkminga įvairių faktorių visuma.

Antanas Žmuidzinavičius. Dzūkų kaimelis. 1910, drb., al., 97,3 x 128,5. Pradinė kaina 25776 E, pardavimo – 53579 E.

Antanas Žmuidzinavičius. Grybautojos saulėje. 1932, drb., al., 58,5 x 74,3. Pradinė kaina – 12800 E, pardavimo – 32000 E.

Petras Kalpokas. Upelis pavasarį.1907, drb., al., 61 x 80,2. Pradinė kaina 11750 E, pardavimo – 36500 E.

– Kaip per dešimt Jūsų veiklos metų pasikeitė meno rinka ir pirkėjų poreikiai?

– Pirkėjų poreikiai, kalbant apskritai, yra universalūs ir nekintantys: gauti gerą kainos ir kokybės santykį. Kalbant dar paprasčiau: už gerą kainą nupirkti dar geresnį darbą. O rinka pasikeitė. Man regis, ji stabilizuojasi. Per 10 metų ir 50 aukcionų daugumai autorių sukaupėme nemažas pardavimų duomenų bazes. Visi pardavimų rezultatai, autorių pardavimų istorijos yra viešai skelbiami mūsų tinklapyje, ir, kiek žinau, įvairūs meno rinkos dalyviai šia baze remiasi nustatinėdami kūrinių kainas. Tad dabar meno kūrinių kainų nustatymas yra tikrai lengvesnis procesas nei tai buvo prieš dešimtmetį, kuomet dažnai kaina buvo tiesiog sugalvojama.

– Koks yra aukciono dalyvis šiandien, ko jis ieško, tikisi, kam teikia prioritetus, beje, kokio jis amžiaus? Jis dažniau kolekcininkas, investuojantis į meno rinką ar tiesiog žmogus, ieškantis gero pavienio darbo namams papuošti?

– Visus išvardintus žmones pamatytumėte mūsų aukcionuose. Žmonės įvairūs ir turintys įvairiausių poreikių. Ir, beje, taip, jau užaugo nauja, jauna kolekcininkų karta. Mes tikrai galime kalbėti apie kartų kaitą šioje srityje. Sovietmečio kolekcininkai kolekcionavo gana sudėtingomis sąlygomis, dažnai pusiau slaptai, konfidencialiai, nes kolekcinė veikla Sovietų Sąjungoje iš dalies buvo kriminalizuota. Dabartinei kartai visas pasaulis po kojomis, reikia tik supratimo ir šiek tiek lėšų.

– Kiek populiaru Lietuvoje investuoti į meną ir kiek tai saugi investicija? Ar įvardintumėte autorius, į kuriuos būtų drąsu investuoti?

– Man regis, reikia mažiau kalbėti apie investavimą, o daugiau – apie kolekcionavimą, priduriant, kad investicinė grąža ateis kaip malonus atlygis nuosekliam ir strategiškai veikiančiam kolekcininkui. Man sunku patikėti, kad asmuo, nepraėjęs bent kažkokio savo, kaip menu besidominčio žmogaus, kaip kolekcininko raidos etapo, galėtų iškart startuoti kaip sėkmingas investuotojas į meną. Nebent turėtų kompetentingus ir nešališkus, pabrėžiu – nešališkus – patarėjus. Investicija į meną gali būti labai ir labai pelninga. Tą įrodė ne viena istorija, pradedant nuo Eustachijaus Tiškevičiaus, baigiant (tikiuosi, nesupyks už paminėjimą) Edmundu Armoška. Vis dėlto aplinkui matau ir ne tokių sėkmingų pavyzdžių.

-O kokius Lietuvos menininkų vardus šiandien apskritai privalu žinoti kiekvienam save gerbiančiam lietuviui?

-Sunku išvardinti, nes tokių vardų yra tikrai labai daug. Pabuvojusi daugybėje įvairiausių pasaulio muziejų galiu pasakyti, kad nesu nusivylusi lietuvių daile. Man atrodo, kad Lietuvos dailė, nors ir būdama lokali, uždara, dažnai vėluojanti atliepti pasaulinėms tendencijoms, yra vis dėlto kokybiška ir aukšto lygio. Gal turime kokį genialumo geną tautos genome?

– Pastaruoju metu internetinė prekyba daro didelę įtaką visai rinkai, o ar ji kiša koją aukcionų rengėjams?

– Taip, įtaką daro, bet to nevadinčiau “kojos kišimu”. Tiesiog tapo viešos daugelio pardavimų, bent jau aukcioninių, kainos, tad tenka dirbti tokioje situacijoje, kuomet ankstesnės kūrinio pardavimo kainos yra žinomos būsimam pirkėjui. O šiaip internetas palengvina aukcionų darbą, nes pirkėjui nebūtina fiziškai dalyvauti aukciono renginyje.

-Kada laikote, kad aukcionas pasisekė?

-Yra daug sėkmės komponentų: suformuoti gerą kolekciją, sukurti pridėtinę vertę, apie kurią jau kalbėjau, gerai ir didelę dalį parduoti. Pasiekti, kad būtų patenkinti tiek pirkėjai, tiek pardavėjai. Galų gale, po kiekvieno aukciono mūsų kolektyvas mėgsta išgerti taurę vyno ir aptarti renginį, ir man smagu kolegų veiduose matyti šypsenas bei gerą nuotaiką.

-Ačiū ir sėkmės ateityje.

Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ. Vilniaus aukciono archyvo nuotraukos

Žiedai mamai – ne vien vazose

Su netikėtu karščio gūsiu, su ilgai lauktu lietumi ir pavasario žydėjime besismaginančiu vėju, atėjo MAMOS sekmadienis… Šia proga mes išsakysime nuoširdžiausius žodžius, nuskinsime visas gėles ir pamerksime jas į pačias gražiausias vazas. Arba… tiesiog kitaip nei įprasta. Toks bus sekmadienis. Su lengvu prisilietimu prie praeities, prisiminimų dalybomis, į dienos šviesą ištrauktais seniai nenaudotais pamirštais daiktais, pyrago skoniu ir… meile brangiausiam žmogui pasaulyje.

Bet kaip be įkvėpimo? Mes indų MAMOS žiedams pamerkti ir Jūsų fantazijai įsiūbuoti radome Kauno antikvariate „Panemunės baldai“. Rinkome įdomesnius ir tikrai skirtus ne vien gėlėms. Todėl tarp vazų vazelių čia atsidūrė sriubinė, ledų kibirėlis, saldaininės, cukrinė. Seniai esame pastebėję, jog labai dažnai seni daiktai tiesiog praranda savo funkciją ir mes juos užmirštame indaujų ar bufetų užkaboriuose, tuo tapu gėlės žydėti gali tikrai ne vien vazose. Ir ne vien į vazas, galvojant apie gėles, vertėtų dairytis antikvariato, vintažo ir sendaikčių parduotuvėse. Jose pasitaiko labai įdomių, dekoratyvių ir vertingų daiktų, kurie galėtų papuošti bet kuriuos namus ir suteikti jiems originalumo bei savitumo. Ir jau į beveik visus juos tinka merkti gėles. Tą ir įrodėme drauge su floriste Asta Šlekiene (gėlių salonas „Nerine“, Kaunas) improvizuodamos žydėjimo tema.

Fajansinė sriubinė – tipiškas indas iš Angijos yra XIX a. pirmosios pusės, greičiausiai 1830-1840 metų. Visi laiko ženklai ją tik puošia, o su gėlių žiedais ji atrodo dar įspūdingiau. Argi nevertas toks daiktas mūsų namų?

Vario, žalvario ar kito metalo indai visada atrodo labai dekoratyviai. Šis šampano ledų kibirėlis prašyte prašėsi smulkiažiedės orchidėjos draugijos. Geresnį spalvų derinį sunku būtų rasti.

Trapi, mėlynomis gėlytėmis puošta saldaininė pagaminta maždaug 1910 m., Vokietijoje porceliano manufaktūroje „Plaue Schierholz“. Plokšti negilūs indai labai tinka pietų stalui dekoruoti, o ir gėlių tereikia vos vieno kito žiedelio.

Stiklinė sausaininė ant kojytės ir cukrinė arba saldainių indas nėra labai seni, greičiausiai kokių 50 metų amžiaus. Sunku nustatyti ir jų kilmės šalį – stiklas neturi jokių žymėjimų. Tačiau būtent tokio stiliaus daiktai gali būti puikiai pritaikyti gėlėms merkti ir stalui dekoruoti. Kad ir rožių žiedais…

Nereikia ir sakyti, kad kiekvienuose namuose bent keletas vazų privalo būti. Dar geriau, jei jos kokybiškos, originalios, stilingos, gerų gamintojų. Šios pagamintos Vokietijoje, manufaktūroje Kaiser- Porzellanmanufaktur Staffelstein K.G., XX a. antrojoje pusėje. Abi skirtingos, bet tiesiog nuostabios ir labai dekoratyvios.

Vazą keičia ir gėlės. Visada stenkimės paieškoti paties geriausio varianto. Derinkime tarpusavyje ne tik dydį, bet ir spalvas, ir net dekorą. Ryškios gėlės visada užgoš vazos grožį, todėl joms parinkite vienspalves ar tiesiog permatomo stiklo vazas, o į subtiliai dekoruotas vazas merkite subtilius žiedus.

Labai jaukiai ir žavingai dėl gražių savo formų visuomet atrodo kavinukai ir arbatinukai. Taigi į šį taip pat norėjome pamerkti gėlių, bet jis buvo toks „savarankiškas“, kad taip niekas ir nepritapo. Subtiliai dekoruotam Vokietijos porceliano firmos „Rosenthal“ arbatinukui, pagamintam XXa. antroje pusėje, palikome įprastinę arbatinuko misiją. Pastebime, kad kavinukai ir arbatinukai taip pat pamažu grįžta ant mūsų stalų – gal pagaliau ir vėl pasiilgstame elegancijos ir jaukumo.

Už pagalbą identifikuojant indų kilmę ir amžių dėkojame menotyrininkei ir antikvariato ekspertei Olgai PROKOFIEVAI

Rasa KUNCAITĖ. Indrės BAGDONĖS nuotraukos

Dubuo iš „Kobalto servizo“

„Šį indą įsigijau viename iš ne itin svarbių Anglijos aukcionų už palyginti nedidelę kainą. Norėčiau apie jį sužinoti kuo daugiau informacijos“, – rašo neprisistatęs „VŽ“ skaitytojas.

Dubuo iš „Kobalto servizo“

Tai labai retas, sakyčiau, rečiausias daiktas. Ir tai atvejis, kai jį atributuojant aukcione įvyko klaida. Indas buvo pateiktas kaip XVIII a. „Sevro stiliaus“ (THE SEVRES STYLE, 18th CENTURY) dubuo. O iš tiesų tai dubuo iš žymiojo „Kobalto servizo“. Indas didelis, 35 cm skersmens, dekoruotas auksiniu ažūrinį ornamentą imituojančiu tinkleliu „cailloute“ (pranc.) kobalto fone su puokštelėmis polichrominių gėlių, apipavidalintų auksiniu rėmeliu. Indas su senovinės restauracijos ženklais – metalinėmis sutvirtinimo kabėmis kitoje pusėje. Anksčiau porcelianas buvo vertintas labiau nei dabar, todėl senoviniai daiktai, o ypač vertingieji, buvo kruopščiai restauruojami. Toks jų sutvirtino būdas buvo taikytinas gelbstint itin senus meno dirbinius.

„Kobalto servizas“ buvo sukurtas Vienos manufaktūroje Austrijos imperatoriaus Josifo II įsakymu kaip dovana didžiajam kunigaikščiui Pavelui Petrovičiui ir didžiajai kunigaikštienei Marijai Fiodorovnai, kai jie slapta apsilankė Europoje kaip grafas ir grafienė Severnijė. Šis servizas buvo pagamintas pagal Sevro manufaktūroje sukurtą servizą, kurį Prancūzijos karalius Liudvikas XV padovanojo Danijos karaliui Kristianui VII 1768 m.

Pavelas Petrovičius servizą taip vertino, kad išvykdamas į karą su Švedija (1788–1790 m.) jį paminėjo savo testamente. Vėliau, valdant jo sūnui Nikolajui, servizas buvo laikomas Gatčinoje, Priorato rūmuose, ir buvo papildytas indais, pagamintais Imperatoriškajame porceliano fabrike, iš kur yra ir šis dubuo. Valdant Aleksandrui II tame pat fabrike buvo pagaminta dar keletas trūkstamų servizo indų. 1890 m. visi originalūs servizo indai, pagaminti Vienos manufaktūroje, buvo išsiųsti į Žiemos rūmus, o Gatčinoje liko tik tie, kurie buvo pagaminti Imperatoriškojo porceliano fabrike. Ermitaže šiuo metu yra saugomi 73 indai su Vienos manufaktūros ženklu, naudotu 1785–1786 m.

Įvertinimas: tai atvejis, kai pirkėjas už daiktą sumokėjo daug mažiau (90 svarų sterlingų ir 25 proc. aukciono komisiniai) nei iš tiesų jis vertas. Jei aukcione indas butų teisingai atributuotas, kaina būtų buvusi kelis kartus didesnė.

Menotyrininkė, antikvariato ekspertė Olga PROKOFIEVA ( FB – olgaprokofeva.com)

Ne vien kulinariniai prisiminimai

Istorija bus apie mano močiutę Jadvygą Kriūnienę, bet pradėsiu ją nuo to, kad man labai patinka skaniai valgyti. Ir gaminti. Malonumas prasideda vien pagalvojus, ko aš norėčiau. Sultingos, minkštutėlės jautienos, troškintos su džiovintomis slyvomis, apskrudusios anties gabalėlio su keptu obuoliu, o gal džiovintų baravykų sriubos? O gal… puraus per visą „petelnią“ blyno, kurio skonį jaučiu ir šiandien? Niekas daugiau tokių blynų gyvenime man ir neiškepė, o ir aš pati ilgai nesupratau, kaip juos pagaminti. Tiesa, dabar jau žinau jų paslaptį. Taigi tą skanųjį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti ir vistiek jame būtų tik dalis valgių, kuriuos gamino mano močiutė Jadzė. Gryna kaunietė.

Varlės kojelių iššūkis

Močiutė nemokėjo nei siūti, nei adyti, nei megzti, bet maisto gaminimas buvo jos stichija. Matyt, turėjo tam Dievo dovaną, nes kaip kitaip paaiškinti tai, kad, nemokėdama rašyti, 1937 ar 1938 m. išlaikė egzaminą Karininkų ramovės Kaune restorano „Trys milžinai“ virėjos vietai gauti. Ten šefe ji dirbo visus metus, kol veikė restoranas. Be abejo, tai nebuvo atsitiktinumas, nes močiutė nuo 14 metų,kaip pati sakė, tarnavo pas ponus dvaruose ir dirbo virtuvėse. Minėjo, kad daug sužinodavo iš jaunų ponaičių, kurie, parvykę iš užsienių, pasakodavo, ką ten valgė. Be to, močiutė buvo smalsi ir drąsi, nebijojo jokių iššūkių ir eksperimentų. O darbdaviai tada labiau žiūrėjo ne į popierių, o į tai, ką moki. Taigi būdama 27-erių ji nužygiavo į egzaminą, kuriame reikėjo išvirti sultinį consome, išsukti majonezą ir iškepti… varlės kojeles! Sultinys ir majonezas buvo vieni niekai, bet varlės kojelės – rimtas iššūkis!„Pabarsčiau jas druska, tik šmurkt kelioms minutėms į įkaitintą sviestą – ir gatava!” – pasakodavo močiutė. Egzaminą ji išlaikė puikiai.

Ir tokių iššūkių buvo ne vienas. Pvz., Prezidento salėje jos rankomis buvo suruošta paskutinė vakarienė Antanui Smetonai prieš jam pasitraukiant į Vakarus. Deja, nežinau vakarienės meniu ir …nebepaklausiu. Prisimenu ir jos pastebėjimą, kad Lietuvos prezidentai ir karininkai mėgo rūgpienį su bulvėmis. Toks patiekalas buvo įtrauktas į restorano valgiaraštį šalia prancūziškų, vokiškų ar austriškų valgių.

Tautinių skonių ypatumai

O štai vokiečiai močiutę nustebino prišaudę juodvarnių. „Sunešė juos į virtuvę ir liepė paruošti. Ką daryti – nupešėme su mergaitėmis plunksnas ir iškepėme“, – girdžiu ją pasakojant.Vokiečiams patikdavo močiutės bufetai (dabar šia reikšme labiau vartojamas žodis furšetas).

„Vaikeli, kai ruošdavau bufetus vokiečiams, jie visada ateidavo po vakarienės padėkoti ir atnešdavo skardinę medaus, šokolado ir konjako Bisquit dubouche. Namuose stovėjo pilnas kampas“, – sakydavo močiutė.

Rusai nieko neatnešdavo ir bufetų jiems niekas neruošė. „Kaip man gaila jų buvo – tokie sulysę, pavargę, ateidavo į valgyklą alkani, neturėjo supratimo, kur kas. Pas mus ant stalų stovėdamo druska, pipirai ir garstyčios. Prisimenu, kaip vienas, pamatęs indelį su garstyčiomis, puolė draugui džiaugtis: „Smotry, smotry – miod! Davai, davai namazyvai na chleb!“* Užsitepė storai ant duonos ir susigrūdo visą į burną. Mes net už galvų susiėmėme. Po to rėkdamas ir ašarodamas išlėkė lauk, o mums buvo daug juoko“, – ne kartą prisimindavo močiutė.

O kad jie be duonos ir bulvių nelabai ką buvo matę, liudija dar vienas močiutės prisiminimas: „Apgyvendino pas mus su Karoliu (mano senelis) rusų karininko žmoną. Nelabai tada ką galėjai nusipirkti, bet aš turguje gavau lašinių, išviriau barščių ir pavaišinau karininkienę. Ji labai dėkojo ir paklausė, kaip tokią sriubą išvirti. Aš ir papasakojau apie tuos lašinius. Grįžtu kitą dieną iš darbo, randu karininkienę verkiančią ir pro ašaras pasakojančią: „Pošla na bazar, kupila salo, položila v kastriuliu, zalila vodoj i postavila varit. Vernulasposmotret– a salo v kastriule net! Okoško bylo otkryto – možet koška staščila?“** Pažiūrėjau į puodą, kuriame nebuvo jokios mėsos, tik kažkoks riebus skystis, paklausiau,kaip atrodė tas jos pirktas „salo“ ir supratau, kad moteris išvirė sviesto gabalą. Gal ūkininkas turėjo ir „salo“ ir „maslo“, o ponia susipainiojo, ko reikia sriubai?“

Močiutė Jadvyga Avlasevičiūtė ir senelis Karolis Kriūnas susituokė 1939-ųjų vasario 16-ąją Kaune. Močiutei nepatiko kirpėjos padaryta šukuosena (pirmoji foto), todėl ji ją išsiardė ir nepatingėjo dar kartą nusifotografuoti susišukavusi taip, kaip nori pati.

Gelbėjimo operacija, galėjusi baigtis mirtimi

Ne vieną istoriją būtų galima parašyti ir apie močiutės draugystę su žydais, bet šį kartą prisiminsiu tik nubarstytą duonos trupinėliais. Taigi karas – baisus metas visiems, o jau žydams – ypač. Juos varė į getus, vežė į Vokietiją, laikė uždarytus. Suvaryti ir saugomi jie buvo ir netoli Soboro. Močiutė visus trupinius, duonos kriaukšleles nurinkdavo nuo stalų ir sudžiovindavo. Tada supildavo į popierinius maišus ir su virtuvės mergaitėmis įsiūbavusios įmesdavo belaisviams, ir– į kojas!Sargybiniai nematydavo, kas tai padarė, o belaisviai bemat išsidalydavo kriaukšlius. Pavyko net sviesto sergančiam perduoti. Bet vienas kartas nemelavo – sargybiniai jas pastebėjo. Visos išsilakstė į skirtingas puses – močiutė įlėkė į vieną Laivės alėjos namą ir bėgdama laiptais į viršų beldė į duris – gal kas įsileis. Bet niekas neatidarė. Tada ji pamatė didelę metalinę statinę, ją atkėlė ir palindo (močiutė buvo nedidukė, smulki). Netrukus išgirdo vokiečių balsus ir triukšmą – jie irgi beldė į duris. Kai vokiečiai išėjo, močiutė nusprendė išlįsti iš savo slėptuvės, bet niekaip negalėjo pajudinti statinės. Pradėjo trūkti oro. Gerai, kad mergaitės matė, kur ji įbėgo, ir atėjo jos ieškoti. Trise šiaip ne taip atkėlė tą starinę ir ištraukė močiutę. Jei ne mergaitės, močiutė būtų uždususi.

Kiaulė – senamiesčio bute

Valgyti močiutė turėjo visada. Net per karą. Ir ne kaime, o mieste! Jei parduotuvės uždarytos ar išgrobstytos, o mėsos vis tiek norisi, kiaulę galima užsiauginti ir pačiame miesto senamiestyje, 3 kambarių bute! Kiaulė gyveno paskutiniajame iš pereinamų kambarių. Naktimis jai leisdavo pabėgioti, labai slėpė nuo kaimynų, kad kas neįskųstų, neatimtų, nenubaustų… Kai atėjo Kalėdų metas, senelis turėjo papjauti augintinę, bet nesugebėjo to padaryti. Užtamsino langus, užkaišė visus plyšelius, kad kaimynai negirdėtų žviegimo – ir ką? Kiaulę paskerdė smulki ir maža močiutė. Kiek žinau, visiems kaimynams teko skerstuvių.

Verta paminėti ir senelio žvejybą Nemune. Nauda iš senelio žvejonių buvo tik ta, kad žiemą senelis atnešdavo ledo, ant kurio močiutė sukdavo grietininius ir kiaušininius ledus. Vėliau, jau po karo, ji turėjo ledų vežimėlį ir tuos naminius ledus parduodavo prie „Dainos“ kino teatro.

Už skanėstus – geidžiama mėsytė

Kai prasidėjo tarybiniai laikai ir vėl norėjosi mėsos, kurios nusipirkti mieste galėjai tik turguje ar „iš po skverno“, močiutė dienomis dirbo „Pirmūne“ (gamino emaliuotus indus), o naktį kepdavo „francūzkas“ bulkas ir 5 ryto jas parduodavo senamiesčio turguje, o 6 jau važiuodavo į rytinę pamainą.

Kai atsirado elektrinės vaflinės ir plakikliai, ji buvo viena pirmųjų pirkėjų. Per dieną ji iškepdavo po 200 vafliukų, įdarydavo juos sviestiniu kremu ir „moment“ parduodavo turguje. Ji visada norėjo mėsos, o kiti–jos gardumynų skanumynų. Taigi parduodavo vafliukus, o pirkdavo rūkytą „palendvicą“. 1981-aisiais ja vaišinau vieną Vilniaus ponią, pas kurią nuomavausi studijuodama kambarį, ir kaip šiandien menu – ji negalėjo patikėti, kad tokių dalykų galima nusipirkti Kaune!Močiutė niekada nesiskundė, kad jai ko nors trūksta – labai mėgo savo darbą ir visą gyvenimą jį dirbo be paliovos.

Dabar tuos vafliuku stoje pačioje vaflinėje kepu aš, su anūku suku per mašinėlę sausainius, verdu šaltieną, gaminu befstrogeną, primenantį močiutės, ir mokausi gaminti tai, ką močiutė prieš 80 metų gamino „Trijų milžinų restorane“.Būtų smagu atsivertus vieno ar kito restorano valgiaraštį pamatyti įrašytą eskalopą, „File Wellington“ ar keptą žąsį. Prieš 80 metų tai buvo galima rasti!

*Žiūrėk, žiūrėk – medus! Tepkim ant duonos.

**Nuėjau į turgų, nusipirkau lašinių, įdėjau į puodą, užpyliau vandeniu ir pastačiau virti. Po kiek laiko žiūriu – lašinių puode nėra! Langelisbuvopraviras, gal katėnusitempė?”

Daiva VASILIAUSKAITĖ – DMUCHOVSKA. Kaunas

Spausdinimo mašinėlė: estetams ir romantikams

Spausdinimo mašinėles iš mūsų praktiško gyvenimo stumte išstūmė kompiuteriai, bet ar galima jas tiesiog imti ir išstumti iš savo atminties? Prienietis Mindaugas Kundrotas įsitikinęs, kad ne ir taip manyti jis turi pagrindo. Mat jau ne pirmi metai kartu su draugais, dabar Australijoje gyvenančiu Deividu Paplausku ir Nyderlanduose gyvenančiu Egidijumi Šeškumi, yra įkūręs klubą „SENASIS HEMINGVĖJUS“. Pradėję domėtis kaip gražiu kolekciniu objektu, bičiuliai netruko suprasti, kad šis daiktas gali turėti ir savo pirkėją. „Vieni mašinėles perka savo namams dekoruoti, o kiti ieško dar ir veikiančių – žmonių poreikiai labai skirtingi, bet mašinėlės tikrai dar daug kam reikalingos“, – sakė Mindaugas dar tada, kai mes leidome pirmąjį „Vintažo ženklų“ numerį ir rodė su draugais sukauptas mašinėles, kurių tada turėjo gal per dvidešimt. Dabar trijų draugų kolekcija vėl dienos šviesoje – ji demonstruojama Prienų J. Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje. Paroda veiks iki gegužės 17d.

Kuo įdomesnė istorija – tuo vertingesnė spausdinimo mašinėlė

Šiandien spausdinimo mašinėlės Mindaugo namus Prienuose pasiekia dažniausia iš užsienio, kur gyvena jo draugai ir nepraleidžia progos įgyti įdomesnių ir vertingesnių rašomųjų mašinėlių. Kas gi sudaro jų vertę? „Amžius, tiražas, t.y. kiek tokio modelio mašinėlių buvo pagaminta ir, žinoma, tai, kas ja dirbo. Nebūtinai tai gali būti žinoma asmenybė, nors tai pats geriausias variantas, vertę kelia ir žinomos firmos, kurioje galbūt ta mašinėle buvo dirba, vardas. Ypatingą vertę turi spausdinimo mašinėlės pabūvojusios fronte, kartais pagal jų numerius netgi būtų galima nustatyti, kokiam karo korespendentui ji galėjo priklausyti. Apskritai, kuo daugiau sužinai apie mašinėlę ją įsigydamas, tuo daugiau galėsi papasakoti apie ją pirkėjui ir tuo didesnė bus jos vertė. Juk drauge su senoviniais daiktai žmonės perka ir jų istorijas. Kita vertus, vieni žmonės ieško kuo retesnių ir įdomiau atrodančių mašinėlių, nes nori jomis dekoruoti savo namus, kiti dar nori jomis ir rašyti, tad jiems vertingiausia veikianti spausdinimo mašinėlė“, – pastebėjimais dalijosi Mindaugas.

Pasikeitusi spausdinimo mašinėlių paskirtis

Spausdinimo mašinėlių pirkėjai, kaip ir jų pasirinkimai, irgi labai skirtingi. Dažnai jos perkamos ne tik sau, bet ir dovanų. „O tai visai gera investicija, juk senovinė mašinėlė jau niekada neatpigs, o tik brangs, nes rinkoje jų irgi mažės. Vertingiausios pagal laikmetį yra iki Antrojo pasaulinio karo pagamintos mašinėlės. Po to jos tampa vis patogesnės naudoti, lengvėja, bet tas antikvarinis grožis nyksta. Kol galiausiai atsiranda plastikas, o po 1956-ųjų – jos tampa dar ir elektroninėmis. Tokių spausdinimo mašinėlių dabar jau niekas neįvardija kaip antikvariato, o greičiau kaip vintažą. Pastarosios mašinėlės irgi turi savo pirkėjų, bet mažiau“, – pasakoja Mindaugas.
Šiandien mašinėles įsigyja ne tik privatūs asmenys. Jos domina muziejininkus, televizininkus, teatro darbuotojus – visiems reikia rekvizito, alsuojančio praeities dvasia. Kolekcininkų, kokiu, pavyzdžiui, yra aktorius Tomas Hanksas, Mindaugui pavyko sutikti ir Lietuvoje. Vienas pirkėjas sakė turįs per 70 senovinių mašinėlių. Taigi mašinėlėmis domimasi ir kaip kolekciniais objektais. Žurnalo, skirto senų spausdinimo mašinėlių kolekcininkams, leidėjas Chuckas Diltsas mano, kad JAV yra apie 600 rimtai šių prietaisų rinkimu užsiimančių žmonių. Bet jie išrankūs, turi savus kriterijus ir dažniausiai ieško modelių, pagamintų iki 1920 m., kol spausdinimo mašinėlės dar nebuvo standartizuotos. Pats leidėjas su partneriu turi ir rašomųjų mašinėlių muziejų su 800 įvairiausių modelių. Taigi rašomosios mašinėlės gal ir prarado savo funkcinę vertę, bet kaip grožio objektas, galintis bet kuriam interjerui suteikti savotiško žavesio, elegancijos ir romantikos išliks amžinai.

Rašomoji mašinėlė buvo patentuota 1868 m., o pirmą kartą išleista į apyvartą ir parduota 1874 m. ginklų kompanijos „Remington“. Ši firma pirmoji vėliau panaudojo ir QWERTY raidžių sistemą, kuri iki šių dienų išlikusi ir mūsų kompiuterių klaviatūroje. Mašinėle, kurią matote nuotraukoje, dirbo žymus Nyderlandų žurnalistas

Taškinė mašinėlė MIGNON pagaminta Vokietijoje 1912 m. Ji tikra retenybė, nes šio modelio mašinėlių buvo pagaminta tik 3000. Palyginus su 2 milijonų tiražais, tai lašas jūroje. Mašinėlės gamintojai siekė didesnio rašymo greičio ir siūlė ją naudoti biuruose. Vis dėlto, dirbti su tokia mašinėle reikėjo visai kitokių įgūdžių ir ji, nors ir greitesnė, taip ir neprigijo tarp vartotojų.

ROYAL gamintojai savo veiklą pradėjo 1904 m.JAV, Niujorke. Šio modelio mašinėlę pasauliui pristatė su trenksmu. Išmetė ją iš lėktuvo ir įrodė, kad ji itin patvari. Šis modelis gamintas nuo 1914m. ir išsiskyrė tuo, kad buvo su stiklinėmis sienelėmis šonuose.

OLIVER buvo pradėta gaminti 1915 m. Amerikoje, bet firma turėjo filialą ir Anglijoje. Ji buvo laikoma geriausiai rašančia to laikmečio mašinėle, bet dėl savo svorio ir kainos nepritapo ir jos buvo pagaminta tik per 50 tūkst. Tai palyginti labai nedaug. Kolekcininkai nori turėti šią mašinėlę tarp savo eksponatų vien dėl jo keisto ir išskirtinio vaizdo – mašinėlė tarsi su sparnais, bet tikrai per sunki „skristi“.

