Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Industrinio stiliaus interjere – pramoninis vintažas

Pastaruoju metu Lietuvoje netrūksta sendaikčių mugių, o jose ir įvairiausio asortimento prekių, tarp kurių ir tokie daiktai, kurie nesunkiai galėtų rasti vietą industrinio stiliaus, dažniausiai įsivaizduojamo loftų tipo namuose, interjere. Tačiau tokius daiktus reikia mokėti matyti, įsivaizduoti kaip jie atrodys atnaujinti ir mokėti priderinti savo erdvėje.

Visas šias pamokas, atrodo, yra puikiai išmokęs mūsų svetainėje jau viešėjęs fotografas iš Norfolko (Anglija) Rimantas Paškevičius. Žiūrėdama jo nuotraukas, aš visada imu galvoti, ką galima būtų parašyti, kad jas pamatytų ir daugiau žmonių Lietuvoje, o taip pat mokausi matyti tokio tipo daiktų grožį ir vertę pati. Šį kartą Rimanto nuotraukų objektai ir siužetai padiktavo kaip tik industrinio stiliaus temą, kurios išpildymas neįmanomas be vintažinių daiktų iš praeities.

Kas gi yra industrinis stilius? Pirmiausiai tai stlius, neigiantis įprastus namų kūrimo stereotipus ir pramoninių pastatų dvasią perkeliantis į namų aplinką. Betonas, metalas, stiklas, medis – būtent šio medžiagos karaliauja industriniame interjere. Dar daugiau: jos dažnai grubios, neapdirbtos, todėl faktūriškos ir natūralios. Betono grindys nedažytos, metalo vamzdžiai nedengti, metalo šviestuvai lakoniškų formų. Atrodytų, kad visa tai turėtų sunkiai derėti su vintažu. Bet juk vintažiniai daiktai irgi nevienodi. Jie gali būti iš gamyklų, iš žemės ūkio srities, iš pramoninių pastatų.

Dažniausiai tokios detalės būna metalinės, medinės ar iš stiklo, savo pirmąjį gyvenimą nugyvenusios pramonėje ar kokioje nors žemės ūkio mašinoje. Turguose jos dažnai pirkėjų laukia apdulkėjusios, surūdijusios, apsilupusios, išteptos ir namų aplinkoje sunkiai įsivaizduojamos. Jas tikrai reikia sugebėti pamatyti.

Tačiau tik ne įgudusiai Rimanto akiai, ieškančiai ir interjero detalių, ir fotografavimo objektų. Ir viena, ir kita Rimantą jau seniai domina, todėl tarp jo pirkinių – senos detalės, senovinė technika, industrinės lempos, pramoniniai baldai, seni buteliai, dėžės, indai, spauda ir t.t. Kuo daugiau aprūdijęs, atrodo, tuo geriau, kuo daugiau nudėvėtas tuo gražiau. Laiko ženklų estetika šiuo atveju groja pirmu smuiku, o po to jau galima sugalvoti, kokią naują funciją daiktui suteikti, kur jį naujoje erdvėje pritaikyti, šalia ko derinti.

Industrinio stiliaus gerbėjų pastaruoju metu pasaulyje, ir toje pačioje Anglijoje yra nemažai. Rimantas sako, kad tokie daiktai anksčiau ar vėliau sulaukia savo pirkėjo, mat įdomios detalės labai vertinamos šio stiliaus gerbėjų. O tokio stiliaus interjeras tarsi suteikia galimybę gyventi industrinėje miesto aplinkoje, kartu neatsisakant nei natūralumo, nei istorijos – tikros medžiagos teikia viena, seni daiktai – antra. Todėl tvarkydami rūsius ir palėpes, būkime akyli ir „junkime vaizduotę“: viskas, kas buvo reikalinga praeityje, gali praversti ir dabartyje

Rasa ŽEMAITIENĖ

Rimanto Paškevičiaus nuotraukos

Daugiau R-Vintage Salvage

Raudonų plytų architektūra LYDUOKIŲ DVARE

Į Lyduokių dvaro sodybą (Ukmergės r.) mane atveda meilė... raudonų plytų pastatams. Ir aš neapsirinku: kaime išlikęs ne vienas tokių plytų pastatas, o gražiausias iš jų buvusios Lyduokių dvaro arklidės. Dabartinis jų savininkas Audrius Vareikis jų erdvėse norėtų matyti suklestėjusius menus ir besidarbuojančius menininkus, mus pasitikusi jo žmona Julija sako, kad jai labiausiai patiktų, jei čia ir vėl žvengtų žirgai. Kaip bus iš tiesų niekas kol kas negali pasakyti, bet faktas lieka faktu: Audrius Vareikis nuo mažens norėjo dvaro ir dabar jį turi. Julijos Vareikienės svajonėse tai nefigūravo, bet dabar turi ir ji, kaip ir prievolę, o gal malonumą laikas nuo laiko priimti žinių ištroškusius ir į Lyduokius užsukusius turistus. Panašius į mus.

Išlikusiame rūmų bokštelio skliaute tarp senų balkių šiandien gyvena pelėda.

Dvaras vienas - šeimininkai keli

„Taip, galima skambinti, tartis ir aš pravesiu ekskursiją. Atvažiavus ekspromtu, galima viską apžiūrėti ir patiems, nes viduje kol kas nėra kuo puikuotis“, – tarsteli Julija, prieš pradėdama savo vaizdingą ir žaviai lengvą pasakojimą. Lyduokių dvaras iš tiesų prabanga nepasitinka, o dvaro pastatai, išsibarstę po visą kaimą, priklauso net keliems šeimininkams. Buvusių rūmų bokštelis, senoji dvaro virtuvė, prie kurios tarybiniais laikais buvo pristatyta kontora, ir tos įspūdingosios arklidės – Vareikių šeimos nuosavybė, taigi tai ir bus mūsų pokalbio objektas. Visi kiti pastatai: oficina, kalvė, o tarp jų ir gana gražus svirnas, prie kurio taip pat stabtelsime su viena istorija, turi kitus šeimininkus.

Beprasmiškiausia dvaro žūtis

Iš gražuolio dvaro liko vienut vienas bokštelis, su besisūpuojančia ant jo vėjarode ir paskutine dvaro rūmų atsatymo data – 1881m. Bokštelio viršuje iki šių dienų išlikę balkiai tarp kurių dabar reziduoja pelėda net neketinanti apsigyventi jai įrengtame inkile medyje. Pasitiko ji ir mus, tik smarkiai sunerimo, o paskui ją besiblaškančią bokšto skliaute, sunerimome ir mes – sprukę iš pelėdos rezidencijos kuo greičiau ir juokaudami, kad gal tai persikūnijęs grafas Kosakovskis? Nežinia ko galima iš jo laukti – juk buvo didžiausias dvaro ekcentrikas ir šių rūmų siela, bokštelio taip vadinamame prabangos kambaryje priiminėjęs savo svečius bajorus ir net kitų šalių didikus. Pasitarti, o kartais gal ir palėbauti. Beje, į tą prabangos kambarį, nepateko net tie, kurie ilgą laiką gyveno dvare – toks jis buvo paslaptingas.

Prie senos virtuvės buvo pristatytas priestatas ir čia įkurdinta kolūkio kontora.

Nauji laikai - nauji statiniai

Bet Julija jau veda mus prie laiptų, atkastų tiesiog iš po metro žemių ir vedančių iš pagrindinių rūmų į dvaro parką. Anot Julijos, laiptai yra tokių patogių pakopėlių, kad tik jomis galima damoms „leistis“, o ne lipti „lop-lop- lop“ kaip vėlesnių laikų laiptais. Senesni gyventojai pasakoja, kad po rūmais buvę ir rūsiai. Ir iš tiesų, pakasus žemę, ima rastis raudonos plytos – taigi uoliau pasidarbavus galbūt atsivertų ir kokie daug bylojantys požemiai, bet tai ateityje. Visą dvarą juosė plati akmenų tvora, vėrėsi didžiuliai vartai. Tvora sugriuvo, o vartai kaip koks praeities ir dabarties simbolis dar tebestovi. Taigi iš rūmų ir liko tik bokštelis, kuriame tarybiniais laikais buvo lyg ir kokia kolūkio salytė, o po to dar ir malūnas. Klausimas: kas toliau, kol kas be atsakymo. Bet net vienas bokštelis, apsuptas žalumos atrodo gražiai. Prieš jį stovi kitas pastatas, kurį iš pirmo žvilgsnio galėtum laikyti rūmais, bet tai būtų didelė klaida. Iš tiesų tai išlikusi dvaro virtuvė, kurios pirmame aukšte buvo gaminami valgiai, o antrame gyveno virėjas ir sodininkas. Su rūmais ji buvo sujungta netgi uždaru koridoriumi, kad nešiojami patiekalai neatvėstų. Tarybiniais laikais visai neaišku kam šovė į galvą prie jos prijungti priestatą ir jame įkurdinti kolūkio kontorą. Dar daugiau – pastatas buvo papuoštas „beveidėmis“ kolonomis ir turėjo viduje židinį. Kaip ten bebūtų Lyduokiuose vyko atvirkštinis prosesas nei didumoje Lietuvos. Jei kitur dvarai buvo griaunami, tai čia iškilo pastatas su pretenzija į rūmų vaizdą. „Tiesiog kosmosas koks nesusipratimas, – gūžteli pačiais Julija ir priduria, – bet kadangi čia jokios autentikos, tai suremontavus bus galima kelti vestuves. Autentiškame dvare aš to nenorėčiau“.

Sako, kad šioje ledainėje ledai išsilaikydavo nuo žiemos iki liepos mėnesio.

Nuo sodų iki žvaigždžių

Už tai šalia tarybinių „rūmų“ visai autentiška ledainė. „Pastatėlis dviejų aukštų, apatiniame – rūsys gilesnis už mane rankas iškėlusią. Ten žiemomis priveždavo ledų iš aplinkinių tvenkinių, apdėdavo juos pjuvenomis ir laikydavo produktus. Sako, kad ledai išsilaikydavo iki liepos“, – pasakoja Julija, o prieš mus jau veriasi liepų alėja.

Alėja tiesi, o liepos kreivos. Pasirodo, toks buvo užmanymas – liepos buvo formuojamos tarsi kokie bonsai ir augo kreivos. Alėjos pabaigoje liepos buvo susodintos ratu ir ponios po jomis eidavo gerti arbatos. XIX a. prancūziško stiliaus parką kūrė sodininkas iš Prancūzijos Olivje, buvo iškasti keturi tvenkiniai, kuriuos jungė tilteliai, kanalai ir puošė krioklai, parke buvo žvėrinčius – ponai laikė stirnas. Įdomu ir tai, kad dvare – ūkyje buvo ir sodas su 4000 vaismedžių, besipuikuojantis veislių įvairove. Grafui Stanislovui Mykolui Kosakovskiui rūpėjo naujovės ir pažanga, į ūkį buvo vežama to meto moderni žemės ūkio technika.

„Sklando dar ir tokios žinios, kad ponai turėjo šildomą šiltnamį, kuriame augino ananasus ir figas. Kad ir nuostabu, bet įmanoma – tuo laiku ne vienas dvarininkas norėjo puikuotis egzotiškais augalais, o jau dvarininkas Kosakovskis, kuriam ir taip netrūko keistumo, tikrai galėjo auginti šiuos vaisius“, – sako Julija.

Dar daugiau – jis norėjo pažinti ir žvaigždes, todėl svirno pastate buvo įrengtas iki šiol besisukantis medinis bokštelis, kuris grafui atstojo observatoriją ir kuriame jis per teleskopą dairėsi į žvaigždynus. Kaip ten bebūtų, jis buvo ir apsišvietęs žmogus: dvaras garsėjo įspūdinga biblioteka, jam rūpėjo menai, pats fotografavo ir dėjo pastangas, kad kaimo vaikai mokytųsi rašto

Lyduokių dvaro savininkas Mykolas Stanislovas Kosakovskis (kairėje) su tėvu ir vyresniuoju broliu XIXa. pabaigoje.
Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka.

Seno svirno medinis bokštelis iki šių dienų sukasi nors ir labai nenoriai. Jame ekcentriškas, bet daug kuo besidomintis grafas mėgo stebėti žvaigždes pro teleskopą.

Lyduokių dvaro arklidės - plytų stiliaus architektūra

Na, o gražiosios, jau minėtos raudonų plytų arklidės, buvo pastatytos 1882m. ir sakoma, kad analogiškas statinys yra tik Žagarės žirgynas. Tai iš tiesų unikalus architektūros statinys, su vidiniu kiemu ir savita puošyba, atstovaujantis taip vadinamam plytų stiliui*. Į arklides be dviejų šoninių įėjimų vedė pagrindinis įėjimas su labai gražiais bromo skliautais, kurių dešinėje gyveno arklininkas. Pas save jis galėjo patekti tik pro vidurinį bromą. Arklidės puoštos arklių galvų bareljefais, puikiai išsilaikiusiais iki šių dienų. Labai panašios architektūros buvo ir karvidės, puoštos karvių galvomis, bet kolūkiečiai jas išardė ir išsinešiojo po plytą. Apskritai raudoni statiniai Lyduokių bažnytkaimiui teikia ir žavesio, ir išskirtinumo, ir romantikos. Būtų tikrai prasminga, jei juose kažkada atgytų gyvenimas ir didžiulių pastatų savininkai atrastų jiems naujas XXIa. funkcijas.

Arklių galvų bareljefai iki šiol tebepuošia Lyduokių dvaro arklides.

*Plytų stilius - tai XIX a. pabaigos - XXa . pradžios architektūros pakraipa, plėtota Rusijoje ir gretimuose regionuose; Vakarų Europos šalyse ši pakraipa vadinama medžiagų stiliumi (Materialstil) ir priskiriama eklektikai.Skiriamasis bruožas – netinkuoti, atviro plytų mūro, kartais dengti patvariomis plytelėmis, glazūruota keramika fasadai. Derinama kelių spalvų paprastos ir profilinės plytos, akmens intarpai. Dekore modifikuojama rusų stiliaus, gotikos, romanikos, renesanso motyvai. Fasadai dažniausia būdavo dengiami gausiais ir sudėtingais plytų ornamentais, o kartais paliekami visai paprasti. Plytų stiliaus architektūra laikyta racionalesne ir ekonomiškesne už tinkuotą (fasadų nereikėdavo perdažyti). Taikyta pramoninėje, masinėje gyvenamojoje statyboje, statyta geležinkelio stotys, ligoninės, mokyklos. 20 a. pradžioje plytų stilius susiliejo su racionalistine moderno srove. Lietuvoje yra suprojektuota daug plytų stiliaus pastatų, iš kurių galėtume paminėti buvusią Chemijos technikos mokyklą Vilniuje, turgaus halę Vilniuje, Saulės gimnaziją Kaune, arklides Trakų Vokėje, sinagogą Krekenavoje, geležinkelio stoties rūmus, karalienės Luizės gimnaziją ir pašto rūmus Klaipėdoje.

