Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Pažinkime daiktus su lupa

Praktiškai kiekvienuose namuose yra daiktų su sava istorija ir sava paslaptimi, o kartais intriguoja ir nauji pirkiniai, įsigyti sendaikčių turguose ar antikvariatuose. Mes visad stengiamės išsiaiškinti apie daiktus kuo daugiau ir Jums galime padėti.

Žavingosios statulėlės

„Šias statulėles pirkau kaip Meiseno porceliano gaminius, bet ir pats tuo labai abejojau. Kita vertus, daiktas gražus, o kainavo tik 50 eurų. Tad jei ir ne Meisono, nebus gaila. Vis dėlto būtų įdomu sužinoti, kas jų gamintojas?“ – teiraujasi Vytautas iš Kauno.

Porinės statulėlės. Johansеn Roth. XIX a. pabaiga.

Šios porinės statulėlės yra vienas iš tų gaminių, kurias nesąžiningi pardavėjai dažnai pateikia kaip seną ir retą Meisoną. Šiuo atveju nesąžiningų pardavėjų rankose dėl kai kurių žymėjimo ženklų panašumų statulėlės gali būti pateiktos ne tik kaip XVIII a. senas ir retas Meisonas, bet ir kaip Prancūzijos manufaktūros Marselyje „Joseph Gaspard Robert factory“ gaminys. Iš tiesų jos pagamintos XIX a. pabaigoje vokiečių kompanijos „Johanson Roth“. Ant figūrėlių matomas ženklas iš tiesų kopijuoja Meisono žymėjimą, bet su Meisonu neturi nieko bendro. Šiuo atveju figūrėlių gamintoją nustačiau pagal stilių, veidelių išraiškas, detales. Kai daiktas yra atributuojamas, žiūrima ne tik į ženklus, kurie visais laikais buvo padirbinėjami, bet ir į patį objektą. Dekoravimas, dažų atspalviai, detalių subtilumas, bendra stilistika ir daug kitų dalykų taip pat padeda nustatyti gaminio gamintoją.

Įvertinimas: tokius daiktus įkainoti gana sudėtinga todėl, kad kolekcininkui su stažu jų nereikės ir veltui, bet visada atsiras žmonių, pasiryžusių sumokėti 50 eurų ir daugiau. Mano patarimas toks: norėdami įsigyti panašių daiktų, visada pagalvokite, ar Jums jų reikia, ir stenkitės jų ieškotų blusų turguose už minimalią kainą.

Vintažinis komplektas

„Šis komplektas man liko kaip močiutės palikimas. Prisimenu jį dar iš vaikystės močiutės rankose per visas šventes, kuriose tik buvo tortas. Gaila, bet nepaklausiau jo atsiradimo namuose istorijos, nežinau, ir kiek jam metų. Gal užpildytumėte šias mano žinių spragas, būtų labai įdomu“, – teiraujasi Kristina Garmutė iš Vilniaus.

Stalo serviravimo komplektas. Didžioji Britanija. 1980-ieji.

Vintažinis dviejų įrankių rinkinys tortui serviruoti su porceliano rankenėlėmis yra pagamintas Didžiojoje Britanijoje 1980-aisiais. Ant daiktų matome žymėjimą „Prill Stainless Sheffield England“. Tai labai dailus rinkinys kasdieniam ir šventiniam naudojimui, visada verta tokį turėti, nes panašūs daiktai labai gražiai puošia stalo serviruotę.

Įvertinimas: jeigu šių įrankių rankenėlės yra idealios būklės, rinkinys vertas 25–35 eurų, o jeigu jie dar turi ir savo originalią dėžutę, tai ir už 35–50 eurų.

Šaukštas su išgraviravimu

„Antikvariatuose pradėjau pastebėti gražius įrankius. Šį tą ir nusiperku. Ir nors dabar siunčiu tris šaukštus, labiausiai mane domina vidurinysis – man jis dekoratyviausias. Mokėjau už jį 6 eurus. Gal būtų įmanoma apie jį sužinoti kažką išsamiau?“ – smalsu Danguolei Liepaitei iš Klaipėdos.

Šaukštas (viduryje). „John ir William Moir“ dirbtuvės. Niujorkas. 1844–1870 m.

Iš šių trijų šaukštų kolekcininkus labiausiai sudomintų lašo formos šaukštas, skirtas želei valgyti – jis rečiausias. Bet, skaitytojos pageidavimu, išsamiau stabtelėsime prie viduriniojo. Pradėkime nuo to, kad jeigu siunčiate kažkam įvertinti daiktą, tai suteikite apie jį tą informaciją, kuri ir jums pastebima. Kalbant apie įrankius, reikėtų parašyti jų dydį, nors šiuo atveju jis numanomas. Žinoma, svarbu nufotografuoti žymėjimus, defektus, prabas ir t. t. Taigi ženklas „w. moir sterling pattern“ byloja tai, kad šaukštas pagamintas „John ir William Moir“ dirbtuvėse Niujorke 1844–1870 m. Šaukštas sidabrinis, ką reiškia žodis „sterling“.

Juvelyras William Моir (1826–1896), kuris po mirties buvo tituluojamas kaip „vienas iš seniausių ir pačių žymiausių juvelyrų Niujorke“, gimė Aberdine, Škotijoje. 1840 m. visa Moirų šeima emigravo į Niujorką ir Viljamas tapo laikrodininko Aleksandro Martino mokiniu. Kiek vėliau jis jau dirbo juvelyro Emeto T. Pello pameistriu. 1844 m. Emetui Pellui nutarus baigti savo verslą, jį perpirko Viljamas su savo broliu. Per 25 metus kompanija vystėsi labai sėkmingai ir įėjo į JAV juvelyrikos namų istoriją.

Ant šaukšto mes matome ir išgraviruotą vardą žmogaus, kuris šį šaukštą gavo dovanų kažkokia proga. Vardų, inicialų ar datų graviravimas ant senų stalo įrankių, portsigarų, apyrankių ir kitų smulkmenų tuo metu buvo labai populiarus ir mėgstama dovanoti bet kokia pasitaikiusia proga: gimimo, krikštynų, mokslo baigimo, sužadėtuvių, vestuvių, prisiminti kelionei, tarnybai ir pan.

Įvertinimas. Nežiūrint garbaus šaukšto amžiaus, pats vienas jis nėra vertingas, o ypač su išgraviravimu – vargu ar jis domintų kolekcininkus. Taigi vertinti šį daiktą reikėtų tik pagal kainą už sidabro gramą. Bet kokiu atveju jis kainuoja daugiau nei 6 eurus. Šaukštą reikėtų pasverti ir padauginti iš kainos, šiuo metu mokamos už gramą sidabro.

Atsakymus parengė menotyrininkė, antikvariato ekspertė Olga PROKOFIEVA.

Neringa STOŠKUTĖ: „Muziejai taip pat keičiasi, tik galbūt šiek tiek lėčiau negu technologijos“

Ar kada susimąstėte, kiek daug netektume, jei mūsų pasaulyje neliktų muziejų. Neliktų praeities, sukauptų kolekcijų, įdomių pomėgių įprasminimo ir t. t. Reikia manyti, kad taip niekada neatsitiks, o štai gegužės 18–20 dienomis Lietuvoje bus proga muziejuose apsilankyti ir tiems, kurie ne itin pratę taip daryti. Tarptautinės muziejų dienos proga daug muziejų kvies nemokamai aplankyti ekspozicijas ir parodas, tai bus galima padaryti ir „Muziejų nakties“ renginiuose. Norėdami į Lietuvos muziejus pažvelgti šiuolaikinio žmogaus akimis ir platesniame kontekste, kalbiname Neringą STOŠKUTĘ, parodų kuratorę, baigusią magistrantūros studijas Kingstono universitete, bakalauro – Glazgou dailės mokykloje. Dabar ji Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros katedros doktorantė, kurios disertacijos tema „Muziejininkystės koncepcijos ir jų taikymas meno muziejuose Lietuvoje XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje“.

Kodėl Jus asmeniškai sudomino muziejai kaip tyrinėjimų objektas?

Iš pradžių, dar studijuodama bakalaurą, susidomėjau parodų kuravimu. Studijuodama Glazgou meno mokykloje, savanoriavau universiteto galerijoje – padėjau instaliuojant parodas, ruoštis jų atidarymui, vedžiau turus lankytojams. Renkantis magistro studijas orientavausi į kuratorystės programas. Studijuojant magistrą turėjau daug galimybių aplankyti įvairaus pobūdžio muziejus ir galerijas Londone, Paryžiuje, Niujorke ir kituose pasaulio miestuose, susitikti su jų darbuotojais. Muziejus man tapo ne tik laisvalaikio praleidimo, bet ir darbo vieta. Kadangi ilgą laiką gyvenau užsienyje, manau, kad mano požiūris į muziejų instituciją yra visiškai kitoks negu mano bendraamžių. Nesutinku, kai žmonės sako, kad muziejai yra nuobodūs ir pasenę, nes aš žinau, kad jie tokie nėra ir savo tyrimu bei įvairia veikla siekiu tą pakeisti. Turiu omenyje, pakeisti ne pačią muziejaus instituciją, o jos santykį su lankytojais ir lankytojų santykį su ja.

Muziejai labai įprastas mūsų gyvenimo reiškinys, bet kodėl jie atsirado, kam jų prireikė ir svarbiausia – kodėl jie gyvuoja iki šiol?

Galima sakyti, kad pirma atsirado ne muziejai, o kolekcijos. Viena pirmųjų kolekcijų istorijoje, III a. prieš mūsų erą, buvo sukaupta Ptolemajo I Sotero, kuri buvo saugoma Aleksandrijos bibliotekoje. Pirmieji oficialūs muziejai susikūrė XVII a. universitetuose ir dvaruose. Muziejų populiarumas išaugo kartu su Apšvietos amžiumi, kuomet atsirado poreikis modernizuoti ir šviesti visuomenę. Lietuvoje pirmųjų muziejų pagrindai susiformavo XVIII a., paskatinti Vakarų Europos švietėjų filosofijos ir kultūrinio judėjimo. Pirmieji muziejai buvo įsteigti Lietuvos švietimo centre – Vilniaus universitete ir vadinami mokslo kabinetais-muziejais. Jų pagrindinė funkcija buvo universitetų auditorijose dėstomą teoriją papildyti moksliniais eksponatais, tobulinti mokslo darbuotojų žinias. Taip pat didelė dalis pirmųjų Lietuvos muziejų susikūrė privačių kolekcijų pagrindu. Lietuvos inteligentijos atstovai, tokie kaip rašytojas ir kultūros veikėjas Dionizas Poška arba grafas ir kolekcininkas Vladislovas Tiškevičius, tyrinėjo šalies kultūrą bei istoriją kaupdami įvairius istorinės, kultūrinės ar meninės vertės objektus savo dvaruose. Šios kultūrinio paveldo kolekcijos buvo sudarytos iš retų ar neįprastų objektų, senienų, kultūros ir meno kūrinių, atspindinčių individualų kolekcininko pasaulio suvokimą. Toliau, kaip ir su kiekviena kolekcija, atsirado poreikis ją rodyti, vėliau atsirado tikslai – auklėti, šviesti, informuoti visuomenę ir lavinti jos skonį. Tuomet susikūrė pirmieji vieši muziejai, kurių funkcija ir vaidmuo bėgant laikui keitėsi.

O šiandien muziejai nėra pasenę taip pat, kaip ir vinilo plokštelės ar laidiniai telefonai? Ir jų lemtis tebūti praeities liudininkais, kurie įdomūs keistuoliams, gurmanams, siauram specialistų sluoksniui ir net negali konkuruoti dėl platesnio dėmesio?

Negalėčiau su tuo sutikti. Juk vinilo plokštelės pavirto audiokasetėmis, pastarosios – kompaktinėmis plokštelėmis, o šie perėjo į skaitmeninę erdvę. Panašiai ir laidiniai telefonai tapo mobilūs, o dabar jau ir išmanūs. Muziejai taip pat keičiasi, tik galbūt šiek tiek lėčiau negu technologijos. Žinoma, egzistuoja ir tokių muziejų, kurie yra įdomūs tik keistuoliams arba specialistams, bet juk tai nėra blogai. Mano nuomone, muziejai niekuomet nepasens ir neišnyks, jeigu jie mokės ir sugebės atrasti ryšį su savo lankytojų auditorija. Ji neturi būti labai didelė ar plati. Kai kuriems muziejams užsienyje užtenka pagrindo veikti, jeigu jie įtraukia vietos bendruomenę į įvairias muziejų veiklas, kaip, pavyzdžiui, parodų kūrimą, edukacinių užsiėmimų vedimą, įvairius kitus muziejinius projektus, ir mato savo darbo rezultatus pokyčiuose, kurie vyksta toje bendruomenėje. Tyrinėdama muziejus, jų funkciją ir vaidmenį visuomenėje supratau, kad kartu su įvairiais pokyčiais visuomenėje turi keistis ir pats muziejus. Muziejai turi ieškoti kaip pritraukti lankytojus, pasiūlyti jiems įdomias ir patrauklias paslaugas, ieškoti inovatyvių, originalių pasiūlymų laisvalaikiui praleisti.

Kada galima pasakyti – geras muziejus? O kada – skeptiškai numykti – žmonės stengėsi, bet…?

Nėra gerų muziejų, kaip ir nėra blogų muziejų. Visi muziejai turi sukaupę kolekcijas, parengę informacinį turinį, tik galbūt nemoka tinkamai ir patraukliai pateikti lankytojams, pasiūlyti užsiėmimus, kurie būtų įdomūs ir naudingi. Dažniausia gausiausiai lankomi muziejai yra traktuojami kaip geri muziejai. Pasaulyje jų yra labai daug, įskaitant Britų muziejų arba Tate Modern galeriją Londone, Luvrą Paryžiuje, Modernaus meno muziejų arba Metropoliteno muziejų Niujorke. Tačiau egzistuoja ir mažiau žinomų muziejų, kuriuos tikrai verta aplankyti, kaip, pavyzdžiui, Soane muziejus Londone arba Tenement muziejus Niujorke. Soane muziejus Londone yra išskirtinis tuo, kad iki šiol muziejaus lankytojų skaičius vienu metu yra ribojamas iki 90-ies asmenų, o kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį muziejų galima apžiūrėti žvakių šviesoje. Seras Johnas Soane’as buvo žymus britų architektas, o jo sukaupta įvairių senienų ir meno vertybių kolekcija tapo pagrindu įkurti muziejų jo namuose. Lietuvoje mes turime panašų muziejų Vilniuje. Tai –XX a. pab. išeivijos dailininko Kazio Varnelio namai-muziejus, kurį galima lankyti pagal individualiai sutartą laiką, o muziejaus ekspoziciją padėjo sukurti pats dailininkas. Kazio Varnelio namuose-muziejuje yra eksponuojamas dailininko sukauptas grafikos, skulptūros, įvairių dirbinių, renesansinių ir barokinių baldų, interjero detalių rinkinys bei paties Varnelio optinio meno kūrybos darbai.

Kitas mano minėtas Tenemenet muziejus Niujorke yra lankomas ekskursijomis. Šiame muziejuje galima pasirinkti iš kelių skirtingų ekskursijų ir visos jos vyksta skirtinguose pastato aukštuose, tad į šį muziejų galima sugrįžti ne vieną kartą! Tenemenet muziejuje yra išlikę keli autentiški interjerai, po kuriuos vaikščiojant ekskursijos gidas pasakoja imigrantų istorijas. Šiame muziejuje yra akcentuojami ne objektai, o socialinė istorija perteikiama per šiame pastate gyvenusių šeimų ir individų istorijas. Man teko klausytis pasakojimo apie jauną žydų šeimą, kuri atvyko iš Vokietijos į Niujorką XIX a. viduryje ir apie žmonos vargus stengiantis išlaikyti šeimą, be žinios dingus jos vyrui. Kita dalis pasakojimo buvo apie italų šeimą, kuri gyveno viename iš pastate esančių butų XX a. 4-ajame dešimtmetyje, Didžiosios ekonominės krizės metu. Šio buto interjeras liko nepakitęs, tačiau jis buvo be baldų, o kambario viduryje už stiklo buvo eksponuojami keli daiktai, kurie priklausė čia gyvenusiai šeimai. Nors interjere neliko baldų, tačiau to meto vaizdas iškilo prieš akis klausantis gido pasakojimo. Tai parodo, kad ne muziejaus objektuose, o jo santykyje su lankytojais yra kuriama jo vertė ir reikšmė.

Koks pats keisčiausias Jūsų aptiktas muziejus? Pats mieliausias? Įdomiausias?

Kaip minėjau, esu aplankiusi nemažai keistų ir įdomių muziejų, tačiau pats keisčiausias mano aptiktas muziejus yra Kaune. Tai – Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys Velnių muziejus. Mane labai domina ir muziejaus susikūrimo istorija (jis, be to, irgi pradėtas nuo kolekcijos). XX a. pradžios lietuvių dailininkas Antanas Žmuidzinavičius turėjo ypatingą ryšį su skaičiumi 13 (velnio tuzinu). Jis taip pat buvo kolekcininkas, o viena iš jo originaliausių ir garsiausių rinkinių buvo velnių kolekcija. Jeigu gerai pamenu, pirmąjį velnią jam padovanojo kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kurį paėmė iš senos bažnyčios altoriaus. Tai – medinės skulptūros dalis, kurioje šventasis po kojomis prispaudęs laiko velnią. Deja, šventojo likusios tik kojos, nes skulptūros viršų kunigas nupjovė – taip buvo lengviau dailininkui atvežti dovaną. Pats įdomiausias mano aplankytas muziejus užsienyje tai – Museum of Broken Relationships Londone. Muziejus buvo įkurtas dviejų menininkų iniciatyva, o jo rinkinys yra apibūdinamas kaip kolektyvinės emocinės atminties projektas. Muziejaus tikslas – įamžinti buvusius, nutrūkusius žmonių santykius. Muziejaus steigėjai priima iš žmonių įvairius objektus, kurie jiems primena (arba galbūt nenori, kad jiems primintų) apie iširusius santykius. Kartu su muziejui dovanojamu objektu yra prašoma pateikti išsiskyrimo istoriją. Taigi jame eksponuojami objektai tampa aktualūs ir reikšmingi dėl jų emocinio turinio.

Ar galima įvardyti kelis objektyvius aspektus, nuo kurių priklauso muziejaus vertė? Ar daugiau subjektyvumo, pvz., vertė padidėja dėl talentingo ekspozicijos autoriaus, charizmatiškų ekskursijų vadovų?

Norėčiau pabrėžti, kad muziejaus vertė, reikšmė ir aktualumas priklauso nuo institucijos santykio su lankytojais. Mano nuomone, muziejus turi užsiimti savirefleksija – ar tai, ką daro muziejus, yra aktualu ir naudinga, daugiau bendrauti su savo auditorija – ko ji reikalauja, kokie jos poreikiai? Tarnavimas visuomenei turėtų būti pagrindinis bet kokios kultūros institucijos tikslas. Pavyzdžiui, tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nuostatuose muziejus yra apibrėžiamas kaip nesiekianti pelno, nuolat tarnaujanti visuomenei ir jos tobulėjimui, atvira publikai institucija, kuri įsigyja, konservuoja, tyrinėja, komunikuoja ir eksponuoja žmonijos ir ją supančios aplinkos materialųjį ir nematerialųjį paveldą švietimo, studijų ir malonumo tikslais. Labai gaila, tačiau Lietuvos muziejų įstatyme apie institucijos atvirumą, prieinamumą ar tarnavimą visuomenei nėra net užsimenama. Jame svarbiausia šios institucijos veikla – kaupti, saugoti, restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos objektus. Užsienyje jau kelis dešimtmečius muziejus yra vertinamas dėl sąveikos su lankytojais, o ne objektais. Deja, bet Lietuvoje dar taip nėra.

Net Lietuvoje muziejų sąrašas gana ilgas ar taip tik atrodo, kai nelyginame su kitomis šalimis? Kokių muziejų mūsų šalyje nėra, nors kitur jie populiarūs? Apskritai, kaip keičiasi vaizdas, kai atsiranda platesnis kontekstas?

Šiandien Lietuvoje yra per šimtas įvairių muziejų. Tai – istorijos, meno, mokslo, gamtos, technikos ir kito pobūdžio institucijos. Mūsų šalyje egzistuoja tokio pat tipo muziejai, kaip ir kitose šalyse: nacionaliniai, respublikiniai, savivaldybių, žinybiniai, privatūs ir kiti. 1995 m. buvo išleistas ir patvirtintas Lietuvos Respublikos muziejų įstatymas, 2003 m. sudaryta ir įsteigta Muziejų taryba, kuri sprendžia Lietuvos muziejų kultūros politikos formavimo ir veiklos klausimus. 2004 metais Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą atsirado daugiau galimybių paslaugų ir pramogų kultūros plėtrai, ypač kultūriniam turizmui, pradėti vykdyti muziejų modernizacijos ir strateginių krypčių plėtros projektai. Svarbu paminėti ir kylantį visuomenės poreikį mokytis visą gyvenimą, kuris daro didelę įtaką muziejų gyvenime. Muziejuose nuolat rengiamos laikinos parodos, pristatančios lietuvių ir užsienio menininkų kūrybą, daugėja edukacinių programų, skirtų įvairaus amžiaus ir poreikių lankytojų grupėms. Mano nuomone, Lietuvoje muziejai turi labai didelį potencialą, tik kartais jo tinkamai neišnaudoja. Bet turiu vilties, kad ateityje situacija keisis. Auga nauja muziejininkų, kuratorių ir lankytojų karta. Ji daug kritiškesnė muziejaus funkcijos ir veiklos atžvilgiu, tad laikui bėgant, norėdami išlikti aktualios kultūros institucijos, muziejai turės prisitaikyti prie visuomenės poreikių.

Lietuvoje muziejų eksponatai vis dar labai akylai saugomi nuo lankytojų – dažnai už stiklo, o jei ne, tai šiukštu – neliesti. Žinoma, dailės šedevrą ar istorinį dokumentą saugoti reikia, bet juk ekspozicijose dažnai būna iš atsparių medžiagų pagamintų daiktų, į kuriuos panašių daugybė dar yra fonduose ir gal niekuomet neišvys dienos šviesos. Ar teisinga iš muziejaus lankytojų atimti pojūčio galimybę? Ar visur taip yra?

Teisinga nuomonė, kad dauguma muziejų Lietuvoje yra orientuoti į objektų saugojimą. Galima teigti, kad Lietuvoje dauguma žmonių suvokia muziejų kaip vertybių kaupimo ir saugojimo instituciją. Sutinku, kad vienetinius ir unikalius meno kūrinius, istorinius dokumentus, originalus būtina saugoti, juos tinkamai prižiūrėti ir eksponuoti. Tačiau yra atvejų, kuomet eksponatus leidžiama liesti ir lankytojams. Užsienyje jau seniai veikia hands-on galerijos, kuriose visus eksponatus galima liesti. Dažniausiai tokiuose muziejuose yra naudojami originalių eksponatų antrininkai, objektai, kurie yra atkurti meistrų, atrodo kaip originalai, bet tokie nėra. Pastaruoju metu populiarėja tendencija leisti lankytojams prisiliesti prie originalių eksponatų. Pavyzdžiui, Britų muziejuje Londone kiekvieną dieną keliose galerijose savanoriams padedant galima apžiūrėti ir rankose palaikyti originalius objektus iš muziejaus kolekcijos, kurie, žinoma, yra mažiau vertingi nei už stiklo eksponuojamos vertybės. Dar vienas atvejis, kuomet muziejai skolina objektus iš savo rinkinio tam tikroms bendruomenėms ar ceremonijoms. Labai gerą pavyzdį turime čia, Lietuvoje, kai Bažnytinio paveldo muziejus ekspozicijoje esančius liturginius indus skolina šv. Mišioms, vykstančioms Vilniaus arkikatedroje. Ar leisti lankytojams liesti originalius eksponatus, manau, priklauso nuo muziejaus pobūdžio. Man asmeniškai būtų labai keista, jeigu, pavyzdžiui, žaislų muziejuje nebūtų galima žaisti su žaislais. Tai reiškia ne tik juos liesti, bet ir naudoti pagal paskirtį.

Ar gali būti, kad skaitmeninėje epochoje pojūčiai tapo nesvarbūs – tėra svarbus vaizdas? Gal ateities muziejai – tik virtualioje erdvėje?

Neabejoju, kad ateityje muziejai atras savo vietą ir virtualioje erdvėje, tačiau manau, kad skaitmeninėje epochoje pojūčiai, tarpusavio santykiai įgyja dar didesnę vertę. Kadangi gyvename greitos informacijos, besikeičiančių vaizdų, virtualios realybės amžiuje, prarandame žmogiškųjų ryšių teikiamą emocinį pasitenkinimą. Tokių emocijų kaip liūdesys, užuojauta, laimė ar džiaugsmas negali pakeisti virtualūs simboliai. Mano nuomone, skaitmeninių technologijų plėtra sukūrė dar didesnį muziejų ir jų teikiamų paslaugų poreikį, kad galėtume gyvai, o ne virtualioje erdvėje patirti ir pamatyti tikrus objektus. Juk šių laikų turistai dažnai sukuria nemažą kelią ne tam, kad pamatytų pirmą kartą, o tam, kad pamatytų tikrą objektą, jiems taip gerai pažįstamą iš skaitmeninių vaizdų pasaulio. Pamenu, kai Luvre gyvai pamačiau Leonardo da Vinčio „Mona Lizą“. Iš anksčiau matytų vaizdų maniau, kad paveikslas bus didelio formato, tačiau realybėje jis buvo gana mažo formato, kuris dar labiau išryškino tą intymią ir žavingą šypseną. Noriu pabrėžti, kad turbūt dauguma Luvro lankytojų būtent ir eina į šį muziejų, kad pasižiūrėtų, kaip atrodo ta paslaptinga „Monos Lizos“ šypsena.

Ačiū už įdomius atsakymus. Klausimus pateikė Liucija SABĖ. Interviu rengtas 2018m. gegužę. Luko MOTIEJŪNO nuotrauka

Burbiškio dvaras nužydėjus tulpėms

Kai Burbiškio dvare (Pakalniškių seniūnijoje, Radviliškio r.) įvyksta tulpių žydėjimo šventė, o galiausiai jos ir visai nužydi, toliau ramiai srovena dvaro kasdienybė. O joje jau be šventinio ir žydinčio šurmulio atsiveria šios nuostabios vietos istorija, interjero autentika, parkas, pilnas žydinčių saulučių ir paukščių ir gausybė romantiškų tiltelių, bylojančių apie čia plevenusią ir plevenančią meilę. Žinoma, už dvaro išpopuliarinimą turbūt reikėtų dėkoti tulpėms – šios šventės idėjos autoriaus, dvaro direktoriaus Egidijaus Prascevičiaus dar 1999 m. sugalvota šventės misija įvykdyta – Burbiškio dvaras jau vadinamas tulpių dvaru, o šventė – vienas gražiausių renginių Lietuvoje, beje, vykusių praeitą šeštadienį, bet mes i bandysime dvaru pasigrožėti kur kas plačiau, nes tai vieta, kur verta užsukti visais metų laikais.

Burbiškio dvaras - sodyba kito ir plėtėsi

Vaikštant po Burbiškio dvarą visą laiką kirbėjo mintis, kad jį sukūrė du vyrai. Vienas prieš gerą šimtą metų, kai paveldėtame dvare įgyvendino visas savo svajones, ir tai buvo dvarininkas Mykolas Baženskis. Antras – ilgametis dvaro direktorius Egidijus Prascevičius, sugebėjęs pamatyti tai, ko greičiausiai niekas nebūtų pamatęs ir 1981 m. pradėjęs organizuoti pirmąsias parko tvarkymo talkas, kryptingai ir atkakliai šį dvarą kėlė naujam gyvenimui, drauge juo gyvendamas ir pats. Tačiau apie viską iš pradžių. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII a. – šio amžiaus pabaigoje Burbiškio dvaras atiteko Andriejui Drobišui, o 1692 m. iš jo dvarą nupirko Konstantas Drobišas. Tuo metu Burbiškio dvaras buvo smulki bajoriškos žemės valda. XVIII a. pirmoje pusėje dvarą valdė dvarininkai Tovianskiai, bet atsigavo jis tik XVIII a. viduryje, kai jį įsigijo dvarininkai Straševičiai. Būtent jie suremontavo ir išplėtė gyvenamąjį rūmą, pastatė naujų pastatų, pradėjo kasti tvenkinius.

Burbiškio dvaras – romantizmo, istorizmo ir neogotikos paveldo vertybė, jame stengiamasi aktualizuoti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas.

Pagaliau – Baženskiai

1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe ir valdant šiai šeimai dvaras dar labiau išaugo: buvo išplėsta dvaro sodyba, pastatyta naujų pastatų, pradėtas formuoti dvaro parkas. 1903 m. po tėvo Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis, pradėjęs vėl kitokį dvaro gyvenimo etapą. Naujasis dvaro valdytojas jaunystėje mokėsi Rygoje, studijavo agronomijos mokslus Leipcige, pasižymėjo romantiškomis aspiracijomis, dievino kompozitoriaus Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas. Garsaus ir mylimo poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi, senove. Dar mokydamasis M. Baženskis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno kūriniais, sukurti ypatingą vietą, tad, baigęs mokslus Vokietijoje, jis sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi aktyviai ir išmoningai tvarkyti ūkį.

Parko suklestėjimas

Mykolas Baženskis įkūrė didelį, puošnų parką, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė gausybe tiltelių – fantazijos netrūko. Tarp salų su romantiškais pavadinimas – kaštonų sala, eglių, orkestro – vingiavo Meilės alėja, prisėsti kvietė žavingi suoleliai, jauki altana. Gulbių namelyje, žinoma, rezidavo gulbės, o tuo metu tai buvo didelė retenybė. Šis parkas, galima sakyti, buvo viena iš vizitinių dvaro kortelių, bet ne vienintelė – dvarininkui netrūko ir daugiau originalių sumanymų. Pavyzdžiui, jis pastatė pelėdinę, nes norėjo, kad dvare būtų pelėdų, sodino daug augalų, patinkančių lakštingaloms, kad jos čiulbėtų, ir ta intencija turėjo keistą darbininkų priėmimo į darbą kriterijų: laikai katę – darbo dvare negausi. Pirmenybė čia buvo teikiama sparnuočiams ir jų koncertams.

Jau XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomas ir lankomas. Čia lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, lenkų rašytojas ir poetas Kornelijus Makušinskis, kuris buvo vedęs M. Baženskio seserį Emiliją Baženskytę, Petras Vileišis. Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkiniais, pasivaikščioti po parką, skaityti. Čia nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai, vaikų ekskursijos. Gamtos prieglobstyje pleveno meno dvasia ir intelektualūs pašnekesiai.

Burbiškio dvaras ir jauno skulptoriaus užduotys

Atskiro dėmesio nusipelno parko skulptūros. Gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo menininko, galinčio jo idėjas įgyvendinti. Toks jam pasirodė jaunas ir gabus skulptorius Kazimieras Ulianskis, mokęsis skulptūros Lenkijoje. 1910 m. dvarininkas su juo susipažino, o jau 1912 m. parko centrinę dalį papuošė K. Ulianskio kūrinys – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai, beje, pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje. Skulptorius sukūrė ir kitus paminklus bei skulptūras: poeto Adomo Mickevičiaus paminklą, skulptūrą „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, liūtų skulptūras Liūtų tiltui, Fauno skulptūrą – „velniuką“, Nimfos skulptūrą, Baženskių šeimos biustus ir herbus. Iki šių dienų ne visos skulptūros išliko, bet tai, ką buvo galima išsaugoti ir restauruoti, ir dabar puošia dvaro teritoriją ir byloja gražias jų išgyvenimo istorijas.

Po Burbiškio dvaro gaisro

Burbiškio dvaro sodybos istorija liūdnesnė nei parko, mat XX a. pr. dvaro sodybos medinis rūmas sudegė. Nauji rūmai nebuvo pradėti statyti, tad buvo rekonstruota ir pritaikyta gyventi akmenų mūro oficina, prie jos pristatyti priestatai, kurie ir suformavo didelį uždarą kiemą. Dvaro rūmai tapo panašūs į mažytę tvirtovę, o jų neogotikinė architektūra, palyginti su kitais dvarais Lietuvoje, buvo visiškai kitokia. XX a. pirmoje pusėje Burbiškio dvaro pastatų kompleksą sudarė rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namas, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidės, svirnas, karietinė, balandinė, daržinė, klojimas, motorinis malūnas, bravoras, karvidė ir kalvė. Beje, agronomas Mykolas Baženskis pasirinko auginti raudonuosius sėklinius dobilus. Dabar dauguma šių pastatų atstatyti, o pagrindinio rūmų pastato interjeras vertas atskiro dėmesio ir prie jo dar grįšime.

Didžioji dauguma kambarių yra išklijuoti sienų apmušalais. Sunku buvo nuspėti jų spalvas, o štai raštai matėsi kai kuriose išlikusiose fotografijose ir pagal jas buvo parinkti maksimaliai panašūs. Autentiška grindų danga yra išlikusi tik vienoje iš patalpų – visur kitur grindys naujos.

Nauja valdžia – nauja tvarka

1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta pasitraukti į Lenkiją. Koks absurdas: pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Praeities kultūros genocidas… Rūmų salių koklinės krosnys buvo išgriautos, salės performuotos į butus. Nugriauta dalis dvaro sodybos pastatų: pirtis, svečių korpusas, keturių aukštų bokštas, karietinė, gulbių namelis, oranžerija, guvernantės namas, sunaikintos Fauno ir Nimfos skulptūros, Liūtų tiltas. Naujos ideologijos kūrėjams grožio buvo per daug. Ilgainiui užžėlė ir nuostabusis parkas, be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai, apgriuvo tilteliai ir altanos. Tačiau parkas išlaikė pagrindinę planinę struktūrą, išliko nepažeista sudėtinga tvenkinių sistema. Per stebuklą liko stovėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir poeto Adomo Mickevičiaus paminklai, skulptūra „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, parko vartai, mūrinis arkinis tiltelis, liūtų figūros. Gyvenamosios dvaro sodybos sektoriuje išliko centrinė buvusių rūmų dalis, vaikų namas, ledainė, virtuvė. Ūkiniame sektoriuje – akmenų mūro karietinė, arklidės, svirnas, sodininko namas, mūrinė oranžerijos dalis, balandinė. Vis dėlto po kelių dešimtmečių dvaro vaizdas buvo tiesiog tragiškas, jo elegantiškos praeities ženklų nebuvo galima rasti nė su žiburiu.

Altruistiškas palikuonis

Tačiau atrodytų, kad tuomečiam rajono paminklosaugos vadovui Egidijui Prascevičiui taip neatrodė. Parkas ir dvaro likučiai, jo manymu, galėjo įgauti visai kitą vaizdą. Tokios mintys 1981 m. buvo drąsios, bet viskas nuo minčių ir prasideda. Pradėjęs organizuoti talkas parkui tvarkyti, direktorius neketino sustoti. Pamažu, bet vietovė akivaizdžiai keitėsi, kol 1991 m. E. Prascevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis ir Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių. Dvare imtasi didelių darbų. O direktorius susisiekė su Mykolo Baženskio sūnumi Adomu Baženskiu, gyvenančiu Lenkijoje – reikėjo spręsti dvaro nuosavybės klausimus. Išsisprendė viskas labai altruistiškai: 1992 m. A. Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio r. savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams, o pats ponas Adomas su šeima čia visada turės du kambarius ir galės paatostogauti, kai tik norės. Ponas Adomas dvarą paliko būdamas septyniolikos, jautė jam didelius sentimentus, jo pirmieji pasimatymai vyko tarp daugybės žavingų tiltelių, tad jo sąlyga buvo labai natūrali ir palyginti lengvai įvykdoma. Beje, dabar dvare yra įrengta keletas kambarių, kuriuos galima išsinuomoti ir dvare užsibūti kiek ilgiau nei porą valandų – parkas ir želdynai visada dovanoja savo spalvas, aplinka žavinga. Tarp kitko, paskutiniai gyventojai dvarą apleido irgi tik 2000-aisiais, kai buvo perkelti į kitus butus.

Muziejuje nėra labai gausu baldų, bet jie antikvariniai, parinkti labai atsakingai ir sėkmingai kuria praeities nuotaiką.

Restauracijos šuoliai

Išsprendus nuosavybės klausimus, darbai ėjo kur kas sparčiau ir linksmiau. Pagal senas nuotraukas, kurių, pasirodo, buvo labai daug ir kurias direktoriui pavyko surasti (kaip ir daugybę kitų eksponatų), dvaras kėlėsi naujam gyvenimui. Vienas po kito buvo atkurti tilteliai, restauruojama mažoji architektūra, sodinamos klombos ir želdynai. Iš Beinoravos ūkio 1995 m. muziejus įsigijo nedidelę Felikso Malčiausko surinktą ir puoselėtą tulpių kolekciją. Jos buvo susodintos į keletą lysvių Burbiškio dvaro parko gėlyne. Tulpės kasmet buvo dauginamos, kolekcija didėjo, plotas – irgi. Beje, dabar tulpių kolekcijoje yra jau per 460 rūšių ir veislių, o dvaro gėlininkė Vida Jonušienė su dideliu entuziazmu galėtų pasakoti apie žydinčius savo planus. Dvare iš tiesų puikūs želdynai, formuojamos naujų gėlių kolekcijos, vis daugiau žalių gyventojų sulaukia restauruota oranžerija. Šalia parko budo ir pastatai. Remiant Radviliškio r. savivaldybei ir Kultūros vertybių apsaugos departamentui buvo restauruotas centrinis dvaro rūmas, virtuvė, ledainė, galerija, vaikų namelis, atkurtas guvernantės namas, dvaro rūmų svečių korpusas. O 2007 –2008 m., gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, buvo restauruoti likę dvaro pastatai: karietinė, svirnas, arklidės, virtuvė, balandinė, sodininko namas ir ūkinis pastatas, atkurti tilteliai, o 2010 m. – ir keturių aukštų bokštas, pirtis, oranžerija, altana.

Šiandien dvare nuostabu visais metų laikais. Jį puošia 28 ha ploto peizažinis parkas, raižo darni tvenkinių ir kanalų sistema su penkiolika salų, daugybe pusiasalių ir sąsiaurių, sujungtų 21 tiltu ir tilteliu. Parkas bei romantiškų pastatų kompozicija ir jos akcentai sukuria ypatingą šios vietovės nuotaiką ir atspindi dvaro kūrėjų pasaulėjautą.

Įsiklausanti į praeitį Burbiškio dvaro šiandiena

Skoningai restauruotas ir Burbiškio dvaro rūmų vidus, antikvariato mėgėjai čia gali rasti išskirtinių ir gana retų baldų, pasigrožėti XX a. pradžios apdailos detalėmis, nes viską, ką buvo galima išsaugoti, yra išsaugota ir restauruota, ko ne – maksimaliai autentiškai ir protingai atkurta. Baltoji rūmų salė mena pokylių laiką, Žalioji – kasdienybę, įdomus ir visas rūmų išplanavimas, jo jungtys su visais kitais pastatais. Ypač graži dvare eksponuojamų nuotraukų kolekcija, kurioje – daug praėjusio dvarininkų gyvenimo ženklų. Žiūrėk, visa šeima prie prašmatnaus „Biuiko“, kitur – prie „Fordo“, dar kitur – ant motociklo „Harley Davidson“. Arba teniso aikštelėje, arba su gulbėmis, arba altanoje… Karietinėje vertėtų aplankyti senovinių karietų ir vežimų kolekciją, svirne pasidomėti žemės ūkio mašinomis, arklidės – gera erdvė šventėms ir konferencijoms. Eksponatų netrūksta, o jie, beje, per tulpių žydėjimo šventę būna užrakinti.

Burbiškio dvare labai sėkmingai XX a. pradžios atmosfera susilieja su šiandienos kultūrinėmis misijomis ir kuria natūralų gražių tradicijų tęstinumą. Paveldas čia pateikiamas moksliškai korektiškai, bet kartu nepamirštant užkabinti lankytojų vaizduotės bei puoselėti dvarų kultūros. Čia nuolat rengiami poezijos pavasario renginiai, kameriniai koncertai, parodos, vyksta mokslinės konferencijos ir seminarai. Čia verda gyvenimas net ir tada,.. kai nežydi tulpės.

Rasa ŽEMAITIENĖ. Už suteiktą medžiagą dėkojame dr. Laurai PRASCEVIČIŪTEI. Andriaus Dmuchovsko ir Lauros Prascevičiūtės nuotraukos

Vintažinis stalo dekoras tarp rojaus obelaičių žydėjimo

Gegužės saulė spigino lyg vidurvasarį, nuo paskutinius žiedus dovanojančių rojaus obelaičių gerokai per anksti skraidė žiedlapiai, sodas alsavo mieguistu popietės tinguliu… Oras, tikėjomės, bus kitoks, gaivesnis ir pavasariškesnis, bet… vestuvių stalo vintažinis dekoras vis tiek turėjo būti sukurtas. Kada jei ne dabar, pavasarį, kai savo skaitytojas norisi įkvėpti grožio paieškoms? Tos misijos ėmėsi „BB dizainas“ dekoratorės sesės Birutė ir Miglė BANYTĖS iš Kauno. Ne atsitiktinai kreipėmės į jas. Dešimtmetį perkopusioje šių dekoratorių kūryboje visada daug vintažo ženklų. O mums tai tinka, apie tai ir kalbėjomės, joms dėliojant žalio stiklo trapumą ir žalvario auksą po baltų žiedlapių skrydžiu.

Be dekoro – nė žingsnio

„Vintažas – tai romantika, sentimentalumas ir subtilumas, o per vestuves, taip pat ir kitas šventes dažniausiai to norima“, – sako Miglė ir priduria, kad kokios stilistikos vestuvės bebūtų, net jeigu modernios ar minimalistinės, vintažinės detalės visada praverčia. O jų dekoratorių rekvizito sandėlyje ypač daug. Stiklas, žalvaris, medis, keramika, porcelianas, tekstilė… Žaliavos įvairiausios, daiktai skirtingiausi, bet didžioji jų dalis iš praeities. Senoviniai daiktai apskritai gerai „limpa“ vienas prie kito, nėra pretenzingi, stilistiškai puikiai dera ir papildo vienas kitą. Dekoru juk nebandoma atkurti tam tikrą laikmetį, tiksliai derinant detales. Dekoro misija – sukurti grožį, jaukumą, džiaugsmą akiai. Ir dabar šventėse tam skiriama itin daug dėmesio. Tiesa, vieni šio darbo imasi patys, kiti kreipiasi į specialistus, bet reta šventė apsieina be dekoracijų.

Pintas povo krėslas šiandien laikomas boho stiliaus simboliu ir yra itin pageidaujamas vestuvių fotosesijose.

Teminės vestuvės baigia išnykti

Kai nauji mados vėjai galbūt jau negrįžtamai nuo daugelio švenčių stalų nupūtė valgius, atsirado vietos grožiui ir to poreikis. Dekoruojami ne tik pagrindiniai vaišių stalai, bet ir desertų, alaus, dažnai kuriama graži vientisa visos erdvės atmosfera. O dekoratorės prisideda ne tik prie iškilmių vietos dekoro, bet ir prie jaunųjų įvaizdžio, mašinų, ceremonijos vietos puošybos. Jų rūpestis – gėlės ir daugybė kitų dalykų, kurie kartais labai glaudžiai persipina su vestuvių planuotojų pareigomis. Dirbti sudėtinga, bet labai įdomu, kūrybinių iššūkių – per akis. Tiesa, yra viena gera tendencija. Pastaruoju metu, anot dekoratorių, vis rečiau daromos teminės vestuvės, kas kartais keldavo net šypseną. Drugeliai, avataras, paplūdimys, mokykla, džiunglės…Tai praeityje. Dabar vis dažniau prisimenama, kad vestuvių tema yra viena – meilė. Kita vertus, ir meilės išraiškas visi mato skirtingas, todėl tarsi ir norima kažko savito, bet pro petį pasižvalgant į kitus – toks lietuvių bruožas. Todėl švenčių dekoravimo tendencijos visada egzistuos ir visada keisis. Kaip kitaip – tai mados ir kultūros dalis, o nei viena, nei kita nestovi vietoje.

Dekoracijomis gausus stalas – Jūsų įkvėpimui ir idėjų paieškoms. Kai ką juk galima pasidaryti ir patiems. Svarbiausia turėti drąsos ir žinoti, ko norime. Įdomūs indai – stalo dekoro sėkmė. Ne visada jie turi būti balti. Kartais kaip tik spalvoti šventei suteikia savitumo.

Stalo dekoro tendencija - Bohemiškasis boho

Koks stilius madingas šiandien, jei kalbėtume apie šventes, sietinas būtent su vintažo tema? „Boho, prabangus boho ir niekada nesenstanti klasika. Anksčiau daug kam labai patiko Provanso stilistika, tačiau dabar tai jau nėra „ant bangos“, iš šio stiliaus liko tik levandos, – juokiasi Birutė, – o štai boho – karaliauja. Žinoma, dar matome ir Getsbio epochos (1920–1940-ieji) ženklų, ir etnomotyvų. Žmonių norai apskritai labai skirtingi, kaip ir patys žmonės. Todėl dirbame ne tik dekoratorėmis – ir psichologėmis, nes tuos norus mums labai dažnai reikia nujausti, užčiuopti, atspėti.“

Kas būdinga boho stiliui? Pirmiausia tai gana individualus, laisvos dvasios, romantiškas stilius, savotiškai protestuojantis prieš tvarkingos klasikos taisykles. Ne veltui jo pavadinimas yra kilęs nuo žodžio bohema. Boho – tai žavinga seno ir naujo dermė, tai kažkas efemeriško, trapaus, neapčiuopiamo ir ypač romantiško. Šiandien interjere ir puošyboje boho stilių kuria makramė technika atliktos detalės, pinti baldai, mediniai stalai be staltiesių, dažnai daug augalų ir gėlių, paukščių iškamšos, netgi žvėrių kaukolės, o taip pat lengvai plevenančios sapnų gaudyklės, plunksnos. Prie boho ypač tinka etnodetalės, rankų darbo daiktai, stiklas ir žalvaris, apskritai natūralios medžiagos. Svarbu turėti akį, derinant daiktus iš skirtingų laikmečių ir sugebėti sukurti vientisą kompoziciją. „O užsakovams dar svarbiau turėti drąsos išlikti savitiems ir pasitikėti mumis“, – priduria Birutė, visada svajojanti apie klientą, visiškai pasitikintį jų skoniu.

Vintažinių drabužių deriniai gali būti ir labai drąsūs, ir labai stilingi. Tiesiog reikia išdrįsti ir pasikonsultuoti su specialistais.

Žmonės laisvėja ir drąsėja

Deja, žmonės Lietuvoje vis dar linkę vieni kitus kopijuoti, o dažnai savo skoniu ar matytu paveikslėliu pasitikėti labiau nei specialistais. Bet ir tai, pastebi dekoratorės, jau baigia išnykti. Žmonės laisvėja, drąsėja, jiems vis labiau norisi pasirodyti savitai, paieškoti savo šventei ypatingų spalvų, todėl dekoratorės vis dažniau gauna daug kūrybinės laisvės. Žinoma, tą laisvę labai įpareigoja pasirinkta šventės erdvė. Ir kartais ji būna tikras iššūkis. Dekoratorėms labai norėtųsi patarti įvairių sodybų šeimininkams interjerus daryti kuo lakoniškesnius, kad vėliau juose būtų galima daugiau improvizuoti. Deja, dažnoje sodyboje pati aplinka neleidžia kurti to, ko norėtųsi, arba tai visomis prasmėmis daug kainuoja. O štai dvaruose interjerai vintažo stilistikai dažniausiai palankūs, aplinka daugumos jų tiesiog įkvepianti – dirbti malonu, ypač jeigu užsakovas irgi mato visus tuos privalumus, nenori pakeisti to, ko nereikia keisti.

Dekoratorėms norėtųsi, kad nuotakos dažniau puoštųsi vintažiniais papuošalais, atkreiptų dėmesį į nuostabią rankinukų ir delninukių pasiūlą antikvariatuose.

Nuotakos vintažo prisibijo

Nedrąsios eksperimentuoti su savo įvaizdžiu ir Lietuvos nuotakos. Vintažinės suknelės nėra dažnas jų pasirinkimas. Nors, tiesą sakant, nėra Lietuvoje ir tokių suknelių pasiūlos. Galbūt salonuose atsiradus vertingų ženklų prekėms, atkreiptų į jas savo dėmesį ir pirkėjos. Juolab kad pasaulyje vintažinės vestuvių suknelės sulaukia vis didesnio dėmesio, o jų pasirinkimas laikomas gero tono ir skonio ženklu. Jau nekalbant apie papuošalus ir apskritai vestuvinio drabužio filosofiją. Štai neseniai įvykusiose princo Harry ir aktorės Meghan Markle vestuvėse taip pat buvo užsiminta apie pagarbą daiktams iš praeities ir tradicijų laikymąsi, kuriant garderobą. Nuotakos garderobe tradiciškai būtinai turi būti kažkas seno, kažkas naujo, kažkas skolinto ir kažkas mėlyno. Nuotakos galvą puošė ir įspūdinga 1932-aisiais sukurta karalienės Mary tiara. Šią tiarą M. Markle paskolino karalienės Mary anūkė Elizabeth II. Ne tik gražu – tai ir pagarbos ženklas šeimos, giminės relikvijoms. Mes neturime tiarų, bet galbūt turime kuklesnių savo senelių papuošalų, kurios tokią ypatingą dieną būtų gražu prisiminti. Kita vertus, viskam sava branda ir mados laikas.

„Bet kokiu atveju vintažo detalės visada bus geidžiamos gražiose ir romantiškose šventėse, tad mes ir toliau su pasimėgavimu jų ieškosime ir plėsime savo rekvizito, kurį, beje, ir nuomojame bei skoliname kitiems, kolekciją“, – šypsosi Birutė ir drauge su Migle prisipažįsta, kad jo paieškos antikvariatuose, sendaikčių turgeliuose ar internetiniuose aukcionuose yra pati nuostabiausia jų darbo dalis. Gal todėl kiekvienoje šventėje atsiranda vis kiti nuostabūs praėjusio laiko liudytojai. Kartoti pačioms save dekoratorėms tiesiog nepatinka.

Rasa KUNCAITĖ. Vitos TAMOLIŪNĖS nuotraukos. Už pozavimą su vintažine suknele dėkojame Austėjai Zaleckytei.

Šumano lėkštės

„Šios dvi lėkštės ažūriniais kraštais mūsų namuose buvo turbūt pirmieji senoviniai daiktai, dar vaikystėje mane sužavėję. Suaugusi ne kartą kažką panašaus įsigijau.Tačiau būtų įdomu apie šiuos indus iš vaikystės kažką sužinoti ir iš profesionalų lūpų“, – rašo Vijolė Mereckienė.

Ženklas ant šių dailių lėkščių su vaisių dekoru rodo, kad jos pagamintos maždaug 1918-1924m. Vokietijoje, Bavarijoje, Arzbrge Cristian Heinrich SCHUMANN įsteigtame porceliano fabrike. Šis fabrikas veikė nuo 1881m. ir iki 1994m. priklausė Šumanų giminei. 1892m. – 1923m. jis vadinosi „Porzellan fabrik Carl Schumann GmbH&Co. KG“, o 1923m.-1994m. „Porzellan fabrik Carl Schumann AG“. Tai vienas iš daugelio Vokietijos porceliano fabrikų, kurie sekė ir mėgdžiojo garsiojo Meiseno porceliano fabriko (įkurto 1710 m. pirmojo porceliano fabriko Europoje) lėkščių kraštų dekorą. Tai ažūras, padabintas aukso spalvos ornamentėliais ir labai mėgstamas Vokietijos taikomajame mene neorokoko laikotarpiu. Lėkštės tikriausiai buvo skirtos desertui – spalvingos, vaisiai ir uogos pavaizduoti „kaip tikri“ dekalkomanijos technika, apie kurią plačiau rašėme praeitame žurnalo numeryje. Šis dekoro būdas būdingas masinei indų gamybai, pigesnis, bet savotiškai įspūdingas. Tokių lėkščių yra Lietuvos muziejų fonduose, taip pat ir M.K. Čiurlionio muziejuje. Schumanno porceliano fabrikas gamino įvairias lėkštes, puodelius kavai su lėkštelėmis, dubenėlius, vazeles, servizus kavai. Juos puošė spalvingomis gėlių puokštėmis, uogų ir vaisių bei daržovių, kačiukų ir šunelių realistiniais atvaizdais. Tokia produkcija XX a. I p. buvo labai mėgstama miestiečių ir turtingesnių valstiečių ir tai liudija dekoro spalvingumas bei turtingumas. Vėliau, maždaug nuo XXa. vidurio, fabrikas perėmė modernų dizainą, indai pradėti puošti saikingai. Lėkštės savotiškai įdomios, nes gana senos, pagal amžių jau net antikvarinės, tačiau kolekcine prasme jos nėra labai vertingos ir įvairiose interneto svetainėse gali kainuotis kelias dešimtis eurų.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Paroda „Heritas“ – šventė visiems, kam rūpi paveldas

Pernai startavusi tarptautinė kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų paroda „Heritas“, praėjusį savaitgalį (gegužės 3 – 4d.) ir vėl užpildė visas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios ir Europos humanitarinio universiteto erdves (Vilnius), pasiūlydama be galo platų žinių, praktinių pamokų bei reginių meniu paveldo gurmanams. O ir kaip kitaip, juk parodos pavadinimas „Heritas“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia paveldėtojas, tad ir paroda orientuota į paveldėtojus – mus visus. Organizatorių misija – priartinti paveldo temas prie visuomenės, sugriauti stereotipus, kad tai kažkas tolimo, o kartais net blogo. Idėjos autorė ir parodos iniciatorė, renginių organizatorė ir Kultūros paveldo centro projektų vadovė Erika KIELĖ, pokalbio metu ne kartą dėkojusi visiems savanoriams, bendraminčiams ir rėmėjams, džiaugėsi nauja šiemetinės parodos kokybe, dar didesne renginių ir veiklų gausa ir sakė neabejojanti dėl šio puikaus renginio tęstinumo.

Erika Kielė (sėdi viduryje) su kūrybiška, išradinga ir paveldą mylinčia komanda.

Erika, kuo šiemetinis „Heritas“ skyrėsi nuo praeitų metų?

Per metus mes paaugome, pasimokėme iš klaidų ir daug galvojome, kaip viską padaryti dar įdomiau. Šiemet buvo daugiau ir įvairesnių temų seminarų, įvairiapusiškesnių, lankytojų taip mėgstamų, kūrybinių dirbtuvių, įdomių ir modernių, bet vienaip ar kitaip su paveldu susijusių instaliacijų ir pan. Viena iš populiaresnių, tik šiemet atsiradusių erdvių – konsultacijų erdvė paveldo savininkams. Apie 10 specialistų, dirbančių paveldo apsaugos srityje ir praktiškai susiduriančių su kultūros paveldu, konsultavo gyventojus, kurie registravosi iš anksto ir siuntė klausimus su savo problemomis. Manau, kad žmonės sulaukė konsultantų atsakymų, arba bent jau tolimesnių nurodymų, kur kreiptis dėl jų problemų. Konsultacijos vyko ir Polocko g. 52 numeriu pažymėtame name, kuriame įsikurs medinio paveldo muziejus. Ten buvo konsultuojami medinių statinių savininkai. Taipogi, renginys pasipildė naujais dalyviais ir veiklomis. Štai priešgaisrinė tarnyba pasakojo, kaip apsaugoti savo turtą nuo gaisro, rūsyje buvo įrengtas restauruotų filmų kino teatras, vyko elektroninių sutartinių interaktyvi instaliacija, kur kiekvienas lankytojas – instaliacijos dalis ir kūrėjas, išsiplėtė vaikų bei jaunimo edukacijos erdvė, siūlanti gausybę užsiėmimų visai šeimai, naujos ekskursijos ir gausybė kitų dalykų, kurie vos tilpo programoje! Bendrai, tai „Heritas“ tiesiog paaugo, nes visa komanda daug dirbo visus metus, kad visos veiklos taptų kuo įdomesnės ir kuo patrauklesnės. Žmonės juk dar labai dažnai nežino, kaip atrodo paveldo išsaugojimo procesai, nes viskas vyksta už uždarų durų, tad mes bandome praverti kuo daugiau pažinimo durų ir tai padaryti per kūrybines dirbtuves, specialiai į parodą pakviestus meistrus ir jų pamokas. Be to, šiemet mes sumaišėme kūrybines dirbtuves su dalyviais, pristatančiais savo veiklą tiesiog stenduose. Tikimės, kad kuo toliau, tuo daugiau dalyvių savo veiklą pristatys interaktyviai, įdomiai, patraukiai. Tuomet ir įstaigos, dirbančios su paveldu, ir meistrai, ir savinikai po vienu stogu galės kolegoms ir visuomenei pristatyti savo darbą per patirtį. Tokiu būdu ir žinosime daugiau, ir suprasime, kaip gi iš tiesų atrodo paveldo išsaugojimas. Tad ateityje labai tikimės dar daugiau dalyvių, dirbančių su paveldo išsaugojimu plačiąja prasme: muziejų, laisvai samdomų specialistų, viešųjų, biudžetinių įstaigų ir visų visų, kuriems rūpi paveldo išsaugojimas. Šiemet džiaugiamės ir puikiu „Heritas“ leidiniu – stora informacine knyga, kurios leidybos projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba – lankytojai žinią apie „Heritas“ namo parsineš ilgam ir informaciją visuomet turės po ranka.

Koks „Heritas“ parodos lankytojas?

Lankytojų segmentas labai platus. Visų pirma – tai paveldo srityje dirbančių profesionalų susiburimas, nes „Heritas“ – tai šventė, į kurią mes susirenkame kartą per metus pabendrauti, pasidalinti patirtimi ir padiskutuoti kaip gi sekasi šioje srityje dirbti, kas naujo nutiko per metus. Tokių didelių ir atvirų paveldo išsaugojimo tematikos renginių daugiau kaip ir nėra. Juolab, kad „Heritas“ nėra formalus renginys, o greičiau erdvė, kurioje atmosfera draugiška ir atvira, kurioje daug dialogo tarp specialistų ir visuomenės. O vaikus, žinoma, vilioja kūrybinės dirbtuvės, tad ir jų parodoje labai daug. Žinoma, mūsų lankytojus jungia domėjimosi paveldu tema. Ir nebūtinai tai žmonės, turintys nekilnojamo turto – ateina norintys išsaugoti knygas, nuotraukas ar tiesiog daugiau sužinoti.

Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į paveldą? Koks jis, apskritai, yra?

Kartais atrodo, kad žmonėms, praeiviams, paveldas – nė motais. Kad tai lyg kažkoks baubas, kuris jų neliečia, yra neapčiuopamas. Tačiau praėjusiais metais savo apklausoje teiravomės žmonių, kaip jie reaguotų, jei vietoje bažnyčios pastatytume prekybos centrą? Ir, pasirodo, kad kiekvienam žmogui tai rūpi: „Ne, ką jūs kalbat?!“ Iš tiesų, tai paveldas yra visur ir visas jis mūsų. Tai kalba, papročiai, tradicijos, gatvės, kurios mus supa, namai. „Heritas“, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia paveldėtojas. Taigi kiekvienas iš mūsų esame tam tikrų dalykų paveldėtojai ir tik nuo mūsų visų priklauso, ką mes perduosime ateities kartoms. Reikia tiesiog žinoti, kaip elgtis su paveldo objektais, nes kai nežinome – bijome ir tai natūralu. O juk kartais tereikia labai nedidelių veiksmų, kad jį išsaugotume. Pavyzdžiui, nusipirkome butą senamiestyje ir atradome sieninę tapybą. Pagalvokime ne kaip ją uždažyti, o kaip palikti, nebijokime su paveldu susijusių dalykų, o prisijaukinkime juos ir palikime ateities kartoms – juk tai mūsų visų istorija!

O kodėl vis dar tokia komplikuota žmonių nuomonė apie paveldą?

Manyčiau, jog labai prastą nuomonę apie paveldą formuoja ir pati žiniasklaida. Jei jau rašome apie paveldą, tai tik minėdami kažkokį skandalą, konfliktą, nepagrįstus reikalavimus ir žmonėms pradeda atrodyti, kad tai labai komplikuota, su jų interesais nesuderinama sritis. „Heritas“ misija paveldą pateikti per kitą prizmę: supraskime, pažinkime ir nebijokime to, ką turime ir ką galime išsaugoti. Juk jei viešintume daugiau gerų patirčių, tai ir nuomonė formuotųsi visai kitokia. Bijome to, ko nepažįstame, o pažinsime – ir nebijosime. Toks ir vienas iš „Heritas“ uždavinių.

Ačiū ir sėkmės!