Šis SMITH PREMIER modelis pagamintas 1908 m. JAV, Niujorke. Mašinėlė dar turi 6 eiles raidžių klavišų, atskirus klavišus mažosioms ir didžiosioms raidėms, o kai kurie iš jų dar ir mediniai. Tai buvo paskutinė mašinėlė pagaminta su 6 eilėm klavišų, bei paskutinė pagaminta „Smith Premier Typwriter“ kompanijos inžinierių. Reta, sena ir dekoratyvi, bet sunkiai atkeliama, tad vietą iš karto geriau išrinkti nuolatinę.

Vokietijoje gaminamos mašinėlės OLYMPIA Europoje buvo bene populiariausios ir gamintos iki 1990 m.. Ši pagaminta 1934m. Beje, mašinėlių amžių nustatyti gana nesudėtinga, nes labai dažnai jos turi serijinį numerį, o internete galima rasti serijinių numerių bazę anglų kalba.

MERCEDES SELEKTA modelis pagamintas 1934m. išsiskiria iš kitų to meto mašinėlių savo dailiu dizainu. Šios mašinėlės gamintojai buvo tolimais ryšiais susiję su gerai žinomo automobilio „Mercedes“ gamintojais ir net vaidijosi teismuose dėl to paties vardo panaudojimo. Bet svarbiausia, kad šis vardas pagrįstai žymi kokybę iki šių laikų – ir mašinėlės, ir automobilio.

Jei turite savo mėgstamą rašytoją ir norite sužinoti, kokia mašinėle jis rašė savo kūrinius, užsukite į svetainę MyTypewriter ir joje rasite beveik šešiasdešimties autorių mėgstamiausias spausdinimo mašinėles. Pavyzdžiui, rašytojas Ernestas Hemingvėjus (1899-1961) savo talentinguosius kūrinius parašė su Corona No. 3 & No.4, Underwood Noiseless Portable, Royal portables, Halda portable.

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos.

Vintažiniai namai: pomėgiai ir stilius

Iš Kauno į Ameriką prieš penkiolika metų atvykusi Eglė MENDOZA savo namus San Mateo mieste netoli San Francisko apibūdina kaip klasikinius tradicinius, tačiau su gana gausiomis antikvariato, retro ir vintažo detalėmis, be kurių ji jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Maždaug 100 kv.m dviejų aukštų kotedže su dviem miegamaisiais vietos nedidelei šeimai visiškai pakanka, juolab kad yra ir terasa, ir jaukus kiemelis, kuriame galima čirškinti kepsnius, valgyti saulėtus pusryčius ar tiesiog pasimėgauti vaiskia žaluma. Išskirtinis namų akcentas – natūralus židinys, o tai vis rečiau pasitaiko šilumos nestokojančioje Kalifornijoje.

Įkvepianti darbo aplinka

Lietuvaitė Eglė gyventi į JAV atvyko 2003 m., o netrukus sukūrė ir šeimą. Reikėjo savų namų ir nors 2005-ieji buvo palankesni nekilnojamojo turto pardavėjams nei pirkėjams, po ilgų paieškų pavyko rasti būstą, kuriame iki šiol ir gyvenama. Kotedžas nuo jo statybos 1970-aisiais buvo tik kosmetiškai paremontuotas, tad įsikėlus darbuotis teko iš esmės.„Keitėme sienų spalvą, pirmame aukšte dėjome grindis vietoje kiliminės dangos, kuri čia labai populiari, galvojome kaip patobulinti erdvės suskirstymą. Tiesa, šių namų bendruomenės įstatuose reikalaujama, kad kiliminė danga būtų antrame aukšte – dėl triukšmo, tad teko paklusti“, – įkurtuvių pradžią prisimena Eglė. Tų pačių metų rudenį ji pradėjo dirbti San Francisko meno muziejuje (Fine Arts Museums of San Francisco, de Young and Legion of Honor), kuriame dirba iki šiol. Pastaruosius penkerius metus ji dirba su meno kolekcijomis ir yra atsakinga uz parodų rengimą. Taigi menas supa Eglę nuolat ir įkvepia jo ieškoti ir kasdienybėje.

Erdvė ir žurnalai

Šiuose namuose šeima planavo gyventi penkerius metus, bet 2008 m. nekilnojamojo turto krizė vėl pakoregavo planus ir investuoti buvo nuspręsta kitur. „Taip čia iki šiol ir gyvename, namus nuolat tobulindami. O tobulinti vis yra ką, juo labiau kad labai mėgstu keisti savo aplinką. Tiesa, ir naujo būsto idėja dar nėra numirusi, bet, kaip seksis, parodys tik laikas“, – sako Eglė.

Šiandienį namų stilių padiktavo ne tik šeimininkų norai, bet ir vidaus sienų konstrukcija, kurią drastiškai keisti irgi draudžia bendruomenės taisyklės. Todėl vienintelis konstrukcinis pokytis įvyko virtuvėje, kai paaiškėjo, kad užsakytos spintelės, nepaaukštinus virtuvės lubų, kabos nepatogiai žemai. Taigi namų stilių iš esmės ir suformavo tos nepajudinamos sienos ir vos ne kasdien Eglės uoliai vartomi interjero žurnalai. Dar – prigimtinė meilė senoviniams daiktams.

Meilė senienoms – iš vaikystės

„Kiek save prisimenu, mane visada žavėjo senienos, gal dėl to ir pasirinkta profesija – darbas muziejuje. Iki atvykstant į Ameriką dirbau M. K. Čiurlionio Nacionaliniame dailės muziejuje. Gyvendama pas tėvus Kaune, turėjau šiokių tokių mielų senų daikčiukų, bet kaupti daugiau pradėjau tik Amerikoje. Turiu pripažinti, kad antikvarinių ar vintažinių senienų rinkimas, pardavimas ir pirkimas bei derinimas namų interjere čia yra labai populiaru. Ta tematika kuriamos ir TV laidos. Ne veltui jau kuris laikas pastebiu, kad pamažu didėja ir tokių daiktelių kainos. Save galėčiau laikyti nuolatine antikvarinių parduotuvėlių kliente. Lankydamasi Nevados valstijoje, Reno mieste, turiu kelias vietas, kurios yra mano įkvėpimo šaltiniai ir kuriose aš daugiausia ir pagausinu savo asmeninį senų daiktų fondą – nuo paprastų buitiškų iki dekoratyvių, labiau rafinuotų. Kiek rečiau apsilankau Alamida miesto, įsikūrusio rytineje San Francisko įlankos dalyje, sendaikčių turguje, kuris vyksta kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Problema, kad reikia anksti keltis ir rasti patogią vietą automobiliui, bet malonumas patiriamas vaikštinėjan nuo prekeivio prie prekeivio – tai atperka. Neseniai atradau dar vieną sendaikčių krautuvėlę netoli savo namų.Nežinau, blogai tai ar gerai, bet manau, kad ten praleisiu nemažai laiko“, – šypsosi Eglė.

Ir netrunka prisipažinti esanti dar ir grafikos mylėtoja. Matyt, tam turėjo įtakos darbas su grafikos fondu muziejuje, kuris yra ypatingai gausus ir turtingas savo kolekcija. Pagal finansines galimybes ji nepraleidžia progos įsigyti senų raižinių, litografijų, o ypač džiaugiasi radusi grafikos darbų su botaniniais motyvais. Galiausiai užsimena turinti ir šiokią tokią idėją verslui, susijusią su šiuo jos pomėgiu. Tačiau kalbėti apie tai dar anksti, tad geriau pasidairykime ir paieškokime įkvėpimo Eglės namuose.

Skulptūrėlė iš Šveicarijos. „Daiktus atsirenku pagal jų formas, medžiagas, stilių ar pagal įdomią tematiką. Štai darbo reikalais nuvažiavusi į Šveicariją, Winterthur miestą, ir turėdama labai mažai laiko pirmiausia užsukau į mažytę antikvariato parduotuvėlę. Mane suviliojo vitrinoje stovėjusi maža bronzinė skulptūrėlė, nors įėjus vidun akys apraibo nuo gausybės daiktų. Prisipažinsiu, jei būčiau čia atvykusi nuosava mašina, mano bagažas būtų gerokai pakrautas. Dabar teko tenkintis skulptūrėle. Bandau išsiaiškinti, kieno darbas tai galėtų būti“, – viešnagę Šveicarijoje prisimena Eglė.

Majų skulptūrėlė.Namuose yra du daiktai, kuriuos būtų galima priskirti tikrojo antikvariato kategorijai. Vienas iš jų – tai majų (meksikietiška) skulptūrėlė, kurią už 900 dolerių šeima įsigijo vienoje parodoje-pardavime San Franciske. Mat figūrėlė vaizdavo sėdintį ir ranka pasirėmusį žmogų, šiek tiek primenantį skulptoriaus Rodeno „Mąstytoją”. Būtent tokioje pozoje tą vasarą šeimai buvo gimęs sūnus, tad skulptūrėlės įsigijimo proga labai prasminga. Kitas daiktas – tai priešistorinio laikotarpio krokodilo iltys, išsilaikiusios suakmenėjusiame grunte. Šį objektą Eglė įsigijo vietiniame antikvariate ir padovanojo vyrui gimtadienio proga. Jis tuomet buvo įnikęs į įvairias laidas apie panašius kasinėjimus ir susidomėjęs šiomis temomis.

Vintažiniuose namuose - kėdžių kolekcija

Kėdė su mėlynu gobelenu su auksiniais ornamentais – vienas pirmųjų Eglės pirkinių antikvariate. Tiesa, teko keisti originalų gobeleną, nes senasis buvo gerokai nušiuręs, be to, spalva neatitiko kedės formos – matyt buvo keistas anksčiau. XIXa. pabaigos – XX a. pradžios kėdė su geltonu gobelenu, kaip Eglei paaiškino antikvariate, damų buvo naudojama maunantis ir segantis kojines. Dėl to ji žemesnė nei įprasta. Kėdes metalinėmis kojoms Eglė pamatė viename Reno miesto antikvariate. Nenusipirko, bet nepamiršo. Jai patiko 70-ųjų moderno stilius, metalo rėmai, net ir pablukusi gobeleno spalva. Tuo metu ji jau labai domėjosi įvairių stilių kėdėmis ir kaip matome jau turėjo keletą įsigijusi. Vieną išmestą parsitempė tiesiog iš gatvės. Po kurio laiko atsidūrusi tame pat antikvariate kėdžių nepamiršo. Tiesa, jų etiketės nieko ypatingo nesakė, bet Eglė kažkodėl nusprendė, kad greičiausiai jos buvo naudotos kazino. Per naktį dar pagalvojusi, ryte nusipirko. Pamatęs kėdes, prie daugybės keistų Eglės pirkinių pratęs vyras, nežinojo ką ir sakyti: į mašiną jos tilpo sunkiai. Dabar kėdės stovi miegamajame. Buvo minčių keisti jų gobeleną, bet galiausiai prie jų priderino miegamojo interjerą. Vintažo įtaka ir magija nenuspėjama. „Budos ranka” – šiuolaiknis medžio kūrinys, kuris Eglei tiesiog patiko ir taip pat papildė kolekciją.

