Vintažo ženklai, Author at Vintažo Ženklai

Velykų įkvėpimui

Taip ramiai, elegantiškai, bet užtikrintai tu dengi stalą. Balta staltiese, porceliano baltumu ir stiklo žvilgėjimu. Ne bet kaip. Su viltim, su tikėjimu, su žinojimu: sės artimiausi. Ne dažnai taip būna. Išbarstė visus gyvenimas, nutiesė tolimiausius kelius amžinai iš namų ir taip retai… namo. Todėl, kai visi susirenka, jauku turi būti iki tobulybės, jauku turi būti taip, kad nebūtų niekur jaukiau. Ne per saldu, ne per tiesmuka, bet ypatinga. Saulės spinduliai turi tiksliai atsimušti į lėkščių auksą ir nusiristi saulės zuikučiais per visą stalą. Ryto šviesa turi pripildyti taures kažkuo daugiau nei gėrimu. Ypatingo sekmadienio šiluma turi nusileisti tiesiai iš dangaus ir pražydinti porceliano gėlių mėlį. O tas indų mėlynumas, su lašu aukso ar sidabro… „Tai iš tiesų nepakartojama“, – pagalvoji tu ir gurgždančia lino šluoste nuvalai nematomą puodelio dulkę. Paskui paimi pavasario linkėjimą – pūkuotą kačiuką ir suriši nėrinio ažūru šaukštelio draugijon. Gražu. Pavasario žiedai šalia porceliano istorijos: kas trapiau, ir kas jaukiau, kas gražiau, ir kas mieliau. Rasotų tulpių skruostus glosto kačiuko švelnumas ir nieko, visai nieko per daug nėra ant stalo. Po kiek laiko liks užpildyti jį skalsa ir sotumu, skoniais ir kvapais. Dar – meile. O kai už lango suskambės varpai, o prie stalo – sidabras ir stiklo ledu nusiris vyno ašara, kai pasigirs skylančio margučio garsas, ir garsas to, kuris laimėjo prieš visus, nes neskilo, Tu apžvelgsi saulės nutviekstuosius ir pagalvosi: Velykos. Mano Velykos čia. Su artimų artimiausiais.

Nuotraukose – plonojo porceliano pusryčių-pietų rinkinys su mėlynomis gėlytėmis ; Hutschenreuther/ Arzberg, Bavaria; tarpukaris 1918-1945m; pagal formas – tai labiau 2-3 dešimtmetis. Porceliano su aukso dekoru pietų servizas – Winterling/ Kirchenlamitz, Bavaria; pagamintas maždaug 1950 m.

Gražausi servizai per Velykas turi išrikiuoti ant baltomis staltiesėmis dengtų stalų. Mes užsiskubėjome ir dažnai nesureikšminame to, kas yra reikšminga, arba kas turi būti reikšminga – estetikos ir grožio. O juk tai svarbu, tai teikia gyvenimui naujų skonių, akiai – malonumo, priverčia stabtelėti ir pajusti kitokį maisto skonį Todėl labai reiktų turėti puikų, kokybišką, antikvarinį ar vintažinį servizą. Na, gerai, gali būti ir visai šiuolaikiškas, bet geros kokybės, skoningas ir kažkuo išskirtinis. Tik Jūsų namams ir Jūsų vaišėms. Visada ieškokime savo daikto, o ne tokio, kokį turi kiti.

Nuotraukoje – 6-8 dešimtmečių stiklo indai iš Vokietijos ir tuometinės Jugoslavijos.

Velykų stalo serviruotė galėtų būti ypač lengva, jei ant stalo atsirastų daug stiklo indų. Kad ir labai skirtingų, įvairių laikmečių, ištrauktų iš senų indaujų ar bufetėlių. Tokiuose induose mes galėtume merkti gėles, sudėti margučius, sviestą, padažus ir saldumynus. Prisimenate stiklines sausainines ant kojyčių? Žalsvas, melsvas, rausvas, gelsvas, baltas, nuo vestuvinių stalų prieš kokius 30-50 metų? Jose būdavo sudėti glazūruoti grybukai, riešutų kekės, cukruotos braškės ir kitokie saldumynai. Tokios sausaininės gali tapti jaukiu Velykų stalo akcentu ir dabar. Ištraukime stiklą į saulės šviesą, lai ant Velykų stalo šoka saulės zuikiai.

Nuotraukoje – baltas su auksiniu dekoru plonojo porceliano kavos servizas; Thomas, Bavaria; 1959-1977m.

Kur desertai, ten kavos ir arbatos indai. Gražūs, stilingi, skoningi, šventiniai. Antikvariatuose ir vintažinių daiktų parduotuvėse jų yra tiesiog nuostabių, kokybiškų, išskirtinių, palyginti nebrangių ir labai dažnai – žinomų gamintojų. Laikas atsinaujinti ir laikas suspindėti. Dar – pagaminti desertą ir, žinoma, nusimarginti margučių.

Nuotraukos iš Porceliano Namai. Tekstas Rasos KUNCAITĖS

Čipendeilo baldai ir stilius

Šiandien čipendeilas (angl. chippendale) – tam tikro stiliaus pavadinimas. Viena jo ypatybių yra tai, kad pirmąsyk istorijoje stiliaus pavadinimu įprasminta meistro pavardė, o ne, kaip iki tol buvo įprasta, monarcho vardas. Žymiosios liūto letenėlės, laikomos vienu lengvesnių būdų atpažinti šį stilių, beje, nebuvo itin mėgstamos jo pradininko Tomo Čipendeilo (Thomas Chippendale). Paties meistro kurtuose balduose dažniau vaizduota sugniaužta paukščio koja, tarsi šis tupėtų įsikibęs į rutulį.

Tikroji čipendeilo epocha – trumpa

Ištarus žodį čipendeilas tam tikri vaizdai neabejotinai iškyla plačiam žmonių ratui – praktiškai visiems, kas yra bent kiek domėjęsis vintažiniais ar naujai pagamintais čipendeilo stiliaus baldais. Kodėl taip atsitiko, jei pats stiliaus kūrėjas baldus tegamino vos kelis dešimtmečius?

T.Čipendeilas gimė 1718 m. medžio drožėjo šeimoje, mažame Jorkšyro miestelyje Anglijoje. Niekam nė mintis nekilo, kad berniukas ateityje išgarsins giminės pavardę visame pasaulyje. Mažasis Tomas vaikystėje mokėsi rašto, stebėjo tėvo darbą ir padėjo jam itin dailiai drožinėdamas medieną, mat kiti šeimos vaikai tam visiškai neturėjo polinkio ir gabumų.

Sulaukęs 21 – erių ieškoti drožėjo darbo jaunas vyras iškeliavo į Londoną. Ten 1748 m. jis vedė ir būdamas trisdešimties pradėjo savo verslą. T. Čipendeilui sekėsi ne tik versle. Jis susilaukė ir gausios šeimos – net 11 vaikų. Pirmagimis Tomas pratęsė tėvo šlovę bei verslą dar 40 metų, todėl istorikams dėl to kyla nemažai painiavos.

Viso labo apie 30 metų (1749 -1779) anglų baldų dizaine karaliavo jo vardu pavadinto stiliaus kūrėjas vyresnysis Tomas Čipendeilas. Jis ištobulino daugelio baldų formas, sukūrė naujus jų tipus, gamino baldus ne tik aristokratų pilims, bet ir besiformuojančios buržua klasės atstovų namams.

Pradiniame verslo etape, sekdamas tuometine mada bei stiliumi, kuris vadintas karalienės Anos vardu, baldus ir kuriamus interjerus meistras perkraudavo detalėmis. Vėliau kuriamų baldų linijos tapo tiesesnės, o dekoras lakoniškesnis.

Pavydėtina Čipendeilo verslininko gyslelė

Gerų baldų meistrų tuometiniame Londone buvo keli šimtai. Kai kurie jų sukūrė savo dirbtuves ir samdėsi pagalbininkų. Tomas buvo vienas tokių. Nedidelę dirbtuvėlę jis atsidarė pasinaudodamas žmonos kraičiu. Didelės sėkmės pirmasis verslas neatnešė, todėl meistras priėmė strateginį sprendimą – persikėlė ten, kur koncentravosi meninės amatininkų pajėgos ir projektuotojai bei architektai. Kitaip tariant, ten, kur pirmiausia traukdavo turtingi klientai. 1753 m. T.Čipendeilas savo dirbtuves atidarė žymiojoje St. Martin’s Lane gatvėje, tuometiniame menininkų susibūrimo centre, visai netoli dabartinės garsiosios Trafalgaro aikštės.

Antrasis ir komerciškai dar sėkmingesnis jo žingsnis buvo leidinys – katalogas ir gamybos vadovas. Pirmąjį šį savo leidinį T.Čipendeilas išleido 1754 m. Sutrumpintai jis vadinosi „Gentleman and Cabinet-Makers Director“, tačiau visas pavadinimas gerokai ilgesnis: „The Gentlemanand Cabinet-maker’s Director. Being a large Collectionof the Most Elegantand Useful Designsof Houshold Furniturein Gothic, Chineese and Modern Taste“. Keliuose šimtuose graviūrų buvo demonstruojami įvairios paskirties ir labai skirtingos stilistikos baldai, kai kuriuose jų keistai derėjo klasikinis prancūziškas, rytietiškas ir gotiškas stiliai.

Leidinyje buvo pateikta ne tik baldų, bet ir įvairių karnizų lovoms bei langams, apvadų židiniams, laiptų turėklų, veidrodžių rėmų, padėklų ir net arbatos dėžučių pavyzdžių pačiam įvairiausiam skoniui.

Galima sakyti, kad būtent T.Čipendeilas „išrado“ eklektiką. Tačiau išties eklektiškas buvo jo užsakovas – dar tik begimstanti buržua klasė, spėjusi pakeliauti ne tik po Europą, bet ir po egzotiškas kolonijines šalis.

Pasaulinė Čipendeilo sėkmė

Leidinys sukėlė furorą, buvo išgraibstytas ir jau kitais metais išleistas vėl – iš 161 ankstesniojo leidinio puslapių pakartoti 95 ir sukurti 105 nauji. Atsirado tokių naujų baldų, kaip staliukas skutimuisi ar apdaila naminiams vargonams. Iš viso kataloge pademonstruoti 46 skirtingų pavadinimų gaminiai. Trečią kartą pasaulinės sėkmės sulaukęs katalogas vėl išleistas 1762 m.

Paminėtina, kad T. Čipendeilas leidinio įžangoje skelbia ambicingą siekį ugdyti ne tik baldų meistrų, bet ir užsakovų skonį, siūlo nesivaržyti ir jo projektus kopijuoti. Atrodytų, kad meistras tik gerokai palengvino darbą savo konkurentams, tačiau išties jis taip išpopuliarino savo vardą ir užsiėmė vietą dizaino istorijoje. Be to, pats T. Čipendeilas ir jo pagalbininkai fiziškai nebūtų pajėgę pagaminti tokios daugybės baldų. Katalogas buvo populiarus ne tik Didžiojoje Britanijoje, visose Europos šalyse, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur jo leidimas irgi buvo pakartotas. Tiesa, pikti liežuviai skelbė, kad leidinį parengė ne tik oficialusis jo autorius, bet ir dar keletas „šešėlinių“ projektuotojų, tačiau tai nebuvo įrodyta.

Projektų nekartodavo

T. Čipendeilo kūriniai pasižymėjo beveik idealiomis proporcijomis, patvarumu, nepaisant regimo lengvumo, ir ilgaamžiškumu. Tad estetika puikiai derėjo su praktiškumu ir funkcionalumu. T. Čipendeilas laikomas vienu geriausių meistrų, gaminusių raudonmedžio baldus. Šis medis visai atsitiktinai Angliją pasiekė tik 1725 m. kaip laivo, plaukusio iš egzotiškų kraštų, balastas.

Pačiais geriausiais T. Čipendeilo rankų kūriniais laikomos kėdės, krėslai ir sofos. Kėdžių nugarėlių formos išsiskyrė didžiule dekoro įvairove, jų kontūruose dažnai galima pastebėti smuiko, aukštos elegantiškos vazos ar gotikinių langų arkų siluetus. Kojelės paprastai būdavo užbaigiamos suspausta paukščio kojele, o kartais – liūto letena.

Meistras gamino ir baldus, skirtus praustuvui, knygoms, pietų ir kavos stalus, lovų rėmus su kolonomis, laikrodžių korpusus, veidrodžių apdailą. Dekoro motyvų buvo tiek daug ir tokių įvairių, kad specialistai ir dabar sunkiai geba juo suklasifikuoti. Juolab kad T. Čipendeilosavo projektų nekartodavo, ir jo užsakovai galėjo būti tikri, kad įsigyja visiškai unikalų gaminį.

Originalai sunkiai nustatomi

Unikalius šio meistro ar jo dirbtuvių darbus atskirti nuo baldų, kitų meistrų pagamintų pagal T. Čipendeilo išleistą katalogą, beveik neįmanoma, mat jie nebuvo kaip nors žymimi. Tad identifikuoti juos galima tik pagal tuometinius pirkimo-pardavimo dokumentus ir tiksliai dokumentuotą vėlesnę jų judėjimo istoriją. Tad, ko gero, šiandien tik Anglijoje galima identifikuoti originalius T. Čipendeilo gaminius, mat neretai jie tebėra toje pačioje vietoje, kuriai kadaise buvo pagaminti. Bet ir tokiu atveju ne visuomet įmanoma surasti kelių šimtmečių senumo dokumentus. Todėl įrodytos kilmės originalūs T.Čipendeilo dirbtuvių baldai kainuoja pasakiškus pinigus. Pavyzdžiui, vienut viena kėdė viename iš garsių Anglijos aukcione parduota už beveik pusę milijono, o komoda – už 1,5 mln. dolerių. Kita vertus, viso pasaulio kolekcininkams lieka viltis visai netikėtai įsigyti tegu ir nedokumentuotą, bet „tikrą čipendeilą“.

Originaliais T.Čipendeilo baldais šiandien galima pasigėrėti muziejuose – Victoria and Albert Londone, Harewood House Jorkšyre, Paxton House Škotijoje. Visai gali būti, kad Jorkšyro muziejuje baldai stovi nuo pat pagaminimo, mat pats garsusis meistras vadovavo įrenginat šį interjerą.

Šiuos rūmus britai neretai pasirenka kurdami istorinius filmus. Pavyzdžiui, ten nufilmuota didžioji dalis draminio serialo „Victoria”, kurį užgniaužę kvapą žiūrėjo milijonai žmonių.

Iki durų plaktuko

T.Čipendeilo įmonė garsėjo dar ir tuo, kad imdavosi gaminti ne tik baldus, bet ir kurti visą interjerą. Meistrai, jam pačiam prižiūrint, įrenginėjamuose dvaruose sukurdavo viską, pradedant durims skirtu plaktuku. Prireikus samdydavo kitų dekoro sričių meistrus, kad šie pagamintų laikrodžius, veidrodžius, užuolaidų audinius. Bet raštus tekstilės užsakymams dažnai nupiešdavo pats meistras.

T.Čipendeilo dirbtuvėse dirbo apie pusšimtis baldų meistrų, o šeimininkas dažniausiai darbuodavosi kaip jų meno vadovas, buvo įmonės veidas ir jos populiarintojas. Jis turėjo ir du finansininkus, kurie nuolat rūpinosi, kad užsakovai, kurių įnoringiausi užsakymai jau atlikti, susimokėtų. Ir tais senais laikais skirtis su pinigais žmonės, deja, neskubėdavo. Matyt, dėl to žymiajam baldininkui, turinčiam verslininko gyslelę, ir kilo mintis teikti dar ir patalpų remonto, daiktų pervežimo ir baldų nuomos paslaugas. Kaip įprasta aniems laikams, T.Čipendeilas turėjo ir įtakingą užsakovą – globėją. Tai buvo žymios aristokratų giminės atstovas lordas Džilbertas Hetkotas (Sir Gilbert Heathcote). Jis meistro gyvenime buvo toks svarbus, kad prireikus kėdžių šio lordo motinos laidotuvėms, jos beregint buvo pagamintos. Taip T. Čipendeilas į istoriją įėjo ir kaip pirmasis baldininkas, gaminantis laidotuvinius atributus. Tikėtina, kad jis gamino ir karstus, mat senuose dokumentuose yra išlikę ir tokių gaminių sąskaitų.

Tad drąsiai galime teigti, kad T. Čipendeilas buvo išskirtinis meistras savo novatoriškumu, kūrybingumu bei lankstumu. Kiti jo amžininkai baldininkai ne be priežasties pykdavo ant didžiojo meistro už tai, kad jam užsakovai noriai mokėdavo daugiau nei kitiems už lygiai tokius pačius baldus.

XVIII a. – rokoko, pratęsiančio baroką, metas. Jis atsirado Prancūzijoje ir išplito po Europą. Prancūzų baldai išpuošti ir jų mediena paslėpta po auksinimu arba dažais. Anglai ją dengia tik apsaugai – vašku ir dekoruoja daug santūriau. Anglų dizainui ir meistrams didžiulę įtaką padarė įvežtiniai baldai iš Kinijos su lenktomis kojelėmis, storėjančiomis tiek viršuje, tiek apačioje, geometriniu piešiniu, ir tuo pat metu – vietinė gotika. Tomas Čipendeilas viską sujungė ir sukūrė labai savitą eklektišką ir įsimintiną stilių.

Liucija SABĖ

Naujas senos sviestinės gyvenimas

Dabar jau sunku įsivaizduoti, kad sviesto, kaip ir kitų pieno produktų, žiemą būdavo labai mažai, todėl pavasarį jis būtinai atsidurdavo ant didžiausių iškilmių stalo. Manoma, kad sviestą žmonija vartoja jau kelis tūkstančius metų, tad ir sviestinių jam laikyti sugalvota begalė. Iš paprastų ir prabangių medžiagų, nelygu kuriuo istoriniu laikotarpiu jie gaminti ir ant kokio turtingumo stalo dėti.

Sviestinių formų ir medžiagų įvairovė

Šiuolaikinį vartotoją dažnai suglumina apskrita sviestinės forma – juk sviesto stačiakampį taip nepatogu į ją įdėti. Bet mes pamirštame, kad taip buvo anaiptol ne visuomet. Gal dar pamenate iš sviestamušės iškabintą šviežutėlį sviestą, kurį senelė deda į puodynę ir užlieja vandeniu? Neša ją į tamsią kamaraitę ir dar pridengia medine švaria lentele. Tamsa, jokio sąlyčio su oru ir apsauga nuo pašalinių kvapų – štai ką reikia garantuoti sviestui ir turėti omenyje renkantis jam sviestinę.
Namuose pagamintas sviestas formos neturėjo, galėjo būti dedamas į bet kokį indą, formuojamas į galveles ir vyniojamas į pasūdytame vandenyje pamirkytą audinį.
Jei senesniais laikais sviestas buvo skiriamas prabangiam stalui, tai ir naudojamas šviežutėlis – virtuvėje sudedamas į gražų bet kokios formos indą ir nešamas patiekti. Mat sviestas be konservantų ir šaldytuvo skanus tebūdavo tik dieną kitą.
Tad trumpam buvo galima jį dėti net į sidabro ar melchioro sviestinę. Šiais laikais tokiam įmanoma pritaikyti kur kas neutralesnį vidinį stiklo indą, jei jau galite lepintis namų gamybos sviestu.
Vėliau, kuriant pusryčių ir pietų indų rinkinius, juose dažnai būdavo numatyta ir sviestinė, o sviestą pradėjus masiškai gaminti fabrikuose, ji beveik išimtinai tapo stačiakampio formos. Tesiskirdavo išmatavimai ir dangtelio formos viršus.
Idealiai atitikti turėdavo tik ta vieta, kur pagrindas ir dangtelis susikimba, o toliau jau viską lėmė kūrėjo sumanymas ir jo fantazija. Fantazijos indų kūrėjams netrūko, todėl dabar galime papuošti savo stalą tokia išskirtinai įdomia sviestine. Tačiau nė vienas geras meistras sviestinės negamino su ažūrinėmis dalimis – kuo tas indas sandaresnis ir tamsesnis viduje, tuo tinkamesnis sviestui.
Sviestinė galėjo būti ir storasienė, kad ilgiau išlaikytų vėsą, ar net su specialiomis ertmėmis lediniam vandeniui. Tai mes turime rūpestį, kad sviestas per šaltas tepti ant duonos, anksčiau buvo svarbiau, kad jis pernelyg neatšiltų ir nepradėtų varvėti.

Sviestinės panaudojimas

Graži sviestinė visuomet yra stalo puošmena ir būdas suteikti šventišką nuotaiką net visiškai eiliniams pusryčiams. Tik įsivaizduokime, kad turite visą sviestinių kolekciją ir kasdien demonstruojate vis kitą.
Tikra nuodėmė gražiąsias sviestines ignoruoti. Jei jau sviesto ant stalo nededame, galime sviestinėje laikyti paštetą, sūrį, varškę, įvairiausias užtepėles. Tinka ir gudrauti, po dangteliu galima pavožti bet kokį nedidelį indelį su krienais, majonezu, garstyčiomis, alyvuogėmis. Tiesiog žaiskite ir gėrėkitės sviestinės galimybėmis.
Tačiau šįsyk turime specialų pasiūlymą – gražiajai sviestinei pagaminkite ypatingo sviesto. Pats universaliausias – su prieskoniniais žalumynais, labai sveika pavasarį ir tikrai padidina jų suvartojamą vitaminų bei biologiškai aktyvių komponentų kiekį.
Puikiausiai galima dėti labai daug žolelių ir labai mažai sviesto, jei jau būkštaujate dėl jo kiekio. Jei itin skrupulingai skaičiuojate kalorijas, sviestą galite pakeisti pertrinta varške, prie jos tinka daugelis sviesto mišiniams siūlomų variantų.

Tūkstantmetė prabanga

Teigiama, kad pirmąsyk sviestas paminėtas net prieš 2 tūkstančius metų iki mūsų eros. Indijoje gal dar anksčiau – sviestas, tik lydytas, atnašaujamas kaip auka dievams. Senovės graikai ir romėnai sviestą vertino kaip vaistą, o Šiaurės Europoje sviestas V a. įtrauktas į maisto produktų sąrašą. Norvegų jūreiviai gabendavo sviesto statinaites į tolimiausias šalis.
Labai ilgai sviestas buvo laikomas prabangos dalyku – nesunku įsivaizduoti, kodėl – 1 kg sviesto pagaminti reikia 25 litrų pieno. Gausiau jo pagal natūralų gamtos ritmą būdavo tik vasarą, kai nuo šilumos itin greitai gesdavo ir pienas, ir sviestas, o logistika dideliais tempais nepasižymėjo.
Neveltui Rytų tautos jį praktiškai iškart lydydavo, vėsindavo, plaudavo ir vėl lydydavo. Tad šviežiu gero skonio sviestu mėgautis galėdavo anaiptol ne visur net patys turtingiausi – sviestas greitai apkarsdavo ir sugesdavo.

Sveika ar pavojinga?

*Sviestas šiuo metu beveik visiškai išteisintas. Anksčiau bijota dėl cholesterolio, nors ir žinota, kad jame daugybė naudingų medžiagų.
*Sviestas puikiai įsisavinamas ir suteikia daug energijos, glotnią odą, blizgančius plaukus, stiprius nagus ir padeda papildyti riebaluose tirpstančių vitaminų – A, D, E ir K. Jie naudingi kaulams, imuninei ir lytinei sistemoms, padeda apsisaugoti nuo krešulių, lėtina senėjimą.
*Dietologai rekomenduoja per dieną dėl jo didelio kaloringumo suvalgyti apie 10 g sviesto. Kitur tokį kiekį siūlo vaikams, o suaugusiesiems – 20–30 g. Reikia žinoti, kad kalbamaapie natūralų šviežią sviestą, nes kaitinant prapuola bent 50 proc. naudingųjų medžiagų ir suyra vitaminai.

Sviesto rūšys

Jau visi žino, kad sviestu laikytinas tik tas, kurio etiketėje nurodomas 82 proc. riebumas. Tačiau kartais būna ir užrašas, kad tai yra saldžios grietinėlės sviestas. Tai reiškia, kad jis pagamintas iš pasterizuotos grietinėlės. Jei tokio užrašo nėra, vadinasi, sviestas pagamintas iš grietinės, kaip dažniausiai daroma visoje Vakarų Europoje. Tikriausiai nenustebsite, kad geriausiu Europoje ir pasaulyje yra laikomas prancūziškas sviestas. Jei pasitaikytų proga jo paragauti, gerai būtų susigaudyti, koks užrašas ant pakelio, ką reiškia. Taigi:
Beurred’Ail – sviestas su česnakais.
Beurred’Estragon – sviestas su peletrūnais.
Beurre Persillé – su petražolėmis, šaloto svogūnaisir česnakais – jo ypač mėgstama įdėti į baigiamus gaminti patiekalus.
Beurre Allégé – sviestas su mažai riebalų (nuo 15 proc. iki 41 proc.).
Beurre Salé – sūdytas sviestas.
Beurre Manié – į sviestą pridėta miltų, nes jis skirtas padažams gaminti.
Beurre Fondu – lydytas sviestas.
Beurre de Bresse – itin kokybiškas sviestas gurmanams.
Beurre d’Isigny – sviestas iš Normandijos, kuri pasižymi žolių įvairove, suteikiančia pienui ypatingą skonį, gali būti pagamintas iš nepasterizuoto pieno, kas daugelyje Europos šalių griežtai uždrausta.

Idėjos improvizacijoms

Sviestas su žolelėmis
Ryšelį aromatinių žolelių – kokių tuo metu yra – smulkiai supjaustyti ir sumaišyti su sviestu. Galima pasidarbuoti smulkintuvu – gausite žalią kremą. Pridėti druskos, pipirų ir, jei pageidaujate, skiltelę česnako. Galima sudėti į formelę, atšaldyti šaldytuve ir patiekti ant šventinio stalo – puikiai tiks sumuštiniams su sūriu ir kumpiu.

Su žuvimi
Rūkytą žuvį padalyti gabalėliais, išrinkiti kaulelius ir susmulkinti smulkintuvu. Sumaišyti su sviestu, pridėti pipirų, kelis lašelius citrinos sulčių. Suformuoti dešrelę, suvynioti į maistinę plėvelę ir atvėsinti šaldytuve. Gražiai atrodys patiektas riekelėmis. Tačiau galima ir iškart patiekti į stalą gražiame indelyje – tiks prie skrudintos duonos ir agurkų.

Su kepta paprika
Iškepti mėsingą papriką – geriausia raudoną. Nulupti odelę, išimti sėklas, susmulkinti smulkintuvu arba šakute. Sudėti sviestą,įberti druskos, mėgstamų žolelių arba prieskonių, labai gerai išmaišyti ir sudėti į formelę arba plėvelę atvėsinti. Tinka prie keptų baklažanų ir nesaldžių košių.

Su grybais
Gerai iškeptus grybus sutrinti smulkintuvu, sumaišyti su sviestu ir suplakti į vientisą masę. Galima pridėti svogūnų ar kmynų. Suvynioti į plėvelę, sušaldyti ir vartoti padažams ar sriuboms gardinti.

Su sūriu
Truputėlį sūrio su mėlynuoju pelėsiu suminkyti šakute, sumaišyti su sviestu irsuplaktiplakikliu, kad gautume kremą. Dėti į plėvelę, bent 5 valandas atvėsinti ir naudoti prie bulvių bei makaronų patiekalų, padažams.

Sviestas su žalumynais ir česnakais (12 porcijų) (Galima ilgai laikyti šaldiklyje)
400 g sviesto, ryšelis krapų, česnako galvutė.
Dubenėlyje sumaišyti sviestą,smulkiai supjaustytus krapus ir išspaustą česnaką. Suvynioti plėvelę arba sudėti į formelę ir užšaldyti.Sutinkant netikėtus svečius, pagerins bet kurį patiekalą arba gelbės sutepant sumuštinius.

Ir dar…
Sviestą galima sumaišyti su sojų padažu, balzaminiu actu arba kremu, silke, riešutais, virtomis morkomis, špinatais ir net serbentais arba avietėmis, spanguolėmis, citrinos arba apelsino nutarkuota žievele.
Įvairių tautų virtuvėse į sviestą dedama įvairiausių žalumynų, prieskonių ir vaisų – kardamono, mėtų lapelių, bazilikų, muskato riešuto, mango, medaus. Dažniausiai nėra jokių tikslių receptų – šedevrai kuriami pagal individualų skonį.

Liucija SABĖ

Vintažiniai rankinukai – iš mados neišeina

Kartais temų ieškai ieškai, o kartais jos tiesiog pačios tave randa. Taip nutiko ir šį kartą. Mane pasiekė netikėta mūsų žurnalo autorės fotografės Ramunės Pigagaitės iš Frankfurto dovana – krokodilo odos rankinukas. Nuostabus! O po to dar keletas kitos bičiulės fotografijų ir daug susižavėjimo atodūsių iš rankinių muziejaus Amsterdame. Gaila, kad visos rankinės už stiklo, tad fotografuoti buvo sudėtinga. Bet prisiminėme dar ir turimą reportažą iš vintažinių rankinių parduotuvės Santa Rosoje (JAV) ir nusprendėme, kad kur pavasaris, ten rankinių bei rankinukų tema.

Netaisyklingas žodis rankinukas prie žodžio vintažinis, pripažinkite, dera labiau nei rankinė. Juk ir žodis, ir objektas – iš praeities. Saulėtame Santa Rosos mieste Kalifornijoje viename mažyčiame butike karaliauja būtent vintažiniai rankinukai – 30–60 metų amžiaus. Jo šeimininkė apie juos gali daug papasakoti ir daug patarti. Ir nors mes jų ten tikrai neįsigysime, tačiau galbūt susigundysime ką nors panašaus rasti savo senelių spintose ar mūsiškėse vintažo parduotuvėlėse. Tiesa, nepakliūkite į prasto skonio pinkles, puošdamiesi daiktais iš praeities. Nes tikrai ne bet kuris senas daiktas vertas epiteto vintažinis. Vintažu laikomi tie daiktai, kurie savo „pirmajame gyvenime“ buvo stilingi, madingi, sukurti žinomų meistrų. Žodžiu, tik tas rankinukas vertas Jūsų dėmesio, kuris ir praeityje turėjo didesnę vertę nei masinės gamybos rankinukai.

Sugalvoti ir pamiršti rankinukai

Rankinės pirmtaku galima laikyti odos ryšulėlį ant lazdos, kurį nešiodavo dar pirmykščiai žmonės. Vėliau daiktai pradėti vynioti į audinį. Tad, galima sakyti, odinės ir tekstilinės rankinės egzistavo visuomet – tūkstančius metų.
Kažką panašaus į rankines turėjo senovės graikai, romėnai bei kitos tautos, tačiau tai buvo pamiršta ir vėliau tarsi iš naujo sugalvota. Maišelio pavidalo rankinės gyvavo labai ilgai, tik turėjo skirtingus pavadinimus ir „tvirtinimo“ prie savininko būdą – prie juosmens, po drabužiais, ant rankos riešo.

Vėl atrasti rankinukai

Nuo XI a. Europoje tiek vyrai, tiek moterys turėdavo mažučius kapšelius laumonier smulkioms monetoms prie diržo – išmaldai dalyti, kas labiau primintų piniginę.Tačiau per porą šimtų metų tie maišeliai tapo didesni ir juose pamažėl pradėta nešiotis daugiau daiktų – veidrodėlius, uostomąją druską, maldaknyges. Tuo pat laikotarpiu juos pradėjo siuvinėti, puošti kutais ir mezginiais.
XIV a. vyriškos ir moteriškos rankinės-maišeliai ima vis labiau skirtis, nors buvo tebenešiojamos pritvirtintos prie juosmens ir pagal paskirtį gal net labiau atitiko šiuolaikines kišenes.
XV a. moterys tuos dailius maišelius ėmė nešiotis po suknelėmis. Maišelis su ilgesne virvele buvo tvirtinamas ant juosmens ir paslepiamas po viršutiniais sijonais.
XVI a. rankinės pradėtos gaminti iš odos, o didesnės – kelioninės, siūtos iš audinio. Tuo metu atsirado ir rankinės su metaliniu rėmeliu bei savotišku užsegimu su dviem susikeičiančiais strypeliais, pasibaigiančiais rutuliukais.
XVII a. vyrai rankinių atsisako, mat tuomet pagaliau sugalvota vyriškose kelnėse įsiūti kišenes. Manoma, kad jas sugalvojo būtent Liudvikas XIV. Tačiau išties kišenes jau seniausiai turėjo romėnai, tik tai buvo pamiršta jau labai ilgai. Damų drabužiuose kišenės taip pat yra, tačiau visi reikalingi daiktai juose netelpa – reikia rankinės.

Mada apima ne tik aprangos, bet ir elgesio, netgi kalbos kultūros sritį, todėl atsargiai ir su dideliu išmanumu reikėtų kurti savąjį įvaizdį. Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina. - Eugenijus SKERSTONAS

Rankinukas tarsi vizitinė kortelė

Damų maišeliai pamažu tampa ne tik vis didesni, bet ir puošnesni. Nuotakos tuo laikotarpiu vertintos ir pagal jų gebėjimą siuvinėti, tad jaunos merginos rankinių dekoravimui negaili laiko ir pastangų.
XVIII a. damos nustoja tvirtinti savo dailiuosius maišelius prie juosmens ir jie pirmąsyk imti nešiotis rankose – laikyti už maišelį sutraukiančios grandinėlės arba šilko virvės. Paprastai rankinė kabėdavo ant rankos riešo. Viduje jau buvo ne tik įvairiausia kosmetika, įskaitant skaistalus, teatriniai žiūronai, meilės laiškeliai, bet ir puotos knygelės, kur būdavo žymima, kam kuris šokis pažadėtas. Tuo metu atsirado ir stačiakampės voko stiliaus rankinės, o jose – skyreliai smulkmenoms saugoti.

Visa, kas būtina

Aktyvios ir daug keliaujančios to amžiaus panelės pradeda naudoti nécessaire – mažus lagaminėlius arba skryneles su daugybe skyrelių kosmetikai ir manikiūro priemonėms. Skaičiuojama, kad dabar moteriškoje rankinėje būna apie 30 skirtingų daiktų vienetų, o mums tikrai nebereikia vėduoklių, šokių knygelių ir uostomosios druskos, bet reikia telefonų, raktų ryšulių, vizitinių kortelių dėklų ir t. t.
XIX a. rankinės jau buvo pačios įvairiausios – nuo mažučių, primenančių vizitinių kortelių dėklą, puošnių vakarinių iki kelioninių. Tuomet pirmąsyk rankinės įgijo spyneles.
Vietoje odos ir paprasto, tik dekoruoto audinio pradedamas naudoti aksomas, atlasas, gobelenas bei pagaminti pagal užsakymą audiniai – su išaustomis pageidaujamomis žanrinėmis scenomis.
Rankinės nuo damos riešo persikrausto ant peties. Atsiranda kelionėms skirti sakvojažai. 1896 m. pasirodo ir pirmoji mados namų „Louis Vuitton“ rankinių kolekcija.
Karalienės Viktorijos laikais atsidarė „Hermès“ ir „Louis Vuitton“ fabrikai, pradėjusieji masinę rankinių gamybą, nes iki tol kiekviena būdavo gaminama pagal individualų užsakymą. ХХ a. stebina rankinių gausa pagal paskirtį – darbui, piknikui, kokteiliams, paplūdimiui. Tad nuo tada jų niekada nebūna per daug. 1923 m. atsirado ir užtrauktukai. Taip pat įprotis turėti rankines ne tik visoms progoms, bet ir sezonams, derinti pagal spalvą ir stilių su kitais aksesuarais.

Tokijuje įkurtame rankinių muziejuje yra per 3 tūkst. įvairiausių eksponatų iš visų pasaulio kampelių. Rankinių muziejai dar yra Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Australijoje. Anglijoje rankinėms net skirta diena – spalio 4-oji. Čia – eksponatai iš Amsterdamo rankinių muziejaus, sukaupusio ypač didelę retų antikvarinių rankinių kolekcija (Liucijos SABĖS nuotraukos).

P.S. O Jūs turite mėgstamiausią vintažinę rankinę? Atsiųskite jos foto mums į FB mesindžerį, nurodydami savo pavardę ir kaip ją įsigijote ir šią temą mes vainikuosime gražia rankinių galerija iš skaitytojų spintų. Girkimės, dalinkimės, puoškimės – gyventi bus smagiau.

Parengė Rasa KUNCAITĖ ir Liucija SABĖ. Jurgitos MAŽEIKOS ir Amsterdamo muziejaus nuotraukos

Servizas „Upėtakių šeimyna“

„Kai buvau visai mažytė, man pats gražiausias servizas senelių bufete buvo žuvų komplektas – žuvies formos grafinas ir šešios taurelės. Seneliams mirus, šis servizas atiteko man. Būtų įdomu sužinoti, kas tas žuvis sukūrė, kada prasidėjo jų gyvavimo istorija?“ – teiraujasi Jūratė Vainorienė iš Druskininkų.

Žuvų servizas

Šis likerio servizas „Žuvys“ arba kitaip „Upėtakių šeimyna“ buvo labai mėgstamas XX a. 6 – 8 dešimtmečiais. Iš pažiūros vienodi servizai buvo gaminami įvairiose Sovietų Sąjungos vietose – Rygos porceliano fabrike Latvijoje, Leningrado bei Gželio porceliano fabrikuose Rusijoje, Polonsko meninės keramikos fabrike Ukrainoje.

Fabrikai turėjo skirtingas šio servizo formas, dėl to nežymiai skyrėsi jo dydis. Žuvys buvo dekoruotos rankomis įvairiaspalvėmis glazūromis – balta, žalsva, rusva, raudona, šviesiai bei tamsiai mėlyna (kobaltu), gelsvu bei melsvu liustru. Kai kurie komplektai buvo auksuoti, kai kurie – ne.

Šiandien šių servizų vertė taip pat gali būti įvairi. Ji gali kisti atsižvelgiant į būklę, gaminio masės sudėtį, fabriko vardą ir pagaminimo metus. Be to, vieni servizai įvardijami kaip porcelianas, kiti – kaip fajansas. Ar tai porcelianas, ar ne, galima nustatyti pakėlus taurelę prieš šviesą ir pažiūrėjus, ar skaidrus dugnas, ar matosi jūsų pirštai. Porceliano dirbiniai lengvesni už fajansinius. Tiesa, jei tai storasienis dirbinys, porceliano masė gali būti ir neskaidri. Porceliano vertė yra didesnė.

Įdomu tai, kad pirminis šio servizo variantas buvo molinis, o jo modelį sukūrė taikomosios dailės dailininkė keramikė Meri Džalaganija -Baramidzė Domentjevna (g. 1926 m., Batumyje). Taigi šio servizo pradžia sietina su Tbilisio keramikos kombinatu. Vėlesniais dekoro autoriais laikomi Olga Selezniova, dirbusi Rygoje, Antanina Paškevič ir kiti.

1958 m. buvo sukurti du servizų variantai su O. Selezniovos įrašu dugne. Servizai buvo eksponuojami parodose Japonijoje ir Turkijoje. 1959 m. didelė sėkmė juos lydėjo JAV, Lenkijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Austrijoje bei kitose šalyse. Jie už kitas „žuvis“ atrodo daug prabangiau, yra kur kas meniškesni ir jų vertė gerokai didesnė nei kitų servizų.

Reikia turėti omenyje, kad kai koks nors dirbinys tampa labai populiarus, jo gamyba išplinta ir jis iš dalies netenka savo vertės. Kadangi šie servizai buvo labai populiarūs, ir jų prigaminta išties labai daug, vėlesnių metų gaminių dekoras jau nebe toks tikslus, dekoravimas – ištapymas skubus, nebe toks preciziškas. Žinoma, su metais ir šių servizų liks vis mažiau, nes dalis indų paprasčiausiai bus sudaužyta. Tačiau visuomet bus vertingesnis ankščiau pagamintas, rečiau sutinkamų spalvų ar dekoro servizas.

Manau, ankstyvesni Rygos porceliano fabriko gaminiai yra vertingesni už išplitusią bei tapusia masine servizo gamybą vėliau. Todėl perkant šį servizą pravartu patyrinėti įrašus ir ženklus jo dugne.

Servizą, ypač gautą kaip senelių palikimą, tikrai verta saugoti, su metais jo vertė tik augs. Nors šiuo metu „Karpių šeimyną“ galima įsigyti palyginti už labai nedidelę kainą – vidutiniškai už 10 – 30 Eur, o štai puošniojo Olgos Selezniovos kurto serviizo kaina jau visai kita – už jį prašoma iki 600 eurų.

Menotyrininkė Rita KIŠONIENĖ

Meilė antikvariatui – be kompromisų

Būtų gerokai per santūru pasakyti, kad Simone Nikolakis namai Hainburge, visai netoli Frankfurto, šiek tiek kitokie ir truputį stebina. Jų interjeras tiesiog pribloškia, nes jų šeimininkės meilė antikvariatui bekompromisė ir besąlygiška. Jokios restauracijos, jokių laiko ženklų naikinimo, pagaliau, jokios, antikvariatui būdingos romantikos. Ant Simone, jos namuose gyvena brutalus antikvariatas be jokio pataikavimo įprastiniam skoniui.

Bendraminčių susitikimas

„Tačiau nuostabiausia tai, kad Simone namuose ypač švaru ir net sterilu tarsi ligoninėje. Matyt dėl to, jai ir pavyksta su ypač senais ir nudėvėtais daiktais sukurti ypatingai stilingą estetiką. Visi daiktai turi savo vietą, paskirtį ir tarsi vaidina jiems paskirtus vaidmenis mažytėse namų mizanscenose“, – sako mūsų nuolatinė autorė, fotomenininkė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto, kurios dėka mes ir žvalgomės Simone namuose.

Šių dviejų moterų pažintis prasidėjo irgi nuo daiktų. Simone pas antikvariato gerbėją Ramunę nusipirko lietuvišką puodynę, o kai jos susitiko dėl antrojo pirkinio – seno lietuviško suoliuko – jau gėrė Simone namuose arbatą, o Ramunė negalėjo patikėti tuo, ką mato. Aplinkui buvo jos estetika, jos filosofija ir jos pasaulis, o tokių pasaulių šiandieninio gyvenimo orbitoje nėra tiek daug. Skrupulingai sudėlioti laiko paženklinti daiktai bylote bylojo Simone meilę tikram senam daiktui. Simone irgi džiaugėsi pažintimi su Ramune, nes buvo labai smagu pagaliau sutikti bendramintę. Ne paslaptis, kad tokie namai toli gražu ne visiems priimtini, taigi ir pasidžiaugti nelabai yra su kuo. Net Simone sūnus nėra sendaikčių gerbėjas, todėl moteris vis dar turi pirkti naujus indus, bet neslepia, kad kai sūnus išeis, iš jos namų iškeliaus ir naujos lėkštės – tikras svetimkūnis jos grožio oazėje.

Viskas prasidėjo nuo senelio spintos

Simone meilė sendaikčiams prasidėjo ne taip seniai, vos prieš septynerius metus, kai ji išmetė masinės gamybos spintą ir iš rūsio atsinešė sumeistrautą dar jos senelio medinę. Ir ką gi? 100 kvadratinių metrų buto interjeras visai netiko prie spintos. Moteris suprato, kad namuose turi įvykti kardinalios permainos.Taip pamažu, bet atkakliai ir tikslingai, nauji daiktai buvo keičiami ir keičiami senais.

Neapsieinant ir be baltojo periodo. Nes Vokietijoje, kaip kad dabar Lietuvoje, irgi buvo užėjusi mada viską dažyti baltai. Taigi Simone teptuku taip pat darbavosi uoliai, kol galvoje pradėjo kažkas keistis ir dar… sutiko Ramunę. „Man visada buvo gaila perdažomų daiktų, uždažytų laiko ženklų, paslėptos daikto autentikos. Pasakiau tai ir Simone. Ji ilgai nemąsčiusi man pritarė ir jos baltasis periodas pasibaigė“, – pasakoja Ramunė.

Interjeras lyg teatro scena

Dabar namų stilių galima būtų pavadinti madinguoju, bet šiuo atveju ne prabangiuoju šebi. Viskas, kas yra šiuose namuose turi istoriją ir visiškai nepadailintą vaizdą. Seni daiktai tiesiog labai gerai išvalyti ir tai viskas. O šiuo metu Simone labiausiai patinka pirkti kandeliabrus. Su meistro pagalba jie visi šviečia, o jau šeimininkė juos pritaiko savo interjere. Namuose daiktų, apskritai, nėra labai gausu, o be to, jie visi turi savo funkciją. Štai, pavyzdžiui, senas surūdijęs ir skylėtas kibiras po rašomuoju stalu tiesiog atstoja dėžę popieriams. Dar jai labai patinka manekenai ir senos lėlės. Daiktai, kurie daugelį žmonių nuoširdžiai kraupina, čia gyvena savo nuostabius gyvenimus ir teikia namams dar didesnio savitumo.

Lietuvos antikvariatai, laukite

Ramunei smagu, kad per kurį laiką bičiulė iš jos įsigijo daug lietuviškų sendaikčių ir ypač daug puodynių, kurios moteriai labai patinka. Šią vasarą Simone žada pagaliau pakeliauti po Lietuvą ir Ramunės lydima aplankys ne vieną sendaikčių parduotuvę. Tad visai gali nutikti, kad daug keistų daiktų pagaliau sulauks savo pirkėjos. Simone visada reikia vis kažko naujo, originalaus, nematyto – įsiūbuojančio jos vaizduotę ir džiuginančio sielą. Juk jos namuose laikas nuo laiko namų dekoro detalės keičiamos tarsi teatro scenogafija, nusibodę daiktai parduodami ar išmainomi į kitus, iš turgų, sendaiktynų ir aukcionų namus pasiekia vis kitos ir kitos prekės.

Ramunė sako, kad tokie antikvariniai ir drauge tokie dinamiški Simone namai jai primena teatrą, tad ji ilgai maniusi, kad jos naujoji draugė taip pat dirba teatre, na, aprengėja, o gal dekoratore. Iš tiesų, Simone specialybė labai žemiška – ji sekretorė. Gal todėl namus ir pavertė vieta, kurioje norisi ir galima kurti. Ar vieta, kuriuose norisi tiesiog žaisti ir smagiai sau leisti laiką, nuolat liečiantis prie praeities ir jaukinantis ją savo šiandienos buityje ir būtyje.

Rasa ŽEMAITIENĖ. Ramunės PIGAGAITĖS nuotraukos

Šaukštų kolekcijoje – gyvenimo akimirkos

Kaunietė Danutė OLIVIER greičiausiai turi kolekcininkės geną. Jos jaukiuose namuose fotografijos surūšiuotos ir sudėliotos beveik preciziškai, giminės medžio mįslės išspręstos ir užrašytos dailiu braižu sau ir ateities kartoms, dokumentai susegti saugiai tarsi archyve. Net kriauklytės, kurias pati Danutė surinko skirtingiausiose pasaulio pakrantėse, suklijuotos į menišką pano ir puošia vonios kambarį, kaskart primindamos, kokie vandenynai ir jūros nuskalaudavo jos vingiuotų gyvenimo kelių pėdas smėlyje.

Todėl nieko keisto, kad ir kažką kolekcionuoti jai turėjo būti tarsi neišvengiama. Ir tuo objektu tapo labai žemiškas dalykas – šaukštai. Žinoma, nei planuotai, nei apgalvotai. Tiesiog Vengrijoje ji nusipirko pirmą suvenyrinį šaukštelį, nuo kurio viskas ir prasidėjo. Taip, per 35 metus iki dabar, namuose atsirado 500 šaukštų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Iš karto pasakysime, kad dauguma jų ne antikvariniai, ne vintažiniai, bet dėl to ne prastesni, nes Danutės atrankos kriterijumi visada buvo šaukšto grožis ir įdomumas. Dauguma kolekcijos šaukštų suvenyriniai ir meniški, pirkti visur, kur tik teko keliauti, dažnai gauti ir dovanų.
Danutė sako, kad jos kolekcija būtų sunkiai įvertinama pinigine išraiška, bet už tai ji turi kitokį svorį – paprasti šaukštai tarsi saugo brangiausius moters prisisiminimus, gražiausias gyvenimo akimirkas, potyrius ir pojūčius. Iš vienos pusės tai tiesiog didžiulė šaukštų kolekcija iš kitos – kiekvienas konkretus šaukštas byloja konkretų jos gyvenimo epizodą. Pašnekovė sakė, kad čia ir yra jos kolekcijos esmė – žiūri į šaukštą, o matai savo gyvenimo dalelę. Todėl ji niekada nesutiks su nuomone, kad tokie daiktai skirti tik dulkėms rinkti – tikrai ne.

O nuostabiausia turbūt dar tai, kad moteris savo šaukštų nuo tų dulkių ir neslapsto. Visi jie puošia jos namus, kas, tiesą sakant, dar retai pasitaiko tarp kolekcininkų: vieni savo turtus slepia stalčiuose, kiti dėžėse ir tik retas linkęs eksponuoti kolekcijas namų erdvėje, ypač – gražiai eksponuoti. Danutė, atrodo, moka gyventi puošniai ir šaukštuose užkoduotų gyvenimo akimirkų giliai po užraktais nelaiko. Dalis jų sudėti į specialias spintas svetainėje, bet dalis tikrai ne po stiklu. Drožinėtų šaukštų pano puošia jos virtuvės erdvę. Kaip tik tarp jų – patys mylimiausi eksponatai.
Likimas Danutei lėmė labai įvairų, įspūdžių pilną gyvenimą ir suteikė galimybę pagyventi nuostabiausiose pasaulio kraštuose. Jai teko pagyventi Amerikoje, Australijoje ir mylimiausioje šalyje Namibijoje. Iš visų šių šalių ir eksponatų bene daugiausiai. Du metus gyvendama Australijoje juos pirko pačiose įvairiausiose vietose, dažnai tiesiai iš meistrų, turguose, be to, tuo metu labai daug keliavo. Ji rodo šaukštelį įsigytą garsiosiose žirgų lenktynėse Melburno taurei laimėti 1991m. (oho, kokio grožio tai buvo reginys), šaukštelis su kiviu jai primena kelionę po Naująją Zelandiją, su laiveliu – po Filipinus, šaukštelis iš Honkongo vėl kitoks, ir vėl semiantis… prisiminimus.

Amerikos, į kurią skrido tris kartus, periodą primena irgi daugybė kolekcijos egzempliorių. Dažniausiai gyvenusi Čikagoje, moteris vien darbu nesitenkino – išvažinėta didžioji dalis Amerikos, pabuvota įspūdingiausiose jos vietose. Kolekciją papildė šaukšteliai iš kelionių prie Niagaros krioklio, iš Didžiojo kanjono, iš Las Vegaso, iš Holivudo, iš Havajų salų, įvairių valstijų, kuriomis teko keliauti. Tarp įsigytų šauštelių ir Amerikos istorijos ženklai, mat Danutė įsigijo nemažia šaukštelių su indėnų simbolika, ją itin domino Navajų gentis. Gyvenant Amerikoje kolekciją papildė ir antikvariniai, datuoti 1925 ir 1933m. žymių firmų egzeplioriai, nes moteris neaplenkdavo ir antikvariatų, turėjo Čikagoje net savo mėgstamiausią ir dažniausiai lankomą.

Bet labiausiai, prisipažino, ją yra sužavėję Namibijos meistrų drožti šaukštai. Kai kurie jų dekoruoti tokiais mistiškais veidais, jog pradedi galvoti, kad meistrai buvo susitikę su marsiečiais. Magija, mistika, etnokultūros ženklai – viskas viename šaukšte ir kartais labai sunku nuspėti, ar tą šaukštą pasendino laikas, ar nagingo meistro rankos.

Tarp jų ir didysis šaukštas iš Ganos, kuris ir brangiausias kolekcijos eksponatas – kainavo 100 eurų. Kiti egzempliorai nėra tokie brangūs, yra ir visai pigių suvenyrinių šaukštelių iš kelionių po Vakarų Europą ar net Lietuvą. Ypatingų reikalavimų savo šaukštams, kaip jau minėta, Danutė niekada neturėjo, drožtas daiktas tiesiog turėdavo būti gražus, o suvenyrinis – kuo įdomesnis. Tarp suvenyrinių šaukščiukų daug su miestų herbais, šalių vėliavomis, kita kraštui būdinga ornamentinka. Yra tarp eksponatų ir sidabriniai antikvariniai ekzemplioriai, ir paauksuoti, ir iš kriauklių, ir iš rago, ir iš ebonito, ir iš visų rūšių medžių, įskaitant drakonmedį, ir net iš papjė mašė, bet visi jie neatsirado kažkaip ypatingai ieškant – atkeliavo į namus kaip kelionių palydovai ar draugų ir giminaičių dovanos.
Danutė prisipažįsta, kad savo pomėgiui niekada negailėjo pinigų ir visada kelionėse rasdavo laiko: senturgiai, antikvariatai, vintažo parduotuvės – jos teritorija, jos paieškų plotai. Taip tarsi koks gyvūnas, kolekcija ir užaugo. Atsisveikinant su Danute dar pasigrožiu jos kinrožių žiedų fotografijomis prieškambaryje. Pasirodo, jos čia kabo ne veltui. Tai Danutės kinrožių kolekcijos žiedai. Šias gėles ji augino Namibijoje – šalyje, kurioje buvo daug saulės, amžinas vandenyno ošimas, daug meilės ir laimės. Deja, viskas turi savybę keistis ir kisti… Net šaukštų kolekcija: norisi palinkėti, kad ji dar didėtų.

Rasa KUNCAITĖ. Autorės nuotraukos

Senovinis rėtis – tikras lobis

„Apie šį rėtį žinau tik tiek, kiek pasakė pardavėja: atvežtas iš Švedijos. Pirkau jį kaip dekoro detalę virtuvei, tačiau būtų įdomu sužinoti ir šį tą daugiau“, – domisi Daiva Bartkutė iš Kauno

Turbūt retai susimąstome, kad visiems žinomas ir dažnai naudojamas rėtis, ne retai mūsuose dar pavadinamas ir duršlioku (nuo vokiško žodžio durchschlagen), irgi turi seną ir įdomią savo istoriją. Tiesa, kada ir kaip kai ji prasidėjo iki šiol neišsisaiškinta. Už tai žinoma legenda apie jo atsiradimą. Kažkada senų senovėje dvi moterys susipešė dėl…puodo. Moterims karštai ir aistringai besiginčijant, kam jis priklauso, viena iš jų pagriebė peilį, pradūrė puodo dugne kelias skyles ir džiūgaudama dėl savo poelgio numetė puodą varžovei. Toji nepasididžiavo, pasiėmė sugadintą puodą ir labai greitai sugalvojo kaip jį panaudoti. Jos išradimas netruko sulaukti pasekėjų ir po kiek laiko jau vos ne kiekvienuose namuose atsirado po skylėtą puodą, kuris ilgainiui buvo patobulintas.
Kaip taisyklė, iki pat šių laikų kiekvienas rėtis turi po vieną ar dvi rankenas ir galimybę jį pakabinti ant sienos. Rėčiai gaminami iš aliuminio, nerūdijančio plieno, dažnai būna emaliuoti. Dabar dažniausiai naudojame plastikinius, o anksčiau juos gamino ir iš vario, žalvario, medžio ir net porceliano. Ir jeigu dabar dažnuose namuose pasitenkinama dažniausiai dviem rėčiais, skirtais vaisiams ir, pavyzdžiui, makaronams, tai anksčiau turtingų namų virtuvėse jų būdavo tiesiog daugybė pačių įvairiausių dydžių, formų ir paskirčių. Vieni buvo skirti daržovėms ir vaisiams plauti, kiti pieno produktų gamybai, treti tirštiems padažams, pavyzdžiui, tokiam kaip gravy, perkošti.

Tačiau rėčiai niekada nebuvo tausojami, saugomi ir vertinami virtuvės indai, išskyrus galbūt pagamintus iš porceliano. Vos tik šis rykas susidėvėdavo, be jokio gailesčio buvo keičiamas kitu ir metamas lauk. Kaip tik dėl šios priežasties, iki mūsų dienų senovinių rėčių išliko nedaug, jie yra gana reti, o jeigu dar įdomesnių formų ir rečiau pasitaikančių dydžių, tai ir labai geidžiami kolekcininkų. Tokių rėčių kaina gali siekti iki kelių šimtų eurų.
Mūsų matomas rėtis yra irgi gana retai pasitaikančios lašo formos, greičiausiai skirtas tirštam gravy padažui košti, ir jis taip pat retas egzempliorius ir geidžiamas kolekcininkų objektas. Tokių ir panašių rėčių kaina šiandieninėje antikvarinių daiktų rinkoje yra nuo 50 eurų iki 120 eurų. Taigi šiandien dauguma senovinių rėčių jau radę savo vietą muziejuose arba privačiose kolekcijose. O interjero dizaineriai vis dar tikisi jų rasti ir randa sendaikčių turguose, mat dažnai šiuos įdomius daiktus naudoja kaip šviestuvų detalę ar pritaiko dar įdomesniems kūriniams.

Menotyrininkė ir kolekcininkė Olga PROKOFJEVA

Kaip aš pamilau Briuselio blusturgį

Nemėgstu sendaikčių, bet vieną sekmadienį dar nesinorėjo eiti namo, tad patraukiau į Briuselio blusturgį. Visi tiek daug apie jį pasakoja, kad panorau patikrinti, ar iš tiesų taip įdomu. Turbūt kiekviena veikla reikėtų užsiimti ilgokai, kad pajustum jos skonį ir, galiausiai, malonumą. Kad ištverčiau vaikščiojimą po sendaikčių turgų arba, apskritai, kad į jį įžengčiau, nutariau surasti tokių lėkščių, kokias buvau sudaužiusi. Taigi stengiausi apeiti visą turgų ir įdėmiai apžiūrėti kiekvieną indą, kurių buvo gausybė. O kaip kitaip, tik taip susismulkinus galima pelenuose rasti aukso.
Iš pradžių tik bukai užmušinėjau laiką ir net nežiūrėjau į žmones. Ausis neišvengiamai užpildė turbūt visų egzistuojančių kalbų garsai, susiliejantys į vientisą turgaus garso takelį. Vietos mažai, žmonių daug, visi poromis, grupelėmis, visi tarpusavyje aptarinėja ką mato, bet atrodo, kad ne tarpusavyje, o su visais ir visomis kalbomis.
Pardavėjai irgi ypatinga publika. Štai sėdi pagyvenęs vyriškis, lyg arabas, ryškiai raudonai nusidažęs barzdą, matyt dažė ir nepavyko. Dabar jam nesmagu, tai veidą vis prisidengia fanierine lentute. O man lyg tyčia vis knieti vėl pamatyti tą jo raudoną barzdą. Kitas be perstojo šaukia un euro, un euro, un euro. Trečias taip stengiasi įsiteikti pirkėjams, kad neriasi iš kailio prabilti jų kalba, kad ir kokia ji būtų. Štai moteriškė gargaliuoja žemu balsu, o toliau dvi merginos dainuoja. Būrelis žmonių stovi ir klausosi. Atokiau, prie drabužių kaugės, suklupusios gal keturios moteriškės su burkomis, vis rausiasi ir ieško ko nors tinkamo. Vienos iš jų atsivestas gal ketverių berniukas irgi randa ką veikti – išsitraukia gal F dydžio liemenėlę ir suka sau virš galvos kaip kokį propelerį. Tai pamačiusi motina išplėšia iš berniuko rankelių aiškiai jam neprideramą daiktą ir pamėtėja į kitos krūvos pusę. Mažius lieka nieko nesupratęs, bet iškart randa kitą užsiėmimą – griūna į skudurų krūvą, o keldamasis išsitraukia geltoną kepuraitę. O aš toliau tyrinėju lėkštes ir jau nesistebiu dėl neplautų indų: pirkėjams paliekamas malonumas spėlioti nuo kurių laikų puodeliuose priskretę kavos tirščiai ir kas galėjo prieš penkiasdešimt ar net visą šimtą metų ką nors srėbti iš tokių indų. Atrodo, kad prekių švara čia nieko nedomina.
Pajutau, kad man jau linksma ir įdomu. Pakliuvusi į tą karnavalą norėjau iki galo patirti viską. Ėmiau dairytis į Afrikietiškas kaukes ir medines skulptūrėles. Anksčiau, kai kas pasakojo, kad sendaikčių turguje buvo galima įsigyti labai vertingų daiktų iš Afrikos šalių, ypač iš Kongo, kadangi jis buvo asmeninė belgų karaliaus kolonija.
Besižvalgant gomurį ėmė kutenti čirškinamų svogūnų kvapas. Nusekusi ji įkandin nusipirkau didžiulį belgų liaudies sumuštinį su boudin blanc (neaišku ko prikimšta balta dešrelė), įsprausta į milžiniškos bagetės ketvirtį. Labai skanu, ir jaučiausi soti visą dieną.
Lėkščių neradau, bet nusipirkau papuošalų – sidabrinį žiedą už dešimt eurų ir sidabrinį vėrinį iš širdelių ir rožės už penkis. Parsinešusi nuploviau ir be jokių prietarų ar skrupulų pasipuošiau. Dabar manau, kad jeigu turėčiau Briuselyje tuščius namus, tai beveik viską nusipirkčiau iš turgaus. Labai patiko vazos – ir krištolinės, ir paprastesnės, bet gero dydžio, pavyzdžiui, tulpėms pamerkti. O jau šaukštų šaukštelių su šakutėms ir peiliais (žinoma, sidabrinių) gausų gausa. Dar nusipirkčiau kokią nors ypatingą skulptūrėlę namams papuošti, ir kokį stalelį su spintute. Na, gerai, gal dar ir kėdžių. Didelių baldų galima nusipirkti interjero krautuvėse, kurių itin gausu aplink šį turgų. Puiku tai, kad sendaikčių turgus ir visos parduotuvės aplink jį šurmuliuoja kiekvieną sekmadienį iki keturioliktos valandos, kai visos kitos parduotuvės Briuselyje uždarytos.

P.S. Jeigu ir Jūs pakeitėte savo požiūrį į sendaikčių turgus ir tapote jų gerbėju (-a), parašykite savo istoriją. Mums įdomūs tokie „atsivertimai“. Kaip ir istorijos apie kažkokius įdomius pirkinius, kuriuos mes vadiname lobiais.

Lina KUBERTA. Autorės nuotraukos

Kodėl mums patinka VINILAS?

Kiekvienas vyras yra šiek tiek maniakas, turintis hobi ar savo ritualą. Kažkas domisi ugniniu vandeniu,nuspalvinančiu kasdienybės pilką rutiną, kažkas gyvena tik dėl penktadieninio vakarėlio klube, kažkas spardo kamuolį futbolo aikštėje su vaikystės draugais, o dar kažkas sėdi prie Nemuno ar šiaip kokios balos, tikėdamas ištraukti bent jau pūgžlį. Yra dar ir taikūs medžiotojai, ne, ne tie su „muilinėm“, o tie, kurie ankstų, lietingą rytą budi Antakalny ar Kauno urmo bazėse ir laukia. Laukia vinilų. Laukia, kada laimikis pats ateis jiems į rankas. Paieška ir laukimas – labiausiai jaudinantis momentas šioje medžioklėje. Po kelių metų iš paprasto medžiotojo tampama jėgeriu.

Edisonas, Kro, Berlineris

Logiška, jog vinilinių plokštelių istorija neatsiejamai susijusi su garsą atkuriančios aparatūros vystymusi. 1877 m. jaunas mokslininkas Tomas Edisonas užpatentavo savo išradimą – fonografą, įrenginį, leidžiantį įrašyti ir atkurti garsą. Galima įsivaizduoti jo džiaugsmą, kai eksperimentas- įrašytiper ruporąskambantį balsąantaliuminio folijos – pavyko. Tada tai buvo iš tiesų fantastiškas atradimas. O juk jauną mokslininką į pažangą stūmė paprastas smalsumas! Dar dirbdamas telegrafe jis pastebėjo, kad nuskaitantys informaciją aparato kontaktai, slysdami per perforacinės juostos skylutes, skleidžia skirtingų aukščių garsus.

Tais pačiais metais šioje Didžiosios Balos pusėje prancūzų poetas ir išradėjas Šarlis Kro, padavė Prancūzijos Mokslų Akademijai paraišką savo išradimui, panašiam į tą,prie kurio tuo pačiu metu dirbo Edisonas. Tačiau į paraišką niekas neatkreipė dėmesio ir ji pragulėjo stalčiuje iki gruodžio, kai atėjo žinia apie Edisono atradimą. Nesigilinant į smulkmenas reikia pripažinti, kad Kro metodas buvo techniškai pažangesnis.

Praėjo dar dešimt metų, kol pagaliau amerikiečių išradėjas Emilis Berlineris, remdamasis jau žinomais Edisono ir Kro atradimais, pasiūlė naują įrašymo ir atkūrimo metodą ir užpatentavo rekorderį bei gramofoną. Būtent Berlineris pasiūlė garso informacijos nešėjui suteikti apvalią disko formą. Pirmi diskų pavyzdžiai buvo gaminami iš ebonito. Vėliau diskai buvo gaminami iš celiulioido, kaučiuko bei iš… vabzdžių-parazitų išskyrų.Ši reta medžiaga, vadinama šelaku, buvo naudojama plokštelių gamybojeXX a. pradžioje, bet dėl trapumo jos greitai atsisakyta.

Po Antrojo pasaulinio karo pasaulį pagaliauišvydo vinilinės plokštelės, liaudyje vadinamos „ilgaigrojančiomis“.Šių plokštelių skambėjimo trukmė buvo ilgesnė už jų pirmtakų. 1948 m. kompanija „Columbia“, užimanti lyderio vietą plokštelių gamyboje, panaudojo naują įrašymo technologiją ir taip padidino disko skambėjimo laiką iki 30 minučių. Nenorėdama atsilikti, konkuruojanti firma RCA išleido nedūžtančią plokštelę. Ją galėjai mėtyti į sieną, tik reikėjo staigiai pasitraukti, nes ji kaip bumerangas grįždavo atgalios… Šis produktas buvo 175 mm dydžio ir skriejo 78 apsisukimų per minutę greičiu. Tokios plokštelės buvo skirtos muzikiniams automatams „Jukebox“, labai išpopuliarėjusiems Amerikoje. Jų dar ir dabar galima aptikti Amerikos baruose ir Londono pabuose.

Be vinilinių diskų buvo galima įsigyti ir popierinių! Jei tais laikais turėjote draugų Lenkijoje, galėjote Kalėdų proga gauti atviruką su Bingo Krosbio dainos įrašu. O jei pasisekdavo, gaudavai net „The Beatles“ įrašą.Esu matęs „plokšteles“, įrašytas ant… rentgeno nuotraukų. Žmogaus kaulų rinkinys lengvai šokiruodavo, bet turėdavai galimybę išgirsti sovietinės cenzūros uždraustą Elvio Preslio arba Little Richard rokenrolą. Tokia muzika buvo uždrausta ir, savaime suprantama, nebuvo publikuojama ar įvežama. Tačiau per „geležinę uždangą“ ši produkcija nedideliais kiekiais prasiskverbdavo diplomatų, artistų ir jūreivių lagaminuose. Muzikos mėgėjui šios brangenybės kainavo tuometinio studento stipendiją arba pusę eilinio komunizmo statytojo algos.

Vinilai - juodasis auksas

Aš toks senas, kad prisimenu tuos laikus, kai visi aplinkui isteriškai pirko kasetinius „getoblasterius“ ir paprastesnius japonų CD-plejerius, be sąžinės graužimo išmesdami griozdiškas plokštelių kolekcijas į šiukšliadėžes. Blizgantys juodi diskai voliodavosi ant žemės, jais žaidė vaikai, ant jų pjaustydavo užkandą ir lašinius, auksarankiai darydavo iš jų įvairius daiktus. Mačiau iš Stasio Povilaičio plokštelės padarytądailų laikrodį.

Vakaruose, kaip paprastai, situacija buvo visiškai kitokia: žmonės pirko stereo sistemas, vinilai stovėjo lentynose (blogiausiu atveju, buvo ištremiami į rūsį) ir laukė savo valandos. Kartu su kas trečiu CD leidimu buvo išleidžiamas vinilas, DJ-ai ir toliau grojo muziką iš vinilinių plokštelių. Kai rinka susitraukė, vinilinių plokštelių industrija buvo palaikoma mažų entuziastų grupelių bei visiškai pamišusių ypatų, ieškančių pasakiškai raritetinių laimikių. Jie naršė atokiausius žemės rutulio kampelius, ieškodami ekstravagantiškų retenybių, apie kurias mažai kas girdėjo ir žinojo, nors jau buvo aišku, kad bastytis po svietą irieškoti plokštelių nėra prasmės – juodojo aukso ieškotojai jau spėjo išvežti visus originalius „firstpress“ albumų leidimus. Iš Mozambiko taip pat.

Hosanna! Vinilas prisikėlė!

Klausimas, ar šiandien susidomėjimas vinilinėmis plokštelėmis toks aktualus, yra daugiau abstraktaus pobūdžio. Jį reikėtų formuluoti kitaip: ar man pačiam domėjimasis vinilu reikalingas? Ir kam? Publiką, besidominčią vinilais ir juos perkančią, sunku apibūdinti kaip vieningą socialinę grupę. Mat meilė vinilui vienija labai skirtingus žmones. Juos galima būtų suskirstyti į dvigrupes. Pirmai grupei priskirčiaudidelį stažą turinčius ir nieko, išskyrus vinilą, nepriimančius kolekcionierius.Šių vinilo aistruoliųvertybių skalė susiformavo seniai ir visam laikui. Jie daug matė savo gyvenime. Tai nejauni vyrukai, panašūs į Dostojevskio personažus, ir bendrauti su jais baisoka. Jie turi savo supratimą apie muziką ir jos privalumus. Jie tiksliai žino, kuriais metais ir kokia firma išleido bet kurios grupės albumą. Juos galima pamatyti Lietuvoje, „blusaturgiuose“ arba ten, kur susirenka vinilinių plokštelių kolekcionieriai. Juos sutiksi Vokietijoje plokštelių biržose –„Plattenbörsen“, Londono „charity“ parduotuvėseir Amerikoje tose vietose, kur vyksta “garage sale”.

Kita grupė – žmonės,tik pradedantys klausytis vinilą, arba tie, kurie po ilgos pertraukos nusivylė CD formato diskais ir grįžo prie seno gero vinilo. Jie perka chaotiškai ir jiems nesvarbu, ką pirkti – norisi klausytis bet kokio stiliaus muzikos. Jie nieko nežino ir nenori žinoti apie retus diskus ir originalius leidimus. Jiems norisi paklausyti vinilinės plokštelės, ot šiaip, įdomumo dėlei. Yra ir visiškų naujokų: kartą man paskambino pažįstamas ir paprašė patarti, nuo ko jo anūkėliui pradėti rinkti vinilų kolekciją. Anūkas girdėjo senelio pasakojimą apie kadaise populiarias vinilines plokšteles. Patariau pradėti nuo klasikos – „The Beatles“. Po kiek laiko sužinojau, kad anūkas pradėjo taupyti pinigėlius kolekcijai rinkti. Tuomet supratau, kad vinilas nemirs.

Analoginiai narkotikai

Plokštelės visada turėjo savo kainą, ypač mūsų cenzūros nualintoje šalyje, inkorporuotoje į „broliškų tautų“ darinį. Tais laikais egzistavoliaudyje vadinamų „farcovščikų“ kasta. Pas juos už nerealią kainą, lygią paprasto inžinieriaus algai, galima buvo nusipirkti užsienietiškų vinilų. Šiandien šie žmonės„gyvena“ Internete ir prekiauja plokštelėmis per Amazon, eBay ir panašius taškus. Jų veikimo principas paprastas: pavyzdžiui, leidybinė kompanija ruošiasi išleisti naują „Pink Floyd“ muzikanto Rodžerio Voterso albumą. Paprastai prieš kelis mėnesius iki disko pasirodymo, jį pateikiaišankstinei prekybai, tad jūs ramia dūšia galite palikti paraišką ir užsakyti norimą kiekį sau. Jeigu jūs nespėjote paduoti paraiškos arba nusipirkti albumo per mėnesį nuo oficialios išleidimo datos, tai rizikuojate nebesuspėti jo nusipirkti už fiksuotą kainą. Paprastai vinilas išleidžiamas nedideliu tiražu ir sandėlis greitai ištuštėja. Taigi „nespėjau, bet labai norėjau“ atveju nusipirkti albumą bus problemiška ir piniginė dėl to kentės.

Lieka laukti papildomo tiražo, arba sulaukti naujo to paties albumo perleidimo po kelerių metų. Arba naršyti eBay, kur kainos dešimteriopai didesnės už pradinę. Supirkinėtojai puikiai išmano kainodarą ir seka visas naujienas, tadiškartužsako kelis albumo egzempliorius ir akimirksniu diskus pateikia parduoti. Dvigubai brangiau. Jeigu diskas neišpakuotas, autentiškoje pakuotėje, jo kaina kas mėnesį automatiškai auga.

Terminus, kuriais įvertinamas vinilas, reikia žinoti, tačiau šiandien mes apie juos nekalbėsim. Jeigu jūs norit sužinoti apie savo vinilą kuo daugiau (ir, žinoma, kainą), yra daug internetinių svetainių, kurios tuo užsiima. Žinant albumo išleidimo metus ir šalį, kurioje jis pagamintas, jūs lengvai galit sužinoti plokštelės istoriją. Jeigu savo kelyje sutiksite žmogų, kuris jums pradės ilgą pasakojimą apie „first press“, „originalus“ ir kt., būkit su juo atsargus. Tai pavojinga vinilofilų veislė. Jūs rizikuojate likti be vakarienės (geriausiu atveju).

Kas geriau?

Kaip skamba vinilas? Taip, jis skamba geriau už kompaktinį diską, bet ginčai apie tai nesibaigia ir šiandien. Šios kalbos kompaktų mėgėjų neįtikina. Beje, ne paslaptis, jog yra vinilų, kurie skamba visai neįdomiai – lėkštai ir blankiai. Tačiau daugeliu atvejų senos vinilinės plokštelės, pavyzdžiui, su 50-60-jų džiazo muzikos įrašais, šiuolaikinei išlavintai ausiai skamba tiesiog nuostabiai.

O kaip meniškai buvo apipavidalinami vinilinių plokštelių vokai! Geriausi fotografai, dailininkai ir dizaineriai su ypatinga meile ir kruopštumu kurdavo plokštelių vokus. Kiekvienas piešinys ar fotografija turėjo savo, kartais net užkoduotą, prasmę. Stormas Torgersonas, Endis Vorholas, Rodžeris Dinas, Maiklas Kuperis – be jų ir daugelio kitų „Pink Floyd“, „Yes“, „Rolling Stones“ir kiti albumai būtų praradę daug savo emocinio užtaiso. Pamenat „Bitlų“ garsujį „Seržantą Pipirą“? Viduje buvo posteris, kurį iškirpus galėjai pasigaminti ženkliuką – „blyną“, populiarųtarp hipių. Arba „Jethro Tull“ albumas „Stand Up“, kurį atskleidus Džonas Andersonas ir Co atsistodavo prieš tave. O skandalingas, davatkų prakeiktas ir cenzūros uždraustasDžimio Hendrikso „Electric Ladyland“ plokštelės viršelis? Kompaktinis diskas to neturi: ar įmanoma mažoje dėžutėje įgyvendinti rimto menininko idėjas? Buvo bandoma klausytoją sudominti vidiniais spalvingais bukletais. Na ir kas? Paimkit į rankas „Bitlų“ albumą „Magical Mystery Tour“ ir atsiverskit – visa knygelė su puikiom nuotraukom iš filmo ir net komiksu tikrai patrauks jūsų dėmesį. Ir tokių pavyzdžių galima pateikti labai daug.

Coda

Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiųstas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim.