Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Hugo ŠOJAUS dvaras šviečia žinių ir kultūros šviesa

Šilutės Hugo Šojaus dvaras - muziejus priešingai nei daugybė dvarų Lietuvoje, įsikūrusių užmiesčiuose, stovi Šilutės miesto pradžioje ir, žinoma, kad puošia miestą. Tai irgi galima laikyti jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus nuopelnu, nes vos tik besiplečiantis miestas pradėjo trauktis nuo tuometinio dvaro, jis suskubo imtis priemonių, kad taip nenutiktų, mat buvo sumanus, toliaregiškas ir savo miesto patriotas. Hugo Šojus savo išpuoselėtame dvare turėtų kuo pasidžiaugti ir šiandien: čia vystoma didžiulė pažintinė veikla, čia klesti kultūra, žinios ir menai. Visa tai dar XIXa. pabaigoje labai rūpėjo ir H. Šojui, čia sukūrusiam stiprų dvarą bei klestintį ūkį ir įkurusiam pirmąjį Klaipėdos krašte muziejų. Tačiau apie viską iš pradžių, keliaujant iš salės į sale su mus lydėjusia, puikia dvaro istorijos pasakotoja, muziejaus bendrųjų reikalų skyriaus vedėja Roma ŠUKIENE.

Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos - šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena.

Dvaras gali didžiuotis autentiškais laiptais, kai kur išlikusiomis grindų plytelėmis, bandytas atkurti ir sienų dekoras.

Iš dvaro istorijos

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą – buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą. Tačiau kuomet atvažiuodavo į senąją Šilutės turgaus aikštę, visuomet grožėdavosi dvaru ir vėliau savo prisiminimuose jis parašys: „Aš niekada netikėjau, kad tapsiu šio dvaro savininku, norėjau tapti bent jo prievaizdu“.

Tuo tarpu dvaro istorija siejama su 1721 m., kuomet Rytų Prūsijoje buvo vykdomos reformos ir jų metu įsteigiami valstybiniai dvarai. Vėliau būdavo skelbiami konkursai ir skiriami tokių dvarų generaliniai nuomininkai. Jei nuomininkas pareigas eidavo prastai, valstybė jį nuimdavo ir skirdavo kitą valdytoją. Dvaras turėjo bent penkis valdytojus, o paskutinis iš jų buvo Vilhelmas Radkė, kuris, panaikinus baudžiavą, tą dvarą ir įsigijo. Vėliau jį paveldėjo jo sūnus Eduardas Radkė, bet dvaru beveik nesipūpino. Jam rūpėjo jo sveikata ir su ja susijusios kelionės. O jos buvo tokios prašmatnios ir brangios, kad dvaras netruko visiškai nuskursti. Taigi, kai Hugo Šojus įsigijo dvarą, jo skolos sudarė tiek, kiek tuometinis Šilutės ir Klaipėdos dviejų metų biudžetas kartu paėmus.

Šio dvaro istorija neatsiejama nuo jo paskutinio šeimininko Hugo Šojaus gyvenimo ir visų jo pomėgių. Jis gimė 1845 m. Klaipėdoje, kur jo tėvas turėjo laivininkystės kontorą - buvo pirklys. Berlyne Hugo įgijo agronomo specialybę ir grįžo į Klaipėdą.

Permainos atnešė Hugo Šojaus dvaro klestėjimą

Tačiau Hugo Šojus, matyt, žinojo ką daro, skolos jo neišgasdino ir jis ėmėsi permainų. Dvaras turėjo 1500 hektarų žemės, kurių – jis supranta – vienas apdirbti negalės, nes darbininkai noriau eina į pramonę, todėl dalį žemės jis pasilieka savo reikmėms; 8 geriausius sklypus atiduoda valstybiniams pastatams statyti, nes mato, kad miestas kuriasi tolėliau nuo dvaro; trečią dalį žemės jis suskirsto nedideliais sklypais po 15-20 morgenų ir lengvatinėmis sąlygomis parduoda naujakuriams. Būdamas sumanus, numato, kad statydama pastatus ant jo sklypų, valdžia pirks iš jo plytinės plytas ir jis gaus pajamų. Šitaip per metus Hugo Šojus atiduoda visas skolas ir iš nuskurdusio dvaro paverčia jį klestinčiu ūkiu. Ūkiu dar ir todėl, kad Mažojoje Lietuvoje dvarai tuo metu buvo ne tiek prabangaus gyvenimo ir pasipuikavimo vietos kaip kad Didžiojoje Lietuvoje, bet ir ūkiai, keliantis savo krašto ekonominį gerbūvį. Beje, XX a. pradžioje po kilusio gaisro kai kuriuos pastatus tenka perstatyti, netrukus įrengiamas ir parkas su trimis tvenkiniais, o prie Šyšos upės vadinamame Varnamiškyje pasodinama beržų promenada. Savo 80 – ojo jubiliejaus proga, parką jis padovanoja miestui.

Dvare netrūksta garbių svečių: ne kartą lankosi Vokietijos kronprincas Johimas, Lietuvos prezidentai, kultūros ir politikos elitas. O nuostabiausiai tai, kad dvare įkuriamas privatus muziejus, mat dvarininką domina ir tautosaka, ir entografija, ir botanika, ir kelionės, ir dar daugybė kitų dalykų. Dvaro muziejuje kaupiama etnografinių baldų, rūbų, spaudinių, žemėlapių kolekcija. Tai buvo pirmasis muziejus Klaipėdos krašte ir, džiugu, kad gana daug jo eksponatų išliko iki šių dienų. Be to, Hugo – ne vienos draugijos narys, netgi apskrities valdytojas, jam rūpi miesto ekonominė plėtra ir kultūrinis gyvenimas. Užbėgdami pasakojimui už akių pasakysime, kad retai kuriame dvare buvo taip, kad dvarininkui mirus, žmonės verkė. Šilutėje visi gailėjo gero ir protingo pono, pagrįstai laikomo šio miesto mecenatu.

Hugo Šojaus archeolologinėje kolekcijoje ir jo paties surinkti vabzdžiai, bei drugeliai, o taip pat augalų herbariumai. Jis buvo sukaupęs apie1500 herbariumų. Martyno Toleikio dukra pasakojo įvykį, kai į dvarą po karo padirbėti su herbariumas atvyko Tadas Ivanauskas. Staiga jis išbėga iš dvaro ir šoka su drabužiais į tvenkinį. Pasirodo herbariumuose pilna blusų, kurios ir užpuolė mokslininką.

Dvarininko kelionių ekspozicijoje egiptietiška lova, nors manoma, kad ji nėra iš Egipto, mat tuo metu tokios lovos buvo populiarios visoje Vakarų Europoje ir gaminamos ne vienoje iš Europos šalių. Kaljano staliukas, puoštas iš vienos kupros kupranugario kaulų, o ne dramblio kaip kad buvo manyta anksčiau.

Anksčiau žmonės miegojo beveik atsisėdę, neva, grabe tiesus gulėsi, todėl lovos ir buvo trumpos.

Etnografijai dvarininkas skiria ypač daug dėmesio ir surenka turtingą buities daiktų kolekciją.

Mergvakario sietynai buvo ypatingi ir skolinami kaimo kaimui, giminės giminei. Padarius skersvėjį, jų skambaliukai turėdavo skambėti kuo garsiau, nes buvo manoma, kad kuo daugiau triukšmo, tuo daugiau gyvenime laimės.

Iki šių laikų išlikę dalmonai- lietuvių moterų puošni kišenė tik Mažojoje Lietuvoje, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens.

Tuometinės merginų "SMS žinutės" draugams buvo išaudžiamos.

Muziejaus pasididžiavimas - perdrobuliai. Tai - puošni šalio dalis. Lietuvoje jų išlikę tik 7 ir 4 iš jų šiame muziejuje.

Hugo Šojaus šeimos likimas

Šeimyninis Hugo gyvenimas, deja, nesiklosto taip sėkmingai, nors pradžia nepranašauja jokių nelaimių. Grįžęs iš Berlyno į Klaipėdą, Hugo susipažįsta su kitos Klaipėdos laivininkystės kontoros savinko dukra Meri Džein Šulc, ją pamilsta ir veda. Už pasogą jauna šeima nusiperka Lėbartų dvarą ir ten gimsta jų trys vaikai: vyriausias sūnus Erikas, dukra Elen ir jauniasias sūnus Hugo. Tačiau praėjus vos keletui parų po trečio gimdymo, žmona miršta ir Hugo lieka vienas su trimis vaikais. Pats patyręs našlaičio dalią, antrą sykį jis vesti nesirįžta ir vaikus augina vienas. Palikuonių susilaukia tik iš pirmojo sūnaus, kuris turi tris sūnus: Vernerį, Giunterį ir Hugo.

Įdomu tai, kad 2001m. į dvarą tiesiog su ekskursija atvyko Hugo Šojaus proanūkis Ralfas Šojus. Lyg ir buvome sunerimę, kas bus su dvaru, bet jis tiesiog norėjo aplankyti protėvių gimtinę ir vėliau muziejų dar praturtino kai kurais eksponatais. Jokių pretenzijų atsiimti turtą nepareiškė. Daugiau dvaro paveldėjų neatsirado“, – savo pirmąja pasakojimo dalį baigia Roma Šukienė.

XIXa. termosas kaip patogi rankinė.

Hugo Šojaus dvaro griūtis

Tačiau dvaro aukso amžiaus pabaiga neišvengiama. Ir didžiausias dvaro naikinimas prasidėjo 1944m., kai čia apsistojo Radonosios armijos kareiviai. Dvaras turėjo labai daug pūkinių pagalvių ir antklodžių, tad kareiviai jas plėšė, darėsi iš impilų autkojus, o dvare esančias knygas kūreno, kad būtų tiesiog šilčiau. Tai pamatęs garsus bibliotekininkas Levas Vladimirovas, mokęsis su Šojaus anūkais, atvyko su sunkvežimiu ir dalį knygų išgelbėjo: išvežė į Mokslų akademijos bei Mažvydo bibliotkas, kur knygų archyvas ir saugomas iki dabar. Po karo dvaro rūmuose įsteigiamas žemės ūkio technikumas, ruošiami agronomai ir zootechnikai, vėliau tik zootecnikai. Kai kas išsaugoma, kai kas sugriaunama. Pradėjus dvaro restauracijos darbus, po 7 dažų sluoksniais randamos nuostabios freskos – šiandien dvaro pasididžiavimas ir vienos iš salių puošmena. Tokių atradimų dvaras dovanoja ne vieną ir su istorija dirbama atsakingai iki šių dienų.

Dvaro renesansas

Po Nepriklausomybės atkūrimo dvaras perduodamas savivaldybei ir čia nuspręsta įkurti muziejų. Įkurtuvių juostelė perkerpama 2015m. gegužės 30d. Šiandien yra išlikę 11 pastatų iš buvusių 17, muziejui priklauso 4. Buvusioje karvidėje dabar įsikūręs amatų centras, ten dirba restauratoriai ir vedamos edukacinės pamokos, kaip, beje, ir nedideliame tarnų namelyje. Kitame pastate yra įsikūrusi ūkinė dvaro dalis. Buvusiose arklidės išnuomotos privačiam verslui. Šiame pastate įsikūręs konferencijų centras. Dvaras gyvas ir atviras žmonėms kaip niekada. Prie čia vykdomų edukacijų dar grįšime, nes jų tikrai ne viena ir visos be galo įdomios.

Tačiau labiausiai stebina tai, kad dvare gausu autentiškų eksponatų. Kai dauguma Lietuvos dvarų tegali pasigirti vos vienu kitu išsaugotu baldelių ar interjero detale, Hugo Šojaus dvare – muziejuje jų išlikę stebėtinai daug.

„Po karo dvarui prižiūrėti buvo paskirtas preparatorius Martynas Toleikis. Jam ir buvo pavesta išsaugoti tai, kas liko dvare. Būdamas istorijos mylėtojas ir kraštotyrininkas, šis žmogus dirbo nuoširdžiai. Jo dukra pasakojo, kad tėtis viską buvo sukėlęs į trečią aukštą, į palėpę ir ten buvo griežtai uždrausta bet kam eiti. Palėpėje išgyveno daug autentiškų šio meto muziejaus eksponatų. Nors, pavyzdžiui, trys rokoko stiliaus spintelės buvo atsidūrusios partijos komiteto raudonajame kampelyje, o po to grąžintos. Minkštas komplektas buvo atsidūręs Naumiestyje, ir dabar pakeistas tik jo gobelenas – ieškota su paukščiukais kaip ir buvo. Paveikslai išliko autentiški ir nors portretų akys tų pačių kareivių buvo išbadytos, o paveikslai supjaustyti, visus pavyko restauruoti, ir dabar turime gražią salę“, – pasakoja Roma Šukienė stabtelėjusi ir prie konkrečių paveikslų istorijų, kurias dar prisiminsime kituose straipsniuose.

Dvaro eksponatų kolekcija turtinga ir dėl to, kad pats dvarininkas buvo kolekcinikas ir, kaip jau buvo minėta, daug kuo domėjosi. Jis rinko savo krašto dainas, pasakas ir jas užrašinėdavo, o 1912 Heidelberge išeina jo pasakos apie paukščius ir už tai jam suteikiamas Karaliaučiaus universiteto filosofijos mokslų daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnis.

„Tarp kitko, kalbėti lietuviškai jis išmoksta per tris mėnesius rinkdamas su kitais lietuvininkais (kaip vadina savo samdinius) akmenis. O kai 1890 m. į Tauralaukį atvyksta kaizeris Vilhelemas II, Šojus susodina su juo tautiškai papuoštas merginas ant žirgų ir daro nuotrauką. Jam labai patinka šio krašto merginos: jis sako, kad jos labai energingos ir dar dainuoja graudžiai virpulingas dainas. Viską mato, pastebi ir turi labai daug idėjų. „Aš miegu per parą 4 valandas, nes galvoju, kaip viską reikia suspėti padaryti“, – sako Šojus“ ,- šypteli Roma Šukienė ir veda vis į kitą salę ir kitą salę.

Šiandien muziejuje eksponuojama A. Vasiljevo kolekcijos drabužių paroda „Gamta ir mada“, kuri veiks iki rugsėjo 6d. Drabužių ir kitų garderobo detalių dekoravimas floristiniais motyvais prasidėjo nuo Žozefinos, kuriai vis trūko vaisių ir daržovių. Taigi Napoleonas liepė visko prikurti su vaisiais ir daržovėmis, kad tik mylimoji būtų patenkinta. Netruko atsirasti sekėjų visoje Europoje.

Edukacijos įvairiausiomis temomis

Tačiau šiandien žmones čia vilioja ne tik turtinga muziejaus ekspozicija, bet ir daugybė įdomių edukacijų, teikiančių dvarui ypatingos gyvybės ir reikšmės. Rinktis tikrai yra iš ko. Galima domėtis dvaro etiketu ir vaišintis palaunagės patiekalais – tantės pyragu ir kafija. Galima domėtis knygos istorija, pasigaminti popieriaus ar rašyti ant įvairių lentelių. Galima sužinoti senovinių žaislų gamybos paslaptis, užsisakyti senovinius žaidimus. Edukacija „Rytų Prūsijos muitinė“ apskritai nukels į praeitį, o orientacinis žaidimas „Pažink senąjį Šilutės dvarą“ galbūt paskatins domėtis istorija, kaip ir žaidmas „Paslaptingoji Šilokarčema“. „Rytų Prūsijos pašto kelio“ edukacija kviečia rašyti atvirlaiškį, spaudžia senovinį antspaudą ir dalina istorines žinias apie paštą… Labai įdomi edukacija „Arbatos gėrimo tradicijos Azijoje ir Europoje“. Jos metu ir paaiškės, kuo skiriasi arbatos gėrimo ceremonija Kinijoje, Japonijoje, Turkijoje, Rusijoje ir Anglijoje… Ir tai dar ne pabaiga. https://www.silutesmuziejus.lt/home/edukacijos/

Žodžiu, šiandien dvaras laukia smalsių, žingeidžių ir norinčių dar daugiau žinoti lankytojų, o jo erdvės kvepia ne tik Mažosios Lietuvos praeitim ir istorija, bet ir kafija bei tantės pyragu. Ak, irgi istorija. Tik šiandienos kontekste.

Medicinos ekspozicija pradėta eksponuoti 2013m. Iš dvaro laikų eksponatų labai mažai, visa kita sunešta žmonių, surinkta muziejaus darbuotojų ir nuolatos pildoma.

Tarybinių laikų buities eksponatai jau beveik vintažas ir labai domina muziejaus lankytojus. Matyt žmonėms smagu atrasti dalelę savo praeities, o gal net dabarties.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų vakar - į mūsų šiandien" remia

Vėjuota Neringos vėtrungių istorija

Nida pasitinka saule, kopomis, mariomis ir jūra. Kol ji atvira, ne taip liūdna dėl priverto pasaulio. O ji ir atvira, ir išsipuošusi. Gėlynais, savo architektūra ir...vėtrungėmis. Čia galima atrasti daug istorinių temų, bet šį kartą suvilioja vėtrungės. Spalvotos, grakščios, pilnos užkoduotų simbolių jos stiebiasi į dangų ir šnabžda vėjui istorijas iš praeities.

Kurėnai su vėtrungėmis iki II pasaulinio karo

Žvejyba Baltijos jūroje buvo laisva ir niekaip nereglamentuojama beveik iki pat XX amžiaus. Tačiau žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, gana anksti imtasi žvejybos priežiūros. Jau XIV a. pabaigoje minimi žvejybos prižiūrėtojai, galiojo draudimai žvejoti neršto metu ir ypač žuvis naikinančiais padargais. Tačiau, kai netoliese nesimatydavo žvejybos prižiūrėtojo, taisyklių reikalavimų dažnai būdavo nepaisoma 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Šią datą galima laikyti Kuršių marių burvalčių vėtrungių gimimo diena. Kiekvienam kaimui buvo sugalvotas atskiras laivų ženklinimas, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso. Kiekvienam Kuršių marių baseino kaimui nurodytas žvejybos plotas. Kiekvienas žvejys ant savo laivo stiebo privalėjo iškelti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio minimalaus dydžio ženklą. Ženklų spalvos ir jų deriniai buvo nustatyti konkrečiai kiekvienai gyvenvietei, o ženklo gale turėjo būti pritvirtinta raudonos ir baltos spalvos audeklinė uodegėlė, kurios ilgis ir plotis turėjo būti toks pat kaip ir skardinio ženklo. Spalvos buvo parinktos kontrastingos, kad ženklas gerai matytųsi iš tolo. Juodą ir baltą spalvas gavo vakarinis marių krantas, Klaipėda, geltoną ir mėlyną – pietinis (dabartinė Kaliningrado sritis), o raudoną ir baltą – rytinis žemyno krantas (dabartinis Šilutės rajonas).

Kurėnai su vėtrungėm Pilkopoje

Žvejams labai nepatiko ši naujovė, nes liko vis mažiau galimybių nesąžiningam verslui. Ilgainiui žvejai ėmėsi ant stiebų iškeltų „herbų“ tobulinimo. Plokščia lentele ar skarda viršuje atrodė tuščia ir negraži. Ilgai plaukiojant mariomis mėgstamiausias žvejų užsiėmimas laikui sutrumpinti buvo medžių drožinėjimas. Taip ir atsirado ant „herbo“ rėmelio puošnios ažūrinės kompozicijos – unikalios Kuršmarių vėtrungės, būdingos tik šiam regionui. Jas drožinėdavo iš liepos ar alksnio lentelių, išmirkusių valtyje prisisunkusiame vandenyje. Kiaurymes išdegindavo valties ugniakure įkaitintu geležies strypu. Ypač puošnias, net kutais padabintas vėtrunges naudojo rytinio Kuršmarių kranto žvejai. Kartais apatinė uodegėlės dalis būdavo apsiuvama ir mediniais rutuliukais. Įsigalėjus naujai susikūrusius Vokietijos imperijos valdžiai, būdavo naudojami atskiri valdžios ženklai religiniams atstovams, karaliaus pavaldiniams. Vėliau pradėta kitaip ženklinti ir brigadininkų, miesto merų, gamtos apsaugos laivus. Galų gale ir kiekvienas miestas įgijo savitą ženklą.

Vėtrungių simbolių paslaptys

Tiksliai paaiškinti kiekvieną vėtrungės simbolio reikšmę labai sunku. Tai buvo žvejo fantazijos kūrinys ir dažnai tik jam vienam buvo žinoma jo reikšmė, todėl galima išskirti tik bendrus jų dėsningumus. Kiekviena vėtrungė būdavo suskirstoma į keletą dalių, kuriose vaizduojami tikėjimo, šeimos, turto, darbo simboliai. Apačioje esanti siaurų lentelių eilutė kalba apie pasisekimą žūklėje ir didelius laimikius. Kuo daugiau tokių lentelių – tuo didesnis laimikis. Vėlesnėse vėtrungėse simboliką keičia romantika. Atsiranda mažiau stilizuotų elementų, konkretesnių namų, bažnyčių, žvėrių, laivų, žmonių siluetų. Vėtrungės viršūnė – kreipimasis į aukštesnes gamtos jėgas, prašymas geresnio laimikio, palankaus vėjo. Kartais buvo drožiamas savotiškas šeimos herbas su šeimos nariais, paukščiais, laivais. Priešvėjinėje vėtrungės dalyje vaizduojama metų, paros kaita, taip pat žemiškų svajonių, pasididžiavimo išraiška. Jei žvejys turėjo gerą ir didelį laivą ar namą, tai būtinai juos vaizduodavo vėtrungės priekyje. Jei namas buvo vaizduojamas labai puošnus ir didelis, su daugybe langų ir kambarių, tai dar nereiškia, kad žvejys tokiame ir gyveno. Greičiausiai jis tik svajojo tokį turėti. Pavėjinėje dalyje – kaimo vaizdai. Drožinių siluetuose žmonės norėjo regėti gimtojo kaimo vaizdus. Tad bažnyčia ir malūnas puošdavo laivus tik tų kaimų, kuriuose tie pastatai iš tikrųjų buvo. Briedis reiškė miškingą vietovę, todėl jų tiek daug Nerijos vėtrungėse. Trimituojantis raitelis – pašto kelias. Manoma, kad pagal šių ženklų išdėstymo tvarką buvo galima tiksliai pasakyti, kur gyveno laivo savininkas. Sunkiau, jei žvejys nesutardavo su kaimynu ir neišdroždavo jo namo.

Neringos gyvenviečių vėtrungės Nidoje

Per vasarą saulė beveik visai išblukindavo spalvas, todėl vėtrunges reikėdavo nuolat perdažyti ir taisyti. Pačios pirmosios vėtrungės nebuvo spalvinamos, o tik nutepamos dervos sluoksniu, kad būtų atsparesnės lietui ir šalčiui. Jau nuo XIX a. pabaigos, žvejai, pajutę žmonių antplūdį į Kuršių neriją, netruko tuo pasinaudoti – ėmė gabenti keleivius. Tuomet vėtrungės ir buvo pradėtos spalvinti. Kadangi vėtrungės buvo savitas, individualus žvejo kūrinys, spalvos būdavo parenkamos pagal galimybes, skonį ir supratimą. Pamario žmonės patys mokėdavo pasigaminti ryškiai mėlynus aliejinius dažus, naudotus buityje. Šiuos dažus gamindavosi iš mariose išplaunamo mėlyno dumblo. Jį išdžiovindavo, sutrindavo, maišydavo su žuvų taukais ir taip gaudavo dažus, kuriais dažydavo vėjalentes ir vėtrunges. Individualus spalvinis sprendimas ypač buvo būdingas Pervalkos irPreilos žvejams. Kartą pasirinkto ir išdailinto spalvų derinio ankstyvieji vėtrungių gamintojai nekeisdavo – vėtrungės buvo tarsi jų herbas. Žvejybos sezono pradžioje, nuleidžiant burvaltę į marias, ant stiebų būdavo iškeliamos naujos arba naujai nudažytos vėtrungės. Tai tapo savotiškomis lenktynėmis – kuri vėtrungė gražesnė. XIX a. pabaigoje žvejybos prižiūrėtojai bandė uždrausti tokią vėtrungių puošybą, nes būdavo sunku įžiūrėti vietovės ženklą. Tačiau žvejai nepakluso. Naujoji tradicija tvirtai įsišaknijo. Vis dėlto nuo 1877 m. Kuršmarėse buvo įvestas papildomas žvejų burvalčių žymėjimas. Ant kiekvienos burvaltės bortų privalėjo būti užrašytos trys pirmosios laivo savininko gyvenamosios vietos pavadinimo raidės ir žvejybos leidimo numeris. Negana to, taip turėjo būti ženklinamos ir valčių burės. Ilgainiui naujasis ženklinimas tapo pagrindiniu, o ženklai stiebų vėtrungėse praranda savo reikšmę žvejybos priežiūrai, jie kurį laiką išliko tik dėl žvejybos tradicijos.>Panašiausios į lietuvių vėtrunges valčių ženklinimui buvo naudojamos Venecijoje. Tačiau ten jos buvo vertikalios ir žymėjo krantinę, prie kurios laivelis švartuodavosi. Jas naudoti pradėta, kai buvo nutarta, kad visos valtys turi būti juodos. Anot jo, laivus ženklino ir kinai, tik šie simboliai nurodydavo, kuriame ežere tas laivas galėdavo plaukioti.

Už tekstą dėkojame www.vetrungiukelias.lt
Beje, šiame tinklapyje galite rasti ir įdomų, su vėtrungėmis susijusį žaidimą.

Nuotraukos Rasos ŽEMAITIENĖS

Vasara veda DVARŲ MARŠRUTAIS

Niekas negalėjo net įtarti, kad šiemet mūsų gyvenimus taip stipriai pakoreguos pandemija. Nenumatėme to ir mes, kai suplanavome savo šiemetines keliones po Lietuvos dvarus. Tačiau nutiko taip, kad kelionės po Lietuvą šią vasarą ir - labai tikimės gražų rudenį - tapo aktualesnės nei bet kada. Tad ir mums dalintis savo atradimais ir agituoti planuoti savo maršrutus po Lietuvos dvarus tapo prasmingiau. „Vintažo ženklų“ - dvarų dešimtukas Jūsų dėmesiui ir patogumui.

1. AUTENTIKA: Babtyno dvaras (Kauno r.).

Maždaug 35 kilometrus nuo Kauno nutolęs Babtyno dvaras seniai garsėja įvairiais kultūros renginiais ir dailininkų plenerais, tačiau mus jis sužavėjo savo autentiškumu ir restauracijos ypatumais: išsaugota tai, kas geriausia ir dirbtinai neatkurta tai, kas kažkada visai sugriuvo. Visai tai ir kuria romantišką dvaro atmosferą ir harmoniją.

Dvaro šeimininkas Mindaugas Šventoraitis visa tam turi paaiškinimą: „Esu apvažiavęs daug dvarų: žiūriu kaip griūva vieni, domiuosi kaip restauruojasi kiti – man ši tema labai įdomi. Kartais užeinu vidun ir nusiviliu: keli barokiniai baldeliai ir blizgios sienos – nėra ką žiūrėti, objekto neliko. Išblizginta istorija – sugadinta istorija. Geriau jis būtų be langų ir durų, bet bylotų praeitį. Beje, nors mano dvare dirbo puiki specialistų komanda: du architektai, dizaineris, dailininkas, konstruktorius, pats taip pat žiūrėjau viską nuo rūsių iki kaminų, tad galiu dabar visus norinčius pakonsultuoti ir nemokamai – tapau tikru dvarų restauracijos ekspertu ir galėčiau pakonsultuoti visus norinčius“.

Vyrus šiame dvare dar gali nudžiuginti mašinų ir 97 motociklų kolekcija – yra kur pasmalsauti, eksponatai įspūdingi. Po dvaro teritoriją ir ekspozicijas galima pasivaikščioti nemokamai. O užeiti į dvaro rūmų vidų, kur gyvena pats šeimininkas, galbūt pasiseks tuomet, jei jis bus namuose ir užsimegs abiems pusėms įdomus dialogas. Lietuvos dvarų šeimininkai, priešingai nei dažnai galvojama, yra bendraujantys ir noriai patirtimi besidalijantys žmonės. Jų tikslas dvarų kultūrą skleisti, o ne užsidaryti.

2. ROMANTIKA: Burbiškio dvaras (Radviliškio r.).

Šiemet Burbiškio dvaro tulpės, išgarsinusios šį dvarą visoje Lietuvoje nužydėjo tyliai – šventė dėl karantino neįvyko. Gal nėra tai labai ir blogai: tulpės pailsėjo J. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad be tulpių daugiau šiame dvare nėra ko veikti. Priešingai: mes jį vasarai įpusėjus kaip tik atradome visiškai kitokį ir dar nuostabesnį. Paskendusį žydėjime, parko žalumoje ir tyloje. Be to, buvo atverti rūmai su visomis ekspozicijomis, kurios tikrai labai įdomios. Tačiau bene žavingiausia Burbiškio dvaro teritorijoje tiesiog pasivaikščioti. Dvarą supa 28 ha ploto peizažinis parkas, raižo darni tvenkinių ir kanalų sistema su penkiolika salų, daugybe pusiasalių ir sąsiaurių sujungtų 22 tiltais ir tilteliais, remantikos teikia retauruotos skulptūros. Parkas bei romantiškų pastatų kompozicija ir jos akcentai sukuria ypatingą šios vietovės nuotaiką ir atspindi dvaro kūrėjų pasaulėjautą. O pasivaikščiojus ir viską apžiūrėjus, galima ir namo neskubėti, dvare yra kur pernakvoti. Suplanuokite romantišką savaitgalio išvyką į Burbiškio dvare ir tikrai nesigailėsite: gamtos ir istorijos dozė garantuota.

3. ISTORIJA. Liubavo dvaro malūnas (Vilniaus r.).

Negalime į savo dešimtuką neįtraukti Liubavo dvaro malūno ir garsiai visiems sakome: imkite savo vaikus, tarkitės su malūno šeiminiku Gintaru Karosu dėl vizito ir pamatysite, kaip anksčiau Lietuvoje veikė tikri malūnai. Vargu ar Lietuvoje dar kur yra taip skrupulingai atgaivinti malūno mechanizmai. Gintaras paspaudžia kelis mygtukus ir viskas ten ima gausti ir suktis. Taigi apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje – unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Taigi Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojama keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina, kuri šiandien mala…ne ne, miltus, o šimtamečio dvaro ir malūno istoriją. Kad visi ja džiaugtųsi ir ją puoselėtų. Malūnas ne vienintelis šiuo metu atkurtas dvaro objektas, bet mūsų akimis pats įdomiausias. Tiesa,ir pasivaikščioti čia atvykus yra kur – gamta aplinkui tiesiog nuostabi.

4. ESTETIKA. Paliesiaus dvaras (Ignalinos r.).

Negalime pasakyti, kad nieko nebuvome girdėję apie Paliesiaus dvarą jau kurį laiką aplinkinę bendruomenę džiuginantį kultūrine veikla, tačiau ten nuvykę reginiu buvome tiesiog priblokšti: dvaras nuostabiai sutvarkytas. Pirmiausiai siūlytume šiame dvare susirasti sau patinkantį koncertą, o po to bus proga aplankyti ir dvarą, kuriam apibūdinti labiausiai tiktų trys žodžiai: estetika, istorija, muzika.

Šio dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas – unikali ir ypatinga koncertų salė – didelis stiklo kubas, gaubiantis seną pasago formos pastatą iš plytų ir akmenų. Restauratoriams tas pastatas pasirodė toks ypatingas, kad jį teliko išvalytiir konservuoti.

„Tai – du pastatai viename. Čia buvo pasagos formos ratinė, vienintelė Lietuvoje, turėjusi 7 vartus. Pastatas buvo gerokai apgriuvęs, bet geresnės buklės nei kiti. Pasagos sienos buvo kapitaliai sutvirtintos armatūromis ir betonu iš vidaus, kruopščiai išvalytos, o projektas tapo ne tik gražus pats iš savęs, bet ir pagimdė labai specialią akustinę erdvę – taip tiesiog atsitiko, mes tiesiog gavome labai netikėtų dovanų. Netrukus ta puiki akustinė erdvė ir pagimdė visą kultūrinį muzikinį veiksmą dvare, apie kurį nebuvo ir svajota“, – tokią koncertų salės „Pasaga“ atsiradimo istoriją papasakojo dvaro atstatytojas Julius Ptašekas, beje, čia įkuręs ir holistinės medicinos centrą. Gamta tam irgi tiesiog įkvepianti, sveikatingumo takai puikus, yra kur nakvoti. Kiek čia radome vintažo ženklų, sunku būtų išvardinti. Paieškokite jų ir Jūs, įsikvėpkite panašiai kurti savo namus.

5. PRAMOGOS. Pakruojo dvaras.

Lietuvoje turbūt garsiausiai skamba Pakruojo dvaras. Paskendęs daugybėje idėjų, edukacijų, kultūrinių programų, jis yra vienas gausiausiai lankomų dvarų Lietuvoje. Apsilankę jame pernai, žadame vykti ir šiemet, nes neabejojame, kad jame ir vėl bus, ką pamatyti. Ir pirmiausiai jus pasitiks daug žydėjimo. Šią vasarą dvaras verčia naują V. Šekspyro pjesės „Vasarvidžio nakties sapnas“ puslapį, kuris ir vėljus nukels į gėlėtą ir magišką pasaulį – šekspyriškos fantazijos kupiną sapną. Jame dvaras pražysta milijonais gėlių žiedų ir iš jų sukurtų kompozicijų. Žydėjimą šiemet dar žada papildyti ir Šiaulių bei Penevėžio teatrų aktoriai, įkūnijantys spalvingus V. Šekspyro pjesės personažus, o lankytojai patys galės nuotaikingai išgyventi komedijos situacijas. Tačiau mums šis dvaras dar labai patrauklus ir dėl dvaro rūmų ekspozicijų ir amatų propagavimo. Čia galima apsilankyti pas vėlėją vilnos manufaktūroje, užsukti į dvaro siuvėjos dirbtuves ir pasigrožėti kuriamais ir jau sukurtais dvariškais kostiumais; užeiti į „curiosity” (neįprastybių) kambarį, kur išvysite, tai, ko dar nebuvote regėję; pasimėgauti desertu Aptiekoje; pajusti šiurpuliukus vieninteliame Lietuvoje Bausmių rūsyje; O kur dar dvaro ūkio gyvūnai, žirgai, nuostabus parkas, pasiplaukiojimas, traktierius, nakvynė dvaro kambariuose ir t.t. Pirmyn į Pakruojį pirmiau mūsų.

6. ELEGANCIJA. Paežerių dvaras (Vilkaviškio r.).

Paežerių dvaras vadinams Suvalkijos perlu ir Mažiuoju Paryžiumi. Ir jis tikrai to nusipelno. Mes negalėjome atsigrožėti kruopčiai ir estetiškai restauruotais dvaro rūmais. O kur dar šalia tyvuliuojantsi ežeras, dvarą supantis parkas, šimtamečiai ąžuolai, dailus raudonų plytų belvederio bokštas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir renginių čia netrūksta. Mes negalėjome atsigrožėti kruopčiai ir estetiškai restauruotais dvaro rūmais. O kur dar šalia tyvuliuojantis ežeras, dvarą supantis parkas, šimtamečiai ąžuolai, dailus raudonų plytų belvederio bokštas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir veiksmo čia netrūksta, todėl sekite šio dvaro renginių kalendorių.

O mes grįžkime į rūmus. Rūmų puošmena – dekoratyvinė rotondinė šokių salė, perdengta kupoliniu skliautu, kuris papuoštas grakščiomis šokėjų figūromis ir vešlių augalinių ornamentų reljefinėmis kompozicijomis. Ant plataus salės karnizo, puošnių konsolių prijungtas balkonas orkestrui. Išskirtinis ir šios salės parketas: dalis jo yra netgi sena, kita dalis išklota pagal išlikusį pavyzdį. Ir tai tikrai dar ne viskas, kas džiugina akį, širdį ir kelia pasididžiavimą, kad tai turime.

7. VALGOMASIS. Rokiškio dvaras.

Rokiškio dvare šiandien yra įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, tad kaip ir kiekviename muziejuje pirmenybė teikima istorijai. Rokiškio dvaro istorija iš tiesų nuostabi, o dvare gausu įdomių eksponatų. Norėtųsi išskirti šio dvaro valgomąjį ir vien dėl jo kviečiame atvyktį į nuostabų Rokiškio miestą ir dvarą. Jo interjeras – tai tipiškas Zakopanės stiliaus pavyzdys. Interjerą suprojektavo žymūs lenkų architektai K. Jankovskis ir P. Lilpopas, pagal kurių brėžinius perstatyta rūmų didžioji menė. Per II pasaulinį dvarą nukentėjo rūmai, taip pat ir šis valgomasis. Kai kas buvo išgrobstyta, tačiau bufetas ir medinė sienų apdaila išliko palyginti gerai. Vazas, laikrodžius, lėkštes, padėklus išsaugojo buvę dvaro tarnai. Maždaug nuo 1970-ųjų jie pradėjo traukti dvaro turtus iš slėptuvių ir rodyti Rokiškio krašto muziejui. Kai ką padovanojo, kai ką pardavė už simbolinį mokestį. Pasisekė ir dar vienu požiūriu – dvaro liokajus Petras Petrulis, sulaukęs beveik 100 metų amžiaus, 1993 m. iš atminties atkūrė, kur buvo sudėti kai kurie daiktai, stalo įrankiai. Taip beveik autentiškai pavyko atkurti dvaro valgomąjį. Toks jis išlikęs ir dvaro nuotraukose. Valgomasis – tikrai ne vienintelis šio dvaro išskirtinumas, bet visus kitus atraskite ten apsilankę patys. Mes – kviečiame.

8. KULTŪRA. Zyplių dvaras (Šakių r.).

Negalime į savo dešimtuką neįtraukti Zyplių dvaro, kurio atgimimas prasidėjo nuo skulptoriaus ir menininko, dabar Lukšių seninūno Vido Cikanos iniciatyvos jį išsaugoti ir atgaivinti dar tada, kai apie tai niekas ir nekalbėjo. Šiandien tai klestinti kultūros vieta visame Šakių rajone. Būtų sudėtinga įvardinti visus čia vykstančius renginius ir edukacijas, todėl priminsime tik vykstančias vasarą, kad suplanuotumėt savo vasarinį savaitgalį į Zyplių dvarą. Zyplių dvare kasmet vyksta muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ koncertai, tradicinė kapelų šventė „Vasarą palydint“, profesionalių atlikėjų koncertai, tradicinis tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai“, įvairūs tapytojų, akvarelistų, kalvių, keramikų plenerai, keramikų šventė-mugė „Pirksiu molio puodynėlę“, teatro šventės, folkloro ansamblių festivaliai, filmų kūrėjų, tradicinių šokių, katalikško jaunimo, įvairios vaikų ir jaunimo stovyklos. Žmones čia traukia gamta, rūmai, dvaro romantika.

„Taip pat rengiame įvairias stovyklas, priimame iniciatyvų jaunimą, savo profesines šventes pas mus švenčia įvairios įstaigos, organizacijos. Jau ne vienerius metus bendraujame su Šakių r. diabetų sergančiųjų klubu „Linelis“, kurio nariams taip pat labai smagu padirbėti su moliu. Veiklų daug, jos įvairios, ko nedarome mes, padaro mūsų kaimynai. Todėl nepamirštame pakviesti aplankyti Zanavykų krašto muziejaus, ar sudalyvauti Zanavykų ragaučiaus edukacijose, kurias rengia „Kuchmistrų“ restoranas. Juk istoriją galima pažinti ir per istorinius eksponatus, ir per maistą“, – pasakojo dvare įsikūrusio Lukšių kultūros centro direktorė Daiva Bukšnienė ir kvietė visus atvykti.

9. SUBTILUMAS. Gelgaudiškio dvaras (Šakių r.)

Gal ir sunku patikėti, bet į Gelgaudiškio dvarą kviečiame neabejingus krosnims ir kokliams. Na, nuostabios jos tame dvare ir viskas. „Iš trylikos krosnių restauruota dešimt, kai kurios buvo likę beveik visiškai autentiškos, prie kai kurių teko padirbėti ilgiau, trys buvo visai sugriautos, – krosnių išlikimo istoriją pradeda dvaro direktorė Diana Šležienė, – Šiandien krosnys nekūrenamos, nes norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus būtų reikėję sugriauti. Ta sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga, sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildę visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro“.

Tačiau krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Pradėjus 1990- ųjų metų dvaro renovaciją kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų, drožinių virš durų. Patikėkite, grįžę iš Gelgaudiškio Jūs norėsite krosnies su kokliais. Subtilu, skoninga, stilinga, romantiška.

10. ŽYDĖJIMAS. Vilniaus ir Kauno botanikos sodai.

Neįmanoma vasarą aplenkti dvarų, kuriuose yra įsikūrę botanikos sodai. Tačiau į juos kviečiame ne dėl rūmų, o dėl žydėjimo.Kauno botanikos sodas yra įsikūręs Aukštosios Fredos dvaro sodyboje, o Vilniaus botanikos sodas buvusiame Kairėnų dvare. Aukštosios Fredos dvaro sodyba yra raiškus ir vertingas klasicizmo ir istorizmo laikotarpio sodybinis ansamblis, išlaikęs sodybos kompozicijos centrą, reprezentacinę ir gyvenamąją – ūkinę zonas, bei turintis nepaprasto grožio peizažinį parką su tvenkinių sistemomis ir pirmykščiais želdiniais. O dabar jį dar puošia ir botanikos sodo augalų kolekcijos, žydėjimas keičia žydėjimą. Šiuo metu grožėkimės rožėmis, o rudeniop jurginais, viso kito – nesakysime, atvažiuokite ir pamatykite – visas ansamblis puikus.

Kairėnų dvaras taip pat gali didžiuotis savi ilgaamže istorija, tačiau dabar su ja sėkmingai konkuruoja žydintys botanikos sodo plotai. Kolekcijos įspūdingos, aplinka puiki, išlikę daug dvaro pastatų. Liepos 3 -iąją sodas visus kviečia į Rožių dieną, o šiaip į labai labai daug naudingų ir įdomių reginių ir renginių. Pripažinkime, dvarams tinka žydėti. Ir nebūtinai rožėmis.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS, Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

ZYPLIŲ DVARAS: kultūros ir meno oazė

Zyplių dvaras Lukšiuose pasitinka akimis neaprėpiama teritorija ir, kaip vėliau sužinosime, net 21 hektaro parku. Labiausiai akį traukia patys rūmai, tačiau ne ką mažiau džiugina ir aplinka: daug raudonplyčių pastatų, skulptūrų pievelė, gėlynai, tvenkinys ir daug žalumos. Galima tik įsivaizduoti, kiek darbo įdėta, kad viskas atrodytų kaip dabar. Mus pasitinka Zyplių rūmų, kuriuose dabar įsikūręs Lukšių kultūros centras, direktorė Daiva BUKŠNIENĖ. Pokalbyje dvaro istorija persipina su šiandiena, praeities romantika su realybės aktualijomis - čia iš tiesų visko labai daug.

Vienas dvaras - keturi šeimininkai

„Dvaro ansamblis vienas, bet įstaigos čia keturios. Situacija galbūt ir neelinė, ir išskirtinė – kartais ir lankytojams sunkoka susigaudyti, kas čia ir kaip – bet taip tiesiog susiklostė. Trys įstaigos šiandien laukia lankytojų, o netoliese įsikūrusi seniūnija prižiūri aplinką, tvarko teritoriją. Juk ir dvaro atstatymas prasidėjo nuo seniūnijos ir jos seniūno Vido Cikanos iniciatyvos. Pats būdamas menininkas jis čia matė vietą kultūrai ir menui klestėti. Šiandien tai kuo puikiausiai išsipildžiusi vizija: dvaro ansamblis tapo kultūros ir meno židiniu ir Lukšiuose, ir – drįsčiau teigti – visame Šakių rajone. Na, o čia atvykusiųjų laukia Zanavykų muziejus, savo seną ir gražią veiklą dabar tęsiantis dvaro vežiminės pastate, buvusioje dvaro virtuvėje įsikūręs restoranas „Kuchmistrai“, siekiantis puoselėti Lietuvos didikų kulinarinį paveldą ir mes – Lukšių kultūros centras, kviečiantis apžiūrėti rūmus, arklidėse įkurdintą meno galeriją ir dalyvauti daugybėje įvairiausių renginių ištisus metus“, – taip savo pasakojimą pradeda Daiva Bukšnienė.

Zyplių dvaro istorija prasideda nuo dvarelio

O dvaras savo gyvenimą pradėjo 1806m. nuo Senųjų Zyplių dvarelio, priklausiusio kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui. Kai 1813 m. Juozapas Poniatovskis žuvo, dvaras atiteko jo seseriai Marijai Teresei Tiškevičienei, kuri gyveno Paryžiuje, Zypliuose nesilankė ir netrukus jį pardavė Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiu. Pastarasis šalia Lukšių, Palankių kaime, įkūrė dvarą ir pavadino Naujaisiais Zypliais. Čia 1845-1855 m. buvo pastatyti vienaukščiai kuklūs mūriniai, klasicistinio stiliaus dvaro rūmai, kurie dar ir šiandien stovi įkomponuoti centrinėje pastato dalyje. Tačiau tik tuomet, kai dar po kelių sandorių ir šeimininkų, Zypliai atiteko Tomui Potockiui, rūmai buvo perstatyti, tapo puošnesni, įgavo originalių neobaroko formų. Grafas Tomas Potockis buvo išsilavinęs ir pažangus dvarininkas – studijavęs politinę ekonomiją Tartu universitete, vėliau žinias žemės ūkio klausimais gilino Halės universitete.

Jis buvo geras ūkininkas, bet ir kultūra jam buvo nesvetima: bendravo su dailininkais, pats mėgo tapyti, laisvalaikiu rašė dramos kūrinius. Gaila, mirė netikėtai ir gerokai per anksti. Iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė jo žmona Pelagija Bžožovska-Potocka.

Galima teigti, kad kultūros dvasia jau seniai sklandė dvare, kuris, be kita ko, tuo metu buvo ir stiprus ūkis – ne veltui šalia rūmų buvo pastatyta daugybė įvairios paskirties pastatų. Šiandien Zyplių dvaro teritorijoje jų yra išlikę 11.

Keitėsi šeimininkai - griuvo dvaras

Vėliau dvaro likimas klostėsi kur kas skaudžiau. Po Pirmojo pasaulinio karo Zyplių dvare šeimininkavo įvairios organizacijos. Į Zyplius iš Seinų 1919 m. perkelta kunigų seminarija čia veikė iki 1922 m., nuo 1924 m. iki 1944 m. Zyplių dvare buvo įsikūrusi Žemesnioji žemės ūkio mokykla, 1944 m., pasitraukus vokiečiams, Zyplių dvaro rūmuose buvo įkurta karo ligoninė, nuo 1945 m. pradėjo veikti apskrities ligoninė. Vėliau čia veikė „Lenino“ kolūkio valdyba, apylinkės vykdomasis komitetas.
„Tačiau bene labiausiai rūmai nukentėjo tuomet, kai apie 1972m. kolūkio administracija išsikėlė į naujai pastatytus pastatus Lukšiuose, o dvaro rūmuose apsigyveno šeimos. Niekas nieko ten nesaugojo ir nevertino, kol galop prakiuro stogas, vietomis apgriuvo sienos, iro balkonai, išbyrėjo langai, buvo išplėšyta vidaus įranga ir rūmai liko tušti“, – tarsteli Daiva Bukšnienė, kai jos pasakojimo vedini vaikščiojame po rūmus, kuriuose dabar klesti kitoks gyvenimas.

Atstatytuose rūmuose - meno parodos ir istorija

Dabar pirmajame rūmų aukšte paprastai yra rengiamos įvairios profesionalaus meno besikeičiančios parodos, antrajame aukšte šiuo metu eksponuojama įdomi tautodailės ekspozicija, skirta šiemet paskelbtiems Tautodailės metams. Atskirose patalpose galime grožėtis keramikos, tekstilės, kalvystės, medžio drožybos, karpinių, šiaudinių sodų darbais. Taip pat antrame aukšte įkurta ir nuolatinė ekspozicija, skirta dvaro istorijai, čia kruopščiai saugomi autentiški eksponatai. Direktorė rodo kampinę indaują – vienintelį baldą, išlikusį iš pakutiniojo dvaro šeimininko grafo Tomo Potockio laikų, čia galima rasti ir grafienės rankinės sidabrinę detalę, išlikusių dvaro puošybos elementų, autentiškus krosnių koklius, medžioklės šautuvą, kuriuo, kaip manoma, dvaro parke buvo šaudomi fazanai.

„Taip, grafas Tomas Potockis turėjo 8 ha fazanyną ir čia ponai rinkdavosi į jų medžioklę. Šiuo metu mes taip pat ketiname dvare turėti fazanų, jau sužinojome kur gauti jų jauniklių – norime dar labiau pradžiuginti savo lankytojus. Jie bus kaip vedamos edukacinės programos „Fazanų medžioklė Zyplių dvare“ pristatymo dalis“, – planais dalijasi direktorė.

Mes gi tuo metu grožimės autentiškais rūmų laiptais, apžiūrinėjame koridoriuose išlikusias grindų plyteles, duris, langines, koklines krosnis, kurių dvare grafo laikais buvo18, o šiandien naujai atstatytos 3. Apžiūrime mecenato iš Amerikos Prano Povilaičio padovanotais baldais apstatytus kambarius, aptariame ateityje planuojamą įrengti ir jo atsiųstų knygų biblioteką.

Išskirtinio dydžio Zyplių dvaro parkas

Pro rūmų antro aukšto langus visu grožiu atsiveria parkas, balzaminių tuopų alėja – tiesiai prieš centrinį rūmų įėjimą. Sklando legendos, kad jas sodinant grafas į kiekvieną duobę įdėjo po auksinį. Gal jis ir padeda toms tuopoms taip klestėti. Nors ne ką prasčiau atrodo ir liepų, ąžuolų bei skroblų alėjos, gražiai dalijančios didžiulę žalią teritoriją. XIX a. viduryje čia augo tik vietiniai medžiai, bet vėliau grafas Potockis iškasė du tvenkinius, pasodino egzotinių medžių ir krūmų, įrengė oranžeriją, pavėsinių, voljerų fazanams. Parteryje priešais rūmus buvo fontanas, per kanalus nutiesti tiltai. Šiuo metu parke auga nemažai vertingų rūšių medžių: platanalapiai ir sidabriniai klevai, paprastieji ir raudonieji ąžuolai, baltosios ir balzaminės tuopos, europiniai ir Sukačiovo maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, kamštiniai skirpstai. Tarp kitko, parke augęs Zyplių ąžuolas buvo paskelbtas gamtos paminklu, bet 2008 m. nugriuvo, sulaukęs apie 420 metų (kamieno apimtis – 630 cm, medžio aukštis – 34 m) ir dabar guli savo „mirties“ vietoje.

Kitokios seniūno vizijos

Bet pats laikas grįžti į dvaro atgimimo pradžią. Kas gi inspiravo dvaro atgimimą miestelyje, kuriame gyventi kažkada gėdijosi net vaikai? Toks jis buvo apgriuvęs, apaugęs dilgėlynais ir atrodo pasmerktas myriop amžinai. O ta pradžia, ko gero, reikėtų laikyti 1981- uosius, kai į Lukšius atvyko gyventi menininkas, skulptorius Vidas Cikana. Jau tuomet jis pradėjo rūpintis dvaro pastatais, o planuose matyti visai kitokį sugriuvusio dvaro gyvenimą.

1990 m. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kai Vidas Cikana buvo išrinktas miestelio viršaičiu, dvaro reikalai pajudėjo iš mirties taško. Jo rūpesčiu 1993 m. visi Zyplių dvaro pastatai buvo perduoti iš tuometinės Lukšių žemės ūkio bendrovės Lukšių seniūnijos žinion, prasidėjo dvaro atstatymo darbai.

„Pirmiausiai buvo sutvarkytos dvaro arklidės – dabartinė meno galerija. Moterys su šepetėliais kruopšiai išvalė plytas, balkius, buvo išvalytas betonas ir 2003m. kovo 26d. čia buvo atidaryta respublikinė menininkų darbų paroda, kurioje buvo eksponuota per 1000 darbų. Nuo galerijos atidarymo savo kultūrinę veiklą čia pradėjo ir Lukšių kultūros centras (tuo metu priklausęs Lukšių seniūnijai). Dilgėlynų vietoje atsirado jauki laužavietė, sekmadieniais pradėjome organizuoti spektaklius, vieta pasidarė judri, traukianti žmones, gautos pirmosios projektinės lėšos, prasidėjo dvaro pastatų tvarkymo darbai. Po to įvairių savivaldybės parengtų projektų buvo ne vienas ir ne du, pastatai kėlėsi vienas po kito, 2012 m. rugsėjo 22-23 d. lankytojams duris iškilmingai atvėrė restauruoti dvaro rūmai“, – taip apie dvaro atgimimo pradžią pasakoja Daiva Bukšnienė.

"Esu padaręs 170 akmens ir medžio monumentalių darbų, 130 koplytstulpių, 400 rūpintojėlių: iš medžio išdrožęs per 300 darbų, 20 iškalęs iš akmens. Kiek sukurta kamerinių darbelių sunku ir suskaičiuoti, daug darbų, susijusių su Lukšių miesteliu. Ne visi darbai nufotografuoti", - kūrybinį savo gyvenimo derlių skaičiavo seniūnas Vidas Cikana.

Vidas Cikana: „Šis dvaras - mano sielos namai“

O kas šis dvaras yra Lukšių seniūnui Vidui Cikanai? Atrodo, to net nereikėtų klausti, bet paklausiu, kai seniūnas randa minutę laiko ir prisijungia prie pokalbio arklidėse įsikūrusioje meno galerijoje.

„Mano gyvenimas, mano meilė, mano sielos namai. Aš gimiau Vilkaviškio r. esančiame Uranų dvare, iki 12 metų gyvenau Karklinių dvare. Buvau kitoks vaikas, žaidžiau karą su savo išdrožtu šautuvu tarp prancūzų ir anglų, ne taip kaip visi – tarp rusų ir vokiečių. Po to 10 metų gyvenau Kaune ir apie 40 metų, nuo 1981m. esu čia – Lukšiuose. Dabar geras etapas, kai nuveikta neįtikėtinai daug darbų, kai yra kuo džiaugtis ir didžiuotis, ir kartu keistas etapas: kiek manęs reikės“, – akimirksniu atsako Vidas Cikana, kai mes drauge apžiūrinėjame jo darbų parodą, įkurdintą arklidžių galerijos antrame aukšte.

Parodoje daugybė paveikslų, kuriuos menininkas nutapė naktimis prieš savo jubiliejų, jo skulptūrų, nubarstytų po visą Lietuvą, fotografijų paroda.

„Esu padaręs 170 akmens ir medžio monumentalių darbų, 130 koplytstulpių, 400 rūpintojėlių: iš medžio išdrožęs per 300 darbų, 20 iškalęs iš akmens. Kiek sukurta kamerinių darbelių sunku ir suskaičiuoti, daug darbų, susijusių su Lukšių miesteliu. Ne visi darbai nufotografuoti. Būdavo pabaigi vidury nakties ir išveži. Buvau išsiruošęs kelionėn po Lietuvą ir pats juos nufotografavau jau pastatytus. O čia mano močiutė, iš kurios menas ir atėjo“, – mosteli ranka link tapyto paveikslo.

„Kada miegate? – klausiu, nes menininko produktyvymas iš tiesų neeilinis. „Naktimis, – juokiasi, – bet trumpai, vos kelias valandas. Štai šį Kristų dariau be miego tris paras“. Parodo į dar vieną fotografiją. Sunku ginčytis, nes tik trumpai miegantis žmogus gali nuveikti tiek, kiek nuveikta Zyplių dvare, o seniūnas jau toliau energingai rodo dvaro turtus.

„Labai visada norėjau, kad čia susikurtų įvairiausių menų ir amatų gildijos: kalvių, drožėjų, keramikų, tapytojų. Anksčiau tas gražus pastatas buvo amatų pastatas, dabar tai Zanavykų muziejus. O čia buvo svarstyklių pastatas, dabar tai medžio dirbtuvės. Ten toliau keramikos dirbtuvės, turime juodosios keramikos degimo krosnį, čia kalvė, akmens dirbtuvės. Čia ir ant scenos kupole darbuojasi plenero „Zyplių žiogai“ dalyviai. Šiam populiariam, 10 dienų vykstančiam renginiui, jau 15 metų – norinčiųjų vis dar netrūksta. Menininkai čia ne tik kuria, puikiai leidžia laiką. Dvaro teritoriją, o ir visą Lukšių miestelį puošia drožėjų ir kalvių palikti darbai“, – seniūno pasakojimas pilasi kaip iš gausybės rago.

Daiva Bukšnienė klauso, šypsosi ir skuba pridurti, kad dvare netrūksta pramogų. Zyplių dvare kasmet vyksta muzikos festivalio „Beatričės vasaros“ koncertai, tradicinė kapelų šventė „Vasarą palydint“, profesionalių atlikėjų koncertai, tradicinis tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai“, įvairūs tapytojų, akvarelistų, kalvių, keramikų plenerai, keramikų šventė-mugė „Pirksiu molio puodynėlę“, teatro šventės, folkloro ansamblių festivaliai, filmų kūrėjų, tradicinių šokių, katalikško jaunimo, įvairios vaikų ir jaunimo stovyklos.

„Beje, pas mus buvo šokiai, kai vienu metu šoko 300 šokėjų, vyriausiai iš kurių buvo 72 metai, o jauniausiam – 6 mėn. Taip pat rengiame įvairias stovyklas, priimame iniciatyvų jaunimą, savo profesines šventes pas mus švenčia įvairios įstaigos, organizacijos. Jau ne vienerius metus bendraujame su Šakių r. diabetų sergančiųjų klubu „Linelis“, kurio nariams taip pat labai smagu padirbėti su moliu. Veiklų daug, jos įvairios, ko nedarome mes, padaro mūsų kaimynai. Todėl nepamirštame pakviesti aplankyti Zanavykų krašto muziejaus, ar sudalyvauti Zanavykų ragaučiaus edukacijose, kurias rengia „Kuchmistrų“ restoranas. Juk istoriją galima pažinti ir per istorinius eksponatus, ir per maistą. Žmones traukia gamta, rūmai, dvaro romantika. Jei čia būtų tik renginiai, mes neturėtume tiek lankytojų, jei čia būtų tik rūmai, galbūt jie irgi nebūtų tokie patrauklūs “, – sako Daiva Bukšnienė, ne kartą pasidžiaugusi, kad nors ir netrūksta vasarą darbų, bet ji pats įdomiausias ir pasmingiausias laikas.

Gal metas į Zyplius?

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Naujose virtuvėse – senoviniai baldai

Prisimenu savo virtuvės remontą. Meistrai pasitaikė sąžiningi, dirbo suplukę, gėrėjosi savo darbu ir vaizdu iki tos minutės, kol neatėjo baldų eilė. Štai tada jie ir nusivylė: į virtuvę buvo atbogintas gana nemažas bufetas, kurio viršutinė dalis pakibo įprastai kabančių spintelių vietoje, o apatinė turėjo atstoti pastatomas spinteles. Labai puošnus jis nebuvo, su vienu kitu drožinuku, bet puikiai tiko pagal dydį, o ir keisti paskirtį nebuvo gaila - išliekamosios vertė neturėjo. Viso kito proceso: stalviršio uždėjimo, papildomų spintelių ir lentynėlių gamybos jie nesulaukė, tad išėjo smarkiai nusivylę, kad taip uoliai dirbta buvo ten, kur viskas išėjo „ne taip“. Tačiau...Tačiau, kai viskas buvo baigta galutinai ir meistrai atvyko pritvirtinti grindjuosčių, jie buvo visai maloniai nustebę - vaizdas buvo akivaizdžiai pagerėjęs ir jiems jau nebuvo gaila nei savo darbo, nei mano gražios virtuvės, kurią tas senas baldas turėjo sugadinti. Ne, seni, antikvariniai ar vintažiniai baldai, tikrai nieko negali sugadinti, o tik pataisyti. Dar daugiau jie puikiai tinka prie gana modernių interjerų. Šiandien dairomės ir ieškome jiems vietos virtuvėse.

1. Sunku patikėti, bet naują šaldytuvą įmanoma „aprengti“ senos spintos durimis bei šonais ir integruoti ten, kur mums reikia. Beje, panašios spintos pastaruoju metu nėra labai brangios, o atrodo puošniai ir jaukiai. O pats pigiausias baldas šiandien turbūt yra drabužių spintos – jas galutinai išstūmė slankiojančios sistemos ir jos tapo visai nepaklausios. Tačiau jas irgi galima panaudoti labai kūrybiškai.

2. Komoda su stalčiais atsidurė po plautuve tarp baltų spintelių. Toks didelis kontrastas, o dera tiesiog stulbinančiai. Tokių ir panašių komodų galima rasti dažname antikvariate. Kiek trumpesnės labai tinka ir voniose po kriauklėmis. Šalia lieka pakankamai vietos daiktams susidėti.

3. Puošni barokinė komoda su pakeistu stalviršiu čia pekeičia virtuvės salą. Šiuo atveju tai stipriausias interjero akcentas, aplinkui kurį tarsi apie kokią ašį sukasi visas virtuvės gyvenimas. Idėja iš tiesų puiki, nors mažai kam šautų į galvą komodą panaudoti būtent taip ir dar virtuvėje. Bet kodėl gi ne, jei tokie poreikiai. Komodų rasite visur, kur prekiaujama baldais su amžiumi. Beje, taip panaudoti būtų galima ir masyvaus bufeto ar indaujos apatinę dalį. Žinoma, abiems atvejais tektų pagalvoti, ką daryti su galine baldo sienele ir viršutine dalim

Virtuvių interjerams tinkamų baldų galite rasti ČIA.

4. Miegamojo spintelė virtuvėje? Kodėl ne, jei vietą jai radote būtent čia. Nedidelių antikvarinių baldelių virtuvėje gali atsirasti ir daugiau. Jie bus kaip gražūs dekoro akcentai ir suteiks žavesio moderniausiam interjerui. Nedideli baldai antikvariatuose turi paklausą – jie mažiau įpareigoja, tad atrodo patraukliau net nedrąsiems eksperimentatoriams.

5. Seni mediniai stalai į bet kokio interjero virtuves įsileidžiami turbūt drąsiausiai, kaip ir aplink juos sutūpiančios kėdės. Jie atrodo jaukiai, patraukliai ir yra tarsi savarankiški stiliaus žaidėjai. Geri virtuviniai stalai pastaruoju metu brangsta, o sau tinkančio dar gali reikti ir paieškoti. Vis dėlto tai baldas dėl kurio verta rizikuoti – bus tikrai gražu. Noriu užtarti senovies kėdes – patikėkite jos daug tvirtesnės už daugumą naujų, na, o grožis tai jau skonio reikalas.

Pastaba. Niekada neskatiname perdaryti, perdažyti ar kitaip pakeisti baldus, kurie turi meninę ir istorinę vertę. Išsaugoti gražų autentišką baldą ateities kartoms daug svarbiau nei patenkinti trumpalaikius savo poreikius.

Ir nepamirškime: grožis detalėse.

Rasa ŽEMAITIENĖ

KIDULIŲ DVARAS: per istorinius šokius – į dvarų kultūrą

Kidulių miestelis (Šakių r.) pasitiko kažkokiu jaukumu, kitoniškumu, raudonų čerpių stogais ir daugybe laiko paženklintų raudonų plytų pastatų. Besižvalgydami aplinkui, net dvarą suradome ne iš karto, bet kai jau suradome, tai galima sakyti, kad ir patekome į seniai užmirštus - ką jau ten užmiršus, niekada nepatirtus - laikus. Duris plačiai atvėrė liokajus, pasitiko dvi žavios damos ir mes supratome, kad esame ten, kur ir norėjome būti: ŠOKANČIAME KIDULIŲ DVARE.

Kidulių dvare mus pasitiko Milda Prūsaitytė (stovi aukščiau) ir Irma Svetlauskienė. Dvaro sielos šiandien ir ponios iš praeities.

Istorinių asmenybių vizitai

Ar šoko jis ir savo praeityje? Galbūt tiek kiek ir visi dvarai. Bet 27 dvarui priklausantys pastatai ir kiek daugiau nei prieš penkerius metus atstatyti dvaro rūmai byloja čia buvus ne tik prašmatnų dvarą, bet ir galingą ūkį. Be pagrindinių, dabar jau atstatytų, neoklasicistinio stiliaus rūmų, šiuo metu intensyviai rekonstruojamas didžiulis svirno pastatas, savo eilės galbūt kada nors sulauks oficina, spirito varykla, klėtis, kumetynas. Gal sulauks ir dvaro ledainė iki šiol vadinama Berlynu, mat dvare dažnai apsistodavo pirkliai iš Prūsijos, tad gal ir prekes ten saugodavo. Ne kažin kas telikę iš gražuolio parko, tačiau šimtametė liepa priešais medžio ažūro drožiniais dekoruotą priebutį tikrai turbūt mena tą šlovingą dvaro laikmetį, kai jame 1807 metais gyveno Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III-asis su žmona Luize, o pas jį pasikalbėti atvykdavo Rusijos caras Aleksandras I-asis. Sako, vaikščiodavo tie vyrai po parką ir politikuodavo. Ar taip buvo iš tiesų galima tik spėlioti, bet istoriniai šaltiniai tai byloja.

Kidulių dvaro aukso amžius

Tačiau geriausi laikai dvarui, kuris pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1583m. ir kuris ne kartą keitė šeimininkus, prasidėjo 1837 metais, kai jis atiteko generolui leitenantui baronui Jonui fon Offenbergui. Tuo metu dvare išaugo ne vienas naujas statinys, augalams neabejingas baronas gerokai aptvarkė parką, praturtino jį neregėtų gėlių asortimentu, pastatė oranžeriją. Kad galėtų visu savo darbu dar ir gėrėtis, parke ant kalvos augančiame ąžuole įsirengė stebėjimo aikštelę. Tais laikais žmonės dvarą vadino pilimi.

Vėliau dvarui vadovavo barono sūnus Petras, o paskutinis kilmingas savininkas Otas Ofenbergas iš klestinčio dvaro išsikėlė 1922 metais.

Tarybiniais laikais pagrindiniuose rūmuose buvo įsikūrusiūkio kontora, kino salė, vėliau -ambulatorija ir biblioteka. Ne, jie nebuvo paversti sandėliais, bet, kai 2013m. prasidėjo rūmų atstatymas, nelabai buvo ką saugoti. Bent jau mums rūmuose gražiausi pasirodė autentiški rūmų laiptai ir raudoni stogai bei kaminai, žvelgiant nuo priebučio terasos. Beje, tuose kaminuose išlikęs netgi dvaro simbolis – kryžialapio dobiliuko ornamentas. Žavinga ir autentiška praeities detalė.

Galima tik spėlioti, kokia dalia ištiko medžioklės trofėjų kolekciją, kažkada puošusią dvaro sienas, kur iškeliavo ąžuoliniai baldai ir kur išskrido turkiški kilimai, taip džiuginę perpus jaunesnę barono Jono fon Offenbergo žmoną Jakateriną. Galima tik spėlioti, ar dvaro žemės, rūsiai ar sienos nebeslepia Napoleno lobio, apipinto šiame dvare ne viena istorija – kur dvarai, ten ir paslaptys, kur griuvėsiai, ten ir romantika. Tad tos romantikos Kiduliuose dar be galo daug.

Dvare yra eksponuojami tarnaitės kambarėlio baldai, kurie į dvarą atkeliavo iš dvaro tarnaitės dukros ir anūkės namų. Baldai paprasti, bet autentiški. Mildai teko pabandrauti su tarnaitės dukra, kuri būdama garbaus amžiaus sėdėjo pasipuošusi ant lovos tiesi kaip styga ir pasakojo dvaro istorijas. Pavyzdžiui, kad bet kokius darbus dirbti, net krosnį kurti, reikėję su baltomis pirštinėmis, kad servetėlės vyrams ir moterims reikėdavo lankstyti skirtingai, kad laikai buvo sunkūs, bet nepaprasti...

Dvaro kultūros daugiau nei aplinkos

Tačiau – o paradokse – šiandien čia dvariško gyvenimo daugiau nei dvariško interjero ir už tai, ko gero, reikėtų dėkoti dvaro darbuotojoms, kviečiančioms patirti kiek kitokį, bet labai spalvingą dvaro šiandienos būvį. Čia kviečiama šokti, dainuoti, lipdyti, medituoti, žaisti pojūčių žaidimus, sustoti, pagalvoti ir bandyti perskaityti senas knygas.

Čia visko daug, ir maksimaliai bei kūrybiškai norima sujungti praeitį su dabartimi. Tokius tikslus turi dvaro kultūrinių renginių organizatorė Milda Prūsaitytė ir dvaro istorinių šokių „Il ballo della luna” meno vadovė, režisierė ir choreografė Irma Svetlauskienė. Moterys, savo įvaizdžiu mus ir nubloškusios į XIXa. laikus, menančius kitokį dvaro gyvenimą, moterys, kurioms tiesiog įdomu tai, ką jos daro ir kuo gyvena.

Taigi, kai Milda, mažytėlaitėmis detalėmis mums sulipina dvaro praeities istoriją, išvedžioja po visus kambarius, sales ir erdves, pasakodama kur ir kas vyko kažkada ir vyksta šiandien; kai apsilankome tarp autentiškų dvaro tarnaitės baldų, beje, padovanotų dvarui jos dukros ir anūkės; kai panardome tarp naftalinu dvelkiančių skaryčių, priminusių, kad dvarai – tai ne tik ponai, bet ir paprasti žmonės; kai pažiūrime pro langus į raudonų stogų kaimą, kur buvo ne tik daug prabangos, bet ir daug vargo; kai paglostome šimtamečius laiptus ir senas langines, ateina eilė…šokiams. Juk šiandien Kidulių dvaras ima garsėti tuo, kad čia šokami istoriniai šokiai. Tai linijiniai valsai, rateliniai ir kadriliniai dvaro šokiai, anksčiau dvaruose buvę labai populiaria pramoga. Nieko nenorime pasakyti, bet pasakysime: ISTORINIAI ŠOKIAI KIDULIUOSE?!

Kartais dvaruose daug prabangos, o kartais daug meilės ir šilumos, paprastumą paverčiančios įdomumu.

Istorinis šokis - tai teatras

„Taip, Kiduliuose yra norinčių juos šokti, – juokiasi šių šokių iniaciatorė Irma Svetlauskienė, – taip, vyrų mažiau nei moterų, bet tai nieko nekeičia. Dar daugiau: žmones sudomino ne tik XIXa. šokiai, bet ir to laikmečio gyvenimo būdas ir šiandien mes jau galime pasidžiaugti, kad dvaras vėl gyvas, nes jame yra žmonių ir dvaro kultūros ženklų. Gaila tik, kad dvariško interjero mums šiandien jau kiek mažoka“.

Kai prieš penkerius metus dvaras atsinaujino, ji, karšta istorinių šokių mylėtoja, pasikalbėjo su bendruomenės žmonėmis ir suprato, kad šokti bus su kuo. Tokią veiklą padiktavo ir šlovinga XIXa. dvaro praeitis – norėjosi nors dalelę jos grąžinti į šiandienos gyvenimą. Taip atsirado istorinių šokių studija „Il ballo della luna“. Šiandien joje šoka net po kelis šeimos narius. Kolektyvas turi ir savo siuvėjas, rūpinasi prabangiais XIXa. drabužiais, perukais, aksesuarais. Daug pačių žmonių iniciatyvos ir noro. Veikla iš tiesų labai moteriška, patraukli, žavinga, žaisminga, pakylėta virš kasdienybės ir dvare, beje, labai deranti. Taigi faktas kaip ant delno: kai dvaras buvo atstatomas, niekas ir negalvojo, kad čia ims ir apsigyvens tikrai dvariška kultūra, prasidėjusi nuo šokio.

„Istorinis šokis – tai teatras, tu turi šokti ne tik kūnu, bet ir siela, be to, yra kostiumas, kuris nori nenori tave įpareigoja įsijausti į vaidmenį. O kai į tą vaidmenį įsijauti, viskas tampa dar prasmingiau ir įdomiau. Be to, teatras plačiąja prasme, reikalauja gilesnių žinių, todėl aš labai žaviuosi moterimis, kurios gilinasi į tų laikų kostiumus, etiketą, manieras, nori kuo daugiau visko žinoti. Aš pati irgi keliu kvalifikaciją kursuose užsienyje, dalyvauju seminaruose, kuriuos organizuoja Valdovų rūmai, bendrauju su užsienio kolektyvų vadovais. Man asmeniškai ta kultūra labai įdomi ir aš stengiuosi kiek įmanoma daugiau jos sukurti čia. Pradėję nuo šokių dabar jau statome ir teatralizuotas programas, kuriose dvaro kultūra suskamba kitaip, labiau atsiskleidžia – vien šokiai gal būtų nuobodu. Taigi visada galvoji, kaip dvaro kultūrą ar kokius literatūrinius kūrinius perteikti įdomiau, įvairiau, įtaigiau. Ir man labai džiugu, kad pavyksta uždegti žmones savo idėjomis,“- apie savo kūrybinius iššūkius pasakojo Irma Svetlauskienė.

Žaisti istoriją - pažinti istoriją

„O man džiugu tai, kad per šventes jau turime savo kolektyvą, ir ne tik šį – yra ir daugiau. Štai rugpjūčio 8d. vyksta dvaro šventė, atgimsta Ofenbergų legenda, suvažiuoja daug svečių, vyksta gyva festivalio tipo puota. Taip, galima sakyti, kad mes žaidžiame istoriją, bet juk kartu plinta dvarų kultūra, žmonės daugiau sužino, pamato, o tai ir yra kultūros židinio, kuriuo save laikome Kiduliuose, misija“, – sakė Milda Prūsaitytė.

Žaisti istoriją iš tiesų skirtos pramoginės šventės, pažinti istoriją – kiekviena diena. Kidulių dvaras kasdien laukia turistų ir tikrai turi kuo juos nudžiuginti. Gal ne prabangiais rūmais ir ne meno kūriniais, bet istorija ir pasakojimais tai tikrai. Jie tikri, jie gyvi, jie amžini. Norėtųsi, kad ir šokiai čia vyktų amžinai ir su didele aistra, kad tai būtų Kidulių dvaro išskirtinumas, džiuginantis ir miestelio bendruomenę, ir dvaro svečius.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

GELGAUDIŠKIO DVARAS: išgelbėtų krosnių istorijos

Dažnai būna, kad kažkur apsilankius, norisi į tą vietą sugrįžti ir to priežastys labai įvairios. Tačiau turbūt retai kažkur grįžtama dėl...KOKLIŲ ir KROSNIŲ. O mes sugrįžome kaip tik dėl jų. Nes kai pirmą kartą buvome Gelgaudiškio dvare Šakių rajone, tiesiog neturėjome galimybių įsigilinti į atgimusias po restauracijos krosnis, kurias galima būtų pavadinti tikrais meno kūriniais. Su didele meile apie jas pasakoja ir dvaro, kuriame turistinę ir kultūrinę veiklą vykdo Gelgaudiškio kultūros centras, direktorė Diana ŠLEŽIENĖ. O ir kaip kitaip: nemaža darbų dalis vyko jos akyse.

Gelgaudiškio dvaras - vienas originaliausių Lietuvos dvarų ansamblių, susiliejęs su šimtamečiais parko medžiais ir šlaito apačioje tekančiu Nemunu. Ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas. Gelgaudiškio dvarą gaubia ypatinga aura – senieji jo šeimininkai mėgo muziką, poeziją, dailę. Visa tai simbolizuoja sienų tapyba ir ypatingo grožio koklinių krosnių dekoras, kuriuo šis dvaras ir skiriasi nuo kitų. Unikali dvaro puošyba atspindi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Europoje gyvavusią secesiją.

„Tokiame tvarte aš negyvensiu“

Taip, ar kažkaip panašiai pasakė jaunoji ponia Maryna Rita Komaraitė, kai Gelgaudiškio dvaro šeimininkas Medardas Komaras ją, tolimą giminaitę, vedė ir pakvietė gyventi į Gelgaudiškį. Rūmų rekonstrukcija prasidėjo kaip burtų lazdele mostelėjus ir tai buvo 1900 – ieji. Komarai buvo turtingi, tad ir užmojai didingi. Juk dvarą už neįtikėtiną tiems laikams sumą – vieną milijoną carinės Rusijos aukso rublių nupirko dvarininkė Ana Komarienė, Medardo motina, po kurios mirties sūnus jį kartu su 18 tūkst. ha žemės ir paveldėjo.

Gelgaudiškio dvaro istorija siekia XVI a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Dvaro rūmai pastatyti 1842–1844 m., juose šeimininkaujant prūsų kilmės dvarininkui Gustavui Koideliui. Dvare pragyveno keturios Koidelių giminės kartos, bet XIX a. pabaigoje, Užnemunę prijungus prie carinės Rusijos, užsieniečiams uždrausta turėti privačią nuosavybę ir Koideliai išvažiavo į Vokietiją.

Taigi jaunoji ponia M.R. Komarienė užmojo gyventi prabangoje nestokojo. Iš Vakarų Europos čia pradėjo plaukti viskas, kas buvo madingiausia ir prašmatniausia, remonto mąstai buvo iš tiesų įspūdingi. Iš šiaurinės rūmų pusės pastatyta terasa, ant stogo įrengtas apžvalgos bokštelis, į kurį ir dabar veda originalūs sraigtiniai laipteliai, XX amžiaus pradžioje dvare įgyvendintos visos europietiškos naujovės: įrengtas liftas, vandentiekis, kanalizacija, elektra ir telefonas. Komarų laikais atskirame pastate įrengta dvaro virtuvė, nes, pagal europietišką madą, ruošiamo maisto kvapai neturėjo sklisti rūmuose.

„Interjerui pasirinktas istorizmo stilius su moderno – secesijos bruožais. Šis stilius Europoje klestėjo 15–20 metų, o Lietuvoje net nespėjo įsigalėti, tad Gelgaudiškio dvaras – vienias iš nedaugelio Lietuvoje, kuris visas buvo išpuoštas secesiniu stiliumi. Ir viskas dėl moters įgeidžio“, – pasakoja D. Šležienė.

Gelgaudiškio dvaro kokliai pagal interjerą

Krosnių istorija labai įdomi, juolab, kad jos svarbi jau minėtos secesijos detalė, o šiandien ir bene pati didžiausia rūmų puošmena, tiesiog stebuklingai išlikusi visus 100 metų.

„Ne be nuostolių. Iš trylikos krosnių restauruota dešimt, kai kurios buvo likę beveik visiškai autentiškos, prie kai kurių teko padirbėti ilgiau, trys buvo visai sugriautos, – krosnių išlikimo istoriją pradeda Diana Šležienė, – šiandien krosnys nekūrenamos, nes norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus turbūt būtų reikėję nugriauti ir vėl pastatyti. Ta sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga, sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildę visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro“.

Tačiau krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Pradėjus 1990- ųjų metų dvaro rekonstrukciją kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų, virš durų. Ir tais laikais tokie kokliai buvo brangūs, jau nekalbant apie tai, kad šiuo atveju jie buvo gaminti pagal specialų užsakymą. Rūmai turėjo dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Moteriškoje dominavo šviesios spalvos, tad ir krosnys buvo šviesios, vyriška pusė buvo tamsi, su tamesesnėmis krosnimis.

Pagrindinis židinys

Pro pagrindinį portalą patenkama į rūmų vestibiulį, kurį puošia žalios spalvos majolikinis židinys su krosnimis. Šis židinys, buvo palyginti neblogai išsilaikęs, tačiau šalia senų ir daug naujų koklių. Tai galima pamatyti plika akimi.

Majolika – tai fajansui artima keramikos rūšis. Iš degto molio gaminami indai, vazos, skulptūrėlės, apdailos plytelės, kokliai. Vieni dengti skaidria pusiau majolika arba neskaidria alavo glazūra ir traktuojama kaip tikroji majolika.

Pavadinimas kilęs nuo Maljorkos salos lotyniško pavadinimo. Lietuvoje majolika, daugiausia rūmų krosnių koklių pavidalu, atsirado XV a. XVII a., o XIX–XX a. pradžioje Lietuvą jau pasiekė tokie majolikos dirbiniai kaip indai, dekoratyvinės vazos, architektūrinės apdailos plytelės. Daugiausia jie gaminti Lenkijoje, Neborovo majolikos fabrike bei privačiose dirbtuvėse.

Muzikos menė

Moteriškojoje pusėje esanti muzikinė menė buvo dekoruota ilgomis, elegantiškomis linijomis ir gėlių žiedais. Ir jokių stačių kampų, net kambario sienų ir lubų sujungimo kampai užapvalinti, puošti gėlėmis, muzikos instrumentų stygomis. Sienos buvo išmuštos pilku aksomu, rankomis siuvinėtu tamsiai mėlynomis lyromis. Krosnis čia pilkšva, kokliai puošti augaliniais motyvais, juose daug lenktų linijų, būdingų secesijai. Menėje išlikęs originalus parketas, kuriam – daugiau kaip 100 metų. Tris dešimtmečius parketas stovėjo užlietas vandeniu, bet nebuvo sugadintas ir atrodo puikiai. Šis parketas padarytas iš brangiausio pasaulyje medžio –Karelijos ąžuolo, specialiai paruošus jo medieną: 25 metus ji laikoma specialioje terpėje, todėl tampa atspari temperatūros pokyčiams ir drėgmei.

Mažasis ponios salonėlis

Mažasis ponios salonas, kuriame ji skaitė, siuvinėjo ar priiminėjo drauges ypač elegantiškas, puoštas išraiškingais karališkais japoniškų chrizantemų žiedais, simbolizuojančiais amžinąją meilę. Virš chrizantemos žiedo – dvi puokštelės alpinių žibuoklių, o aplink – dar ir hiacintai. Šios menės koklių ornamentika tarsi suknelės ar vualio ažūras, jie pilkšvi, nes buvo priderinti prie sienų, išmuštų pilkšvu šilku, išsiuvinėtu galbūt irgi chrizantemomis.

Ponų valgomasis

Buvusiame ponų valgomajame dabar yra kesoninės lubos, sienų panelės ir dvi šokoladinio rudumo krosnys su art deco stiliaus ornamentu. Viena iš šių krosnių buvo beveik visiškai sugriauta, tad atstatyta kopijuojant geriau išlikusiąją. Reikia tik įsivaizduoti, kaip jos derėjo prie tamsiai bordo spalvos aksomo, siuvinėto aukso obuoliukais ir vynuogėmis, sienų.

Ponios buduaras

Ponios buduaras buvo muštas tamsiai žalios spalvos šilku, puoštas kaštonų žiedais, o kokliaus piešinys – audinio ažūras – kartojasi iš ponios salonėlio. „Aš pati drįsčiau teigti, kad kaštonų žiedų motyvas galbūt buvo paimtas iš aplinkos, nes tebėra išlikusi kaštonų alėja, kuria ponai mėgo vaikščioti“, – tarsteli Diana.

Ponų miegamasis

Ypatingo grožio visterijų motyvais dekoruotas ponų miegamasis. Sienos čia buvo puoštos žalsvai pilku, siuvinėtu aukso gėlėmis, šilku. Krosnis žalsva, o piešinys kartojasi iš muzikos menės.

„Įdomi šios krosnies karūnos istorija. Vykstant restauracijai, aš radau prastos kokybės skenuotą nuotrauką, kurioje lyg ir matosi, kad krosnies viršus turi gražius kampinius papuošimus – nedidelę karūnėlę. Tačiau jokių kitų tai patvirtinančių dokumentų nebuvo. Tačiau vieną dieną sulaukiau skambučio ir išgirdau, kad vienas gelgaudiškietis pas senelį ūkiniame pastate radęs senų koklių, kuriuos jis ir atvežė į dvarą. Taigi tarp jų buvo ir tas kampinis koklis iš šios krosnies karūnėlės. Taip buvo išgelbėtas šios krosnies autentiškas vaizdas,“ – pasakoja Diana Šležienė ir sako, kad dvarai slepia daug įdomių istorijų.

Mažasis holas

Mažąjį holą, arba kitaip laukiamąjį, puošia bene daugiausiai autentikos išsaugojusi balta krosnis, kurios centre tikras meno kūrinys – koklius – paveikslas su obels motyvu. Krosnių kokliai puošti lelijomis, secesijai būdingais gyvačiukių motyvais. Ši balta krosnis tarsi atkeliauja iš šviesios moteriškosios pusės ir susilieja su vyriškąją puse, nes nuo holo prasideda vyriškoji rūmų dalis. Medžio motyvas kartojasi puošyboje, jo šaknys yra virš durų. Šaknys, kamienai, lapai – trys kartos, šaknys – stiprybė, jėga, ištvermė. Puošybos linijos trumpos ir storos – vyriška istorija.

Darbo kambarys ir biblioteka

Pono darbo kambaryje šiandien stovi ruda, buvusi labiausiai nuniokota krosnis, daugiau čia jokios puošybos neišliko. Sienos dengtos oda – tik sena šio nuostabaus dvaro praeitis. Buvusios bibliotekos patalpoje krosnies puošyba prabangesnė. Jos visa apačia buvo apibyrėjusi, visur buvo padaryta kruopšti restauracija.

Vogtos - nepavogtos, griautos - nesugriautos

Kaip gi nutiko, kad šias krosnis pavyko išsaugoti? Tarpukariu čia buvo vaikų prieglauda, o po 1940- ųjų – vaikų namai, internatas. Ne pats blogiausias variantas rūmams, bet ir ne pats geriausias: estetika ir grožis tuo metu mažai kam berūpėjo. O kai 1979 m. čia kilo gaisras ir gerokai suniokojo rūmus, buvo nuspręsta pastatyti naujus vaikų namus, o šiuos rūmus tiesiog užrakino ir paliko. Žinoma, kad atsirado norinčių likusiais turtais pasinaudoti ir grobstytojų taikiniu tapo įspūdingosios krosnys. Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Per ilgą laiką prie šamotinio pamušalo prikepę kokliai po vieną buvo tiesiog neišardomi ir kurį laiką palikti ramybėje. Dar daugiau, matant, kad jie vis dėlto daužomi ir niokojami visokių prašalaičių, krosnis buvo nuspręsta užmūryti baltų plytų sienomis. Tiesa, ne iki viršaus. Todėl vaikiščių mėtomi plytgaliai labiausiai ir suniokojo krosnių karūnas.Vėliau sienos primūrytos iki lubų, bet buvo gerokai vėloka – praradimai akivaizdus. Be to, 30 metų pastatas stovėjo apsemtas vandens: pro kiaurą stogą nuo lietaus mirko parketas, medinės vidinės langinės, durys. Vietomis viskas buvo suirę iki perdangų, liko tik sienų tinko, grindų parketo fragmentai.

Restauracija tęsiasi dešimtmetį

Ne taip greitai dvaru susirūpinta ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Naujas stogas uždengtas tik 2009 m., o rūmų restauracija prasidėjo 2011m.. Restauratoriai rado nedžiuginantį tiek visų rūmų, tiek ir atidengtų krosnių vaizdą. Tačiau sutarus, kad bus atstatoma tik tai, kas nors kiek išliko, darbai buvo pradėti. Koklines krosnis atkūrė aukščiausios kategorijos keramikos restauratorė, dailininkė Aelita Bielinytė. Tai jos studijoje buvo sukurti ir pagaminti reikalingi kokliai, ar kiti krosnių apdailos fragmentai. Darbas buvo be galo kruopštus, ilgas ir sudėtingas. Prisilietimas prie dvaro istorijos restauratorei buvo itin reikšmingas, nes pati dailininkė kilusi iš bajorų giminės.

Visam restauracijos procesui vadovavo restauratorė Ramunė Balandžiūnienė. Komanda dirbo itin kruopščiai, įsigilindama į menkiausias detales, atkurdama viską, kas buvo įmanoma, Atkuriant sienų ir lubų dekorą teko ieškoti nuotraukų, kuriose būtų galima įžiūrėti trūkstamus fragmentus. Tokių nuotraukų, nors ir prastos kokybės, restauratoriams pavyko rasti archyvuose. Lipdinių, piešinių dekoras atkurtas po dalelytę – sulipintas kaip mozaika.

Dvare dirbusi restauratorė Ramunė Balandžiūnienė net ir menkiausioms detalėms – durų staktoms, rankenoms, krosnių durelėms – skyrė ypatingą dėmesį ir jį nesunku dabar pastebėti bei įvertinti. Rūmuose restauratorė yra palikusi nedidelį sienos fragmentą, kuriame matyti, kiek buvo užtepta dažų– iš viso teko nuvalyti trylika sluoksnių.

„Arba štai raudonasis kambarys, kuris buvo skirtas lošti kortomis. Šioje patalpoje išlikusi ypatinga polichrominė secesija – pereinamos dekoravimo spalvos. Restauratoriai dirbo daug laiko, kol atkūrė autentiškas spalvas. Vienas sluoksnis tepamas ant kito, kol išgaunami pereinami atspalviai, procesas ilgas, sunkus, sudėtingas, su nuodingomis medžiagomis“, – pasakojo D. Šležienė, ne kartą pabrėžusi, kiek čia yra įdėta darbo.

Restauracijos darbai dar tebevyksta, kuo dar nustebins šis dvaras, lai lieka paslapti. Bet krosnys jau stovi ir tyliai mena praeities istorijas. Ko gero įdomesnes tada, kai jos buvo ne tik gražios, bet ir šiltos. O gal ir ne? Juk dvaras gyvena aktyvų gyvenimą. Naujos gyvybės dvarui įpūtė ir Gelgaudiškio kultūros centro, ir bendruomenės vykdoma veikla. Kasmet tradiciškai organizuojamos dvaro dienos, puikios akustikos salėje rengiami kameriniai koncertai, pristatomos meno parodos, vedamos teatralizuotos ekskursijos, mokoma dvaro šokių. Rūmuose įrengtas amatų centras – siuvamos senovinės suknelės, o puošniomis ponių skrybėlaitėmis gali pasipuošti kiekviena lankytoja. Skubėkite jį aplankyti šią vasarą.

Koklius šiandienos interjere

Krosnių ar židinių apdaila kokliais ir šiandien nėra joks stebuklas, o ir kokliai Lietuvoje tebegaminami. Tiesa, jų pasiūla nėra labai didelė, bet vis dėlto…Verta atkreipti dėmesį į šią galimybę.

Koklinės krosnys ar židiniai puikiai dera klasikiniame interjere, senos statybos namuose, sodybose, harmoningai atrodo su senų plytų dekoru, gipso lipdiniais, geru parketu. Žodžiu, su tikromis kokybiškomis medžiagomis.

Koklinis židinys ar krosnis bet kuriems namams gali suteikti daug jaukumo, savitumo ir grožio. Jau nekalbant apie tai, jog tokia krosnis bus ir kokybiška, ir ilgaamžė, ir džiugins kelias kartas. Visai kaip dvare.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

10 dalykų iš antikvariatų, kurie namus pavers IŠSKIRTINIAIS

Išskirtinių, įvairių dydžių, rankų darbo kilimų asortimentą rasite ČIA.

Geras kilimas pusė kambario interjero grožio. O jeigu tas kilimas dar ir kokybiškas, senovinis, gero gamintojo, arba dar geriau rankų darbo, tai daugiau mažai ko ir bereikės. Ir tinka tai prie visokių interjero stilių, baldų ir kitų akcentų.

2. ŠVIESTUVAS. Rinktis šviestuvą pirmiausiai reiktų pagal erdvės dydį, tačiau daugiau tam nėra jokių apribojimų. Mažesnėje erdvėje – mažesnis ir šviestuvas, didesnėje – didesnis. Senoviniai krištolo šviestuvai, kurių dar galima rasti dažname antikvariate, ypatingi, o baimintis dėl to, kad galbūt nesaugi jų elektrinė dalis, nevertėtų – dažniausiai šviestuvai parduodami jau restauruoti. Ir net minimalistiniame interjere jie gali tapti tuo puošniu akcentu, kuris namus pavers ypatingais. Ieškokite antikvariatuose ir gražių stalinių lempų, bei bra – čia jie dažnai irgi išskirtiniai.

Ypatingi šviestuvai – ypatingiems namams. Kaip ir visos kitos namų dekoravimo detalės, kurių gausu ČIA.

3. VIRTUVINIS STALAS IR KĖDĖS. Minimalistinis interjeras, ramių spalvų sienos ir gražus medinis stalas su kėdėmis. Tai iš tiesų atrodo ypatingai ir be galo jaukiai. O jei dar turite erdvės ovaliam ar apvaliam stalui, tai iš viso puiku. Siūlyti skirtingų antikvarinių kėdžių jau net ir nedrįstame, o norėtume, kaip ir maišyti antikvarinių su moderniomis, nors irgi geras variantas.

Pas mus rasite kur kas daugiau nei stalą ir kėdes. Užsukite ČIA.

4. Kompiuterius iš mūsų gyvenimo išstumia planšetės ir telefonai, bet visiems reikia patogios vietos dokumentams sutvarkyti ir susidėlioti. Sekreterai šiuo atveju gali puikiai pavaduoti rašomuosius stalus ir tikti net tada, kai namuose mažai vietos. O jau kiek jums reiksia stalčiukų, teks spręsti individualiai ir pagal tai įsigyti savo pirkinį.

Didelius namus puošia maži baldai. Didelė pasiūla PAS MUS.

5. POILSIO KRĖSLAS. Nepatikėsite kaip gerai netgi moderniame interjere gali atrodyti vienut vienintelis senovinis krėslas ar fotelis. O jeigu jo svoris dar sustiprintas jau minėtais geru kilimu ar šviestuvu, tai ir iš viso labai puiku.

Kėdės, krėslai, foteliai, pufai. Autentiški ir restauruoti. IEŠKOKITE ir ATRASITE.

6. MINKŠTASUOLIS PRIEŠKAMBARYJE AR HOLE. Jų būna visai nedidelių patogių, su atkalte ir be, gražiais gobelenais, drožinėtų ir santūresnių. Erdvei, kuri vadinama namų vizitine kortele, gražus minkštasuolis gali padarysi didžiulę gerą estetikos paslaugą.

7. VEIDRODŽIAI. Senovinis veidrodis su gražiais rėmais taip pat gali tapti pagrindine ir labai stipria interjero detale. O jeigu vienos stilistikos senoviniai veidrodžiai atsirastų keliuose kambariuose, prieškambaryje ir vonios kambaryje, tai sukurtų ypatingą namų stilių. Bijote veidrodžio skleidžiamos energetikos? Na, mes tai vadiname tiesiog viduramžių prietarais, bet kadangi ne visi tokie drąsūs, tai išeitys šiuo atveju yra dvi: seną veidrodį švariai su muilu nuplauti, arba stiklą tiesiog pakeisti. Tai bioenergetikų patarimai, tačiau ir jų negali neigti. Beje, pastaruoju metu veidrodžių dirbtuvėse yra labai gražaus sendinto veidrodžio stiklo, kuris atrodo senesnis už seną, tad esant norui galima rinktis ir tokį.

Didelė senovinių paveikslų pasiūla bet kokio stiliaus interjerui yra ČIA.

8. PAVEIKSLAI. Tai išlieka vienu populiariausių interjero puošybos akcentų. Natiurmortai, peizažai, gėlės, marinistinės tematikos paveikslai tinka bet kokio stiliaus interjere. Paveikslai su kovų ar medžioklės scenomis ir senoviniais portretais gali tapti puikiu klasikinio interjero akcentu. Verta pasidomėti graviūromis, jos taip pat tiks bet kokios stilistikos namuose – turi žavingo lengvumo. Kitas momentas – paveikslų rėmai. Labai dažnai jie patys jau meno kūriniai, todėl rinkdamiesi paveikslą, atkreipkite dėmesį į juos ir išsirinkite tokius, kurie labiausiai tiks Jūsų namuose.

9. INTERJERO DETALĖS. Niekur nerasite tiek įdomių interjero detalių, kiek jų yra antikvariatuose. Žvakidės, laikrodžiai, įvairios stilistikos ir laikmečių statulėlės, pagaliau, gražūs nuotraukų ar paveikslų rėmai. Žinoma, nereikėtų šiais mielais daikčiukais piktnaudžiauti ir apsikrauti be saiko, bet ir be jų – niekaip. Tai jaukumo, individualumo, Jūsų skonio ir pomėgių išraiška. Skirkite jų paieškai ir laiko, ir dėmesio, puoškite namus tarpusavyje derančios stilistikos daiktais.

Viską, kas gali papuošti namus, rasite PAS MUS.

10. INDŲ SERVIZAI. Negalime neagituoti už senovinius servizus. Kavos, arbatos ar pietų, o gal ir visus tris. Šventėms reikia gerų, ypatingų, svečių akis džiuginančių indų. Antikvariatuose jų dar labai gausus pasirinkimas, o už senovinių indų kokybę atsakome iš patyrimo – patvarūs ir kokybiški. Ieškotite senų ir gerų firmų porceliano iš Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos šalių.

Kokybiški indai – pusė skanių pietų sėkmės. Ieškokite jų ČIA.

Tekstas Rasos ŽEMAITIENĖS

Už dalį nuotraukų ir konsultaciją rengiant tekstą dėkojame interjero dizainerei Kristinai LUKAUSKIENEI

Įžanginė nuotrauka Ramunės PIGAGAITĖS

Liubavo dvaro istoriją šiandien pasakoja atgimęs malūnas

Visai netoli nuo Vilniaus nutolusiame Liubavo dvare pavasario, atrodo, daugiau nei kur kitur. Galbūt taip yra todėl, kad aplinkui vanduo, o krisdamas nuo malūno užtvankos jis dar skleidžia ir gyvybingą pavasarišką garsą, čiurlena.
„Taip, senieji Lietuvos dvarai turėjo privilegiją išsirinkti gražiausias vietas. O kai vandens tiek daug kaip čia, tai nestatyti malūno buvo tiesiog neįmanoma“, - sako Liubavo dvaro ir jo vandens malūno tyrinėtojas ir atstatytojas Gintaras KAROSAS, rakindamas senutėles išsaugotas vandens malūno duris, ir kviesdamas vidun. Čia visu 100 procentų restauruotos ir atkurtos visos malūno technologijos, net keliolika procesų – gali miltus malti ir... net pasigaminti ekologiškos elektros.

Liubavo dvaras – vienas seniausių Lietuvos dvarų

Dvaro istorija mena dar XVI a., o pirmaisais žinomais jo savininkais buvo LDK politinio veikėjo I Lietuvos statuto autoriaus grafo Alberto Goštauto šeima. Pasibaigus Goštautų giminei, visi jų dvarai pateko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo nuosavybėn, o Liubavas vėliau atiteko jo sūnui Žygimantui Augustui, vedusiam Alberto Goštauto sūnaus Stanislovo našlę Barborą Radvilaitę.

Dvaro apylinkės jau tuo metu garsėjo gausiais medienos ir ypač žuvies ištekliais – natūralu, čia buvo daug vandens. Pats Liubavas buvo įsikūręs šalia vaizdingos Gerėjos upės, dabar vadinamos Žalesa, gražaus išraiškingo reljefo apylinkėse. Beje, kalbant apie malūną, tai jau 1546 metai Lietuvos valdovo Žygimanto Augusto dvaro iždo knygoje detaliai aprašomi tuo metu remontuoti Liubavo tvenkiniai. Galbūt jais taip rūpinamasi dėl žuvivaisos, o gal kur nors jau stovėjo ir vandens malūnas.

XVI a. antroje pusėje Žygimantas Augustas Liubavo dvarą išsikeitė į Rokantiškių pilaitę su Radvilaitės broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju. Rokantiškių pilaitė ir Liubavo dvaras tuo metu buvo tos pačios vertės. „Kaip žinome, Mikalojus Radvila Rudasis nakvodavo tik savo namuose, todėl pakeliui ir tėvonijos Dubingių į Vilnių, jam Liubavo dvaras greičiausiai buvo tinkama vieta nakvynei. Pro Liubavą ėjo ir senasis plentas“, – tarsteli Gintaras Karosas, pasakodomas apie didingus šio dvaro savininkus.

Vėliau tie savininkai ne kartą keitėsi, tarp jų net du kartus Liubavo dvaras buvo atitekęs Tiškevičių giminei, kol XIX a. viduryje tapo Slizienių giminės nuosavybe. Šiiai šeimai, iš kurios pirmasis buvo talentingas skulptorius ir architektas Rapolas Slizienis, valdant dvarą, Liubave buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas ir senojo vietoje pastatytas modernus vandens malūnas. Rapolo Slizienio ir jo žmonos Kamilės Tiškevičiūtės vaikai Rita,Valdemaras, bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas, turintys ypatingų gabumų, dvarą toliau kūrė su meile ir rūpesčiu, čia tarpo gyvas kultūros židinys. Po 1940 m. dvaro likimas kaip ir visų kitų: buvo nacionalizuotas ir prasidėjo jo nuosmūkis.

Kai Liubavo malūne-muziejuje sustojame prie dvaro maketo, net sunku patikėti, kokią didelę teritoriją sodyba užėmė – daugiau nei viso kaimo. Dabar tarp jo 17 senųjų pastatų yra įsiterpę ir vėlesnio laikmečio namų, todėl dedamos didelės pastangos pirminiam vaizdui atkurti. Tačiau, atrodo, kad Gintarui Karosui užtenka kantrybės nuosekliai gilintis į kultūros paveldo specifiką, projektuoti ir vadovauti restauracijai. Jo siekis, kad Liubavo dvaro sodybos ansamblis, suviliojęs jį dar jaunystėje, atgimtų su savo ypatinga aura, istorija, atmintimi apie čia gyvenusių žmonių asmenybes, o tikslas sukurti Liubavo dvaro sodybą – muziejų, kurioje kiekvienas objektas pasakotų savo istoriją, o kiekvieną erdvė tarsi nukeltų į praeitį.

Tarp vandens telkinių išsimėtę dvaro pastatai kažkada sudarė vieningą net dviejų rūmų ansamblį ir aplink jį įsikūrusį ūkį. O malūnas prieš restauraciją atrodė taip.

Jaunystė - kurti, branda - atkurti

Pagal profesiją skulptorius ir Europos parko įkūrėjas Gintaras Karosas Liubavo dvarą atrado vos perkopęs per savo dvidešimt metų. Tačiau, nors ir labai patiko atrasta vieta, tuomet jis suabejojo savo galimybėmis jį atgaivinti: suprato, kad reikėtų daug patirties, žinių ir kantrybės. O juk jaunystė tokia nekantri.Taip ir pasirinko laisvesnį kūrėjo kelią, iš miško pradėjo kurti pasaulio meno muziejų, po atviru dangumi įsteigė Europos parką, o jame sukūrė ne vieną skulptūrą. Tačiau Liubavo dvaro nepamiršo ir sugrįžo tuomet, kai suprato, kad po dvidešimt metų jau galės save įprasminti kultūros paveldo srityje. Ambicijos buvo išties didelės: restauruoti ne tik malūno pastatą, bet ir restauruoti visą malūno įrangą, atkurti veikimo technologiją.

„Liubavo dvaro sodyba – vandeninga vieta. Čia išlikę terasiniai tvenkiniai, maitinami net trijų atskirų šaltinių: upės, neužšąlančio laukų ir kalno šaltinių. Taigi, mes turime unikalų gamtinį karkasą, unilaus baroko ansamblio dalį, kuri išliko iki šių dienų. O malūnas, tai dabartiniais terminais kalbant yra pramonės įmonė, turinti savo specifiką ir charakterį, kurioje gyvendavo malūnininkas. Beje, Liubavo malūno pastato statyba labai įdomi, nes anot architektūrologo Vytauto Levandausko, šio malūno statybos technologija yra pasiekusi aukščiausią tašką: akmens luitai apdoroti virtuoziškai, skiediniu užpildytų siūlių nėra, kadangi nesimato rišamosios medžiagos tikra architektūrinių linijų ir meistrystės tobulybė. Būtų buvę labai gaila to netekti. Kitas dalykas – malūnas turi veikti, jo esmė – atliekami procesai – nuo malimo iki elektros gamybos. Be technologijinės įrangos malūnas būtų tik gražus tuščias pastatas. Gana daug yra malūnų, kurie prarado savo vertę, kai buvo pritaikyti nesusijusioms paslaugoms teikti. Man norėjosi atgaivinti autentiką, užpildyti sienas prasmingu gyvenimu. Laikui bėgant, tokie objektai tampa vis svarbesniais, kartais ir vieninteliais pažinimo šaltinais. Kartu – tai ir muziejaus, ir mano, kaip piliečio indėlis į Lietuvos valstybę, kadangi noriu, kad Lietuvoje būtų objektai, įpatingos vietos, kuriomis galėtume didžiuotis“, – savo motyvus išdėstė Gintaras Karosas

Iššūkis be kelio atgal

Žinoma, kad tai buvo iššūkis, prasidėjės nuo to, kad malūną tiesiog reikėjo atkasti, nuo sovietmečiu statant fermą sustumdyto grunto, tvenkinį iš naujo išvalyti ir net užregistruoti, o kiek dirbta su konkrečių mechanizmų atsatymais sunku ir nupasakoti.

„Pradžiamokslį gavau iš Eligijaus Juvencijaus Morkūno, žmogaus apie malūnus išmančio viską, ir ėmiau galvoti, kad greičiausiai niekada iki galo nesuprasiu visų procesų. Bet, kai turi pusantrų metų savo iššūkiui, giliniesi, mokaisi ir stumiesi į priekį. Tiesa, kai kas dar buvo gana geros buklės, daug autentiškų detalių. Pavyzdžiui, išlikusi malūno hidroturbina, kurią reikėjo restauruoti, t.y. iš naujo iš naujo gamintis formas ir iš ketaus lieti sukorodavusias dalis. Juk dvaro laikais ir sovietmečiu iki 1975 m. malūnas gamino elektrą. Kol elektros Liubavo apylinkėse nebuvo, malūne rodydavo net filmus, veikė kaip kultūros centras. Čia netoliese gyveno malūninko šeima, daug ką prižiūrėjusi“, – pradžią prisiminė Gintaras Karosas.

Gintarą džiugino ir tai, kad iš tiesų malūno pastatas slėpė aukščiausio kalibro inžinierių ir architektų darbą, sukūrusį ir reikiamą estetiką, ir užtikrinusį našų malūno veikimą. Tiesiog reikėjo tai atrasti, suprasti ir žinias paversti veikiančia technologija.

„Sakoma, kad šį malūną statė užsienio meistrai, akmentašiai, sugebėdami sukurti vaizdą, kad sienos be skiedinio, akmuo tiesiog ant akmens. Galbūt tai yra tiesa, nes Lietuvoje dvarai užsienio meistrus tikrai kviesdavo. O čia viskas atlikta profesionaliai – viskam yra priežastis, motyvas. Beje, šio malūno vietoje, seniau dar stovėjo ir kitas, medinis, statytas netgi XVIII a. pradžioje. Užakusiame upelyje buvo rasta labai sena girnapusė su kuria naudoti dar mediniai velenai. Naikinimo buvo daug, ypač pokaryje: kanalą užpylė tonos stalinecų stumdomo grunto, tuomet trūko elementaraus supratimo, o ką kalbėti apie estetiką.. Teko tiesiog viską atkasti ir taip grįžti į pirminį reljefo aukštį“, – restauravimo darbų detalėmis dalijosi pašnekovas.

O štai paklaustas, ar ne smagiau būtų kokius dailius baroko rūmus atstatyti sakė, kad pirmiausia privalu pasirūpinti esamais išlikusiais kitais ansamblio pastatais, kol jie dar nesunyko.

Gintaro Karoso darbas 2012m. buvo vainikuotas svarbiu įvertinimu - Liubavo malūnas tapo Europos Sąjungos kultūros paveldo prizo ir Europa Nostra apdovanojimo lauretu. Šis apdovanijimas vadinamas kultūros paveldo Oskaru. 200 narių komisija iš įvairių pasaulio šalių vertina pateiktus objektus ir skiria šį svarbų apdovanojimą.

Laikas - į Liubavo malūną

Šiandien apsilankymas Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje – unikali galimybė pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai (100 proc.) restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę keliolika technologinių procesų: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo audinio ir elektros gamybos. Prikelta gyvenimui čia veikia net šimtametė hidroturbina, kuri šiandien mala…ne ne, miltus, o šimtamečio dvaro ir malūno istoriją. Kad visi ja džiaugtųsi,ją puoselėtų ir nepamirštų. Galbūt taip pat kaip iš miltų iškeptą duoną.

„Prasmingą darbą daryti visada įdomu. Kartais būna, kad tu tampi vieninteliu žmogumi, pastebėjusiu akmenėlį, be kurio vėliau negalėtum surasti teisingo atsakymo ar pirminio sprendimo. Kartais iš pažiūros nereikšmingos smulkmenos daug pasako apie istoriją. Todėl kai rūpiniesi kultūros paveldu, nieko nėra nereikšmingo“, - sakė Gintaras Karosas.

Šiandien Liubavo dvaro sodybos teritorijoje lankytojai gali apalankyti vandens malūną-muziejų, pasigrožėti baroko architektūros buvusia oficina (o galbūt lobynu), taip pat seniausia Lietuvoje oranžerija, kurioje yra išlikusi šildanti siena su ortakių tinklu, pasimelsti buvusios bažnytėlės vietoje prie angelo paminklo skulptūros, ar tiesiog romantiškai pasivaikščioti gražiame gamtos prieglobstyje, kuriame tiek daug vandens ir turbūt meilės, ką ir reiškia šio dvaro pavadinimas (žodis „liubas“, verčiant iš prūsų kalbos reiškia „meilė“, „santuoka).

Meistrų plaktukai tebekaukšti ir toliau – ant senų pamatų atstatomas dvaro paviljonas, sunykęs prieš daugiau kaip 70 metų. Anksčiau dvaro šeimininkams jis tarnavo kaip vasaros rūmas. Dvaro paviljonas buvo pastatytas XIX a. pradžioje, jo architektūra – romantizmo, neogotikinio stiliaus. „Panašių pastatų Lietuvoje nėra išlikę išvis, – sako Gintaras Karosas, – todėl svarbu dvaro paviljoną atkurti, kaip pažinimo šaltinį ateinančioms kartoms“.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR-į mūsų ŠIADIEN" remia

PALIESIAUS DVARAS: vintažinės emocijos keliu

Kiekvieną kartą, važiuodama į dvarą, bandau sudėlioti jo viziją iš to, kas jau skaityta, matyta, girdėta ir beveik visada suklystu. Paliesiaus dvaras (Ignalinos r.) netapo išimtimi. Dar daugiau - jis nustebino ir užbūrė, o jo atkūrėjo Juliaus PTAŠEKO mintys įkvėpė: „Viskas iš vintažinės emocijos. Ne pats daiktas ir ne pats dvaras buvo pagrindinis postūmis įgyvendinti šį didžiulį projektą. Tik emocija“.
Tokiais žodžiais prasidėjo pažintis su dvaru, kelionė jo istorijos laiku ir pažintis su dvaro atstatytojo filosofija.

Šioje vietoje archeologai rado net XVI a. koklių, bylojančių, kad dvaro istorija labai sena. Dabar ant senų pamatų pastatytas visiškai naujas akmeninis pastatas pagal seną technologiją. Šiuo metu čia įsikūrusi kepyklėlė.

Gamta ir senos architektūros estetika

„Taigi, kai esi vedinas kažkokios emocijos ir randi tai, kas ją gali tiesiog dar labiau sustiprinti, tu tiesiog negali praeiti pro šalį. Todėl, kai pirmą kartą pamačiau šią vietą, supratau, kad čia yra tai, ko ieškota, tai buvo emocija, kuri mane galutinai užvaldė. Taip, konctrukciškai ši vieta buvo labai pažeista, bet seną gerą energiją ji vis dėlto nešė – pozityvi energija skliste sklido. Be to, tai labai švari vieta, neužteršta jokiais garažais, sandėliais, parduotuvėm ir t.t. Nes pasitaiko, kad kol nuvažiuoji į dvarą, tai nelabai jo jau ir reikia. O čia tik gamta ir senos architektūros estetika. Netruko atsirasti minčių, kad čia reikia sustoti, jau žinojau, kas čia turės būti“, – savo pradžią prisimena Julius Ptašekas.

Ir tai turėjo būti tikrai visai kas kita nei buvo. Vėliau Julius pasakys, kad tuščią buvusio dvaro kevalą reikėjo užpildyti visiškai naujai, XXI a. gyvenimu, bet prasmingai ir maksimaliai išsaugant tai, kas rasta. O rasta nebuvo labai daug. Laikas ir žmonės suniokojo dvaro pastatus, buvusią infrastruktūrą ir grožį, sena ir kai kuriais laikais pakankamai didi jo istorija susigūžusi dairėsi tarp griuvėsių, nedrįsdama apie save net priminti, nors turėjo kuo didžiuotis. Juk prasidėjo dar XVII a., pirmieji dvaro savininkai Tyzenhauzai istoriniuose dokumentuose minimi 1671 m., o čia pakviesti archeologai rado koklių ir kitų laiko liudytojų net iš XVI a.

Dvaro pavadinimo kilmę, beje, aš supratau irgi tik būdama dvare: Paliesius – „prie miškelio“. Gamta čia iš tiesų puiki, o ramybė tiesiog stebinanti. Tai inspiravo Julių Ptašeką, pagal profesiją gydytoją, įkurti Holistinės medicinos centrą, juolab, kad gydytojų čia būta ir anksčiau – tarsi šios vietos likimas. XIXa. pradžioje čia įkurtoje Kublickių klinikoje dirbo jaunas dailininkas ir gydytojas Vincentas Smakauskas. Tai jis nutapė žymujį paveikslą „Steponas Batoras steigia Vilniaus universitetą“, o Mielagėnų bažnyčią iki šiol puošia jo tapyti didingi paveikslai. Bet mes užbėgame laikui už akių.

Labiau ūkis nei prabangus dvaras

Paliesiaus dvaro Aukso amžiumi laikoma XIX a. pati pradžia. Nuo 1736m. dvaras priklausė Livonijos valdžios pareigūnų Kublickių šeimai, kuriems valdant XIX a. pr. buvo pastatytas gyvenamasis namas su arklidėmis, dabar vadinamas Prižiūrėtojo (Ekonomo) namu, greta atsirado nebūdingos pusapvalės formos tvartas, uždaru kiemu sujungtas su gyvenamuoju namu ir tik vėliau iškilo neįmantrus plytinis tinkuotas gyvenamasis pastatas – rūmai, į kurį persikraustė savininkai. Prie šio pastato stovėjo koplyčia, ledainė, buvo įrengtas reprezentacinis kiemas – parkas. Ūkiui buvo skiriamas kur kas didesnis dėmesys nei gyvenimo prabangai, tačiau architekto čia padirbėta su polėkiu ir fantazija. Deja, jis nežinomas.

1779m. Kublickiai fundavo Mielagėnų bažnyčios statybą, bet Paliesiaus dvaras buvo svarbesnis už Mielagėnų miestelį ir kaip tik tuo metu buvo suformuotas visas Paliesiaus dvaro ansamblis. Broliai Stanislovas ir Adolfas Kublickiai buvo aktyvūs 1831m.sukilimo Užnerio apskrityje organizatoriai ir dalyviai, po sukilimo priversti pasitraukti į Prūsiją. Tai jų seserį pamilo tas pats dailininkas V. Smakauskas, bet brolių palaiminimo ją vesti negavo, mat be visų savo talentų buvo bedalis. Koks dvaras be meilės istorijų?

Atliktų darbų apimtį Paliesiaus dvare galima įsivaizduoti tik žiūrint dokumentines istorines nuotraukas.

Naujas gyvenimas - po senu ąžuolu

Savo veiklą dvaras pradėjo 2014, o atstatymo darbai po senu šimtamečiu 25 metrų aukščio ąžuolu, lydimi visokių ženklų, prasidėjo 2010m.. Keistoje vietoje ant kalvelės tarsi nudžiugęs dėl dvaro atgimimo ištryško fontanas, lyg atkeliavusi iš praeities kačių kolonijos apsigyveno katė, artimiausiame upelyje ėmėsi darbo bebras ir nelygi kova su jo darbštumu vyksta iki šiol. Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika iškilo ant senų pamatų; aplink dvaro teritoriją miškeliais ir parkais nusidriekė sveikatingumo takai; atsirado jaukus SPA – juk holistinės medicinos esmė, kad pagrindinis gydymo metodas – pats organizmas. Vėliau per porą metų atsirado įspūdinga akmenų tvora, be jokios rišamosios medžiagos, bet tvirta – kaip senovėje. „Akmuo turi kažkokią šilumą, jaukumą ir organiškai atrodo Lietuvoje. Man visada patiko akmeniniai statiniai, bet kokie“, – tarsteli Julius.

Ekonomo namas, arba buvusi vežiminė, kuri buvo išsilaikiusi geriausiai, nes po karo čia buvo įrengti du butai, tapo jaukiu viešbutuku, o jo palėpėje Julius Ptašekas įsirengė savo darbo kambarį. „Mano kabineto vietoje buvo ventiliacinė. Jokių ventiliacinių pasakiau ir taip atsirado mano kambarys su gražiausiu vaizdu per langelį – matosi augalais apželdintas Pasagos stogas – jaukiai atrodo. Man patiko šis dvaras dar ir tuo, jog jis nėra didelis – buvo galima viską suvaldyti ir daryti kokybiškai. Labai dažnai dvarų atstatytojus pražudo gigantomanija. Dvarai dideli, pinigų reikia milžiniškų, pradedama taupyti, kenčia kokybė ir viskas išeina kitaip nei pradiniuose planuose“, – pastebėjimais dalinosi pašnekovas.

Sijų ir laiptų geometrija pekeliui į šeimininko palėpę. Nauja ir sena visai greta.

Nuo koncepcijos - iki smulkmenų

Kokybės stygiumi tiek kalbant apie medžiagas, tiek apie darbus Paliesiaus daro neapkaltinsi – viskas padaryta preciziškai, kiek įmanoma saugant praeities likučius, maksimaliai prie jų derinantis. Pavyzdžiui, klinikai naudoti rąstai iš Suomijos, grindims rupios akmens plytelės iš Indijos, ketaus radiatoriai iš Anglijos. Kambariai su krosnelėmis. „Gyva ugnis daug duoda“ – pastebi Julius. Itin preciziškai atsatytas seniausias ir visai sugriautas dvaro pastatas, kuriame dabar įrengta kepyklėlė. Tašytų akmenų pastatas galėtų būti geru pavyzdžiu visiems, norintiems prisiminti akmeninę architektūrą ir net pasimokyti, kaip teisingai ją atsatyti. Šiandienos meistrams tai tikras iššūkis, bet galima rasti ir gerų specialistų.

Tačiau žavingiausia tai, kad dvaro šeimininkui lygiai taip kaip koncepcija rūpi ir smulkmenos, o jo daiktų filosofija beveik romantizuota: „Lovas viešbutyje užsakėmė labai tvirtas, čužinius patogius – svečias turi gerai pailsėti. O štai su visa kita aplinka leidžiame sau žaisti ir šviesti, todėl visuose kambariuose yra sendaikčių, antikvarinių ar vintažinių daiktų: spintos, kėdės, staliukai, šviestuvai, sakyčiau, džiugina akį ir galbūt skleidžia tą mano jau minėtą vintažinę emociją: „O, gražu, gal reiktų ir namuose tai turėti?“ Kai mes savo restorane pradėjome svečius vaišinti iš vintažinių puodelių, Ilgnalinos sendaikčių parduotuvėje neliko gražesnių daiktų – žmonės viską išperka. Bet dėl to tik džiugu, reiškia jie pastebiir vertina grožį. Arba atvažiuoja pas mus jaunimas, glosto seną medinį stalą ir galbūt kažkada supras, kad su tokiais daikais galima sukurti individualius namus. Tą pažinimo grūdą reikia sėti, nes jei žmogus su tuo nesusidurs, tai to niekada nesupras. O daiktai iš praeities man dar labai imponuoja ir todėl, kad jie visada turi idėją, žmogaus rankų šilumą ir – jokio štampavimo. Aš pats labai mėgstu antikvariatus, lankau juos užsienyje, kai randu kažką išskirtinio, perku ir vežu į dvarą: puošti, propaguoti, šviesti“, – kalbėjo Julius Ptašekas.

Šiaudinės lubos. Štai kokios lubos, tiksliau toks lubų apšiltinimas iš susuktų šiaudų buvo atrastas po tinku dabartiniame viešbutyje. Jos yra 250 metų senumo, atsivėrė nuskutus storą tinko sluoksnį, o dabar tiesiog eksponuojamos kaip istorijos dalelė.

Neužšąlantis fontanas. Gavęs iš gamtos dovanų neužšąlantį fontaną, Julius Ptašekas pasirūpino jo skulptūra, o kadangi, kaip pats sakė, mėgsta visur matyti prasmę ir turėti idėją, tai skulptūrą paskyrė savo mokytojui, mentoriui ir draugui gydytojui prancūzui Xavier Bonnefoy, kuris labai mėgo... graužikus. Taip fontano viduryje įsitaisė didžiausias graužikas pasaulyje kapibara, o ant jos nugaros nutūpė ir paukštelis (Ptašekas). Ant kapibarų kažkodėl tikrai mėgsta nutūpti paukščiai. Taip Julius Ptašekas įamžino 25 metų draugystę. Skulptūros autorius - garsus suomių skulptorius Jari Mannisto, su kuriuo taip pat suvedė likimas ir draugai. „Idėja visada viską įprasmina. O žmogus turi kuo ilgiau išlikti vaiku ir norėti žaisti - taip gyventi daug įdomiau“, - samprotavo pašnekovas.

Po stiklo gaubtu - Pasagos koncertų salė

Šio dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas – unikali ir ypatinga koncertų salė. Šalia dabartinio pagrindinio pastato – stovi didelis stiklo kubas. Debesys puošia stiklo sienas savo atspindžais, o jo viduje pasitinka kitas pastatas iš plytų ir akmenų – senas. Viduje – šilta ir minkštai tylu. Klausom istorijos.

„Tai – du pastatai viename. Čia buvo pasagos formos ratinė, vienintelė Lietuvoje, turėjusi 7 vartus. Pastatas buvo gerokai apgriuvęs, bet geresnės buklės nei kiti. Su architektais amerikiečiu Džimu Fergiusonu (Jim Fergusson)ir jo žmona Diana, žinoma lietuvių architekte, svarstėme ką daryti su šia įdomia pasaga. Ir tuomet Džimas, pasakęs, kad Amerikoje tokių gražių griuvėsių niekas nebando atstatyti, pasiūlė ir čia juos uždengti stiklu. Pasagos sienos buvo kapitaliai sutvirtintos armatūromis ir betonu iš vidaus, kruopščiai išvalytos, o projektas tapo ne tik gražus pats iš savęs, bet ir pagimdė labai specialią akustinę erdvę. Taip tiesiog atsitiko, mes gavome labai netikėtų dovanų. Netrukus ta puiki akustinė erdvė ir pagimdė visą kultūrinį muzikinį veiksmą Paliesiaus dvare, apie kurį nebuvo ir svajota. Čia pradėjo atvažinėti garsiausi atlikėjai, o mums teko apsirūpinti dar ir jų vertais instrumentais“, – tokią koncertų salės „Pasaga“ atsiradimo istoriją papasakojo Julius.

Pasaga ir žvaigždės
Paliesiaus dvare skambanti klasikinė muzika dabar jau tapo dvaro vizitine kortele, o PASAGOJE koncertavusių atlikėjų sąrašasįspūdingas – visus žavėjo legendinis džiazo atlikėjas norvegas Tord Gustavsen, vienas geriausių pasaulio F. Chopin kūrinių atlikėjų prancūzas pianistas J. M. Luisada, Amerikoje dabar gyvenantis charizmatiškasis Andrius Žlabys, vienas garsiausių Lenkijos pianistų Jan Krzysztof Broja, klasikinės muzikos virtuozai, tarptautinis „Potsdamo trio” ansamblis, kuriam vadovauja Kanadoje gyvenantis mūsų tautietis smuikininkas Atis Bankas, žavingoji pianistė, dabar Vokietijoje gyvenanti Guoda Gedvilaitė, violončelininkas A. Ramm iš Rusijos ir daugybė kitų pasaulinio garso atlikėjų. PASAGOS koncerto salės scenoje koncertavo ir maestro V. Noreika, ir pianistai P. Geniušas, G. Alekna, H. Papadopoulos…

Plytos su nakties svečių ženklais. Pusapvalės plytos pasagos formos ratinei statyti buvo gamintos pačiame dvare. Džiūstančias per naktį, jas aplankydavo patys įvairiausi gyvūnai ir šiandien mes turime jų istorinius įspaudus.

Tai iš tiesų puiki 500 kv. m. erdvė, padalinta į kelias mažesnes sales, tačiau bendros erdvės pojūtis išlieka, o už langų ją supa pieva ir vaizdas į pagrindinį pastatą. Salės puošmena – antikvarinis fortepijonas „Steinway Grand“, priklausęs Prūsijos princui Georgui Fridrichui (Georg Friedrich Prinz von Preussen) ir stovėjęs karaliaus rūmų centrinėje administracijoje. Šis kolekcinis instrumentas – tai vienas iš geriausių čipendeilo rokoko stiliaus meistriškumo pavyzdžių su garsiomis „Ball&Claw” stiliaus kojomis, visu savo grakštumu ir dizaino išskirtinumu pagamintas 1964m. Kitas fotepijonas atkeliavęs iš Danijos, Kopenhagos centrinės koncertų salės. Atlikėjai visada labai džiaugiasi, kai gali rinktis iš dviejų instrumentų, todėl visai nenuostabu, kad jiems pamilus Paliesių atsirado ir Paliesiaus dvaro įrašų projektas ir netgi įrašų studija.

„Išgauti natūralią tylą labai sudėtinga, bet ji teikia kitą skambesį ir čia pas mus atlikėjai tokią tylą turi, gali repetuoti, gyventi ir įrašinėti. Be to, čia kamerinė salė, o tai specialus reiškinys: žiūrovai šalia orkestro, viskas per 2 metrus, džiaugiasi nuo didelių salių pavargę atlikėjai, patenkinti žiūrovai, jie čia atvažiuoja tikrai geros muzikos ir tai gauna. O po koncerto vakarieniauja, lieka nakvoti, bendrauja su atlikėjais. Taip Paliesius tampa tam tikru reiškiniu, o realybė emocine prasme pranoko pradinius mūsų lūkesčius“, – apibendrino pašnekovas ne kartą paminėjęs ir garsiausius dvare apsilankiusius atlikėjus.

Iš rūmų liko tik rūsiai

O štai iš buvusių dvaro savininkų ponų Kublickių rūmų liko tik rūsiai. Ir čia gera vieta prisiminti dar vienam istorijos gabaleliui. Reikia pasakyti, kad XIX a. vid. – XX a. vid. dvaras išgyveno nuopuolį, keitė šeimininkus, o po numalšinto sukilimo atiteko generolui majorui fon Eksei, kuriam mirus, našlė Marija Dmitrijevna fon Eksė išpardavė dvaro žemes, nusigyveno ir 1921 m. dvaro savininku tapo dvaro prižiūrėtojas Romualdas Bržezinskis. Po 1940 m. nacionalizacijos dvaras atiteko kolūkiui. Pamažu sunyko vandens malūnas ir kiti dvaro pastatai, turtas buvo išgrobstytas. Iki 1956 m. dvaro rūmai, nors ir prastos būklės, bet dar stovėjo, o štai vėliau vietiniai gyventojai plyta po plytos išnešiojo rūmų pastato sienas ir namas galutinai sugriautas buvo 1974-aisiais. Juliui Ptašekui teko pabandrauti su paskutinio dvaro savininko Romualdo Bržezinskio, ištrempto į Sibirą ir sugrįžusio į Lenkiją sūnumi Raimundu – jis buvo atvykęs su sūnumi, gyvenančiu Paryžiuje.

Natūrali tyla inspiravo garsų įrašų studijos dvare atsiradimą. Ji buvo įkurta senuosiuose rūsiuose. Su studijos veiklos rezultatais galima susipažinti https://studioresidence.lt/

Šaldytuvas iš Amerikos. XIX a. pabaigos šaldytuvas iš Amerikos, buvo gautas dovanų. Į jį būdavo dedamas ledas, kuris bėgdavo sienomis ir aušindavo šaldytuvo turinį. Gana retas pas mus daiktas.

Meniniai žaidimai. Juliaus Ptašeko sūnėnas dailininkas ir pianistas Viktoras Paukštelis žavingais piešiniais ištapė vieno iš rūsių koridoriukų sienas, suteikdamas patalpai savotiško žavesio ir praeities dvelksmo - jautiesi tarsi apžiūrinėtum senas freskas.

SPA - po arkų skliautais. Ekonomo namas, kelių lygių, įdomiai suprojektuotas, sunku susigaudyti jo aukštuose. O šios cokoliniame aukšte esančios arkos buvo išlikusios neblogos buklės ir čia dabar įsikūręs SPA.

Restauruojant Paliesiaus dvarą niekada nebuvo pamiršta, kad jo šiandiena įdomi tiek, kiek persipina su vakar diena, todėl visur kur įmanoma rodomi praeities ženklai.

Dabar po namu likę rūsiai uždengti, virš jų atsirado lauko terasa, o jų patalpos atranda naujas savo funkcijas. Akustinės muzikos garso įrašų studija https://studioresidence.lt/ jau išbandyta, joje savo muzikinį kūrinį įrašinėjo garsusis smuikininkas Gidon Kremer, itin palankiai atsiliepęs apie gerą salės akustiką ir Paliesiaus dvaro ramybę, leidžiančią susikaupti kūrybiškiems darbams. Rūsiuose taip pat sukurta keletas jaukių pasisėdėjimo vietų, ateityje planuojamas vyno restoranėlis. Kur veda po rūsiais besišakojantys vandens kanalai dar paslaptis, kaip ir tai, kas buvo paslėpta dvigubos sienos slėptuvėje. Taigi dvaras tebesaugo savo paslaptis, o žmonės visada bando jas įminti – istorijos ir dabarties dialogas niekada nesibaigia, nes rasti visus atsakymus tiesiog neįmanoma.

„Atstatytas dvaras, o ir nauji planai, žinoma, negali nedžiuginti, bet daugiausiai pasitenkinimo teikia tai, kad žmonės nori su mumis dirbti, o tie, kurie atvyksta pas mus į koncertus niekaip negali išvažiuoti. Didelis malonumas matyti, kad energija ir aplinka žmogų sulaiko – mes tampame tokia lyg ir pabėgimo vieta. Jei mes kažko daugiau ir negalėsime padaryti, tai per tuos metus, kuriuos mums pavyko atlaikyti, jau gauta nemažai grąžos ir aš dėl to ramesnis“, – emocijomis dalijosi Julius Ptašekas, beje, dvaro atkūrimo istoriją mums papasakojęs labai šiltai, atvirai ir aistringai. Turbūt tik tokie žmonės ir padaro tokius projektus.

„Man šis dvaras labiau vieta, kuri iš esmė reikalinga kitiems, aplinkinei bendtuomenei, nei galėtų būti namai man. Iš tiesų tai medicinos, meno ir muzikos namai - ne mano. Niekada neketinau čia gyventi. Dvarus žmonės, apskritai, linkę vertinti nepamatuotai. Iš esmės šiandien dvarai yra tušti kevalai, kuriuos reikia užpildyti šiandien prasminga gyvybe. Todėl mes jau nebepretenduojame į gyvenimą, kuris čia buvo prieš 150 metų - tai buvo visai kitos aplinkybės, tai buvo kita ekonomika. Mes gi turime tuščią kevalą užpildyti šiandienos gyvenimu, vietą vėl padaryti gyva. Tai ir yra didžioji viso šio darbo prasmė. Taip, tai mano gyvenimo projektas, kurio antrą sykį jau tikrai nedaryčiau“, - sakė Paliesiaus dvaro atstatytojas Julius Ptašekas.

Parduotuvėlė - ledainėje. Dvaro vyr. administratorė Birutė Jaškūnienė pakvietė ir į dvaro parduotuvėlę, kurios asortimente surinkti ypatingi, gražūs, ekologiški ir išskirtiniai daiktai, tarp kurių ir švedų kompanijos Ewai Walla drabužiai, labai derantys prie dvaro atmosferos: natūralūs audiniai, švedų tautinio kostiumo detalių panaudojimas, rankų darbas ir - išskirtinis rezultatas.