sidabro įrankiai

Kaip nesudėtingai atpažinti sidabro gaminius?

Perkant balto metalo gaminius sendaikčių mugėse, antikvariatuose, o ir kitose vietose, kur jie parduodami be kilmės įrodymų, vietoje sidabro gaminių galima įsigyti jų tiesiog iš balto metalo ar pasidabruotų. Kad po to netektų nusivilti, turėtumėte žinoti, kaip greitai galima patikrinti, ar gaminys tikrai sidabrinis. Kita aktualija: įvairūs per laiką namuose susikaupę daikteliai, kurie irgi neaišku iš ko yra pagaminti ir kokia jų vertė. Šiandien apie kelis paprastus sidabro atpažinimo būdus, nenaudojant jokių ypatingų priemonių.

I būdas: ŽENKLINIMAS

Šis būdas pats patikimiausias ir sunkiai užginčijamas. Mat visi daiktai, parduodami rinkoje kaip sidabras, turi turėti prabą (tam tikrą skaičių) įrodantį jų vertę. Todėl keliaudami į antikvarinių daiktų muges, turėtumėte pasiimti gerą didinamąjį stiklą, kurio dėka ir surasite gaminio prabas. Priminsime, kad sidabrą dažniausiai žymi šios prabos:  800, 900 ir 925. Šie skaičiai rodo sidabro procentą, kuris yra lydinyje, iš kurio daiktas ir pagamintas. Pavyzdžiui, praba 800 rodo, kad gaminyje yra 80% sidabro, 900, kad 90%. Be prabos, atskiri gamintojai turėjo dar ir savo firminius daiktų žymėjimus, bet bendriausia taisyklė būtų tokia: gaminiai iš taurių metalų, o tarp jų ir sidabro, dažniausiai yra pažymėti.

Daugiau informacijos apie sidabro prabas  galite rasti ir ČIA.

III būdas: LEDAS

Atpažinti sidabrą su ledo pagalba pakankamai paprasta. Šaldiklyje užsišaldykite ledo gabalėlį. Paruoškite savo tikrinamą daiktą (šis bandymas nerekomenduojamas papuošalams), tada išimkite ledą iš kameros ir padėkite jį ant sidabro gaminio. Kadangi sidabras pasižymi geru šilumos laidumu, ledas tirps tarsi ant šilto paviršiaus. Sidabro gaminys greičiau sušyla ir tiesiog laikant jį delne.

V būdas: GARSAS

Manoma, kad sidabras turi gražų, aiškų, skambų ir trapų garsą. Šis sidabro tikrinimo metodas ypač  tinka brangiosioms monetoms tikrinti. Norėdami atlikti bandymą, paimkite vieną patikrintą sidabrinę monetą ir skimbtelkite ją į tikrinamą daiktą ar kitą monetą. Jei prisiliečiant išgirsite skambų garsą, tai ir tikrinamas daiktas sidabrinis. Jei garsas duslus, tai rodo, kad lydinyje yra daug netauriųjų metalų.

II būdas: MAGNETAS

Drauge su lupa, susiruošus įsigyti sidabro, galima turėti ir stiprų magnetą. Šio metodo esmė  ta, kad sidabro dirbiniai neįmagnetinami. Norėdami patikrinti sidabrą, pridėkite magnetą arti daikto ir jeigu nepastebėsite jokio jo judėjimo, tai galite daryti išvadą, kad taurusis metalas yra labai grynas ir autentiškas. Tačiau…yra viena problema.  Daugelis ne brangiųjų medžiagų irgi turi savybę neįsimagnetinti, tad pasikliauti vien šiuo būdu nevertėtų.

IV būdas: KREIDA

Gali padėti ir pati paprasčiausia kreida. Paimkite kreidos gabalėlį ir patrinkite tiriamą daiktą. Jei pati kreida pasidarė tamsi, tada greičiausiai daiktas sidabrinis.  Tačiau rankų sidabriniai daiktai paprastai netepa, o štai pilkšvą brūkšnį nubrėžti su jais ant balto paviršiaus irgi galima.

"VŽ" inf.

BeFunky-collage

Asambliažas – menas, žaidimas, ar noras prisiminti?

Asambliažas gali būti menas, o gali būti tiesiog kiekvieno iš mūsų žaidimas. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, į asambliažus dažniausiai patenka seni ir labai seni daiktai, kurių dėka ir kuriama asambliažo istorija. Vintažinių daiktų gerbėjai kartkartėmis irgi susiduria su šiais specifiniais meno kūriniais, kuriuose įkomponuoti seni daiktai, spaudiniai ar kažkas panašaus net į šiukšles. Kartais tie darbai įspūdingi, kartais tik atstumiantys, o visų jų vertė bei prasmė nelabai aiški. Gali taip atsitikti, kad kokiame nors Europos ar Amerikos blusturgyje kam nors teks susidurti su tikru kolekcininkų vertinamu asambliažo šedevru ir būtų apmaudu neatkreipti į jį dėmesio.

Jau tie prancūzai...

Verčiant iš prancūzų kalbos, žodis  assemblage   reiškia sujungti ir turi dvi populiarias reikšmes. Viena jų, senesnioji, – sujungiant kelių rūšių vynuoges, sukurti geriausią putojantį vyną. Kalbant apie prastesnes vyno rūšis, naudojamas žodis kupažas.

Antroji, apie kurią ir kalbėsime plačiau,  – sujungiant buities daiktus ar jų detales, sukurti erdvinį meno kūrinį. Būtent erdvinį ir tuo asambliažas skiriasi nuo koliažo. Stokojant meno istorijos žinių, tokie objektai dažnai atrodo kaip trumpalaikė mada, kičas, o pastaruoju metu ima atrodyti kaip madingos pastangos nešvaistyti resursų, kuriant kažką iš antrinių žaliavų ar net šiukšlių. Iš tiesų tai yra XX a. pradžioje gimusi kūrybos išraiška, prie kurios ištakų prisilietė žmonės, išlikę meno istorijoje. Be abejo, tai buvo maištaujantys menininkai, kurie idėjas vertino labiau nei jų meninę išraišką.

Apie pradžią ir ištakas

Dažnai teigiama, kad asambliažas, kaip meno rūšis, atsirado praėjusio amžiaus 6-jame dešimtmetyje, mat 1953 m. prancūzų menininkas Ž. Diubufė (Jean Philippe Arthur Dubuffet) sugalvojo (kitų šaltinių teigimu tik išpopuliarino) patį terminą. 1961 m. Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje (MoMA, Manhetenas, 53 gatvė tarp 5 ir 6 aveniu) įvyko pirmoji asambliažo paroda. Meno istorijoje žinomas faktas, kad dar 1936 m. žymusis Salvadoras Dali supeikė  Džozefo Kornelio (Joseph Cornell) pastangas kurti avandardinį kiną, pasiūlydamas jam sugrįžti prie jo „dėžių“ dėl kurių jis buvo žinomas tarp menininkų.Beje, manoma, kad dar neatrasti net 6 šio menininko darbai, kurių rinkos vertė turėtų būti didelė. Tad į aptiktą seną dėžę su joje įmontuotais keistais daiktais vertėtų pasižiūrėti itin atidžiai.D.Kornelis savo asambliažus iš įvairiausių daiktų detalių 1920 -1930 metais kurdavo dėžių ertmėse-erdvėse, o priekinę jų pusę dažniausiai įstiklindavo. Dabar meno istorijoje jis žinomas kaip menininkas nuosekliausiai dirbęs asambliažo srityje, tačiau šlovė jį aplankė būtent po parodos Niujorke.

Vienas žinomiausių asambliažo kūrėjų pasaulyje D.Kornelis.

Daugiau darbų rasite ČIA.

Asambliažo techniką dažnai naudojo dadaistai, siurealistai bei pop arto kūrėjai. Kasdieniniai daiktai, neturintys meninės vertės, avangardistų kūrėjų rankose tapdavo meno kūriniais, tuo pačiu išplėsdami meno ribas. Laikas priminti, kad būtent tuo laikotarpiu pirmąsyk meno istorijoje ėmė pakakti to, kad kūrėjas paskelbia meno kūriniu savo darbą. Anksčiau reikėjo autoritetų pripažinimo ir atitikti tam tikrus ilgainiui susiklosčiusius vertinimo kriterijus.

Manoma, kad Kornelį susidomėti asambliažu paskatino susidomėjimas Makso Ernst (Max Ernst) naujosios technikos, iš kurių viena buvo koliažas. Kuriant šia technika, nauji vaizdai sukuriami iš jau esančių paveikslėlių ir piešinių vienoje plokštumoje. M.Ernstas savo kūrinius dėliojo iš reklaminių katalogų, paleontologijos knygų, remonto darbų vadovėlių, dūmtraukių eksploatacijos instrukcijų paveikslėlių.

Netekusios savo konteksto, drauge sukomponuotos iliustracijos, prarasdavo savo pirminę prasmę ir įgydavo naują – visiškai nesuvokiamą. Dadaistams buvo labai smagu kurti tai, kas žiūrovams tapdavo prasmės aklaviete.

1921 m. pavasarį vokiečių menininkas, nors pagal išsilavinimą labiau meno istorikas ir menotyrininkas, M.Ernstas atvyko į Paryžių ir pristatė savo kūrinius, įskaitant koliažus. Tai vyko žvakių silpnai apšviestame rūsyje, kuriame kaip norėjo taip ir linksminosi kolegos, priskiriantys save dadaistams – kas keikėsi, kas miaukė, kas žaidė slėpynių.  Vėliau dadaistai virto siurrealistais, o M.Ernstas liko drauge su jais.

Jau minėtas Ž.Diubufė irgi eksperimentavo asambliažo srityje, skelbdamas, kad „…civilizacijos atliekos tampa medžiaga meno kūriniams“. Tuo metu kuriamiems asambliažams visai buvo nesvarbi jų estetika, kur kas svarbiau buvo pabrėžti medžiagų šiukšliškumą, tad naudota, kas surūdiję, sulūžę.

Makso Ernsto koliažai kitus menininkus įkvėpė kurti asambliažus.