Ekcentriškoji Kosakovskių pora

Tiesa, verta prisiminti, kad paskutiniuosius rūmus pastatė karo inžinerijos generolas Henrikas Voinickis, kurį žmonės vadino tiesiog generolu ir kuris prieš tai vedė Karolio Bistrampo dukterį, o šis jam užrašė dvarą. Julija juokiasi, kad jis mažai kam įdomus, mat buvo protingas ir tvarkingas, statė mokyklą, senelių prieglaudą, perstatė bažnyčią ir rūpinosi gyventojų raštingumu. Tuo tarpu pasiutėlio Kosakovskio ekcentriška asmenybė iki šiol kelia smalsumą. Visiems tebėra įdomu, ar jis tikrai viename iš arklidžių kambarių laikė mešką, kuri pririšta ant grandinės tris kampus pasiekti galėjo, o ketvirto ne. Taigi tame ketvirtame kampe ir buvo įmetamas koks nors prasižengėlis grafui. Istorija šiurpoka, bet įmanoma, juolab, kad sklando legendos, jog grafas buvo taip visiems įsipykęs, jog jo karieta net 4 kartus buvo apšaudyta. Kurgi ne? Grafas pasikviečia svečių, o kai šie nori važiuoti namo, supjausto jų karietų ratus ir pralaiko juos dvi savaites savo viešnagėje. Tiesiog dėl savo linksmumo. Grafienė verta sutuoktinio. Susilaužo koją, negali eiti į bažnyčią, tai sėdėdama antrame rūmų aukšte liepia iškirsti dalį medžių, kad matytų bažnyčią. Arba įsigiję mašiną, grafai ja niekam nesigiria, o vieną vakarą tiesiog išdumia pasivažinėti po apylinkes. Piemenukai sukritę į griovį meldžiasi, mat neseniai kunigas pranašavo pasaulio pabaigą ir velnio Matijošiaus atvykimą ant krosnies. Visi mano, kad velnias jau atvyko, o grafui tai didžiausias smagumas ir juokas. 1934 m. dvarą įsigyja Reisonas, o pabaiga kaip ir visų – jis nacionalizuojamas ir ateina pasakotoji era: kareiviai ir kolūkis.

Ar kvepės čia erškėčiai?

Toks tad mūsų šiandien prisilietimas prie Lyduokių dvaro istorijos. Julija apsižvalgo ir priduria, kad užrašas „Piktas šuo“ prie keliuko tiesiog dėl tvarkos ir sudrausminimo – jis nepiktas, snaudžia savo aptvare ir tiek. Dar sykį paklausta apie ateities vizijas, nusišypso. Sako, kad jai čia norėtųsi daug erškėčių, tokio pusiau laukinio apželdinimo ir žirgų, norėtųsi tikrumo ir autentikos, istorijos ženklų ir praeities išsaugojimo. Ar kvepės kažkada dvaras erškėčiais pasakyti sunku, bet viskas juk prasideda nuo vizijų. Net tuomet kai jos atrodo tokios tolimos nuo tikrovės. Juk Lyduokiuose ir toliau stovi raudonų plytų pastatai, byloja šio krašto didingą praeitį, kuria istorinę dvasią ir galbūt tikisi tokios pat didingos ateities.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR -į mūsų ŠIANDIEN" remia

Hugo ŠOJAUS dvaras šviečia žinių ir kultūros šviesa

Šilutės Hugo Šojaus dvaras - muziejus priešingai nei daugybė dvarų Lietuvoje, įsikūrusių užmiesčiuose, stovi Šilutės miesto pradžioje ir, žinoma, kad puošia miestą. Tai irgi galima laikyti jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus nuopelnu, nes vos tik besiplečiantis miestas pradėjo trauktis nuo tuometinio dvaro, jis suskubo imtis priemonių, kad taip nenutiktų, mat buvo sumanus, toliaregiškas ir savo miesto patriotas. Hugo Šojus savo išpuoselėtame dvare turėtų kuo pasidžiaugti ir šiandien: čia vystoma didžiulė pažintinė veikla, čia klesti kultūra, žinios ir menai. Visa tai dar XIXa. pabaigoje labai rūpėjo ir H. Šojui, čia sukūrusiam stiprų dvarą bei klestintį ūkį ir įkurusiam pirmąjį Klaipėdos krašte muziejų. Tačiau apie viską iš pradžių, keliaujant iš salės į sale su mus lydėjusia, puikia dvaro istorijos pasakotoja, muziejaus bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Roma ŠUKIENE.

Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos - šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena.

Dvaras gali didžiuotis autentiškais laiptais, kai kur išlikusiomis grindų plytelėmis, bandytas atkurti ir sienų dekoras.

Iš dvaro istorijos

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą – buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą. Tačiau kuomet atvažiuodavo į senąją Šilutės turgaus aikštę, visuomet grožėdavosi dvaru ir vėliau savo prisiminimuose jis parašys: „Aš niekada netikėjau, kad tapsiu šio dvaro savininku, norėjau tapti bent jo prievaizdu“.

Tuo tarpu dvaro istorija siejama su 1721 m., kuomet Rytų Prūsijoje buvo vykdomos reformos ir jų metu įsteigiami valstybiniai dvarai. Vėliau būdavo skelbiami konkursai ir skiriami tokių dvarų generaliniai nuomininkai. Jei nuomininkas pareigas eidavo prastai, valstybė jį nuimdavo ir skirdavo kitą valdytoją. Dvaras turėjo bent penkis valdytojus, o paskutinis iš jų buvo Vilhelmas Radkė, kuris, panaikinus baudžiavą, tą dvarą ir įsigijo. Vėliau jį paveldėjo jo sūnus Eduardas Radkė, bet dvaru beveik nesipūpino. Jam rūpėjo jo sveikata ir su ja susijusios kelionės. O jos buvo tokios prašmatnios ir brangios, kad dvaras netruko visiškai nuskursti. Taigi, kai Hugo Šojus įsigijo dvarą, jo skolos sudarė tiek, kiek tuometinis Šilutės ir Klaipėdos dviejų metų biudžetas kartu paėmus.

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą - buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą.

Permainos atnešė Hugo Šojaus dvaro klestėjimą

Tačiau Hugo Šojus, matyt, žinojo ką daro, skolos jo neišgasdino ir jis ėmėsi permainų. Dvaras turėjo 1500 hektarų žemės, kurių – jis supranta – vienas apdirbti negalės, nes darbininkai noriau eina į pramonę, todėl dalį žemės jis pasilieka savo reikmėms; 8 geriausius sklypus atiduoda valstybiniams pastatams statyti, nes mato, kad miestas kuriasi tolėliau nuo dvaro; trečią dalį žemės jis suskirsto nedideliais sklypais po 15-20 morgenų ir lengvatinėmis sąlygomis parduoda naujakuriams. Būdamas sumanus, numato, kad statydama pastatus ant jo sklypų, valdžia pirks iš jo plytinės plytas ir jis gaus pajamų. Šitaip per metus Hugo Šojus atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu ūkiu. Ūkiu dar ir todėl, kad Mažojoje Lietuvoje dvarai tuo metu buvo ne tiek prabangaus gyvenimo ir pasipuikavimo vietos kaip kad Didžiojoje Lietuvoje, bet ir ūkiai, keliantis savo krašto ekonominį gerbūvį. Beje, XX a. pradžioje po kilusio gaisro kai kuriuos pastatus tenka perstatyti, netrukus įrengiamas ir parkas su trimis tvenkiniais, o prie Šyšos upės vadinamame Varnamiškyje pasodinama beržų promenada. Savo 80 – ojo jubiliejaus proga, parką jis padovanoja miestui.

Dvare netrūksta garbių svečių: ne kartą lankosi Vokietijos kronprincas Johimas, Lietuvos prezidentai, kultūros ir politikos elitas. O nuostabiausiai tai, kad dvare įkuriamas privatus muziejus, mat dvarininką domina ir tautosaka, ir entografija, ir botanika, ir kelionės, ir dar daugybė kitų dalykų. Dvaro muziejuje kaupiama etnografinių baldų, rūbų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte ir, džiugu, kad gana daug jo eksponatų išliko iki šių dienų. Be to, Hugo – ne vienos draugijos narys, netgi apskrities valdytojas, jam rūpi miesto ekonominė plėtra ir kultūrinis gyvenimas. Užbėgdami pasakojimui už akių pasakysime, kad retai kuriame dvare buvo taip, kad dvarininkui mirus, žmonės verkė. Šilutėje visi gailėjo gero ir protingo pono, pagrįstai laikomo šio miesto mecenatu.

Hugo Šojaus archeolologinėje kolekcijoje ir jo paties surinkti vabzdžiai, bei drugeliai, o taip pat augalų herbariumai. Jis buvo sukaupęs apie1500 herbariumų. Martyno Toleikio dukra pasakojo įvykį, kai į dvarą po karo padirbėti su herbariumas atvyko Tadas Ivanauskas. Staiga jis išbėga iš dvaro ir šoka su drabužiais į tvenkinį. Pasirodo herbariumuose pilna blusų, kurios ir užpuolė mokslininką.

Dvarininko kelionių ekspozicijoje egiptietiška lova, nors manoma, kad ji nėra iš Egipto, mat tuo metu tokios lovos buvo populiarios visoje Vakarų Europoje ir gaminamos ne vienoje iš Europos šalių. Kaljano staliukas, puoštas iš vienos kupros kupranugario kaulų, o ne dramblio kaip kad buvo manyta anksčiau.

Anksčiau žmonės miegojo beveik atsisėdę, neva, grabe tiesus gulėsi, todėl lovos ir buvo trumpos.

Etnografijai dvarininkas skiria ypač daug dėmesio ir surenka turtingą buities daiktų kolekciją.

Mergvakario sietynai buvo ypatingi ir skolinami kaimo kaimui, giminės giminei. Padarius skersvėjį, jų skambaliukai turėdavo skambėti kuo garsiau, nes buvo manoma, kad kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau gyvenime laimės.

Iki šių laikų išlikę dalmonai- lietuvių moterų puošni kišenė tik Mažojoje Lietuvoje, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens.

Tuometinės merginų "SMS žinutės" draugams buvo išaudžiamos.

Muziejaus pasididžiavimas - perdrobuliai. Tai - puošni šalio dalis. Lietuvoje jų išlikę tik 7 ir 4 iš jų šiame muziejuje.

Hugo Šojaus šeimos likimas

Šeimyninis Hugo gyvenimas, deja, nesiklosto taip sėkmingai, nors pradžia nepranašauja jokių nelaimių. Grįžęs iš Berlyno į Klaipėdą, Hugo susipažįsta su kitos Klaipėdos laivininkystės kontoros savinko dukra Meri Džein Šulc, ją pamilsta ir veda. Už pasogą jauna šeima nusiperka Lėbartų dvarą ir ten gimsta jų trys vaikai: vyriausias sūnus Erikas, dukra Elen ir jauniasias sūnus Hugo. Tačiau praėjus vos keletui parų po trečio gimdymo, žmona miršta ir Hugo lieka vienas su trimis vaikais. Pats patyręs našlaičio dalią, antrą sykį jis vesti nesirįžta ir vaikus augina vienas. Palikuonių susilaukia tik iš pirmojo sūnaus, kuris turi tris sūnus: Vernerį, Giunterį ir Hugo.

Įdomu tai, kad 2001m. į dvarą tiesiog su ekskursija atvyko Hugo Šojaus proanūkis Ralfas Šojus. Lyg ir buvome sunerimę, kas bus su dvaru, bet jis tiesiog norėjo aplankyti protėvių gimtinę ir vėliau muziejų dar praturtino kai kurais eksponatais. Jokių pretenzijų atsiimti turtą nepareiškė. Daugiau dvaro paveldėjų neatsirado“, – savo pirmąja pasakojimo dalį baigia Roma Šukienė.

XIXa. termosas kaip patogi rankinė.

Hugo Šojaus dvaro griūtis

Tačiau dvaro aukso amžiaus pabaiga neišvengiama. Ir didžiausias dvaro naikinimas prasidėjo 1944m., kai čia apsistojo Radonosios armijos kareiviai. Dvaras turėjo labai daug pūkinių pagalvių ir antklodžių, tad kareiviai jas plėšė, darėsi iš impilų autkojus, o dvare esančias knygas kūreno, kad būtų tiesiog šilčiau. Tai pamatęs garsus bibliotekininkas Levas Vladimirovas, mokęsis su Šojaus anūkais, atvyko su sunkvežimiu ir dalį knygų išgelbėjo: išvežė į Mokslų akademijos bei Mažvydo bibliotkas, kur knygų archyvas ir saugomas iki dabar. Po karo dvaro rūmuose įsteigiamas žemės ūkio technikumas, ruošiami agronomai ir zootechnikai, vėliau tik zootecnikai. Kai kas išsaugoma, kai kas sugriaunama. Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos – šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena. Tokių atradimų dvaras dovanoja ne vieną ir su istorija dirbama atsakingai iki šių dienų.

Dvaro renesansas

Po Nepriklausomybės atkūrimo dvaras perduodamas savivaldybei ir čia nuspręsta įkurti muziejų. Įkurtuvių juostelė perkerpama 2015m. gegužės 30d. Šiandien yra išlikę 11 pastatų iš buvusių 17, muziejui priklauso 4. Buvusioje karvidėje dabar įsikūręs amatų centras, ten dirba restauratoriai ir vedamos edukacinės pamokos, kaip, beje, ir nedideliame tarnų namelyje. Kitame pastate yra įsikūrusi ūkinė dvaro dalis. Buvusiose arklidės išnuomotos privačiam verslui. Šiame pastate įsikūręs konferencijų centras. Dvaras gyvas ir atviras žmonėms kaip niekada. Prie čia vykdomų edukacijų dar grįšime, nes jų tikrai ne viena ir visos be galo įdomios.

Tačiau labiausiai stebina tai, kad dvare gausu autentiškų eksponatų. Kai dauguma Lietuvos dvarų tegali pasigirti vos vienu kitu išsaugotu baldelių ar interjero detale, Hugo Šojaus dvare – muziejuje jų išlikę stebėtinai daug.