Žemėlapių kolekcija

„Mano žemėlapių kolekcija nėra gausi, bet man ji miela. Iš pradžių žemėlapis mane žavėjo kaip tam tikras galbūt net meno objektas. Vartydama interjero dizaino žurnalus pastebėdavau, kad juos, įrėmintus kaip meno kūrinius, labai gražiai pritaiko ir interjeruose. Atsitiktinai užtikau vieną interneto puslapį, kuriame nuolat būna pristatomi ir parduodami įvairūs grafikos darbai, tarp jų ir žemėlapiai. Pradėjau labiau jais domėtis, o netrukus aptikau ir tokių, kuriuose minimas ir Lietuvos vardas. Mane tai labai sudomino, tuo labiau kad dauguma jų iš XVII–XVIII a. Taip ir prasidėjo žemėlapių „medžioklė”. Ne itin agresyvi, bet nuolatinė. Dabar, aptikusi seną žemėlapį, kuriame yra minimas Lietuvos vardas, stengiuosi jį įsigyti. Pasitaiko tai retai, bet jau turiu keletą retesnių žemėlapių, susijusių su Lietuvos vardu: Gordon 1744 m., Emanuel Bowen 1756 m., Le Rouge 1748 m. žemėlapiuose yra Lietuva, Georgo Brauno (1541-1622) Gardino vedutos (miesto vaizdas) raižinys. Keletą iš jų reikės patikėti restauratoriui. Dabar, gyvenant toli nuo Lietuvos, šie žemėlapiai įgijo kur kas gilesnę prasmę, o be to, labai įdomu juose analizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ribų kaitą“, – savo kolekciją pristatė Eglė.

Dekoro detalės, kurias Eglė renkasi labai kruopščiai ir apgalvotai, namams suteikia savitumo ir orginalumo, kuria jų stilių ir dvasią, pripildo jaukumo ir demonstruoja šeimininkų pomėgius.

Rasa KUNCAITĖ.

Jurgitos MAŽEIKOS nuotraukos

„Paskui nosį“: vintažiniai kvepalai ir jų pasaulio magija

Praeitą šeštadienį Sapiegų parko „Miesto laboratorija“ (Vilnius) prakvipo tiesiogine ta žodžio prasme, mat čia nuo ryto šurmuliavo Kvepalų diena žavingu pavadinimu „Paskui nosį“. Ant improvizuotų prekystalių rikiavosi ne tik atpažįstami kvepalų buteliukai, bet ir daugybė jau negaminamų ir netgi kolekcinių raritetų.

Kalbintų dalyvių paskatos dalyvauti šiame renginyje labai skirtingos. Vieni pardavinėjo savo kolekcijų kvepalus, kiti pristatė nedidelių parduotuvyčių ar nišinių kvepalų asortimentą, treti tiesiog nusprendė atnaujinti savo kvepalų atsargas ir prekiavo savo naudotais kvepalais. Pirkėjai irgi rinkosi pagal savo skonį: vieni norėjo papildyti savo kolekcijas, kiti įsigyti mėgstamą bet jau negaminamą kvapą, treti ieškojo ypatingų, nenusibodusių, išskirtinių aromatų.
Pirmą kartą savo botaninius kvepalus ir „Unda Prisca“ vardą čia pristatė kvapų kultūros puoselėtoja bei pradininkė Lietuvoje Laimė Kiškūnė. Jos kuriamus odekolonus palankiai įvertino pasaulinio garso parfumerijos žinovas, rašytojas Luca Turinas, įtraukęs jų apžvalgą ir į savo naujausią, neįtikėtino populiarumo sulaukusią, bestseleriu tapusią knygą „Perfumes: The Guide 2018“. Daug kam gerai pažįstamas kvepalų gamintojas „FUM par FUM“ ir jo siela Aistis Mickevičius, neseniai pristatęs tarpukario Lietuvos prezidentų kvepalų seriją (beje, šiuo metu jau visiškai išparduotą ir nebeprieinamą net susipažinti), Kvepalų dienoje dalyvavo su savo naujausia kolekcija „Alchemist Botanist“. Joje pirmu smuiku groja ir netikėčiausiomis kompozicijomis stebina kvapieji augalai.
Trečią kartą vykusi Kvepalų diena „Paskui nosį“ pirmasis ir kol kas vienintelis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje. Vakarų Europoje parfumeriniai turgeliai jau kelis dešimtmečius nieko nebestebina ir yra mėgstami tiek turistų, tiek vietinių bendruomenių, tuo tarpu Lietuvoje tai vis dar gana neįprasta ir daug ką stebinanti naujovė.

Mes šia proga plačiau pakalbinome Kvepalų dienos sumanytoją, parfumerijos entuziastę ir žinovę Eglė Bertašienę. Profesionali muzikologė pripažįsta, kad šiandien jos gyvenime parfumerija užima didelę ir svarbią dalį kasdienybės. Jau daugiau nei dešimtmetį Eglė domisi parfumerijos istorija, o dabar dar subūrė ir parfumerinį klubą, į kurį susirenka tie, kam norisi nuodugnesnės pažinties su aromatais. Praeitą pavasarį ji pirmą kartą pakvietė į kvepalų blusturgį „Paskui nosį“. Yra malonių įtarimų, kad jis augs, gyvuos ir taps dar viena bundančio vintažinio pasaulio Lietuvoje tradicija.

Darote jau trečią „Paskui nosį“ renginį. Kaip jis kinta? Daugėja pardavėjų, pirkėjų, prekių, žodžiu, ar perspektyvi Jūsų idėja, ar tokių turgelių Lietuvoje reikia? Kokie kvepalai juose dominuoja?

Mano pradinė svajonė išties buvo padaryti išskirtinai vintažinių kvepalų turgelį, į kurį suvažiuotų kolekcininkai, istorinių retenybių mėgėjai ir pan. Tokie blusturgiai yra įprasti Vakarų Europoje. Tačiau kadangi parfumerijos mylėtojų bendruomenę pažįstu „iš vidaus“, tai mačiau, jog tokia idėja yra tiesiog utopinė. Lietuvoje paprasčiausiai nėra tiek kolekcininkų, kurių turimais resursais pavyktų reguliariai organizuoti tokius renginius. Tad teko savo idėją koreguoti, kad realybėje pavyktų įgyvendinti bent jos dalį. Taip atsirado „mišraus“ renginio koncepcija. Jos kvintesencija – tai vintažinės kvepalų miniatiūros, kurių nebenusipirksi jokiose parduotuvėse, įvairiausi kvepalai – nuo jau nebegaminamų, sunkiai randamų senienų iki populiariausios šių dienų produkcijos ir tik šiemet atsiradusi naujovė – miniatiūrinis dviejų lietuvių parfumerijos kūrėjų flangas. Tokia įvairovė, kaip įsitikinau šįkart, įdomesnė ir lankytojams, nes tuomet yra didesnė tikimybė, jog ateis kur kas įvairesnė publika, o atėjusi – galbūt susidomės, paims į rankas, pauostys ir tuos senuosius parfumerijos šedevrus. Reikia sukurti tam galimybę.

Lietuviai atsargūs su daiktais iš praeities, o čia dar kvepalai. Koks, Jūsų akimis, jų pirkėjas ir ieškotojas šiandien?

Žingeidus ir intelektualus. Arba turintis kolekcionavimo sutrikimą (juokiasi). Bet kad šiek tiek pamišęs – tai faktas. Nes rizika, su kuria susiduri medžiodamas senuosius kvepalus interneto platybėse – kur kas didesnė nei ta, jei rinktum kitokio pobūdžio senienas. Rizika, kad kvapas bus pakitęs, rizika, kad siuntimo metu kvepalai išsipils, kad bus pažeistas pats buteliukas, kad buteliuko tiesiog niekaip nepavyks atidaryti, ar kad bus sugedęs purškimo mechanizmas. Su visais šiais siaubais susidūriau ir pati, ir visa tai reiškia viena – pinigai ir laikas paleisti vėjais. Užsiiminėjant tokia veikla reikia turėti šaltus nervus ir mėgti adrenaliną (šypsosi). Nes kad ir koks patyręs būtum šioje srityje, nuo to nesi apdraustas.

Internete daug diskutuojama, kas yra vintažiniai kvepalai. Kokį jų apibrėžimą teiktumėt Jūs? Juk tai susiję ne vien su laikmečiu, bet ir su kokybe…

Tačiau laikmetis labai aiškiai nubrėžia takoskyrą ir tai yra turbūt vienintelis įvairiems išvedžiojimams nepasiduodantis kriterijus. Kita vertus, su parfumerija išties yra daug painiavos – ar laikysime vintažu tik tuos kvepalus, kurie nėra patyrę jokių Europos komisijos ir IFRA (International Fragrance Asociation) suvaržymų dėl ingredientų? O gal ir tuos, kurie buvo jų paveikti, bet nėra sužaloti? Jei palygintumėte, tarkime, kokiais 60-aisiais pagamintais Caron parfumerijos namų „Tabac Blond“ (1919 metų kompozicija) su šiuolaikine jų versija, vargu ar apskritai galėtumėte idenifikuoti, jog tai tuo pačiu pavadinimu ir su ta pačia istorija parduodami kvepalai – taip jie pasikeitę ir praradę žavesį. Tad pagaminimo data čia išties vaidina lemiamą rolę.

Kas apsprendžia vintažinių kvepalų vertę?

Jei kurį laiką pamėgintumėte sekti vintažinių kvepalų pardavimus, tai greitai pastebėtumėte, jog didžiausią vertę labai proziškai turi tie buteliukai, kurie nei karto nebuvo pradaryti. Lakoniškai įvardinčiau taip: kvepalai, kurie yra etapiniai parfumerijos istorijoje, keitė jos kryptį ir buvo ryškiomis vėjarodėmis. Tie, kurie nebuvo reformuluoti ir turi pradinį, parfumerio sumanytą „pavidalą“. Ir, kaip jau minėjau anksčiau – gamybos data.

Žmonės dažniau ieško vintažinio kvapo, ar išskirtinio buteliuko? Juk kvapas per dešimtmečius neišvengiamai kinta?

Vieniems svarbu viena, kitiems – kita, tretiems – abu aspektai. Yra kvepalų buteliukų kolekcininkai, kuriems turinys ne toks svarbus – jie ieško tam tikro idealios būklės flakono, o kad kvapas galbūt pakitęs, jiems ne taip aktualu. Man pačiai kur kas įdomiau buteliuko turinys, aromato kompozicija, o ne pats buteliukas, kuris jau labiau yra nebe grynosios parfumerijos, o taikomosios dailės, dizaino objektas, nors akivaizdu, kad tai yra nedalomas vienis. Dėl kvapo keitimosi – taip, deja, jis kinta. Įtakos tam turi viskas – sudedamosios medžiagos, laikymo sąlygos, ar yra reguliariai naudojamas, ar ne… Ir, turbūt, prisideda dar ir nenuspėjamas sėkmės faktorius. Kvepalai nelyg žmonės – vieni gyvena ilgiau, kiti trumpiau, tačiau nepaisant to, visiems anksčiau ar vėliau tenka susidurti su Chronu.

Koks Jūsų pačios santykis su vintažiniais kvepalais, vintažo pasauliu? Papasakokite keliais sakinukais savo požiūrį?

Domiuosi, tyrinėju parfumerijos istoriją, todėl yra svarbu ir labai patogu po ranka turėti tuos kvepalus, į kuriuos tuo metu koncentruojuosi. Kvapai mano lentynose susikaupė ne iš vartotojiškų paskatų, o iš smalsumo, nes skaityti apie kvepalus ir žiūrinėti senas reklamas knygose yra viena, o betarpiškai juos pajausti, įkvėpti – visai kas kita. Tai be proto traukia, nes su kiekviena diena senųjų kvepalų pasaulis traukiasi, nyksta, jis yra itin efemeriškas ir trapus – su senais baldais, papuošalais ar kitais mados objektais viskas daug paprasčiau.

Kažkada šiandien gaminami kvepalai virs vintažiniais. Kurie, Jūsų akimis, turi tokią perspektyvą?

Manrods, čia į vieną sąvoką liejasi dvi – klasika, kaip tam tikras etaloninis, ikoninis pirmavaizdis ir tiesiog seni, t. y. vintažiniai kvepalai. Vintažiniais gali tapti absoliučiai visi mūsų dienų kvepalai, sulauksiantys bent poros dešimtmečių, o štai tapti parfumerijos klasika vien metų nepakanka. Paprasčiau būtų pasitelkti kokį nors pavyzdį iš praeities – kodėl, tarkim, Yves Saint Laurent „Opium“ (1977) yra parfumerijos klasika? Nes iškart po pristatymo, jis tapo vienu populiariausių kvapų. Maža to, jį pradėjo kopijuoti, gaminti nesuskaičiuojamus padirbinius, jo įtakoje gimė eilė kitų stilistiškai panašių kvapų, ir jis tiesiog davė tam tikrą laikmečio toną. Žodžiu, palyginčiau tai su sociumą užklupusiu cunamiu. Jeigu atkreiptumėte dėmesį ir įžvelgtumėte tam tikras analogijas su šiandienos parfumerijoje vykstančiais procesais, irgi būtų galima daryti tam tikras įžvalgas. Bet nenoriu čia užsiimti reklama (juokiasi).

Kuo kvepinasi blusturgio „Paskui nosį“ siela?

Kvėpinuosi tuo, kuo gyvenu. Dabar, pavyzdžiui, labai laukiu tikrojo saulėto pavasario, tad mano parfumeriniame garderobe daug pavasarinių gėlių: nevystanti pakalnučių puokštė, sklindanti iš seno Christian Dior „Diorissimo“, hiacintų patalai Annick Goutal „Grand Amour“, skirtingos Yves Saint Laurent „Paris“ versijos, kuriose viską stelbia rožės ir kvapiosios našlaitės. Metų laikai priverčia keisti ne tik batelius, bet ir kvepalus (šypsosi).

Ačiū už pokalbį ir plečiamas vintažo pasaulio ribas. Rasa KUNCAITĖ, Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

GRAVIŪRŲ PASLAPTYS

Graviūrų tema nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo karto. Kai perkame dailią nedidukę graviūrą namams papuošti, net nepagalvojame, kad leidžiamės į avantiūrą, kuri gali ir džiaugsmingai nustebinti, ir nuvilti. Turbūt ne vienas bent kartą bandęs tą daryti savęs klausė: ar tai apskritai menas? Kita vertus, šiais laikais, kai vaizduojamosios dailės kūrinių, ypač autorinių senųjų tapybos darbų, kolekcionavimas – itin brangus malonumas, savo interjero puošyba graviūromis – puiki ir daug malonumo akims bei sielai teikianti alternatyva. Ir kaina patraukli daugeliui meno gerbėjų.

Didžioji tauriųjų elnių medžioklė. Nutapė Berghem; graviravo Aliamet. Paveikslas dedikuotas Monsinjorui, Prancūzijos perui, maršalui, Noailles kunigaikščiui.

Ar graviūra – meno kūrinys?

Pradėkime nuo grafikos. Tai vaizduojamosios dailės šaka, sudariusi prielaidas serijiniu būdu dauginti iliustracijas, paveikslus, taip pat visuotinai suprantamas, simbolines figūras (skaitmenis, rašmenis), nes kuriant grafikos kūrinį taikomos įvairios kokio nors piešinio, raižinio ar atspaudo (kitaip – estampo; pranc. estampe) dauginimo technikos. Dažniausiai graviūras galime rasti ant popieriaus: tai knygų iliustracijos, ekslibriai (atspaudai, žymintys, kam priklauso knyga), meniški heraldiniai (valstybių, miestų, kilmingų giminių, šeimų) ženklai, monogramos. Tačiau graviūrų galima aptikti ir ant metalo, medžio ar kito tam tinkamo paviršiaus. Grožėtis graviūromis gali visi menui neabejingi žmonės, tačiau tiems, kurie nusimano apie sudėtingas jų išsaugojimo sąlygas, žino šių puikių meno kūrinių paskirties, kilmės, paplitimo istorijas, kelionė po graviūrų pasaulį teikia iš tiesų daug malonių akimirkų.

Šv. Luko gildijoje – geriausi

Pirmosios religinio turinio graviūros pasirodė XIV a. arba XV a. pradžioje, o rimtesnės serijos – tik XVI šimtmetyje, kai atsirado Antverpeno graviruotojai, vėliau dominavę pasaulyje. Tai buvo tikri menininkai, kurie dirbo drauge su to meto garsenybėmis – didžiaisiais dailininkais. Tuo metu graviūros buvo pasirašomos (signuojamos) graverio – spaustuvininko. Čia prisimintina ir Haarlem’o mieste įsisteigusi Šv. Luko, tapytojų globėjo, gildija, kurioje būrėsi profesionalūs Flandrijos, Reino upės baseino ir Prancūzijos dailininkai, vėliau tapę pasaulinėmis garsenybėmis. Žinoma, kitose šalyse taip pat būta puikių šio unikalaus amato meistrų, tačiau jie nepasiekė tokių meninių aukštumų ir pripažinimo kaip Šv.Luko gildijos tapybos meistrai.

Popieriaus istorija – graviūrų istorijos dalis

Minėtu Renesanso laikotarpiu plačiai paplinta ir popieriaus naudojimas, pradėtos raižyti pirmosios medžio plokštės, kuriomis naudotasi darant raižinių atspaudus. Graviūrų istorija neatsiejama nuo popieriaus istorijos. Iki krikščioniškųjų laikų, iki pat Vidurinių amžių knygos buvo rišamos iš pergamento lapų. Vėliau išplito rankraštines knygas primenantys, iliuminuoti inkunabulai. Nuo XII a. graviūrų atspaudams paprastai buvo naudojamas rankų darbo popierius su vario siūlų tinkleliu, skirtu skystai plaušinei masei sulaikyti; jo gamyba Ispanijoje ir Italijoje (nuo XIV a. ir visoje Europoje) sudarė prielaidas aktyviai kurti graviūras ir platinti jų atspaudus. Maždaug XVIII a. viduryje Anglijoje, o po kelių dešimtmečių Prancūzijoje, pasirodo aukštos kokybės medžiaga, plonesnė nei pergamentas – gimusio negyvo veršelio oda. Be to, naudotas ir plonumu bei trapumu išsiskiriantis vadinamasis ryžių popierius. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje popieriaus gamybai pradėta naudoti mažai kam žinoma medžiaga – sudžiovintų gyvulinių klijų (želatinos) lakštai, ant kurių buvo tapomi paveikslai ir spausdinamos graviūros (net ir dabar kolekcininkai klysta manydami, kad ši medžiaga – tai gerokai vėliau celiuliozės acetato pagrindu išrastas plastikas ar net celiuloidas). Graviūrų siužetai buvo perkeliami ir į šilko audinį.

Įsigyti vertingą graviūrą – tikras iššūkis

Žmones visada domino ir domins investavimo objektai. Kaipgi su graviūromis? Esu ne kartą rašęs apie investavimą į meno kūrinius, tai plati tema. Domėjimasis graviūromis, jų rinkinių formavimas ir gyvenamųjų rezidencijų bei namų interjero puošyba – veikla, kuri, tiksliau, laikytina intelektine, nei investicine. Graviūros praturtina namų interjerą suteikdamos jam ne tik ypatingo puošybiškumo, bet ir jaukumo. Namų, kuriuose grožimasi graviūromis, šeimininkus iš tiesų galima laikyti meną mylinčiais ir suprantančiais jo reikšmę žmonėmis. Bet grįžkime prie investavimo. Taigi graviūra (mūsų terminais kalbant – medžiagiškoji laikmena – medžio, metalo ar akmens plokštė) laikoma autentiška, jeigu ją sukūrė (išraižė) ir atspaudus (estampus) atspaudė pats jos autorius. Jei šios aplinkybės įrodytos, tai svarbiausią atributavimo (meno kūrinio priskyrimą autoriui) ir kainos kriterijų jau turime. Tuo tarpu į meno rinką patenkantys atspaudai (dar vadinami reprodukcinėmis graviūromis) įsigyjant privalo būti įvertinti žinovo arba specialisto, jeigu tikimės svarbios investicijos, o ne todėl, kad gražūs. Rinkoje siūlomi ir tokie atspaudai, kurie yra originalai, nes jų kilmės vieta žinoma, bet jie ne autentiški kūriniai, ir klastotės – apgaulingi kūriniai, parduodami kaip autentiški arba originalūs. Kaina – pardavėjo ir pirkėjo susitarimo dalykas, patvirtinamas kokiu nors pateisinančiuoju dokumentu (čekiu, kvitu, sąskaitą-faktūra, rašytine sutartimi). Mažiausiai abejonių kelia aukcionuose parduodami meno kūriniai. Senosios graviūros (atspaudai) ne tik intelektualių meno žinovų ar rinkinių formuotojų taikinys – jos originalumu išsiskiriantis namų puošybos elementas, nuo senų laikų solidi dovana garbingų jubiliejų, krikštynų ar santuokos proga.

Arbelos arba Gaugamelų mūšis (331 m. prieš Kristų). Graviūros fragmentas. Charles Le Brun‘o pavaizduotas kariaunų išsiskirstymo epizodas, kai Aleksandro Didžiojo vadovaujamiems makedoniečiams pasiekus triuškinamą pergalę prieš itin galingą Persų imperijos kariuomenę. Už didžiojo karvedžio matomas pranašas Aristandas ir pergalę pranašaujantis erelis.

Burinis laivas. Nutapė Ozanne. Nr. 22 Ich. Georg Hertel, raižė. Aug: Vind:

Graviūrų kainų labirintai

Įsigyti originalią graviūrą (atspaudą) nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio: meno rinkoje plačiai paplitusios klastotės arba vėlesnės reprodukcijos, todėl nesinaudojant išsamiais katalogais ar kitais patikimais informacijos šaltiniais, rizikuojama suklysti. Įsigyjant graviūras būtina itin atidžiai patikrinti, ar jos atitinka originalų formatą, popierių, numeravimą, signatūrą. Patartina įsigyti mažesniais numeriais, tai yra pirmąsias, žymėtas graviūras. To paties vaizduojamosios dailės kūrinio originalios (žinomos kilmės vietos) litografijos (atspaudai nuo raižytos akmens plokštės) gali būti gerokai pigesnės nei vario raižinių atspaudai. Įsigyjant senesnio laikmečio (XVIII, XIX ar XX a. pradžios) atspaudus, pardavėjui derėtų užduoti bent jau šiuos klausimus: kaip vertinamas dailininkas (autorius) ir kokiuose muziejuose arba galerijose yra jo darbai. Naujausių laikų autorių atspaudai įsigyjami pasidomint, kokio kūrybinio laikmečio darbas (ankstyvojo, brandaus, vėlyvojo), ar tema autoriui būdinga, tipiška, kokio masto parodose dalyvavo, ar gerai perkami jo darbai, kur randama informacija apie autorių (išsamiuose kūrybos aiškinamuosiuose arba aukcionų bei parodų kataloguose, monografijose, įskaitant patikimus elektroninius jų variantus), ar jis atstovaujamas galerijos, kokia jo svarba ir kt. Išsamiuose kataloguose, kurie neretai patys vertinami kaip knygos meno kūriniai, pateikiama visa žinoma, su dailininko gyvenimu, kūrybine veikla bei parašų kaita susijusi informacija. Daug žinių gali suteikti galerininkai, neretai globojantys jaunus, gabius kūrėjus bei meistrus.

Ką turėtume perskaityti?

Ir šiandien Europos antikvariatuose dar įmanoma surasti įvairaus formato, įvairia technka sukurtų graviūrų, kurių kaina nuo 50 iki 600 eurų (ne itin retų) ir iki kelių tūkstančių eurų – didelio formato, geros būklės, retų, todėl brangiai įvertintų. Įspūdžiui sustiprinti graviūrų būta ir spalvintų, todėl gerokai brangesnių. Grafikos darbų kainos įvairios, todėl būtina bent įsivaizduoti, kokie veiksniai ar savybės lemia jų vertę, darančią poveikį kainai meno kūrinių rinkoje. Deja, tokių veiksnių, vadinamųjų kainų parametrų, nedaug: amžius (kuo senesnė, tuo brangesnė ir, tikėtina, retesnė); fizinė būklė; spaustuvė (atspaudo kilmės vieta) ir skaičius. Pastarasis – visiška mįslė, kurią įminti gali tik profesionalus menotyrininkas, savo srities ekspertas. Senosiose graviūrose jų duomenys būdavo nurodomi apačioje po atspaudo vaizdu, bet neperžengiant jo formato. Iš nuorodų sužinoma, koks autentiško graviūroje perteikto paveikslo kūrėjo vardas, raižytojo vardas, raižymo metai, kilmės ir (arba) tuometinė originalo buvimo vieta. Lakštai (estampai) pradėti numeruoti kairėje pusėje, apačioje, po pasvirojo brūkšnelio nurodant visą tokių pat lakštų skaičių XIX a. viduryje (išskyrus raitelių mokslams skirtus graviūrų sąsiuvinius, kurie dar XVIII a. buvo ne tik numeruojami, bet juose, vaizdo lauke, būdavo nurodomi kilmingų personažų titulai ir vardai). Tačiau dažnai meno rinka neaiški (įskaitant ir Lietuvos) ir meno kūrinio vertė joje susiformuoja veikiant nepaaiškinamiems veiksniams. Vienas jų – mados fenomenas. Sakykime, jei kokį nors kad ir nelabai garsaus muziejaus meno kūrinį įsigyja autoritetinga galerija arba žinomas, visuomenėje pripažinimą pelnęs asmuo, tai jis ir tampa „poveikio darytoju“ arba „nuomonės formuotoju“. Tenka apgailestauti, kad ne itin kompetentinga nuomone pasitikima nesvarstant, jos paisoma rizikuojant įsigyti visai kitos vertės, nei tikimasi, meno kūrinį. Graviūrų įsigijimas internetu – loterija, nekvestionuojamas pasitikėjimas ir, žinoma, rizika. Ne kartą minėjau, kad internetas – pati palankiausia terpė nesąžiningai prekybai klastotėmis. Įsigydami graviūras internetu, pardavėjui, deja, negalėsite užduoti minėtų klausimų, nes jis – anonimas, netgi – fantomas

Graviūrų turinys kaip paveikslų

Meno kūrinių ant popieriaus turinys labai įvairus – tai žemėlapiai, kurie Lietuvoje yra itin mėgstami kolekcininkų (ypač tokie, kurie susiję su mūsų kraštu), tai pat peizažai, pastoralinės scenos, architektūriniai kaprisai (pastatų, griuvėsių, kitų architektūros elementų fantastinės kompozicijos, tapomos ne iš natūros, o pasitelkiant vaizduotę), mitologiniai siužetai ir Biblijos istorijos, batalinės scenos, portretai, kitaip tariant, turinys visiškai toks pat, kaip garsiųjų tapytojų paveikslų, nes būtent šie buvo graviruojami vadinamuoju veidrodiniu principu ir „perkeliami“ į atspaudus (estampus). Skirtingose šalyse vaizdai skyrėsi, neretai jie buvo susiję ne tik su dailininko žinomumu, literatūrinių siužetų populiarumu, bet ir su laikmečio pomėgiais, madingomis namų puošybos tendencijomis. Ypač įspūdingos didelio formato senosios graviūros, dažniau pasiekiančios mus iš XIX a. pradžios, gerokai rečiau – iš ankstesnių laikų.

Graviūrų technikos - pačios įvairiausios

Labiausiai paplitusios autorinės giliaspaudės technikos – raižinys, ofortas, sausoji adata, litografija, akvatinta, mecotinta (arba juodoji maniera). Pasirodžius fotografijai, juodosios manieros atsisakyta dėl jos sudėtingumo. Graviruojamas, raižomas akmuo, bet ne visuomet – ant kalkinio akmens gali būti piešiama riebaline medžiaga (esmė – vandens ir riebalų nesuderinamumas). Akmuo nurašalinamas ir spaudžiami atspaudai. Dažna spauda intaglio technika (metalo – cinko arba vario -plokštės raižymas), taip pat serigrafija, tai yra šilkografija – trafaretinės spaudos būdas, kai piešiama dažais ant tampriai įrėminto šilkinio tinklelio. Plačiai paplitusi fotograviūra (kitaip – heliograviūra), taikant šį būdą naudojamasi specialiu, chemiškai apdorotu popieriumi, spaudos forma gaunama atvaizdo diapozityvą perkeliant ant vario plokštės.

Saugoti nėra paprasta

Graviūrų kaip ir kitų meno kūrinių, saugojimo būdai susiję su keistomis aplinkybėmis: itin didelės vertės, retos ir, ko gero, gražiausios graviūros (jų atspaudai) neturėtų būti eksponuojami atvirose, saulės apšviestose patalpose, nes spinduliai ir drėgmė – didžiausi graviūrų priešai, su kuriais reikėtų aršiai kovoti. Jeigu visgi kūrinius reikia pervežti arba eksponuoti, ypač svarbu žinoti, kaip jie turėtų būti įrėminami ir kokiomis sąlygomis vežami. Antirefleksiniai stiklai – vienas iš rekomenduojamų apsaugos būdų. Mažiau vertingi atspaudai gali būti apsaugomi paprastu stiklu. Nors įrėminimas daugeliui mėgėjų atrodo bene vienintelis ir patraukliausias graviūros (atspaudo) apsaugos būdas, jis nėra pageidaujamas profesionalų ir žinovų: graviūras patartina laikyti nerūgštinio popieriaus aplankuose, sudėliotuose į specialų nedidelį, šiam tikslui skirtą ir ėdžias primenantį stovą arba gulsčias komodos stalčiuose.

Iliustracija iš albumo “Œuvres de la Rochefoucauld”. Librairie Hachette et Cie. Paris, 1883m.

Pirmenybę – graviūrai

Graviūrą (atspaudą) taikyti prie rėmo, kad ir labai vertingo, nevalia. Rėmas turi būti taikomas prie graviūros, išsaugojant lakšto visumą, įskaitant „laukus“, kurie negali būti mažinami (!). Siekiant graviūrą (atspaudą) užfiksuoti, jokiu būdu negalima naudoti klijų, lipnios juostelės, taip pat jos paviršiaus liesti plika ranka, tam skirtos plonos medvilninės pirštinės. Daugelis paveikslų rėmintojų menkai numano, kaip būtina rėminti vertingas graviūras, todėl užsakovui verta žinoti ir pačiam nurodyti rėminimo būdus ir apipavidalinimo sąlygas (konservavimo normas). Jeigu visgi graviūrą nuspręsta įrėminti, patarimo reiktų klausti tik muziejuje dirbančio, senosios grafikos fondų arba kalkografijos skyriaus eksperto. Įrėmintos graviūros turėtų būti kabinamos laikantis įprastų vaizduojamosios dailės kūriniams taikomų taisyklių, pavyzdžiui, didesnio formato kabinama aukščiau, mažesnio – žemiau, visuomet laikantis simetrijos principo, toli nuo šilumos ir drėgmės sklaidos šaltinių, taip pat vietų, kuriose galimi skersvėjai. Druska paveiki gaviūroms, todėl sąlytis su druskų prisotinta aplinka joms pražūtingas. Taigi, jei ne muziejuose arba specializuotose galerijose, graviūros įprastai eksponuojamos namų darbo kabinetuose, svetainėse, rečiau – koridoriuose (nebent erdviuose), tačiau svarbiausioji eksponavimo sąlyga – prieblanda ir sausa aplinka.

Transportavimas rizikingas

Graviūrų pervežimas – rimtas išbandymas. Tinkamiausia vežti ištiesintus (plokščios padėties) atspaudus, juos patalpinant tarp dviejų storų nerūgštinio popieriaus lapų arba voke, papildomai apsaugant plastikiniu voku. Surišti lengvai atplėšiama, skirta specialiai meno kūriniams skirta lipnia juostele. Dar vienas iš patikimų būdu – pervežimas tūtoje iš kieto nerūgštinio popieriaus arba plastiko. Tačiau būkite dėmesingi – ne visas graviūras galima susukti! Kategoriškai draudžiama sukti tas, kurių spaudai naudotas tirštas rašalas (tarkim, tam tikrų serigrafijų), nes jis gali sutrupėti. Atspaudą ištraukus būtina kuo greičiau jį ištiesinti.

Restauruokime atsakingai

Laikas ir netinkamas elgesys – pagrindiniai dažniausiai neatstatomų sužalojimų veiksniai. Esant rimtiems pažeidimams, graviūras (atspaudus) patartina konservuoti, bet ne suskubti jų restauruoti, ypač nepasitarus su specialistu. Kad netektų gailėtis dėl aplaidumo, kaupiamų meno kūrinių būklė turi būti nuolat tikrinama. Meno kūriniai įsigyjami tam, kad jais būtų grožimasi, todėl dažnam mėgėjui kyla klausimas, ar juos reikia laikyti paslėptus. Sakyčiau, atsakymas priklauso nuo rinkinio kaupimo tikslo. Kad ir koks jis būtų, prieš liečiant atspaudus būtina plauti rankas, nes prisilietimo vietose atsiras geltonos dėmės; juos patariama laikyti už kraštų, jokiu būdu nesmaigstyti, laikytis pirmiau minėtų priežiūros patarimų. Iškilus problemai būtina kreiptis tik į pripažintus, profesionalius restauratorius! Jie žino popieriaus gamybos ypatumus, jo sudėtį, todėl turėdami patirties ir žinių gali nustatyti degradavimo arba padarytos žalos priežastį. Kiekviena problema – unikali, jai išspręsti prireiks savito būdo, gal net neįprasto. Žinotina, kad visais atvejais restauravimas iškraipo natūralią meno kūrinio būklę, nors ir siekiama ją pagerinti. Meno kūrinio vertė po restauravimo taip pat pasikeis: ji gali sumažėti arba pakilti. Galioja paprasta taisyklė – kuo brangesnis darbas (taigi, retas kūrinys), tuo mažiau reikėtų investuoti į jo restauravimą.

Erika, kuo šiemetinis „Heritas“ skyrėsi nuo praeitų metų?

Koks „Heritas“ parodos lankytojas?

Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į paveldą? Koks jis, apskritai, yra?

O kodėl vis dar tokia komplikuota žmonių nuomonė apie paveldą?

Ačiū ir sėkmės!

Kūrybinių „Herito“ dirbtuvių idėjos

Seminarų temų įvairovė Herite

Pas archeologus

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

VŽ inf.

– Metų pabaigoje įvyko Jūsų organizuotas 50 – tasis Vilniaus aukcionas. Jubiliejaus proga gražu prisimini pradžią 2007 – aisiais. Kokie įspūdžiai ir nuotaikos iki šių dienų išlikę iš pirmojo aukciono?

– Tiems, kam ši tema visai nežinoma, prašome praverti aukciono organizavimo virtuvės duris. Kaip viskas vyksta iki tol, kol renginio dalyviai susėda salėje?

– Kur gaunate darbų, kuriuos siūlote pirkėjams? Ar atneša patys žmonės? Kokie atrankos kriterijai?

– Gal prisimintumėt kokią nors ypatingą, įdomią darbo suradimo istoriją?

– Ar galima teigti, kad, jei darbas pateko į aukcioną, jis jau vertingas menine prasme, o kartu yra ir gera investicija?

– Norėtųsi klausti, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio, bet ar šiuo atveju apskritai įmanomas koks nors patarimas?

– Aukcionas daug kam asocijuojasi su antikvariatu. Ar į aukcioną patenka šiuolaikinių menininkų darbų? Jei taip, tai kaip tai vyksta? Menininkai kviečiami, ar jie siūlosi?

– Kaip per dešimt Jūsų veiklos metų pasikeitė meno rinka ir pirkėjų poreikiai?

– Koks yra aukciono dalyvis šiandien, ko jis ieško, tikisi, kam teikia prioritetus, beje, kokio jis amžiaus? Jis dažniau kolekcininkas, investuojantis į meno rinką ar tiesiog žmogus, ieškantis gero pavienio darbo namams papuošti?

– Kiek populiaru Lietuvoje investuoti į meną ir kiek tai saugi investicija? Ar įvardintumėte autorius, į kuriuos būtų drąsu investuoti?

-O kokius Lietuvos menininkų vardus šiandien apskritai privalu žinoti kiekvienam save gerbiančiam lietuviui?

– Pastaruoju metu internetinė prekyba daro didelę įtaką visai rinkai, o ar ji kiša koją aukcionų rengėjams?

-Kada laikote, kad aukcionas pasisekė?

-Ačiū ir sėkmės ateityje.

Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ. Vilniaus aukciono archyvo nuotraukos

Rasa KUNCAITĖ. Indrės BAGDONĖS nuotraukos

„Šį indą įsigijau viename iš ne itin svarbių Anglijos aukcionų už palyginti nedidelę kainą. Norėčiau apie jį sužinoti kuo daugiau informacijos“, – rašo neprisistatęs „VŽ“ skaitytojas.

Dubuo iš „Kobalto servizo“

Įvertinimas: tai atvejis, kai pirkėjas už daiktą sumokėjo daug mažiau (90 svarų sterlingų ir 25 proc. aukciono komisiniai) nei iš tiesų jis vertas. Jei aukcione indas butų teisingai atributuotas, kaina būtų buvusi kelis kartus didesnė.

Menotyrininkė, antikvariato ekspertė Olga PROKOFIEVA ( FB – olgaprokofeva.com)

Varlės kojelių iššūkis

Tautinių skonių ypatumai

Gelbėjimo operacija, galėjusi baigtis mirtimi

Kiaulė – senamiesčio bute

Už skanėstus – geidžiama mėsytė

Daiva VASILIAUSKAITĖ – DMUCHOVSKA. Kaunas

Kuo įdomesnė istorija – tuo vertingesnė spausdinimo mašinėlė

Pasikeitusi spausdinimo mašinėlių paskirtis

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos.

Įkvepianti darbo aplinka

Erdvė ir žurnalai

Meilė senienoms – iš vaikystės

Vintažiniuose namuose - kėdžių kolekcija

Žemėlapių kolekcija

Rasa KUNCAITĖ.

Jurgitos MAŽEIKOS nuotraukos

Eglė Bertašienė: „Metų laikai priverčia keisti ne tik batelius, bet ir kvepalus“

Darote jau trečią „Paskui nosį“ renginį. Kaip jis kinta? Daugėja pardavėjų, pirkėjų, prekių, žodžiu, ar perspektyvi Jūsų idėja, ar tokių turgelių Lietuvoje reikia? Kokie kvepalai juose dominuoja?

Lietuviai atsargūs su daiktais iš praeities, o čia dar kvepalai. Koks, Jūsų akimis, jų pirkėjas ir ieškotojas šiandien?

Internete daug diskutuojama, kas yra vintažiniai kvepalai. Kokį jų apibrėžimą teiktumėt Jūs? Juk tai susiję ne vien su laikmečiu, bet ir su kokybe…

Kas apsprendžia vintažinių kvepalų vertę?

Žmonės dažniau ieško vintažinio kvapo, ar išskirtinio buteliuko? Juk kvapas per dešimtmečius neišvengiamai kinta?

Koks Jūsų pačios santykis su vintažiniais kvepalais, vintažo pasauliu? Papasakokite keliais sakinukais savo požiūrį?

Kažkada šiandien gaminami kvepalai virs vintažiniais. Kurie, Jūsų akimis, turi tokią perspektyvą?

Kuo kvepinasi blusturgio „Paskui nosį“ siela?

Ačiū už pokalbį ir plečiamas vintažo pasaulio ribas. Rasa KUNCAITĖ, Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Ar graviūra – meno kūrinys?

Šv. Luko gildijoje – geriausi

Popieriaus istorija – graviūrų istorijos dalis

Įsigyti vertingą graviūrą – tikras iššūkis

Burinis laivas. Nutapė Ozanne. Nr. 22 Ich. Georg Hertel, raižė. Aug: Vind:

Graviūrų kainų labirintai

Ką turėtume perskaityti?

Graviūrų turinys kaip paveikslų

Graviūrų technikos - pačios įvairiausios

Saugoti nėra paprasta

Iliustracija iš albumo “Œuvres de la Rochefoucauld”. Librairie Hachette et Cie. Paris, 1883m.

Pirmenybę – graviūrai

Transportavimas rizikingas

Restauruokime atsakingai

Autoriaus archyvo graviūrų nuotraukos.