cdstyle--

C&D Style pristato: Vintažiniai STIKLO atradimai

1. Nuostabioji „Bicos“ kolekcija iš Portugalijos

Kolekcijos „Bicos“ taurėms, stiklinėms ir ąsočiams net nereikia „apsimetinėti“ vintažiniais. Juk pirmą kartą šios formos taurė buvo pagaminta 1901 m. stiklo fabrike „Marinha Grande“ Portugalijoje. Tuo metu ši taurė buvo stiliaus ir mados ikona, o šiuo metu tai aukštosios mados ir elegancijos etalonas.

Storas, kokybiškas stiklas ir išskirtinės spalvos šias taures leidžia derinti įvairiausios stilistikos serviruotėse ir interjeruose, pradedant nuo retro ir baigiant minimalistiniu. Suklysti tiesiog neįmanoma ir tuo pasirūpino šių indų kūrėjai, sukūrę juos tarsi amžinus.

Šiuo metu tokie indai yra gaminami Portugalijos porceliano gamykloje, kurios gyvavimo pradžią galima skaičiuoti nuo 1824 m., kai  Portugalijoje, Ilhavo mieste buvo įkurta porceliano gamykla „Vista Alegre“. Šios gamyklos prekės ženklas visą laiką išliko glaudžiai susijęs su Portugalijos kultūra ir pelnė neprilygstamą tarptautinę reputaciją. 2001 m. „Visa Alegre“ grupė susijungė su „Atlantis“ grupe ir tapo „Visa Alegre Group“. Šiandien ji puošia oficialius renginius Baltuosiuose rūmuose, daugelio šalių ambasadose, karališkuosiuose rūmuose.

Nebijokime spalvų, ypač jeigu stalą dengiame gamtoje. Spalvingi indai ir gėlių puokštės sukuria ypač lengvą, žaismingą ir smagią atmosferą. O storo stiklo indai dabar ypač madingi. Turėdami kažką iš praeities, jie drauge yra stilingi ir modernūs.

2. „La Roschere" romantiškosios bitės ...

Jeigu patinka vintažinis stilius, tai labai sunku atsispirti indams su bičių dekoru. Jaukumas, stilius, retro, kantri, XX a. vidurio modernas ir… XXI a. namai. Daug galimybių.  Tai – kolekcija „Abeille“, gaminama Prancūzijos gamykloje „La Roschere“, savo istorijos pradžią žyminčia tiesiog įspūdinga 1475 m. data. Todėl ir kolekcija  dvelkia nemaria Prancūzijos istorija. Joje dominuoja jau minėtos, bet nepaprastos bitės  – Napoleono Bonaparto simbolis, kuris buvo specialiai pasirinktas jo karūnavimui. Tuomet bitutės simbolizavo nemirtingumą bei prisikėlimą, ypač reikalingą naujos dinastijos pradžiai, o dabar jos tiesiog jaukumo ženklas. Stiklinės ir taurės su bitėmis galima atsirasti ant pusryčių stalo, o gali – ir ant prašmatniausių pietų. Kokybiški daiktai niekada ir nieko nesugadins.

3. ... ir laumžirgiai

Tegul Jūsų vaizduotė sklando kaip spalvingi laumžirgiai po kerinčius gamtos vaizdus. Kolekcija „Dragonfly“ pasakoja apie kasdienį prancūzų užmiesčio gyvenimą, karštas vasaros dienas ir neatsiejamą vyno kultūrą. Tai universali kolekcija, kuri puikiai tiks ragauti rožinį, raudoną, baltą vyną ar atsigaivinti vandens taure. Tai irgi gamyklos „La Roschere“ kolekcija,tarsi pratęsianti bičių temą ir tarsi pratęsianti vasarą.

Pirkdami indus ieškokime įdomesnių ir įvairesnių jų dekoravimo ornamentų - viskas kas neįprasta akiai gyvenimą padaro tiesiog spalvingesnį. Bičių ir laumžirgių kolekcijos tarsi sukurtos žaisti gyvenimą.

4. Kolekcija „Le Lyonnais“ lyg iš Florencijos renesanso

Jau minėtos Prancūzijos gamyklos  „La Roschere“ kolekcija „Le Lyonnais“ atgaivina XIX a. pabaigos Florencijos renesansą, kuriam būdingi ypatingi raštai bei puošnumas. Tačiau XXI a. šie stalo stiklo gaminiai įgauna visiškai naują, įmantraus ir dizaino prasmę. Ir vis dėlto, jie taip pat malonina vintažinio stiliaus gerbėjų akį ir suteikia galimybę derinti šiuos indus pačios įvairiausios stilistikos namuose. Dar daugiau fantazijos galimybių atveria jų spalvos. Nebijokime jų serviruodami savo stalus. Derinkime indus su gėlių puokštėmis, žvakių spalvomis, servetėlėmis ir turėsime ypatingą šventę akiai.

5. Iš „LSA International“ 1960 -ųjų

Gamykla „LSA International“ įsikūrė 1960-ųjų m. pabaigoje, kai interjere dominavo iš Art Deco išaugęs moderno stilius. Dizainerių kurti daiktai tapo vertingi ir madingi, indai – taip pat. Stilingi pirkėjai ieškojo kažko ypatingo, kūrėjai kažką ypatingo kūrė. Tas „ypatingas“ atkeliavo iki mūsų dienų. Jeigu būtų galima sukurti naują terminą, tai būtų galima pavadinti vintažine klasika. Ši pūsto stiklo rankomis puošta auksine juosta taurė iš išskirtinės prabangios kolekcijos „Celebratre“.  Grakštus siluetas ir elegancija – šventė akiai. Pagrindinis kompanijos biuras ir sandėlis yra Sunbury mieste, šalia Londono, Anglijoje. Šiandien įmonės tikslas: novatoriškas dizainas ir šiuolaikinė klasika; dekoratyvūs ir funkcionalūs gaminiai; patrauklios kainos dizainas, rankų darbo stiklo ir porceliano gaminiai. Bet šaknys – 1960- uosiuose.

6. Namų sužydėjimas

Niekas ir niekada neapsiėjo be vazų. Sunku kalbėti apie stiklą ir ignoruoti šį indą. Ieškodami spindinčių vintažo ženklų, stabtelėjome prie jau minėtos kmpanijos „LSA International“ vazų kolekcijos „Pleat“.  Nepaprastai graži ir stilinga rankų darbo kolekcija įkvėpta lietaus lašų grožio. Stiklinės vazos grioveliai išgaubia stiklą ir sukuria šlapio paviršiaus efektą, kuris ypatingai spindi. Kita vertus, forma lakoniška ir visai nepretenzinga. Lieka išsirinkti savo spalvą ir merkti gėles.

 

O štai ir visai kitokia tos pačios kompanijos vaza – žvakidė. Moderniai formai ir elegantiškam siluetui negali likti abejingų: pilkas stiklas atrodo nepaprastai solidžiai, o rankų darbo auksinis dekoras suteikia nepaprasto puošnumo. Ir vis dėlto čia galima justi praeities dvelksmą ir XX a. vidurio moderno gūsį.

7. „Mindy Brownes“ žvakidės - visiems skoniams

Namų jaukumas neįsivaizduojamas be aksesuarų, o tarp jų – ir žvakidės. Jos ne tik užpildo erdvę, bet ir padeda sukurti tam tikrą įvaizdį ar nuotaiką. Stabtelkime prie „Mindy Brownes“ prekinio ženklo, gimusio ir augusio ežerų širdyje, Vakarų Airijoje. Gamyklos dizaineriai įkvėpimo semiasi ne tik iš dabartinių tendencijų, tačiau ir iš šviesaus kaimelio, kuriame viskas ir prasidėjo. Šiandien „Mindy Brownes“ siūlo platų asortimentą šiuolaikinių ir tradicinių baldų, tamsios medienos antikinių stalų, pripildytų šilto medaus atspalvių, kėdžių padengtų išskirtiniais audiniais, klasikinio stiliaus interjero aksesuarų, ypač platų asortimentą subtilių šviestuvų ir smulkių namų dekoro detalių, tarp kurių ir žvakidės. Dauguma jų su metalinėmis detalėmis, dažnai sendintomis, vario ar žalvario spalvos, kas ir leidžia jose įžiūrėti praeities ženklus ir įtaką. Žinoma, neapsieinama be stiklo. Kartais paprasto, kartais imituojančio kristalus, bet visada puikiai suderinto su metalu.

stafordšyro indai

STAFORDŠYRO indai – romantiškai mūsų kasdienybei

stafordšyro indai

Sendaikčių turguose ar antikvariatuose dažnai akį traukia įvairių spalvų indai - raudoni, mėlyni, žali ar rudi. Gausiai, įvairiais motyvais (floros, faunos ar netgi siužetais) dekoruoti indai dvelkia prabanga, juolab kad ženklai kitoje jų pusėje atrodo irgi labai senoviški ir paslaptingi. Tačiau kaina – ką čia slėpti – palyginti nedidelė ir prieinama kiekvienam norinčiajam savo stalo serviruotę pakeisti kiek spalvingesne nei įprasta. Jei imsime tyrinėti šių spalvingų indų ženklus, rasime jų pačių įvairiausių ir iš skirtingų praeito ar netgi užpraeito amžiaus dešimtmečių. Tačiau galime beveik guldyti galvą, kad ant daugelio šių indų išskaitysime žodį „Stafordšyras“. Taigi tai „svečiai“ iš Anglijos. Bet įdomių žinių yra ir daugiau.

stafordšyro indai
stafordšyro indai

Į namus – po vieną, du ar tris

„Šiais indais susidomėjau gal prieš 15 m. ir pirkau juos po truputį labai nedidelėmis kainomis sendaikčių turgeliuose užsienyje ar vietoje.  Orientavausi į rausvo atspalvio indus (nors turiu ir keletą žalių bei dailų mėlyną, bet, deja, nepilną arbatos servizą) ir pamažu mano kolekcija pildėsi. Anksčiau lėkštė kainavo apie 3 -5 litus. Ir dabar galima rasti lėkščių po 1eurą, bet jau rečiau. Užsienyje šie indai pigesni nei Lietuvoje. Pavienės lėkštės ar puodeliai yra pigesni nei perkant, pavyzdžiui, po šešis. Tai jau laikoma nemaža servizėlio dalimi ir prašoma brangiau. Pigesnės yra sriubinės lėkštės, nes jos mažiau paklausios. Dubenėliai ir salotinės patys brangiausi. Sriubinių beveik nepasitaiko, grietinėlės indeliai ir cukrinės irgi prie brangesnių. Kai išseko kantrybė pirkti po porą daiktų, viename antikvariate nusipirkau servizą, kur visų dalių buvo po šešias: užkandinės lėkštės, didelės lėkštės, deserto lėkštelės ir puodeliai. Mokėjau 150 litų ir tai buvo palyginti nedaug, bet indai jau net neturi jokio ženklo, o tik įspaudą. Tai rodo, kad jie yra visai šių laikų gaminiai, tik pagaminti pagal senąsias tradicijas. Bet  man jie labai tiko pagal atspalvį”, – savo raudonosios kolekcijos istoriją pradėjo kaunietė Vilija Gustaitienė.

Stafordšyro indai kainavo skirtingai

„Taigi savo „servizą“ susikomplektavau pati iš skirtingų gamybos laikotarpių indų – daugiausia XX a. vidurio ar pabaigos. Tai tikrai ne „senasis Stafordšyras“ gamintas rankiniu būdu manufaktūrose. Tokio, sako, sunku rasti net ir Lietuvos antikvariatuose. Mano indai geriausiu atveju pagaminti fabrikuose, kurių istorija galbūt prasidėjo senųjų manufaktūrų laikais ir jie tiesiog yra Stafordšyro stiliaus. Jų dekoro siužetai, ženklinimas (kurį labai smagu tyrinėti) skiriasi, bet juos jungia bendras koloritas, stilistika, forma ir jie puikiai dera vieni prie kitų. (Aišku, tuo atveju, jei neturima ypatingų pretenzijų rinktis būtinai vienodo gamybos laikotarpio indus). Be to, man patinka jų kokybė – neskilinėja ir neblunka. Mano svečiai visada atkreipia dėmesį, kai jais serviruoju stalą. Taip, aš suprantu, kad mes tik žaidžiame prabangą, kad indai jau fabrikinės gamybos, bet vis tiek labai smagu juos turėti ir laikas nuo laiko papildyti kokiu nauju egzemplioriumi. Tiesa, yra pasitaikę ir keletas savo amžiumi prie šimtmečio artėjančių egzempliorių. Kadangi jie pavieniai, tai ir kaina vis tiek nebuvo didelė. Yra ir keletas tokios pat stilistikos indų iš kitų šalių, bet jie irgi puikiai dera prie angliškų“, – sakė moteris.

stafordsyras

Anglija, XX pab., firma „English Ironstone Tableware“. 1973 m. „English Ironstone Pottery Ltd“ tapo „English Ironstone Tableware“. Labai įdomus komerciškų įrašų derinys: „tinka mikro bangų krosnelei“ bei „ribota gamyba“.

stafordšyro indai
stafordšyro indai mėlyni

Puikus stalo akcentas - puošni rausvai raudona lėkštė su užrašu „The Peacock“ (povas), vaizduojanti labai populiarią XIX a. I pusės užeigą Anglijoje. Anglija, XX a. vidurys, firma „Grindley“, įkurta 1880 m. Mėlynų lėkščių dekoras jau kito siužeto, o pagamintos jiosirgi XXa. viduryje.

stafordsyro
stafordšyro indai

Ant stilizuotos lėkštės vaizduojama užeiga „The Copperfeld“. Prancūzija, XX a. I pusė, Lorraine, Luneville fajanso gamykla.

Menotyrininkės komentaras

Paprastai kolekcininkai surenka daugiau informacijos apie savo rinkinius, nei kiti meno mėgėjai. Esamas rinkinys puošnus ir gražus, įdomus savo ženklų įvairove. Manyčiau, rinkinys yra teisingai bei kryptingai rinktas – apima „seno angliško stiliaus“ stalo indus, pagamintus įvairių gamintojų. Įdomu tai, kad kai kur gamintojas tas pats, bet šiek tiek skiriasi ženklas. Galima palyginti gaminio masę, dekoro spalvą. Jei glazūra šiek tiek sueižėjusi, tai tikriausiai fajansas. Porceliano masė yra vientisesnė. Internete galima rasti informacijos apie konkrečias firmas ar fabrikus, jų istorijas, bandyti atsekti, pagal kokio dailininko paveikslą buvo dekoruotas gaminys. Tokių lėkščių vertė einant laikui kils, bet labai pamažu, nes jų buvo gaminama daug.

Stafordšyro porcelianas vienas – gamintojų daug

„Pavadinimas „Stafordšyro keramika“ apima labai plačios kategorijos terminą. Stafordšyras – istorinė ir geografinė Anglijos vietovė, kurioje XVII a. pradžioje susikūrusios pavienės dirbtuvės vėliau tapo didelės industrinės bazės dalimi. Ši teritorija apėmė šešias šiaurės Stafordšyro vietoves – Burslemą, Fentoną, Hanley, Longtoną, Stoką ir Tunstalį. Visos jos XX a. pradžioje tapo Stoko prie Trento miestu.

XVIII a. šioje teritorijoje įsikūrė pirmieji stambesni gamybos centrai Vedžvude, Spode ir Mintone. Bene svarbiausias įvykis Stafordšyro keramikos istorijoje buvo XVIII a. pr. vietinių puodžių pastebėjimas, kad pridedant pašildytų grūsto titnago miltelių į vietinio molio masę, gaunamas baltesnis, gražesnis kreminio atspalvio gaminys. Vėliau, apie 1900 m., titnagas buvo pakeista grūstais kaulų milteliais.

XIX a. keramikos gamintojai aktyviai telkėsi Aynslyje, Burleigtone, Doultone, Dudsone, Mintone, Murcrofte, Tvyforde, Vedžvude. O atsiradęs geležinkelis, paskatino kurtis naujas gamyklas Londone.

Pats terminas „Stafordšyro keramika“ dažnai asocijuojasi su nuo pat pradžių pradėtais gaminti mėlynais indais. Vieni žymesnių tokios keramikos pavadinimų yra „Spode“, „Royal Doulton“, „Wedgwood“, „Royal Worcester“, „Ridgway“. Aptikus šių gamintojų pavadinimą ant indų, būtų tikrai tikslinga pasidomėti jų verte (red. past.)

Stafordšyro indų temos

 

Taigi buvo gaminama daugybė panašaus porceliano su skirtingų gamintojų ženklais. Dekoras galėjo atspindėti kokį nors metų įvykį, žymėjo datą, nors pats gaminys galėjo būti pagamintas ir vėliau. Taigi ant indo pamačius įspūdingai seną datą nereikėtų manyti, kad tiek metų ir jūsų pirkiniui. O štai nespausdintas, bet tapytas ranka ženklas gali sufleruoti, kad dirbinys galbūt ir senesnis. Beje, dauguma gamyklų, išaugusių iš senovinių manufaktūrų, veikia ir dabar. Be to, atsirado ir visai naujų gamintojų, kurių gaminiai kartais jau neturi jokių ženklų. Jei rinkoje rasite tokių indų, tai reikš, kad jie galbūt net ir šio šimtmečio gamybos.

Dažnai diskutuojama, kokiu būdu indai taip gausiai dekoruoti. Tai vadinamoji perkeliamosios spaudos arba kitaip dekalkomanijos technika. Vaizdai buvo sukurti dailininkų bei išraižyti graverių metalo plokštėse, vėliau dengiami dažų danga ir spaudžiami popieriuje. Galiausiai perkeliami ant keramikos dirbinių,“ – pasakoja Nacionalino M. K. Čiurlionio dailės muziejaus taikomosios dailės rinkinių saugotoja, muziejininkė Rita Kišonienė.

Kolekcionuojant Stafordšyro porcelianą, muziejininkė pataria susitelkti į tam tikrą porceliano stilių, arba konkrečius gaminius – vazas, statulėles, lėkštes, ar į tam tikrą konkrečią formą, kad kolekcija įgytų vientisumo. Angliškos keramikos rinkiniai gali būti tokie pat skirtingi kaip ir kiekvieno kolekcininko interesai, todėl rekomenduotina atkreipti dėmesį į gerą kokybę ir retumą konkrečiame Stafordšyro keramikos rinkinyje.

Kaip Stafordšyro indai buvo dekoruoti iš pradžių?

Dekalkomanijos technika buvo išrasta Anglijoje XVIII a. viduryje. O viskas prasidėjo nuo varinės plokštelės. Kažkada jos graviravimas trukdavo iki 6 savaičių. Graveris specialiu įrankiu išraižo ant plokštelės norimą vaizdą su grioveliais ir taškeliais, kuriuose vėliau ir lieka dangos pigmentas. Kai piešinukas baigiamas, plokštelė pašildoma, paruošti specialūs dažai (naudoti įvairūs oksidai, suteikiantys norimus atspalvius – chromo oksidas žaliam atspalviui, kobalto – mėlynam, vario – rausvam) gerai į ją įtrinami. Ant plokštelės labai lygiai dedamas plonas drėgnas popierius ir ji pervoluojama presu, kad piešinukas gerai atsispaustų. Po to jis apkarpomas pagal gaminio formą, dedamas ant keramikinio indo ir kietu šepetėliu prispaudžiamas ir išlyginamas. Indas dedamas į šaltą vandenį, popierius nuimamas, o dažai lieka. Po to gaminį reikia išdegti žemoje temperatūroje. Tai atliekama prieš glazūravimą arba po jo. Degimas po glazūravimo indus ir paverčia ilgaamžiais.Tokia technika leido indus dekoruoti itin plonomis linijomis, perteikti ant jų subtiliausius piešinius. Tai buvo labai ilgas rankų darbas, užėmęs daug laiko. Štai kodėl senieji stafordšyro gaminiai turi didelę vertę. Nuo 1776 m. iki 1828 m. kobaltas buvo pagrindinė tokių indų spalva. Vėliau, nuo 1830 m. piešiniai tapo žali ar rožiniai, nuo 1845 m. – juodi ir šviesiai melsvi, o nuo 1852 m. rudi. Nuo 1848 m. technika ištobulėjo ir viename gaminyje jau buvo galima naudoti tris spalvas.

stafordšyro indai
stafordšyro indai
stafordsyro indai

Gražus kelių lėkščių rinkinys. Anglija, XX a. II pusė, firma „J. Broathurst & Sons since 1847“. Iki 1870 m. firma atstovavo karališkai keramikai Lugtone, o vėliau - Portlando keramikai Fentone. 1897 m. prie pavadinimo prisidėjo „& Sons”, dar vėliau prisidėjo „Ltd“.

stafordšyro indai

Anglija, apie XX a. vid., firma „Palissy“. Šio ąsotėlio dugne, greta ženklo, matosi ranka įrėžtas serijos numeris „36.“. Serijos numeriai byloja apie atsakingesnį požiūrį į keramikos gamybą.

stafordšyro indai
stafordšyro indai

1. Įspūdinga fajansinė salotinė tik iš išorės atrodo labai sena. Anglija, XX a., „Myot, Son & Company“.

2. Salotinė su pašto piešiniu ir įrašu „rankų darbas, W.N. Mellor“. Pagal senąsias tradicijas nuo 1828 m. gaminamas kokybiškas „Tudor Ware“ porcelianas. Anglija, XX a.pabaiga, Stokas prie Trento.

3. Vokietija, Metlachas firma „Villeroy & Boch“, įkurta dar 1748m. XX a. vidurio dubuo stilistikai primena anglišką porcelianą. Ši firma daug metų gamino angliškos stilistikos indus, dabar taip pat gamina prabangių indų linijas. Analogiška kaip ši salotinė ebay portale įkainota 30 eurų, o štai mūsų turguose ją galima įgyti už 5-8 eurus.

stafordšyro indai

Šio „Myot, Son & Company“ arbatos servizo lėkštės yra įdomios dėl retai aptinkamos formos. Jos pagamintos apie 1940 - 1960 metus.

stafordšyro indai
stafordšyro indai mėlyni
stafordšyro indai mėlyni
stafordšyro indai mėlyni

Rasa KUNCAITĖ. Nuotraukos Silvijos ŽEMAITYTĖS

Už pagalbą rengiant publikaciją ir identifikuojant ženklus dėkojame menotyrininkei Ritai KIŠONIENEI.

manekenas

MANEKENAI – mados pasaulio liudytojai

Žurnalo skaitytojams jau pažįstama fotomenininkė Ramunė PIGAGAITĖ, gyvenanti Frankfurte, toliau dalijasi savo daiktų radybų istorijomis ir nuotraukomis, kuriose neišvengiamai šie daiktai atsiduria. Šį kartą dvi istorijos, vienaip ar kitaip susijusios su mados pasauliu. O išsiskiria jos tuo, kad Ramunei netgi pavyko sužinoti, kam šie daiktai priklausė. Jai visada įdomu išgirsti įsigyjamų daiktų istorijas ir sužinoti kuo daugiau apie buvusius šeimininkus. Tai įkvepia.

manekenas

Mano jaukioji medinukė

Patalpa, į kurią mane pasikviečia Marius iš Kauno, yra daugiabučio namo rūsyje. Jos tikroji paskirtis man neaiški: tai nemažas, švarus kambarys, kuriame turbūt namo bendruomenė keldavo pokylius, susitikdavo aptarti bendrų reikalų, o gal ji buvo naudojama kaip šarvojimo salė? Tokios mintys pinasi galvoje, įžengiant į šį paslaptingą rūsį. Marius jame laiko savo senienas ir šįkart norėtų man parodyti kažką ypatingo, tai, kas, jo manymu, turėsią man tikrai patikti.
Ir tikrai apstulbstu: palei sieną kairėje kambario pusėje surikiuotos bene 20 medinių skrybėlių. Su bryliais ir be jų (tuomet jos labai panašios į iš samanų lendančius grybukus), vyriškų bei moteriškų, su spalvotomis žymomis ir be jų.
Puolu prie jų išties panašiai kaip miške prie grybų: imu, vėl padedu, pakeliu, pasigrožiu, renkuosi ir negaliu išsirinkti! Per didelis pasirinkimas – taip retai pasitaiko.
Noriu ir tos, ir tos, o geriausia – visų! Vyriškis stovi kitame kambario kampe. Stebi mane, turbūt kažką galvoja ir šypsosi. Gal yra net gerai nusiteikęs, kad pavyko nustebinti, nudžiuginti, ar pavyks parduoti. Pagaliau – išsirenku. Mano žavingoji medinukė puikiai tiks mano nuotraukoms.

O po to šį tą sužinau ir apie skrybėlaičių formų šeimininkę. Tai žinomo Lietuvos krepšininko Valdemaro Chomičiaus mama Sofija. Dabar, beje, sunkiai pasiligojusi. Ponia Sofija dirbo siuvimo fabrike „Mada“, vėliau vienos iš ateljė vedėja, kol ir pati susigundė kurti skrybėlaites. Taip jos namuose ir atsirado medinės jų formos. Daug formų – visokiems galvos dydžiams ir fasonams.

Tos formos rūsyje ilgai nestovėjo. Apie jas papasakojau tokiai pat kaip aš  sendaikčių liga sergančiai pažįstamai ir ji nupirko jas visas iš karto. Mano medinė skrybėlaitė gyvena pagarboje, meilėje ir visada primins man ponią Sofiją ir galbūt laikus, kai… skrybėlės buvo madingos.  

Noriu skrybėlės.

Nuostabusis manekenas

Meilės iš pirmo žvilgsnio taisyklė galioja ne tik žmonėms, bet ir daiktams. Buvo tamsus žiemos vakaras, kai pažįstamas iš Kauno, žinantis mano beribę meilę manekenams, atsiuntė skelbimą su labai lakonišku tekstu: parduodamas senas manekenas, atsiimti Vilniuje. Fotografijoje – vandeniu supiltas, įdaužtais pečiais, nudriskęs, bet sudrapiruotas lyg antikinė graikų skulptūra manekenas. Nuostabus! Meilė iš pirmo žvilgsnio. Meilė visiems laikams. Tikiuosi, manęs niekas neaplenkė ir šis grožis jau netrukus bus mano.
Jį atsiimti sutariame stoties rajone, šiek tiek nejaukiame kieme esančiose patalpose. Nedideliame, silpnos elektros lemputės apšviestame kambaryje į akis pirmiausia krinta įspūdingi teatro ar operos kostiumai, sukabinti ant senovinio stovo, šalia jų taip pat nuostabūs seni lagaminai, sukrauti į viršų siaurėjančia piramide. O mano antikinė puošmena stovi priešais apskritą, į sieną atremtą veidrodį. Ne dažnai, bet visgi taip pasitaiko, kad pamačius labai patinkantį seną daiktą, rodos, iš laimės galiu nualpti. Būtent taip jaučiausi tą akimirką, kai atsargiai, kad jo nesužeisčiau, paliečiau savo naująją puošmeną. Ne visiems tai suprasti…
Kaip ir visuomet tokiais atvejais, pasidomėjau daikto istorija. Šįkart ji buvo ypač liūdna, graudinanti ir verčianti pamąstyti, koks trapus yra gyvenimas ir kokie laikini svečiai mes šioje žemėje. Pasirodo, ši antikvarinė grožybė priklausė vilnietei dizainerei Vidai Šataitei, labai netikėtai praėjusių metų pabaigoje palikusiai šį pasaulį. Manekenas, kuriam tikrai ne viena dešimtis metų, tiesiog puošė jos studiją. O tie įspūdingi teatriniai apdarai ant senovinio stovo – tai dizainerės sukurti kostiumai operai „Karalius Everardas“. Taip jau nutinka, kad daiktai dar ilgai pragyvena savo šeimininkus, bet visada juos primena, jei tik yra kam prisiminti. Aš – prisiminsiu.
Šiandien manekenas apsigyveno mano miegamajame. Įgijęs mano pačios sukonstruotą ažūrinį metalinį sijoną, kamšytą baltomis džiovintomis hortenzijomis ‘Anabela‘, stovi jis prie mano lovos. O kas iš mano atrastų daiktų įveikia kelią iki šio kambario, niekada iš jo neiškeliauja.

manekenas

Ramunė PIGAGAITĖ Autorės nuotraukos

manekenas

Liūdnas vakaras klausant Bacho su manekenais

Pirmadienio vakaras, šaltas, lietingas ir nežadantis jokių dvasinių malonumų. Sėdžiu viena pustuščiame kambaryje ir spoksau į gražų tapetą, kuriuo jau gal kokį dešimtį metų negaliu atsidžiaugti. Tuščia ne vien kambaryje - mano vidus kaip iššluotas. Prisipilu taurę balto vyno. Netrukus ir ji tuščia.

manekenas

Gal pagelbės Bachas? Koncertas smuikui? Jis šildo ir vieną po kitos atveria dureles į mano atsiminimų pasaulį. Geriau.
Iš pradžių atsitempiu manekeną su vapsvos talija. Pastatau ant XX amžiaus pradžios stalelio kojos. Vienišos. Pirkau tik koją, nes viršutinę stalelio dalį prabėgęs laikas nusinešė su savimi. Keista, bet iki pat sendaikčių turgaus pabaigos ja niekas nesusidomėjo. Gal dėl vienatvės?.. Ji tampa mano prancūziškos gražuolės sudėtine dalimi. Dabar – geriau. Bet tik dabar…
Triskart perklausius tą pačią Bacho sonatą, manekenas man rodosi vis vienišesnis. Tai kas, kad su koja. Todėl atkeliauja dar vienas. Vyriškas, antikvarinis, šitas jau turi savo koją – originalią, medinę, primenančią senelės ažūrus. Įsigytas baisiame garaže, netoli Frankfurto. Dabar jie dviese. Tvirtai drauge. Bet šiame sustingusio laiko paveiksle veiksmo vis tiek trūksta.
Taip atsiranda trečias veikėjas. Manekenas iš bankrutavusios parduotuvės vitrinos, mano papuoštas senovine krikšto suknele. Atrodo, kad jis nenustygsta vietoje. Bėgti, bėgti iš čia ir negrįžti.
Paleidžiu jį. Sukraunu jam lagaminą, su kuriuo pati keliausiu į Lietuvą, uždedu senovinį katiliuką, skrybėlę, ant jos dar vieną – eik. Skrisk. Drauge su paukščiu skrisk…
… Iš šios kartu su Bacho muzika gimusios kompozicijos išskrido tik paukštis. Net rožės jo nesuviliojo. Išskrido pas penkerių metų berniuką, taip troškusį turėti savo paukštį, kad vaikščiodamas po mišką jis ieškojo jo plunksnų ir pats bandė tokį paukštį nusilipdyti.
Ir vyriškas manekenas iškeliavo. Didelėje dėžėje – į atrakcionų parką, kur daugiaveidės publikos žvilgsniai tęs jo gyvenimą: mat jis stovės pasakos apie siuvėją kambary.
Žiūrovų jam netrūks, bet Bacho jis turbūt pasiilgs. Kaip ir aš ilgiuosi jo. Manekeno.

Ramunė PIGAGAITĖ Autorės nuotraukos

vintažas

ŠVARCVALDO SLĖNYJE – vintažas ir iššūkiai

Ne, ne mes atrandame Birutę ULECKIENĘ – HUCK. Ji atranda žurnalą „Vintažo ženklai“ ir paskambinusi, nori sužinoti, kaip dažnai jis eina. Mat gyvena Vokietijoje ir sunku susigaudyti. Taip prieš porą metų ir susipažįstame. Tada jau žodis po žodžio ir paaiškėja, kam Birutei reikia žurnalo. Mūsų temos – jos temos, jos namų stilius, jos meilė. Dar po pusmečio kalbamės su Birute jau Marijampolėje, į kurią ji sugrįžta paviešėti. O štai visai neseniai mūsų bendraautorė fotomenininkė Ramunė Pigagaitė aplanko Birutę jos namuose netoli Baden Badeno miesto ir pagaliau mes turime nuotraukas. Tai, ko gero, ilgiausiai rengtas straipsnis.

Birutės namuose daug gražių dekoro akcentų. O kai kurie iš jų restauruoti netgi pačios Birutės. Skulptūrėlę matomą vidurinėje nuotraukoje Birutė įsigijo be rankos ir ilgai galvojo, kur tą trūkstamą ranką gauti. Lėlių rankos pasirodė per putnios ir netiko. Tačiau kartą ji rado medžiaginį pajacą su porcelianine galva ir rankomis. Viena pajaco ranka puikiai tiko prie skulptūrėlės. O štai arbatos lėlė kreolė ne tik labai sena ir labai įspūdinga, ji tarsi skleidžia kažkokią magišką ir net bauginančią energiją. Trys Birutės draugės visai nenorėjo su ja likti viename kambaryje nakčiai, sakė, jog baugina. O Birutė prisipažįsta, kad jos nebaugina niekas, o jau seni daiktai tai ir visai ne.

Meilės emigrantė

Birutės namai Vokietijoje, bet jau netoli Prancūzijos sienos, viename iš nuostabių Švarcvaldo regiono slėnių. Čia pašnekovė atsidūrė prieš 15 metų ir šypsodamasi pripažįsta, kad tikrai yra meilės emigrantė: ištekėjo už vokiečio ir išvažiavo gyventi į Vokietiją. „Tačiau aš pritarčiau kažkada perskaitytai minčiai, kad iki 50 metų norisi iš gimtinės išvažiuoti, o  po 50 – sugrįžti“, – svarsto pašnekovė ir, beje, ji ruošiasi tai padaryti. Sako, jog žada grįžti į savo mylimą Suvalkiją ir gyventi tarp savų. Vyras Reineris, kad ir kaip būtų keista, irgi sutinka Švarcvaldo slėnį iškeisti į Suvalkijos lygumas. Jam patinka Lietuvoje, žada auginti visokiausių gyvuliukų, veisti didžiuosius triušius ir surasti šio užsiėmimo bendraminčių.  Gyventi „tarp savų“ Birutei atrodo labai svarbu ir turbūt saugu. Gal todėl, jog emigracijoje turėta visokių patirčių. Patekus į nedidelę slėnio bendruomenę pripažinimo testą išlaikyti reikėjo – visi stebėjo, tyrinėjo ir vertino naująją kaimynę. Tačiau Birutė tikrai ne iš tų moterų, kurios gyventų rankas sudėjusios ir pasiduotų liūdesiui. Juolab, kad turėjo šalia ir gerą draugę – puikiai sutarė su anyta, nuostabia moterim. O kai jau ėmė ieškoti sau mielų veiklų, tai netruko ir rasti. Ir viskas per tą žingeidumą.

Restauracijos pamokos pas prancūzą

Mat pasižvalgiusi po prabangius antikvariatus, pamatė, kiek ten gražių ir ją viliojančių daiktų, bet jau kainos kainos… Kokia išeitis? Pasirodo, jog sendaikčių mugėse ir turguose ar tiesiog paprastesnėse parduotuvėse tokių daiktų irgi galima rasti, tik dažnai jų buklė prastesnė.  Reikėjo sugalvoti, kaip įsigyti visko pigiai, o padaryti taip, kad atrodytų brangiai.  Ir ką: kartais pats gyvenimas įteikia dovanų. Birutei tokia dovana tapo pažintis su  prancūzu antikvaru, kuris užsiiminėjo dar ir daiktų restauracija.  Moteris netruko įsiprašyti pas jį mokine ir uoliai du metus buvo šio meistro gizeliu. Per tą laiką be galo daug išmoko, sužinojo, patyrė paslapčių ir netikėčiausių atradimų. Pavyzdžiui, raudona spinta,  pasirodo, buvo nutepta jaučio krauju, saugančiu… nuo kirvarpų. Ar ne paslaptis? Tuo pačiu metu Birutė daug ką suprato ir apie žmonių poreikių skirtybes. Štai prancūzai visada rinksis kuo elegantiškesnį daiktą ir norės, kad po restauracijos visada liktų kuo daugiau autentikos, o vokiečiams svarbu, kad baldas būtų beveik kaip naujas, blizgėtų ir būtų masyvus. Pamokos šalia profesionalaus restauratoriaus Birutei padėjo išsiugdyti skonį, daiktų vertės suvokimą, įžvelgti daiktų tarpusavio dermę, stilių skirtumus. Tą metą ji prisimena kaip labai gražų ir prasmingą, suteikusį jai tarsi kitą profesiją. Nors daiktus iki šiol ji restauruoja tik sau.

Namų interjere – vintažas ir antikvariatas

Dar besimokant restauravimo, namai slėnyje ėmė pildytis vintažinių ir antikvarinių pirkinių, kuriuos darbšti lietuvė  ir kėlė savo rankomis naujam gyvenimui. Pamažu formavosi  savitas namų interjero stilius, kurį šiandien vienareikšmiškai būtų sunku ir įvardinti. Tačiau, kas įdomiausia ir pasitaiko gana retai, pas žmones, kurie mėgsta antikvariatą, Birutės namai neperkrauti ir labai jaukūs. Daiktai parinkti labai apgalvotai, puikiai dera tarpusavyje ir visi skaičiuoja solidų savo amžių. Jokio kičo, jokių padirbinių, jokių kompromisų su laiku. Tarp jų yra ir tokių, su kuriais Birutė niekada neatsisveikins, tai jos mylimieji. Pavyzdžiui, 1880 m. skulptūra be rankos, 1890 m. metų veidrodis su gipsatūra, kurią restauravo pati, arbatos lėlė iš vieno Prancūzijos blusturgio, lėlė kreolė  su visiškai autentiškais drabužiais ir keista energetika ir t.t.

Skiautiniai – žiemos terapija

Kitas Birutės pomėgis, atsiradęs irgi Vokietijoje – skiautiniai. Kai kurie jų sukurti netgi iš kaimynų sudovanotų drabužių. Vieni jų keliavo kaip labdara į Lietuvą, o tie, kurie seniai buvo „išėję iš mados“, bet iš labai gerų audinių, atgimė antram gyvenimui skiautiniuose. Beje, Birutės vyras Reineris, kartais juokaudavo, ar tik jo marškiniai nepateko į skiautinius. „Ir tai tikrai nebuvo nepagrįstos prielaidos, visko gi nutinka“, – juokiasi pašnekovė. Taigi taip moteris susikūrė sau darbo ir žieminę skiautinių meditaciją. Siuvo juos tik rankomis, kad žiemą juos siuvant būtų galima užsikloti ir būtų tiesiog šilta. O kai Birutė suorganizavo savo skiautinių – paveikslų parodą, kaimynai tapo dar draugiškesni, sveikinosi pirmieji, nes visi pažinojo naująją kaimynę kur kas geriau nei ji juos. Dar labiau santykiai sušilo, kai slėnio terasose Birutės sukurtas sodas vieno žurnalo skelbtame konkurse  užėmė septintą vietą iš 960 ir pakliuvo į spaudą. Žinoma, kad apie tai parašė dar ir miestelio laikraštis. Kaimynams liko pripažinti lietuvės talentus ir galutinai priimti į savo nedidelę bendruomenę.

Atgal į Tėvynę?

Na, o šiandien jos išpuoselėto slėnio terasos klesti, namų interjeras įgavęs turbūt baigtinį svajonių vaizdą, kaimynai seniai pripažino sava, o Birutė… planuoja kelti sparnus ir keliauti į tėvynę. Galima tik numanyti, kad viename gražiausių pasaulio kampelių labiausiai jai pritrūko veiklos. Moteris, kuri kai kuo tokia panaši į Izabelės Aljendės romanų herojes, negali tiesiog sėdėti ir gėrėtis savo kūrybos vaisiais. Jos pašaukimas – nauji projektai, iššūkiai ir galbūt… poreikis įveikti sunkumus. Todėl paklausta, koks jos svajonių namas Lietuvoje jos laukia ji tik šypteli: „Taigi dar nepastatytas, bet būtinai bus su antikvariniais baldais viduje. Turiu jų pilną rūsį“.  Ir tikrai aišku, kad viskas įvyks pagal jos planą. Nepaisant nieko.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ. Ramunės PIGAGAITĖS ir pašnekovės archyvo nuotraukos.

sriubine vintazas

SRIUBINĖS – neskubaus gyvenimo akcentas

Jei šiais laikais namuose ir yra sriubinės, dažniausiai jos rymo už indaujos stiklo durelių, nes skubėjimo pilname gyvenime atrodo keista išvirtą sriubą, užuot pylus tiesiai į lėkštę, dar perpilti į kitą indą. Bet anksčiau viskas buvo kitaip. Sriubinės atsirado tada, kai virtuvė buvo gana toli nuo valgomojo ir reikėjo patogaus indo sriubai tiekti, kuris dar negadintų ir gražiai serviruoto stalo vaizdo. Vis dėlto ir dabar graži sriubinė gali suteikti pietų stalui iškilmingumo arba net būti panaudota ne pagal tiesioginę paskirtį – daug ką patogu laikyti giliame inde su dangčiu.

Prarasta sriubinės prasmė?

Namuose, kur maistą į stalą patiekdavo tarnai, sriubinė atsirado dėl patogumo – nepribėgiosi su kiekviena lėkšte atskirai, kai ponai laukia, juolab į švarų valgomąjį neneši aprūkusio puodo. Tais laikais maistas dar buvo gamintas ant tikros ugnies.

Dabar sriubinė tarsi ir neteko prasmės – valgome vos už kelių žingsnių nuo viryklės, tad išsitraukiame ją dažniausiai tik su šventiniu servizu iškilmingesniems atvejams. Gana netikėta, bet kai jau sriuba atsiduria tame inde ir iš jo išpilstoma į lėkštes, beveik visi nustemba, kad maisto skonis kur kas geresnis. Tai itin pastebima tais atvejais, jei svečiuojamės namuose, kurių šeimininkės pamena prieškario laikus – jos žino, kad supjaustyti žalumynai į sriubą dedami tik supylus ją į sriubinę. Po gaubtu dangteliu sriuba galutinai subręsta ir atidengus pasklinda puikus kvapas.

sriubine antikvariatas

Sriubines vertino imperatoriai

Manoma, kad sriubinės pradėtos naudoti XVII–XVIII a. sandūroje Prancūzijoje, kai stalo serviravimas pradėtas laikyti žmonių turtingumo požymiu. Tuo metu tapo reikšmingi ne tik išskirtiniai patiekalai, bet ir jų pateikimo ritualas bei bendras stalo įspūdis.

Itin dažnai sriubinės naudotos jau XVIII a. pabaigoje, kai net patys iškilmingiausi pietūs neapsieidavo be sriubos ar sultinio. Didelė sėkmė antikvariatuose rasti XVIII a. sriubinę – dekoras turtingas, kaip visų to meto indų, tačiau nėra perdėtas, todėl atrodo skoningas ir šiuolaikiniam žmogui.

Prie sriubos išpopuliarinimo gerokai prisidėjo imperatorius Napoleonas Bonapartas. Jam buvo padovanotas pietų servizas, kurio lėkštės išdekoruotos jau pasiektų ir dar būsimų jo pergalių scenelėmis. Imperatorius su malonumu ištuštindavo sriubos lėkštę, kad dugne pamatytų piešinį, nors tuomet ir buvo priimta dalį maisto palikti. Imperatoriaus pavyzdžiu tuojau pasekė dvariškiai ir sriuba neregėtai išpopuliarėjo ant visų prabangių stalų, jau ir taip lūžtančių nuo patiekalų gausybės.

Gana greitai sriubinė tapo gražaus gyvenimo atributu visoje Europoje. O indų gamintojai linksminosi kaip tik galėjo. Štai zuikio formos sriubinėse virėjams buvo siūloma tiekti ragu, moliūgo formos sriubinėse – trintas sriubas, žuvies formos – žuvienę.

Rusijos valdovė Jekaterina II užsisakė sidabrinę karo laivo formos sriubinę ir taip per užsienio pasiuntinius simboliškai pademonstravo pasauliui savo ketinimą sustiprinti jūrų laivyną, ką gana greitai ir padarė. XX a. pradžioje sriubinės dar buvo gana plačiai naudojamos – jos stovėjo ne tik ant turtingesnių žmonių, bet ir ant įvairių armijų karininkams padengtų stalų.

Iš pradžių sriubinės buvo specialūs atskiri indai, o ne tam tikrų rinkinių dalis. Vėliau pradėta gaminti po sriubinę kiekvienam pietų servizui, tad turtinguose namuose jų atsirado nemažai. Senas tradicijas išlaikiusioje Anglijoje moteris iš geros šeimos ir dabar gali nuoširdžiai nustebti, kad visas sriubas pilate į tą pačią sriubinę. Dar labiau ji nustebtų, jei tokio indo namuose iš viso nerastų.

Praktinė sriubinės nauda

Ką tik išvirta sriuba tampa skanesnė, kai kiek pravėsta, todėl supilta į specialų indą ji neabejotinai įgyja geresnį skonį. Štai kodėl sriubinės, prieš supilant į ją sriubą, nereikia pašildyti, kaip, tarkime, lėkštes antrajam patiekalui.

Daug kam kyla klausimas, kiek asmenų turi pietauti, kad ant stalo jau vertėtų statyti specialų sriubai skirtą indą? Gurmanai gali taip elgtis net būdami dviese, šiaip yra manoma, kad sriubinė ant stalo būtina susirinkus 6 svečiams, bent jau taip rašoma kai kuriose etiketo knygose.

Ant stalo sriubinė statoma pati paskutinė, kai jau sudėtos lėkštės ir įrankiai. Samtis šiame inde laikomas tik tuomet, jei dangtelyje yra speciali anga rankenai. Jeigu angos nėra, samtis dedamas į lėkštę, kuri pastatyta šalia.

Šiais laikais sriubinė suteikia stalui iškilmingumo, tačiau išskirtinė gali būti ne tik proga, bet ir patiekalas. Pavyzdžiui, pietums yra išverdama retesnė ar prabangesnė sriuba – supilta į sriubinę, ji iškart kelia smalsumą ir parengia būsimam malonumui. Ilgainiui ji gali tapti ženklu, kad namiškių laukia kažkas ypatingo.

Įdomu tai, kad dabar sriubinės naują gyvenimą įgyja užmiesčio sodybose. Nelabai pasigendamos namuose, kur virtuvė sujungta su kambariu, kuriame valgoma, užmiestyje jos įgyja prasmę – patogu nunešti iki stalo sode, dangtelis saugo nuo vabzdžių. Puikiai tinka ne tik sriubai, bet ir troškiniams, salotoms, kompotams, vaisų desertams.

Sriubinės būna ne tik tradiciškai apvalios, bet ir ovalo bei kvadrato formos. Jei savo kolekcijoje turite įvairių, galima ant stalo dėti kelias – puikiai tiks įdėti net karštas bulves ar kitokį garnyrą. Iškilmingiems pietums su balta staltiese tai gal ir netiks, tačiau lauke ar verandoje užmiestyje galima sukurti labai tikrovišką Prancūzijos kaimo vaizdą. Vasara tam pats metas.

sriubine antikvariatas
sriubine antikvariatas

Parengė Liucija SABĖ. „VŽ“ archyvo ir Jurgitos MAŽEIKOS nuotraukos

sendaikciu turgus

PARYŽIAUS SENDAIKČIŲ TURGUS: kam lobių paieškos, o kam jamais, jamais, jamais*

Kiekvienąsyk, kai išlipu Gare du l’ Est, prisimenu dar 1980 – aisiais prancūzų kalbos mokytojos pasakytus žodžius: „Ir kai atvyksite į Paryžiaus traukinių stotį, mokėsite paklausti…“ Ar buvo galima tuo patikėti? Šįkart man nereikia nieko klausti, nes perone jau iš tolo moja mano draugė Rasa, Paryžiuje taip pat puikiai besigaudanti kaip ir Vilniuje. Rasa – la Parisienne. Kaip gražiai prancūziškai skamba žodis paryžietė…

sendaikciu turgus paryzius
sendaikciu turgus paryzius

Aš labai jaudinuosi ir strykčioju nuo kojos ant kojos, o kartu su manimi šokinėja ir mano tuščias didelis lagaminas. Draugė stebisi, kodėl aš atvykstu su tuščiu lagaminu ir kam man jis reikalingas turguje, mat atmetu jos pasiūlymą, palikti jį bute. „Negali žmogus žinoti“, – atsakau jai.
Iš vienos metro linijos persėdame į kitą, ilguose požeminiuose tuneliuose bei traukinių vagonuose žavimės koncertiniais gatvės menininkų performansais, kol pagaliau išeiname į šviesą. Prieš mane – ilga, šurmuliuojanti gatvė. Šis momentas man pats brangiausias prieš kiekvieną turgų: medžioklės pradžia, viltis ir jaudulys.

Netrunku ir su pirmomis prekėmis: balto porceliano rankenėlės. Keturios. Imu. Pardavėjas pamoja ranka ir parodo visą jų dėžę. Tas keturias grąžinu. Imu kitas. Šešias. Ir vieną juodą. Bus žiedui akis. Merci. Au revoir.**
Ant kito stalo – didelė medinė žvakidė. Ji gali būti koja mano manekenui. Ar ne? Gal. Imu. Rasa atokiai, bet kantriai trepsi, nes apsirengusi visiškai netinkamai turgaus dienai. „Ne, nešalta, – sako ji, – pakentesiu. Juk neilgai mes čia“.
Veidrodis, lėlė, krėslas. Trumpą akimirką įsijungia mąstymas: kaip aš tai parsivešiu traukiniu? Bet… prie kito stalo aš jau matau nuostabų XIX a. rėmą, kurio man, žinoma, reikia tiesiog verkiant. Imu.  Aš plepu, deruosi, azartas kyla,  dėkoju mintyse savo prancūzų kalbos mokytojai už įkaltą gramatiką. Gailiu šąlančios draugės, siūlau jai savo lietpaltį, įkalbu ją manęs laukti kavinukėje. Galiausiai „Top Sport“ kavinėje – ir aš. Su krėslu, rėmais ir pilnutėliu lagaminu.
Nelabai kas į ką čia kreipia dėmesį, visi panirę į savo atradimus. Elegantiška, pagyvenusi dama per padidinamąjį stiklą tyrinėja savo laimėjimus, du sicilietiskai atrodantys vyrai stovi prie baro, spoksodami į palubėje pakabintą ekraną, kuriame pasirodo ir greitai dingsta laimingi skaičiai. Mes irgi nusiperkame porą loterijos bilietų, nors aš gerai žinau, kad mano loterija vyksta už kavinės durų.

sendaikciu turgus paryzius
turgus sendaikciu
sendaikciu turgus paryzius

Po karštos kavos puodelio aš ir vėl savo stichijoje: ieškau paslėptų tarp šiukšlių lobių. Ir vis randu. Kaip ir tą staliuką – maišą, į kurį, kaip paaiškino pardavėjas, damos susidėdavo papuošalus bei kojines, kad jų nereikėtu mesti ant žemės. Tai pasakodamas, jis nuo kaklo nusiima karolius ir elegantiškai nusimauna kojines. Prašome – iliustravimas. Ach, tas Paris!
Po truputį ir mane apima nuovargis, sugrįžta kažkur pasimetęs logiškas mąstymas: o kaip aš viską parsivešiu? Kaip prasižengęs vaikas sliūkinu į „Top Sport“ kavinę. Mano draugė teištaria viena žodį, bet pakartoja jį tris kartus. Ir jis skamba kaip nuosprendis: Jamais, Jamais, Jamais. Ji daugiau niekada niekada niekada neis su manimi į turgų Paryžiuje.
Aš vis dar esu prasikaltęs vaikas, tik dabar jau su krėslu ant pečių ir nepajudinamo sunkumo lagaminu, ant kurio pamautas istorinis rėmas. Mano draugė – su mano krepšiais abiejose rankose. Lyg  ir viską paėmėme. Tylėdamos slenkame autobuso link, vis sustodamos pailsėti, nes krėslas spaudžia pečius ir rankas. „Gal man jį palikti tiesiog gatvėje?“ Tuo metu rėmas, nučiuožęs nuo lagamino, įskyla. Bet pagaliau mes autobuse. Aš sėdžiu ant savo krėslo ir visas tris valandas kelio esu atrakcija vaikams. Tylim.

Per tą ilgos kelionės tylą turiu laiko apmąstymams. Ir labiausiai mane stebina milžiniškas kontrastas tarp miesto elegantiškų antikvarinių parduotuvių, išpuoselėtos, įgimtos estetikos bei grožio pajautimo ir to tikrai vietomis purvino ir vulgaraus turgaus. Ir tikrai ne kiekvienas gali ryžtis maudytis purve, tikėdamasis iš jo ištraukti lygiai tokius pat perliukus kaip gražiuosiuose antikvariatuose, tik už daug daug mažesnius pinigus. Jų iš pirmo žvilgsnio tikrai nesimato. Turi eiti, knisti, žiūrėti peržiūrėti, kol galiausiai nusiperki tai, ko negali ir tikėtis. Tai – lobio paieškos ir radybos. Bet joms reikia tam tikro pamišimo, manijos, dar uoslės ir patirties. Antraip tai būtų visai visai neįmanoma.

Jau kita rytą mano draugė Rasa sugalvoja, kaip mano turtą nugabenti į Vilnių. Ji nieko, visiškai nieko, nei vieno prancūziško perliuko, neleidžia palikti prancūzams jų gatvėse. Rasa, mon amour!***

sendaikciu turgus
sendaikciu turgus paryzius
paryziaus sendaikciu turgus
sendaikciu turgus paryzius
sendaikciu turgus paryzius
sendaikciu turgus paryzius
sendaikciu turgus paryzius

*Niekada, niekada, niekada.

**Ačiū, iki pasimatymo.

***Mano meile.

Ramunė PIGAGAITĖ. Autorės nuotraukos

bulis

A. Š. BULIS – prabangiausias iš prabangiausių

Lietuvoje, vietose, kuriose prekiaujama antikvariatu, meiliai minimi „buliukai“ – itin puošnūs senoviniai baldai ar laikrodžiai. Jie tarsi ir turėtų būti Andre Šarlio Bulio (André-Charles Boulle) dirbtuvių gaminiai, tačiau tikriausiai yra tik seni šios stilistikos dublikatai. Mat tikraisiais A. Š. Bulio dirbtuvių šedevrais tegali pasigirti garsūs pasaulio muziejai ir kolekcininkai, kuriems itin pasisekė. Šiuo metu tikrųjų šio menininko gaminių netgi neleidžiama išvežti iš Prancūzijos.

Karūnuotų užsakovų eilė

A.Š. Bulio kurti baldai dažnai atrodo taip, tarsi būtų gaminti ne kokiai nors funkcijai atlikti, o tiesiog papuošti interjerui – dauguma jų atrodo tarsi brangenybėms skirtos dėžutės. Tačiau neapsirikime, būtent šis meistras sugalvojo ir itin praktišką baldą – komodą.

Sumaniojo prancūzo baldai gniaužė kvapą išskirtine puošyba, tad visos Europos karūnuotieji užsakovai nemurmėdami laukdavo eilėje. Prie tokio populiarumo nemenkai prisidėjo ir tai, kad A.Š. Bulis buvo oficialusis karaliaus Saulės – Liudviko XIV  baldininkas, gyvenęs pačiame Versalyje. Ar reikia stebėtis, kad meistras nespėdavo suktis ir todėl dažnokai mažesni ar ne tokių svarbių asmenų užsakymai įtartinai „užsimesdavo“?

Iš  nugyventų 90m. net 60 jų A. Š. Bulis dirbo tiesiogiai Prancūzijos karaliui, bet visoje Europoje praktiškai nebuvo monarcho, neužsisakiusio iš A.Š.Bulio bent jau mažos spintelės. Tačiau dar dažniau  užsakinėti rašomieji bei konsoliniai stalai, stovai laikrodžiams bei žvakidėms ir, be abejo, sėdėti bei gulėti skirti baldai. Pastarieji buvo ne tokie novatoriški kaip spintos ir spintelės, bet ir juose tuomečių monarchų mėgto baroko detalių buvo gausu.Žymusis baldininkas sukūrė savitą stilių ir ištobulino ne tik dizainą, bet ir dekoravimo techniką, įgudo tam  naudoti įvairiausias retas medžiagas. Jis buvo asmenybė ir inovacijų savo srityje kūrėjas, tad iki šiol išlikusi jo šlovė yra tikrai pelnyta.

Dar A.Š.Buliui gyvam esant atsirado daugybė jo mėgdžiotojų bei išplito terminai „Bulio dekoras“, „Bulio interjeras“ –meistro vardas tapo pačiu tikriausiu prekės ženklu, su kuriuo sėkmingai prekiauta brangiausiais ir išskirtiniais baldais bei interjero detalėmis. Vėliau tai tapo bendriniu žodžiu, kuriuo nusakoma tam tikra stilistika, nebesiejama su A. Š. Bulio dirbtuvėmis ar kūrybos laikotarpiu.

Novatoriškumas ir išskirtinumas

A.Š. Bulį galėtume pavadinti ir bene pirmuoju interjero dizaineriu. Jis pats  apžiūrėdavo patalpas ir projektuodavo bei pagamindavo visus baldus, kurie ten buvo reikalingi, atsižvelgdamas į paskirtį, plotą ir šeimininko poreikius.  Jis siekdavo patalpoje esančių daiktų harmonijos, tad netgi ėmė keisti tuomet įprastą baldų konstrukciją.

Taip, pavyzdžiui, atsirado spintų bei spintelių, ant kurių korpuso  viršaus tvirtinamos durelės, vietoje anksčiau įprastų įstatomų durų, kai matydavosi visa baldo konstrukcija. Tarkime, jei spinta buvo horizontaliai padalinta į kelias dalis, tai fasade šitaip ir matydavosi, nes durelės būdavo įleidžiamos į kiekvieną dalį atskirai.  Mat iki tol baldus dažniausiai   projektuodavo architektai, vadovaudamiesi ta pačia tradicija, kokia taikoma pastatams – konstrukcija nėra slepiama, detalės ją tarsi dar išryškina. A. Š. Bulis pirmasis baldų gamyboje atsisakė architektūrinių principų.

bulis

Štai kodėl sumaniajam meistrui viską pridengus vientisomis durelėmis,  baldai tapo tarsi plokštesni bei  grakštesni, nes nebesimatė ne tik perskyrimų, bet ir jų rėmo. A.Š. Bulio dirbtuvių baldai  muziejų salėse dažnai atrodo lengvi ir  perdėtai puošnūs.  Mat išties dauguma jų gaminti būtent nedidelio ploto  privatiems kambariams – miegamiesiems bei kabinetams, kuriuos puošdavo daugybė prabangių detalių, o sienos būdavo dengtos šilko audiniu. A.Š. Bulis akivaizdžiai patobulino ir baldų dekoravimo techniką, naudojo tam daugybę iki tol nenaudotų ar retainaudotų medžiagų.  Dar viena šio meistro inovacija – baigiamo gaminti baldo pažeidžiamos vietos – spynos, kraštai ir kojelės būdavo padengiamos graviruotos ir auksuotos bronzos detalėmis – ormolo* technika. Tad papildomas grožis turėjo labai praktišką prasmę.

Bulis baldus dekoravo tarsi paveikslus

A.Š.Bulio baldai pasižymėjo taisyklinga beveik idealiai stačiakampe forma, prabangiu dekoravimu, panaudojant marketri* ir intarsijos* technikas, inkrustacijomis auksu – pike* technika. Pastarajai naudota auksinė viela, kurios gabalėliai sukalami tam tikru raštu, o paskui kyšantys galiukai nupjaunami ir nugludinami taip, kad liktų tik aukso taškeliai. Visa tai padėdavo sukurti ypatingą  piešinio „gilumą“.

Meistras dažnai pasirinkdavo ir visiškai neįprastus ornamentus ar piešinius, mat buvo tikras menininkas, mokėjo piešti, tapyti ir kurti graviūras.  Dar vienas išskirtinis A.Š.Bulio kūrybos bruožas – daugeliu atvejų visai plokščias ar beveik plokščias fasadų dekoras, atsisakant iki tol labai būdingų atsikišusių skulptūriškų puošmenų.

Charakteringas ir inkrustuotas* šviesesnės medienos rėmelis tamsios medienos balde arba lygiagrečios  linijos iš dramblio kaulo, vėžlio kiauto arba perlamutro, taip pat kuriančios rėmelio vaizdą. Fasado rėmelio viduje pateikiamos intrasi* technika atliktos kompozicijos.

Amžininkus ir konkurentus ypač stebindavo balduose paliekamos visiškai nedekoruotos juostos, mat taip A.Š.Bulis griovė tuometinius grožio kanonus. Juk bet koks gaminys baroko epochoje, taigi ir baldas, buvo vertinamas pagal įdėto darbo kiekį, o jei kuriame nors plotelyje darbo neįdėta, vadinasi, ta vieta yra tiesiog neužbaigta. Tačiau šiam meistrui tai nerūpėjo.

Bulio giminės dinastija

bulis

Andre Šarlis Bulis (André-Charles Boulle) (1642-1732) užaugo šveicaro, remiantis kitais šaltiniais, vokiečio arba prancūzo staliaus šeimoje. Jo tėvas Johanas Boltas buvo geriau žinomas slapyvardžiu Žanas Bulis. Jo dirbtuvėse vėliau darbavosi keli sūnūs, tačiau vienintelis Andre Šarlis savo vardą įrašė į baldininkystės istoriją.

Tikėtina, kad painiava dėl tėvo  kilmės atsirado todėl,  kad  XVII a. valstybių sienos dėl vykstančių karų nuolat keitėsi. Todėl kai kur netgi nurodoma, kad Andre Šarlis Bulis yra kilęs iš Flandrijos. Išties jis tik 3 m. ten mokėsi ir būtent  toje šalies dalyje, kuri atiteko Prancūzijai po karo su Ispanija.

Kad ir kaip ten būtų, būsimasis karaliaus baldų meistras gimė Paryžiuje. Tai įvyko vos metais vėliau, nei penkiametis Liudviko XIII sūnus buvo paskelbtas Prancūzijos karaliumi. Liudvikui XIV priklauso vienas karaliavimo rekordų – 72 metai. Manoma, kad būtent tai,  kad jį 1672 m. pasamdė monarchas, ir nulėmė A.Š.Bulio šlovę.  Mat gabių baldininkų tuomet buvo ir daugiau, kai kurie taip pat turėjo savo dirbtuves su samdomais darbuotojais. A.Š.Bulis dar prieš pradėdamas vadovauti karaliaus baldų dirbtuvėms, samdė 40 meistrų.

Trisdešimt penkerių metų meistras, pradėjęs sėkmingą karjerą karaliaus baldų dirbtuvėse, vedė Anne-Marie Leroux. Jiedu susilaukė 7 vaikų ir net 4 sūnūs vėliau tęsė šeimos verslą. Tačiau Philippe (1678-1744), Pierre Benoit (1680-1741), Andre-Charles II (1685-1745) ir Charles-Joseph (1688-1754) palyginti neilgai pergyveno savo ilgaamžį tėvą.

Sūnūs  perorganizavo gamybą, siekė jiems dirbusių meistrų specializacijos ir tai s padėjo sutrumpinti užsakymų atlikimo terminus, padidinti darbo tempus, išlaikant aukštą kokybę.

A.Š. Bulis, net 60 metų vadovavęs  baldų dirbtuvėms „ManufactureRoyale de Meub’es de la Couronne“, pats dažniausiai gamino spintas ir komodas bei kūrė dekoro piešinius. Be jokios abejonės, tuomet jis buvo, kaip dabar pasakytume, prabangių gaminių  veidas bei vardas.

Bulis - meno kolekcininkas

Išmokęs amato pradmenų iš tėvo,  A. Š. Bulis iškeliavo į Flandriją, kur tuo metu buvo daug pinigingų užsakovų, todėl sparčiai vystėsi dailieji amatai bei klestėjo menas. Geriausių tenykščių baldų meistrų dirbtuvėse besiformuojantis kur kas santūresnis  „flamandų barokas“ padarė didžiulę įtaką jaunam ir talentingam Andre Šarliui bei visai jo tolesnei kūrybai.Vaikinas trejus metus mokėsi piešimo, tapybos, graviūros ir pirmuosius pinigus, kiek žinoma, užsidirbo būtent iš meno, o ne iš baldų gamybos. Tad neatsitiktinai jis visą gyvenimą  buvo aistringas meno kolekcininkas ir, nepaisant didelių uždarbių, būdavo nuolat paskendęs skolose.Kolekcionavimas buvo didžioji A.Š.Bulio aistra. Jis visiškai nesugebėjo atsispirti norui dalyvauti meno aukcionuose, kur panaudodavo iš baldų užsakovų gautus avansus, o paskui turėdavo sunkumų pirkdamas darbui  reikalingas medžiagas. Aistra ilgainiui tapo manija, nuo kurios jau nebuvo galima išgydyti. Baldų meistras karštligiškai kolekcionavo piešinius, graviūras, paveikslus ir kitus meno dirbinius.Kolekcijos turėjo būti įspūdingo, mat skaičiuojant 1720 m. įvykusio gaisro nuostolius, kuomet pražuvo A. Š. Bulio cechai su visa įranga ir ruošiniais, medžiagų atsargomis bei jau pagamintais baldais, minimi ir meistro salone buvę 48 Rafaelio piešiniai bei Mikelandželo skulptūrų modeliai.  Tad geru kolekcininko skoniu bei menine nuojauta galime neabejoti. A.Š. Bulis mirė po šio gaisro tepraėjus 12 m. supamas šlovės, stiliaus pasekėjų bei mėgdžiotojų ir slegiamas didelių skolų. Kalbėta, kad šeimą persekiojo pikta lemtis, mat skolose vėliau mirė ir trys jo sūnūs. 

Komodos - Bulio vizitinė kortelė

Komodos A.Š.Bulio kūrybos laikotarpiu buvo visiškai naujas baldas, mat iki tol prabangūs drabužiai buvo laikomi skryniose arba spintose. Mat dar XVI a. atsiranda ištraukiami stalčiai kabinetų balduose. Jie buvo labai patogūs, todėl kilo mintis patobulinti ir skrynias.Žinoma, kad Prancūzijoje komodos (commode-patogus) pradėtos naudoti 1694 m., tačiau pats pavadinimas imtas vartoti tik 1700 m. Manoma, kad pirmąsias komodas sukūrė A.Š.Bulis ir dekoruodavo jas variu bei vėžlio kiautu.

Dekoravimo technikos Bulio balduose

Pike vadinama dekoravimo technika, panaudojant aukso ir sidabro vielą, padeda sukurti medienoje mezginius primenančius raštus iš metalo taškelių.

Ormolas – reljefinės detalės iš auksintos ir graviruotos bronzos, skirtos ne tik puošti, bet ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamas baldo dalis.

Inkrustacija – medinių gaminių puošyba, kitos medžiagos (kaulo, perlamutro, akmens, metalo) plokšteles įterpiant į medieną ir sulyginant paviršių.

Intarsija – inkrustacijos rūšis, kai į vienokį medį įtaisomas kitoks medis. Paprastai derinamos šviesesnio ir tamsesnio atspalvio medienos. A.Š.Bulis iš pradžių ir kūrė dekoratyvias kompozicijas šiuo metodu, be kitų medienos rūšių panaudodamas ir juodmedį. Vėliau, dekoruodamas Versalio rūmus, A.Š.Bulis pradeda kurti daug sudėtingesnius intarsijos siužetus, aprėmintus stačiakampiais rėmeliais, su daugybe plonų ir išlenktų linijų, angelų ir žmonių figūromis  bei ima naudoti vėžlio kiautą bei metalą.

Marketri – iš skirtingo atspalvio ir tekstūros faneros. Ji gabalėliais klijuojama ant baldo paviršiaus. Kompozicija iš suklijuotos medienos lukšto, kaulo ar perlamutro,  užklijuota ant baldo, gali padengti jį visą arba bent jau didžiąją dalį. A. Š. Bulio marketri technika skyrėsi tuo, kad iš dviejų kartu sudėtų skirtingų medžiagų plokščių pjūkleliu būdavo išpjaunami fono ir intarpų elementai. Taip gaunamas skirtingų spalvų rinkinys, kurį galima panaudoti dekoruojant porinius baldus. Šio meistro darbai buvo tokie preciziški, kad žvelgiant į rezultatą dažnai būdavo sunku atpažinti, kuria technika jie atlikti.

bulis

Luvras ir Versalis - Bulio baldų namai

Luvro rūmai (Palais du Louvre) Paryžiuje pastatyti kaip tvirtovė XII a. pabaigoje, valdant Pilypui II. Pastatas daug kartų buvo perstatomas ir plečiamas. Liudvikas XIV perkėlė savo rezidenciją į Versalio rūmus, o Luvre įkūrė karališkosios meno kolekcijos ekspoziciją. Versalio rūmai, kurių pirmasis šeimininkas ir idėjos autorius buvo Liudvikas XIV, prisidėjus ir jo įpėdiniams, dabar yra bene didžiausia pilis pasaulyje. Versalio rūmai yra vos 25 km.  į pietvakarius nuo Paryžiaus. Tačiau kadaise Liudvikas XIII toje vietovėje turėjo medžioklės namelį, panašų į nedidelę pilį, o Versalis buvo kuklus kaimelis. Nepaisant to, kad tuo pat metu Liudvikas XIV rekonstravo Luvro rūmus ir statė Versalio (1661 -1678), savo rezidencijai jis pasirinko Versalį. Versalis – ne šiaip rūmai, o jų ansamblis su išpuoselėtais parkais.

Liudvikas XIV – absoliučios monarchijos šalininkas, siekęs, kad įtakingi jo pavaldiniai būtų „prieš akis“,  todėl suplanavo didžiuliame komplekse įkurdinti net 20 tūkstančių gyventojų. Karalius,  beje, reikalavo, kad kuriant rūmų ansamblį būtų išsaugota ir įkomponuota jo tėvo Liudviko XIII medžioklės pilis. O tai  buvo tikras galvos skausmas architektams.

Karaliui taip pat mažai rūpėjo, kad tankūs miškai ir pelkės nebuvo palanki vieta egzotiškiems sodams ir parkams įveisti. Jis tereikalavo, kad jie būtų panašūs į rojų. Tad darbo pakako 30 tūkstančių  statybininkų, kuriuos taikos metais papildydavo ir kariuomenė.A.Š. Bulis karaliui buvo labai naudingas,  įrengiant naujuosius rūmus. Jei ne baldininko ir karaliaus susitikimas, Versalio rūmai, tikėtina,  būtų buvę visai kitokie, bent jau jų interjeras. A.Š.Bulis interjerą derino su pastato architektūriniu stiliumi. Versalio rūmai suprojektuoti remiantis klasicistiniais kanonais,  tad ir baldus meistras kūrė  ne tik iki tol vyravusio baroko stiliaus. Kitiems rūmams kurti jo baldai buvo kur kas puošnesni, barokiškesni ir gerokai skyrėsi nuo sukurtųjų Versaliui.

Tačiau A.Š.Bulis kūrė ne tik baldus, jo kūriniai yra garsiosios veidrodinės sienos, medinės mozaikinės grindys. Liudvikas XIV norėjo, kad jo rūmai ir baldai būtų patys geriausi ne tik visais laikais. Įdomu, kad karaliaus Saulės nežavėjo barokas, monarchui patiko dar tik atsirandančio klasicizmo tiesios, aiškios linijos, lakoniškumas ir tvarka.

bulis

Parengė Liucija SABĖ

puodelis senovinis

Pabrangusių puodelių istorijos

Nusiperki patinkantį puodelį už kelis eurus antikvariate, džiaugiesi neatsidžiaugi, geri kavą ar arbatą, išplauni kaip ir bet kurį kitą puodelį iki kito karto ir staiga paaiškėja, kad puodelis tikrai ne poros eurų vertas. Ar geri toliau iš jo kavą, ar išplauni atsainia ranka ar baugu tampa ir pajudinti? Šiandien dvi puodelių istorijos. Įdomios ir „brangesnės“ nei galima įsivaizduoti.

XIXa. pabaigos demitas

„Turiu prisipažinti, kad anksčiau mano namuose sendaikčių nebuvo, bet, pradėjusi fotografuoti žurnalui „Vintažo ženklai“, ėmiau lankytis antivariatuose ir pastebėti gražius daiktus. Šį puodelį įsigijau už kelis dolerius ir dabar man įdomu apie jį sužinoti kuo daugiau“, Jurga MAŽEIKIENĖ iš Santa Rosos (JAV).

Šis puodelis, kaip galima spręsti iš ženklo, pagamintas „Carl Theime Potschappel”manufaktūroje (oficialus pavadinimas – „Sächsische Porzellanfabrik zu Potschappel von Carl Thieme“), dekoruotas rankomis ir yra originalus. Tai puikus XIX a. pabaigos puodelis – demitas. Šis žodis kilęs iš prancūziško žodžio demi – tasse – pusė puodelio. Tai nedidelio tūrio puodelis, skirtas tiekti espreso, turkiškai ar ristretto kavai. Tokie miniatiūriniai kavos puodeliai Prancūzijoje atsirado pačioje XIX a. pradžioje. O štai nuo 1842-ųjų metų terminas demitas pradėtas vartoti kalbant tiek apie paprastos juodos kavos nedidelius puodelius, tiek ir apie puodelius, skirtus tiekti stipriai kavai. XIX a. – tai kviestinių pietų amžius ir šie pietūs nuo kasdienių skyrėsi tiek svečių kiekiu, tiek ceremonijų gausa. Žinoma, jie būtinai baigdavosi stiprios kavos puodeliu.

Daugelį metų Drezdenas buvo Saksonijos porceliano gamybos centras. 1872 m. rugsėjo 17-ąją Carl Theime (Karlas Teimė) įkūrė porceliano manufaktūrą Drezdeno priemiestyje Potschappel. Po jo mirties 1888 m. kompanijos valdymą perėmė Karl August Kuntzsch (Karlas Augustas Kuncšas), kuris labai sėkmingai tęsė verslą. Jis pasirodė esąs ne tik įžvalgus verslininkas, bet ir vienas geriausių manufaktūros dailininkų. Būtent jis ir sukūrė porceliano dekoravimo stilių, kuris šiandien atpažįstamas kaip Drezdeno porceliano vizitinė kortelė. Dar daugiau – jis pradėjo gaminių eksportą į kitas šalis ir Drezdeno porcelianą išgarsino visame pasaulyje. Jo vadovaujama manufaktūra ne kartą buvo apdovanota medaliais įvairiose meno ir pramonės parodose, tarp jų ir tarptautinėje parodoje Briuselyje (1897 m.), o taip pat Paryžiuje (1900 m.).

Drezdeno dekoro stiliui yra būdingas polinkis į baroką ir rokoką. Dekoruojant indus pirmenybė teikiama auksui ir gėlių motyvams. Drezdeno skulptūrėlės dažnai susideda iš daugelio elementų, jose atpažįstame alegorines figūras, matome cherubinus ir angeliukus, piemenaites ir piemenaičius, įsimylėjėlių poreles, aprengtas XVIII a. kostiumais. Daugelį skulptūrinių kompozicijų puošia gėlių gausa, vaisiai, augalų lapija ir t. t. Dauguma skulptūrėlių taip pat yra baroko ir rokoko stiliaus, būdingo XVIII a.

Įvertinimas: 80180 Eur

Kuklusis Limožo puodelis

„Puodelį padovanojo draugė, nes aš kolekcionuoju puodelius su kojytėmis. Prisipažino, kad pirko sendaikčių turgelyje už kelis eurus, o man parūpo tikroji jo vertė“, – įdomu Viktorijai Jakubauskienei.

Šis puodelis – demitas pagamintas manufaktūroje „Tressemanes & Vogt“ Prancūzijos Limožo regione. Ant jo ženklas, kuriuo gaminiai buvo žymimi 1891–1907 metais. Kompaniją „Tressemanes & Vogt“ įkūrė Gustave Vogt (Gustavas Fogtas) ir Emilien Tressemanes (Emilis Tresemanas). 1883 m. manufaktūroje buvo gaminami aukštos kokybės indai. Didžioji dalis produkcijos buvo eksportuojama į JAV. 1919 m. kompanija buvo nupirkta ir dabar jos pavadinimas „Martial Raynaud“ – pirmojo savininko vardas ir pavardė. Ji veikia iki šiol, o joje gaminami ir įdomesni bei vertingesni gaminiai nei šis puodelis. Nors kolekcininkui, besidominčiam „Tressemanes & Vogt“ dirbiniais, ir jis gali būti labai vertingas. Tam tikra prasme daikto vertė – visada sąlyginis dalykas. Ženklas – svarbus dalykas identifikuojant gaminio originalumą, gamintoją, tačiau jis toli gražu nėra vienintelis rodiklis, nes, kaip jau minėjau, ženklai irgi buvo padirbinėjami. Todėl labai svarbu išmanyti manufaktūros, meno istoriją, šalies raidą, stilių ir t. t. Tai – didelė patirtis.

Įvertinimas: 20–50 eurų. Porceliano gaminių įvertinimas visada tik apytikris, nes kainą lemia daug dalykų. Pirmiausia tai daikto kokybė (įskilimai, restauracijos žymės), retumas, kalbant apie statulėles – poros buvimas arba ne, indų kiekis servize (kuo daugiau, tuo geriau), daiktų sukūrimo vieta ir aplinkybės (pvz., istoriniai įvykiai), pardavimo šalis ir netgi ekonominė padėtis.
vintaziniu daiktu fotografija

Vintažo kryptimi

Jo nuotraukuose plevena praeitis. Savo spalvomis, siužetais, daiktais, pojūčiais, aplinka – viskuo. Dabartis tarsi kažkur išnyksta ar pasislepia – jos nelieka. O juk pro objektyvo akį pamatyti paprasčiausią daiktą taip, kad jis fotografijoje pradėtų pasakoti savo istoriją – talentas. Tiesa, gal ne patį paprasčiausią. Daiktą su amžiumi. O viskas, kas su amžiumi, turi savo kalbą. Raukšlėti veidai visada iškalbingesni už lygius, seni daiktai įdomesni nei nauji. Žinoma, jei tik mokame klausytis ir girdėti… senus batus, pačiūžas, lagaminus, paukščių narvelius, ratus, tepalines, spausdinimo mašinėles, net sudžiūvusių hortenzijų žiedus ar atkakliai tebešvytinčią nykstančio granato ugnį…

vintaziniu daiktu fotografija

Kelionė į Angliją - kelionė į fotografiją

Fotografas Rimantas PAŠKEVIČIUS to išmoko turbūt savaime, o gal net atsinešė ateidamas į šį gyvenimą. Šiaip ar taip, jo ėjimas į fotografiją greičiausiai buvo nulemtas ir tik laiko klausimas. Kaip ir jo fotografuojami objektai šiandien – seni daiktai. Reikėjo išlaukti, kol jie atsiras arba atrasti pačiam. Nes ne taip greitai viskas vyko, ne taip tiesiai ir sklandžiai eita pašaukimo link. Bet pamatas, ant kurio anksčiau ar vėliau kažkas privalėjo būti pastatyta, buvo nuo vaikystės. Buvo muzika, gebėjimas matyti grožį ir kitų talentą, meilė piešti. Visur, net ant sienų, pritrūkus popieriaus. Ir meilė toms senienoms, vėliau tapsiančiomis objektyvo taikiniu, kažkur šalia vis dėlto pleveno. Netgi gyvenant Lietuvoje, kur nei tų sendaikčių nebuvo daug, nei supratimo apie juos, nei bendraminčių.

Viską pakeitė Anglija ir kelionė į ją prieš 15 metų. Tikslas kaip ir visų – laimės ieškoti ir kąsnio skalsesnio uždirbti. Išvažiavo su šeima. Tikėjo, kad staliaus amatas ten gali pelnyti duoną. Dirbo ir egzistavo, dirbo ir gyveno, dirbo ir stojosi ant kojų – daug įvairių etapų, daug patirčių, išgyvenimų. O šalia – ir ieškojimai. Turėjo gi būti ir kažkokia kompensacija sielai toje šalyje, kurioje tiek visko daug. Taip rankose ir atsirado fotoaparatas. Iš pradžių jo objektyvas krypo labai tradiciškai į peizažus, vėliau – į interjerus ir žmones, kol galiausiai apsistojo ties senais, gerais, gražiais ir su istorijomis daiktais. Gal fotografas pamatė jų sielą, o gal užsibuvusio laiko ženklus, kurios panorėta įamžinti?

Paskui seno varpelio skambėjimą

Kada nusipirko pirmąjį sendaiktį – nepaklausiau, bet tai buvo bronzinis varpelis. Simboliškas pirkinys. Skambini ir prisišauki. Vis daugiau ir daugiau daiktų iš praeities pradėjo atsirasti Rimanto namuose, vis dažniau kelionių tikslas buvo sendaikčių mugės, turgeliai, privatūs kolekcininkai. Tai traukė kaip magija, kaip kažkokia lobių karalystė, kaip šventė, lydima atradimų džiaugsmo ir kolekcininko pasididžiavimo. Bet visko juk nesupirksi, ties kažkuo reikėjo apsistoti – ilgainiui išsigrynino pomėgiai. Šiandien savo pasirinkimų kryptį Rimantas įvardija kaip industrinį urbanistinį brutalųjį vintažą. Senoviniai įrankiai, agregatai, technika, industriniai baldai, grubios buities detalės – tai jo pirkiniai ir jo nuotraukų herojai. Šalia to – vinilinių plokštelių kolekcija, namų interjeras ne be antikvariato bei sendaikčių ir net aprangos stilius. Žodžiu, pirkiniai su praeitimi tarsi ėmė ir sudėliojo gyvenimo būdą. Tik tai nedidelė naujiena Anglijoje. Ši šalis turi neišsiamiamus antikvariato, sendaikčių, vintažo aruodus, ir, žinoma, visą armiją sendaikčių gerbėjų, antikvariato pirkėjų, prisiekusių vintažininkų. Vieniems šiandien tai verslas, kitiems hobis, bet namų be sendaikčių Anglijoje beveik ir nėra. Netgi jaunimas į savo būstus nebijo integruoti senų daiktų, randa jiems vietą net moderniausiuose interjeruose. Tai tarsi stiliaus ir gero skonio ženklas. O vintažiniai industriniai baldai, labiau nei visi kiti sužavėję Rimantą, Anglijoje jau seniai labai populiarūs ir vargu ar greitu laiku bus nemadingi. Konservatyvieji anglai juk madų nesivaiko, jie tiesiog žino, kad senas daiktas – geras daiktas. Priešingai nei mes Lietuvoje. Būti išskirtiniu vis dar nedrąsu, kurti kitokius namus – išsišokimas. Na, bet ir tai tik laiko klausimas – ledai juda. Tikimės – ir vintažo kryptimi.

Nuo pomėgio iki verslo

Rimanto pomėgis gal prieš kokius pusantrų metų irgi nužengė iki verslo. Šiandien vienaip ar kitaip sukaupti daiktai jau ne tik fotografuojami, bet ir parduodami. Ir tai vienas kitam netrukdo, o netgi priešingai – graži fotografija tik padeda greičiau rasti pirkėją. Dar daugiau – kartais užgimsta puikios vienetinės nuotraukos, kurios irgi iškeliauja į užsakovų namus. Užimti paveikslo vietą ant sienos – garbinga, sukurti vienetinį kūrinį – prasmiga. O štai daiktų savo nuotraukoms fotografas po šiai dienai specialiai neieško. Greičiau, jie jį atranda ir vos ne pirmą akimirką padiktuoja nuotraukos siužetą, apšvietimą, rekvizitą. Matyt dėl to, nuotraukose ir yra kažkas tokio, kas ne tik matosi, bet ir pakalbina kiekvieno „žiūrovo“ vaizduotę.
Šiandien Rimanto „parodų salės“ dvi: FB R – Vintage Salvage ir instagram PR Vintage Salvage. Ar fotografas svajoja apie „popierinę“ parodą, ar užtenka „laikų“ ir pagyrų virtualioje erdvėje? Sakė, o kodėl ne, bet ji nėra tikslas. Vieną dieną paroda gali tiesiog atsirasti kaip susikaupusių fotografijų pasekmė ir tiek. Tiesiog, kai pajus, kad yra ką parodyti ir norėsis pademonstruoti. Atgal į Lietuvą? Niekada nesakyk niekada. O kaipgi be sentimentų tėvynei, be draugų, be ryšių, pagaliau – be sodybos, kuri atvilioja vasaroti beveik kasmet. Bet kol kas „vintažinis“ gyvenimas kuriamas Anglijoje. Šalyje kur gerokai daugiau daiktų, besiprašančių į objektyvą, kur didesnis to poreikis ir kur daugiau bendraminčių. O su tuo, kas tapę meile, skirtis būtų sunku. Todėl kai kurie atsakymai palikti laikui, o kai kuriems klausimams tiesiog per anksti.

Visko dar daugiau FB R – Vintage Salvage ir Instagram R -Vintage Salvage. 

Rasa ŽEMAITIENĖ. Rimanto PAŠKEVIČIAUS archyvo fotografijos