Kūrybinių „Herito“ dirbtuvių idėjos

Parodoje buvo galima mokytis surinkti tradicinį rąstinį namą, galąsti įrankius, retušuoti paveikslus, paklausyti ką „kalba“ senasis popierius, išgirsti senų knygų SOS, domėtis japoniškojo knygų įrišimo ypatumais ar aplankyti knygų restauravimo dirbtuves, apsilankyti gipso liejimo dirbtuvėse, mokytis rišti tradicinius šiaudų sodus, aplankyti sieninės tapybos ir polichromijos konservavimo dirbtuves, domėtis kalkių galimybėmis ir kazeininių dažų gamyba, o taip pat tradicinių tinkų ir dažų ypatumais, bandyti išspręsti senųjų durų detektyvą, domėtis krosnių, židinių ir dūmtraukių įrengimo subtilybėmis, pasižiūrėti, kaip atgimsta restauruojami baldai ir netgi keraminis puodelis, nusifotografuoti senosios fotografijos dirbtuvėse, pasidaryti mėlyną saulės atviruką ir pasidairyti virtualaus paveldo dirbtuvėse 3D.

Seminarų temų įvairovė Herite

Šalia reginių, šurmuliavo žinių auditorija, kurioje keitėsi mokslininkai ir specialistai, skaitantys paskaitas ir vedantys diskusijas įvairiausiomis temomis.„Nuo amato prie restauravimo: dokumentų ir jų įrIšų išsaugojimo problemos“, „Tradicinis rankų darbo stiklo pūtimas – vis dar gyvas“, „Senųjų fotografinių procesų klasifikacija ir identifikavimas“, „Naujas žvilgsnis į paveldo teoriją: nuo daikto link bendruomenės“, „Gedimino kalno tyrinėjimaI; 10 radinių – 10 istorijų“, „ XIX – XXa. dekoratyvinių grindų mados“, „Aukcionai kaip kultūros paveldo apsaugos premonė“, „Sietynai su žalčio/gyvatės formos šakomis nuo Nyderlandų iki Lietuvos“, „Kultūra, pilietinė visuomenė ir paveldo“, „Bendruomenės tarp betono: nuo genties iki miesto“, “ Gyvenimas nesuvoktame pavelde: Lazdynų ir Žirmūnų atvejis“. Tai tik dalis temų, kuriomis buvo dalijamasi parodoje ir kurios sulaukė nemažo lankytojų susidomėjimo.

Garso ir vaizdo instaliacijos, skaitymai, elektroninių sutartinių performansai, kino erdvė ir kiti netikėti atradimai bažnyčios erdvėse, dalyvių laukė instaliacijų rūsyje.

Pas archeologus

Archeologija – viena romantiškiausių ir paslaptingiausių mokslo šakų. Lietuvos archeologijos draugija parodoje kvietė kuo įvairiapusiškiau pažinti šį mokslą. Čia buvo įsikūrusi archeologinių radinių pažinimo erdvė, vyko edukaciniai užsiėmimai, kurių metu visi norintieji galėjo atlikti laboratorines užduotis, mokytis senovėje gyvavusių amatų ar archeologų klausti visko, kas tiktai rūpi. Šioje ardvėje abi parodos dienas netrūko šurmulio.

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

KAPODIMONTĖS LĖKŠTĖ – graži namų dekoracija

„Gavau dovanų labai gražią, ant sienos pakabinamą lėkštę. Ant kitos jos pusės yra toks spalvotas ženkliukas, užrašas Capodimonte ir dar visokių tarsi ranka rašytų skaičiukų. Gal galėčiau apie ją sužinoti ką nors daugiau?“ – teiraujasi Danguolė Valaitytė iš Panevėžio r.

Pirmiausiai, tai visada žinokite, kad tas ženkliukas ir yra svarbiausias, nustatant daikto vertę, tad labai gaila, kad jo nenufotografavote, todėl mums belieka tiesiog papasakoti apie fabriką, kuriame ši lėkštė pagaminta.

Porceliano fabrikas, pavadintas Kapodimontės (Capodimonte) vardu, yra vienas žymiausių Vakarų Europos porceliano fabrikų. Deja, ši įmonė išgyveno ne vieną pakilimą bei nuosmukį.

Pirmasis šlovės laikotarpis tetruko 16 metų. Jo preliudija tapo tai, kad 1734 m. Neapolio ir Sicilijos karaliumi karūnuotą Karlą III iš Burbonų dinastijos, į tą kraštą atlydėjo menininkų, meistrų ir patarėjų svita. Jaunasis karalius į Neapolį atsivežė ir turtingą savo motinos Elžbietos, paskutiniosios iš Farnezių dinastijos, meno kolekciją, kurioje buvo per tūkstantį paveikslų. Kolekcijai saugoti ir buvo pastatyti Kopadimontės rūmai. Gana greitai, 1743 m., rūmų parke atsirado ir dirbtuvės, kuriose per mėnesį buvo pagaminama apie 2000 porceliano tabokinių, taurių, arbatos bei kavos servizų. Kiek vėliau ten pradėtos gaminti ir statulėlės pagal religinius ir mitologinius siužetus bei muzikantų, valstiečių ar žvejų atvaizdai. Kasmet plėtėsi asortimentas ir gamybos apimtys, buvo sukuriama unikalių meno dirbinių. Tačiau 1759 m. Karlas III žengė į Ispanijos sostą ir turėjo atsisakyti Neapolio bei Sicilijos karūnos. Iškeliaudamas jis įsakė sunaikinti viską, kas galėjo atskleisti garsiosios manufaktūros paslaptis.

Naujasis Kapodimontės šlovės etapas prasidėjo tik po 21 metų. 1780 m. Neapolio karališkajai manufaktūrai vadovauti ėmėsi Karlo III sūnus, Ferdinandas IV. Tuo laikotarpiu buvo įsisavinta matinio porceliano, kitaip dar vadinamo biskvitu, gamyba, o visi porceliano gaminiai pradėti žymėti manufaktūros ženklu – „N“ raide ir karūna.

Prancūzijos revoliucija ir Napoleono valdymo laikotarpis fabriką sparčiai atvedė prie visiško nuopuolio. Jo palikimas buvo beveik sunykęs ir tik daugiau nei po šimtmečio, 1925 m. prie Milano buvo įkurtas naujas porceliano fabrikas. Jame žymiausi to meto skulptoriai, įkvėpti senųjų meistrų darbų bei išlikusių senovinių gaminių pavyzdžių, nutarė atkurti porceliano tradicijas ir taip pradėjo naująją Kapodimontės istoriją.

Aišku, kad patys vertingiausi, nes rečiausi yra gaminiai iš paties pirmojo fabriko gyvavimo laikotarpio. Tačiau šį lėkštė greičiausiai yra iš praeito šimtmečio vidurio. Irgi – vertinga, nes Kapodimontės porcelianas visada buvo kokybiškas ir turėjo vertę.

VŽ inf.

Aukcionų užkulisiuose su Simona Skaisgiryte – Makseliene

Praėjusių metų gruodžio 1-ąją (interviu rengtas 2018 m.) įvyko jubiliejinis, jau 50-asis Vilniaus aukcionas, o pirmasis buvo surengtas prieš dešimtį metų. Dvigubas jubiliejus – puikus pretekstas pakalbinti meno kūrinių aukciono vadovę dr. Simoną SKAISGIRYTĘ – MAKSELIENĘ ir drauge su ja praverti daugeliui mažai žinomo pasaulio duris.

Justinas Vienožinskis. Parko tvenkinys su gulbėmis Dačiūnų apylinkėje. 1921, drb., al., 71 x 61. Pradinė kaina 17087 E, pardavimo – 33306 E.

Jonas Čeponis. Prie jūros.1968, kart., al., 120,7 x 95. Pradinė kaina 12900 E, pardavimo – 20900 E.

– Metų pabaigoje įvyko Jūsų organizuotas 50 – tasis Vilniaus aukcionas. Jubiliejaus proga gražu prisimini pradžią 2007 – aisiais. Kokie įspūdžiai ir nuotaikos iki šių dienų išlikę iš pirmojo aukciono?

-Pirmasis aukcionas įvyko 2007 m. rugsėjo 14 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenale). Nors nebuvome spėję plačiai išviešinti šio renginio, aukcionas turėjo platų atgarsį tarp kolekcininkų ir kitų meno rinkos dalyvių. Rengdami antrąjį aukcioną, persikėlėme į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą. Jame aukcionai tebevyksta iki šiol (išskyrus vasaros aukcionus Palangoje, kurie vyksta Antano Mončio namuose – muziejuje). Pirmuosius du aukcionus pakvietėme vesti p. Algimantą Čekuolį, ir man iki šiol miela prisiminti jo palaikymą.

– Tiems, kam ši tema visai nežinoma, prašome praverti aukciono organizavimo virtuvės duris. Kaip viskas vyksta iki tol, kol renginio dalyviai susėda salėje?

– Kiekvienam aukcionui renkamas atskiras rinkinys, išleidžiamas katalogas (popierinė ir elektroninė versijos). Darbai kontraktuojami 3 – 4 mėn. iki aukciono, tuomet jie aprašomi, esant reikalui – restauruojami, perrėminami. Aukcionų rinkinius peržiūri Kultūros paveldo departamentas, taip pat LATGA, tad tenka bendrauti ir su šioms institucijomis. Vėliau, jau pasirodžius katalogui, siunčiame jį kolekcininkams, ieškome potencialių klientų. Likus kelioms dienoms iki renginio įrengiama aukciono ekspozicija. Tuomet jau tiesiogiai bendraujame su būsimaisiais pirkėjais, pristatome kūrinius, suteikiame visą reikalingą informaciją. Pats aukcionas, kaip renginys, yra trijų mėnesių darbo apvainikavimas. Po aukciono per porą savaičių atsiskaitome su parduotų kūrinių savininkais ir iškart pradedame dirbti, renkdamiesi naujam aukcionui. Taip ir sukasi šis ratas. Kovo mėnesį vyks jau 51 – asis Vilniaus aukcionas.

– Kur gaunate darbų, kuriuos siūlote pirkėjams? Ar atneša patys žmonės? Kokie atrankos kriterijai?

– Darbus ir atneša patys žmonės – esame atviri visiems pasiūlymams. Bet taip pat tenka jų ir paieškoti, pavažinėti, kartais – kantriai laukti, kol savininkas nuspręs atsisveikinti su turimu kūriniu. Apskritai dauguma žmonių užmezga su turimais meno kūriniais savotišką emocinį ryšį: dažniausiai – prisirišimo, nostalgijos, bet kartais – ir negatyvų, jei, tarkime, primena žmogų ar aplinkybes, kurių nebesinori prisiminti.

Kartais juokaujama, kad žmonės parduoda meno kūrinius dėl “trijų D” (debts, death, divorce – skolos, mirtis, skyrybos). Bet iš tiesų kur kas dažniau meno kūriniai patenka į aukcioną būtent dėl to, kad formuojant ir gryninant kolekciją nuo jos atskiriami balastiniai tos kolekcijos atžvilgiu meno kūriniai.

Tai labai sveikas apsivalymas, reiškiantis, kad judama teisinga kryptimi, kad kolekcininko akis yra „nušlifuota”, pasikeitęs skonis, iškristalizuota kolekcijos koncepcija. Na, o mūsų taikomi pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis kontraktuojame kūrinius aukcionui arba ne, yra keli: autorius, meninė vertė, retumas, pasiektas kainos ir kokybės santykis.

– Gal prisimintumėt kokią nors ypatingą, įdomią darbo suradimo istoriją?

– Įdomių istorijų būta ne vienos ir ne dviejų, bet galbūt didžiausią malonumą suteikia tie atvejai, kuomet kūrinys atkeliauja pas mus kaip nežinomo autoriaus, o mums pavyksta jį atributuoti, reabilituoti vertę ir pelningai parduoti. Tokiu atveju tikrai jaučiame, kad per tą trumpą laiką, kurį meno kūrinys praleidžia mūsų aukciono namuose, sukūrėme pridėtinę vertę. Na, tarkime, XXXIX Vilniaus aukciono titulinis darbas (t.y. tas, kurį dedame ant katalogo viršelio) buvo atneštas kaip nežinomo autoriaus. Pavyko nustatyti, kad tai Boleslovo Balzukevičiaus pastelė. Kūrinys buvo parduotas už 2200 eurų.

– Ar galima teigti, kad, jei darbas pateko į aukcioną, jis jau vertingas menine prasme, o kartu yra ir gera investicija?

– Meno rinkoje cirkuliuoja ne daugiau kaip 10 proc. tikrai investicinių kūrinių. Dar 20 proc. sudarytų kolekciniai kūriniai (su galimu, bet neprivalomu investicinės grąžos potencialu). Taigi labai apibendrintai galima teigti, kad trečdalis rinkos kūrinių yra įdomūs kolekciniu arba investiciniu požiūriu. Kitas trečdalis būtų įvairūs interjeriniai kūriniai. Nieko prieš juos neturiu, tiesiog mes su interjeriniais kūriniais nelabai dirbame. Ir, galiausiai, trečią rinkos trečdalį sudaro tai, ką tiktų vadinti nebe meno kūriniais, bet “produkcija” – įvairių darbščių meno darbininkų sukurta meninių bruožų turinčiais gaminiais. Jie irgi gali gyvuoti ir turi savo klientūrą, bet tokių aukcione neišstatome.

– Norėtųsi klausti, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio, bet ar šiuo atveju apskritai įmanomas koks nors patarimas?

– Stebuklingo recepto, deja, nėra, išskyrus patarimą, kurį nuolat kartoja Ernestas Parulskis knygoje “Menas ir pinigai”: šlifuoti akį. Man atrodo, kad tik labai nedaug žmonių turi prigimtinį tikrai rafinuotą meninį skonį. Apskritai tai yra kultūrinis, auklėjimą ir išsilavinimą atspindintis dalykas. Geroji žinia ta, kad skonis, gebėjimas skirti gerą meną nuo prasto, yra toks dalykas, kuris sparčiai lavėja ir kristalizuojasi, jei žmogus įdeda bent kiek noro ir sąmoningumo. Lengvinanti aplinkybė yra tėvai, šeima, meno kūrinių prisotinta aplinka namuose, kuriuose žmogus augo, brendo ir formavosi. Net jei žmogus to neturėjo, bet aktyviai lankosi gero meno vietose – muziejuose, parodose, galerijose, bienalėse, mugėse, paskaitose, jei jis “įsimerkia” į meno aplinką, jo akis stulbinančiu greičiu “šlifuojasi”, o skonis lavėja. Beje, mes irgi manome, kad prie to prisidedame. Esame įsteigę Meno istorijos mokyklą (MIM), kuri veikia jau ketvirti metai (paskaitų archyvas: https://www.menorinka.lt/page/mim_archive; einamosios paskaitos: https://www.menorinka.lt/page/mim ). Įdomu tai, kad idėja įsteigti vietą, kur suaugę žmonės galėtų ateiti gilinti meno istorijos žinių, gimė mūsų klientams kolekcininkams. Ne vienas jų ir ne kartą yra teiravęsis apie tokias tobulinimosi galimybes. Kadangi nežinojome vietos, kur juos nukreipti, patys ir įsteigėme mokyklą.

– Aukcionas daug kam asocijuojasi su antikvariatu. Ar į aukcioną patenka šiuolaikinių menininkų darbų? Jei taip, tai kaip tai vyksta? Menininkai kviečiami, ar jie siūlosi?

– Tradiciškai aukcionai dirba su kolekcininkais, kitaip tariant, su antrine rinka, t.y. su meno kūriniais, kurie jau buvo pirkti bei parduoti. Pardavinėti meno kūrinius pirmą kartą autoriaus vardu bei įgaliojimu – galerijų duona. Todėl natūralu, kad aukcione didžiąją dalį sudaro ankstesnių laikotarpių meno kūriniai. Tiesa, Damienas Hirstas 2008 m. pabandė sulaužyti šią nusistovėjusią schemą, drauge su Sotheby’s aukcionu surengdamas savo paties darbų aukcioną. Mes irgi kartais dirbame tiesiogiai su menininkais, tačiau tai sudaro, ko gero, ne daugiau kaip 10 proc. bendrosios aukcioninės pasiūlos apimties. Tam tikslui įkūrėme atskirą prekinį ženklą – galeriją “Kunstkamerą”, kuri gali daugiau dėmesio skirti tiesioginiam bendradarbiavimui su menininkais. “Kunstkamera” veikia jau aštuntus metus, kasmet surengia po 5 – 6 parodas.

– Stereotipiškai dar daug žmonių mano, kad aukcionuose kainos dirbtinai „užauginamos“ ir pirkti brangu. Bet pastebėjau kitką: galerijose ar net internetinėse svetainėse galima rasti ir kur kas brangesnių darbų už parduotus aukcione. Taip buvo visada, ar tai pastarojo laikotarpio reiškinys?

-Žmonės įsimena tuos atvejus, kai kaina augo ir žiūri į galutinius rezultatus. Bet nemažai darbų yra parduodami ir už pradines kainas. Apskritai geru pardavimu, matyt, galima laikyti tokį, kurio eigoje abi pusės jaučiasi laimėjusios: pardavėjas – kad gerai pardavė, pirkėjas – kad gerai pirko. Tokiam rezultatui pasiekti reikalinga sėkminga įvairių faktorių visuma.

Antanas Žmuidzinavičius. Dzūkų kaimelis. 1910, drb., al., 97,3 x 128,5. Pradinė kaina 25776 E, pardavimo – 53579 E.

Antanas Žmuidzinavičius. Grybautojos saulėje. 1932, drb., al., 58,5 x 74,3. Pradinė kaina – 12800 E, pardavimo – 32000 E.

Petras Kalpokas. Upelis pavasarį.1907, drb., al., 61 x 80,2. Pradinė kaina 11750 E, pardavimo – 36500 E.

– Kaip per dešimt Jūsų veiklos metų pasikeitė meno rinka ir pirkėjų poreikiai?

– Pirkėjų poreikiai, kalbant apskritai, yra universalūs ir nekintantys: gauti gerą kainos ir kokybės santykį. Kalbant dar paprasčiau: už gerą kainą nupirkti dar geresnį darbą. O rinka pasikeitė. Man regis, ji stabilizuojasi. Per 10 metų ir 50 aukcionų daugumai autorių sukaupėme nemažas pardavimų duomenų bazes. Visi pardavimų rezultatai, autorių pardavimų istorijos yra viešai skelbiami mūsų tinklapyje, ir, kiek žinau, įvairūs meno rinkos dalyviai šia baze remiasi nustatinėdami kūrinių kainas. Tad dabar meno kūrinių kainų nustatymas yra tikrai lengvesnis procesas nei tai buvo prieš dešimtmetį, kuomet dažnai kaina buvo tiesiog sugalvojama.

– Koks yra aukciono dalyvis šiandien, ko jis ieško, tikisi, kam teikia prioritetus, beje, kokio jis amžiaus? Jis dažniau kolekcininkas, investuojantis į meno rinką ar tiesiog žmogus, ieškantis gero pavienio darbo namams papuošti?

– Visus išvardintus žmones pamatytumėte mūsų aukcionuose. Žmonės įvairūs ir turintys įvairiausių poreikių. Ir, beje, taip, jau užaugo nauja, jauna kolekcininkų karta. Mes tikrai galime kalbėti apie kartų kaitą šioje srityje. Sovietmečio kolekcininkai kolekcionavo gana sudėtingomis sąlygomis, dažnai pusiau slaptai, konfidencialiai, nes kolekcinė veikla Sovietų Sąjungoje iš dalies buvo kriminalizuota. Dabartinei kartai visas pasaulis po kojomis, reikia tik supratimo ir šiek tiek lėšų.

– Kiek populiaru Lietuvoje investuoti į meną ir kiek tai saugi investicija? Ar įvardintumėte autorius, į kuriuos būtų drąsu investuoti?

– Man regis, reikia mažiau kalbėti apie investavimą, o daugiau – apie kolekcionavimą, priduriant, kad investicinė grąža ateis kaip malonus atlygis nuosekliam ir strategiškai veikiančiam kolekcininkui. Man sunku patikėti, kad asmuo, nepraėjęs bent kažkokio savo, kaip menu besidominčio žmogaus, kaip kolekcininko raidos etapo, galėtų iškart startuoti kaip sėkmingas investuotojas į meną. Nebent turėtų kompetentingus ir nešališkus, pabrėžiu – nešališkus – patarėjus. Investicija į meną gali būti labai ir labai pelninga. Tą įrodė ne viena istorija, pradedant nuo Eustachijaus Tiškevičiaus, baigiant (tikiuosi, nesupyks už paminėjimą) Edmundu Armoška. Vis dėlto aplinkui matau ir ne tokių sėkmingų pavyzdžių.

-O kokius Lietuvos menininkų vardus šiandien apskritai privalu žinoti kiekvienam save gerbiančiam lietuviui?

-Sunku išvardinti, nes tokių vardų yra tikrai labai daug. Pabuvojusi daugybėje įvairiausių pasaulio muziejų galiu pasakyti, kad nesu nusivylusi lietuvių daile. Man atrodo, kad Lietuvos dailė, nors ir būdama lokali, uždara, dažnai vėluojanti atliepti pasaulinėms tendencijoms, yra vis dėlto kokybiška ir aukšto lygio. Gal turime kokį genialumo geną tautos genome?

– Pastaruoju metu internetinė prekyba daro didelę įtaką visai rinkai, o ar ji kiša koją aukcionų rengėjams?

– Taip, įtaką daro, bet to nevadinčiau “kojos kišimu”. Tiesiog tapo viešos daugelio pardavimų, bent jau aukcioninių, kainos, tad tenka dirbti tokioje situacijoje, kuomet ankstesnės kūrinio pardavimo kainos yra žinomos būsimam pirkėjui. O šiaip internetas palengvina aukcionų darbą, nes pirkėjui nebūtina fiziškai dalyvauti aukciono renginyje.

-Kada laikote, kad aukcionas pasisekė?

-Yra daug sėkmės komponentų: suformuoti gerą kolekciją, sukurti pridėtinę vertę, apie kurią jau kalbėjau, gerai ir didelę dalį parduoti. Pasiekti, kad būtų patenkinti tiek pirkėjai, tiek pardavėjai. Galų gale, po kiekvieno aukciono mūsų kolektyvas mėgsta išgerti taurę vyno ir aptarti renginį, ir man smagu kolegų veiduose matyti šypsenas bei gerą nuotaiką.

-Ačiū ir sėkmės ateityje.

Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ. Vilniaus aukciono archyvo nuotraukos

Žiedai mamai – ne vien vazose

Su netikėtu karščio gūsiu, su ilgai lauktu lietumi ir pavasario žydėjime besismaginančiu vėju, atėjo MAMOS sekmadienis… Šia proga mes išsakysime nuoširdžiausius žodžius, nuskinsime visas gėles ir pamerksime jas į pačias gražiausias vazas. Arba… tiesiog kitaip nei įprasta. Toks bus sekmadienis. Su lengvu prisilietimu prie praeities, prisiminimų dalybomis, į dienos šviesą ištrauktais seniai nenaudotais pamirštais daiktais, pyrago skoniu ir… meile brangiausiam žmogui pasaulyje.

Bet kaip be įkvėpimo? Mes indų MAMOS žiedams pamerkti ir Jūsų fantazijai įsiūbuoti radome Kauno antikvariate „Panemunės baldai“. Rinkome įdomesnius ir tikrai skirtus ne vien gėlėms. Todėl tarp vazų vazelių čia atsidūrė sriubinė, ledų kibirėlis, saldaininės, cukrinė. Seniai esame pastebėję, jog labai dažnai seni daiktai tiesiog praranda savo funkciją ir mes juos užmirštame indaujų ar bufetų užkaboriuose, tuo tapu gėlės žydėti gali tikrai ne vien vazose. Ir ne vien į vazas, galvojant apie gėles, vertėtų dairytis antikvariato, vintažo ir sendaikčių parduotuvėse. Jose pasitaiko labai įdomių, dekoratyvių ir vertingų daiktų, kurie galėtų papuošti bet kuriuos namus ir suteikti jiems originalumo bei savitumo. Ir jau į beveik visus juos tinka merkti gėles. Tą ir įrodėme drauge su floriste Asta Šlekiene (gėlių salonas „Nerine“, Kaunas) improvizuodamos žydėjimo tema.

Fajansinė sriubinė – tipiškas indas iš Angijos yra XIX a. pirmosios pusės, greičiausiai 1830-1840 metų. Visi laiko ženklai ją tik puošia, o su gėlių žiedais ji atrodo dar įspūdingiau. Argi nevertas toks daiktas mūsų namų?

Vario, žalvario ar kito metalo indai visada atrodo labai dekoratyviai. Šis šampano ledų kibirėlis prašyte prašėsi smulkiažiedės orchidėjos draugijos. Geresnį spalvų derinį sunku būtų rasti.

Trapi, mėlynomis gėlytėmis puošta saldaininė pagaminta maždaug 1910 m., Vokietijoje porceliano manufaktūroje „Plaue Schierholz“. Plokšti negilūs indai labai tinka pietų stalui dekoruoti, o ir gėlių tereikia vos vieno kito žiedelio.

Stiklinė sausaininė ant kojytės ir cukrinė arba saldainių indas nėra labai seni, greičiausiai kokių 50 metų amžiaus. Sunku nustatyti ir jų kilmės šalį – stiklas neturi jokių žymėjimų. Tačiau būtent tokio stiliaus daiktai gali būti puikiai pritaikyti gėlėms merkti ir stalui dekoruoti. Kad ir rožių žiedais…

Nereikia ir sakyti, kad kiekvienuose namuose bent keletas vazų privalo būti. Dar geriau, jei jos kokybiškos, originalios, stilingos, gerų gamintojų. Šios pagamintos Vokietijoje, manufaktūroje Kaiser- Porzellanmanufaktur Staffelstein K.G., XX a. antrojoje pusėje. Abi skirtingos, bet tiesiog nuostabios ir labai dekoratyvios.

Vazą keičia ir gėlės. Visada stenkimės paieškoti paties geriausio varianto. Derinkime tarpusavyje ne tik dydį, bet ir spalvas, ir net dekorą. Ryškios gėlės visada užgoš vazos grožį, todėl joms parinkite vienspalves ar tiesiog permatomo stiklo vazas, o į subtiliai dekoruotas vazas merkite subtilius žiedus.

Labai jaukiai ir žavingai dėl gražių savo formų visuomet atrodo kavinukai ir arbatinukai. Taigi į šį taip pat norėjome pamerkti gėlių, bet jis buvo toks „savarankiškas“, kad taip niekas ir nepritapo. Subtiliai dekoruotam Vokietijos porceliano firmos „Rosenthal“ arbatinukui, pagamintam XXa. antroje pusėje, palikome įprastinę arbatinuko misiją. Pastebime, kad kavinukai ir arbatinukai taip pat pamažu grįžta ant mūsų stalų – gal pagaliau ir vėl pasiilgstame elegancijos ir jaukumo.

Už pagalbą identifikuojant indų kilmę ir amžių dėkojame menotyrininkei ir antikvariato ekspertei Olgai PROKOFIEVAI

Rasa KUNCAITĖ. Indrės BAGDONĖS nuotraukos

Dubuo iš „Kobalto servizo“

„Šį indą įsigijau viename iš ne itin svarbių Anglijos aukcionų už palyginti nedidelę kainą. Norėčiau apie jį sužinoti kuo daugiau informacijos“, – rašo neprisistatęs „VŽ“ skaitytojas.

Dubuo iš „Kobalto servizo“

Tai labai retas, sakyčiau, rečiausias daiktas. Ir tai atvejis, kai jį atributuojant aukcione įvyko klaida. Indas buvo pateiktas kaip XVIII a. „Sevro stiliaus“ (THE SEVRES STYLE, 18th CENTURY) dubuo. O iš tiesų tai dubuo iš žymiojo „Kobalto servizo“. Indas didelis, 35 cm skersmens, dekoruotas auksiniu ažūrinį ornamentą imituojančiu tinkleliu „cailloute“ (pranc.) kobalto fone su puokštelėmis polichrominių gėlių, apipavidalintų auksiniu rėmeliu. Indas su senovinės restauracijos ženklais – metalinėmis sutvirtinimo kabėmis kitoje pusėje. Anksčiau porcelianas buvo vertintas labiau nei dabar, todėl senoviniai daiktai, o ypač vertingieji, buvo kruopščiai restauruojami. Toks jų sutvirtino būdas buvo taikytinas gelbstint itin senus meno dirbinius.

„Kobalto servizas“ buvo sukurtas Vienos manufaktūroje Austrijos imperatoriaus Josifo II įsakymu kaip dovana didžiajam kunigaikščiui Pavelui Petrovičiui ir didžiajai kunigaikštienei Marijai Fiodorovnai, kai jie slapta apsilankė Europoje kaip grafas ir grafienė Severnijė. Šis servizas buvo pagamintas pagal Sevro manufaktūroje sukurtą servizą, kurį Prancūzijos karalius Liudvikas XV padovanojo Danijos karaliui Kristianui VII 1768 m.

Pavelas Petrovičius servizą taip vertino, kad išvykdamas į karą su Švedija (1788–1790 m.) jį paminėjo savo testamente. Vėliau, valdant jo sūnui Nikolajui, servizas buvo laikomas Gatčinoje, Priorato rūmuose, ir buvo papildytas indais, pagamintais Imperatoriškajame porceliano fabrike, iš kur yra ir šis dubuo. Valdant Aleksandrui II tame pat fabrike buvo pagaminta dar keletas trūkstamų servizo indų. 1890 m. visi originalūs servizo indai, pagaminti Vienos manufaktūroje, buvo išsiųsti į Žiemos rūmus, o Gatčinoje liko tik tie, kurie buvo pagaminti Imperatoriškojo porceliano fabrike. Ermitaže šiuo metu yra saugomi 73 indai su Vienos manufaktūros ženklu, naudotu 1785–1786 m.

Įvertinimas: tai atvejis, kai pirkėjas už daiktą sumokėjo daug mažiau (90 svarų sterlingų ir 25 proc. aukciono komisiniai) nei iš tiesų jis vertas. Jei aukcione indas butų teisingai atributuotas, kaina būtų buvusi kelis kartus didesnė.

Praktiškai kiekvienuose namuose yra daiktų su sava istorija ir sava paslaptimi, o kartais intriguoja ir nauji pirkiniai, įsigyti sendaikčių turguose ar antikvariatuose. Mes visad stengiamės išsiaiškinti apie daiktus kuo daugiau ir Jums galime padėti.

Žavingosios statulėlės

Vintažinis komplektas

Įvertinimas: jeigu šių įrankių rankenėlės yra idealios būklės, rinkinys vertas 25–35 eurų, o jeigu jie dar turi ir savo originalią dėžutę, tai ir už 35–50 eurų.

Šaukštas su išgraviravimu

Kodėl Jus asmeniškai sudomino muziejai kaip tyrinėjimų objektas?

Muziejai labai įprastas mūsų gyvenimo reiškinys, bet kodėl jie atsirado, kam jų prireikė ir svarbiausia – kodėl jie gyvuoja iki šiol?

O šiandien muziejai nėra pasenę taip pat, kaip ir vinilo plokštelės ar laidiniai telefonai? Ir jų lemtis tebūti praeities liudininkais, kurie įdomūs keistuoliams, gurmanams, siauram specialistų sluoksniui ir net negali konkuruoti dėl platesnio dėmesio?

Kada galima pasakyti – geras muziejus? O kada – skeptiškai numykti – žmonės stengėsi, bet…?

Koks pats keisčiausias Jūsų aptiktas muziejus? Pats mieliausias? Įdomiausias?

Ar galima įvardyti kelis objektyvius aspektus, nuo kurių priklauso muziejaus vertė? Ar daugiau subjektyvumo, pvz., vertė padidėja dėl talentingo ekspozicijos autoriaus, charizmatiškų ekskursijų vadovų?

Net Lietuvoje muziejų sąrašas gana ilgas ar taip tik atrodo, kai nelyginame su kitomis šalimis? Kokių muziejų mūsų šalyje nėra, nors kitur jie populiarūs? Apskritai, kaip keičiasi vaizdas, kai atsiranda platesnis kontekstas?

Ar gali būti, kad skaitmeninėje epochoje pojūčiai tapo nesvarbūs – tėra svarbus vaizdas? Gal ateities muziejai – tik virtualioje erdvėje?

Ačiū už įdomius atsakymus. Klausimus pateikė Liucija SABĖ. Interviu rengtas 2018m. gegužę. Luko MOTIEJŪNO nuotrauka

Burbiškio dvaras - sodyba kito ir plėtėsi

Pagaliau – Baženskiai

Parko suklestėjimas

Burbiškio dvaras ir jauno skulptoriaus užduotys

Po Burbiškio dvaro gaisro

Nauja valdžia – nauja tvarka

Altruistiškas palikuonis

Restauracijos šuoliai

Įsiklausanti į praeitį Burbiškio dvaro šiandiena

Rasa ŽEMAITIENĖ. Už suteiktą medžiagą dėkojame dr. Laurai PRASCEVIČIŪTEI. Andriaus Dmuchovsko ir Lauros Prascevičiūtės nuotraukos

Be dekoro – nė žingsnio

Teminės vestuvės baigia išnykti

Stalo dekoro tendencija - Bohemiškasis boho

Žmonės laisvėja ir drąsėja

Nuotakos vintažo prisibijo

Rasa KUNCAITĖ. Vitos TAMOLIŪNĖS nuotraukos. Už pozavimą su vintažine suknele dėkojame Austėjai Zaleckytei.

Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ

Erika, kuo šiemetinis „Heritas“ skyrėsi nuo praeitų metų?

Koks „Heritas“ parodos lankytojas?

Ar pastebite besikeičiantį žmonių požiūrį į paveldą? Koks jis, apskritai, yra?

O kodėl vis dar tokia komplikuota žmonių nuomonė apie paveldą?

Ačiū ir sėkmės!

Kūrybinių „Herito“ dirbtuvių idėjos

Seminarų temų įvairovė Herite

Pas archeologus

Rasa KUNCAITĖ. Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

VŽ inf.

– Metų pabaigoje įvyko Jūsų organizuotas 50 – tasis Vilniaus aukcionas. Jubiliejaus proga gražu prisimini pradžią 2007 – aisiais. Kokie įspūdžiai ir nuotaikos iki šių dienų išlikę iš pirmojo aukciono?

– Tiems, kam ši tema visai nežinoma, prašome praverti aukciono organizavimo virtuvės duris. Kaip viskas vyksta iki tol, kol renginio dalyviai susėda salėje?

– Kur gaunate darbų, kuriuos siūlote pirkėjams? Ar atneša patys žmonės? Kokie atrankos kriterijai?

– Gal prisimintumėt kokią nors ypatingą, įdomią darbo suradimo istoriją?

– Ar galima teigti, kad, jei darbas pateko į aukcioną, jis jau vertingas menine prasme, o kartu yra ir gera investicija?

– Norėtųsi klausti, kaip išmokti atskirti gerą meną nuo prasto, vertingą kūrinį nuo beverčio, bet ar šiuo atveju apskritai įmanomas koks nors patarimas?

– Aukcionas daug kam asocijuojasi su antikvariatu. Ar į aukcioną patenka šiuolaikinių menininkų darbų? Jei taip, tai kaip tai vyksta? Menininkai kviečiami, ar jie siūlosi?

– Kaip per dešimt Jūsų veiklos metų pasikeitė meno rinka ir pirkėjų poreikiai?

– Koks yra aukciono dalyvis šiandien, ko jis ieško, tikisi, kam teikia prioritetus, beje, kokio jis amžiaus? Jis dažniau kolekcininkas, investuojantis į meno rinką ar tiesiog žmogus, ieškantis gero pavienio darbo namams papuošti?

– Kiek populiaru Lietuvoje investuoti į meną ir kiek tai saugi investicija? Ar įvardintumėte autorius, į kuriuos būtų drąsu investuoti?

-O kokius Lietuvos menininkų vardus šiandien apskritai privalu žinoti kiekvienam save gerbiančiam lietuviui?

– Pastaruoju metu internetinė prekyba daro didelę įtaką visai rinkai, o ar ji kiša koją aukcionų rengėjams?

-Kada laikote, kad aukcionas pasisekė?

-Ačiū ir sėkmės ateityje.

Klausimus pateikė Rasa ŽEMAITIENĖ. Vilniaus aukciono archyvo nuotraukos

Rasa KUNCAITĖ. Indrės BAGDONĖS nuotraukos

„Šį indą įsigijau viename iš ne itin svarbių Anglijos aukcionų už palyginti nedidelę kainą. Norėčiau apie jį sužinoti kuo daugiau informacijos“, – rašo neprisistatęs „VŽ“ skaitytojas.

Dubuo iš „Kobalto servizo“

Įvertinimas: tai atvejis, kai pirkėjas už daiktą sumokėjo daug mažiau (90 svarų sterlingų ir 25 proc. aukciono komisiniai) nei iš tiesų jis vertas. Jei aukcione indas butų teisingai atributuotas, kaina būtų buvusi kelis kartus didesnė.

Menotyrininkė, antikvariato ekspertė Olga PROKOFIEVA ( FB – olgaprokofeva.com)