Asambliažas Lietuvoje

Lietuvoje 2012-aisiais metais dailėtyrininkas Viktoras Liutkus surengė vien asambliažams skirtą parodą „Asambliažas lietuviškai“. Šis faktas nurodytas Mariaus Armono baigiamajame menotyros magistro darbe. Darbas rašytas 2015 m. ir vadinasi „Medžiagų estetika ir entropija Lietuvos asambliaže (20 a. 7 – 9 deš.)“. Su malonumu pateiksime ne vieną faktą iš šio darbo, o panorusieji su juo susipažinti giliau gali tai padaryti – darbas prieinamas viešojoje erdvėje.

 „Lietuvoje asambliažus kūrė menininkai – Marija Teresė Rožanskaitė, Igoris Piekuras, Vytautas Kalinauskas, Kostas Dereškevičius, Algirdas Šeškus, Linas Katinas, Mindaugas Skudutis, Ričardas Nemeikšis ir kiti“, – savo darbe rašo M.Armonas.

Jo paties tyrimui buvo pasirinkti keturi gerai žinomi ir asambliažo menui itin ištikimi menininkai. Jie atstovauja skirtingas kūrėjų kartas, todėl gerai reprezentuoja asambliažo meno raidą Lietuvoje. Visi keturi menininkai tvirtina vieni iš kitų mokęsi šio meno subtilybių, todėl jų juos galima vertinti kaip tam tikros Lietuvos asambliažo tradicijos atstovus.

„Kisarauskas (1934 – 1988) ir Antanavičius (g. 1936) yra laikomi šios meno rūšies pradininkais Lietuvoje, nors pats Antanavičius pirmenybę atiduoda Kisarauskui. Antanavičius yra pats produktyviausias asambliažų kūrėjas, kuris vėlyvajame savo kūrybiniame laikotarpyje atsisakęs tapybos kuria išimtinai asambliažus. Kitos kartos atstovas yra Kuras (g. 1940), asambliažo meno mokęsis iš Antanavičiaus ir iš jo perėmė tam tikrus raiškos būdus, tačiau juos pritaikė savaip. Galiausiai, Lukenskas (g. 1959) yra jaunesnės kartos menininkas, nuo likusių trijų menininkų išsiskiriantis kitokiu požiūriu į medžiagas ir kompoziciją. Jis yra laikomas vienu iš objekto ir instaliacijos meno pradininkų Lietuvoje“, – teigia M.Armonas.

 

Jo nuomone, peršasi išvada, kad asambliažuose naudojamus objektus galima įvertinti kaip tam tikrą kultūrinio klodo saugojimą, norėjimą išlaikyti ne tik save, savo kūną, bet ir supančią aplinką, nepaisant jos bjaurumo, funkcionalumo ar bet kokių kitų taikomų kategorijų. Tai paaiškina, kodėl menininkai nesistengia atnaujinti ar kaip nors pagražinti naudojamų medžiagų ir siekia išryškinti jų autentiškumą, parodyti ant jų likusius laiko pėdsakus.

Skirtingi menininkai rinkosi ir naudojo skirtingus daiktus, vieni etnografinius rakandus, kiti sovietinių laikų žaislines figūrėles. Taip darė Algimantas Jonas Kuras, nurodęs, kad „Naujai pagamintas daiktas manęs, kaip dailinininko, nedomina. Tačiau tie daiktai, kurie paskui gyvena tarp žmonių, įgauna prasmę, tampa lyg simboliai. Galima tapyboje vaizduoti vien tik daiktus, ir jie kalbės apie žmones (neblogiau nei patys žmonės).“ Citata iš M.Armono darbo.

Ar asambliažas domina meno mylėtojus? Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė – Makselienė sakė, kad aukcione pasitaiko asambliažų, bet lietuviai gan konservatyvūs ir mieliau vis dėlto renkasi tapybą.

„Šiuo metu turime galerijoje įdomų Antanavičiaus asambliažą, juo domėjosi vienas Lietuvos muziejų, bet jis vis dėlto dar nesuradęs pirkėjo”, – sakė meno žinovė.

Tačiau asambliažus galime kurti kiekvienas iš mūsų ir nors jie galbūt ir netaps aukcionų “dalyviais”, gali tiesiog išplėsti mūsų kūrybos erdves, padėti panaudoti nereikalingus daiktus ir papuošti namus. Pabandome? Laiko vis dar turime daugiau nei norėtųsi, o ir daiktų galbūt atrasime.

XXa. viduryje kuriamiems asambliažams buvo visai nesvarbi jų estetika, kur kas svarbiau buvo pabrėžti medžiagų šiukšliškumą, tad naudota, kas surūdiję, sulūžę, sukužę, sena ir visiškai nepataisoma.

V. Antanavičiaus asambliažas. Nuotrauka iš "Vilniaus aukciono" archyvo.

Liucija SABĖ

Teksto įžangoje Marijos RUBAVIČIŪTĖS asambliažai - miniatiūros.

Nuotraukos Rasos ŽEMAITIENĖS

Asambliažas - šiandien puiki sritis žaisti prisiminimų žaidimus, kurti meną bei panaudoti sendaikčius ir tuo šiandien delinasi daugybė kūrybiškų žmonių internete.

Ramunė Pigagaitė8

SODO NAMELIS – PASLAPTINGA RAMYBĖS OAZĖ

Viskas prasidėjo nuo žibalinių lempų (tekstas publikuotas prieš kelias dienas) ir mano prašymo, kad Ramunė PIGAGAITĖ – daugeliui jau pažįstama fotomenininkė ir „Vintažo ženklų“ bendraautorė - nufotografuotų saviškes. Žodis po žodžio ir paaiškėjo, kad Ramunė visai šalia tos vietos Frankfurte, kur gyvena, turi dar ir sodo namelį, o namelyje – keista būtų jeigu būtų kitaip – „ramunišką“ interjerą. Kas seka www.vintazozenklai.lt gal žino, kad Ramunė ne tik fotografuoja, bet yra aistringa sendaikčių ir antikvarinių daiktų kolekcininkė. Jokio kičo, jokio falšo – pas Ramunę patenka tik ypač įdomūs, seni ir net...keisti daiktai. Daug daiktų! Ir kai jie jau netelpa jos namuose, telpa jos sodo namelyje.

Namelyje dar tebegyvena Kalėdų ženklai. Ramunė mėgsta pasimėgauti švenčių dekoracijomis kuo ilgiau.

Sodas su nameliu

Namelis stovi miestui priklausančioje žemėje, kurią Ramunė išsinuomavusi. Sakytum toks truputį kitoks kolektyvinio sodo variantas: daryti jame šeimininkas gali ką nori, tik neapleisti. Meniškos prigimties Ramunei gamtos visada reikėjo tiesiog verkiant ir štai dabar ji turi savą jos „gabaliuką“ Vieta, tiesa, gana judri, prie važiuojamo kelio ir pėščiųjų takų, bet konkrečiai Ramunės sode tokia tyla ir ramybė, kad daugelis nustemba ir netrunka šią tylos oazę įsimylėti. Per septynis šeimininkavimo metus gerai čia padirbėjo ir nauja šeimininkė. Ir nors sklype tebenokina rausvašonius obuolius sena obelis, o joštos krūmas (serbento ir agrasto hibridas) vis dar apsipila didžiulėmis juodomis uogomis, visa kita jau Ramunės nuopelnas. Tas nuopelnas tai keli puikūs vaismedžiai, daržovės, braškių lysvė, daugybė įvairiausių gėlių bei dekoratyvinių krūmų, bet svarbiausiai ypatinga atmosfera, kuri paperka visus čia užsukusius: jaukumas ir romantinka, tyla ir ramybė. Ir tai dar tik namelio prieigos.

Mistiška mažyčio namelio magija

Ramunė prisimena, kai pirmą kartą atvėrė 15 m kvardartų namelio duris, atplapojo langines,pradėjo daryti tvarką iki paskutinio daiktelio ir matyti savo viziją. Ir tik kai jau nieko neliko, padvelkė švara ir tvarka, atėjo laikas naujiems gyventojams – sendaikčiams. Kas namus apstato daiktais iš antikvariatų, žino, kad per vieną kartą tai nenutinka, tad ir jos interjeras kūrėsi kaip dėlionė. Po baldą, po detalę, po smulkmeną. Bet šiandien Ramunė jau gali pasakyti, kad šis namelis tai JOS VIDUS, IŠVERSTAS Į IŠORĘ. Gražiau nepasakysi, tiksliau nesuformuluosi. Žinoma, kad jis – sendaikčių karalystė. Su lova, stalu, komoda, durimis- veidrodžiu daugybe detalių, puokščių, dekoracijų ir net lapės iškamša. Panašu, kad didieji baldai čia įkurdinti ilgam, o štai su detalėmis Ramunė žaidžia: stato ir perstato dėlioja ir kompanuoja. Jai patinka ta daiktų „savitarpio“ muzika, patinka juose atrasti ir pamatyti kažką naujo, dar – keisti funkcijas, pritaikyti ne pagal paskirtį ir, žinoma, fotografuoti. Savo namelyje vasarą Ramunė leidžia nemažai laiko, nes sode niekada netrūksta darbo, bet neapleidžia jo ir žiemą – Kalėdoms papuošia eglutę, užsuka pasimėgauti gamtos grožiu ir išgerti kavos puodelį. Šioje magiškai mistiškoje vietoje jai tiesiog gera pabūti su savimi, patinka ir jos draugams, viena menininkė netgi ketina sugrįžti kažką filmuoti.

Čigonams turtai nepatiko

O štai vagys jos turtais nesusižavėjo. Pasakysiu atvirai, Ramunės pasakojimas apie čigonus, du kartaus įsilaužusius į jos namelį ir nieko nepaėmusius name prijuokino iki ašarų. „Gal juos atbaidė šventas paveikslas ant sienos, gal lapės iškamša, o gal aš tiesiog neturiu skonio“, – rimtai svarstė Ramunė, man nuoširdžiai besikvatojant. „Bet jie nepasivaišino nei šokoladu, nei riešutais, nei gėrimais, kurie buvo komodoje – niekuo. Sudaužė vieną žvakidę, bet, matyt netyčia, nes šukes gražiai sudėjo ant stalo ir daugiau niekada neatėjo. Pernai iš sodų išsivežė visą priekabą daiktų, o iš manęs nieko“.

Žinoma, nuo tokio čigonų išrankumo, o gal skleidžiamų savotiškos aplinkos burtų nameliui, o ir Ramunei tik geriau. Juk nei vieno daikto neperkam tam, kad apsidžiaugtume jį kažkam pavogus. Juolab, taip nesielgtų Ramunė. Daiktus, kuriuos ji perka, tiesiog įsimyli ir jau turguje ar parduotuvėje žino, kur jie jai pravers. O ir kaip kitaip: fotomenininkės akis fiksuoja kaip objektyvas ir labai retai apsirinka.

 

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Ramunės PIGAGAITĖS nuotraukos

lempų įzanga

Žibalinės lempos kelionė: nuo riebios žuvies iki lemputės

Tarp daugybės mano silpnybių yra ir...žibalinės lempos. Pripažinkime, dauguma jų po šiai dienai atrodo labai dekoratyviai net jeigu yra tik paprastos spingsulės iš lietuviško kaimo. Ką jau kalbėti apie tas prašmatnias, spalvotais gaubtais XIXa. lempas iš Vakarų Europos miestiečių namų ar kokių dvarų, kurios ir dabar gali papuošti bet kurių namų interjerą. Šiandien – apie žibalinių lempų istoriją.

Vietoje aliejaus – riebi žuvis

Dar Antikos laikais žmonės išmoko derva impregnuoti dagčius ir gaminti primityvaus dizaino aliejines lempas. Pavyzdžiui, Pompėjos gyventojai molinį dubenį užpildydavo aliejumi, įmerkdavo į jį knatą ir tokiu būdu turėjo šviesos. Kad knatas nenuskęstų aliejuje, jis buvo prilaikomas specialaus žiedo. Tačiau, net palyginus pigus augalinis aliejus, buvo prieinamas ne visiems. Todėl Šiaurės Europoje buvo įprasta įsriegti dagtį į riebią žuvį, ją išdžiovinti ir tada uždegti: tegyvuoja šviesa!

Tokį ilgai gyvavusį ir pasenusį alyvos lempos dizainą – jei dizainu iš viso galima vadinti – iš esmės pakeitė italų mokslininkas Jeronimas Kardanas 1550m..Jo sugalvotame šviestuve alyvos rezervuaras buvo pastatytas virš degančio knato, todėl liepsna tapo ryškesnė, o lempa jau įgavo kažkokias apibrėžtas formas. Beje, tai nėra vienintelis talentingo italo išradimas. Jis išrado ir automobilių veleninę pakabą, dar vadinamą kardanu. Iki šiol kardano svirtis naudojama įvairioje technikoje, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti teisingą kompasų ir lempų padėtį siūbuojant laivui. Negaliu nenukrypti ir prie dar vieno jo biografijos fakto. Būdamas puikus matematikas, mechanikas, labai domėjosi ir astronomij bei astrologija. Dar jaunystėje sudarė sau horoskopą ir išsipranašavo, kad mirs 45 metų. Taigi laukė mirties ir„nieko rimto nedarė. Ir tik kai horoskopas nepasitvirtino, mokslininkas pakeitė savo gyvenimo būdą ir ėmėsi mokslo. Negana to, sudarė sau antrą horoskopą, kuris mirtį išpranašavo 75 metų ir netgi konkrečią dieną. Atėjo mirties diena, o J.Kardanas vis dar žvalus senukas. Ir štai tada, kad įrodytų, jog astrologijos pranašystės išsipildo, jis paėmė durklą ir įsismeigė sau į širdį. Kita versija byloja, kad jis išgėręs nuodų taurę ir kad ruošęsis mirčiai badaudamas. Bet, čia tiesiog įdomumo dėlei.

 

Dujinis apšvietimas Anglijoje

Kitas svarbus namų apšvietimo žingsnis – dujų panaudojimas. Nenuostabu, kad pirmoji dujinių žibintų gamykla XVIII a. viduryje buvo atidaryta pažangios metalurgijos šalyje Anglijoje. Būtent Anglija pirma  metalų lydymą anglimi pakeitė koksu. Šviečiančios dujos, susidedančios iš metano ir vandenilio, susidaro būtent koksuojant anglį. Tiesa, ilgą laiką dujų degikliai švytėjo labai silpnai ir tik kai 1892 m. vokiečių mokslininkas Karlas Aueris von Velsbachas išrado vamzdžius, padengtus torio ir cezio oksidų mišiniu, degikliai sušvito stipriau. Tačiau pagrindinis dujų apšvietimo trūkumas buvo jo didelė kaina, o vamzdžius montuoti buvo tikra prabanga ir apsimokėjo tik miestuose. Kaip tuomet atnešti šviesą į kaimą?

Naftos nebuvo daug

Atrodytų, kad žibalinė lempa artimas alyvos lempos giminaitis, bet kodėl jis atsirado tik XIX a. viduryje, beveik šimtu metų vėliau nei dujinės lempos? Faktas tas, kad tuo metu paviršinės naftos telkiniai buvo rasti tik Europos pakraščiuose – Vakarų Ukrainoje ir Rumunijoje. Todėl niekam nekilo mintis augalinį aliejų pakeisti žibalu lempose. Be to, augalinės alyvos lempos konstrukcija keičiant ją žemės alyva, reikalavo radikalių pakeitimų, o jų kol kas niekas nesiėmė.

Tiesa, toliariagiškų bandymų naudoti naftą apšvietimui būta. 1816 m. druskos kasyklų prie Drohobyčo vadovas Jozefas Gekeris pasiūlė gatvėms ir pastatams apšviesti naudoti rafinuotą žemės aliejų. Gekeriui netgi pavyko susitarti su Prahos magistratu dėl šio miesto gatvių apšvietimo žemės aliejumi. Tačiau atšiauri žiema ir blogi keliai sugriovė naftos transportavimo planus, Gekeris turėjo sumokėti netęsybas ir bankrutavo. Praha liko be žemės alyvos lempų, o žibalinės lempos istorija užstrigo keliems dešimtmečiams.

Šreinerio pageidavimas: spirito!

Pasidairykime jos kitur ir vėliau. Taigi, maždaug XIXa. vidurio istorijoje buvo toks trumpas laikotarpis, kai Galicija staiga tapo pasaulio naftos sostine. Ir nors netrukus ją pradėjo vytis Teksaso, Kaukazo ir Rumunijos naftos telkiniai, vis dėlto, būtent šio Europos pakraščio gyventojams teko garbė išrasti žibalinę lempą, taip mielą daugelio žmonių širdims. Priminsime, kad Galicija – tai istorinis regionas Rytų Europoje, skirtingais laikotarpiais priklausęs Kijevo Rusiai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Lenkijai, Austrijai-Vengrijai, Ukrainos TSR. Šiuo metu regionas padalintas tarp Ukrainos ir Lenkijos. Pagrindinis miestas – Lvovas.

Taigi ši istorija prasidėjo 1852 m. Vieną gražią dieną į Lvovo vaistinę „Po žvaigžde“ atėjo prekybininkas iš Boryslavo Ibragamas Šreineris. Pasisveikinęs jis priešais vaistinės savininką Piotrą Mikolašą padėjo buteliukus su tamsiai aliejingu skysčiu. Svečias pažadėjo tokio skysčio pristatyti daugiau, nes, anot jo, iš jo lengvai galima gauti alkoholio! Tačiau patyręs vaistininkas puikiai žinojo, kad iš šio nemalonaus kvapo skysčio, išgauti geriamo spirito nepavyks.

Bet jam kilo kita mintis: ar iš Boryslavo aliejaus (o prekybininkas atvežė tik žalios naftos pavyzdžių) nepagaminus „rafinuoto akmens aliejaus“ – brangaus medicininio preparato, naudojamo gydyti nuo reumato? Pats vaistininkas ilgą laiką kentėjo nuo šio negalavimo, nepadėjo nei namuose užaugintos žolės, nei burtininkų ir gydytojų sąmokslai. Vaistininkas nurodė savo darbuotojams Janui Zechui ir Ignacui Lukaševičiui perdirbti ir distiliuoti atneštą naftą.

 

Žibalinės lempos gimimas Galicijoje

Dieną šie vaistininko padėjėjai dirbo vaistinėje, o naktį darbavosi si Šreinerio atvežtu klampiu skysčiu. Netrukus jie pastebėjo, kad susidaręs skystis gerai dega. Gal galima juo užpildyti lempas? Iš pradžių lempos smarkiai aprūko, įkaisdavo ir net sprogdavo, bet vaistininko mokinių nuo eksperimentų tai nesustabdė. Netrukus jie padarė išvadą, kad sprogimų bus galima išvengti iš skysčio pašalinus labai degų naftos produktą – benziną, o stiklines lempų talpos pakeitus alavinėmis.

Baigiamąjį žibintų dizainą vaistininkams padėjo sukurti meistras skardininkas Adomas Bratkivskis. Anksčiau ištisas dienas taisęs raukšlėtus puodus ir lopęs senus virdulius, meistras pajuto išradimo džiaugsmą ir su pavydėtina kantrybe ėmėsi tobulinti lempos dizainą.

Ant apvalios skardos talpos su žibalu, alavo rėme atsidūrė stiklas. Iš pradžių stiklas buvo pusapvalis arba plokščias, bet paskui jį pakeitė vientisas stiklo cilindras su išsiplėtimu toje vietoje, kur degė dagtis. Dagtis buvo užfiksuotas specialiu įtaisu, kuris leido pamažu jį pakelti degant. Aukščiau ir žemiau išradėjai padarė skyles, kad sukurtų degimui reikalingą trauką. Vėlesnėse konstrukcijose stiklo cilindras viršuje buvo tiesiog paliktas atviras, o jau išorinis lempų dizainas keitėsi kaip tik kas išmanė jį pagražinti.

 

Skirtingi išradėjų likimai

Vos tik pirmoji žibalo lempa apšvietė vaistinę „Po žvaigžde“, netruko apie tai pasklisti žinia. 1853 m. liepos 31 d. regioninėje Lvovo ligoninėje tokios lempos šviesoje buvo atlikta pirmoji chirurginė operacija. Netrukus nauju apšvietimu susidomėjo Austrijos geležinkelių direkcija, norinčių gyventi šviesiau daugėjo kasdien. Deja, Zechas ir Lukaševičius neužpatentavo lempos išradimo, todėl jų lempas netrukus pradėjo gaminti garsioji Vienos įmonė R. Ditmar.

Nepaisant to, įkvėptas savo išradimo sėkmės, J. Zechas metė darbą vaistinėje ir Borislave įkūrė nedidelę aliejaus distiliavimo gamyklą. Jis tiekė savo žibalą į Lvovą, kad apšviestų miesto gatves. Tačiau 1858 m. tylųjį Borislavą sukrėtė siaubingas įvykis. Naftos perdirbimo gamyklos sandėlyje įvyko sprogimas. Nors visa miesto ugniagesių komanda nedelsdama atvyko į įvykio vietą, Zecho žmona ir sesuo žuvo liepsnose. Sielvarto ištiktas išradėjas paliko nesėkmingą verslą ir grįžo prie seno, laiko patikrinto užsiėmimo – darbo vaistinėje.

Antrojo išradėjo I. Lukaševičiaus likimas buvo kitoks. 1856 m. jis organizavo naftos gavybą miškuose netoli Jaslo miesto ir pastatė kelis naftos distiliavimo įrenginius. Likimas buvo jam palankus, o jis pats buvo tipiškas tuomet mišrios Ukrainos, Lenkijos ir Vokietijos Galicijos visuomenės atstovas. Iniciatyvus, išsilavinęs, šiek tiek idealistas, bet kartu ir gabus verslininkas. Verslininkavo jis pažangiai, rūpinosi savo darbuotojais, darbo veteranams steigė pensijas, kas buvo labai retas dalykas, dalyvavo kuriant naftos pramonę ir 1877 m. netgi sukūrė Galicijos naftos draugiją

Antikvarinės XIXa. lempos šiandien yra aukcionų objektas ir dažno jų antikvaro gerbėjo ar kolekcininko taikinys.

O kaip su žibaline lempa?

Žibalinė lempa netruko užkariauti visą pasaulį – ir miestus, ir atokius kaimus. Vien R. Ditmar fabrike jų buvo pagaminta nesuskaičiuojami kiekiai ir įvairiausio dizaino. Ankstyvosios, mažo tiražo ir išskirtinio dizaino šio fabriko lempos šiandien turi didelę paklausą tarp kolekcininkų ir yra tikrai nepigios. Vėliau žibalines lempas, derančias prie laikmečio interjero madų, gamino daug įvairių įmonių visame pasaulyje ir, aišku, Vakarų Europoje.  Kai kurias galima laikyti tikrais meno kūriniais, pagamintais iš brangių medžiagų, su daug rankų darbo. Prastesnės ar puošnesnės jos sušvito kiekvienuose namuose. Nors, žinoma, turėjo savo trūkumų. Teigiama, kad didelis gaisras Čikagoje XIX a. pabaigoje, kilo dėl žibalinio žibinto, kurį tvarte sutriuškino karvė. Bet kas dėl to kaltas: žibintas ar karvė? Aišku, kad neatsakingas žmogus.

Šiandien didelės ir puošnios žibalinės lempos matomos tik muziejuose ar pas kolekcininkus, o mažos…mažos galbūt dar laukia kokiose nors nuošalesnėse vietose atkeliaujančios elektros. Pasaulyje dar tebėra visko. Bet jų išradėjai, nepaisant neapdairumo dėl patentų, į žibalinės lempos istoriją įrašyti visiems laikams ir niekas neišbrauks jų vardų.

Saugokime senas žibalinukes ir mes. Prastesnėmis puoškime sodybas, puošnesnėmis – namus. Dairykimės jų sendaiktynuose ir antikvariatuose, paverskime elektrinėmis, o gal tiesiog imkime ir pamerkime į jas gėlių. Kartais jų spalvoto stiklo gaubtai tikrai nepakartojami. Nauji laikai – naujos funkcijos, bet istorija visada amžina.

 

 

Romantiška praktika

“Vintažo ženklų” skaitytojams jau pažįstama fotomenininkė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto taip pat neabejinga žibalinėms lempoms ir jos namuose jų ne viena. galima sakyti, kad pildosi dar viena kolekcija. Specialiai lempų Ramunė neieško, bet sendaikčių mugėse ar antikvariatuose radusi gražesnę ir įdomesnę visada nusiperka. Ramunei visada patinka keisti daiktų funkciją, ne išimtis ir jos žvilgsnis į lempas. Lempose su metalinėmis aliejaus talpomis merkia gėlių arba komponuoja sudžiovintų augalų puokštes. O lempas su spalvoto stiklo gaubtais dažniausiai stato ant palangių. Spalvotame stikle žaidžia saulės zuikiai, o  interjere atsiranda daug gyvybės. Nuotraukoje su puokšte Ramunės lempa “amerikonė”. Sena, reta ir graži – tkra interjero pažiba.

Straipsnio autorei senovinė lempa tarnauja kaip žvakidė. Deja, jos kilmė visiškai neaiški – jokio ženklo, bet geros medžiagos ir dizainas byloja ją esant seną ir vertingą.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Įžangoje Ramunės PIGAGAITĖS nuotrauka

kirvarpai

KIRVARPAI KREBŽDANT: TELEGRAMOS DIENA

Vos išeinu pro vartus, pakilęs vėjas sviedžia po kojom lapą, tarsi norėdamas kažką pasakyti. Tokį per pus žalią, perpus geltoną, su juodu ėduonies ornamentu. Žvaliai žygiuodama pagalvojau, kad gavau besibaigiančios vasaros telegramą…

„Kai nuvažiuosi, būtinai duok telegramą“ – sakydavo babcė  mamai,  kai ši rengdavosi keliauti po Tarybinės tėvynės platumas. Tuomet paprastai po dienos ar kelių, į duris pratisai paskambindavo. Mes jau žinodavom, kad tai paštininkas, nes kas dar gali taip pratisai skambinti, neatitraukdamas rankos nuo skambučio, vidury baltos dienos? Man leisdavo ją paimti, bet pasirašyti į paštininko knygą – ne. Tuomet močiutė imdavo ieškoti akinių, mes abi jų ieškodavom, nes per pačius svarbiausius gyvenimo įvykius jie tiesiog prapuldavo. Radusi, ji ilgai balnodavo jais nosį, tarsi norėtų ištęsti vieno sakinio malonumą ir perskaitydavo: „Atvažiavom laimingai. Tšk. Oras geras. Tšk. Visus bučiuoju. Tšk.“ Apžiūrinėti ją būdavo labai įdomu: ant viršelio su rožėmis ar kitomis gėlėmis, telegrama buvo ypatingas dokumentas, nes šiaip sau jos niekas neduodavo – jos žymėdavo tik ypač svarbius gyvenimo momentus: „Mirė dėdė Juozas. Tšk. Laidotuvės pirmadienį. Tšk.“ Arba gimė. Arba tuokiasi. Niekas nesiųsdavo telegramos bele,  kad paklaustų: „Ką tu?“ ir net nesitikėdavo greito atsakymo: „Ai, nieko, o tu?“

Kodėl telegrafistai tiesiog nepadėdavo taško ar kablelio, o rašydavo: „Tšk.“? Kas šiandien beprisimena? Jei ant televizoriaus – mažo, kaip kokia aulinių batų dėžė nestovėdavo nei viena telegrama, vadinasi esi niekam nereikalingas, tiesiog pamirštas žmogus. Nes gimtadienio telegramos su kardeliais ar našlaitėm buvo kaip koks kokybės ženklas: myli ir prisimena. Nuo televizoriaus jos persikeldavo už sustumiamų sekcijos stiklų ir stovėdavo iki kitų švenčių, o paskui užleisdavo vietą Kalėdiniams sveikinimams, kurie gudriai būdavo rašomi tarsi pasveikinimai su Naujaisiais metais, bet ateidavo būtent prieš Kalėdas…

Telegrama buvo vertingesnė už dovaną, nes tas, kuris pasiuntė – atsikėlė nuo sofos, apsirengė, nuvažiavo iki pašto, ilgai pildė blanką, būtent blanką, o ne formą, mirkydamas plunksną į rašalinę, drėskė ja popierių, nes visos jos blogai rašė, išsitepdavo rankas, būtinai ir visuomet. O tada rinkdavo gėles. Aš neprisimenu kitokių telegramų, tik su gėlėmis. Ir viduje suklijuotomis juostelėmis su tekstu. Kartais net įsivaizduodavau, kaip pasilenkęs prie sukarpytų juostelių krūvos sėdi žmogus, apsimovęs rankoves ant švarko, kad nesudiltų alkūnės ir visą dieną klijuoja. Ir nesumaišo vestuvių su laidotuvėm. Kiekvienas žodis kainavo pinigus. Tikriausiai kapeikas, bet kas sau leido rašyti telegramoje nereikalingą informaciją? Net išsiplūsti negalėjai telegramoje, paštininkė nebūtų priėmusi su keiksmažodžiais…

Kokia laimė, kad šiandien kur nors atvažiavęs, neturi skubiai ieškoti pašto, kad informuotum laukiančiuosius, kaip pavyko skrydis ar kelionė traukiniu. Juk net jei ir liepia lėktuve išsijungti telefonus, visi slapta rašo žinutes: „Sėdžiu prie tokio asilo, platus, kaip trijų durų spinta. O ką tu?“ Tuoj pat gauni atsakymą: „Zuikuti, aš jau tavęs pasiilgau. Bučiukas. Ikiukas“. Ir taip visuose šešiuose šimtuose nemokamų sms-ų. Nes geri tie telefonų planai, jei gali parašyti tiek žodžių, kurių nereikia pasverti, apgalvoti ir už juos sumokėti.

Internete randu: „1854 m. per Kauno miestą pravestais dviem elektrinio telegrafo laidais pradėtos siusti pirmosios telegramos tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos.

1891 m. Kauno miesto garbės piliečiui Grigorijui Frumkinui priklausiusiame sklype, šalia miesto sienos (dabar Laisvės alėjos ir I.Kanto gatvių kampas) pastatyta naujoji Pašto ir telegrafo kontora”.

O kai kažkada paskambinau į Lietuvos paštą, kad pasiklausčiau ar šiandien dar galima „duoti telegramą“ išgirdau, kad ši paslauga mirė natūralia mirtimi prieš dvejus ar trejus metus.

Todėl sugalvoju, kad rudenį būtinai švęsiu Telegramos dieną. Ji visuomet bus tuo laiku, kai medžiai pradeda mesti lapus. Ruoškitės.  Ikiuuukas, bučiuuuukas.

Skruzdėliukų mišios

Vos įtikinau savo draugę išmesti visas laidotuvių nuotraukas. Tų, kurie mirę, patiesti karstuose, aplink gėlės ir liūdintys giminės… Būreliais ir po vieną, pagal giminystės artumą. Vaikai ir besibaiminantys „miegančio dieduko“ vaikaičiai. Pusbroliai ir pusseserės iš žmonos pusės, giminaičiai iš kaimo. Tik nesakykit, kad tokių nuotraukų niekuomet neturėjote, nematėte ir net neatsimenate.

Aš iki šiol prisimenu fotografą nekrofilą, kuris lakstė apie mano mirusios tetos karstą kaip koks bitinas, taisė ir kilnojo gėles, tampė jos įkapes ir net pataisė šaltas kaip marmuras rankas. O kaip jis komandavo?

„Palinkit, palinkit arčiau mirusiosios ir nepamirškit veido išraiškos, liūdniau, dar liudniau…“. Aš taip niekuomet ir neatsiėmiau tų nuotraukų, apskritai nežinau, kaip sutikau, kad jas darytų? Gal man protas buvo pasimaišęs?

Taigi mano draugė, nesena moteris, kraustosi į kitus namus. Galvojau, kad pats laikas atsikratyti viso nereikalingo šlamšto, kuris tūno apkėtęs visas lentynas ir stalčius. Tačiau ji neleido išmesti nė vienos ružavai violetinės anų laikų nuotraukos. Ir sakė, kad tuomet, kai jai bus devyniasdešimt – optimistė! – ji sėdės ir jas žiūrės. Pirmiausiai  – garantuoju – ji pamirš, kur jos sudėtos. Antra, ji bus pusaklė, nes jau dabar skaito žinutes telefone per ištiestos rankos atstumą. Trečia, ji neprisimins, kas tose nuotraukose, nes jau dabar niekada neprisimena, kur pasidėjo mobiliaką ir mašinos raktus. O jai tik per keturiasdešimt.

Tai va, tikras ir suvaidintas liūdesio išraiškas išmetėm, o visas užstales, kur ji su tetute Bronyte iš Patumsių, Maryte iš Užubalių, Verute iš Kauno, Pranute, kuri paskutinįkart palinkėjo ilgai gyventi prieš dešimt metų, o pati iškeliavo kitan pasaulin su dėde Benediktu ir visais kitais, pinančiais vainikus Dievo soduose, palikom.

O kas tose nuotraukose ant stalų dedasi – dailininko teptuko verti natiurmortai! Šlapiankė ir ikrai, palendricos ir vinigretai, šampanas, konjakas (kirčiuoti „kon“, nes tais laikais taip sakė lapių apykaklėmis pasipuošusios ponios), silkė pataluose… Koks balius be tarybmečio alkio deficitų. Štai visi pakėlę krištolines čerkas (mano teta sakydavo kristalines), apsikabinę, išsirikiavę už stalo palei kambario sieną – aiškiai sėdi ant marška uždengtų suolų, nes toookiam baliui tiek kėdžių gyvenime niekas neturėjo, kaip ir laidotuvėms anuomet, kai nabašniką patiesdavo vidury svetainės, apstatydavo vainikais, su gailyvais užrašais: “Dzūkijos smėlis tavo amžinieji namai – liūdi bendradarbiai…” Galėdavai nugaišti nuo gaižaus aromato, dirginančio visas jusles.

Ji neleido išmesti ir tokių nuotraukų, kurios, kaip mano viena redaktorė sakydavo, skruzdėliukų mišios, nes objektai jose stovi ar ką veikia toli, nuotrauka juodai balta, pablukusi ir iš tikrųjų nieko joje nesimato.  Pripakavom tų nuotraukų dvi didžiules kartonines dėžes…

Ji neleido išmesti ir visų savo buvusių kavalierių atvaizdų – numirtų tie kavalieriai, jei pamatytų šiandien, kaip jie atrodė… Kaip atrodėm mes visi – kaip marsiečai – apsivilkę kažkokius per dideliais pečiais drabužius, sugarbanotais plaukais… Jei tik prieš dvidešimt metų buvom tarsi iš kito pasaulio, ar galima manyti, kad po tiek pat metų mes taip pat baisiai atrodysim savo vaikams? Savo selfiuose prie pasaulio katedrų, jūrų, kalnų, paplūdimiuose, su draugėmis ir draugais, per savo baliukus, prie šiuolaikiškai apstatytų stalų?

Mano draugė sakė labiausiai bijanti, kad jos nuotraukos, kuriose sudėtas visas jos gyvenimas, vieną dieną ims ir pradings iš tų šiuolaikinių laikmenų – aifonų, aipadų, usbų, nešiojamųjų kietųjų diskų. Kelis kartus taip jai jau nutikę. Arba dings elektra visame pasaulyje ir niekuomet negalėsi pasižiūrėti į tai, kas išmaniųjų prietaisų viduje. Todėl ji laikys savo atmintį dėžėse.

Mano nuotraukų krūvelė po visų gyvenimo peripetijų labai nedidelė. Dabar jau nepasakysiu, kokiais kriterijais remdamasi aš jas atrinkau. Visas prisimenu. Kaip ir tris savo mirusias moteris. Aš net žinau, kaip kurioje nuotraukoje jos atrodė. Kaip atrodė mama, kai iš plaukų sukosi kuodą. Kaip atrodė teta Irka nuotraukoje su ilgiausiais perlų karoliais. Kaip atrodė babcė toje nuotraukoje, kur su žiedais ant abiejų rankų, o vienoje laiko žirnelių puokštę. Kaip aš atrodžiau per tarybines savo vestuves. Kaip atrodė mano vyresniosios dukters vežimėlis, kaip žydėjo amarilis Vilijampolės bute ant palangės, kur stačia tilpo jaunesnioji. Kartais galvoju, kad atminimus geriausia laikyti širdyje, na, blogiausiu atveju – galvoje. O jei išsitrins, vadinasi, taip ir turėjo būti.

Daiva BUDRIENĖ

Daugiau autorės tekstų ieškokite jos BLOGE.

c30e64ce0700e3fc8fdf6b9aa2eb7cc4

Reveransas nostalgijai: ZARUBINO ATVIRUKAI

Šiemet kaip niekada didelis susidomėjimas senoviniais vintažiniais eglutės žaisliukais, kurių dauguma dar yra tarybinių laikų. Bet prieš Naujuosius puiki proga prisiminti ir savo ar savo tėvų vaikystės atvirukus. Pamenat tuos linksmus žvėriukus – voveres, zuikius, meškučius ir net ežiukus bei dainuojančias zyles? Dabartiniai leidėjai galėtų mirti iš pavydo – linksmųjų žvėrelių pasaulio kūrėjo Vladimiro Zarubino darbų tiražas buvo 1 588 270 000 atvirukų ir vokų su piešiniais. Deja, pats menininkas mirė beveik nepritekliuje.

Menininko ateitis pranašauta jau vaikystėje

Įdomi šio žmogaus, gimusio 1925 m., gyvenimo istorija. Jis, beje, nuo vaikystės pats kolekcionavo atvirukus ir surinko jų per gyvenimą net 5 tūkstančius. Volodia gimė mažame Andrianovkos kaime Oriolo srityje. Šeimoje buvo trys vaikai: vyresnįjį sūnų traukė technika, vidurinysis rašė poeziją, o jaunėlis nuo vaikystės mėgo piešti. Tėvai turėjo didelę atvirukų ir knygų su paveikslų reprodukcijomis kolekciją.

Būsimo dailininko tėvas dirbo inžinieriumi gamykloje ir pirko įvairias iliustruotas knygas, kurias vaikai labai mėgo. Volodia mėgo jas vartyti, klausėsi suaugusiųjų paaiškinimų ir pats bandė ką nors nupiešti. Vienas pirmųjų jo piešinių taip nustebino kaimo gyventojus, kad jie tą piešinį tiesiog leido iš rankų į rankas ir nepaliovė žavėtis. Berniukui tuomet buvo tik 5 metai, tačiau kaimo gyventojai jam jau tada pranašavo menininko ateitį.

Sunkus karo laikas Vokietjoje

Vėliau šeima tėvo rūpesčiu dėl vaikų persikėlė į Ukrainą, į  Lisičansko miestą, kur gyvenimas lyg ir žadėjo dideles perspektyvas jau paaugusiems gabiems sūnams, tačiau tada prasidėjo karas. Vyresnieji Volodios broliai išėjo į frontą kovoti su agresoriumi, o vos 16 metų Volodia pateko į vokiečių rankas ir atsidūrė „darbo stovykloje“ vienoje iš Rūro miesto gamyklų. Žiaurumas, patyčios, prastas maistas, baimė būti nušautam – taip baigėsi būsimo menininko vaikystė. Kelerius metus Volodia vergavo svetimoje šalyje, kol  1945 m. jį kartu su kitais kaliniais išlaisvino amerikiečių kariai. Vladimiras grįžo namo ir išvyko tarnauti į sovietų armiją. Po demobilizacijos 1949m.  jis persikėlė į nuolatinę gyvenamąją vietą Maskvoje, ir įsidarbino vienoje iš gamyklų kaip menininkas.

1956 m. jis įstojo į Maskvos vakarinę vidurinę mokyklą, kurią baigė 1958 m., o  lygiagrečiai dar lankė ir animatorių kursus studijoje „Sojuzmultfilm“ bei studijavo Marksizmo-leninizmo universitete.

Vienas iš „Mauglio“ ir „Na, palauk!“ kūrėjų

1957–1982 m. dirbo animatoriumi „Sojuzmultfilme“, tad ne be jo teptuko pasirodė maždaug 100 animacinių filmų herojų atvaizdų, tarp kurių tokie mėgstami kaip „Mauglis“, „Na, palauk!“, „Brėmeno muzikantai“, „Trečiosios planetos paslaptis“ ir daugelis kitų.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis buvo priimtas į SSRS kinematografininkų sąjungą ir iš karto po to prasidėjo jo sėkmės ir būsimos šlovės istorija.

Pirmoji jo atvirutė su linksmu kosmonautu buvo išleista 1962 m. Epocha buvo tokia, kad kiekvieną naują atviruką turėjo patvirtinti meno taryba. Ir reikia pripažinti, kad pirmieji ežių ir zuikių atvaizdai glumino komisijos narius: ar tai  naujas žodis sovietiniame mene, ar kapitalistinio dekadanso pavyzdys? Bet galiausiai Vladimiro Zarubino atvirukai tapo neatsiejama sovietinio gyvenimo dalimi. Paštuose ir parduotuvėse prie jų rikiavosi eilės, o vaikai, žinoma, rinko šiuos atvirukus ir rašė laiškus menininkui. Keista, bet jis rasdavo laiko atsakyti. Sentimentaliausius atvirukus piešianties menininkas buvo labai malonus žmogus. Paklaustas, kas yra svarbiausia jo kūryboje, jis visada atsakydavo: „Gal tikėjimas, kad mano atvirukai padės žmonėms tapti šiek tiek geresniais“.

Kolekcininkų taikinys

Gyvenimo pokyčiai jį užklupo nepasirengusį ir jau įžengusį į septintąją dešimtį. Paskutiniajame praeito šimtmečio dešimtmetyje  atvirukai beveik akimirksniu prarado savo aktualumą, atrodė, kad paštas apskritai greitai nustos egzistuoti. Dailininkas mėgino uždarbiauti mažose leidyklose, o sužinojęs apie vienos jų bankrotą, patyrė širdies smūgį, nuo kurio ir mirė 1996m.

Šiandien atvirukus su Vladimiro Zarubino piešiniais vertina kolekcininkai. Kai kurie iš jų laikomi retenybėmis ir yra labai brangūs. Filokartijoje yra net savarankiška kryptis – rinkti Vladimiro Zarubino atvirukus, o 2007m. buvo išleistas jo atvirukų katalogas. Zarubino atvirukų  galima rasti ir lietuviškuose skelbimų portaluose, greičiausiai ir Lietuvoje yra jų kolekcininkų, o jau gerbėjų tai tikrai ne vienas – nostalgija juk stiprus jausmas. O gal būt jų dar yra užsilikę ir mūsų palėpėse, tad radę neišmeskite lengva ranka, galbūt Jums pateko kaip tik brangi retenybė – tikrinkite, ieškokite, domėkitės ir rašykite sveikinumo atvirukus.

Jų galite rasti ir rasti ir ČIA.

""VŽ" inf.

BeFunky Collage

Iš dvarų – į mūsų namų kasdienybę

Paskutinė šių metų tema iš dvarų, turėjo būti kalėdiniai renginiai dvaruose. Kai jų dėl pandemijos apribojimų neliko, suskubome rašyti tekstą apie pasipuošusius dvarų kiemus ir pasivaikščiojimus. Deja, ir tai tapo beveik tabu. Nesinori ir mums agituoti palikti namus. Todėl neliko nieko kito, kaip siūlyti savo namus - dabar pagrindininę tvirtovę ir prieglobstį - daryti tiesiog gražesniais. O kad aplankytų įkvėpimas, sugrįškime į dvarų interjerus, kurie, tikime, gali ir Jus paskatinti naujiems savo namų pokyčiams. Juolab, kad daug antikvariatų dabar dirba nuotoliniu būdu, mielai siunčia pasirinktas prekes pačiais įvairiausiais būdais ir namų atnaujinimas tikrai įmanomas.

Babtyno dvaras: gyva restauravimo pamoka virtuvėje

Visai neseniai pokalbyje apie medinius dvarus  architektė – architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė pastebėjo, kad dažnai restauruotose dvaruose pradingsta ta stebuklinga dvariška dvasia – ji paskęsta euroremontuose, mes tiesiog nemokame jos iš saugoti. Man atrodo, jog taip neatsitiko Babtyno dvare, kuriame šeimininkauja Mindaugas Šventoraitis. O to pasiekti jam padėjo jo puoselėjama filosofija ir supratimas.

 „Esu apvažiavęs daug dvarų, yra dvarų, kuriuos lankau kasmet: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra nei ką žiūrėti, objekto neliko. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų istoriją. Todėl visada klausiu: kam gadinti gražius senus daiktus juos  blizginant iki naujumo, kai yra prigaminta tiek daug  naujų daiktų ir mes juos galime pirkti kada tik norime. O aš pats visada buvau tos nuomonės, jog istoriniame objekte turi matytis istorija, o jeigu jos nesimato, tai objektas tampa tiesiog nieko vertas. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Taip mąstantys žmonės geriau nusipirktų sklypą, pastatytų gražų namą ir pradėtų kurti savo istoriją. Taip va atsirastų kokio Antano istorijos pradžia, ja džiaugtųsi vaikai ir anūkai. Žinoma, dar geriau būtų, jei tas namas nesugadintų kokio miesto architektūros, kaip kad nutiko per pastaruosius dešimtmečius, kai buvo pristatyta daugybė neskoningų namų.  Tik visai neseniai turtingesniuose kvartaluose daugiausiai prie Vilniaus, pradėjo atsirasti skoningi namai. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda:  du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu daba visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu“, – paveldo išsaugojimo filosofija pasidalino Mindaugas Šventoraitis.

Šiandien, norėdami  prisiminti įkvepiančius interjerus, siūlome stabtelti tik Mindaugo dvaro – namų virtuvėje, kurioje labiausiai stebina šiuolaikinių ir senovinių baldų dermė maksimaliai laiko ženklus išsaugojusioje erdvėje. Tai geras pavyzdys, kad nebūtina daryti tobulo remonto ten, kur patrupėjusi praeitis vertesnė už blizgiausią šiandieną.

Silvijos Žemaitytės nuotraukos.

Rokiškio dvaro pasididžiavimas – atkurtas valgomojo interjeras

Rokiškio krašto muziejaus pasididžiavimas – atkurtas dvaro valgomojo interjeras. Ne, greičiausiai mes tokio neturėsime, bet ir nereikia. Už tai galima pasigrožėti tipišku Zakopanės stiliaus pavyzdžiu, o į savo valgomąjį “pasikviesti” seną bufetą, didelį stąla, senas tvirtas kėdes, gražių senovinių virtuvinių rykų. Antikvariatuose šiandien dar daug baldų, kuriuos išraidingai panaudojus namai gali suskambėti tiesiog stulbinanačiai.

O štai šį Rokiškio dvaro interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė.

Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose, kurių autorius grafas Aleksandras Pšezdeckis.

Liudo Masio nuotraukos.

Burbiškio dvare – skoninga antikvarinių baldų ekspozicija

Kalbėdami apie interjerus, negalime pamiršti savo apsilankymo Tulpių dvare – Burbiškyje (Radviliškio r.), kuomet tulpės jau buvo nužydėjusios. O jis tuomet ėmė ir atvėrė savo gražiąsias vidaus ekspozicijas. Tai pavyzdys, kad jaukiai viską tvarkant, dvarišką dvasią galima “pagauti” nebūtinai su išsaugotu palikimu. Šiame dvare antikvariato mėgėjai iš tiesų gali rasti išskirtinių ir gana retų baldų, pasigrožėti XX a. pradžios apdailos detalėmis, nes viską, ką buvo galima išsaugoti, yra išsaugota ir restauruota, ko ne – maksimaliai autentiškai ir protingai atkurta. Baltoji rūmų salė mena pokylių laiką, Žalioji – kasdienybę, įdomus ir visas rūmų išplanavimas, jo jungtys su visais kitais pastatais. Norėtume atkreiptį dėmesį į kambarių sienų apmušalus, kurie buvo parinkti pagal gausią dvaro nuotraukų kolekciją. Su spalvomis paklaidos įmanomos, o štai ornamentika ir raštai bandyti atkurti identiškai. Šiandien, kai dažytos sienos vis labiau išstumia iš mūsų interjerų tapetus, turėtume gerai pagalvoti, ar verta jų atsisakyti.  Kokybiški sienų apmušalai teikia daug jaukumo, atveria didesnes kūrybines erdves ir, žinoma, kad labai tinka prie antikvarinių baldų.

Lauros Prascevičiūtės nuotraukos.

Jei susigundysite paieškoti naujų – senų baldų savo interjerui, užsukite ČIA, gal rasite tai, ko reikia.

Burbiškio (Anykščių r.) dvaro miegamųjų jaukumas

Burbiškio dvaras Anykščių rajone  – tai neoklasicizmo epochos architektūros paminklas ir toks, koks yra dabar, pastatytas, tiksliau, naujai, perstatytas ir pašventintas 1853 m. liepos 4 d., ką ir byloja užrašas ant jo fasado. Jame mes radome gražią istoriją, nuostabų  interjerą ir daug jaukumo, lydimo spargsinčio židinio. Tačiau šį kartą lipkime į antra jo aukštą, kuriame įkurti dvaro svečių kambariai ir įkvėpkime save miegamojo permainoms. Senovinė lova? Kodėl gi ne. Tiesa, antikvarinės lovos turi savo minusų – dažnai jos gana trumpos, o dvigulės – gana siauros, tačiau čia radome viską idealiai sutvarkyta, o istorija atskleidė atsakymus į kai kuriuos klausimus.

XIX a. moterų talija turėjo neviršyti 55 centimetrų, o storomis laikytos tos, kurių liemuo siekė vos 65 centimetrus. Vidutinis moterų ūgis buvo 1,50–1,60 m, o moterys iki 1,70 m, buvo laikomos nenormaliai aukštomis. Lygiai taip pat moterys, kurios avėdavo 37 dydžio batus buvo laikomos milžinėmis. Panašiai vertinti ir vyrai – retas jų užaugdavo aukštesnis nei 1,75 m. Todėl, norint apstatyti miegamuosius kambarius originaliais to meto baldais, atsiranda šiokių tokių keblumų. Ne, ne dėl kainos ar sunkumų jų rasti, nors tai irgi nėra labai lengva. Tiesiog, jei ketinama tuos baldus naudoti pagal paskirtį, tenka ieškoti meistrų ir juos perdaryti, nes XIX a. lovos tesiekė 180 centimetrų, o dvigulės lovos plotis tebuvo 105 centimetrai. Drabužių spintas taip pat tenka perdaryti, nes iki XIX a. vidurio drabužiai buvo tik lankstomi ir dedami ant lentynų. Kabinti pradėta vėliau, tad ir vieta tam nebuvo numatyta.

Vis dėlto, antikvarianiais baldais apstatytas miegamasis gali atrodyti labai romantiškai, elegantiškai ir jaukiai. Tad jeigu jums pasiseks rasti gražią lovą (kas darosi jau retenybė) pirmyn į permainas.

 

 

Giedros Bartas nuotraukos.

Paliesiaus dvare: pagarba praeičiai ir reveransas kokybei

Išsamiai pasižvalgę po Paliesiaus dvarą, stabtelėjome ir jo viešbučio vonios kambariuose. Juk jie taip pat gali “užvesti ant kelio” ne vieną, beplanuojantį savo vonios remontą – gerų idėjų čia netrūksta. Ir nors dauguma daiktų šiuo atveju yra visiškai nauji, tačiau apgalvotai priderinti prie bendro dvaro interjero.

Įsiklausykime  į dvaro šeimininko Juliaus Ptašeko filosofiją: „Lovas viešbutyje užsakėmė labai tvirtas, čužinius patogius – svečias turi gerai pailsėti. O štai su visa kita aplinka leidžiame sau žaisti ir šviesti, todėl visuose kambariuose yra sendaikčių, antikvarinių ar vintažinių daiktų: spintos, kėdės, staliukai, šviestuvai, sakyčiau, džiugina akį ir galbūt skleidžia tą mano jau minėtą vintažinę emociją: „O, gražu, gal reiktų ir namuose tai turėti?“ Kai mes savo restorane pradėjome svečius vaišinti iš vintažinių puodelių, Ilgnalinos sendaikčių parduotuvėje neliko gražesnių daiktų – žmonės viską išperka. Bet dėl to tik džiugu, reiškia jie pastebi ir vertina grožį. Arba atvažiuoja pas mus jaunimas, glosto seną medinį stalą ir galbūt kažkada supras, kad su tokiais daikais galima sukurti individualius namus. Tą pažinimo grūdą reikia sėti, nes jei žmogus su tuo nesusidurs, tai to niekada nesupras. O daiktai iš praeities man dar labai imponuoja ir todėl, kad jie visada turi idėją, žmogaus rankų šilumą ir – jokio štampavimo. Aš pats labai mėgstu antikvariatus, lankau juos užsienyje, kai randu kažką išskirtinio, perku ir vežu į dvarą: puošti, propaguoti, šviesti“.

Geresnės pabaigos, agituojant dvarų interjerų idėjas, įsileisti į savo namus, ir būti negali. Gyvenkime originaliai, savitai, saugokime palikimą, ieškokime praeities ir kurkime ne vienadienę ateitį.

Liudo Masio nuotraukos.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rubriką „Iš dvarų VAKAR – į mūsų ŠIANDIEN  remia”

izanga

Medinių dvarų likimas: daug turėjome – mažai turime

Aplankę šią vasarą daugybę Lietuvos dvarų, medinių dvarų temą pasilikome pabaigai, mat medinukų istorijos dažnai kiek kitokios nei mūrinių. Apžvelgti medinių dvarų likimus sutiko architektė – architektūrologė dr. Dalė Puodžiukienė.

Ar šiandien suskaičiuota, kiek Lietuvoje buvo medinių dvarų, kiek iš jų šiandien išlikusių ir restauruotų?

Deja, ne, mediniai dvarai nėra suskaičiuoti. Apie 90-uosius, kai aš juos pradėjau tyrinėti ir per 5 metus apvažiavau maždaug 700 dvarų ir jų fragmentų, paaiškėjo, kad praktiškai gerai išlikusių medinukų sodybų  mes ir neturime. Bet tai buvo prieš 30 metų, o situacija labai greitai keičiasi, tad  dabar padėtis su mediniais dvarais žymiai prastesnė.  O buvo jų labai daug: 1923 m. surašymo duomenimis be Klaipėdos ir Vilniaus krašto, kuriame dvarų buvo ypač gausu, buvo surašyta 3508 mūrinių ir medinių dvarų ir palivarkų. Galime daryti prielaidą, kad su Klaipėdos ir Vilniaus kraštu   Lietuvoje buvo apie 5000 dvarų. Ypač dvarais vadinamų  sodybų padaugėjo XIXa., kai prasidėjo kapitalizmas, dvarininkams reikėjo pinigų, jie skaidė žemes ir mažiau vertingas parduodavo. Jas pirkdavo pirkliai, pasiturintys miestiečiai ir statydavo sodybas, kurios irgi buvo pradėtos vadinti palivarkais ar dvarais. Nes anksčiau dvaras pirmiausiai buvo suprantamas kaip kilmingojo sodyba, o po baudžiavos panaikinimo, dvarais jau vadino ir nekilmingųjų sodybas.  Kalbant apie medinius dvarus, tai jie sudarė daugiau nei 80 proc. visų dvarų. Paradoksalu: mūrinių nebuvo labai daug, bet šiandien jų žinome daug daugiau nei medinukų.

 

O kodėl taip stipriai sunyko medininių dvarų paveldas?

Pirmiausiai dėl to, kad jo ilgai niekam nereikėjo. Medinis nugyventas pastatas atrodo labai kraupiai, o mediniai dvarai atrodė vos ne kaip didelės samanotos bakūžės. O nugyventi medinuką nesunku. Įsivazduokime kaip buvusiame dvare apgyvendinama 17 šeimų, visi pasistato po viryklę. Pastato niekas neprižiūri, stogas kiauras, pamatais drėgmė kyla į viršų, problemų daugybė. Iš kitos pusės, tai paveldas, jį atstatant reikia laikytis senų technologijų, kitų taisyklių. Drąsu to imtis, ne dažnas ir imasi. Antras dalykas – požiūris. Mūsų įsivaizdavime dvaras tai Tiškevičių rūmai Palangoje, o medinis tai koks čia dvaras? Taigi nebuvo jie nei labai saugomi, nei atnaujinami, nors mes jų turėjome labai daug. Juk visi senieji  dvarai buvo mediniai, mūras tapo „madingas“ nuo XVIIIa. paskutinio ketvirčio. Tiesa, XVIIa. pirmoje pusėje lyg ir buvo kilusi pirmoji mūrinių banga, atsirado jų gal 20, tarp jų pilys palei Nemuną, Siesikai, Biržai dar anksčiau, bet XVIIIa. dauguma iš mūro vėl sukrįžo į medinius rūmelius. Juose buvo patogiau, šilčiau, jaukiau, medžio žaliava pigesnė, daugiau meistrų.  Net Radvilų, turėjusių Biržus ir Nesvyžių,  XVII a. pirmoje pusėje kaimiškųjų dvarų namai buvo mediniai. Antrą kartą mūras prisimenamas XVIIIa. pabaigoje, bet vidutiniai ir smulkieji dvarininkai dar stato medinukus  iki XXa. vidurio. Didžioji dalis išlikusių medinių mūsų dvarų yra iš XIX a.. Nors… norėčiau atkreipti dėmesį į medinį seniausią  XVIIa.  labai nugyventą Staškūniškio dvarą Širvintų r. Jo atstatymas tikrai turėtų būti valstybės garbės reikalas.

 

Ypač unikalus, net archajiškas, žinomas kaip seniausias Lietuvoje, yra XVII a. pab. medinis Staškūniškio dvaro ponų namas (rūmai) Širvintų r. tikrai nusipelno dėmesio ir būti restauruotas vien dėl savo istorinės vertės.

Kiek mediniai dvarai šiandien rūpi valstybei ir kiek jie domina privačius investuotujus? Apskritai, nuo ko priklauso dvaro likimas?

Valstybę galėtų dominti labiau – su paveldosauga ir paminklotvasrka pas mus vis dar  netvarka, o savivaldybės turi daugybę kitų rūpesčių,daug socialinių problemų. Nors kalbnat apie dvarus, tai dažnas jų turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Kai atrasime tą kultūrinį sluoksnį, galbūt taps svarbu ir patys dvarai, bijau tik, bus gerokai per vėlu.

Privačius investuotojus mediniai dvarai kažkiek domina, juolab, kad atsatant dvarą pagal visus paveldo reikalavimus galima pasinaudoti paramomis ir kompensacijomis. Tačiau visi mato ir jų problemas, apie kurias jau užsiminiau.  Vis dėlto, reikia žinoti, kad įsigijus tokį dvarą, jam teks pašvęsti gyvenimą. Vargu, ar pavyks dvare tik gyventi, dažniausiai jam išlaikyti reikia  sugalvoti ir pritaikyti kažkokią programą, reikia skirti daug savo laiko ir lėšų – tai iš tiesų yra pasiaukojimas. 

Anot pašnekovės dažnas dvaras dar turi ir stiprią istorinę kultūrinę vertę. Tuose dvaruose kažkas lankėsi, kūrė, aprašė – jie gyvi ir vertingi savo istorijomis. Atminimo lenta kabo ir ant Ilguvos dvaro rūmų, pastatytų XVIIIa. pabaigoje.

Galbūt žmones atbaido ir restauravimo reikalavimai?

Mes, lietuviai, apskritai, labai mėgstame naujoves. Savo laiku patys dvarininkai daug ką sunaikino, nes tas naujoves mėgo, o dabar mes pabaigiame. Pasaulyje viskas, kas surišta su paveldu turi pridėtinę vertę, o pas mus tai viskas atvirkščiai. Amerikiečiai dėl paveldo eina iš proto, stengiasi viską išsaugoti ir to paveldo neturėję, greitai turės daugiau nei mes. Jiems bet koks autentiškumo ženklas yra vertybė. Jei parduodamas namas, o jo sode likęs dujinis apšvietimas, tai bus įrašyta pirmoje eilutėje, nes tai didžiausia vertybė, kelianti viso objekto kainą. Mums didžiausia vertybė euroremontas, nes mums jis gražiausias, mums nelygi siena problema. Todėl, jei medinį dvarą įsigijęs savininkas, grožį supras kaip tik taip, jokios komisijos jo nesustabdys – jis jį taip ir atstatys. Gal postsovietiniai žmonės vis dar nenori to „skurdo“? Kita vertus, užaugo kita karta, jau ne sovietinė, kuri iš viso nenori nieko seno. Todėl vertinti turbūt pradėsime, tik kai nieko neliks, bet bus gerokai per vėlu. Nors jeigu medį prižiūrėtume, jis gali labai ilgai tarnauti. labai ilgai gyventi.   

Tačiau turbūt turime ir išsaugotų medinių dvarų? 

Restauruotų medinių yra. Tai Biržuvėnai prie Telšių, Pavirvyčio ir Pavirvytės prie Telšių ir Mažeikių, dabar tvarkomi Čiulai Molėtų r. ir kt. Dar tarybiniais laikais buvo tvarkyta Adomynė Panevėžio r.. Kažkas lyg įgijo mano mylimą Drobiškių dvarelį Jonavos r., kuriame galima tiesiog gyventi, mat visai nedidelis  Dar prieš dešimtmetį jis buvo labai unikalus savo autentiškumu: durys, krosnys, rankenos, kabliukai.Man labai patinka ir nedidelis Linkavičių dvarelis Panevėžio r. , o stovi netvarkomas, plėšiamas – gaila. Teko girdėti ir apie labai gražiai sutvarkytą Gačionių Rokiškio r.  dvarą, į kurį atvažinėja šeimininkas iš Lenkijos, bet po sutvarkymo nesu ten buvusi.

Paveldosaugininkai sako, kad XIX a. statyti Drobiškių dvaro rūmai – vienas vertingiausių medinės architektūros pastatų Kauno regione.

Išlikę neoklasicistiniai mediniai Gačionių dvaro rūmai buvo pastatyti 1870 metais pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą, o šiandien jų šeimininkas Piotras Rozenas juos prikėlęs naujam gyvenimui.

O kaip mes su savo mediniais dvarais atrodome šalia Latvijos ir Estijos palikimo ir išsaugojimo prasme?

Estai ir latviai savo bajorijos neturėjo, jų bajorija tai vokiečių ir danų kilmės dvarininkai, tai stambi žemėvalda ir mūriniai pastatai, medinių visai nedaug. Bet paradoksas: jei norėtusi pamatyti tikrą barokinį medinį dvarą, tai reikėtų važiuoti į Latviją, į Ungurmuižą, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras. O mes jų turėjome begalę ir nei vieno neliko. Ko neišsaugojo dvarininkai, dar labiau neišsaugojome mes ir laikas. Lygiai taip pat gaila ir daug nugriautų medinukių bažnyčių, kurios buvo puikios, bet madų ir garbės besivaikančios bendruomenės ir  dvarininkai XIX a. pab. – XX a. pradžioje  jas griovė ir statė mūrines.

Tikrą barokinį medinį dvarą galime pamatyti Latvijoje, Ungurmuiže, kur stovi XVIIIa. pirmos pusės puikiai restauruotas su interjeru dvaras.

Koks pats aktualiausias klausimas yra šiandien, kalbant medinių dvarų tema?

Galbūt labiausiai norėtųsi supratimo, kad medinis paveldas, apskritai, nėra atgyvena, ir išprusimo, kad dvarai – tai mūsų kultūra, o ne lenkų. Tai, kad ponas buvo blogas, taip pat ne priežastis neišsaugoti paveldo. Taip, kažkada mes paaukojome savo aristokratiją, dvarus ir likome ne tik be jų, bet ir be supratimo, kas ta dvaro dvasia ir kaip ją užčiuopti. Todėl, man labai norėtųsi, kad visi, kurie imsis atstatyti dvarą, net jei ir nesugebės laikytis visų paveldo taisyklių, suprastų, kad svarbiausiai euroremonte nepaskandinti jo dvasios, nes tik su ja jis bus vertingas. Sunki užduotis, bet stengiantis įveikiama.

AČIŪ.

 

Rasa Žemaitienė

Projektą "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

lakrodžio koliažas

Į Valdovų rūmus atkeliavo unikalus stalinis laikrodis

Nors Lietuvoje prasidėjo sugriežtintas karantinas, jo išvakarėse į Nacionalinį muziejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus dar spėjo atkeliauti ypatingas eksponatas – 1590 m. Augsburge (Vokietija) sukurtas stalinis bokšto formos laikrodis, į kurį panašių tikrai turėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Jį muziejaus specialistams pavyko įsigyti Vokietijoje veikiančioje senojo meno galerijoje.

Vienintelis toks eksponatas šalyje

Ši unikali vertybė bus rodoma muziejaus antrojo maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ ekspozicijoje ir greičiausiai papildys Barokinio olandiškojo valdovo kabineto interjerą, o lankytojai ją galės apžiūrėti, kai tik pasibaigs karantinas ir muziejai vėl taps laisvi. „Nors Lietuva šiuo metu išgyvena sugriežtintą karantiną, o gerų žinių dėl jo tikimasi kitų metų sausio pabaigoje, ir šiuo metu gyvenimas stabtelėjo ne tik muziejuose, vis dėlto norime pasidžiaugti, kad šis, ko gero, pirmasis ir vienintelis toks eksponatas mūsų šalyje – įspūdingas, itin meistriškai sukurtas, bemaž pusės metro aukščio manieristinių bruožų turintis, bokšto formos laikrodis – dar spėjo atvykti. Šiuo metu raginame savo lankytojus su juo susipažinti virtualiai, nes tuomet, kai galėsime vėl susitikti, bus gerokai įdomiau jį pamatyti iš arti ir detaliai apžiūrėti tokioje aplinkoje, kokioje jį laikė ir saugojo valdovai. Pasistengsime po karantino lankytojams pateikti ir daugiau įdomių naujovių, atnaujinsime ir papildysime nuolatines ekspozicijas, planuojame pratęsti įkalintų parodų laiką“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.

Auksakalystės šedevras

Lygiai prieš 430 metų viename iš to meto Europoje svarbiausių juvelyrikos centrų, kurio įtaką patyrė ir su kuriuo savo meistryste konkuravo Vilnius, – Augsburge (Vokietija) – nežinomų meistrų pagamintas bokšto pavidalo laikrodis atrodo kaip auksakalystės meno kūrinys, o jam sukurti panaudotas vario lydinys, padengtas auksu. Gerai išlikę dekoro elementai liudija apie ypač aukštą to meto laikrodininkų meninio ir techninio meistriškumo lygį: laikrodžio apatinė dalis papuošta išraižytais augaliniais bei vadinamojo apkaustų ornamento motyvais, kurie buvo itin būdingi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės to meto architektūrai bei dailei. Vidurinę dalį su trimis ciferblatais įrėmina romėniškos kolonos, tarp kurių galima įžvelgti išraižytas erelių, kiškių ir šunų figūras. Laikrodžio pakopomis smailėjanti viršūnė užbaigiama grakščia skulptūrėle. Itin įdomūs 45 cm aukščio bei 25,5 cm ilgio ir pločio laikrodžio dėžutės ciferblatai: pagrindinis – su romėniškais ir arabiškais skaitmenimis bei dviem (veikiausiai valandas ir minutes rodžiusiomis) rodyklėmis. Žemiau jo esantys du mažesni ciferblatai, turintys po vieną rodyklę, greičiausiai rodė mėnesius ir ketvirčius. Beje, 1590 m., kai laikrodis buvo pagamintas, tai turėjo būti visiška naujovė, nes yra žinoma, kad pirmieji XVI a. gaminti nešiojamieji staliniai laikrodžiai turėjo tik vieną – valandinę – rodyklę, o minutinė rodyklė atsirado ir paplito tik XVII amžiuje.

„Yra žinoma, kad kai tik XVI a. buvo pradėti gaminti laikrodžiai, jie iškart papildė ir mūsų valdovų kolekcijas. Pavyzdžiui, Milano, Neapolio, Bario ir Rosano kunigaikštytės Bonos Sforcos (Sforza), tapusios Lietuvos didžiąja kunigaikštiene ir Lenkijos karaliene, inventoriuje minimi du laikrodžiai, iš kurių, deja, nė vienas nėra išlikęs. Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų įrašai byloja apie tai, kad valdovas ne tik pirko ir gavo dovanų, bet ir įdarbino laikrodininkus. O štai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Vaza bandė ir pats kurti laikrodžius“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas Dalius Avižinis.

 

Ketvirtasis eksponatas laikrodžių kolekcijoje

Beje, ši įsigyta retenybė yra jau ketvirtasis laikrodis iš Valdovų rūmų muziejuje saugomų laikrodžių kolekcijos – ją papildo ir kartu išplečia jos chronologines ribas bei tipologiją. Iki šiol šioje kolekcijoje ankstyviausiu laikytas žinomo ir nagingo laikrodžių meistro Johaneso (Hanso) Klaseno (Johannes (Hans) Klassen) 1638 m. Vilniuje sukurtas stalinis laikrodis, kurį muziejui dovanojo Kalifornijoje (JAV) gyvenantis lietuvių išeivijos teisininkas, visuomenininkas ir dosnus mecenatas Donatas Januta. Dar viena kolekcijos pažiba – XVII a. pirmoje pusėje Vilniuje sukurtas Johano Šairerio (Johan Scheirer; Scherer, Scheur, Scheurer) laikrodis, kuris yra vienintelis išlikęs šio meistro dirbinys Lietuvoje. Trečioji kolekcijos vertybė – XVII a. laikrodis, kurį pagamino garsiojo Augsburgo meistras Kristofas Miuleris (Christoph Müller). Visos šios vertybės iki šiol buvo ir toliau bus eksponuojamos atnaujintoje antrojo maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ erdvėje – Valdovų lobyno ekspozicijoje. Ją, kaip ir kitas ekspozicijas, lankytojai galės aplankyti pasibaigus karantinui.

 

 

Valdovų rūmų muziejaus inf.

Valdovų rūmų muziejaus (Daliaus Avižinio) nuotr.