„Po karo dvarui prižiūrėti buvo paskirtas preparatorius Martynas Toleikis. Jam ir buvo pavesta išsaugoti tai, kas liko dvare. Būdamas istorijos mylėtojas ir kraštotyrininkas, šis žmogus dirbo nuoširdžiai. Jo dukra pasakojo, kad tėtis viską buvo sukėlęs į trečią aukštą, į palėpę ir ten buvo griežtai uždrausta bet kam eiti. Palėpėje išgyveno daug autentiškų šio meto muziejaus eksponatų. Nors, pavyzdžiui, trys rokoko stiliaus spintelės buvo atsidūrusios partijos komiteto raudonajame kampelyje, o po to grąžintos. Minkštas komplektas buvo atsidūręs Naumiestyje, ir dabar pakeistas tik jo gobelenas – ieškota su paukščiukais kaip ir buvo. Paveikslai išliko autentiški ir nors portretų akys tų pačių kareivių buvo išbadytos, o paveikslai supjaustyti, visus pavyko restauruoti, ir dabar turime gražią salę“, – pasakoja Roma Šukienė stabtelėjusi ir prie konkrečių paveikslų istorijų, kurias dar prisiminsime kituose straipsniuose.

Dvaro eksponatų kolekcija turtinga ir dėl to, kad pats dvarininkas buvo kolekcinikas ir, kaip jau buvo minėta, daug kuo domėjosi. Jis rinko savo krašto dainas, pasakas ir jas užrašinėdavo, o 1912 Heidelberge išeina jo pasakos apie paukščius ir už tai jam suteikiamas Karaliaučiaus universiteto filosofijos mokslų daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

„Tarp kitko, kalbėti lietuviškai jis išmoksta per tris mėnesius rinkdamas su kitais lietuvininkais (kaip vadina savo samdinius) akmenis. O kai 1890 m. į Tauralaukį atvyksta kaizeris Vilhelemas II, Šojus susodina su juo tautiškai papuoštas merginas ant žirgų ir daro nuotrauką. Jam labai patinka šio krašto merginos: jis sako, kad jos labai energingos ir dar dainuoja graudžiai virpulingas dainas. Viską mato, pastebi ir turi labai daug idėjų. „Aš miegu per parą 4 valandas, nes galvoju, kaip viską reikia suspėti padaryti“, – sako Šojus“ ,- šypteli Roma Šukienė ir veda vis į kitą salę ir kitą salę.

Šiandien muziejuje eksponuojama A. Vasiljevo kolekcijos drabužių paroda „Gamta ir mada“, kuri veiks iki rugsėjo 6d. Drabužių ir kitų garderobo detalių dekoravimas floristiniais motyvais prasidėjo nuo Žozefinos, kuriai vis trūko vaisių ir daržovių. Taigi Napoleonas liepė visko prikurti su vaisiais ir daržovėmis, kad tik mylimoji būtų patenkinta. Netruko atsirasti sekėjų visoje Europoje.

Edukacijos įvairiausiomis temomis

Tačiau šiandien žmones čia vilioja ne tik turtinga muziejaus ekspozicija, bet ir daugybė įdomių edukacijų, teikiančių dvarui ypatingos gyvybės ir reikšmės. Rinktis tikrai yra iš ko. Galima domėtis dvaro etiketu ir vaišintis palaunagės patiekalais – tantės pyragu ir kafija. Galima domėtis knygos istorija, pasigaminti popieriaus ar rašyti ant įvairių lentelių. Galima sužinoti senovinių žaislų gamybos paslaptis, užsisakyti senovinius žaidimus. Edukacija „Rytų Prūsijos muitinė“ apskritai nukels į praeitį, o orientacinis žaidimas „Pažink senąjį Šilutės dvarą“ galbūt paskatins domėtis istorija, kaip ir žaidmas „Paslaptingoji Šilokarčema“. „Rytų Prūsijos pašto kelio“ edukacija kviečia rašyti atvirlaiškį, spaudžia senovinį antspaudą ir dalina istorines žinias apie paštą… Labai įdomi edukacija „Arbatos gėrimo tradicijos Azijoje ir Europoje“. Jos metu ir paaiškės, kuo skiriasi arbatos gėrimo ceremonija Kinijoje, Japonijoje, Turkijoje, Rusijoje ir Anglijoje… Ir tai dar ne pabaiga. https://www.silutesmuziejus.lt/home/edukacijos/

Žodžiu, šiandien dvaras laukia smalsių, žingeidžių ir norinčių dar daugiau žinoti lankytojų, o jo erdvės kvepia ne tik Mažosios Lietuvos praeitim ir istorija, bet ir kafija bei tantės pyragu. Ak, irgi istorija. Tik šiandienos kontekste.

Medicinos ekspozicija pradėta eksponuoti 2013m. Iš dvaro laikų eksponatų labai mažai, visa kita sunešta žmonių, surinkta muziejaus darbuotojų ir nuolatos pildoma.

Tarybinių laikų buities eksponatai jau beveik vintažas ir labai domina muziejaus lankytojus. Matyt žmonėms smagu atrasti dalelę savo praeities, o gal net dabarties.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia

Vėjuota Neringos vėtrungių istorija

Nida pasitinka saule, kopomis, mariomis ir jūra. Kol ji atvira, ne taip liūdna dėl priverto pasaulio. O ji ir atvira, ir išsipuošusi. Gėlynais, savo architektūra ir...vėtrungėmis. Čia galima atrasti daug istorinių temų, bet šį kartą suvilioja vėtrungės. Spalvotos, grakščios, pilnos užkoduotų simbolių jos stiebiasi į dangų ir šnabžda vėjui istorijas iš praeities.

Kurėnai su vėtrungėmis iki II pasaulinio karo

Žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuojama beveik iki pat XX amžiaus. Tačiau žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, gana anksti imtasi žvejybos priežiūros. Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu ir ypač žuvis naikinančiais padargais. Tačiau, kai netoliese nesimatydavo žvejybos prižiūrėtojo, taisyklių reikalavimų dažnai būdavo nepaisoma 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso. Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kiekvienas žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat kaip ir skardinio ženklo. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną – pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas).

Kurėnai su vėtrungėm Pilkopoje

Žvejams labai nepatiko ši naujovė, nes liko vis mažiau galimybių nesąžiningam verslui. Ilgainiui žvejai ėmėsi ant stiebų iškeltų „herbų“ tobulinimo. Plokščia lentele ar skarda viršuje atrodė tuščia ir negraži. Ilgai plaukiojant mariomis mėgstamiausias žvejų užsiėmimas laikui sutrumpinti buvo medžių drožinėjimas. Taip ir atsirado ant „herbo“ rėmelio puošnios ažūrinės kompozicijos – unikalios Kuršmarių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių valtyje prisisunkusiame vandenyje. Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu. Ypač puošnias, net kutais padabintas vėtrunges naudojo rytinio Kuršmarių kranto žvejai. Kartais apatinė uodegėlės dalis būdavo apsiuvama ir mediniais rutuliukais. Įsigalėjus naujai susikūrusius Vokietijos imperijos valdžiai, būdavo naudojami atskiri valdžios ženklai religiniams atstovams, karaliaus pavaldiniams. Vėliau pradėta kitaip ženklinti ir brigadininkų, miesto merų, gamtos apsaugos laivus. Galų gale ir kiekvienas miestas įgijo savitą ženklą.

Vėtrungių simbolių paslaptys

Tiksliai paaiškinti kiekvieną vėtrungės simbolio reikšmę labai sunku. Tai buvo žvejo fantazijos kūrinys ir dažnai tik jam vienam buvo žinoma jo reikšmė, todėl galima išskirti tik bendrus jų dėsningumus. Kiekviena vėtrungė būdavo suskirstoma į keletą dalių, kuriose vaizduojami tikėjimo, šeimos, turto, darbo simboliai. Apačioje esanti siaurų lentelių eilutė kalba apie pasisekimą žūklėje ir didelius laimikius. Kuo daugiau tokių lentelių – tuo didesnis laimikis. Vėlesnėse vėtrungėse simboliką keičia romantika. Atsiranda mažiau stilizuotų elementų, konkretesnių namų, bažnyčių, žvėrių, laivų, žmonių siluetų. Vėtrungės viršūnė – kreipimasis į aukštesnes gamtos jėgas, prašymas geresnio laimikio, palankaus vėjo. Kartais buvo drožiamas savotiškas šeimos herbas su šeimos nariais, paukščiais, laivais. Priešvėjinėje vėtrungės dalyje vaizduojama metų, paros kaita, taip pat žemiškų svajonių, pasididžiavimo išraiška. Jei žvejys turėjo gerą ir didelį laivą ar namą, tai būtinai juos vaizduodavo vėtrungės priekyje. Jei namas buvo vaizduojamas labai puošnus ir didelis, su daugybe langų ir kambarių, tai dar nereiškia, kad žvejys tokiame ir gyveno. Greičiausiai jis tik svajojo tokį turėti. Pavėjinėje dalyje – kaimo vaizdai. Drožinių siluetuose žmonės norėjo regėti gimtojo kaimo vaizdus. Tad bažnyčia ir malūnas puošdavo laivus tik tų kaimų, kuriuose tie pastatai iš tikrųjų buvo. Briedis reiškė miškingą vietovę, todėl jų tiek daug Nerijos vėtrungėse. Trimituojantis raitelis – pašto kelias. Manoma, kad pagal šių ženklų išdėstymo tvarką buvo galima tiksliai pasakyti, kur gyveno laivo savininkas. Sunkiau, jei žvejys nesutardavo su kaimynu ir neišdroždavo jo namo.

Neringos gyvenviečių vėtrungės Nidoje

Per vasarą saulė beveik visai išblukindavo spalvas, todėl vėtrunges reikėdavo nuolat perdažyti ir taisyti. Pačios pirmosios vėtrungės nebuvo spalvinamos, o tik nutepamos dervos sluoksniu, kad būtų atsparesnės lietui ir šalčiui. Jau nuo XIX a. pabaigos, žvejai, pajutę žmonių antplūdį į Kuršių neriją, netruko tuo pasinaudoti – ėmė gabenti keleivius. Tuomet vėtrungės ir buvo pradėtos spalvinti. Kadangi vėtrungės buvo savitas, individualus žvejo kūrinys, spalvos būdavo parenkamos pagal galimybes, skonį ir supratimą. Pamario žmonės patys mokėdavo pasigaminti ryškiai mėlynus aliejinius dažus, naudotus buityje. Šiuos dažus gamindavosi iš mariose išplaunamo mėlyno dumblo. Jį išdžiovindavo, sutrindavo, maišydavo su žuvų taukais ir taip gaudavo dažus, kuriais dažydavo vėjalentes ir vėtrunges. Individualus spalvinis sprendimas ypač buvo būdingas Pervalkos irPreilos žvejams. Kartą pasirinkto ir išdailinto spalvų derinio ankstyvieji vėtrungių gamintojai nekeisdavo – vėtrungės buvo tarsi jų herbas. Žvejybos sezono pradžioje, nuleidžiant burvaltę į marias, ant stiebų būdavo iškeliamos naujos arba naujai nudažytos vėtrungės. Tai tapo savotiškomis lenktynėmis – kuri vėtrungė gražesnė. XIX a. pabaigoje žvejybos prižiūrėtojai bandė uždrausti tokią vėtrungių puošybą, nes būdavo sunku įžiūrėti vietovės ženklą. Tačiau žvejai nepakluso. Naujoji tradicija tvirtai įsišaknijo. Vis dėlto nuo 1877 m. Kuršmarėse buvo įvestas papildomas žvejų burvalčių žymėjimas. Ant kiekvienos burvaltės bortų privalėjo būti užrašytos trys pirmosios laivo savininko gyvenamosios vietos pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris. Negana to, taip turėjo būti ženklinamos ir valčių burės. Ilgainiui naujasis ženklinimas tapo pagrindiniu, o ženklai stiebų vėtrungėse praranda savo reikšmę žvejybos priežiūrai, jie kurį laiką išliko tik dėl žvejybos tradicijos.>Panašiausios į lietuvių vėtrunges valčių ženklinimui buvo naudojamos Venecijoje. Tačiau ten jos buvo vertikalios ir žymėjo krantinę, prie kurios laivelis švartuodavosi. Jas naudoti pradėta, kai buvo nutarta, kad visos valtys turi būti juodos. Anot jo, laivus ženklino ir kinai, tik šie simboliai nurodydavo, kuriame ežere tas laivas galėdavo plaukioti.

Už tekstą dėkojame www.vetrungiukelias.lt
Beje, šiame tinklapyje galite rasti ir įdomų, su vėtrungėmis susijusį žaidimą.

Nuotraukos Rasos ŽEMAITIENĖS

Vasara veda DVARŲ MARŠRUTAIS

Niekas negalėjo net įtarti, kad šiemet mūsų gyvenimus taip stipriai pakoreguos pandemija. Nenumatėme to ir mes, kai suplanavome savo šiemetines keliones po Lietuvos dvarus. Tačiau nutiko taip, kad kelionės po Lietuvą šią vasarą ir - labai tikimės gražų rudenį - tapo aktualesnės nei bet kada. Tad ir mums dalintis savo atradimais ir agituoti planuoti savo maršrutus po Lietuvos dvarus tapo prasmingiau. „Vintažo ženklų“ - dvarų dešimtukas Jūsų dėmesiui ir patogumui.

1. AUTENTIKA: Babtyno dvaras (Kauno r.).

Maždaug 35 kilometrus nuo Kauno nutolęs Babtyno dvaras seniai garsėja įvairiais kultūros renginiais ir dailininkų plenerais, tačiau mus jis sužavėjo savo autentiškumu ir restauracijos ypatumais: išsaugota tai, kas geriausia ir dirbtinai neatkurta tai, kas kažkada visai sugriuvo. Visai tai ir kuria romantišką dvaro atmosferą ir harmoniją.

Dvaro šeimininkas Mindaugas Šventoraitis visa tam turi paaiškinimą: „Esu apvažiavęs daug dvarų: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra ką žiūrėti, objekto neliko. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų praeitį. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda: du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu dabar visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu ir galėčiau pakonsultuoti visus norinčius“.

Vyrus šiame dvare dar gali nudžiuginti mašinų ir 97 motociklų kolekcija – yra kur pasmalsauti, eksponatai įspūdingi. Po dvaro teritoriją ir ekspozicijas galima pasivaikščioti nemokamai. O užeiti į dvaro rūmų vidų, kur gyvena pats šeimininkas, galbūt pasiseks tuomet, jei jis bus namuose ir užsimegs abiems pusėms įdomus dialogas. Lietuvos dvarų šeimininkai, priešingai nei dažnai galvojama, yra bendraujantys ir noriai patirtimi besidalijantys žmonės. Jų tikslas dvarų kultūrą skleisti, o ne užsidaryti.

2. ROMANTIKA: Burbiškio dvaras (Radviliškio r.).

Šiemet Burbiškio dvaro tulpės, išgarsinusios šį dvarą visoje Lietuvoje nužydėjo tyliai – šventė dėl karantino neįvyko. Gal nėra tai labai ir blogai: tulpės pailsėjo J. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad be tulpių daugiau šiame dvare nėra ko veikti. Priešingai: mes jį vasarai įpusėjus kaip tik atradome visiškai kitokį ir dar nuostabesnį. Paskendusį žydėjime, parko žalumoje ir tyloje. Be to, buvo atverti rūmai su visomis ekspozicijomis, kurios tikrai labai įdomios. Tačiau bene žavingiausia Burbiškio dvaro teritorijoje tiesiog pasivaikščioti. Dvarą supa 28 ha ploto peizažinis parkas, raižo darni tvenkinių ir kanalų sistema su penkiolika salų, daugybe pusiasalių ir sąsiaurių sujungtų 22 tiltais ir tilteliais, remantikos teikia retauruotos skulptūros. Parkas bei romantiškų pastatų kompozicija ir jos akcentai sukuria ypatingą šios vietovės nuotaiką ir atspindi dvaro kūrėjų pasaulėjautą. O pasivaikščiojus ir viską apžiūrėjus, galima ir namo neskubėti, dvare yra kur pernakvoti. Suplanuokite romantišką savaitgalio išvyką į Burbiškio dvare ir tikrai nesigailėsite: gamtos ir istorijos dozė garantuota.

3. ISTORIJA. Liubavo dvaro malūnas (Vilniaus r.).

Negalime į savo dešimtuką neįtraukti Liubavo dvaro malūno ir garsiai visiems sakome: imkite savo vaikus, tarkitės su malūno šeiminiku Gintaru Karosu dėl vizito ir pamatysite, kaip anksčiau Lietuvoje veikė tikri malūnai. Vargu ar Lietuvoje dar kur yra taip skrupulingai atgaivinti malūno mechanizmai. Gintaras paspaudžia kelis mygtukus ir viskas ten ima gausti ir suktis. Taigi apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje – unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Taigi Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojama keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina, kuri šiandien mala…ne ne, miltus, o šimtamečio dvaro ir malūno istoriją. Kad visi ja džiaugtųsi ir ją puoselėtų. Malūnas ne vienintelis šiuo metu atkurtas dvaro objektas, bet mūsų akimis pats įdomiausias. Tiesa,ir pasivaikščioti čia atvykus yra kur – gamta aplinkui tiesiog nuostabi.

4. ESTETIKA. Paliesiaus dvaras (Ignalinos r.).

Negalime pasakyti, kad nieko nebuvome girdėję apie Paliesiaus dvarą jau kurį laiką aplinkinę bendruomenę džiuginantį kultūrine veikla, tačiau ten nuvykę reginiu buvome tiesiog priblokšti: dvaras nuostabiai sutvarkytas. Pirmiausiai siūlytume šiame dvare susirasti sau patinkantį koncertą, o po to bus proga aplankyti ir dvarą, kuriam apibūdinti labiausiai tiktų trys žodžiai: estetika, istorija, muzika.

Šio dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas – unikali ir ypatinga koncertų salė – didelis stiklo kubas, gaubiantis seną pasago formos pastatą iš plytų ir akmenų. Restauratoriams tas pastatas pasirodė toks ypatingas, kad jį teliko išvalytiir konservuoti.

„Tai – du pastatai viename. Čia buvo pasagos formos ratinė, vienintelė Lietuvoje, turėjusi 7 vartus. Pastatas buvo gerokai apgriuvęs, bet geresnės buklės nei kiti. Pasagos sienos buvo kapitaliai sutvirtintos armatūromis ir betonu iš vidaus, kruopščiai išvalytos, o projektas tapo ne tik gražus pats iš savęs, bet ir pagimdė labai specialią akustinę erdvę – taip tiesiog atsitiko, mes tiesiog gavome labai netikėtų dovanų. Netrukus ta puiki akustinė erdvė ir pagimdė visą kultūrinį muzikinį veiksmą dvare, apie kurį nebuvo ir svajota“, – tokią koncertų salės „Pasaga“ atsiradimo istoriją papasakojo dvaro atstatytojas Julius Ptašekas, beje, čia įkuręs ir holistinės medicinos centrą. Gamta tam irgi tiesiog įkvepianti, sveikatingumo takai puikus, yra kur nakvoti. Kiek čia radome vintažo ženklų, sunku būtų išvardinti. Paieškokite jų ir Jūs, įsikvėpkite panašiai kurti savo namus.

5. PRAMOGOS. Pakruojo dvaras.

Lietuvoje turbūt garsiausiai skamba Pakruojo dvaras. Paskendęs daugybėje idėjų, edukacijų, kultūrinių programų, jis yra vienas gausiausiai lankomų dvarų Lietuvoje. Apsilankę jame pernai, žadame vykti ir šiemet, nes neabejojame, kad jame ir vėl bus, ką pamatyti. Ir pirmiausiai jus pasitiks daug žydėjimo. Šią vasarą dvaras verčia naują V. Šekspyro pjesės „Vasarvidžio nakties sapnas“ puslapį, kuris ir vėljus nukels į gėlėtą ir magišką pasaulį – šekspyriškos fantazijos kupiną sapną. Jame dvaras pražysta milijonais gėlių žiedų ir iš jų sukurtų kompozicijų. Žydėjimą šiemet dar žada papildyti ir Šiaulių bei Penevėžio teatrų aktoriai, įkūnijantys spalvingus V. Šekspyro pjesės personažus, o lankytojai patys galės nuotaikingai išgyventi komedijos situacijas. Tačiau mums šis dvaras dar labai patrauklus ir dėl dvaro rūmų ekspozicijų ir amatų propagavimo. Čia galima apsilankyti pas vėlėją vilnos manufaktūroje, užsukti į dvaro siuvėjos dirbtuves ir pasigrožėti kuriamais ir jau sukurtais dvariškais kostiumais; užeiti į „curiosity” (neįprastybių) kambarį, kur išvysite, tai, ko dar nebuvote regėję; pasimėgauti desertu Aptiekoje; pajusti šiurpuliukus vieninteliame Lietuvoje Bausmių rūsyje; O kur dar dvaro ūkio gyvūnai, žirgai, nuostabus parkas, pasiplaukiojimas, traktierius, nakvynė dvaro kambariuose ir t.t. Pirmyn į Pakruojį pirmiau mūsų.

6. ELEGANCIJA. Paežerių dvaras (Vilkaviškio r.).

Paežerių dvaras vadinams Suvalkijos perlu ir Mažiuoju Paryžiumi. Ir jis tikrai to nusipelno. Mes negalėjome atsigrožėti kruopčiai ir estetiškai restauruotais dvaro rūmais. O kur dar šalia tyvuliuojantsi ežeras, dvarą supantis parkas, šimtamečiai ąžuolai, dailus raudonų plytų belvederio bokštas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir renginių čia netrūksta. Mes negalėjome atsigrožėti kruopčiai ir estetiškai restauruotais dvaro rūmais. O kur dar šalia tyvuliuojantis ežeras, dvarą supantis parkas, šimtamečiai ąžuolai, dailus raudonų plytų belvederio bokštas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir veiksmo čia netrūksta, todėl sekite šio dvaro renginių kalendorių.

O mes grįžkime į rūmus. Rūmų puošmena – dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštas grakščiomis šokėjų figūromis ir vešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį. Ir tai tikrai dar ne viskas, kas džiugina akį, širdį ir kelia pasididžiavimą, kad tai turime.

7. VALGOMASIS. Rokiškio dvaras.

Rokiškio dvare šiandien yra įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, tad kaip ir kiekviename muziejuje pirmenybė teikima istorijai. Rokiškio dvaro istorija iš tiesų nuostabi, o dvare gausu įdomių eksponatų. Norėtųsi išskirti šio dvaro valgomąjį ir vien dėl jo kviečiame atvyktį į nuostabų Rokiškio miestą ir dvarą. Jo interjeras – tai tipiškas Zakopanės stiliaus pavyzdys. Interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė. Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose. Valgomasis – tikrai ne vienintelis šio dvaro išskirtinumas, bet visus kitus atraskite ten apsilankę patys. Mes – kviečiame.

8. KULTŪRA. Zyplių dvaras (Šakių r.).

Negalime į savo dešimtuką neįtraukti Zyplių dvaro, kurio atgimimas prasidėjo nuo skulptoriaus ir menininko, dabar Lukšių seninūno Vido Cikanos iniciatyvos jį išsaugoti ir atgaivinti dar tada, kai apie tai niekas ir nekalbėjo. Šiandien tai klestinti kultūros vieta visame Šakių rajone. Būtų sudėtinga įvardinti visus čia vykstančius renginius ir edukacijas, todėl priminsime tik vykstančias vasarą, kad suplanuotumėt savo vasarinį savaitgalį į Zyplių dvarą. Zyplių dvare kasmet vyksta muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ koncertai, tradicinė kapelų šventė „Vasarą palydint“, profesionalių atlikėjų koncertai, tradicinis tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai“, įvairūs tapytojų, akvarelistų, kalvių, keramikų plenerai, keramikų šventė-mugė „Pirksiu molio puodynėlę“, teatro šventės, folkloro ansamblių festivaliai, filmų kūrėjų, tradicinių šokių, katalikško jaunimo, įvairios vaikų ir jaunimo stovyklos. Žmones čia traukia gamta, rūmai, dvaro romantika.

„Taip pat rengiame įvairias stovyklas, priimame iniciatyvų jaunimą, savo profesines šventes pas mus švenčia įvairios įstaigos, organizacijos. Jau ne vienerius metus bendraujame su Šakių r. diabetų sergančiųjų klubu „Linelis“, kurio nariams taip pat labai smagu padirbėti su moliu. Veiklų daug, jos įvairios, ko nedarome mes, padaro mūsų kaimynai. Todėl nepamirštame pakviesti aplankyti Zanavykų krašto muziejaus, ar sudalyvauti Zanavykų ragaučiaus edukacijose, kurias rengia „Kuchmistrų“ restoranas. Juk istoriją galima pažinti ir per istorinius eksponatus, ir per maistą“, – pasakojo dvare įsikūrusio Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė ir kvietė visus atvykti.

9. SUBTILUMAS. Gelgaudiškio dvaras (Šakių r.)

Gal ir sunku patikėti, bet į Gelgaudiškio dvarą kviečiame neabejingus krosnims ir kokliams. Na, nuostabios jos tame dvare ir viskas. „Iš trylikos krosnių restauruota dešimt, kai kurios buvo likę beveik visiškai autentiškos, prie kai kurių teko padirbėti ilgiau, trys buvo visai sugriautos, – krosnių išlikimo istoriją pradeda dvaro direktorė Diana Šležienė, – Šiandien krosnys nekūrenamos, nes norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus būtų reikėję sugriauti. Ta sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga, sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildę visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro“.

Tačiau krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Pradėjus 1990- ųjų metų dvaro renovaciją kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų, drožinių virš durų. Patikėkite, grįžę iš Gelgaudiškio Jūs norėsite krosnies su kokliais. Subtilu, skoninga, stilinga, romantiška.

10. ŽYDĖJIMAS. Vilniaus ir Kauno botanikos sodai.

Neįmanoma vasarą aplenkti dvarų, kuriuose yra įsikūrę botanikos sodai. Tačiau į juos kviečiame ne dėl rūmų, o dėl žydėjimo.Kauno botanikos sodas yra įsikūręs Aukštosios Fredos dvaro sodyboje, o Vilniaus botanikos sodas buvusiame Kairėnų dvare. Aukštosios Fredos dvaro sodyba yra raiškus ir vertingas klasicizmo ir istorizmo laikotarpio sodybinis ansamblis, išlaikęs sodybos kompozicijos centrą, reprezentacinę ir gyvenamąją – ūkinę zonas, bei turintis nepaprasto grožio peizažinį parką su tvenkinių sistemomis ir pirmykščiais želdiniais. O dabar jį dar puošia ir botanikos sodo augalų kolekcijos, žydėjimas keičia žydėjimą. Šiuo metu grožėkimės rožėmis, o rudeniop jurginais, viso kito – nesakysime, atvažiuokite ir pamatykite – visas ansamblis puikus.

Kairėnų dvaras taip pat gali didžiuotis savi ilgaamže istorija, tačiau dabar su ja sėkmingai konkuruoja žydintys botanikos sodo plotai. Kolekcijos įspūdingos, aplinka puiki, išlikę daug dvaro pastatų. Liepos 3 -iąją sodas visus kviečia į Rožių dieną, o šiaip į labai labai daug naudingų ir įdomių reginių ir renginių. Pripažinkime, dvarams tinka žydėti. Ir nebūtinai rožėmis.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS, Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

ZYPLIŲ DVARAS: kultūros ir meno oazė

Zyplių dvaras Lukšiuose pasitinka akimis neaprėpiama teritorija ir, kaip vėliau sužinosime, net 21 hektaro parku. Labiausiai akį traukia patys rūmai, tačiau ne ką mažiau džiugina ir aplinka: daug raudonplyčių pastatų, skulptūrų pievelė, gėlynai, tvenkinys ir daug žalumos. Galima tik įsivaizduoti, kiek darbo įdėta, kad viskas atrodytų kaip dabar. Mus pasitinka Zyplių rūmų, kuriuose dabar įsikūręs Lukšių kultūros centras, direktorė Daiva BUKŠNIENĖ. Pokalbyje dvaro istorija persipina su šiandiena, praeities romantika su realybės aktualijomis - čia iš tiesų visko labai daug.

Vienas dvaras - keturi šeimininkai

„Dvaro ansamblis vienas, bet įstaigos čia keturios. Situacija galbūt ir neelinė, ir išskirtinė – kartais ir lankytojams sunkoka susigaudyti, kas čia ir kaip – bet taip tiesiog susiklostė. Trys įstaigos šiandien laukia lankytojų, o netoliese įsikūrusi seniūnija prižiūri aplinką, tvarko teritoriją. Juk ir dvaro atstatymas prasidėjo nuo seniūnijos ir jos seniūno Vido Cikanos iniciatyvos. Pats būdamas menininkas jis čia matė vietą kultūrai ir menui klestėti. Šiandien tai kuo puikiausiai išsipildžiusi vizija: dvaro ansamblis tapo kultūros ir meno židiniu ir Lukšiuose, ir – drįsčiau teigti – visame Šakių rajone. Na, o čia atvykusiųjų laukia Zanavykų muziejus, savo seną ir gražią veiklą dabar tęsiantis dvaro vežiminės pastate, buvusioje dvaro virtuvėje įsikūręs restoranas „Kuchmistrai“, siekiantis puoselėti Lietuvos didikų kulinarinį paveldą ir mes – Lukšių kultūros centras, kviečiantis apžiūrėti rūmus, arklidėse įkurdintą meno galeriją ir dalyvauti daugybėje įvairiausių renginių ištisus metus“, – taip savo pasakojimą pradeda Daiva Bukšnienė.

Zyplių dvaro istorija prasideda nuo dvarelio

O dvaras savo gyvenimą pradėjo 1806m. nuo Senųjų Zyplių dvarelio, priklausiusio kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui. Kai 1813 m. Juozapas Poniatovskis žuvo, dvaras atiteko jo seseriai Marijai Teresei Tiškevičienei, kuri gyveno Paryžiuje, Zypliuose nesilankė ir netrukus jį pardavė Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiu. Pastarasis šalia Lukšių, Palankių kaime, įkūrė dvarą ir pavadino Naujaisiais Zypliais. Čia 1845-1855 m. buvo pastatyti vienaukščiai kuklūs mūriniai, klasicistinio stiliaus dvaro rūmai, kurie dar ir šiandien stovi įkomponuoti centrinėje pastato dalyje. Tačiau tik tuomet, kai dar po kelių sandorių ir šeimininkų, Zypliai atiteko Tomui Potockiui, rūmai buvo perstatyti, tapo puošnesni, įgavo originalių neobaroko formų. Grafas Tomas Potockis buvo išsilavinęs ir pažangus dvarininkas – studijavęs politinę ekonomiją Tartu universitete, vėliau žinias žemės ūkio klausimais gilino Halės universitete.

Jis buvo geras ūkininkas, bet ir kultūra jam buvo nesvetima: bendravo su dailininkais, pats mėgo tapyti, laisvalaikiu rašė dramos kūrinius. Gaila, mirė netikėtai ir gerokai per anksti. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė jo žmona Pelagija Bžožovska-Potocka.

Galima teigti, kad kultūros dvasia jau seniai sklandė dvare, kuris, be kita ko, tuo metu buvo ir stiprus ūkis – ne veltui šalia rūmų buvo pastatyta daugybė įvairios paskirties pastatų. Šiandien Zyplių dvaro teritorijoje jų yra išlikę 11.

Keitėsi šeimininkai - griuvo dvaras

Vėliau dvaro likimas klostėsi kur kas skaudžiau. Po Pirmojo pasaulinio karo Zyplių dvare šeimininkavo įvairios organizacijos. Į Zyplius iš Seinų 1919 m. perkelta kunigų seminarija čia veikė iki 1922 m., nuo 1924 m. iki 1944 m. Zyplių dvare buvo įsikūrusi Žemesnioji žemės ūkio mokykla, 1944 m., pasitraukus vokiečiams, Zyplių dvaro rūmuose buvo įkurta karo ligoninė, nuo 1945 m. pradėjo veikti apskrities ligoninė. Vėliau čia veikė „Lenino“ kolūkio valdyba, apylinkės vykdomasis komitetas.
„Tačiau bene labiausiai rūmai nukentėjo tuomet, kai apie 1972m. kolūkio administracija išsikėlė į naujai pastatytus pastatus Lukšiuose, o dvaro rūmuose apsigyveno šeimos. Niekas nieko ten nesaugojo ir nevertino, kol galop prakiuro stogas, vietomis apgriuvo sienos, iro balkonai, išbyrėjo langai, buvo išplėšyta vidaus įranga ir rūmai liko tušti“, – tarsteli Daiva Bukšnienė, kai jos pasakojimo vedini vaikščiojame po rūmus, kuriuose dabar klesti kitoks gyvenimas.

Atstatytuose rūmuose - meno parodos ir istorija

Dabar pirmajame rūmų aukšte paprastai yra rengiamos įvairios profesionalaus meno besikeičiančios parodos, antrajame aukšte šiuo metu eksponuojama įdomi tautodailės ekspozicija, skirta šiemet paskelbtiems Tautodailės metams. Atskirose patalpose galime grožėtis keramikos, tekstilės, kalvystės, medžio drožybos, karpinių, šiaudinių sodų darbais. Taip pat antrame aukšte įkurta ir nuolatinė ekspozicija, skirta dvaro istorijai, čia kruopščiai saugomi autentiški eksponatai. Direktorė rodo kampinę indaują – vienintelį baldą, išlikusį iš pakutiniojo dvaro šeimininko grafo Tomo Potockio laikų, čia galima rasti ir grafienės rankinės sidabrinę detalę, išlikusių dvaro puošybos elementų, autentiškus krosnių koklius, medžioklės šautuvą, kuriuo, kaip manoma, dvaro parke buvo šaudomi fazanai.

„Taip, grafas Tomas Potockis turėjo 8 ha fazanyną ir čia ponai rinkdavosi į jų medžioklę. Šiuo metu mes taip pat ketiname dvare turėti fazanų, jau sužinojome kur gauti jų jauniklių – norime dar labiau pradžiuginti savo lankytojus. Jie bus kaip vedamos edukacinės programos „Fazanų medžioklė Zyplių dvare“ pristatymo dalis“, – planais dalijasi direktorė.

Mes gi tuo metu grožimės autentiškais rūmų laiptais, apžiūrinėjame koridoriuose išlikusias grindų plyteles, duris, langines, koklines krosnis, kurių dvare grafo laikais buvo18, o šiandien naujai atstatytos 3. Apžiūrime mecenato iš Amerikos Prano Povilaičio padovanotais baldais apstatytus kambarius, aptariame ateityje planuojamą įrengti ir jo atsiųstų knygų biblioteką.

Išskirtinio dydžio Zyplių dvaro parkas

Pro rūmų antro aukšto langus visu grožiu atsiveria parkas, balzaminių tuopų alėja – tiesiai prieš centrinį rūmų įėjimą. Sklando legendos, kad jas sodinant grafas į kiekvieną duobę įdėjo po auksinį. Gal jis ir padeda toms tuopoms taip klestėti. Nors ne ką prasčiau atrodo ir liepų, ąžuolų bei skroblų alėjos, gražiai dalijančios didžiulę žalią teritoriją. XIX a. viduryje čia augo tik vietiniai medžiai, bet vėliau grafas Potockis iškasė du tvenkinius, pasodino egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, pavėsinių, voljerų fazanams. Parteryje priešais rūmus buvo fontanas, per kanalus nutiesti tiltai. Šiuo metu parke auga nemažai vertingų rūšių medžių: platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai. Tarp kitko, parke augęs Zyplių ąžuolas buvo paskelbtas gamtos paminklu, bet 2008 m. nugriuvo, sulaukęs apie 420 metų (kamieno apimtis – 630 cm, medžio aukštis – 34 m) ir dabar guli savo „mirties“ vietoje.

Kitokios seniūno vizijos

Bet pats laikas grįžti į dvaro atgimimo pradžią. Kas gi inspiravo dvaro atgimimą miestelyje, kuriame gyventi kažkada gėdijosi net vaikai? Toks jis buvo apgriuvęs, apaugęs dilgėlynais ir atrodo pasmerktas myriop amžinai. O ta pradžia, ko gero, reikėtų laikyti 1981- uosius, kai į Lukšius atvyko gyventi menininkas, skulptorius Vidas Cikana. Jau tuomet jis pradėjo rūpintis dvaro pastatais, o planuose matyti visai kitokį sugriuvusio dvaro gyvenimą.

1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai Vidas Cikana buvo išrinktas miestelio viršaičiu, dvaro reikalai pajudėjo iš mirties taško. Jo rūpesčiu 1993 m. visi Zyplių dvaro pastatai buvo perduoti iš tuometinės Lukšių žemės ūkio bendrovės Lukšių seniūnijos žinion, prasidėjo dvaro atstatymo darbai.

„Pirmiausiai buvo sutvarkytos dvaro arklidės – dabartinė meno galerija. Moterys su šepetėliais kruopšiai išvalė plytas, balkius, buvo išvalytas betonas ir 2003m. kovo 26d. čia buvo atidaryta respublikinė menininkų darbų paroda, kurioje buvo eksponuota per 1000 darbų. Nuo galerijos atidarymo savo kultūrinę veiklą čia pradėjo ir Lukšių kultūros centras (tuo metu priklausęs Lukšių seniūnijai). Dilgėlynų vietoje atsirado jauki laužavietė, sekmadieniais pradėjome organizuoti spektaklius, vieta pasidarė judri, traukianti žmones, gautos pirmosios projektinės lėšos, prasidėjo dvaro pastatų tvarkymo darbai. Po to įvairių savivaldybės parengtų projektų buvo ne vienas ir ne du, pastatai kėlėsi vienas po kito, 2012 m. rugsėjo 22-23 d. lankytojams duris iškilmingai atvėrė restauruoti dvaro rūmai“, – taip apie dvaro atgimimo pradžią pasakoja Daiva Bukšnienė.

"Esu padaręs 170 akmens ir medžio monumentalių darbų, 130 koplytstulpių, 400 rūpintojėlių: iš medžio išdrožęs per 300 darbų, 20 iškalęs iš akmens. Kiek sukurta kamerinių darbelių sunku ir suskaičiuoti, daug darbų, susijusių su Lukšių miesteliu. Ne visi darbai nufotografuoti", - kūrybinį savo gyvenimo derlių skaičiavo seniūnas Vidas Cikana.

Vidas Cikana: „Šis dvaras - mano sielos namai“

O kas šis dvaras yra Lukšių seniūnui Vidui Cikanai? Atrodo, to net nereikėtų klausti, bet paklausiu, kai seniūnas randa minutę laiko ir prisijungia prie pokalbio arklidėse įsikūrusioje meno galerijoje.

„Mano gyvenimas, mano meilė, mano sielos namai. Aš gimiau Vilkaviškio r. esančiame Uranų dvare, iki 12 metų gyvenau Karklinių dvare. Buvau kitoks vaikas, žaidžiau karą su savo išdrožtu šautuvu tarp prancūzų ir anglų, ne taip kaip visi – tarp rusų ir vokiečių. Po to 10 metų gyvenau Kaune ir apie 40 metų, nuo 1981m. esu čia – Lukšiuose. Dabar geras etapas, kai nuveikta neįtikėtinai daug darbų, kai yra kuo džiaugtis ir didžiuotis, ir kartu keistas etapas: kiek manęs reikės“, – akimirksniu atsako Vidas Cikana, kai mes drauge apžiūrinėjame jo darbų parodą, įkurdintą arklidžių galerijos antrame aukšte.

Parodoje daugybė paveikslų, kuriuos menininkas nutapė naktimis prieš savo jubiliejų, jo skulptūrų, nubarstytų po visą Lietuvą, fotografijų paroda.

„Esu padaręs 170 akmens ir medžio monumentalių darbų, 130 koplytstulpių, 400 rūpintojėlių: iš medžio išdrožęs per 300 darbų, 20 iškalęs iš akmens. Kiek sukurta kamerinių darbelių sunku ir suskaičiuoti, daug darbų, susijusių su Lukšių miesteliu. Ne visi darbai nufotografuoti. Būdavo pabaigi vidury nakties ir išveži. Buvau išsiruošęs kelionėn po Lietuvą ir pats juos nufotografavau jau pastatytus. O čia mano močiutė, iš kurios menas ir atėjo“, – mosteli ranka link tapyto paveikslo.

„Kada miegate? – klausiu, nes menininko produktyvymas iš tiesų neeilinis. „Naktimis, – juokiasi, – bet trumpai, vos kelias valandas. Štai šį Kristų dariau be miego tris paras“. Parodo į dar vieną fotografiją. Sunku ginčytis, nes tik trumpai miegantis žmogus gali nuveikti tiek, kiek nuveikta Zyplių dvare, o seniūnas jau toliau energingai rodo dvaro turtus.

„Labai visada norėjau, kad čia susikurtų įvairiausių menų ir amatų gildijos: kalvių, drožėjų, keramikų, tapytojų. Anksčiau tas gražus pastatas buvo amatų pastatas, dabar tai Zanavykų muziejus. O čia buvo svarstyklių pastatas, dabar tai medžio dirbtuvės. Ten toliau keramikos dirbtuvės, turime juodosios keramikos degimo krosnį, čia kalvė, akmens dirbtuvės. Čia ir ant scenos kupole darbuojasi plenero „Zyplių žiogai“ dalyviai. Šiam populiariam, 10 dienų vykstančiam renginiui, jau 15 metų – norinčiųjų vis dar netrūksta. Menininkai čia ne tik kuria, puikiai leidžia laiką. Dvaro teritoriją, o ir visą Lukšių miestelį puošia drožėjų ir kalvių palikti darbai“, – seniūno pasakojimas pilasi kaip iš gausybės rago.

Daiva Bukšnienė klauso, šypsosi ir skuba pridurti, kad dvare netrūksta pramogų. Zyplių dvare kasmet vyksta muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ koncertai, tradicinė kapelų šventė „Vasarą palydint“, profesionalių atlikėjų koncertai, tradicinis tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai“, įvairūs tapytojų, akvarelistų, kalvių, keramikų plenerai, keramikų šventė-mugė „Pirksiu molio puodynėlę“, teatro šventės, folkloro ansamblių festivaliai, filmų kūrėjų, tradicinių šokių, katalikško jaunimo, įvairios vaikų ir jaunimo stovyklos.

„Beje, pas mus buvo šokiai, kai vienu metu šoko 300 šokėjų, vyriausiai iš kurių buvo 72 metai, o jauniausiam – 6 mėn. Taip pat rengiame įvairias stovyklas, priimame iniciatyvų jaunimą, savo profesines šventes pas mus švenčia įvairios įstaigos, organizacijos. Jau ne vienerius metus bendraujame su Šakių r. diabetų sergančiųjų klubu „Linelis“, kurio nariams taip pat labai smagu padirbėti su moliu. Veiklų daug, jos įvairios, ko nedarome mes, padaro mūsų kaimynai. Todėl nepamirštame pakviesti aplankyti Zanavykų krašto muziejaus, ar sudalyvauti Zanavykų ragaučiaus edukacijose, kurias rengia „Kuchmistrų“ restoranas. Juk istoriją galima pažinti ir per istorinius eksponatus, ir per maistą. Žmones traukia gamta, rūmai, dvaro romantika. Jei čia būtų tik renginiai, mes neturėtume tiek lankytojų, jei čia būtų tik rūmai, galbūt jie irgi nebūtų tokie patrauklūs “, – sako Daiva Bukšnienė, ne kartą pasidžiaugusi, kad nors ir netrūksta vasarą darbų, bet ji pats įdomiausias ir pasmingiausias laikas.

Gal metas į Zyplius?

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Naujose virtuvėse – senoviniai baldai

Prisimenu savo virtuvės remontą. Meistrai pasitaikė sąžiningi, dirbo suplukę, gėrėjosi savo darbu ir vaizdu iki tos minutės, kol neatėjo baldų eilė. Štai tada jie ir nusivylė: į virtuvę buvo atbogintas gana nemažas bufetas, kurio viršutinė dalis pakibo įprastai kabančių spintelių vietoje, o apatinė turėjo atstoti pastatomas spinteles. Labai puošnus jis nebuvo, su vienu kitu drožinuku, bet puikiai tiko pagal dydį, o ir keisti paskirtį nebuvo gaila - išliekamosios vertė neturėjo. Viso kito proceso: stalviršio uždėjimo, papildomų spintelių ir lentynėlių gamybos jie nesulaukė, tad išėjo smarkiai nusivylę, kad taip uoliai dirbta buvo ten, kur viskas išėjo „ne taip“. Tačiau...Tačiau, kai viskas buvo baigta galutinai ir meistrai atvyko pritvirtinti grindjuosčių, jie buvo visai maloniai nustebę - vaizdas buvo akivaizdžiai pagerėjęs ir jiems jau nebuvo gaila nei savo darbo, nei mano gražios virtuvės, kurią tas senas baldas turėjo sugadinti. Ne, seni, antikvariniai ar vintažiniai baldai, tikrai nieko negali sugadinti, o tik pataisyti. Dar daugiau jie puikiai tinka prie gana modernių interjerų. Šiandien dairomės ir ieškome jiems vietos virtuvėse.

1. Sunku patikėti, bet naują šaldytuvą įmanoma „aprengti“ senos spintos durimis bei šonais ir integruoti ten, kur mums reikia. Beje, panašios spintos pastaruoju metu nėra labai brangios, o atrodo puošniai ir jaukiai. O pats pigiausias baldas šiandien turbūt yra drabužių spintos – jas galutinai išstūmė slankiojančios sistemos ir jos tapo visai nepaklausios. Tačiau jas irgi galima panaudoti labai kūrybiškai.

2. Komoda su stalčiais atsidurė po plautuve tarp baltų spintelių. Toks didelis kontrastas, o dera tiesiog stulbinančiai. Tokių ir panašių komodų galima rasti dažname antikvariate. Kiek trumpesnės labai tinka ir voniose po kriauklėmis. Šalia lieka pakankamai vietos daiktams susidėti.

3. Puošni barokinė komoda su pakeistu stalviršiu čia pekeičia virtuvės salą. Šiuo atveju tai stipriausias interjero akcentas, aplinkui kurį tarsi apie kokią ašį sukasi visas virtuvės gyvenimas. Idėja iš tiesų puiki, nors mažai kam šautų į galvą komodą panaudoti būtent taip ir dar virtuvėje. Bet kodėl gi ne, jei tokie poreikiai. Komodų rasite visur, kur prekiaujama baldais su amžiumi. Beje, taip panaudoti būtų galima ir masyvaus bufeto ar indaujos apatinę dalį. Žinoma, abiems atvejais tektų pagalvoti, ką daryti su galine baldo sienele ir viršutine dalim

Virtuvių interjerams tinkamų baldų galite rasti ČIA.

4. Miegamojo spintelė virtuvėje? Kodėl ne, jei vietą jai radote būtent čia. Nedidelių antikvarinių baldelių virtuvėje gali atsirasti ir daugiau. Jie bus kaip gražūs dekoro akcentai ir suteiks žavesio moderniausiam interjerui. Nedideli baldai antikvariatuose turi paklausą – jie mažiau įpareigoja, tad atrodo patraukliau net nedrąsiems eksperimentatoriams.

5. Seni mediniai stalai į bet kokio interjero virtuves įsileidžiami turbūt drąsiausiai, kaip ir aplink juos sutūpiančios kėdės. Jie atrodo jaukiai, patraukliai ir yra tarsi savarankiški stiliaus žaidėjai. Geri virtuviniai stalai pastaruoju metu brangsta, o sau tinkančio dar gali reikti ir paieškoti. Vis dėlto tai baldas dėl kurio verta rizikuoti – bus tikrai gražu. Noriu užtarti senovies kėdes – patikėkite jos daug tvirtesnės už daugumą naujų, na, o grožis tai jau skonio reikalas.

Pastaba. Niekada neskatiname perdaryti, perdažyti ar kitaip pakeisti baldus, kurie turi meninę ir istorinę vertę. Išsaugoti gražų autentišką baldą ateities kartoms daug svarbiau nei patenkinti trumpalaikius savo poreikius.

Ir nepamirškime: grožis detalėse.

Rasa ŽEMAITIENĖ

KIDULIŲ DVARAS: per istorinius šokius – į dvarų kultūrą

Kidulių miestelis (Šakių r.) pasitiko kažkokiu jaukumu, kitoniškumu, raudonų čerpių stogais ir daugybe laiko paženklintų raudonų plytų pastatų. Besižvalgydami aplinkui, net dvarą suradome ne iš karto, bet kai jau suradome, tai galima sakyti, kad ir patekome į seniai užmirštus - ką jau ten užmiršus, niekada nepatirtus - laikus. Duris plačiai atvėrė liokajus, pasitiko dvi žavios damos ir mes supratome, kad esame ten, kur ir norėjome būti: ŠOKANČIAME KIDULIŲ DVARE.

Kidulių dvare mus pasitiko Milda Prūsaitytė (stovi aukščiau) ir Irma Svetlauskienė. Dvaro sielos šiandien ir ponios iš praeities.

Istorinių asmenybių vizitai

Ar šoko jis ir savo praeityje? Galbūt tiek kiek ir visi dvarai. Bet 27 dvarui priklausantys pastatai ir kiek daugiau nei prieš penkerius metus atstatyti dvaro rūmai byloja čia buvus ne tik prašmatnų dvarą, bet ir galingą ūkį. Be pagrindinių, dabar jau atstatytų, neoklasicistinio stiliaus rūmų, šiuo metu intensyviai rekonstruojamas didžiulis svirno pastatas, savo eilės galbūt kada nors sulauks oficina, spirito varykla, klėtis, kumetynas. Gal sulauks ir dvaro ledainė iki šiol vadinama Berlynu, mat dvare dažnai apsistodavo pirkliai iš Prūsijos, tad gal ir prekes ten saugodavo. Ne kažin kas telikę iš gražuolio parko, tačiau šimtametė liepa priešais medžio ažūro drožiniais dekoruotą priebutį tikrai turbūt mena tą šlovingą dvaro laikmetį, kai jame 1807 metais gyveno Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III-asis su žmona Luize, o pas jį pasikalbėti atvykdavo Rusijos caras Aleksandras I-asis. Sako, vaikščiodavo tie vyrai po parką ir politikuodavo. Ar taip buvo iš tiesų galima tik spėlioti, bet istoriniai šaltiniai tai byloja.

Kidulių dvaro aukso amžius

Tačiau geriausi laikai dvarui, kuris pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1583m. ir kuris ne kartą keitė šeimininkus, prasidėjo 1837 metais, kai jis atiteko generolui leitenantui baronui Jonui fon Offenbergui. Tuo metu dvare išaugo ne vienas naujas statinys, augalams neabejingas baronas gerokai aptvarkė parką, praturtino jį neregėtų gėlių asortimentu, pastatė oranžeriją. Kad galėtų visu savo darbu dar ir gėrėtis, parke ant kalvos augančiame ąžuole įsirengė stebėjimo aikštelę. Tais laikais žmonės dvarą vadino pilimi.

Vėliau dvarui vadovavo barono sūnus Petras, o paskutinis kilmingas savininkas Otas Ofenbergas iš klestinčio dvaro išsikėlė 1922 metais.

Tarybiniais laikais pagrindiniuose rūmuose buvo įsikūrusiūkio kontora, kino salė, vėliau -ambulatorija ir biblioteka. Ne, jie nebuvo paversti sandėliais, bet, kai 2013m. prasidėjo rūmų atstatymas, nelabai buvo ką saugoti. Bent jau mums rūmuose gražiausi pasirodė autentiški rūmų laiptai ir raudoni stogai bei kaminai, žvelgiant nuo priebučio terasos. Beje, tuose kaminuose išlikęs netgi dvaro simbolis – kryžialapio dobiliuko ornamentas. Žavinga ir autentiška praeities detalė.

Galima tik spėlioti, kokia dalia ištiko medžioklės trofėjų kolekciją, kažkada puošusią dvaro sienas, kur iškeliavo ąžuoliniai baldai ir kur išskrido turkiški kilimai, taip džiuginę perpus jaunesnę barono Jono fon Offenbergo žmoną Jakateriną. Galima tik spėlioti, ar dvaro žemės, rūsiai ar sienos nebeslepia Napoleno lobio, apipinto šiame dvare ne viena istorija – kur dvarai, ten ir paslaptys, kur griuvėsiai, ten ir romantika. Tad tos romantikos Kiduliuose dar be galo daug.

Dvare yra eksponuojami tarnaitės kambarėlio baldai, kurie į dvarą atkeliavo iš dvaro tarnaitės dukros ir anūkės namų. Baldai paprasti, bet autentiški. Mildai teko pabandrauti su tarnaitės dukra, kuri būdama garbaus amžiaus sėdėjo pasipuošusi ant lovos tiesi kaip styga ir pasakojo dvaro istorijas. Pavyzdžiui, kad bet kokius darbus dirbti, net krosnį kurti, reikėję su baltomis pirštinėmis, kad servetėlės vyrams ir moterims reikėdavo lankstyti skirtingai, kad laikai buvo sunkūs, bet nepaprasti...

Dvaro kultūros daugiau nei aplinkos

Tačiau – o paradokse – šiandien čia dvariško gyvenimo daugiau nei dvariško interjero ir už tai, ko gero, reikėtų dėkoti dvaro darbuotojoms, kviečiančioms patirti kiek kitokį, bet labai spalvingą dvaro šiandienos būvį. Čia kviečiama šokti, dainuoti, lipdyti, medituoti, žaisti pojūčių žaidimus, sustoti, pagalvoti ir bandyti perskaityti senas knygas.

Čia visko daug, ir maksimaliai bei kūrybiškai norima sujungti praeitį su dabartimi. Tokius tikslus turi dvaro kultūrinių renginių organizatorė Milda Prūsaitytė ir dvaro istorinių šokių „Il ballo della luna” meno vadovė, režisierė ir choreografė Irma Svetlauskienė. Moterys, savo įvaizdžiu mus ir nubloškusios į XIXa. laikus, menančius kitokį dvaro gyvenimą, moterys, kurioms tiesiog įdomu tai, ką jos daro ir kuo gyvena.

Taigi, kai Milda, mažytėlaitėmis detalėmis mums sulipina dvaro praeities istoriją, išvedžioja po visus kambarius, sales ir erdves, pasakodama kur ir kas vyko kažkada ir vyksta šiandien; kai apsilankome tarp autentiškų dvaro tarnaitės baldų, beje, padovanotų dvarui jos dukros ir anūkės; kai panardome tarp naftalinu dvelkiančių skaryčių, priminusių, kad dvarai – tai ne tik ponai, bet ir paprasti žmonės; kai pažiūrime pro langus į raudonų stogų kaimą, kur buvo ne tik daug prabangos, bet ir daug vargo; kai paglostome šimtamečius laiptus ir senas langines, ateina eilė…šokiams. Juk šiandien Kidulių dvaras ima garsėti tuo, kad čia šokami istoriniai šokiai. Tai linijiniai valsai, rateliniai ir kadriliniai dvaro šokiai, anksčiau dvaruose buvę labai populiaria pramoga. Nieko nenorime pasakyti, bet pasakysime: ISTORINIAI ŠOKIAI KIDULIUOSE?!

Kartais dvaruose daug prabangos, o kartais daug meilės ir šilumos, paprastumą paverčiančios įdomumu.

Istorinis šokis - tai teatras

„Taip, Kiduliuose yra norinčių juos šokti, – juokiasi šių šokių iniaciatorė Irma Svetlauskienė, – taip, vyrų mažiau nei moterų, bet tai nieko nekeičia. Dar daugiau: žmones sudomino ne tik XIXa. šokiai, bet ir to laikmečio gyvenimo būdas ir šiandien mes jau galime pasidžiaugti, kad dvaras vėl gyvas, nes jame yra žmonių ir dvaro kultūros ženklų. Gaila tik, kad dvariško interjero mums šiandien jau kiek mažoka“.

Kai prieš penkerius metus dvaras atsinaujino, ji, karšta istorinių šokių mylėtoja, pasikalbėjo su bendruomenės žmonėmis ir suprato, kad šokti bus su kuo. Tokią veiklą padiktavo ir šlovinga XIXa. dvaro praeitis – norėjosi nors dalelę jos grąžinti į šiandienos gyvenimą. Taip atsirado istorinių šokių studija „Il ballo della luna“. Šiandien joje šoka net po kelis šeimos narius. Kolektyvas turi ir savo siuvėjas, rūpinasi prabangiais XIXa. drabužiais, perukais, aksesuarais. Daug pačių žmonių iniciatyvos ir noro. Veikla iš tiesų labai moteriška, patraukli, žavinga, žaisminga, pakylėta virš kasdienybės ir dvare, beje, labai deranti. Taigi faktas kaip ant delno: kai dvaras buvo atstatomas, niekas ir negalvojo, kad čia ims ir apsigyvens tikrai dvariška kultūra, prasidėjusi nuo šokio.

„Istorinis šokis – tai teatras, tu turi šokti ne tik kūnu, bet ir siela, be to, yra kostiumas, kuris nori nenori tave įpareigoja įsijausti į vaidmenį. O kai į tą vaidmenį įsijauti, viskas tampa dar prasmingiau ir įdomiau. Be to, teatras plačiąja prasme, reikalauja gilesnių žinių, todėl aš labai žaviuosi moterimis, kurios gilinasi į tų laikų kostiumus, etiketą, manieras, nori kuo daugiau visko žinoti. Aš pati irgi keliu kvalifikaciją kursuose užsienyje, dalyvauju seminaruose, kuriuos organizuoja Valdovų rūmai, bendrauju su užsienio kolektyvų vadovais. Man asmeniškai ta kultūra labai įdomi ir aš stengiuosi kiek įmanoma daugiau jos sukurti čia. Pradėję nuo šokių dabar jau statome ir teatralizuotas programas, kuriose dvaro kultūra suskamba kitaip, labiau atsiskleidžia – vien šokiai gal būtų nuobodu. Taigi visada galvoji, kaip dvaro kultūrą ar kokius literatūrinius kūrinius perteikti įdomiau, įvairiau, įtaigiau. Ir man labai džiugu, kad pavyksta uždegti žmones savo idėjomis,“- apie savo kūrybinius iššūkius pasakojo Irma Svetlauskienė.

Žaisti istoriją - pažinti istoriją

„O man džiugu tai, kad per šventes jau turime savo kolektyvą, ir ne tik šį – yra ir daugiau. Štai rugpjūčio 8d. vyksta dvaro šventė, atgimsta Ofenbergų legenda, suvažiuoja daug svečių, vyksta gyva festivalio tipo puota. Taip, galima sakyti, kad mes žaidžiame istoriją, bet juk kartu plinta dvarų kultūra, žmonės daugiau sužino, pamato, o tai ir yra kultūros židinio, kuriuo save laikome Kiduliuose, misija“, – sakė Milda Prūsaitytė.

Žaisti istoriją iš tiesų skirtos pramoginės šventės, pažinti istoriją – kiekviena diena. Kidulių dvaras kasdien laukia turistų ir tikrai turi kuo juos nudžiuginti. Gal ne prabangiais rūmais ir ne meno kūriniais, bet istorija ir pasakojimais tai tikrai. Jie tikri, jie gyvi, jie amžini. Norėtųsi, kad ir šokiai čia vyktų amžinai ir su didele aistra, kad tai būtų Kidulių dvaro išskirtinumas, džiuginantis ir miestelio bendruomenę, ir dvaro svečius.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

GELGAUDIŠKIO DVARAS: išgelbėtų krosnių istorijos

Dažnai būna, kad kažkur apsilankius, norisi į tą vietą sugrįžti ir to priežastys labai įvairios. Tačiau turbūt retai kažkur grįžtama dėl...KOKLIŲ ir KROSNIŲ. O mes sugrįžome kaip tik dėl jų. Nes kai pirmą kartą buvome Gelgaudiškio dvare Šakių rajone, tiesiog neturėjome galimybių įsigilinti į atgimusias po restauracijos krosnis, kurias galima būtų pavadinti tikrais meno kūriniais. Su didele meile apie jas pasakoja ir dvaro, kuriame turistinę ir kultūrinę veiklą vykdo Gelgaudiškio kultūros centras, direktorė Diana ŠLEŽIENĖ. O ir kaip kitaip: nemaža darbų dalis vyko jos akyse.

Gelgaudiškio dvaras - vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, susiliejęs su šimtamečiais parko medžiais ir šlaito apačioje tekančiu Nemunu. Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas. Gelgaudiškio dvarą gaubia ypatinga aura – senieji jo šeimininkai mėgo muziką, poeziją, dailę. Visa tai simbolizuoja sienų tapyba ir ypatingo grožio koklinių krosnių dekoras, kuriuo šis dvaras ir skiriasi nuo kitų. Unikali dvaro puošyba atspindi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Europoje gyvavusią secesiją.

„Tokiame tvarte aš negyvensiu“

Taip, ar kažkaip panašiai pasakė jaunoji ponia Maryna Rita Komaraitė, kai Gelgaudiškio dvaro šeimininkas Medardas Komaras ją, tolimą giminaitę, vedė ir pakvietė gyventi į Gelgaudiškį. Rūmų rekonstrukcija prasidėjo kaip burtų lazdele mostelėjus ir tai buvo 1900 – ieji. Komarai buvo turtingi, tad ir užmojai didingi. Juk dvarą už neįtikėtiną tiems laikams sumą – vieną milijoną carinės Rusijos aukso rublių nupirko dvarininkė Ana Komarienė, Medardo motina, po kurios mirties sūnus jį kartu su 18 tūkst. ha žemės ir paveldėjo.

Gelgaudiškio dvaro istorija siekia XVI a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Dvaro rūmai pastatyti 1842–1844 m., juose šeimininkaujant prūsų kilmės dvarininkui Gustavui Koideliui. Dvare pragyveno keturios Koidelių giminės kartos, bet XIX a. pabaigoje, Užnemunę prijungus prie carinės Rusijos, užsieniečiams uždrausta turėti privačią nuosavybę ir Koideliai išvažiavo į Vokietiją.

Taigi jaunoji ponia M.R. Komarienė užmojo gyventi prabangoje nestokojo. Iš Vakarų Europos čia pradėjo plaukti viskas, kas buvo madingiausia ir prašmatniausia, remonto mąstai buvo iš tiesų įspūdingi. Iš šiaurinės rūmų pusės pastatyta terasa, ant stogo įrengtas apžvalgos bokštelis, į kurį ir dabar veda originalūs sraigtiniai laipteliai, XX amžiaus pradžioje dvare įgyvendintos visos europietiškos naujovės: įrengtas liftas, vandentiekis, kanalizacija, elektra ir telefonas. Komarų laikais atskirame pastate įrengta dvaro virtuvė, nes, pagal europietišką madą, ruošiamo maisto kvapai neturėjo sklisti rūmuose.

„Interjerui pasirinktas istorizmo stilius su moderno – secesijos bruožais. Šis stilius Europoje klestėjo 15–20 metų, o Lietuvoje net nespėjo įsigalėti, tad Gelgaudiškio dvaras – vienias iš nedaugelio Lietuvoje, kuris visas buvo išpuoštas secesiniu stiliumi. Ir viskas dėl moters įgeidžio“, – pasakoja D. Šležienė.

Gelgaudiškio dvaro kokliai pagal interjerą

Krosnių istorija labai įdomi, juolab, kad jos svarbi jau minėtos secesijos detalė, o šiandien ir bene pati didžiausia rūmų puošmena, tiesiog stebuklingai išlikusi visus 100 metų.

„Ne be nuostolių. Iš trylikos krosnių restauruota dešimt, kai kurios buvo likę beveik visiškai autentiškos, prie kai kurių teko padirbėti ilgiau, trys buvo visai sugriautos, – krosnių išlikimo istoriją pradeda Diana Šležienė, – šiandien krosnys nekūrenamos, nes norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus turbūt būtų reikėję nugriauti ir vėl pastatyti. Ta sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga, sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildę visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro“.

Tačiau krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Pradėjus 1990- ųjų metų dvaro rekonstrukciją kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų, virš durų. Ir tais laikais tokie kokliai buvo brangūs, jau nekalbant apie tai, kad šiuo atveju jie buvo gaminti pagal specialų užsakymą. Rūmai turėjo dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Moteriškoje dominavo šviesios spalvos, tad ir krosnys buvo šviesios, vyriška pusė buvo tamsi, su tamesesnėmis krosnimis.

Pagrindinis židinys

Pro pagrindinį portalą patenkama į rūmų vestibiulį, kurį puošia žalios spalvos majolikinis židinys su krosnimis. Šis židinys, buvo palyginti neblogai išsilaikęs, tačiau šalia senų ir daug naujų koklių. Tai galima pamatyti plika akimi.

Majolika – tai fajansui artima keramikos rūšis. Iš degto molio gaminami indai, vazos, skulptūrėlės, apdailos plytelės, kokliai. Vieni dengti skaidria pusiau majolika arba neskaidria alavo glazūra ir traktuojama kaip tikroji majolika.

Pavadinimas kilęs nuo Maljorkos salos lotyniško pavadinimo. Lietuvoje majolika, daugiausia rūmų krosnių koklių pavidalu, atsirado XV a. XVII a., o XIX–XX a. pradžioje Lietuvą jau pasiekė tokie majolikos dirbiniai kaip indai, dekoratyvinės vazos, architektūrinės apdailos plytelės. Daugiausia jie gaminti Lenkijoje, Neborovo majolikos fabrike bei privačiose dirbtuvėse.

Muzikos menė

Moteriškojoje pusėje esanti muzikinė menė buvo dekoruota ilgomis, elegantiškomis linijomis ir gėlių žiedais. Ir jokių stačių kampų, net kambario sienų ir lubų sujungimo kampai užapvalinti, puošti gėlėmis, muzikos instrumentų stygomis. Sienos buvo išmuštos pilku aksomu, rankomis siuvinėtu tamsiai mėlynomis lyromis. Krosnis čia pilkšva, kokliai puošti augaliniais motyvais, juose daug lenktų linijų, būdingų secesijai. Menėje išlikęs originalus parketas, kuriam – daugiau kaip 100 metų. Tris dešimtmečius parketas stovėjo užlietas vandeniu, bet nebuvo sugadintas ir atrodo puikiai. Šis parketas padarytas iš brangiausio pasaulyje medžio –Karelijos ąžuolo, specialiai paruošus jo medieną: 25 metus ji laikoma specialioje terpėje, todėl tampa atspari temperatūros pokyčiams ir drėgmei.

Mažasis ponios salonėlis

Mažasis ponios salonas, kuriame ji skaitė, siuvinėjo ar priiminėjo drauges ypač elegantiškas, puoštas išraiškingais karališkais japoniškų chrizantemų žiedais, simbolizuojančiais amžinąją meilę. Virš chrizantemos žiedo – dvi puokštelės alpinių žibuoklių, o aplink – dar ir hiacintai. Šios menės koklių ornamentika tarsi suknelės ar vualio ažūras, jie pilkšvi, nes buvo priderinti prie sienų, išmuštų pilkšvu šilku, išsiuvinėtu galbūt irgi chrizantemomis.

Ponų valgomasis

Buvusiame ponų valgomajame dabar yra kesoninės lubos, sienų panelės ir dvi šokoladinio rudumo krosnys su art deco stiliaus ornamentu. Viena iš šių krosnių buvo beveik visiškai sugriauta, tad atstatyta kopijuojant geriau išlikusiąją. Reikia tik įsivaizduoti, kaip jos derėjo prie tamsiai bordo spalvos aksomo, siuvinėto aukso obuoliukais ir vynuogėmis, sienų.

Ponios buduaras

Ponios buduaras buvo muštas tamsiai žalios spalvos šilku, puoštas kaštonų žiedais, o kokliaus piešinys – audinio ažūras – kartojasi iš ponios salonėlio. „Aš pati drįsčiau teigti, kad kaštonų žiedų motyvas galbūt buvo paimtas iš aplinkos, nes tebėra išlikusi kaštonų alėja, kuria ponai mėgo vaikščioti“, – tarsteli Diana.

Ponų miegamasis

Ypatingo grožio visterijų motyvais dekoruotas ponų miegamasis. Sienos čia buvo puoštos žalsvai pilku, siuvinėtu aukso gėlėmis, šilku. Krosnis žalsva, o piešinys kartojasi iš muzikos menės.

„Įdomi šios krosnies karūnos istorija. Vykstant restauracijai, aš radau prastos kokybės skenuotą nuotrauką, kurioje lyg ir matosi, kad krosnies viršus turi gražius kampinius papuošimus – nedidelę karūnėlę. Tačiau jokių kitų tai patvirtinančių dokumentų nebuvo. Tačiau vieną dieną sulaukiau skambučio ir išgirdau, kad vienas gelgaudiškietis pas senelį ūkiniame pastate radęs senų koklių, kuriuos jis ir atvežė į dvarą. Taigi tarp jų buvo ir tas kampinis koklis iš šios krosnies karūnėlės. Taip buvo išgelbėtas šios krosnies autentiškas vaizdas,“ – pasakoja Diana Šležienė ir sako, kad dvarai slepia daug įdomių istorijų.

Mažasis holas

Mažąjį holą, arba kitaip laukiamąjį, puošia bene daugiausiai autentikos išsaugojusi balta krosnis, kurios centre tikras meno kūrinys – koklius – paveikslas su obels motyvu. Krosnių kokliai puošti lelijomis, secesijai būdingais gyvačiukių motyvais. Ši balta krosnis tarsi atkeliauja iš šviesios moteriškosios pusės ir susilieja su vyriškąją puse, nes nuo holo prasideda vyriškoji rūmų dalis. Medžio motyvas kartojasi puošyboje, jo šaknys yra virš durų. Šaknys, kamienai, lapai – trys kartos, šaknys – stiprybė, jėga, ištvermė. Puošybos linijos trumpos ir storos – vyriška istorija.

Darbo kambarys ir biblioteka

Pono darbo kambaryje šiandien stovi ruda, buvusi labiausiai nuniokota krosnis, daugiau čia jokios puošybos neišliko. Sienos dengtos oda – tik sena šio nuostabaus dvaro praeitis. Buvusios bibliotekos patalpoje krosnies puošyba prabangesnė. Jos visa apačia buvo apibyrėjusi, visur buvo padaryta kruopšti restauracija.

Vogtos - nepavogtos, griautos - nesugriautos

Kaip gi nutiko, kad šias krosnis pavyko išsaugoti? Tarpukariu čia buvo vaikų prieglauda, o po 1940- ųjų – vaikų namai, internatas. Ne pats blogiausias variantas rūmams, bet ir ne pats geriausias: estetika ir grožis tuo metu mažai kam berūpėjo. O kai 1979 m. čia kilo gaisras ir gerokai suniokojo rūmus, buvo nuspręsta pastatyti naujus vaikų namus, o šiuos rūmus tiesiog užrakino ir paliko. Žinoma, kad atsirado norinčių likusiais turtais pasinaudoti ir grobstytojų taikiniu tapo įspūdingosios krosnys. Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Per ilgą laiką prie šamotinio pamušalo prikepę kokliai po vieną buvo tiesiog neišardomi ir kurį laiką palikti ramybėje. Dar daugiau, matant, kad jie vis dėlto daužomi ir niokojami visokių prašalaičių, krosnis buvo nuspręsta užmūryti baltų plytų sienomis. Tiesa, ne iki viršaus. Todėl vaikiščių mėtomi plytgaliai labiausiai ir suniokojo krosnių karūnas.Vėliau sienos primūrytos iki lubų, bet buvo gerokai vėloka – praradimai akivaizdus. Be to, 30 metų pastatas stovėjo apsemtas vandens: pro kiaurą stogą nuo lietaus mirko parketas, medinės vidinės langinės, durys. Vietomis viskas buvo suirę iki perdangų, liko tik sienų tinko, grindų parketo fragmentai.

Restauracija tęsiasi dešimtmetį

Ne taip greitai dvaru susirūpinta ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Naujas stogas uždengtas tik 2009 m., o rūmų restauracija prasidėjo 2011m.. Restauratoriai rado nedžiuginantį tiek visų rūmų, tiek ir atidengtų krosnių vaizdą. Tačiau sutarus, kad bus atstatoma tik tai, kas nors kiek išliko, darbai buvo pradėti. Koklines krosnis atkūrė aukščiausios kategorijos keramikos restauratorė, dailininkė Aelita Bielinytė. Tai jos studijoje buvo sukurti ir pagaminti reikalingi kokliai, ar kiti krosnių apdailos fragmentai. Darbas buvo be galo kruopštus, ilgas ir sudėtingas. Prisilietimas prie dvaro istorijos restauratorei buvo itin reikšmingas, nes pati dailininkė kilusi iš bajorų giminės.

Visam restauracijos procesui vadovavo restauratorė Ramunė Balandžiūnienė. Komanda dirbo itin kruopščiai, įsigilindama į menkiausias detales, atkurdama viską, kas buvo įmanoma, Atkuriant sienų ir lubų dekorą teko ieškoti nuotraukų, kuriose būtų galima įžiūrėti trūkstamus fragmentus. Tokių nuotraukų, nors ir prastos kokybės, restauratoriams pavyko rasti archyvuose. Lipdinių, piešinių dekoras atkurtas po dalelytę – sulipintas kaip mozaika.

Dvare dirbusi restauratorė Ramunė Balandžiūnienė net ir menkiausioms detalėms – durų staktoms, rankenoms, krosnių durelėms – skyrė ypatingą dėmesį ir jį nesunku dabar pastebėti bei įvertinti. Rūmuose restauratorė yra palikusi nedidelį sienos fragmentą, kuriame matyti, kiek buvo užtepta dažų– iš viso teko nuvalyti trylika sluoksnių.

„Arba štai raudonasis kambarys, kuris buvo skirtas lošti kortomis. Šioje patalpoje išlikusi ypatinga polichrominė secesija – pereinamos dekoravimo spalvos. Restauratoriai dirbo daug laiko, kol atkūrė autentiškas spalvas. Vienas sluoksnis tepamas ant kito, kol išgaunami pereinami atspalviai, procesas ilgas, sunkus, sudėtingas, su nuodingomis medžiagomis“, – pasakojo D. Šležienė, ne kartą pabrėžusi, kiek čia yra įdėta darbo.

Restauracijos darbai dar tebevyksta, kuo dar nustebins šis dvaras, lai lieka paslapti. Bet krosnys jau stovi ir tyliai mena praeities istorijas. Ko gero įdomesnes tada, kai jos buvo ne tik gražios, bet ir šiltos. O gal ir ne? Juk dvaras gyvena aktyvų gyvenimą. Naujos gyvybės dvarui įpūtė ir Gelgaudiškio kultūros centro, ir bendruomenės vykdoma veikla. Kasmet tradiciškai organizuojamos dvaro dienos, puikios akustikos salėje rengiami kameriniai koncertai, pristatomos meno parodos, vedamos teatralizuotos ekskursijos, mokoma dvaro šokių. Rūmuose įrengtas amatų centras – siuvamos senovinės suknelės, o puošniomis ponių skrybėlaitėmis gali pasipuošti kiekviena lankytoja. Skubėkite jį aplankyti šią vasarą.

Koklius šiandienos interjere

Krosnių ar židinių apdaila kokliais ir šiandien nėra joks stebuklas, o ir kokliai Lietuvoje tebegaminami. Tiesa, jų pasiūla nėra labai didelė, bet vis dėlto…Verta atkreipti dėmesį į šią galimybę.

Koklinės krosnys ar židiniai puikiai dera klasikiniame interjere, senos statybos namuose, sodybose, harmoningai atrodo su senų plytų dekoru, gipso lipdiniais, geru parketu. Žodžiu, su tikromis kokybiškomis medžiagomis.

Koklinis židinys ar krosnis bet kuriems namams gali suteikti daug jaukumo, savitumo ir grožio. Jau nekalbant apie tai, jog tokia krosnis bus ir kokybiška, ir ilgaamžė, ir džiugins kelias kartas. Visai kaip dvare.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

10 dalykų iš antikvariatų, kurie namus pavers IŠSKIRTINIAIS

Išskirtinių, įvairių dydžių, rankų darbo kilimų asortimentą rasite ČIA.

Geras kilimas pusė kambario interjero grožio. O jeigu tas kilimas dar ir kokybiškas, senovinis, gero gamintojo, arba dar geriau rankų darbo, tai daugiau mažai ko ir bereikės. Ir tinka tai prie visokių interjero stilių, baldų ir kitų akcentų.

2. ŠVIESTUVAS. Rinktis šviestuvą pirmiausiai reiktų pagal erdvės dydį, tačiau daugiau tam nėra jokių apribojimų. Mažesnėje erdvėje – mažesnis ir šviestuvas, didesnėje – didesnis. Senoviniai krištolo šviestuvai, kurių dar galima rasti dažname antikvariate, ypatingi, o baimintis dėl to, kad galbūt nesaugi jų elektrinė dalis, nevertėtų – dažniausiai šviestuvai parduodami jau restauruoti. Ir net minimalistiniame interjere jie gali tapti tuo puošniu akcentu, kuris namus pavers ypatingais. Ieškokite antikvariatuose ir gražių stalinių lempų, bei bra – čia jie dažnai irgi išskirtiniai.

Ypatingi šviestuvai – ypatingiems namams. Kaip ir visos kitos namų dekoravimo detalės, kurių gausu ČIA.

3. VIRTUVINIS STALAS IR KĖDĖS. Minimalistinis interjeras, ramių spalvų sienos ir gražus medinis stalas su kėdėmis. Tai iš tiesų atrodo ypatingai ir be galo jaukiai. O jei dar turite erdvės ovaliam ar apvaliam stalui, tai iš viso puiku. Siūlyti skirtingų antikvarinių kėdžių jau net ir nedrįstame, o norėtume, kaip ir maišyti antikvarinių su moderniomis, nors irgi geras variantas.

Pas mus rasite kur kas daugiau nei stalą ir kėdes. Užsukite ČIA.

4. Kompiuterius iš mūsų gyvenimo išstumia planšetės ir telefonai, bet visiems reikia patogios vietos dokumentams sutvarkyti ir susidėlioti. Sekreterai šiuo atveju gali puikiai pavaduoti rašomuosius stalus ir tikti net tada, kai namuose mažai vietos. O jau kiek jums reiksia stalčiukų, teks spręsti individualiai ir pagal tai įsigyti savo pirkinį.

Didelius namus puošia maži baldai. Didelė pasiūla PAS MUS.

5. POILSIO KRĖSLAS. Nepatikėsite kaip gerai netgi moderniame interjere gali atrodyti vienut vienintelis senovinis krėslas ar fotelis. O jeigu jo svoris dar sustiprintas jau minėtais geru kilimu ar šviestuvu, tai ir iš viso labai puiku.

Kėdės, krėslai, foteliai, pufai. Autentiški ir restauruoti. IEŠKOKITE ir ATRASITE.

6. MINKŠTASUOLIS PRIEŠKAMBARYJE AR HOLE. Jų būna visai nedidelių patogių, su atkalte ir be, gražiais gobelenais, drožinėtų ir santūresnių. Erdvei, kuri vadinama namų vizitine kortele, gražus minkštasuolis gali padarysi didžiulę gerą estetikos paslaugą.

7. VEIDRODŽIAI. Senovinis veidrodis su gražiais rėmais taip pat gali tapti pagrindine ir labai stipria interjero detale. O jeigu vienos stilistikos senoviniai veidrodžiai atsirastų keliuose kambariuose, prieškambaryje ir vonios kambaryje, tai sukurtų ypatingą namų stilių. Bijote veidrodžio skleidžiamos energetikos? Na, mes tai vadiname tiesiog viduramžių prietarais, bet kadangi ne visi tokie drąsūs, tai išeitys šiuo atveju yra dvi: seną veidrodį švariai su muilu nuplauti, arba stiklą tiesiog pakeisti. Tai bioenergetikų patarimai, tačiau ir jų negali neigti. Beje, pastaruoju metu veidrodžių dirbtuvėse yra labai gražaus sendinto veidrodžio stiklo, kuris atrodo senesnis už seną, tad esant norui galima rinktis ir tokį.

Didelė senovinių paveikslų pasiūla bet kokio stiliaus interjerui yra ČIA.

8. PAVEIKSLAI. Tai išlieka vienu populiariausių interjero puošybos akcentų. Natiurmortai, peizažai, gėlės, marinistinės tematikos paveikslai tinka bet kokio stiliaus interjere. Paveikslai su kovų ar medžioklės scenomis ir senoviniais portretais gali tapti puikiu klasikinio interjero akcentu. Verta pasidomėti graviūromis, jos taip pat tiks bet kokios stilistikos namuose – turi žavingo lengvumo. Kitas momentas – paveikslų rėmai. Labai dažnai jie patys jau meno kūriniai, todėl rinkdamiesi paveikslą, atkreipkite dėmesį į juos ir išsirinkite tokius, kurie labiausiai tiks Jūsų namuose.

9. INTERJERO DETALĖS. Niekur nerasite tiek įdomių interjero detalių, kiek jų yra antikvariatuose. Žvakidės, laikrodžiai, įvairios stilistikos ir laikmečių statulėlės, pagaliau, gražūs nuotraukų ar paveikslų rėmai. Žinoma, nereikėtų šiais mielais daikčiukais piktnaudžiauti ir apsikrauti be saiko, bet ir be jų – niekaip. Tai jaukumo, individualumo, Jūsų skonio ir pomėgių išraiška. Skirkite jų paieškai ir laiko, ir dėmesio, puoškite namus tarpusavyje derančios stilistikos daiktais.

Viską, kas gali papuošti namus, rasite PAS MUS.

10. INDŲ SERVIZAI. Negalime neagituoti už senovinius servizus. Kavos, arbatos ar pietų, o gal ir visus tris. Šventėms reikia gerų, ypatingų, svečių akis džiuginančių indų. Antikvariatuose jų dar labai gausus pasirinkimas, o už senovinių indų kokybę atsakome iš patyrimo – patvarūs ir kokybiški. Ieškotite senų ir gerų firmų porceliano iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos šalių.

Kokybiški indai – pusė skanių pietų sėkmės. Ieškokite jų ČIA.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Išlikusiame rūmų bokštelio skliaute tarp senų balkių šiandien gyvena pelėda.

Dvaras vienas - šeimininkai keli

Beprasmiškiausia dvaro žūtis

Prie senos virtuvės buvo pristatytas priestatas ir čia įkurdinta kolūkio kontora.

Nauji laikai - nauji statiniai

Sako, kad šioje ledainėje ledai išsilaikydavo nuo žiemos iki liepos mėnesio.

Nuo sodų iki žvaigždžių

Lyduokių dvaro savininkas Mykolas Stanislovas Kosakovskis (kairėje) su tėvu ir vyresniuoju broliu XIXa. pabaigoje. Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka.

Seno svirno medinis bokštelis iki šių dienų sukasi nors ir labai nenoriai. Jame ekcentriškas, bet daug kuo besidomintis grafas mėgo stebėti žvaigždes pro teleskopą.

Lyduokių dvaro arklidės - plytų stiliaus architektūra

Arklių galvų bareljefai iki šiol tebepuošia Lyduokių dvaro arklides.

Ekcentriškoji Kosakovskių pora

Ar kvepės čia erškėčiai?

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos - šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena.

Dvaras gali didžiuotis autentiškais laiptais, kai kur išlikusiomis grindų plytelėmis, bandytas atkurti ir sienų dekoras.

Iš dvaro istorijos

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą - buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą.

Permainos atnešė Hugo Šojaus dvaro klestėjimą

Anksčiau žmonės miegojo beveik atsisėdę, neva, grabe tiesus gulėsi, todėl lovos ir buvo trumpos.

Etnografijai dvarininkas skiria ypač daug dėmesio ir surenka turtingą buities daiktų kolekciją.

Mergvakario sietynai buvo ypatingi ir skolinami kaimo kaimui, giminės giminei. Padarius skersvėjį, jų skambaliukai turėdavo skambėti kuo garsiau, nes buvo manoma, kad kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau gyvenime laimės.

Iki šių laikų išlikę dalmonai- lietuvių moterų puošni kišenė tik Mažojoje Lietuvoje, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens.

Tuometinės merginų "SMS žinutės" draugams buvo išaudžiamos.

Muziejaus pasididžiavimas - perdrobuliai. Tai - puošni šalio dalis. Lietuvoje jų išlikę tik 7 ir 4 iš jų šiame muziejuje.

Hugo Šojaus šeimos likimas

XIXa. termosas kaip patogi rankinė.

Hugo Šojaus dvaro griūtis

Dvaro renesansas

Edukacijos įvairiausiomis temomis

Medicinos ekspozicija pradėta eksponuoti 2013m. Iš dvaro laikų eksponatų labai mažai, visa kita sunešta žmonių, surinkta muziejaus darbuotojų ir nuolatos pildoma.

Tarybinių laikų buities eksponatai jau beveik vintažas ir labai domina muziejaus lankytojus. Matyt žmonėms smagu atrasti dalelę savo praeities, o gal net dabarties.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia

Kurėnai su vėtrungėmis iki II pasaulinio karo

Kurėnai su vėtrungėm Pilkopoje

Vėtrungių simbolių paslaptys

Neringos gyvenviečių vėtrungės Nidoje

Nuotraukos Rasos ŽEMAITIENĖS

1. AUTENTIKA: Babtyno dvaras (Kauno r.).

2. ROMANTIKA: Burbiškio dvaras (Radviliškio r.).

3. ISTORIJA. Liubavo dvaro malūnas (Vilniaus r.).

4. ESTETIKA. Paliesiaus dvaras (Ignalinos r.).

5. PRAMOGOS. Pakruojo dvaras.

6. ELEGANCIJA. Paežerių dvaras (Vilkaviškio r.).

7. VALGOMASIS. Rokiškio dvaras.

8. KULTŪRA. Zyplių dvaras (Šakių r.).

9. SUBTILUMAS. Gelgaudiškio dvaras (Šakių r.)

10. ŽYDĖJIMAS. Vilniaus ir Kauno botanikos sodai.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS, Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Vienas dvaras - keturi šeimininkai

Zyplių dvaro istorija prasideda nuo dvarelio

Keitėsi šeimininkai - griuvo dvaras

Atstatytuose rūmuose - meno parodos ir istorija

Išskirtinio dydžio Zyplių dvaro parkas

Kitokios seniūno vizijos

Vidas Cikana: „Šis dvaras - mano sielos namai“

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Pastaba. Niekada neskatiname perdaryti, perdažyti ar kitaip pakeisti baldus, kurie turi meninę ir istorinę vertę. Išsaugoti gražų autentišką baldą ateities kartoms daug svarbiau nei patenkinti trumpalaikius savo poreikius.

Ir nepamirškime: grožis detalėse.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Kidulių dvare mus pasitiko Milda Prūsaitytė (stovi aukščiau) ir Irma Svetlauskienė. Dvaro sielos šiandien ir ponios iš praeities.

Istorinių asmenybių vizitai

Kidulių dvaro aukso amžius

Dvaro kultūros daugiau nei aplinkos

Kartais dvaruose daug prabangos, o kartais daug meilės ir šilumos, paprastumą paverčiančios įdomumu.

Istorinis šokis - tai teatras

Žaisti istoriją - pažinti istoriją

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

„Tokiame tvarte aš negyvensiu“

Gelgaudiškio dvaro kokliai pagal interjerą

Lyduokių dvaro savininkas Mykolas Stanislovas Kosakovskis (kairėje) su tėvu ir vyresniuoju broliu XIXa. pabaigoje.
Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka.