Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Gegužės 13 – oji – stalo peilio gimtadienis

Galvojate, kad stalo peilis, tai jau neturi gimtadienio? O štai ir ne. Ta diena yra ir net užfiksuota. Pasirodo tai gegužės 13- oji diena, o štai dėl metų - diskutuojama. Žodžiu, jo istorija prasidėjo XVI a. pradžioje.

Apskritai, peilį galima vadinti seniausiu įrankiu, tačiau kaip stalo įrankis, jis yra jaunesnis nei šaukštas ir šakutė. Istorinėse 1560 metų knygose buvo pažymėta, kad „Italai peilius skiria visiems puotos dalyviams, vokiečiai naudoja bendrą peilį, prancūzai ant didžiulio stalo naudoja 2–3 bendrus peilius“. Todėl svečiai į puotas, nepriklausomai nuo rango ir statuso, dažnai atsinešdavo savo peilius, kurie buvo aštrūs ir viskam tinkami: ir mėsai prie stalo atsipjauti ir, vyno padauginus, kokiam nedraugui papjauti. Žodžiu, iki XVII amžiaus peiliai buvo aštrūs ir prireikus tarnavo kaip ginklai. Beje, svečiai galėjo netgi laikyti asmeninius stalo įrankius pas namų šeimininką, jei tik dažnai pas jį lankydavosi.

Peilis ilgai trukdė vakarų Europoje pritapti ir šakutei, nors ji jau ir buvo pasirodžiusi turtinguose aristokratų namuose. Jis juk atliko visas funkcijas: pjaustė maistą ir nešė jį į burną. Kam ta šakutė? Įdomu ir tai, kad peilis buvo labai populiari jaunikio dovana nuotakai. Jį gavusi laiminga mergina nešiojo jį ant diržo kaip statuso simbolį ir naudojo savo nuožiūra.

O jau mums pažįstama peilio suapvalintu galu istorija, galbūt ir jūsų jau skaitytąa amžinai bus siejama su Prancūzijos kardinolo Rišeljė vardu. Užėmęs aukštas pareigas ir būdamas labai protingas žmogus, jis negalėjo būti abejingas situacijai, kuri klostėsi dėl nuolat vykstančių ir nesibaigiančių smulkmenų, kivirčų, dvikovų ir muštynių, o pagaliau ir dėl to, kad peilis buvo naudojamas dar ir vietoje dantų krapštuko, todėl įsakė prie stalo naudoti tik suapvalintus peilius – koks nemandagumas. Jo kantrybė trūko 1637 m. gegužės 13 d. , arba kitais šaltiniais remiantis 1610 m., bet irgi gegužės 13 d. Ši diena ir tapo stalo peilio gimtadieniu. Beje, vėlyvesnę datą stalo etiketo istorikai linkę laikyti tinkamesne, nes 1610 m. Rišelje dar neturėjo tokios galios, jis buvo vyskupas Luaros slėnyje ir tik 1622 m. tapo kardinolu. Tiesa, negalima sakyti, kad suapvalinti peiliai iki tol neegzistavo ir kardinolas sugalvojo kažką visiškai naujo. Ne, bet jis padarė tai taisykle ir norma – jokių aštrių peilių prie stalo. Galutinai aštrių peilių išgyvendinimu užstalėse pasirūpino Prancūzijos karalius Liudvikas XIV 1699 m. ir jų pietaujančiųjų rankose tiesiog neliko. Netruko tuo pasekti ir kitos Vakarų Eruropos šalys – visiems buvo nusibodusios puotos su kraujo praliejimu jų pabaigoje ir bukas stalo peilis sėkmingai atkeliavo iki mūsų dienų.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Svečiuose pas BABTYNO DVARĄ ir jo kamerdinerį

Vargu ar pati būčiau drįsusi Babtyno dvaro šeimininką Mindaugą ŠVENTORAITĮ pavadinti kamerdineriu, bet kad jau pats save taip vadina, tai kodėl ne. Susitikome plieskant vaiskiai gegužės saulei ir be proto žydint gamtai. Pokšėjo skaldomos malkos, paukščiai traukė savo giesmes, tingiai amsėjo du žmogaus draugai sargai. Babtyno dvare nebuvo jokios pandemijos ir jokių kaukių, tarsi čia būtų sustojęs laikas. Gėriau kavą jaukioje virtuvėje, grojo muzika, klausiau Mindaugo filosofijos ir žiūrėjau į stropiai išsaugotus sienų freskų likučius: kaip fantastiška gyventi tarp praeities ženklų, kurių laikas neįveikė. Laikas tikrai ne visagalis, jei jam nepadeda žmogus. Su šiuo dvaru, beje, būta visaip ir tikrai ne visais laikais čia buvo nusilenkta paveldui, tačiau paskutinis jo šeimininkas, atrodo, tik tokį tikslą tik ir turėjo: IŠSAUGOTI.

Čia Babtyno dvaras - jokio Žemaitkiemio

„Ne, aš nesu iš jokių aristokratų giminės, aš greičiau iš valstiečių, arba toks pats sau, – prisipažino Mindaugas, – Kas gi yra tėvai? Tėvų dėka mes tiesiog atsirandame šioje žemėje ir gyvename savo gyvenimus, dažnai visai kitokius – toks ir aš, kitoks nei artimieji”.

Taip prasideda mūsų pokalbis apie BABTYNO dvarą, kuris savo amžių skaičiuoja nuo XVI a., kai jį įkūrė Šiukštos. Paskui šeimininkai keitėsi, bet tik valdant Prozorams, maždaug nuo 1730 m., kai prasidėjo mūrinių statinių epocha, Babtynas tapo reprezentaciniu dvaru. Rūmai tada tapo kur kas didingesni, su dviejų aukštų frontonu, balkonais antrame aukšte, 28 kambariais ir gynybiniu bokštu. Tuo pat metu pastatytas ir lobyno pastatėlis. 1797 m. Babtynas su Sitkūnų kaimu parduotas Burhardui fon Korfui, o netrukus dvarą įsigijo kunigaikščiai Giedraičiai, valdę jį iki 1830 m. Dvarui tuos du šimtmečius priklausė 200-300 hektarų žemės.
Tais laikais kaimo niekas nevadino Žemaitkiemiu, o tik Babcinà, Babcýna, Babtinė, Babtynė, Babtiniai ir Babtynas. Mindaugas irgi kategoriškai prieš tą antrajį grobuoniškai atsiradusį pavadinimą: „Žemaičiai ėjo per Lietuvą, kariavo ir užkariautus kaimus pavadindavo Žemaitkiemio vardu, už tai dabar Lietuvoje 9 Žemaitkiemiai, sakyčiau, toks valdžios neįgalumas, arba visiškas nesirūpinimas istorija, bet man čia visad bus tik Babtynas“, – pasakoja Mindaugas.

Babtyno dvarui Žemaitkiemio pavadinimą grąžino paskutinis dvaro šeimininkas – generolas Vladas Nagevičius čia gyvenęs 1922 – 1944 metais, kuris kaip ir dauguma kitų dvarų naujakurių su senais dvarininkais konfliktavo. Jis buvo gavęs 20 ha žemės už Lietuvos kariuomenės kūrimą o vėliau nusipirko jos dar daugiau, dvare tvarkėsi savaip, bet ne prastai. Prieš jį dvaro šeimininkais po Giedraičių buvo grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai. Jie trečiajame amžiaus ketvirtyje pastatė eklektinius rūmus, tad XIX a. II pusėje dvarvietėje stovėjo 16 pastatų. Tiškevičių giminė čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo.

Kolekcininko genas - be paaiškinimo

„Aš nuo mažens mačiau daug nykstančių dvarų ir mane visada jie viliojo. Žinoma, vaiko supratimas kitas, tačiau tai buvo vietos, kuriose man buvo įdomu. Lygiai taip pat dar vaikystėje atsirado motociklai, kiek vėliau – muzika ir filmai. Man kažkaip visada visko reikėjo daug“, – pasakys Mindaugas, kai mes kiek vėliau apžiūrinėsime jo 97 senovinių motociklų kolekciją ir stabtelsime prie „Viktorijos“ – motociklo, kurį jis gavo dovanų būdamas dešimties, kuris po to sugedo, buvo užkastas į žemė, o atkastas prieš 20 metų. Galima sakyti, kad nuo jo ir prasidėjo kolekcija, ilgainiui išaugusi ir į gana vertingą, ir net retą. Tačiau dvare tai toli gražu ne vienintelė kolekcija: yra daug senovinės žemės ūkio technikos, mašinų, audio tekchnikos, muzikos instrumentų, etnografinių daiktų – viską išvardinti sudėtinga. „O namuose dar ir kasečių bei vinilų“, – priduria pašnekovas, nelabai ir pats supratęs, iš kur jame tas kolekcininko genas.

Bet grįžkime Babtyno dvaro rūmus, kurie prieš dvidešimt metų tapo Mindaugo namais. Negali sakyti, kad tai buvo spontaniškas pirkinys, tačiau pats pašnekovas sako, kad be Dievo, Viešpaties ar visatos įsikišimo – čia jau kaip kas pavadins – tiesiog nebūtų įvykę tai, kas įvyko: dvaro sandoris. Nualinto, nukarūnuoto ir suniokoto dvaro, kuriame dar nuo pokario laikų buvo kolūkio apylinkės kontora ir daugiabutis namas ir vos ne iki pačių rūmų durų driekėsi daržovių lysvės ir bulvių vagos, o kažkuriame iš rūmų kambarių tiesiog ruošė ėdalą gyvuliams – šlovinga dvaro istorija buvo paskandinta skurdžioje tuomečio gyvenimo buityje.

Svirne eksponuojamoje motociklų kolekcijoje 97 egzemplioriai, savo metus skaičiuojantys nuo 1920 iki 2000. O kadangi dar trys yra pas sūnų, tai iš viso jau ir visas 100. Pirmasis motociklas "Viktorija" įkurdintas pagarbiai ant sienos, nes nuo jo prasidėjo visos šios kolekcijos pradžia, arba bent jau dešimtmečio berniuko meilė šiai susisiekimo priemonei. Mindaugas motociklus ne tik kolekcionuoja, bet yra ir aistringas keliautojas. Sukarti kelis šimtus kilometrų, stabčiojant gražiose Lietuvos vietose, ir būtinai, dvaruose vienas iš jo pomėgių. Kaip ir lankytis ten, kur parduodami sendaikčiai ir antikvariatas - juk kolekcijos yra nuolatos pildomos.

Nematomo pasaulio pagalba

Kai Mindaugas Šventoraitis 1999m. aukcione įsigijo šį dvarą, kaip pats sakė dėl geros lokacijos, netoli Kauno ir 20 kilometrų jei tiesiai nuo gimtinės, tik kitam upės krante, pats išsigando, nuo ko reikės pradėti čia kurti dvaro ir savo gyvenimą. Tačiau šiandien jis jau žino, kad kai turi misiją ir tikslą, o gal tiesiog intenciją padaryti kažką gero ir beveik neįveikiamo, tau į pagalbą ateina vėlgi tas nematomas pasaulis.

„ Mano verslas klestėte suklestėjo, man sekėsi viskas, ko tik imdavausi, pinigai tekėjo kaip upe. Aš ėmiausi dvaro atsatymo su rimta komanda ir labai atsakingai. Nenorėjau nieko sugadinti, norėjau tik išsaugoti. Sekėsi tiesiog puikiai. O kai padariau visus didžiuosius planuotus darbus ir pinigai kažkaip tolo – nutolo. Atrodo, kad man jų buvo skirta šiam projektui įgyvendinti. Iš viršaus, iš dangaus, nežinau iš kur, bet man nereikėjo pas nieką ir nieko prašyti, į jokius fondus kreiptis, mano fondas buvo iš aukščiau. Įsitikinau ir negaliu šiandien netikėti, kad nuo žmogaus mažai kas priklauso. Juk mes linkę visur vadovautis protu, o mūsų protas tai mūsų patirtis, o tos patirties palyginus su viso nematomo pasaulio išmintimi, tiesiog žiupsnelis. Bet to nematomo pasaulio niekas nesupranta ir visi bijo, dar daugiau – netiki, o kai pasigilini, tai vieną dieną supranti, kad tas pasaulis tau gali be galo padėti. Todėl aš dabar jau tikiu: kas turi įvykti, tas įvyks“, – nusijuokia.

Įvyko per tuos metus dvare visko daug. Jis buvo rūpestingai ir protingai atstatytas, dvaro rūmais padalinti tarsi į dvi dalis: šeimininkui gyventi ir renginiams vesti, atsirado žavingi tų kambarių interjerai, pilni tikrų senų daiktų ir meno; aplinka buvo sutvarkyta, erdvės užgyventos čia buvusių renginių ženklais; kolekcijos stojo į joms skirtas vietas; dvaro klojime suskambo koncertai; apylinkėse – pakilo į dangų aitvarai; į pagalbą gamtai – atėjo „Land Art“ menininkai su savo idėjomis; seminarai ir konferencijos vijo vieni kitus, čia buvo filmuojami filmai ir fotografuojamos vestuvės – tai tapo be galo gražia ir daugybei iniciatyvų atvira vieta. Tačiau čia niekas nesublizgo žvilgesiu, kurio galbūt kažkada dvare ir netrūko, bet tik ne dabar; čia niekas neišlygino sienų iki vandens paviršiaus lygumo; nepaslėpė senutėlių lubų balkių; čia niekam niekada nepasirodė, kad reikėtų daugiau „povo plunksnų“, nes čia dvaras. Mindaugas čia tiesiog susikūrė jaukią savo buitį, o visas dvaras tapo absoliučiai visiems atvira ir lankytina vieta…be bilietų.

Kažkokia panaši dvasia Babtyno dvare sklandė ir Nagevičiaus laikais. Generolas buvo didelis intelektualas, mokėjo daug užsienio kalbų, todėl mėgo bendrauti. Pavyzdinis dvaro ūkis garsėjo erdviomis arklidėmis, kuriose buvo laikomi veisliniai žirgai. Ūkio reikalus tvarkė ūkvedys, nors ne prasčiau visus reikalus išmaniusi ir generolo žmona Veronika Nagevičienė. Šeimininkai propagavo gražias liaudies tradicijas. Mėgstamiausia jų šventė – Joninės, į kurias suvažiuodavo Kauno inteligentija ir valstybės vadovai. O ir šiaip savaitgaliais, nusamdęs garlaiviuką, jis Nevėžiu atsigabendavo svečių iš Kauno – aktorių, dailininkų, muzikų, poetų. Čia vykdavo banketai valstybės pareigūnų ir užsienio svečių garbei. 1933 m.liepos 19d., atvežus lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno kūnus, Babtų valsčiaus organizacijoms nusprendus , (joms vadovavo generolas V.Nagevičius) nutarta pagerbti lakūnų atminimą, atstatant sugriuvusį paminklą – kryžių ant Stabaunyčios kalno netoli Babtyno dvaro, kitame Nevėžio upės krante. Beveik tris mėnesius jis buvo restauruojamas. Per iškilmes atskrido trys lėktuvai. Žemai skrisdami, jie padabino paminklą gėlėmis ir vainikais. Ši graži tradicija per dideles šventes tęsiama ir dabar.

Išblizginta istorija - sugadinta istorija

„Visada galvojau, kaip maksimaliai išsaugoti dvaro autentiką ir neturėjau jokių egoistinių lūkesčių. Sakiau ir sakysiu, kad esu šio nuostabaus dvaro patarnautojas ir sargas, – sako Mindaugas, kai prispiriu rasti atsakymą, kodėl jo dvaras „nenulakuotas”.

„Esu apvažiavęs daug dvarų, yra dvarų, kuriuos lankau kasmet: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra nei ką žiūrėti, objekto neliko. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų istoriją. Todėl visada klausiu: kam gadinti gražius senus daiktus juos blizginant iki naujumo, kai yra prigaminta tiek daug naujų daiktų ir mes juos galime pirkti kada tik norime. O aš pats visada buvau tos nuomonės, jog istoriniame objekte turi matytis istorija, o jeigu jos nesimato, tai objektas tampa tiesiog nieko vertas. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Taip mąstantys žmonės geriau nusipirktų sklypą, pastatytų gražų namą ir pradėtų kurti savo istoriją. Taip va atsirastų kokio Antano istorijos pradžia, ja džiaugtųsi vaikai ir anūkai. Žinoma, dar geriau būtų, jei tas namas nesugadintų kokio miesto architektūros, kaip kad nutiko per pastaruosius dešimtmečius, kai buvo pristatyta daugybė neskoningų namų. Tik visai neseniai turtingesniuose kvartaluose daugiausiai prie Vilniaus, pradėjo atsirasti skoningi namai. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda: du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu daba visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu“, – paveldo išsaugojimo filosofija pasidalino Mindaugas Šventoraitis.

Ta pačia filosofija jis vadovaujasi ir saugodamas savo techninio paveldo kolekcijas. Jo motociklų ir kitos technikos kolekcija taip pat neblizga, bet kai kurie kelių dešimtmečių objektai dar puikiai veikia ir pasitarnauja netgi dvaro buityje.

Gera aura - Babtyno dvaro dovana

Tokio pagarbaus praeičiai požiūrio grąža ta, kad Babtyno dvaras neprarado savo geros dvasios ir čia labai jauku gyventi. Aštuoni jo kambariai skirti šeimininko patogumui. Juose netrūksta jaukumo, gero skonio, asmeninių prisiminimų ženklų, meno ir visur kur plevenančios romantikos. Jokio kičo, jokių padirbinių – nieko netikro. Iš tiesų yra kur paganyti akį – sakytum muziejus. Ši vieta atvira daugybei Mindaugo bičiulių, bendraminčių, čia gimusi ne viena kūrybiška mintis. „Planuoji per vasarą vieną koncertą, o įvyksta septyni. Man tai patinka, mane tai žavi“, – juokiasi Mindaugas.

„Gal todėl, kai prieš tris metus, įvykus gyvenimo pokyčiams, susiruošiau Kanaruose kilometro aukštyje pirkti namą su dviem vynuogynais, šis sandoris visgi neįvyko – nežinau gaila šiandien dėl to ar ne. Bet dvaras manęs nepaleido. Aš dvarui reikalingas, nes neįsivaizduoju, kas jį geriau prižiūrėtų. Pajaučiau, kad neturiu jėgų ir negaliu jo palikti – per daug čia investuota gyvenimo, per daug visko sukurta. Visi žino, kad kol esu čia, jokie remontai nebus daromi, o kai jau išeisiu, labiau tikiuosi, kad jį prižiūrės mano sūnūs. Vienam tai labai patinka, kitam – mažiau, bet vertybės mūsų visų panašios. Pasakiau jiems kad parko kampe, kur yra toks tarsi panteonas, mane užkasat, o namai kol aš gyvas turi išlikti tokie: jei tu matai istoriją, tai jos uždažyti neturi teisės“, – sakė Mindaugas, prieš penkerius metus pardavęs verslą ir dabar besijaučiantis visiškai laisvu žmogumi.

Dabar Babtyno dvarui priklauso 40 hektarų žemės, yra išlikę 5 pastatai, kiemas erdvus, o jau žvilgsnis tai iš viso gali tolti tolių toliais. Pavasaris siaučia visa savo galybe. Smaragdu žvilga nupjauta žolė, Mindaugas paleidžia naujai rengiamą fontaną prieš rūmus, į dangų kyla drąsios vandens čiurkšlės, pro praviras kluono duris nuo didžiulio ant sienos pakabinto aitvaro žvelgia Kunigunda Giedraitytė, kažkur Varšuvoje palaidota šio dvaro kunigaikštytė – istorija ir šiandiena visai šalia. Mes stovime prie Nevėžio senvagės, prieš akis jauki kalvelė, apsupta vandens, su ant jos įrengta pasisėdėjimų vieta – viena iš daugelio. Šeimininkas prisimena kaip kažkada čia pakilo vanduo ir išplaukė visos žuvys. „Gaila“, – atsidūsta. Visada gaila kažką prarasti ir kažko netekti. Tačiau, kai tiek daug lieka, ir laimės lieka daug.

„Taip, aš laimingas. Kažkada net negalėjau pagalvoti, kad taip gyvensiu. Kad turėsiu viską, ko noriu, keliausiu kur noriu, bendrausiu su kuo noriu ir dar… nereikės eiti į darbą.“, – nusijuoka garsiai Mindaugas Šventoraitis ir sunku tuo nepatikėti.

Babtyno dvaro pagrindiniai rūmai po rekonstrukcijos pritaikyti gyvenimui. Įrengta 15 kambarių, 4 vonios, 2 virtuvės, pokylių - koncertų salė, paveikslų galerija, žaidimų kambarys - šachmatinė, biblioteka. Visi kambariai, kaip, beje, ir prieš šimtmešius, turi pavadinimus. Vieni pakrikštyti turi istorinisu pavadinimus, kaip pvz. avių, kiti pavadinti draugų arba savininkų vaikų vardais. Kluonas įrengtas kaip vasaros koncertų salė, jame telpa 1000 žmonių, taip pat jame yra senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija. Tvartas beveik sugriuvęs ir laukia savo atstatymo eilės.

Rasa Žemaitienė Silvijos Žemaitytės nuotraukos Istorinė medžiaga iš www.senasdvaras.lt

Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia

Kasos aparatas – apgaudinėjamo verslininko išradimas

Dabar kasos aparatai nieko nestebina, tačiau buvo laikas, kai jų nebuvo, o po to jie atsirado ir kaip visi daiktai iš tolimesnių nei XXa. dar buvo ir labai įspūdingos išvaizdos. Kasos aparato istorija prasidėjo Deitone, Ohajo valstijoje, JAV, kai vienam verslininkui vis nepasisekė ir nepasisekė išsiaiškinti, kodėl jo verslas neduoda pelno.

Kasos aparato idėja gimė laivo mašinų skyriuje

Beje, jei dėl kasos aparato išradėjų Džeimso ir Džono Ritty asmenybių nekyla jokių abejonių, tai štai dėl to, kuo užsiėmė šio išradimo iniciatorius Džeimsas neaišku. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad jis įkūrė grožio saloną damoms, kituose – kavinukę, kuri vėliau išaugo į didžiulį barų tinklą. Manykime, kad pastaroji versija ir yra teisinga, apie ją kalbama kur kas daugiau. Tačiau kaip ten bebūtų, esmė ta, jog verslininkas pastebėjo, kad nors kavinėje ir netrūksta klientų, jo kišenės tebėra tuščios. Vagia darbuotojai? Tai buvo galima numanyti, bet nebuvo galima įrodyti. Sprendimas atsirado vieno kruizo į Europą metu 1878 m., mat Džeimsas Ritty buvo aistringas keliautojas. Taigi plaukdamas garlaiviu į Europą ir neturėdamas kuo užsiimti Džeimsas užsuko į mašinų skyrių ir, be kita ko, pamatė, kaip specialus mechanizmas automatiškai fiksuoja kiekvieną veleno apsisukimą. Jam iš karto kilo mintis, kad galbūt galima padaryti ką nors panašaus ir užfiksuoti grynųjų pinigų operacijas. Iš mašinų skyriaus Dž. Ritty išėjo su idėja, kuri smarkiai pakeitė jo tolimesnį gyvenimą ir jį, paprastą verslininką pastatė greta tokių asmenybių kaip broliai Lumiere (filmo išradėjai) ar R. Diesel (dyzelinio variklio išradėjas) ir, kuri apvertė visą prekybos sistemą.

Idėjos įgyvendinimas neužtruko

Grįžęs namo į Deitoną, Džeimsas su broliu Džonu ėmėsi savo plano ir pradėjo kurti tokį prietaisą. Jie dirbo prie kelių versijų, kol pagaliau trečioji jų buvo sėkminga. Pirmiausiai broliai sukūrė darbinę mechaninio kasos aparato versiją, skirtą naudoti Džeimso salone Deitone, Ohajo valstijoje. Kurį laiką tokioje kasoje netgi nebuvo grynųjų pinigų stalčiaus, buvo ir kitų nepatogumų, tačiau tai buvo tik laiko klausimas. Prietaisą nuolatos tobulinant, broliai Ritty galiausiai sukūrė visiškai tobulą ir gana patogų automatinį mechanizmą. Tai netgi neužtruko ilgai: 1879 m. lapkričio 11 d. Džeimsas Ritty gavo patentą už savo puikų išradimą ir ši data ir laikoma kasos aparatų gimtadieniu.

Beveik iki pat dvidešimtojo amžiaus pabaigos visose pasaulio parduotuvėse (ir ne tik jose) veikė automatinės kasos, kurios iš esmės nesiskyrė nuo galutinės „Ritty“ versijos. Tiesa, pirmųjų kasos aparatų išvaizda buvo visai kitokia nei esame įpratę matyti šiandien. Tai buvo stambios metalo konstrukcijos, labiau primenančios dideles spausdinimo mašinėles. Neretai jos buvo puošiamos išraižymais ar kitomis dekoro priemonėmis, naudojami įvairių spalvų metalai ir atrodė jos gana įspūdingai. Šiandien tokie kasos aparatai gali būti prekybinių erdvių interjero puošybos akcentai, o ir originaliuose namuose rasti vietą.

1879 m. lapkričio 11 d. Džeimsas Ritty gavo patentą už savo puikų kasos aparato išradimą ir ši data ir laikoma kasos aparatų gimtadieniu.

Kasos aparato patentas buvo parduotas

O broliai tuo metu ne tik tobulino „Ritty nenugalimą kasą“, kaip ji buvo pravardžiuojama, bet ir atidarė nedidelę gamyklą Deitone, kad galėtų šiuos kasos aparatus gaminti – juk kitų kavinių ir parduotuvių savininkai išradimą įvertino iš karto ir norinčiųjų nusipirkti kasą netrūko. Tačiau gana greitai išradėjai suprato, kad negali susidoroti su kasų gamybos verslo apimtimis. 1882 m. jie pardavė patentą ir verslą gaminti automatinius kasos aparatus už 6500 Džonui H. Pattersonui, supratusiam kad su tokiu sandoriu prašauti neįmanoma. Savo įmonę po kurio laiko jis pavadino „National Cash Register Company“, o šiandien ji žinoma kaip „NCR Corporation“ – pasaulinė kasos aparatų ir automatizuotų sprendimų mažmeninei prekybai gamybos milžinė. Broliai Ritty niekada nesigailėjo dėl to, kad iš savo rankų paleido Aukso paukštę ir visada palaikė draugiškus santykius su Dž. H. Pattersonu, o pastarasis taip pat niekada nepamiršo išradėjų – jie būdavo kviečiami į visus NCR renginius. Džeimsas Ritty pasitraukė iš savo taip pat sėkmingu tapusio barų verslo 1895 m. Jis mirė nuo širdies nepakankamumo, būdamas 81 metų Daitone, Ohajo valstijoje.

Kitas svarbus kasų vystymosi etapas buvo 1906-ieji, kai Ch. F. Kettering išrado elektros energija varomą kasos aparatą, bet tai tegul lieka kitai istorijai.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Klasikinio interjero kūrimo ypatumai pagal KRISTINĄ

Susikurti jaukų interjerą galima patiems, o galima kreiptis ir į specialistus. Čia, galima sakyti, kad yra netgi dvi žmonių kategorijos: pirmieji šia tema žino viską, antrieji ieško žinančių ir nerizikuoja. Interjero dizainerės Kristinos LUKAUSKIENĖS iš Kauno ieško tie, kurie patys imtis atsakomybės už savo namų vaizdą nedrįsta ir dar tie, kuriems patinka klasika ir praeities ženklai šiandienos interjere. Tai patinka ir Kristinai. Todėl tai ir tapo jos kaip kūrėjos stiliumi: klasika, retro, galbūt net mid- century modern ar boho. Žodžiu viskas, kur reikia daug jaukumo ir šilumos. Viso to siekiama keliomis priemonėmis, kurias aš pavadinu Kristinos dizaino arkliukais. „Galbūt galima ir taip“, - sutinka kūrėja ir mes drauge juos įvardijame. Tapetai, plytelės, senas mūras, laiptai ir židiniai, antikvariniai ar vintažiniai baldai.

Tapetai

Retas Kristinos kuriamas klasikinis interjeras apsieina be sienų apmušalų, nes jie ir yra viena pagrindinių šio stiliaus apdailos priemonių. Tačiau įdomu tai, kad savo klientams dizainerė dažniausiai siūlo tik itin aukštos kokybės tapetus. Daugumos jų kūrimo istorija yra prasidėjusi prieš kokius 200 metų senosiose Vakarų Europos manufaktūrose. Tokie tapetai brangūs, bet daro tiesiog stebuklus: bet kurią erdvę paverčia itin individulia ir labai jaukia. Intensyvių raštų tapetus Kristina dažniausiai naudoja tik daliai kambario sienų dekoruoti ir kaip taisyklė jie labai pageidaujami miegamuosiuose. Nors įsileidžiami ir į svetaines, prieškambarius, o kartais net virtuves. Vienoje erdvėje Kristina siūlo derinti kelias tapetų faktūras, žaisti jų spalvomis. Kartais šalia jų ji panaudoja ir dekoratyvinį tinką. Bet pagrindinė taisyklė, kurios nevalia pamiršti, ta, jog tapetai visada bus ta dekoro dalis, prie kurios teks derinti visa kita. Todėl visada pradėkite nuo tapeto ir bent vienai sienai išsirinkite jį patį ypatingiausią.

Tapetai derinami su dekoratyviniu tinku sukuria labai gražų sendinimo efektą, paįvairina faktūrą, o kartais tinko prireikia ir tuomet, kai pritrūksta tapetų. Tačiau Kristina įspėja, kad padaryti gražų tinką geriau patikėti specialistams - ne viskas taip paprasta.

Išskirtinių tapetų kainos kartais yra ta priežastis, dėl kurios jų atsisakoma, tačiau papuošti nors vieną sieną originalaus rašto tapetais vis dėlto verta. Ypač jie tinka miegamuosiuose, nes iš karto suminkština visą erdvę ir suteikia jai papildomo jaukumo. Prie tapetų dažniausiai yra derinama kambario tekstilė: pagalvėlės, lovų užtiesalai, kilimai, užuolaidos.

Plytelės

Sienų ar grindų plytelės vonios kambaryje ar virtuvėje taip pat yra tas spalvų blyksnis, aplink kurį turės sukti visa kita. Savo klientams Kristina siūlo paieškoti ypatingų plytelių. Dabar jų pasiūla labai didelė ir galima rasti pačių įdomiausių variantų, tiesiog nereikėtų apsiriboti vien didžiųjų prekybos centrų asortimentu. Kuriant klaskinį stilių dažnai ieškoma tarsi pasendintos faktūros, su sutrūkinėjusia glazūra, grublėtų plytelių, žemės spalvų, arba kaip tik labai aiškių klasikinių ornamentų. Plytelėmis kaip ir tapetais galima žaisti pačius įvairiausius kūrybinius žaidimus ir jas taip pat derinti su kitomis medžiagomis. Bet taisyklė ta pati: išsirinkite ypatingas plyteles, pagalvokite, kur jų labiausiai reikia, o visur kitur galite ir pataupyti. Ypač gerai pagalvokite apie vonios kambario spalvas: jos turi atpalaiduoti, o ne erzinti.

Renkantis plyteles virtuvės ar vonios apdailai visada verta paieškoti įdomesnių jų kolekcijų, spalvų, raštų, faktūrų.

Senas mūras

Senos statybos namuose senamiesčiuose vis dar yra namų, kur galima atrasti senų plytų sienas. Dekoratyviausiai atrodo ir labiausiai džiaugiamasi raudonomis plytomis. Kristina visada išnaudoja šių plytų teikiamas galimybes ir pasistengia bent dalį tokių sienų ar jų dalių palikti atviromis. Tam nesipriešina ir užsakovai. Ypač jeigu mūras autentiškas, dažnai derantis netgi su namo fasadu. Tačiau kartais raudonos plytos ar tiesiog jų imitacija naudojamos ir visai naujos statybos būstuose kaip gera ir jauki apdailios priemonė. Ypač kai kalba eina apie židinius. Vis dėlto, plytų apdailą Kristina labiau siūlo sodybose ar senamiesčių butuose, kur jų atsiradimas yra labiau organiškas ir motyvuotas. Primename, kad dabar senos plytos turi gerų ir kokybiškų imitacijų, kurias tiesiog reikia mokėti išsirinkti. Ir tuomet labai retas kuris jas askirs nuo senos raudonos plytos.

Židiniai ir laiptai

Raudonos plytos „veda“ tiesiai prie židinių – dar vieno klasikinio interjero akcento, kuriam Kristina visada skiria taip pat daug dėmesio. Iš tiesų tai gali tapti erdvės, kuriame yra židinys, ašimi. Dizainerė pastebi, kad jos klientai židinių apdailai labiausiai linkę rinktis natūralų akmenį, o štai ji kartais pasiūlo ir „lengvesnių“ variantų, kad ir iš tų pačių raudonų plytų. Svarbiausiai neužmiršti, kad kas bebūtų pasirinkta, viskas labai įtakos kitų apdailos priemonių pasrinkimą, nes židinys matomas interjero akcentas.

Tokia pat taisyklė galioja laiptams ir jų turėklams. Be to, kad visada svarbu išspręsti problemą dėl laiptų užiamamos vietos, dar svarbu ir jų dizainas. Kristinas patinka kaltiniai laiptų turėklai ir ji mielai juos siūlo savo užsakovams, kaip pati sako dėl jų lengvumo ir grakštumo. Tiesa, visada lengviau atrodys baltais dažyti turėkalai, jie bus tarsi tokie „provansiški“ o štai juodi kurs jau visai kitokią stilistiką – galbūt griežtą klasikinę.

Kalto metalo laiptų turėklai atrodys kur kas lengviau jei bus nudažyti balta spalva. Juodo metalo laiptų turėklai kuria visiškai kitokią stilistiką.

Antikvariatas

Kaip jau buvo minėta, Kristinos užsakovai ne tik klasikos, bet ir antikvariato gerbėjai. Dažno jų namuose yra baldų su istorijomis, perduotų iš kartos į kartą. Vieni nori tuos baldus išsaugoti maksmaliai autentiškus, kiti – restauruoti, tačiau dažnai jie užduoda visa namų interjero stiliaus toną. Kartais jų „įtakai“ sustiprinti antikvariato parduotuvėse dar paieškoma kitų baldų ar tiesiog prie jų derančių interjero detalių: žvakidžių, paveikslų ar jų rėmų, šviestuvų, veidrodžių, kilimų, indų, tekstilės ir pan. Pasitaiko užsakovų, kurie nori keisti daikto funkciją ar spalvą. Pavyzdžiui, seną spintelė pastatyti vonioje po praustuvu, perdažyti stalą ar kėdes vis dar mėgstama balta spalva. Esant reikalui Kristina papasakoja apie daikto, kuri ketinama kardinaliai keisti vertę, bet pasirinkimas vistiek užsakovo. Jai pačiai integuoti senovinius baldaus į naujais kuriamą interjerą labai patinka ir dažnai yra tiesiog smagus kūrybinis iššūkis, o užtai, kad namuose būtų sendaikčių ji balsuoja visada. Tai istorija ir jaukumas.

Kartais antikvariniai ar seni baldai gali būti panaudojami ir labai kūrybiškai, ir ne visai pagal savo pirminę paskirtį.

Parinkdama antikvarinius baldus, skirtus perdažyti dabar mėgstama balta spalva, Kristina visada pasistengia užsakovui paaiškinti, kiek taip atnaujintas baldas praras ir kiek jo vertė nukentės. Tačiau jei klientas pageidauja, baldas yra atnaujinamas pagal jo norą.

Jeigu ir Jums įdomu savo namų interjerą paįvairinti originaliais antikvariniais baldais ar detalėmis, paieškokite jų ir ČIA.

Interjero dizainerės Kristinos LUKAUSKIENĖS patarimus užrašė Rasa Žemaitienė

Nuotraukos iš asmeninio dizainerės archyvo

Ir laivu iš Amerikos atplaukė KRINOLINAS…

Kai aš pasiilgstu kokio romantiško pasakojimo apie pirkinius antikvariate ar kokioje sendaikčių mugėje, skambinu fotografei Ramunei PIGAGAITEI į Frankfurtą ir prašau parašyti kokią gražią ir emocionalią radybų istoriją. Žinau, kad Ramunė jų savo prisiminimuose turi dešimtis, kaip ir sukauptų daiktų. Tuomet ji kaipmat padaro kokio ypatingo daikto nuotrauką, mane suvilioja galutinai ir pažada parašyti tekstą. Tada rašo ir rašo, rašo ir rašo, o aš laukiu...O kai jau parašau jai laišką, kad laukiu labai, tai istoriją ima ir baigia greitai. Na, nukrypimas... Juk esmė tikrai ne kaip atsiranda istorija, o kas joje slypi. Šį kartą istorija apie labai retą daiktą ir iš labai toli - Amerikos.

Viskas prasidejo nuo senų, medinių rogių, kurias prieš tris metus pirkau Joniškyje. Pirkti pirkau, bet neatsiėmiau, nes… Joniškį supainiojau su Jonava ir tris vasaras, kai atostogaudavau Lietuvoje, taip ir nesugebėjau nuvykti į tą tolimą Lietuvos miestą. Kol visai netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus, vieną išties saulėtą vasaros dieną man paskambino jaunystės laikų draugas Žilvinas. Žilvinas gyvena Štatuose. Jau gal kokį gerą dvidešimtmetį ir po maždaug dešimties metų pertraukos jis šią vasarą būsiąs Lietuvoje. Kur ? Varėnoje, Kaune, Šiauliuose. Šiauliuose? Juk netoli Šiaulių besąs ir Joniškis, o Joniškyje ir mano rogelės. Ar negalįs Žilvinas iš Štatų Ramunei iš Frankfurto parvežti rogelių tiesiog kažkaip pakeliui į Varėną? Žinoma galįs.
Taigi nuo tų rogelių viskas ir prasidėjo: vieną dieną sugrįžusi į sodo namelį, į suolelį atremtas radau rogeles. Atsidėkodama pakviečiau Žilviną pavakaroti: kalbėjom apie daug ką: jaunystę, bendrus draugus, apie gyvenimo vingius ir, žinoma, apie senienas. Aš kalbėjau. Jo klausinėjau, ar Štatuose yra Antik. „Yra. Iš tolo smirda“, – nukirto. Keistas man jis pasirodė, tas Žilvinas, nemylintis Antik. Taip ir išsiskyrėme: jis – į Štatus, aš – į Vokietiją.
Bet štai vieną savaitgalį, berods taip pat giedrą dieną vėl netikėtai kaip perkūnas iš giedro dangaus man skambina Žilvinas ir siūlo virtualiai kartu pasivaikščioti po Antik parduotuvę. Tu? Antik? O kvapas ? „Puikus! Darausi priklausomas“, – sako trumpai.
Pirmoji pardavimo diena tik rytoj, bet jau iš vakaro Žilvinas nekantraudamas pravažiuoja pro tą kaimą ir gavęs leidimą, praveria nuklypusias Antik parduotuvės duris. Mano pirmoji virtualiai aplankyta antikvarinė parduotuvė Amerikoje yra senas tvartas. Apleistame tvarte, virpa daugybė įvairaus dydžio žvakių. Spėju pagalvoti, kad tokioje atmosferoje turėjo gimti Jėzus. O toje šviesoje tai išnyra, tai vėl į ja nugrimzta jaunų damų portretai, įrėminti į metalinius rėmelius, blekine nugarėle ir išlenktu stiklu; aptrupėjusiom gipsinėm galvom bei putliom kojytėm sėdi lėlės su akimis ar be jų; keistų formų, labai maži gobelenu traukti suoliukai; krūvos skardinių žaislų: būgneliai, varlės, šunys, barškučiai; plona kaip sudegusios žvakes dūmas vestuvinė suknelė; žaliomis plunksnomis puošta skrybėlė su vualiu …
Užgniaužus kvapą, sukuosi ratu tame amerikoniškame tvarte ir negaliu į visa tai atsižiūrėti. Kol pagaliau Žilvinui to grožio jau gana, jam šalta ir jis nori baigti mano ekskursiją. Ir tik visai pabaigoje lyg dailininkas brūkštelėdamas paskutinį potėpį teptuku, telefonu prasklendžia palube. „Stop! Stop! O kas ten?“ – mano balsas aplenkia mintį. Akys užkliūva už beveik pačioje palubėje kabančių vienas į kitą suspaustų vielinių lankų, sujungtų plona medžiagine juostele. Nesu niekada gyvai mačiusi antikvarinio XIX a. pasijonio, vadinamo krinolinu, bet mano širdis stipriai daužosi ir aš labai labai viliuosi, kad šitie palubėje kabantys dratiniai lankai ir galėtų būti XIXa. pasijonis.
Mano amerikoniškas gidas juokiasi ir primena, kad čia tvartas, tad daug didesnė tikimybė, kad mums pasisekė aptikti mažo šiltnamiuko karkasą arba tiesiog tvorelę vištoms aptverti, arba, arba… jis turi daug idėjų. Bet kai galiausiai pakviečia pačią šeimininkę tą vielų rinkinį nukabinti, ji konstatuoja faktą: taip, tai pasijonis, tai krinolinas, tai mano svajonė. Victorian hoop skirt. Aš cypiu iš džiaugsmo: imu, imu, imu. Ir ką jūs manote: pasijonis jau parduotas! Daiktas retas, daiktas brangus, daiktas įdomus – visi nori pasijonio, negalima nenorėti pasijonio. Ir jis parduotas net neprasidėjus prekybai! Bet Žilvinas nepatingi ir pasistengia. Jis perperka tą krinoliną iš naujosios jo savininkės. Per- per- ka. Brangiai, labai brangiai, gal per brangiai. Bet aš taip jo noriu. Lygiai po dviejų mėnesių laivu mane pasiekia siuntinys iš Amerikos. Niekada nesu gavusi siuntinio iš Amerikos. Jame mano krinolinas. Aš žinau, kad jis man pozuos daugybę kartų, o po to galbūt ir vėl bus kam nors parduotas. XIXa. krinolino kelionė visada turės tęsinį. Istoriją – irgi.

Ramunė PIGAGAITĖ

Autorės nuotrauka

Česterfildo sofa – amžinoji klasika

Nuo Česterfildo (Chesterfield) sofos gimimo laikų praėjo jau ne dešimtmečiai, praėjo šimtmečiai, o ji iki šiol gyvena savo gyvenimą ir puošia įvairiausių stilių namus bei įstaigas. Atrodo, kad ji gyvuos amžinai. Mane ši sofa žavi jau seniai, tad pats metas pasklaidyti jos istorijos puslapius. Juk tai iš tiesų nuostabus baldas - amžinas.

Sofa - Česterfildo grafo kūrinys?

Šios sofos istorija, kaip ir daugybės kitų baldų iš praėjusių šimtmečių, nėra vienintelė ir užtikrinta – interpretacijos tiesiog neišvengiamos, tačiau yra ir nepaneigiamų faktų. Česterfildo pavadinimas turi savas šaknis. Iki šiol yra manoma, kad jos atsiradimą inspiravo garsus XVIII a. anglų rašytojas ir diplomatas Philipas Dormeris Stanhope’as , Česterfildo (Chesterfieldo) grafas, gyvenęs 1694–1773 m. Būtent jis ir nurodė savo baldų gamintojui sukurti odinę sofą, ant kurios sėdint turėjo nesusilamdyti ponų drabužiai ir kuri tuo pačiu turėjo būti labai patogi. Kad šis grafo pageidavimas būtų įvykdytas, sofa turėjo būti suprojektuota taip, kad nugaros ir porankių aukščiai būtų vienodi, o apvilkta ji būtų tam tikru specialiu būdu. Tai ir tapo pagrindiniais šios sofos požymiais. Kai kurie šaltiniai teigia, kad pats grafas ir sukūrė šios sofos dizainą, išlikusį patraukliu iki šių dienų. Gal dėl ją pirmiausiai pamatė ir pamėgo vyrai – konkretus, patogus, palyginti neįmantrus, bet gražus baldas.

Sofos dizainą galbūt sukuręs grafas pirmiausiai nuspėjo vyrų poreikius, todėl ši sofa tapo darbo kabinetų, cigarų kambarių, židinių salių baldu ir tik vėliau užkariavo moterų širdis ir svetaines.

Kokie šios sofos ypatumai?

*Porankiai ir sofos nugara yra to paties aukščio.

*Porankiai elegantiškai užlenkti ir savo forma iš prieko primena jonines kolonas. Dažniausiai jie būna dekoruoti dekoratyvinėmis vinutėmis.

*Medžiaga ar oda, kuria aptraukiama sofa, yra priveržiama oda apmuštomis sagutėmis , dygsniuojant specialiu, deimanto formos ornamentu.

*Sofos yra su mažomis, o dažnai net ir nepastebimomis kojomis.

Tarp gerbėjų admirolas Nelsonas ir psichoanalitikas Froidas

Kaip galima įsivaizduoti, sofa netruko sulaukti dėmesio ir gerų įvertinimų, o netrukus Didžiosios Britanijos aukštojoje visuomenėje ji tapo prabangos, sėkmės ir gerų manierų simboliu. Dar daugiau – ji tiesiog įsibrovė į pačius įvairiausius privačius ponų klubus, rado kelią į iškiliausių mokslininkų kabinetus ir netruko užkariauti ne tik Didžiąją Britaniją, bet ir Vakarų Europą. Gal dėl savo patogumo? Optimalus minkštumas, sėdynės dydis ir atlošo pakreipimas leido sėdintiesiems užimti padorią padėtį, ištiesinti stuburą ir ilgą laiką patogiai išlaikyti pozą.Nors, spyruoklės Česterfildo sofoje pirmą kartą buvo panaudotos gerokai vėliau po jos sukūrimo – 1850 m.. Ir ką jūs manote – daugelis to laiko sofų yra išlikusios ir šiandien, praėjus 170 metų.Turėjo Česterfildas ir gerų reklamuotojų. Sako, kad sofos patogumui neatsispyrė Horacijus Nelsonas –Jungtinės Karalystės admirolas,vienas iš žymiausių XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno vadų. Ant Česterfildo sėdėjo ir moderniosios psichoanalizės pradininko, austrų neuropatologo Zigmundo Froido pacientai. Žodžiu, turėti tuomet šią sofą, reiškė priklausyti aukštajai visuomenei. Taigi per pastaruosius 250 metų Česterfildo sofa puošė daugybės turtingų ir garsių karalių bei karalienių sales. Ji tapo aukštos klasės ir patogumo simboliu ir su savo populiarumu atkeliavo iki šių dienų. Klasikinė jos forma yra ne tik nesenstančio dizaino, pasižymi dideliu komfortu, bet vis dar vertinama ir dėl savo dekoro bei išskirtinės elegancijos. Ji tebelaikoma tikra britiškų baldų dizaino ikona, kuri bėgant metams tik dar labiau populiarėja ir iki šių dienų išlieka kaip viena populiariausių sofų visoje baldų istorijoje.

Senosios Česterfildo sofos rankų darbo, kokybiškos, sunkios, ilgaamžės, dažnai su ratukais pritvirtintais prie kojyčių, kad būtų lengviau pastumti.

Česterfildo sofa - baldų ikona, pasiekusi mūsų laikus

Šiandien ji jau tikrai nėra vien privilegijuotųjų baldas – įsigyti ją gali visi, kam patinka toks stilius. Tokių sofų galima rasti ir Lietuvos antikvariatuose, bei naudotų baldų parduotuvėse. Antikvariatuose šios sodos dažniausiai yra XXa. vidurio ir gana dažnai – labai geros buklės, aptrauktos kokybiška oda. Beje, šiandien Česterfildu vadinamos jau ne tik sofos. Gaminami šio stiliaus foteliai, kėdės, pufai arba pilni svetainės komplektai. Skiriamasis bruožas – baldo apvilkimas, dygsniuojant rombu ir sutvirtinant saga. Nevengia šio stiliaus ir šiuolaikiniai baldų gamintojai, tad atsidaro ir šiokių tokių pokyčių jo dizaine. Šiandien Česterfildo sofos gali būti aptraukiamos tiek oda, tiek jos pakaitalais, tiek ir audiniais, nors anksčiau pirmenybė buvo teikta tik odai. Sofos nugaras pradėta daryti banguotas, porankius žeminti, kojytes aukštinti, pasikeitė parametrai, atsirado įvairesnės apdailos – kartais su žalvariu ar kitais metalais. O kartais šiuolaikiniai gamintojai iš Česterfildo sofos pasiskolina tik kokią nors vieną idėją, visa kita padaro savaip.Tačiau klasikinė Česterfildo sofa ir toliau gali būti puikia bet kokio stiliaus interjero soliste. Ji stebėtinai gerai dera su kailiu ant grindų ar gyvūnų ornamentais tekstilėje, puikiai sutaria su kitų stilių kėdėmis ar foteliais, be galo jaukiai ir harmoningai tinka prie židinio. Nes gerai atrodo ne tik kambario pasieniuose, bet ir jo viduryje – šios sofos kontūrai iš visų pusių minkšti, o dizainas yra stebėtinai plastiškas. Klasikinio stiliaus kambaryje ji tiesiog dominuoja savo stiprybe ir orumu, o štai moderniame interjere lieka tik stipriu akcentu, bet nieko neužgožiančiu ir su niekuo nerungtyniaujančiu. Tačiau aristokratiškas Česterfildo vardas amžinai asocijuosis vis dėlto su solidumu, prabanga ir aukštosios visuomenės elegancija. Matyt kitaip ir neįmanoma, turint tokį krikštatėvį kaip Česterfildo grafas.

Šiuolaikiniai gamintojai keičia Česterfildo sofos dizainą, tekstilę, spalvas ir pritaiko ją prie naujų vartotojų poreikių.

Jei pirksite Česterfildo sofą, žinokite, kad...

*keista, bet šio dizaino būtent šviesios sofos atrodo mažesnės ir lengvesnės už aptraukas tamsia oda ar audiniu;

*tikrai nebūtina pirkti visą Česterfildo svetainės komplektą. Prie šio stiliaus sofos gerai patys įvairiausi kiti baldai;

*šios sofos apgaulingos: parduotuvėje jos visada atrodo mažesnės nei namuose. Prieš pirkdami gerai išsimatuokite savo erdvę;

*sofa, aptrauka audiniu labiau tiks moderniam interjerui ir atrodys lengvesnė nei sofa aptraukta oda. Pastaroji labiau dera klasikiniame interjere;

*įsigijus šią sofą, kitus baldus rinkitės mažesnius ir grakštesnių – atsiras svorio balansas;

* kaip jau minėta ši sofa labai tinka statyti kambario viduryje. Tai ir poilsio ar bibliotekos kambario baldas;

*sušvelninti jos vaizdą galima pagalvėlėmis, kailiais ar kilimu – bus dar jaukiau.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Rusijos porceliano istorija ir… šiandiena (II dalis)

Imperatoriškosios šeimos nariai Imperatoriškosios porceliano gamyklos išskirtiniai globėjai buvo iki 1917 m. Po revoliucijos gamykla pervadinta didžiojo Rusijos mokslininko Michailo Vasiljevičiaus Lomonosovo garbei.

Naujas vardas - naujas stilius

Vadovaujant žymiam rusų avangardistui N. Suetinui gamyklos komanda kūrė naują sovietinio modernistinio porceliano stilių, o dirbiniai buvo skirti kasdieniam gyvenimui. Porcelianiniuose induose dominuodavo grynos formos ir abstraktus dekoras, derintas indo fono baltumas ir dekoro spalvų ryškumas. 1920-aisiais keramikos indų dekore atsiranda tokios frazės kaip „Kas nedirba, tas nevalgo” ir pan. Politinė šalies atmosfera ir kuriamų darbų filosofija taip pat atsispindi ir tuometiniuose darbų logotipuose. Dėl minėto dekoro ir indų specifikos XX a. sovietmečio pradžios rusiškas porcelianas tapo unikaliu ne tik Rusijos, bet ir pasaulio istorijoje. O šios gamyklos porceliano dekoro vaizdiniai tapo kitokie jau tik po Antrojo pasaulinio karo, kai ypač išsiskyrė arbatos gėrimo indai su siužetais iš rusų pasakų ir literatūros kūrinių. 1960-aisiais Leningrado gamykloje buvo pagaminti plonasieniai puodeliai iš kaulinio porceliano. Dirbiniai pasižymėjo ypatingu baltumu ir lengvumu, todėl labai priminė įžymųjį senoviškąjį kinų porcelianą, kurio dirbinių sienelių plonumas buvo lyg kiaušinio lukštas. Po keleto metų grupė gamyklos specialistų už šios technologijos išradimą buvo apdovanoti įvairiais Sovietų Sąjungos pažymėjimų ženklais.

Kobalto tinklelis - vizitinė kortelė

Originalus ir pirminis įmonės pavadinimas Imperatoriškasis buvo grąžintas jai 2005 m., po to, kai jos akcininkai balsavo už šį pakeitimą, nors neretai šis porcelianas vis dar vadinamas Lomonosovo porcelianu. Svarbu paminėti, jog Imperatoriškojo porceliano fabriko išskirtinis dekoro bruožas – „kobalto tinklelis” (nuotraukos prie įžangos). Juo indai pirmą kartą dekoruoti 1945 m. Kai kuriems dekoras priminė Jelizavetos Petrovnos servizą, kitiems atrodė, jog dekoro autorė Ana Jakinevič, išgyvenusi blokadą, tokiu būdu perteikė atsiminimus apie užklijuotus Sankt Peterburgo langus. Šis dekoras tapo Imperatoriškojo porceliano fabriko vizitine kortele ir iki šių dienų bandoma spėlioti, kas gi įkvėpė menininkę sukurti tokį unikalų ir sudėtingą dekorą. Beje, jis visuomet buvo dengiamas rankomis, teptuku. Šiomis dienomis pirkėjams siūloma produkcija dekoruota ir dekolio technika, o papildomos detalės dengiamos rankomis. Tokia produkcija apie 30 proc. pigesnė, nei vien tik rankomis dekoruoto kobalto tinklelio indai. Po daugiau nei 250 metų nuo gamyklos pradžios imperatoriškasis porcelianas tapo itin reikšminga Rusijos kultūros vertybe.

Porceliano servizai - bendravimo malonumui. Rasite ČIA.

Imperatoriškojo porceliano fabriko muziejaus fragmentai.

Kuznecovo šlovė

Taip pat vienas žymiausių Rusijos porceliano indų gamintojų, vienu metu turėjęs 18 fabrikų ir gamyklų visoje Rusijos teritorijoje, yra T. Kuznecovas. Didžiausias iš šių fabrikų buvo Duliovo fabrikas, kuriame vienu metu dirbo net trys tūkstančiai žmonių. Duliovo fabriką netoli Maskvos 1832 metais T. Kuznecovas įkūrė pirmiausiai, nes jis žinojo porceliano gamybos paslaptis ir nusprendė pradėti savo nuosavą porceliano verslą. Duliovo porcelianas garsėjo išskirtiniu baltumu ir ryškiaspalviais piešiniais. Porcelianą dekoruodavo paprastos moterys – darbininkės. Verslas sekėsi išties neblogai, porceliano gamyba plito, viena Kuznecovų karta keitė kitą, kaip palikimą perimdamos porceliano verslą. Duliovo fabrikas buvo pats garsiausias iš Kuznecovo turimų 18-os fabrikų. Kartą šiame fabrike, gavus užsakymą pagaminti imperatoriaus rūmams servizą, gamybos procese dalyvavo net 7 000 žmonių. Indai dažnai buvo dekoruoti vaisių, augalų, gėlių motyvais.

Porcelianas namuose - jaukumas namuose. Ieškokite ČIA.

Brolių Kornilovų fabrikas

1835 m. Sankt Peterburge broliai Kornilovai atidarė Kornilovų porceliano fabriką. Nuo 1870 m. ši manufaktūra jau gamino geresnės kokybės porcelianą negu Imperatoriškoji porceliano manufaktūra. 1886 m. broliai Kornilovai pradėjo masinį eksportą ne tik į Vakarų Europą, bet ir į Ameriką, Kanadą, Australiją, Indiją, Afganistaną. Jie pirmieji naudojo ženklą „Made in Russia“ („Pagaminta Rusijoje“). Šis porcelianas buvo be galo brangus, kokybiškas, iki šių dienų jo nedaug išlikę. Kornilovų porceliano fabrikas veikė iki 1918 m. Po nacionalizacijos jo vietoje buvo įsteigta elektrotechninio porceliano (izoliatorių) gamykla.

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

VIKTORINA: apie Velykas ir viską, kas joms artima.

Per Velykas piligrimai traukia į Bragą

Tiksliau į Bom Jesus do Monte (Gerojo Jėzaus ant kalno) bažnyčią, iškilusią virš Bragos miesto. Mat geriausias laikas aplankyti Gerojo Jėzaus šventyklą ir būtų Velykos arba Sekminės, mat tuo metu čia vyksta atlaidai ir suvažiuoja piligrimai iš įvairių pasaulio šalių, tačiau šiemet tokią kelionę teks atidėti ir pasimėgauti ankstesnių metų prisiminimais. Ne veltui sakoma, kad iš žmogaus galima atimti viską, bet tik ne prisiminimus. Geras laikas pagalvoti, kiek mes turtingi, geras laikas planuoti naują gyvenimo kryptį. Bet šiandien ne apie tai.
Atsigęžkime į tą dieną, kai liepos saulė virš išdžiūvusios Portugalijos plieskė kaip pašėlusi, kelionė žadėjo būti nuostabi, stabtelėjimo taškų per dvi savaites buvo suplanuotas ne vienas, opirmasis iš jų buvo Braga ir virš jos įsikūrusi Gerojo Jėzaus ant kalno šventykla. Neeilinė Portugalijos šventovė, piligrimų numylėta vieta, architektūrinis kompleksas, kurio papėdėje plytėjo didelis Bragos miestas.

Pakeliui į gražiąją Gerojo Jėzaus šventovę mėlyniau už patį dangų žydėjo hortenzijos ir agapantai, siūbavo laukinėmis gebenėmis apaugę medžiai, o prieš akis atsivėręs reginys su nuostabiais želdynais tiesiog pribloškė savo didybe ir…pilko apsamanojusio betono jaukumu. Bažnyčia pastatyta ant aukštos kalvos, į kurią nuo Bragos pusės veda įspūdingi, zigzaginiai 116 metrų į viršų kylantys dvipusiai baroko stiliaus laiptai, o apskritai bažnyčia stovi 400 metrų virš jūros lygio. Taigi ją galima pasiekti nuo apačios ir kilti link jos laiptais ar funikulieriumi, o galima privažiuoti prie bažnyčios iš viršaus, gėrėtis Bragos miestu ir leistis apačion tiesiog pasivaikščioti.

Kelionė laiptais pirmyn ir atgal, nepaisant pradžios taško, būtina ir įspūdinga, nes tai ne tik laiptai. Laiptus dalina net 14 aikštelių, dekoruotų simboliniais fontanais ir baroko stiliaus skulptūromis katalikybės temomis. Žemutiniuose laiptuose yra šešios koplyčios, simbolizuojančios Jėzaus kelią iki nukryžiavimo, „Penkių pojūčių“ laiptuose stovi fontanai, kuriuose vanduo bėga iš skulptūrų ausų, akių, nosies ir burnos, o „Trijų dorybių“ laiptų aikštelės puoštos koplyčiomis ir fontanais, simbolizuojančiais tikėjimą, viltį ir malonę. Tokios istorijos kelionę atrodo nesibaigiančiais laiptais paverčia tiesiog maloniu ir smalsiu pasivaikščiojimu. Juolab, kad aplinkui akį džiugina daugybė puikiai suformuotų augalų, o fontanėlių vanduo, sako, netgi gydo tas vietas, iš kurių tas vanduo teka, tad negi nepasinaudosi jo magiškomis ar mistiškomis galiomis ir nenusiprausi.

Kalvos viršūnę, kaip jau minėta, puošia XVIII a. neoklasikinė bažnyčia, harmoningai deranti prie viso romantiško šiaurinės Portugalijos kraštovaizdžio. Šventykla pastatyta iš tamsaus granito ir papuošta šviesiu fasadu, taip išsiskirianti kaip baroko ir klasikinio stiliaus pėdsakas šiandienėje Portugalijoje. Visai šalia bažnyčios žydi didžiulis klasikinis gėlynas, o vandens čiurlenimą skleidžia jauki dirbtinai sukurta grota, kurios fontano baseinėlyje plaukioja žuvytės, šildosi vėžliukai, o aplinkui linguoja mėlynos agapantų galvos. Kas valandą girdint skambančius varpus, žavingas įspūdis dar sustiprėja.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai ant kalno esančią koplyčią mini dar 1373m. Vėliau rašoma, kad ji XV- XVI a. buvo atstatyta, o 1629 m. jau buvo pastatyta bažnyčia su šešiomis koplyčiomis, skirtomis Jėzui Kristui ir jo kančioms. Naujos ir jau dabartinės bažnyčios gimimo data 1773-1827m. ir ji buvo viena iš pirmųjų neoklasikinių bažnyčių Portugalijoje. XIX a. teritorija aplink bažnyčią buvo paversta parku, o 1882 m. , siekiant palengvinti prieigą prie šventovės, pastatomas vandens balanso funikulierius, susiejantis Braga miestą su kalva. Tai buvo pirmasis funikulierius, pastatytas Iberijos pusiasalyje ir naudojamas iki šiol. Tai ne tik architektūros mylėtojams graži vieta, tai stipri vieta energetiškai. Čia norisi tiesiog atsisėsti, skaičiuoti varpų dūžius, žiūrėti į karštyje paskendusios Bragos kontūrus ir ilgokai niekur nejudėti. Bet kelionė yra kelionė. Joje daug planų ir daug norų. Šiandien jau pradedi galvoti, kad gal per daug, bet tada dar buvo kitaip.

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

Rusijos porceliano istorija ir… šiandiena (I dalis)

XIXa. vidurio rokoko stiliaus vaza su skulptūrinėmis gėlėmis.

Rusijos porceliano istorija prasidėjo dėl Petro I smalsumo. Imperatorius, kaip žinome, daug keliavo, mėgo prabangą ir, kaip ir visas tuometis elitas, buvo užsidegęs „baltojo aukso“ manija. Jo tikslas buvo parodyti, kad Rusija gali puikuotis ne tik karinėmis pergalėmis, tačiau yra stipri ir nuolat žengianti tik pirmyn ir kultūriniame gyvenime. Taigi natūralu, kad vienas iš jo prioritetų buvo įminti porceliano paslaptį.

Lėkštė iš žymiojo "Medžioklės servizo". Dalį jo gamino Meiseno meistrai, dalį - imperatoriškasis porceliano fabrikas.

Šnipinėjimas nepadėjo

Atrodė, jog „baltojo aukso“ gamybos formulės paslaptis sklando kažkur čia pat ore, tačiau vis nepavykdavo jos pagauti. Rusija glaudžiai bendradarbiavo su Kinija, o 1689 m. pasirašyta Rusijos ir Kinijos Nerčino sutartis nustatė dar naudingesnius abipusius prekybinius santykius. Taigi prekyba tarp Kinijos ir Rusijos po truputį vystėsi, o dar labiau sistemišką pobūdį įgavo 1727 m., kai buvo pasirašyta Kiachtos sutartis. Iš Kinijos į Rusiją ir atgal keliaudavo didžiuliai karavanai su prekėmis, o kartu ir šnipais, kurių užduotis buvo sužinoti įvairias kinų ekonomikos ir pramonės paslaptis. Porceliano formulė buvo vienas iš tų taikinių. Tačiau nei šis kelias, nei bandymai išgauti porceliano paslaptis iš Saksonijos kunigaikščio, Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II porceliano meistrų sėkmės neatnešė. Teko darbuotis patiems.

Porceliano indai kiekvienų namų šeimininkų gero skonio išraiška. Ieškokite ČIA

D.I. Vinogradovo indėlis

Šiandien yra teigiama, kad porceliano formulė buvo iš naujo išrasta ir Rusijoje. O 1744 m. Sankt Peterburge Petro I dukra imperatorė Jelizaveta Petrovna įkūrė Imperatoriškąją porceliano manufaktūrą. Tai buvo pirmoji Rusijoje ir trečioji porceliano manufaktūra Vakarų Europoje. Itin svarbų indelį į Rusijos porceliano istoriją įnešė Dmitrijus Ivanovičius Vinogradovas. Jis buvo pirmasis autorius, keramikos istorijoje moksliškai aprašęs porceliano gamybos eigą. D. I. Vinogradovo sukurto porceliano, pagaminto iš vietinių žaliavų, kokybė beveik nenusileido Saksonijos porceliano (Meiseno manufaktūros) kokybei ir artėjo prie kiniškojo porceliano. Pirmuosius dešimtmečius manufaktūroje buvo atliekami įvairūs bandymai, buvo ieškoma naujų gamybos būdų, formų ir technologijų, gaminti nedideli indų kiekiai, aksesuarai, daugiausia šokolado dėžutes, skirti Jelizavetos diplomatinėms dovanoms. Nuo1765 m. manufaktūra buvo pradėta vadinti Imperatoriškuoju porceliano fabriku. Chemikas D. I. Vinogradovas ištobulino porceliano gamybos metodus, išdirbo didelės krosnies konstrukciją ir, kai 1756 m. krosnis pradėjo veikti, atsirado galimybės gaminti didelius porcelianinius kūrinius. Dar tais pačiais metais Jelizavetai Petrovnai didis meistras sukūrė porcelianinį servizą, skirtą penkiasdešimčiai asmenų. Servizas buvo išgražintas spalvotomis skulptūrinėmis gėlėmis ir dekoruotas tinkleliu. (Beje, šio servizo istorija nesibaigė su Jelizavetos epocha. Nikolajaus I laikotarpiu buvo užsakyti papildymai šiam servizui. Šio servizo originalas šiuo metu yra saugomas Ermitaže ir valstybiniame Rusijos muziejuje.) (Nuotrauka įžangoje)D. I. Vinogradovas laikomas rusiškojo porceliano išradėju. Išsilavinęs, intelektualus mokslininkas mirė jaunas (38 m.) nuo priklausomybės alkoholiui.

Porceliano servizai ir kasdienybę gali paversti švente. Ieškokite ČIA.

Europos meistrų indėlis

Į sostą atėjus Jekaterinai II buvo reikalaujama gamykloje padidinti porceliano gamybos mastus. Imperatorės užsakymu sukurtuose servizų rinkiniuose būdavo net iki tūkstančio dirbinių. Didėjant porceliano paklausai Rusijoje steigėsi ir kitos porceliano gamyklos. 1764 m. buvo įsteigta Gardnerio porceliano manufaktūra, gaminusi paprastesnius indus, skirtus platesniems visuomenės sluoksniams. Vėliau ji buvo nupirkta Kuznecovų šeimos ir Kuznecovo porcelianas iki šiol turi gerą vardą.

Europoje tuo metu vyravo vėlyvuoju klasicizmo etapu susiformavęs ampyro stilius. Tam, kad induose būtų geriau atspindėta ši stilistika, į Rusiją padirbėti buvo kviečiami geriausi Sevro, Meiseno ir Vienos dailininkai, o tai ir lėmė tuometį fabriko pakilimą. Mat meistrai atvykėliai pakeitė vietinius meistrus, o būsimi porceliano darbuotojai buvo atrenkami nuo mažens, ieškant talentų tarp vaikų.

Pirmasis puodelis, pagamintas iš rusiškojo porceliano.

Lengvas ir elegantiškas D.J. Vinogradovo dizaino puodelis.

Ampyro stilius

Porceliano kūriniai buvo išties didingi, prabangūs, atlikti sudėtingomis technologijomis. Tokia produkcija puošė imperatoriaus rūmus ir aristokratijos interjerus. Tiesa, ampyro stilius Rusijoje skyrėsi nuo, pavyzdžiui, Sevre porceliano, bet visgi turėjo gilų poveikį Rusijos menui. Šiam stiliui būdingos klasikinės formos ir proporcijos, dekoratyviniai karo pergalių ir didvyriškumo motyvai– trofėjai, šarvai ir laurų vainikai. Tapyboje dominavo peizažai ir mūšio scenos. Ampyro dekoras porceliano dirbiniuose buvo išreikštas kontrastu tarp svarbiausios foninės spalvos – purpurinės, tamsiai žalios, tamsiai mėlynos – ir aukso, kuri Rusijoje buvo populiariausia dekoravimo spalva per pirmus XIX šimtmečio dešimtmečius. Aukso dažai, vieni pagrindinių porceliano dekoravimo spalvų, buvo išgaunami iš lydytų auksinių monetų.

Galvojate, kad stalo peilis, tai jau neturi gimtadienio? O štai ir ne. Ta diena yra ir net užfiksuota. Pasirodo tai gegužės 13- oji diena, o štai dėl metų - diskutuojama. Žodžiu, jo istorija prasidėjo XVI a. pradžioje.

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Čia Babtyno dvaras - jokio Žemaitkiemio

Kolekcininko genas - be paaiškinimo

Nematomo pasaulio pagalba

Išblizginta istorija - sugadinta istorija

Gera aura - Babtyno dvaro dovana

Rasa Žemaitienė Silvijos Žemaitytės nuotraukos Istorinė medžiaga iš www.senasdvaras.lt

Kasos aparato idėja gimė laivo mašinų skyriuje

Idėjos įgyvendinimas neužtruko

1879 m. lapkričio 11 d. Džeimsas Ritty gavo patentą už savo puikų kasos aparato išradimą ir ši data ir laikoma kasos aparatų gimtadieniu.

Kasos aparato patentas buvo parduotas

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Tapetai

Tapetai derinami su dekoratyviniu tinku sukuria labai gražų sendinimo efektą, paįvairina faktūrą, o kartais tinko prireikia ir tuomet, kai pritrūksta tapetų. Tačiau Kristina įspėja, kad padaryti gražų tinką geriau patikėti specialistams - ne viskas taip paprasta.

Plytelės

Renkantis plyteles virtuvės ar vonios apdailai visada verta paieškoti įdomesnių jų kolekcijų, spalvų, raštų, faktūrų.

Senas mūras

Židiniai ir laiptai

Kalto metalo laiptų turėklai atrodys kur kas lengviau jei bus nudažyti balta spalva. Juodo metalo laiptų turėklai kuria visiškai kitokią stilistiką.

Antikvariatas

Kartais antikvariniai ar seni baldai gali būti panaudojami ir labai kūrybiškai, ir ne visai pagal savo pirminę paskirtį.

Parinkdama antikvarinius baldus, skirtus perdažyti dabar mėgstama balta spalva, Kristina visada pasistengia užsakovui paaiškinti, kiek taip atnaujintas baldas praras ir kiek jo vertė nukentės. Tačiau jei klientas pageidauja, baldas yra atnaujinamas pagal jo norą.

Nuotraukos iš asmeninio dizainerės archyvo

Ramunė PIGAGAITĖ

Autorės nuotrauka

Sofa - Česterfildo grafo kūrinys?

Sofos dizainą galbūt sukuręs grafas pirmiausiai nuspėjo vyrų poreikius, todėl ši sofa tapo darbo kabinetų, cigarų kambarių, židinių salių baldu ir tik vėliau užkariavo moterų širdis ir svetaines.

Kokie šios sofos ypatumai?

Tarp gerbėjų admirolas Nelsonas ir psichoanalitikas Froidas

Senosios Česterfildo sofos rankų darbo, kokybiškos, sunkios, ilgaamžės, dažnai su ratukais pritvirtintais prie kojyčių, kad būtų lengviau pastumti.

Česterfildo sofa - baldų ikona, pasiekusi mūsų laikus

Šiuolaikiniai gamintojai keičia Česterfildo sofos dizainą, tekstilę, spalvas ir pritaiko ją prie naujų vartotojų poreikių.

Jei pirksite Česterfildo sofą, žinokite, kad...

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Imperatoriškosios šeimos nariai Imperatoriškosios porceliano gamyklos išskirtiniai globėjai buvo iki 1917 m. Po revoliucijos gamykla pervadinta didžiojo Rusijos mokslininko Michailo Vasiljevičiaus Lomonosovo garbei.

Naujas vardas - naujas stilius

Kobalto tinklelis - vizitinė kortelė

Imperatoriškojo porceliano fabriko muziejaus fragmentai.

Kuznecovo šlovė

Brolių Kornilovų fabrikas

Menotyrininkė Viktorija RADIONOVA

Rasa ŽEMAITIENĖ Autorės nuotraukos

XIXa. vidurio rokoko stiliaus vaza su skulptūrinėmis gėlėmis.

Lėkštė iš žymiojo "Medžioklės servizo". Dalį jo gamino Meiseno meistrai, dalį - imperatoriškasis porceliano fabrikas.

Šnipinėjimas nepadėjo

D.I. Vinogradovo indėlis

Europos meistrų indėlis

Pirmasis puodelis, pagamintas iš rusiškojo porceliano.

Lengvas ir elegantiškas D.J. Vinogradovo dizaino puodelis.

Ampyro stilius

Menotyrininkė Viktorija Radionova

P.S. Tęsinys kituose tekstuose.